Kalbos vartojimo stiliai

37 0

Mokslinis stilius. Šios kalbos atmainos vartojimo sritis – mokslinė visuomenės veikla. Šiuo stiliumi išdėstomas specialus kurios nors mokslo srities turinys: žmonijos patyrimas, žinios apie gamtą ir visuomenę, nauji tyrimo duomenys. Tai – studijų, mokslinių straipsnių, pranešimų, vadovėlių stilius. Skiriamo du mokslinio stiliaus postiliai: specialusis ir populiarusis. Tam tikrą savarankiškumą reikia pripažinti dar vienai mokslinio stiliaus atmainai – mokomajam stiliui. Rašytiniai mokslinio stiliaus žanrai yra tezės, straipsnis, studija, monografija, vadovėlis. Pranešimai mokslinėse konferencijose ir paskaitos turi rašytinę ir sakytinę formą; pirmine j

jų forma laikytina rašytinė.

Mokslinis stilius atlieka vieną funkciją – komunikatyvinę. (Svarbiausia kalbos funkcija – komunikatyvinė (komunikacija – pranešimas). Kalbos tikslas būti žmonių bendravimo, susižinojimo priemone. Tačiau kalba nėra vienintelė informacijos perdavimo priemonė (gestai, ženklai, simboliai, piešiniai). Tačiau universaliausia bendravimo priemonė yra kalba, kuria paprastai remiasi ir visos kitos komunikacijos priemonės.). Mokslo darbuose aptinkamos ekspresyvinės ar kitos šalutinės funkcijos apraiškos yra sąmoningas, turinio ar žanro motyvuotas, nukrypimas nuo mokslinio stiliaus.

Ryškiausios stilistinės ypatybės yra šios: apibendrinimas, pabrėžtas dėstymo logiškumas (nuoseklumas, rišlumas), dalykinis t
tikslumas, objektyvumas, glaustumas, išsamumas, aiškumas. Nebūdingos ypatybės – vaizdingumas, emocionalumas.

Mokslo kalbos tikslumas pasireiškia terminų ar šiaip vienareikšmių, tiesioginės reikšmės žodžių vartojimu. Mokslinio stiliaus sintaksei būdingos konstrukcijos, pabrėžiančios dėstymo logiškumą (minčių nuoseklumą, rišlumą); sudėtiniai prijungiamieji sakiniai, pasakymo dalių ryšį rodantys ž
žodžiai, frazės (pavyzdžiui, sakysim, vadinasi, taigi, pateiksiu dar vieną pavyzdį). Dėstymo objektyvumą padeda reikšti beasmenės ir pasyvinės konstrukcijos.

Moksliniam stiliui nebūdingos emocinės ir vaizdinės kalbos priemonės. Gramatikoje nerasime pasakyta Dalyviukai puošiasi būdvardėlio ir veiksmažodyčio ypatybėmis. Mokslinio teksto ekspresyvumas paprastai eina ne iš emocinių bei vaizdinių kalbos priemonių, o iš dėstymo ir argumentavimo logikos, iš mokslo tiesos teigimo. Vis dėlto dabartinius mokslinius tekstus galima skirti į labai tikslios kalbos, griežtos terminologijos ir nepakankamai terminologizuotus, ekspresyviai nuspalvintus tekstus.Tai lemia ne tik autoriaus kalbėjimo maniera, bet ir skirtingi mokslų objektai, žanrai. Judresnį žodžių vartojimą, įvairesnių sintaksinių konstrukcijų pasitaiko literatūros, pedagogikos, filosofijos darbuose. Kalbininkų požiūris į mokslo darbų ekspresyvumą nėra vienodas: vieni apgailestauja, kad mažėja emocinių bei vaizdinių išraiškos priemonių, kiti nusiteikę labai priešiškai prieš š
šių priemonių vartojimą moksliniame tekste.

Prie publicistikos bei grožinės literatūros savo stiliumi priartėja mokslo populiarinamieji darbai. Pvz.:

Ypač malonu išgirsti balsingą ir gražų didžiosios zylės šauksmą. Žiūrėkite, kaip ši nenuvargstanti geros nuotaikos nešėja nepaprastai mikliai laipioja alyvų šakelėmis, supdamasi ant jų trapių viršūnių, kartais pakibdama žemyn galva. Pink! Pink! Pink! Melodingai ir garsiai šaukia zylutė. Kai ją apšviečia saulė, sužiba visos plunksnų spalvos. Graži didžioji zylė! Viršutinė kūno dalis – žalsvai juoda. Galva ir kaklo šonai – tamsiu aksomu padengti. Uodega m
melsva, su baltais kraštais. Krūtinėlė švelniai paauksinta. L. Grudzinskas

Kalbos funkcijomis ir stiliumi mokslo populiarinamieji tekstai artimesni moksliniam, ne meniniam stiliui, emocinės ir vaizdinės išraiškos priemonės čia eina ne estetinę, o ekspresyvinę ir apeliatyvinę funkciją. Svarbiausia tų tekstų (kaip ir specialiųjų mokslinių) funkcija yra komunikatyvinė – pateikti dalykinę informaciją, o kad ši būtų patraukli, apvelkama vaizdo ir emocijos drabužiu. Pažintinę ir apeliatyvinę teksto funkcijas kartais nurodo pats autorius.

