J.Biliūno apysakos „Liūdna pasaka“ ištraukos analizė
J. Biliūnas – jauniausias likęs lietuvių literatūros klasikas, sutelkęs žvilgsnį į išskirtines žmogaus gyvenimo situacijas: skriaudą, nuoskaudą, kaltę. Visažinį epinį pasakotoją pakeitęs jautriu kūrinio dalyviu, sugebančiu užjausti, suvokti, prisiimti atsakomybę, o kartais – net atlikti išpažintį, rašytojas tapo lietuvių psichologinės prozos pradininku. Visiškai pasiligojęs, vis labiau silpdamas, aiškiai suvokdamas laiko ir būties trapumą, egzistencijos baigties neišvengiamumą, savo svarbiausiam kūriniui pasirinko skausmo, praradimo motyvus. Didžiausias ir paskutinis J. Biliūno kūrinys – apysaka „Liūdna pasaka“ – tai žmogaus – moters – tragiškas, klaikus išgyvenimas, kur susipynę tikra ir netikra, kur likimas žaidžia žmonėmis ir gyvenimais.Analizuojamoji ištrauka – tai antroji, jau siužetinė, apysakos pradžia, kurioje pasirodo pažįstamas, labai artimas pačiam autoriui pasakotojas: ligotas, jautrus žmogus, paskutinėmis dvasios galiomis besistengiantis įsižiūrėti į gyvenimo grožį, į žmones, besistengiantis juos suprasti. Artimumą autoriui suteikia pasakojimas pirmuoju asmeniu, o toks pasakotojo subjektyvus kalbėjimo būdas, primenantis prisiminimą, išpažintį – tarsi skaitytojui, kaip ištikimam nuodėmių klausytojui, būtų norima patikėti paslaptį ar nepaprastą išgyvenimą.Pasakotoją randame vasarojantį miško apsupty. Sergantis žmogus stengiasi džiaugtis tuo, ką jam gali dar padovanoti gyvenimas. Jam teikia atgaivą natūrali nuostabios gamtos ir besiilsinčių žmonių harmonija. Čia savyje dera aplinka, žmonės, jausmai: gaivus oras, miškas, dirvonėlis, dailiai apsitaisę vasarotojai, giedra nuotaika, juokas, dainos. Gyvenimo pilnatvę ir jo visavertiškuma parodo tai, kad susirinko tiek vyrai, tiek moterys, tiek vaikai. Tai lyg perspėjimas ateičiai, kad, dingus kuriai nors grandžiai, gyvenimas taps nebe pilnavertis. Ir jie „gražiai apsitaisę“: švarūs, tvarkingi, dailiais rūbais apsirengę. Taip, kaip ir turi būti normalioje būtyje. Nuotaika taip pat pakili, nes „visi linksmi ir laimingi“. Visur jaučiama energija, gyvybingumas, judėjimas. Ir nors vieni „apsėdo dailų dirvonėlį“, tačiau tai nesukuria sąstingio iliuzijos. Priešingai – aplinkui žaidimai, pasivaikščiojimai miške, dainos ir juokai. Laimingų vasarotojų paveikslas baigiamas ypač sodriais, ryškiais vaizdais: mirgėte mirga įvairiaspalviai moterų apdarai, lyg „sužydę žolynai daržely“. Autoriui būdingu paralelizmu sugretinama spalvinga, žaisminga gamta ir linksmi, gražūs bei laimingi žmonės. Tačiau aplinkai ir gamtai pavaizduoti, rašytojas nenaudoja daug detalių. Pastarosios aprašomos tik tiek, kiek tai padeda atskleisti veikėjų jausmų ir nuotaikų pasaulį.
