Liaudies dainos atšvaitai Salomėjos Nėries kūryboje

Liaudies dainos atšvaitai Salomėjos Nėries kūryboje

Literatūra daug skolinga tautosakai. Tautosakoje glūdinčios išminties semiasi daugelis dabarties ir praeities menininkų. Lietuvių literatūros šaltiniais naudojamasi daug daugiau negu bet kuriais. Pagrindinis bruožas, kuris patraukia rašytojus, yra lyrinių dainų sentimentalumas. Ankstyvojoje S.Nėries lyrikoje atstumas iki tautosakos didelis: tik atskiri pasakų įvaizdžiai, pasakiška aplinka. Liaudies dainų atšvaitų nerasime. Artimesni saitai su liaudies daina uūsimerkė nuo rinkinio “Mūsų pasakos” redagavimo. Šiame rinkinyje jau jaučiama tautosakos įtaka. Gal dainiško pasaulėvaizdžio aiškumas ir paprastumas tapo psichologiškai artimesnis kartu su metais, su atrandama vidine pusiausvyra. Liaudies dainos atgarsiai pasigirsta toje Nėries lyrikos dalyje, kur aiškėja poetės nesutarimas su tikrove, realybe. Tada tautosakinių įvaizdžių ir elementų panaudojimas siejasi su rudens simbolika: “rudenio vėtros”, “vieškelio audros”, “pamotė vėtra”. pasinaudodama liaudies dainomis, tas neatitikimas tarp realybės ir jos yra neatitikimas tarp įvaizdžių, kurie reiškia šiurkštumą, šaltumą. Gražiausi dainiški, liaudiški Nėries posmai gimė tėvynei karo metais. Poetė visur su savimi nešiojasi iš Juškos rinkinio išrašytas dainas, kurios turėjo didelės įtakos jos kūrybai. S.Nėries posmuose atsiranda natūralus santykis su vertybėmis. Liaudies dainos žodžiai atsiliepdavo į ankstesnių dainų atsiminimus, trapias svajones, dažnai tik jie galėjo išreikšti bangią nuotaiką ir kažkokį netikrumą. Dainos žodžiai atrodo tik atsitiktinai įsiliedavo į eilėraštį, sužadindavo jausmus, o jausmai karo meto poezijoje buvo pagindinis vienijantis elementas. Atrodė, kad Nėris karo metais kuria herojinį epą, ir laiudies daina svetima jam, tačiau poetė labai meniškai tai sujungia: tada broleliai ir berneliai tampa broleliais sakalėliais – tėvynės vaduotojais (“Sakalai broleliai”), motule – partizanų motina (“Motulė”). reikšdama tėvynei meilę, Nėris sulydė idealųjį dainų grožį su lietuviško peizažo konkrečiu vaizdavimu.

“Tremtinio Lietuva” – lyrinis himnas savo kraštui, pradedamas kažkur iš gilumos, kaip palengva įsismarkaująs audros grūmojimas, sutrikdęs nerūpestingą dainišką idėją. Naivus dainos motyvas: “negaila žirgo man nei kamanėlių…”, ataidėjo iš tos nerūpestingos tolimos praeities, vėl sustiprės, atidengdamas poetės saugumą, brangią širdies paslaptį, kurioje ir subręsta tvirtumas, jėga ir tikėjimas pergale. Ne viename eilėraštyje Nėris į plastinį vaizdą įpina dainos elementą, kartais vieno epiteto dėka išgauna tokią turtingą potekstę, jog ryškiai nuspalvina visą eilėraštį. Pvz.: būdvardžio baltas tautosakinė reikšmė yra mielas, brangus, o Nėris jį pritaiko ne asmeniui, o miestui, gimtinei ir sako: “Kur baltas miestas, kur Nemunėlis, Ten aš nutūpsiu, ten pailsėsiu” (“Kur baltas miestas”) Eilėraštyje “Laiškelis” dainos “laiškelis” kaip nepaguodžiamo ilgesio simbolis, “laiškelis” kaip augalo daigas – jaunas gyvybės ženklas. Neretai poetė pasinaudoja dainos tema bei siužetu ir jos lyrinį vaizdą perkelia į romantinę legendos plotą, apdainuodama liaudies didvyriškumą ir drąsą (“Tavęs aš laukiau”). kai kuriuose į rinkinius neįėjuiuose eilėraščiuose rasime tiesioginį liaudies dainų imitacijų ir jų citatų. Poetės pasaulėjauta dainiškam jutimui gimininga dviem giliai glūdintiems pradams – gamtos išgyvenimui ir meilės pasiilgimui. Iš liaudiškos pasaulėjautos gelmės kyla šventa pagarba “Žemei gimtajai, žemei šventajai, saulei močiutei”. Jų vaizdai kaip liaudies dainoje glaudžiai susiję su žmogaus dalia (“Aš tau pavydžiu”, “Kodėl tyli žemė”). Kai kurie eilėraščiai ištisai perpinti dainos detalėmis (“Grįšiu”). Gamta liaudies pasaulėjautos prizmėje tampa keršto vykdytoja. Šitas motyvas užbaigia poetės gamtos išgyvenimų skalę. Intymia tema rašytuose eilėraščiuose atrodo lyg būtume išgirdę pamirštos paprastos liaudies dainos aidą. Nuotaikos švelnumas, “sesučių”, ”brolelių” vardu reiškiamas nesavanaudiškumas, tyras jausmas, didelis vidinis taurumas – tai kas bendra su liaudies poezija (“Sakalai broleliai”, “Partizanai miškuos”, “Lietuvai”, “Prie šaltinio”).
Liaudies daina, įėjusi į nuostabaus subtilumo poetinį pasaulį, nutvisko intymių išgyvenimų ir prasmingų visuomeninių, filosofinių idėjų atošvaistėmis.