k. donelaitis analize

1973 0

K.DONELAIČIO POEMOS ,,METAI“ DALIES ,,PAVASARIO LINKSMYBĖS“ IŠTRAUKOS INTERPRETACIJA

[Nuo ,,Ale sakyk.“ iki ,,.pradeda garbint“]

Kristijonas Donelaitis – vienas originaliausių Švietimo epochos Europos rašytojų, lietuvių literatūros klasikas. Gimė 1714m. sausio 1d. Mažojoje Lietuvoje, Lazdynėlių kaime netoli Gumbinės, laisvųjų valstiečių šeimoje. Tai pirmasis didelis lietuvių poetas- grožinės lietuvių literatūros pradininkas. Literatūrinį darbą K.Donelaitis pradėjo apie 1740-1743m. Išlikusios 6 pasakėčios, spėjama, parašytos ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu. Pagrindinį savo kūrinį „Metus“ rašė 1765 – 1775m. Pats K.Donelaitis savo kūrybos nespausdino. Pirmasis K.Donelaičio raštų leidėjas buvo L.Rėza („Metus“ jis paskelbė 1818m). Rašė ei

ilėraščius ir vokiečių kalba. Mirė 1780m. lapkričio 18d. Tolminkiemyje, palaidotas bažnyčioje.

K.Donelaičio „Metai“ – lietuvininkų (Mažosios Lietuvos lietuvių) epas. Kaip ir įprasta epinėms poemoms bei epopėjoms, kūrinyje aprėpta tautos gyvenimo visuma. Tautą čia reprezentuoja būrai. Jie vaizduojami remiantis cikline laiko, istorijos ir gyvenimo samprata. Atskleidžiami žmogaus (būro) santykiai su gamta, su Dievu, parodomi būrų tarpusavio santykiai; būrų ir ponų santykiai; pavaizduojama būrų buitis, papročiai, jų darbai ir šventės. Būrų, kaip ir gamtos, gyvenimas sukasi amžinu ratu, paklūsta tiems patiems Dievo nustatytiems dėsniams. K.
. Donelaičio ,,Metai“ padėjo pagrindus pasaulietinei grožinei lietuvių literatūrai.

Su pavasario stebuklu viskas aplinkui atgimsta: visa gamta sukrunta, sujunda. Kartu su ja savo kasmetinį darbą pradeda ir paukšteliai. Ištraukoje iš ,,Pavasario linksmybių“ Donelaitis aprašo būtent lakštingalą. Poema parašyta hegzametru, Donelaitis savitas tu
uo, kad hegzametru pasakoja ne apie dievus ir herojus, kas buvo būdinga antikinei literatūrai, o apie žmogaus, gamtos kasdienybę. Ši ištrauka, kaip ir visa poema yra didaktinio pobūdžio, nes yra sutinkama pamokymų (parodoma žmonių ydos, kaip nederėtų elgtis):,,.žmogus griekų dievs vargina svietą“, ,, Diksas, ans žioplys, mieste didei pasipūtęs/Ir su rūbais blizgančiais kasdien išsirėdęs“.

Ištraukoje vaizduojama lakštingala yra labai išaukštinta, ypač jos gražus, skambus balsas. Prieš lakštingalą visi nublanksta, nesvarbu ar tai būtų būras ar ponas visi be išimties garbina jos dainą, nei vargonai, nei smuikas jei neprilygsta:,, Tu vargonų bei cimbolų niekini garsą/Smuikai tau ir kanklys tur su gėda nutilti“. Net ir ponų apdarai neprilygsta lakštingalos plunksnų ,,liemenei“. Antroje ištraukos dalyje žmonės dar labiau sumenkinami prieš šį Dievo kūrinį, kad tikrai autorius įr
rodytų žmonių menkumą prieš ją, parodomas prastas žmonių gyvenimas(ydos):,,. skrandą būrišką viešėt užsimovęs/Po prastu savo stogu nei lakštingala čiauška“.

Nuotaiką šioje ištraukoje vienu žodžiu sunku nusakyti: autorius žavisi nuostabiu lakštingalos balsu ir jos išvaizda, kartu jis stebisi, kodėl ji slapstosi, nemėgsta pasirodyti žmonėms ir dažniausiai gieda kai tamsu:,, Ale sakyk, gaidel! dėl ko tu vis pasislėpus/Ir, kad pradeda temt ar naktyj, paderi šūkauti?“. O vėliau jau atsiranda tokia pašiepiama intonacija, kai autorius pasakoja apie būrų ir ponų ydas.

Ištraukos pradžioje yra aprašomas la
akštingalos balsas, jis lyginamas su įvairiausiais instrumentais, kadangi ištraukoje nėra kulminacijos truputį aukštesnė įtampa pastebima pirmajame stulpelyje, nes yra šaukiamųjų sakinių, kurių gale panaudoti šauktukai. Toliau veiksmas dėstomas be įtampos kaitos, vėl Donelaitis apibūdina gražiai lakštingalą ir lygina ją su kitais paukščiais. Pabaigoje dar prijungiamas būrų, ponų gyvenimas.

Erdvė yra nedidelė, nors ištraukoje ir aprašoma lakštingala tačiau neminima apie jos gyvenamąją aplinką, tačiau ir taip aišku, kad ji gyvena kartu su būrais ir ponais tiktai pasislėpusi. Dar minimas miestas:,, Diksas ans žioplys, mieste didei pasipūtęs“ ir būro troba:,, Po prastu savo stogu.“.

Laikas ištraukoje- pavasaris tai pasako net pats dalies pavadinimas ,,Pavasario linksmybės“.

Nors ištrauka ir neilga, tačiau joje K.Donelaitis vartoja nemažai meninių priemonių. Aliteracija:,, Vis dailiaus ir šlovingiaus savo šūkteli šūtką“, onomatopėja- pamėgdžiojama lakštingala:,, kinkyt, paplakt, nuvažiuot“. Deminutyvai : gaidel, paukštelių, dailiaus, šlovingiaus. Palyginimai: ,,.tarp kitų paukštelių nei karalienė“(lakštingala prilyginama karalienei), ,,.besišypsodams kaip pons.“, hiperbolė- meniškai išaukštinamas ponas:,,Nei dievaitis koks tarp būrų skiauterę rodo“. Šios meninės priemonės ištraukai suteikia daug gyvumo ir vaizdingumo.

Donelaitį galėtume vadinti valstiečių gyvenimo prozininku ir gamtos pasaulio poetu. Donelaitis sugeba bet kokį gyvą padarą ,,sudievinti“, jis išaukštinamas taip, kad paprastas žmogus ar ponas tampa tik menkas sutvėrimas ir niekaip negali lygintis. Bet žmogus ir negali lygintis, kadangi ši iš
štrauka buvo skirta daugiausiai parodyti lakštingalos žavumą. Gamta yra gyvenimo mokytoja- tai Donelaičio netiesiogiai išreikšta idėja. Jis parodo tikrąją mūsų tautos dvasią. K.Donelaitis savo kūriniu nori įtvirtinti per amžius sukauptas tautos moralines vertybes, išnaikinti ydas, išugdyti dvasinį tautos atsparumą.

Komentuokite!