Untitled
Knygos “Bado žaidynės” recenzija
Henrikas Vitkus
Neabejoju, kad daugybė žmonių sulygins šią Suzi Kolins (Suzanne Collins) knygą su Koušuno Takami (Koushun Takami) novele “Karališkas mūšis”. Kaipgi galima nesulyginti? Abiejose knygose veiksmas vyksta tolimoje ateityje, despotiško rėžimo šalyse, kur valdžia siunčia vaikus į kovą dėl išlikimo. Nemažai panašumų yra ir pagrindinėje siužeto linijoje. Nepaisant to, Suzi Kolins sugebėjo įnešti “naujo kraujo” į vieną skaitomiausių šių metų kūrinių jaunimui.
Veiksmas vyksta visuomenėje, kurioje gyventojai kenčia nepriteklių, plinta ligos, o valdžia nuolat puldinėja savo gyventojus. Šiaurės Amerikoje susikuria Panemo valstybė, kurios tryliką apygardų valdo galingas Kapitolijaus miestas. Apygardų gyventojai nemėgo Kapitolijaus priespaudos ir sukilo.
To pasėkmės buvo pražūtingos. Kapitolijus numalšino sukilimą dvylikoje apygardų, o tryliktąją – maišto iniciatorę – išnaikino visiems laikams. Kaip atsaką, Kapitolijus sukūrė Bado žaidynes. Kiekvienais metais, iš kiekvienos apygardos turi būti paaukojamas vienas berniukas ir viena mergaitė, kurių amžius svyruoja tarp dvylikos ir aštuoniolikos metų, sudėtingoms Bado žaidynėms. Jose aukos kaunasi iki tol, kol vienas lieka gyvas.
Arena, kurioje vyksta žaidynės nėra paprastas laukas. Apsiginklavę neribotomis technologijomis, Kapitolijus sukūrė ypatingą areną, kurioje esti visko: nuo miškų ir dykumos iki arktinių kraštovaizdžių. Valdžia gali kontroliuoti orą, klimatą žaidynių metu. Visa tai filmuojama ir rodoma per Panemo pramoginę televiziją. Šios žaidynės yra Kapitolijaus būdas kontroliuoti visuomenę pasitelkiant baimę. Žaidynės siunčia žinutę: “Štai ką mes galime. Mes galime paimti jūsų vaikus ir priversti juos žudyti vienas kitą, kol tu visą tai stebi. Ir tu negali sustabdyti mūsų”.
Knyga prasideda pagrindinės herojės Ketnės Everdin kasdienės veiklos aprašymu. Ketnė yra kalnakasybos darbuotojų dukra, kurios tėtis mirė prieš penkis metus darbovietėje, po neplanuoto šachtos sprogimo. Todėl jai nuo to laiko teko rūpintis savo šeima. Kasdien ji neteisėtai perlipdavo Kapitolijaus aptvertą įelektrintą sieną, kuri skiria dvyliktą apygardą nuo miško, ir ten medžiodavo. Vėliau savo grobįparduodavo turguje ir tiesiogiai žmonėms. To pakakdavo, kad šeima išgyventų.
Nors šeimos gyvenimas po tėvo mirties pirmą kartą atrodė stabilus, tačiau nelaimės ir toliau persekioja Everdinus. Nepaisant to, kad į bado žaidynes dažniausiai kviečiami vyresni vaikai, tačiau šį kartą į negailestingą žaidimą pakviečiama Ketnės Everdin mažoji sesutė, dvylikametė Prima.
Ketnės reakcija suprantama:
“Tikriausiai įsivėlė klaida. Negali būti, kad dvylikametė mergaitė pateko į tokias žiaurias kautynes. Kad taip nutiks, šansai buvo vienas iš milijono. Kažkur tolumoje jau girdžiu nepatenkintus gyventojų balsus, kad Kapitolijus visuomet paaukoja mažą mergaitę, nors ir žino, kad tai nesąžininga. Jau matau savo sesutę pasimetusią arenoje, kraujuojančiu veidu bei sustingusiu kūnu.
Pagalvoju apie Primą ir kūnas sako man, kad turiu ją gelbėti. “Būsiu savanore”, – šaukiu Kapitolijaus atstovams, atvažiavusiems pasiimti mano sesutės. “Važiuosiu į bado žaidynes vietoj savo sesės.”