Tyrinėjant mokslinius tekstus, nesunku pastebėti juo rašančiųjų stiliaus trūkumus. Nemažai daliai žmonių, rašančių mokslo darbus, trūksta mąstymo, kalbos ir stiliaus kultūros. Būdingos stiliaus negerovės yra šios: gremėzdiškos sakinio konstrukcijos, pernelyg dažnas frazės daiktavardiniams, sintaksinis perfrazavimas, nekonkrečios, neaiškios reikšmės štampai (didelė reikšmė, didelis vaidmuo, didžiausias dėmesys, klausimų sprendimas .), pvz., Didelį indėlį į Lietuvos gelmių tyrimą įnešė naftingumo problemos gvildenimas. Neretai užuot mokęsis kalbos iš geriausių originalių mokslo veikalų, mokslinio rašinio autorius vartoja prastą laikraščio ar kanceliarijos stilių.

Skiriamas mokslinio stiliaus mokomasis postilis. Mokomosios literatūros kalba paprastai esti labai santūri, neekspresyvi. Kitoks yra sakytinių mokomojo stiliaus žanrų (pamokos, paskaitos) pobūdis. Mokymo dalykų turinys yra labai skirtingas, nevienodi jų mokymo metodai, bet visos pamokos turi bendrą komunikatyvinį pagrindą: pamokoje vyksta nuolatinis kalbinis mokytojo ir mokinių bendravimas. Tas komunikacijos aplinkybių bendrumas lemia tą patį funkcinį stilistinį visų pamokų k
kalbos pamatą. Mokytojo ir mokinio kalba pirmiausia turi orientuotis į viešojo, oficialiojo bendravimo stilių. Mokinys, įrodinėjantis teoremą prie lentos yra objektyvios tiesos skelbėjas, jo kalboje neišryškėja asmens bruožai; ji pabrėžtai neutrali, nereiškiamas kalbančiojo asmens požiūris. Pamokos stiliaus dalykiškumą labiausiai lemia šie veiksniai: masinės komunikacijos sfera, dalykinis kalbos turinys, mokytojo ir mokinio bendravimo tikslai. Neatsižvelgimą į dalykinio bendravimo aplinką, perėjimą į buitinį, žemąjį stilių pamokoje adresatas suvokia ne tik kaip stiliaus normų pažeidimą, bet ir kaip nepagarbą jam, adresatui, pedagoginės etikos ignoravimą.

Publicistinis stilius. Svarbiausia jo vartojimo sfera yra periodinė spauda, būdingiausi žanrai – straipsnis (įžanginis, probleminis ir kt.), reportažas, apybraiža. Sakytine forma šis stilius reiškiasi oratorių kalboje: tai politinio veikėjo, agitatoriaus, prokuroro, gynėjo žodis. Publicistinio stiliaus pavyzdžių esama ir grožinėje literatūroje – autoriaus nukrypimuose aktualiomis visuomeninėmis temomis. Vartojami net tokie grožinės literatūros žanrų pavadinimai: publicistinis eilėraštis, publicistinis romanas. Publicistika skiriama plačiai auditorijai, todėl jos turinį sudaro aktualūs visuomeniniai klausimai. Publicistikos tikslas – ne tik išdėstyti faktus, bet ir atitinkamai nuteikti, įtikinti skaitytoją, todėl jai būdinga komunikacinės ir ekspresinės funkcijų darna. Publicistinis kūrinys turi būti ne tik logiškas, tikslus, bet ir įspūdingas. Publicistiniam stiliui būdingas požymis yra subjektyvus vertinimas.

Administracinis stilius.

Ypač šiuo metu apgailėtina yra vadinamojo dalykinio stiliaus būklė. Šiam stiliui p

priklauso oficialių dokumentų ir oficialių pokalbių kalba.

Šio stiliaus vartojimo sritys – dokumentai, tarnybiniai raštai: protokolas, nutarimas, sutartis, įsakymas ir kt. Jiems paprastai būdinga vien komunikacinė funkcija. Būdingos stilistinės ypatybės yra oficialumas bei standartas, dalykinis tikslumas, aiškumas, glaustumas, logiškumas, intelektualumas; nebūdingos – individualumas, emocionalumas, vaizdingumas. Administracinių tekstų kalba pasižymi tradiciškumu, jai būdingi štampai, standartinės, griežtai nustatytos formos. Tikslūs įprastiniai formulavimai neleidžia kitaip suprasti dokumento, jie palengvina administracinės sferos komunikaciją. Be to, kalbos štampai teikia tekstui oficialumo. Administracinio stiliaus tekstuose štampai nėra blogybė, čia reikėtų atsisakyti tik tų štampų, kurie neteikia dalykinės informacijos, be reikalo ištęsia tekstą arba yra netikslūs, nelogiški. Deja, tie ‘štampai’ keliauja, skverbiasi į kitų stilių tekstus. Tai tarsi epidemija, kuriai stengiamasi užkirsti kelią: kanceliarito reiškinius iškelia ir taiso kalbininkai, parodijuoja rašytojai, žurnalistai. Administracinio stiliaus leksikai būdinga žodžių vartojimas tiesioginėmis reikšmėmis, profesinė terminologija bei frazeologija, sintaksei – sustabarėję žodžių junginiai (ryšium su, priklausomai nuo).

Administracinė kalba ­ tai ne tik kelių raštų tipų ­ pareiškimų, pažymų, protokolų ir panašių dokumentų ­ kalba. Tai pačių administracijos darbuotojų kalba. Išmokyti, kaip reikia taisyklingai rašyti minėtus popierius, ir išreikalauti, kad jie taip būtų rašomi, ­ ne toks jau sunkus ir nepasiekiamas uždavinys. Bet nuo to nepagerės visuomenės vartojamos kalbos kultūra. . . .

Komentuokite!