Toks idiliškas vaizdelis net pačiam pasakotojui tolygus pasakai, kurioje nėra nei skausmo, nei vargo, nei nepritekliaus. O jei jis ir yra, tai taip toli, kad net ir „aidas neateina“. Tokioje darnioje, gražioje, laimingoje aplinkoje kiekvienas žmogus ir pats nori jaustis pakiliau, saugiau, laimingiau. Todėl natūralu, kad ligotas pasakotojas linksmų, energingų, gražių žmonių apsupty, nori užmiršti savo ligą, ir tai, kas gali sugriauti gyvenimo pasakoje egzistuojančią iliuziją. Čia nesitikima ne tik nelaimės, bet ir jos šešėlio – net paties mažiausio. Priešingu atveju, pasaka gali virsti liūdesiu.Tačiau gyvenimas nėra pieštas tik šviesiomis spalvomis. Visada egzistuoja pavojaus ar nelaimės galimybė. Būtent todėl pastraipos pabaigoje ir randame daugtaškį, kuris nurodo, kad ne viskas dar pasakyta, ne viskas dar įvykę, dar gali kažkas ir pasikeisti. Yra palikta vietos svarstymams, dvejonėms.Akimirka – ir viskas pasikeičia: ramios, giedrios nuotaikos, gražios gamtos ir nerūpestingų žmonių fone disonansu įsiveržia dejonė „kaip senatvės skundas, nelaimių atbalsis“. Šis skausmingas skundas įsiveržia staiga, nelauktai, taip sukeldamas dar didesnę įtampą ir nerimą. Paslaptį padidina ir tai, kad yra išgirstamas tik garsas, matyt, ateinantis pasakotojui iš už nugaros, nes jis dar nemato vaizdo. Jis tik jaučia, kad taip dejuoja žmogus senas. Čia panaudota J.Biliūnui būdinga inversija, atkreipia mūsų dėmesį į tai, kad į pirmą planą iškeliamas žmogus, jo skausmas, jo dvasios dejonė. Ir tik paskui pabrėžiama, kad tai seno, labai seno žmogaus išgyvenimas. O senatvė – tai paralelė nelaimei. Kartu ji priešpastatoma tai laimingai būsenai, egzistavusiai pirmiau, nes ten buvo susirinkę tik „jaunimas ir vaikai“. Nelaimei nusakyti pasakotojas neranda apibūdinimo. Ją „galima tik jausti“ – taip ir vėl pabrėžiamas vidun plūstelėjęs jausmas, kuris, matyt, yra gana daugialypis. Garso pajautimas tik patvirtina tai, kad J.Biliūno pasakotojas emociškai reaguoja į aplinką, į išorinį pasaulį. Garsas – dejonė priverčia pasakotoją patirti baugų, sukrečiantį įspūdį.Toks antrosios pastraipos nuotaikos pasikeitimas, apgaubtas paslapties skraiste, sukuria visiškai priešingą atmosferą: darosi baugu, neramu. O daugtaškis tik padidina laukimo įtampą, lyg perspėdamas, kad tuo, kas pasakyta, dar nesibaigia nemalonūs išgyvenimai. Tekste dažnai fiksuojamos kelios pasakotojo reakcijos: žiūrėjau, laukiau, sudrebėjau, atsigręžiau. Nuo kuriu priklauso pasakojimo intensyvumas. Apibudindamas senąją moteriškę pasakotojas didžiausia dėmėsi sutelkia i jos akis,kurios kaip ir jos veidas yra lyg atviro gyvenimo knyga, kurioje aprašyta jos praeitis,skausmas,nelaimes,nuotaikos.Pasakotojas pamatęs ta moteri sutrinka,pasijunta nejaukiai, nezino kaip jam elgtis,si moteris jam primena ji pati. Taciau surades du skatikus,ispraudzia juos jai rankon. Taip elgdamasis pasakotojas nori nuraminti savo sąžinę manydamas kad daugiau niekuo negali jai padeti. Moteris pasakotojui buvo tarsi priminimas,jog ne viskas pasaulyje yra grazu.Akivaizdus ištraukos pastraipų staigus nuotaikų pasikeitimas tik dar kartą patvirtina tai, kad laimė ir nelaimė egzistuoja labai arti viena šalia kitos, kad jas atskirianti priešprieša tokia trapi ir laikina, jog per vieną akimirką – tiesiog staiga – gali pakeisti gyvenimą į „liūdną pasaką“. Tokiais laikinumo, gyvenimo trapumo motyvais J. Biliūnas stengėsi atskleisti žmogaus tragišką lemtį, jo dvasinius išgyvenimus, kurie parodyti ne viską papasakojant, o palengva per įvairias situacijas, paliekančias pėdsakus žmogaus sieloje ar žmonių likimuose.