J.V. Gėtė „Faustas“

90 0

Gėtė (1749-1831)

1. Gyvenimo kelias. Gėtė gimė Frankfurte prie Maino. Motinai tada 18, tėvui 39. Motina buvo gyvo būdo, poetiškos natūros moteris, mokėjusi džiaugtis gyvenimu. Tėvas, rimtas ir pedantiškas žmogus, veiklus, energingas, pilnas noro lavintis; iš profesijos – juristas. Jaunuolis labai mėgo piešti, mokytis kalbų. Bet tėvo noras buvo matyti sūnų teisininku, tačiau Johanas nors juo ir pradeda mokytis, bet studijuoja tik metus ir dėl ligos meta. 1770-1771 m. jis Strasbūre studijuoja teisę, anatomiją, chemiją. Čia susipažįsta su Herderiu, kuris bus daug m

metų ištikimas draugas. Gėtę išgarsina per mėnesį parašytas romanas “Jaunojo Verterio kančios”. Drama “Gecas fon Berlichingenas” irgi prisideda prie šlovės. Dabar Gėtė daug keliauja, bendrauja su naujais žmonėmis, nuolat įsimyli ir pabėga, o patirtus meilės išgyvenimus išlieja jausmingomis eilėmis.

2. Nuo 1775 m. prasideda Veimaro laikotarpis. Tapęs Veimaro hercogo Karlo Augusto draugu, Gėtė eina svarbias pareigas hercogystėje, paskiriamas slaptuoju valstybės patarėju. Iš pradžių rašo mažai, vėliau kuria draminius kūrinius ( “Egmontas”, “Ifigenija Tauridėje”, “Torkvatas Tasas”), sukuria eilėraščių ciklą “Romos elegijos”, 1796 m. b
baigia romaną “Vilhelmo Meisterio mokymosi metai”. 1794 m. užsimezga Gėtės ir Šilerio draugystė.

3. 19 a. pr. baigiama: “Fausto” I d., autobiografinis kūrinys “Iš mano gyvenimo. Poezija ir tiesa”, rytietiškos poezijos knyga “Vakarų-Rytų divanas”, romanas “Vilhelmo Meisterio klajonių metai”, “Fausto” II d.

“Faustas”

1. “

“FAUSTO” SUKŪRIMO ISTORIJA. Kūrinį Gėtė pradeda rašyti apie 1790 ir baigia 1831 m., taigi rašo apie pusę savo gyvenimo. Šiek tiek epi¬zodų pradėta jaunystėje, bet nebaigta. Rimtai prie dramos I dalies Gėtė prisėdo būdamas beveik 50-ties metų; II dalis baigta sulaukus 80-ties. Tikėtina, kad šį kūrinį Gėtė rašė sunkiai: palikdavo ir vėl prie jo grįždavo. Kažkokia ir jam pačiam nelabai aiški mintis neda¬vė ramybės, neleido lengvai rašyti. Tad galėtume spėti, kad kūrinio pagrindas yra ne tik jausmai (kuriuos lengva tuojau pat užrašyti), o ir idėjos, brandinamos visą gyvenimą. Palyginkime: „Jaunojo Verterio kančias“ (meilės romaną) Gėtė jaunystėje parašė per vieną mėnesį, o „Faustą“ kūrė apie penkiasdešimt metų (baigė likus vieneriems metams iki mirties). Tad „Faustas“ – viso gyvenimo knyga, rašyta įvairiausiais g
gyvenimo laikotarpiais, sudurstyta iš skir¬tingų epizodų. Kūrinyje rasime skirtingu gyvenimo laiku kylančių klausimų, minčių, jausmų. Ir pats kūrinys nevieningas, sudėstytas iš skirtingų scenų, įvairios stilistikos tekstų.

2. FAUSTO TEMA. Tema apie mokslininką alche¬miką germanų kultūroje labai sena, nuo Vidur¬amžių gyvuojanti legendose ir literatūriniuose siužetuose. Dar XVI amžiuje pasirodė anekdotiš¬kų istorijų rinkinys apie keliaujantį mokslininką, gydytoją, astrologą ir magą, sudariusį sutartį su velniu. Anglijos rašytojas Kristoferis Marlou su¬kuria dramą apie Faustą kaip apie didelių užmo¬jų žmogų, apie pragarą ne kažkur kitur, o p
pačia¬me žmoguje. Fausto siužetas Vokietijoje plinta ir lėlių teatrų, klajojančių aktorių-mimų vaidinimais, kurie Faustą paverčia komiškų patyčių, klounados, linksmos pajuokos personažu. Čia veikia Faustas ir šunimi pasivertęs velnias, vyksta lažybos su velniu, vaizduojami studentų pokštai Leipcigo vyno rūsyje. Šitokį siužetą matė ir pats Gėtė vaikystėje lėlių vaidinimuose. Kuo patraukė jį šis siužetas? Galėtume spėti, kad jaunystės grąžinimo idėja, sutartis su velniu, noras galynėtis, pergudrauti savo žmogiškąjį likimą.

3. SUTARTIES SU VELNIU MOTYVAS. Sutarties, arba lažybų, su velniu motyvas senas kaip pasaulis. Jis gyvuoja įvairių tautų mituo¬se, pasakose, patarlėse. Gėtė nebuvo pirmasis, rašęs šia tema, – jis tiesiog pasinaudojo visų tautų kūryboje populiariu siužetu.

