Interpretacija.J. Aputis “Nesmagu, kad liekat vienas” (ištrauka nuo “Motoras sučiaudi tris kartus ir nutyla.” iki pabaigos)
Juozas Aputis gimė 1936m. Išgarsėjo kaip sovietinio laikotarpio moderniosios psichologijos novelistas bei apysakų autorius. J. Biliūno prozos trodiciją saugojęs ir tesęs rašytojas, savo kūriniuose nevengęs reliųjų to meto aktualijų, socialinės aplinkos niuansų, darnios kaimo buities. Tačiau bene svarbiausia autoriui- žmogaus išgyvenimai, būsenos, sąmonės procesai, subtilūs ryšiai su aplinka bei žmogumi. Tad šiuos esminius dalykus bandysiu surasti nagrinėjimoje ištraukoje. [48] Apučio novelės ištraukoje ryškų vaidmenį atlieka naujai įsižiebę santykiai (tarp berniuko bei sunkvežimio vairuotojo)- bendradarbiavimas. Šitokiems santykiams reikalingas nemažas laiko tarpas, juk pirmiausia reikia įgyti pasitikėjimą vienas kitu. Tačiau “Nesmagu, kad liekat vienas” kūrinyje autorius jiems duoda vos kelias akimirkas, kad suprastų, jog kitos išeities nėra. Pasitikėjimas bei noras padėti vienas kitam jaučiasi visoje ištraukoje. Jų bendradarbiavimą puikiai parodo ši citata: “Jie abu palinkę į priekį, lyg atsilošę galėtų trukdyti besibaigiančiam sunkvežimiui”. Kartais likimas mums neduoda daug laiko galvoti, neretai esame priversti pasikliauti intuicija, atsiduoti pačiam likimui. Galbūt tai Aputis ir norėjo pasakyti. [84] Dar viena pakankamai ryški detalė- veikėjų būsena bei sąmonės procesai, kuriais autorius charakterizuoja pačius veikėjus. Koks yra berniuko vaizdavimas? Ištraukos pradžioje galima pastebėti jo nedrąsumą: “<…>iš pradžių sėlina nedrąsiai<…>”, tačiau tai veikiau neryžtingumas. Priėjus viela aptvertą vietą, vaikas nusimina, tai rodo, jog jam rūpi padėti nepažįstamajam, vadinasi, vaikas dar nepraradęs supratingumo, betarpiško geroniškumo jausmo kaip vertybės. Ir ši vertybė berniuką priverčia ištarti šiuos žodžius (novelės pavadinimą)- “Nesmagu, kad liekat vienas” tarsi atsiprašymą, pakartodamas kelis kartus, savo gilų atsidavimą bei visišką pasitikėjimą. Taigi, Aputis ne ilgais apipasakojimais, o veikėjų ištartais žodžiais, mimikomis, elgsena charakterizuoja juos, taip sukurdamas realesnį vaizdą. [105]
Tačiau ne vien tik bendravimas, elgsena veikėjus charakterizuoja, erdvė, laikas taip pat turi šiokią tokią reikšmę, tik aplikos ir žmogaus ryšys daugiau duoda informacijos apie viekėjų vidinius išgyvenimus, apie jų būsenas. Šį kartą pasirinkau sunkvežimio vairuotoją. Visų pirma- lietus, šaltas lietus. Vyro būseną šaltas lietus interpretuoja kaip liūdną, neramią, vienišumo motyvu graudžią: “Pagalvosiu. Aš… Man bus laiko pagalvoti.” Be lietaus nykumo, viską gaubią tamsa- laikas, prieš vidurnaktį (“Eik namo, kol dar ne vidurnaktis.”). Šis paros laikas veikėją padaro paslaptingą (berniukas neįžiūri vyro akių, kada tikina vaiką keliauti namo vieną). Vyras, kad ir kaip bandytų paslėpti savo širdgėlą, aplinka atskleidžia jo vidų- liūdną, tamsų, neramų. Iš viso šito galima teigti, jog šioje noveleje dideli vaidmenį atlieka aplinkos ir individo ryšys, kuris atskleidžia veikėjų vidinius išgyvenimus, jų būsenas. [134] Apučio novelė lietuvių literatūroje reikšminga ne dėl kūribynių ieškojimų ar modernizmo bandymų, jos meninio savitumo esmė- aiški autoriaus dorovinė pozicija, etinis žmogaus vertnimas, humanistinio dvasingumo įtaiga. Ištraukos problemą jau diktuoja pati idėja- gerumas, jautrumas, ryšys su kitu žmogumi, bendravimo šiluma laikomi svarbiausiomis vertybėmis, kurias reikia puoselėti technikos paveiktame, biurokratėjančiame pasaulyje. [56]