Kalba – didžiausias žmogaus turtas
Tik užgimę mes panyrame į begalinį kalbos okeaną. Mus apsupa garsų pasaulis, į kurį mes įsiklausome, vėliau bandome pamėgdžioti, ir taip – patys to nesuvokdami – imame šnekėti gimtąja – savo tėvų ir savo tautos – kalba. Įaugimas į kalbą išgyvenamas kaip kažkas be galo sava ir įprasta, – gyvename panardinti joje, dažnai nejausdami, nemąstydami apie ją, kaip ore, kuriuo kvėpuojame. Ir tik bręsdami suvokiame, kad kalba – tokia pat svarbi Dievo dovana, kaip ir gyvybė. Visų pirma – ji mūsų bendravimo priemonė, kitaip tariant, atlieka komunikacinę funkciją. Kai kalba netenka šios funkcijos, tampa mirusia. Mokydamiesi kalbotyros, sužinome, kad toks skaudus likimas ištiko prūsų, jotvingių, sėlių, kuršių ir žiemgalių kalbas. Iš baltų beliko tik dvi gyvos: latvių ir mūsų, lietuvių, kalbos.Kalbos likimą lemia geografiškai, istoriškai bei politiškai susiklosčiusios aplinkybės. Mažai tautai, atsidūrusiai agresyvių jėgų apsuptyje, visada gresia išnykimo pavojus. Lietuvių tauta nuolat tai patyrė: į ją kėsinosi Lenkija, Rusija, Vokietija. Už gimtosios kalbos gyvybę šiandien turime būti dėkingi tiems žmonėms, kurie suvokė, kad kalbos mirtis – tai ir tautos mirtis. „Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją, – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją, – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę“ „Postilėje“ (1599m) perspėjo Mikalojus Daukša. Ja rūpinosi, jos grožį išaukštino kalbininkai, rašytojai ir poetai, savo gyvybe vardan kalbos gyvybės rizikavo knygnešiai, daraktoriai. Šių žmonių dėka kalba neprarado savo svarbiausios – komunikacinės funkcijos. Taip pat kiekvienos tautos kalba yra jos kultūros, literatūros kūrimo priemonė. Taigi ji atlieka ir estetinę funkciją. Lietuvių literatūroje, ypač poezijoje, gausu kūrinių, išaukštinančių gimtąją kalbą. Carinės priespaudos naktyje „Aušros“ poetas J. A. Vištelis ją vadino šventa, už žemčiūgus brangesne. O kokia meile ir tikėjimu lietuvių kalbą gaubia XX a. Poetų J. Degutytės, J. Marcinkevičiaus, H. Radausko ir kitų poetų eilės!
Kapų šnabždesys, marių virpulys, duonos kvapas, miškų giesmė – tokiais vaizdais lietuviško žodžio ištakas išsako Janina Degutytė eilėraštyje „Gimtoji kalba“. Justinas Marcinkevičius eilėraštyje „Kalba gimtoji – kasdieninė“ kalbą lygina su žibintu pasaulio tamsoje. Henrikas Radauskas eilėraštyje „Žodis“ kalba apie kalbos nemirtingumą: žodį gali engti, žudyti, bet jis kiekvieną kartą prisikelia, tuo įrodydamas savo galią. Poezijoje išsakyti žodžiai byloja apie kalbą kaip vieną svarbiausių vertybių. „Kalboje tauta pasisako, kas esanti, ko verta. Tautos kalboje yra išdėstyta visa jos prigimtis – istorija, būdo ypatybės, siela, dvasia“ – sakė Jonas Jablonskis. Taip jis apibūdino reprezentacinę funkciją.Taip pat kalboje atsispindi santykiai su kitomis tautomis. Lietuvių kalba šiuo atžvilgiu pasaulio mokslininkų labai vertinama dėl jos archainių formų, kokių nėra išlaikiusi nė viena gyva indoeuropiečių kalba. Todėl mūsų gimtoji kalba yra didžiulė pasaulinės kalbotyros vertybė. Lietuvių kalba ne tik archaiška, bet ir viena gražiausių pasaulio kalbų. Todėl mūsų pareiga ja rūpintis: stengtis, kad kalba būtų taisyklinga, kad jos neužgožtų svetimybės, kurių, deja (ypač rusiškų ) gausu.Taigi kalba labai svarbi tiek tautos, tiek atskiro žmogaus gyvenime. Mes privalome ją mylėti, saugoti ir ginti kaip artimą žmogų. Kalbos gyvenimas panašus į žmogaus gyvenimą: kalba gyva, kol skamba mūsų lūpose, džiaugiasi, kai ją globojame, o kartais ir liūdi:„juoda skara apsigobusprie pustuščioprūsų kalbos kapo“ (J. Marcinkevičius)