Istorija Lietuvių literatūroje

2838 0

Istorinių patirčių atspindžiai skirtingų laikotarpių lietuvių literatūroje

Savo kraštą žmogus pažįsta iš rašytinių šaltinių. Juose sutelpa žmogaus patirtis, išgyvenimai. Istorijos vadovėliuose mes galime pamatyti faktus ir metus, bet juose negalime pamatyti ar pajusti to meto žmogaus išgyvenimų bei jausmų. Visa tai atspindi literatūra, kuri ieškojo būdų paliudyti ir suprasti tai, kam buvo sunku rasti žodžių. Skaitant įvairius literatūros kūrinius, galima pastebėti, kad skirtingose epochose gyvenę rašytojai vaizdavo žmonių gyvenimą. Tai lėmė skirtingi istorijos tarpsniai, pasižymėję savita vertybių sistema, aplinkybėmis, istoriniu kontekstu. Li

iteratūriniai kūriniai, atskleidžiantys tautos istoriją – tai rašytojo mąstymo išraiška, priminimas, kad istorijos niekada negalima pamiršti, nutylėti, nes žmonės be istorijos – žmonės be veidų. Suprantama, kad kiekvieno rašytojo kūrybą veikė tam tikros istorinės aplinkybės, todėl lietuvių literatūroje yra kūrinių, kurie itin tiksliai ir išsamiai nupasakoja įvairius istorinius įvykius, tuo metu vyravusias visuomenės nuotaikas, pačių autorių patirtį.

XVI a. LDK poetas Jonas Radvanas. Apie jo asmenį iki šiol turima stebėtinai mažai žinių. Mokėjo lietuviškai, taigi greičiausiai buvo lietuvis. Po pirmuoju spausdintu savo eilėraščiu pa

asirašė kaip „Vilnietis“. Nebuvo kilmingas, tačiau buvo apsiskaitęs ir tobulai mokėjo lotynų kalbą, kur mokėsi – nežinia. Tikrai žinoma tik tai, kad Radvanas buvo protestantas – evangelikas reformatas. Šios tikybos šalininkai Lietuvoje jautėsi už daug ką dėkingi galingam ir dosniam savo globėjui Mi
ikalojui Radvilai Rudajam, tad po jo mirties tai paskatino Radvaną, talentingiausia iš jų, eilėmis aprašyti šio iškilaus asmens gyvenimą ir darbus, t.y. įamžinti jo atminimą literatūros paminklu. Poema buvo pavadinta „Radviliada“.Istorinis „Radviliados“ fonas – tai Livonijos karas vykęs 1558 – 1583 metais. Šiame kare Lietuva ir Lenkija kariavo su Maskva dėl Livonijos.

Labai svarbus yra epizodas, kuriame Radvanas pasakoja, kaip nuo mažens buvo ugdoma būsimojo Tėvynės gynėjo asmenybė. Poetas sukuria auklėtojo Mūsajo paveikslą. Jis siekia, kad vaikas suprastų: viskas, kas materialu, yra laikina; viskas, kas auga, yra pasmerkta sunykti; visi žmogaus rankų kūriniai ankščiau ar vėliau virsta dulkėmis. Iš tiesų, kokia prasmė siekti valdžios ir turtų, kai suvoki, kad visas žmonių gyvenamas pasaulis tėra taškelis visatos vandenyne? Tuo remiantis, sudėliojamas tobulo herojaus pavyzdys: tikrasis atlygis la

aukia tik danguje, taigi stengtis verta ne dėl šio pasaulio blizgučių, o dėl savo ramios sąžinės ir tyros sielos, gyventi reikia kukliai ir dorai, o veikti – nesavanaudiškai. Paveikslas sukurtas kaip sektinas pavyzdys bajorams ir didikams. Poetas norėjo bajorams priminti, kad jų luomas išskirtinę padėtį visuomenėje įgijo vien dėl savo įsipareigojimo ginti šalį.

„Radviliadoje“ ryškiausiu neigiamu herojumi laikomas Caras Ivanas. Poemoje jis nuolat vadinamas tironu; jis parodytas kaip įtūžio draskomas, žmonių kraujo ištroškęs beprotis.

Senosios lietuvių literatūros kontekste Radvano „Radviliada“ išsiskiria ne literatūriniais ve

eikėjų paveikslais ir mūšių aprašymais, bet pribloškiamai įspūdingu Lietuvos vaizdiniu. Prieš skaitytojų akis LDK iškyla ne kaip pusiau laukinis, pelkėtas, brūzgynais užžėlęs kraštas, bet kaip didi valstybė ar netgi imperija – „įžymioji Lietuva“.

Taip pat istoriją atspindi ir XX a. pradžios rašytojas ir realizmo atstovas Jonas Biliūnas. Kurdamas tekstą, rašytojas neatsiriboja nuo socialinių, moralinių, humanistinių ir krikščioniškų idėjų. J. Biliūno vaizduojamas žmogus neturi laisvo pasirinkimo, bet geba priimti moralius, atsakingus sprendimus. Tačiau ne skriauda, o jos išgyvenimas yra pasakojimų pagrindas. Autorius koncentravosi į autobiografišką, subjektyvų pasakojimą, veikėjų išgyvenimus.

Svarstydamas, kokias temas būtų galima rinktis kūriniams, Biliūnas yra užsiminęs, kad reikėtų vaizduoti ką nors iš XIX a. istorijos, pavyzdžiui, 1831 m. ir 1863 m. sukilimus, Vilniaus universiteto draugijas – tikėjo, kad tai būtų mielesnė ir naudingesnė lektūra skaitytojams. Taip gimė apysaka „Liūdna pasaka“, iškėlusi 1863 m. sukilimo įvykius ir jų pasekmes Lietuvai ir atskiriems žmonėms.

Apysakoje vaizduojamas tragiškas Banių šeimos likimas, kurį apibendrintai galima suvokti kaip visos tautos likimą sukilimo metu. „Liūdnoje pasakoje“ kalbama apie baudžiavą, bet kartu užsimenama apie troškimą i. . .

ai, kaip žmogus sugeba atsilaikyti prieš naikinančia fašizmo tvarką.

Viską apibendrinant, galima teigti, jog istorija yra susijusi su

u mūsų tauta, tai priminimas, ką mūsų protėviams teko iškęsti ir už ką jie kovojo ,o tie potyriai labai giliai įsirėžė į mūsų kultūrą ir literatūrą. Kiekvienas rašytojas, gyvenęs tam tikru laikotarpiu, patyrė savitus gyvenimo išbandymus, kuriuos išsakė kūryboje. J.Radvanas pavaizdavo kario patirtį Livoijos kare, J. Biliūnas aprašė, kaip istoriniai įvykiai paveikė žmogų, kuris net nedalyvavo pagrindiniuose įvykiuose. O B. Sruoga fašistinio lagerio realybę. Iš šios literatūros galime pasimokyti ne tik nekartoti klaidų, bet ir vertinti dabar turimą tėvynės laisvę. Svarbu ir tai, jog literatūra į tautos istoriją leidžia žvelgti ne tik kaip į faktų visumą, bet kaip į gyvą pasakojimą apie pačius skaudžiausius likimo išbandymus.

Join the Conversation