Judita Vaičiūnaitė

Judita Vaičiūnaitė gimė 1937m. liepos 12d.ir iki septyniolikos metų gyveno Kaune. 1959m. baigė Vilniaus universitetą. Juditos mamos vaikystė prabėgo Rygoj ir Maskvoj, ji buvo daugiavaikio proletaro emigranto duktė jos pasakojimuose bildėjo tramvajai, sukosi karuselės ir ant grindinių liejosi kraujas. Tėvo Judita beveik nepaino, nes jis anksti mirė. Jis taip ir liko neinoma emė, nes mama buvo jo antroji mona, daug u jį jaunesnė ir dvasikai jam gana tolima.Judita ileido daug poezijos rinkinių : Kaip alias vynas 1962m. ; Per iaurės herbais 1968m. ; Pakartojimai 1971m. ; Klajoklė saulė 1974m. ; Neumirtuolių mėnesį 1977m. ; aligatvio pienės 1980m.ioje lyrikoje vyrauja miesto kultūrinės aplinkos suformuoto mogaus pasaulėjauta, prietaringi igyvenimai . lyrinio herojaus jausmų motyvai subtiliai asocijuojami su to meto visuomenine problematika. Jos eilėračiams būdinga tapybikumas, daiktikas vaizdo pieinys, mitinės ar istorinės situacijos.Judita paraė ir lyrinių dramų : rinktinę Pavasario fleita 1980m. Taip pat eilėračių ir pjesių vaikams (rink. Spalvoti pieiniai 1971m. ; Balkonas penktame aukte 1976m. ; Mėnulio gėlė 1979m. ; Karuselės elnias 1981m.).Jos eilėračių rinkinys ileistas rusų kalba.Judita Vaičiūnaitė dirbo laikračių Literatūra ir menas, Kalba Vilnius redakcijose. Eilėračius pradėjo spausdinti 1956m. Be minėtų rinkinių, 1984m. iėjo eilėračių rinkinys Smuikas ; 1987m. iemos lietus ir kiti . U rinktinę Nemigos aitvaras, kuris iėjo 1985m., poetei suteikta Valstybinė premija (1986m.).Didelę įtaka Juditai Vaičiūnaitei turėjo ankstyvoje jaunystėje skaityti prancūzų impresionistai, pamėgtų filmų kompozicijos, meninė fotografija, architektūra, muzika, baletas ir kt. odį poetė mato, jaučia, girdi, uuodia. Jos nuomone, menas būtinas mogui, jis formuoja mogų vaikystėje, lydi visą gyvenimą, auklėja. Poetė avėjosi Vytauto Bloės, Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, V. imkaus eilėračiais.Impulsą jos kūrybai teikia stipri emocija, stiprus estetinis įspūdis, naujumas, mogika ambicija. Judita neturėjo senelių kaime, jos vaizduotės neadino folkloras. Jos geriausi eilėračiai gimė kaip noras pasiprieinti gniudančiai jėgai, kaip bandymas isaugoti akimirką, laiką, asmenybę.Napoleono kalnasDar Vaterlo varpai po vandeniu,

dar itremties salapro rūką neįvelgiama, dar ydintis birelio rytas, dar galima paimti iūronus ir ididiai stebėti,kaip keliasi per Nemuną kariuomenė arkliai ir raiteliai,kaip dunda alias krantas nuo laitu ridenamų patrankų,kaip girgda keltas, kaip vanduo pliukenasiį valčių onus, dar nesustingęs į kraujuotą ledą,į gruoblėtas aketes, dar viečia saulėje kreidiniai skardiaipriemiesty vir santakos, vir neprancūziko, vir pilko miesto vir dulkėto Kauno, dar nepamojo imperatoriaus rankakurtiems pabūklams, dar įsibridęs upėj prausiasivienplaukis maas būgnininkas