Vienas gražiausių šios tematikos kūrinių yra skandinavų rašyto¬jos Selmos Lagerliof romanas „Sakmė apie Gestą Berlingą“ (išverstas ir į lietuvių kalbą). Panašios tematikos kūrinius – lietuvių rašytojo Kazio Borutos romaną „Baltaragio malūnas“, vokiečių rašytojo Otfrydo Proislerio kūrinį „Krabatas, arba Treji metai užburtame malū¬ne“ – skaitėte aštuntoje klasėje.

Sutarties su velniu motyvą ir šios sutarties pasekmes Gėtė apmąs¬to pridėdamas daug dalykų iš savo patirties, iš nugyventų metų, suvoktų prasmių.

4.“FAUSTO” ŽANRAS. Skaitant kūrinį į akis krinta kompozicinis ir stilistinis kūrinio nevientisumas. Sudėtinga išorinė struktūra: du prologai, dvi didžiulės dalys, pirmąją sudaro 25 scenos, antrąją – 5 veiksmai. Kūrinyje randame lyriškų, komiškų ir tragiškų s
scenų, filosofinės poezijos ir meilės lyrikos, dramatiškų dialogų ir monologų, prozos intarpų, dainų ir baladžių. Gėtė nevaržo veiksmo laiko ir vietos dėsniais, meninio pasaulio kontūrai nuolat kinta. Kaip vadinti tokį kūrinį? Gėtė pavadino tragedija. Bet tai nėra įprastinis tokio žanro kūrinys: nėra kylančios draminės įtampos, nuoseklaus artėjimo į kulminaciją. Ilgi monologai ir monologiniai dialogai stabdo veiksmą ir daugiau tinka skaityti nei vaidinti. Nėra tvirtai suręstos intrigos, ypač II dalyje. Apskritai išorinis veiksmas nėra svarbus, atskiras scenas jungia tikslingas temos, pagrindinių motyvų plėtojimas. Vidinis vientisumas, sąlygotas minties raidos, Gėtei buvo kur kas svarbesnis nei išorinis. Taigi Gėtė dėmesį sutelkia į sudėtingus filosofinius būties esmės, pasaulio pažinimo, žmogaus prigimties, jo galių klausimus. Draminę įtampą lemia skirtingų požiūrių, principų sankirtos, neblėstantis žmogaus nerimas, didelių siekių ir nepakankamų galimybių konfliktas. Todėl paprastai “Faustas “ vadinamas filosofine tragedija. Kartais jis vadinamas poema, vokiečių epu.

5.“Faustas” lietuviškai pirmąkart išverstas 1934 m. Vėliau jį išvertė A. Churginas ir A. A. Jonynas.

6.Pagrindinės kūrinio problemos. “Fauste” svarstomos sudėtingos pasaulio pažinimo, žmogaus prigimties, jo galių problemos, apmąstomi būties esmės, pasaulio sandaros dalykai. Fausto monologuose vis sugrįžtama prie neišsprendžiamos prieštaros tarp didelių siekių, noro aprėpti būties begalybę ir menkų žmogaus galimybių ( žemės kirmino skirtis). Dėl to kylantis nepasitenkinimas ir nusivylimas s
skatina Faustą eiti tolyn, ieškoti naujos patirties, o palaimos pasitenkinimo būsena reikštų dvasinę mirtį. Taigi Fausto gyvenimas- nuolatinis bangavimas, atradimų, džiaugsmo akimirkų ir praradimų, nusivylimų kaita. Iš to kyla svarbiausioji problema- kaip surasti gyvenimo prasmę?

7.Pagrindinė kūrinio tema- faustiškojo tipo žmogaus nepasitenkinimas. Faustiškasis žmogus yra toks, kuriam po kiekvieno noro išsipildymo atsiranda naujų troškimų, todėl neįmanomas pastovus, ilgalaikis pasitenkinimas. Dėl to nebaisus ir sandėris su velniu, nes niekada negalės ateiti toks žavus akimirksnis.

8.Pagrindinė I dalies idėja- Margaritos tragedija. Faustas negali gyventi su Margarita, nes tai reikštų atsisakymą tobulėti, išsižadėti ieškoti gyvenimo prasmę.

9.Laikas – viduramžiai (nors pagal keliamas idėjas galime manyti Faustą esant renesanso ar net Švietimo epochos žmogumi).

10.“Fausto” įžangos. Kūrinys turi 3 įžangas: “Paskyrimą”, “Prologą teatre”, “Prologą danguje”. “Prologas teatre” sukurtas kaip 3 veikėjų ginčas, vykstantis teatre ir apie teatrą. Du menininkai- poetas bei aktorius- ir teatro direktorius kalbasi apie tai, koks turėtų būti spektaklis, svarsto meno apskritai, meno kūrinio ir jo suvokėjo ( žiūrovo) santykių problemas. Trys kalbantys personažai nėra individualizuoti, jie – figūros, įprasminančios skirtingus požiūrius į meno kūrybą. Šis prologas suformuluoja mintį, kad visa, ką skaitysime, yra vaidinimas, išmonė.

“Prologas Danguje” išoriškai primena viduramžiais paplitusias misterijas, kur veikia dieviškos ir velniškos jėgos, personifikuoti gėris ir blogis, dorybės ir ydos. . . .

Komentuokite!