Krėvės dramos ,,Skirgaila” interpretacija

Analizė ir interpretacija iš Vinco Krėvės dramos ,,Skirgaila”

Vincas Krėvė- Mickevičius- XX amžiaus pradžios prozininkas ir dramaturgas, Lietuvos legendos kūrėjas, teikės stiprių impulsų lietuvių nacionalinės kultūros ir valstybingumo kūrybai. Drama ,,Skirgaila” rašytojas priminė tautai jos karių ir valdovų laikus, išnykusius Lietuvai nepalankioje istorijoje. Meniškai, įtaigiai ir talentingai pavaizduota tautos praeitis kūrinyje, kuriame atsispindi XIV-XV amžių kavos dėl Lietuvos valstybingumo. Kūrinio ištraukoje naudojamas dialogas. Jis atlieka pagrindinę draminę funkciją, plėtojamas aiškiomis ir ryškiomis linijomis. Personažų kalba išsami, argumentuota, sugebanti atskleisti tikrąsias mintis bei jausmus: ,,Ne tavo reikalas, kvailas pone, domėtis, kas mano širdy. Jei reikia melstis, melskis, tik greičiau.” Remarkos padeda įsijausti į istoriniame laike vykstančios dramos veiksmą, informuoja apie veikėjų išvaizda, nuotaiką, emocijas ir veiksmus. Kūrinio ištraukoje vyksta konfliktas tarp Lydos kunigaikštytės ir Skirgailos. Ona Duonutė nenori tapti kunigaikščio žmona, į šį ginčą įsikiša ir keletas kitų veikėjų. Stardas, kuris galbūt bandė pateisinti Lydos kunigaikštytę: ,,Meilė ir priešų širdis moka sujungti.”Skirgaila tvirtai įsitikinęs savo teisumu ir tuo, kad vestuvės viska galėjo pasukti į gerąją pusę, bet kunigaikštytė bandymu pabėgti tai sugriovė: ,,Aš norėjau tave savo žmona imti, bet esi tikrai verta, kad verge tave paliktau.” Skirgaila vis tiek siekė savo tikslo: ,,Daryk, ką liepiu, pone! čia nėra kitos valios, jei aš savo pasakiau. Girdi?!” Taip jis parodo esąs valdovas, kurio turi visi klausyti, ir jam paklusti, nors Jonas Skarbekas bandė priešintis: ,,Durk krūtinėn! Aš mirties nebijau. Bijau dievui nusidėti ir šventą bažnyčią užgauti.” Jonas skarbekas visgi pakluso valdovui: ,,Gerai, aš sutuoksiu, jei tu sutinki, bet dievas temato, kad verčiamas tai darau.”

Dramos ,,Skirgaila” veiksmo laikas niekur tiksliai nenurodomas, tik paantraštėje pažymėta : ,,Iš senovės lietuvių gyvenimo”. Tekste nei veikėjų dialoguose, nei remarkose neminimi konkretūs istoriniai įvykiai, bet personažų vardai nurodo laiką – viduramžius, XIV amžiaus antrąją pusę. Tekste minimas Skirgaila- istorinė asmenybė. Kiekvienam personažui erdvė skirtinga. Skirgailai – saugi, sava erdvė. Lydos kunigaikštytei – bauginanti, paslaptinga, nesava, nesaugi.Veiksmas vyksta Skirgailos pilyje, jam ir pilies gyventojams- namai , Lydos kunigaikštytei -kalėjimas. Ona Duonutė jaučiasi lyg belaisvė : ,, Aš prievartos verčiama, kaip tu, šventasis vyre, ir nėra tam mano sutikimo.” Ištraukoje vartojami sušukimai: ,, Kas tau rūpi- mano priešai ar draugai! ” Taip pat klausiamieji sakiniai : Tu norėjai su vokiečiu bėgti iš mano pilies? “. Sušukimai ir klausiamieji sakiniai suteikia galimybę įsivaizduoti personažų emocijas, būseną, taip pat suteikia kūriniui emocingumo, galbūt įtampos. Vinco Krėvės dramos ,,Skirgaila” veikėjai, jų išgyvenimai ir juos kankinačios problemos yra artimos bei suprantamos mūsų epochos žmonėms, taip pat gimtojo krašto meilė, taurūs jausmai, išdavystė, veidmainystė. Vaizduojama kova dėl savarankiškumo, kova tarp senosios pagoniškosios religijos ir ką tik įvestos krikščionybės nepalieka abejingų :drama pajėgia sukrėsti, sužadinti baimę, sielvartą, užuojautą.