Susirinkusių žmonių minia negali patikėti. Dvyliktojoje apygardoje savanorių nebuvo jau metų metus. Pagal žaidynių taisykles, savo apygardos gyventoją gali pakeisti bet kuris savanoriškai nusprendęs dalyvauti žaidynėse. Kai kuriose apygardose žmonės dažnai nusprendžia savanoriškai dalyvauti, nors ir rizikuoja savo gyvybe. Laimėti žaidynėse – didžiausia garbė. Bet dvyliktojoje apygardoje žodis “bado žaidynių dalyvis” yra žodžio “lavonas” sinonimas.
Dvyliktoji apygarda yra visos šalies pajuokos objektas. Tai skurdžiausia, alkaniausia ir labiausiai nukentėjusi apygarda iš visų. Bado žaidynių istorijoje tik dvi aukos laimėjo žaidynes ir tik vienas gyvena lig šiol. Niekas nesitiki, kad šios apygardos auka turi šansų laimėti.
Bendrai paėmus, “Bado žaidynės” yra intriguojanti istorija, kurioje pilna suktybės, permainų, sukrėtimų ir veiksmo, kuris verčia neužversti knygos ir skaityti toliau. Ne tik tai. Knygoje neneigiamas karas ir smurtas, paliekantis gilias žaizdas ir tai puikiai perteikiama knygos puslapiuose.
Knygoje taip pat nubrėžiama praraja tarp elitinio gyvenimo ir skurdžios kasdienybės. Gyvenimas dvyliktoje apygardoje (kuri įsikūrusi ten, kur kažkada buvo Apalačija), akivaizdžiai skiriasi nuo pertekliuje gyvuojančio Kapitolijaus. Ketnės draugė Sina iš šios apygardos sako jai: “Kaip niekingai turėtume atrodyti jums.” Ir lengva suprasti kodėl. Ketnė nuolat gyveno būdama alkana, prasimaitindama voverėmis, pušies žieve ir šaknimis. Kai tuo tarpu Kapitolijuje galima gauti bet kokio maisto vos paspaudus mygtuką.
Knyga verčia susimąstyti ir apie vujarizmu trykštančius televizijos realybės šou. Kaip ydinga yra mėgautis kitų žmonių kančiomis. Manau, kad kiekvienas yra matęs nors vieną realybės šou “Baimės faktorius” epizodą. Bado žaidynės kiek primena šį realybės šou. Viskas daroma, kad auditorija mėgautųsi žaidynėmis, pavyzdžiui, kliudoma vieniems žaidėjams, kad žaidynių pabaigoje liktų du įsimylėjeliai, kurie turės nužudyti vienas kitą. Ir jie tą bus priversti daryti.
Ketnė yra vienas stipriausių personažų, iš visų mano sutiktų jaunimo literatūroje. Ji sumani ir protinga. Jos medžioklės įgūdžiai duoda jai pranašumą prieš kitas aukas žaidynėse. Ji gali susimedžioti maisto sau. Ji žino, kurie augalai nėra pavojingi valgyti. Ji žino, ko reikia, kad išliktų gyva. Ji nėra minkšta ir perdėtai jautri, o atvirkščiai – “kieta”. Nepaisant to, ji nepraranda žmogiškumo. Ji jaučia, kad gali grįžti namo pas mylimos sesutės, kurios vietą ir užėmė, nors to neprivalėjo daryti.
Nesu tikra, ar autorė ketina parašyti ir daugiau tos pačios serijos knygų, bet tikimybės yra. Perskaičius knygą, atrodo, kad tai tik Kapitolijaus griuvimo pradžia. Ketnės veiksmai nukreipti šia linkme. Kapitolijaus totalinis rėžimas yra toks agresyvus, kad net neužslėptai demonstruoja, kaip žudomi nesutinkantys su valdžios nuomone.
Aprašiau šią knygą iš įvairių pozicijų, norėdamas suteikti recenzijai daugiau spalvų. Tačiau ši knyga ne kiekvienam. Knygoje kai kurios dalys verčia jaustis nepatogiai. Manau, kad palyginimai su “Karališku mūšiu” neišvengiami, tačiau tuo pačiu knyga labai savita.