Igno Šeiniaus „Kuprelis“ – TĘSINYS
Dabar praėjo metai po paskutinio mano apsilankymo pas Kupreli malūne, po Kuprelio skausmo išsakymo man. Aš po viso to jutausi tikrai svarbiu Kuprelio draugu, bet kažkodėl bijojau vėl apsilankyti malūne. Nežinau kodėl, bet jutau Kupreliui gailesti ir bijojau pas jį nuėjęs jam tai parodyti.Šiandien, lygiai kaip tą dien kai ėjau pas Kupreli, buvo saulėtas pavasario rytas. Iš tėvo išgirdau, kad po visa apylinkę sklinda gandas, jog Kuprelis įsitaisė sau malūne pagalbininką. Ilgai svarsčiau kas tai galėtų būti, bet nesugebėjau rasti atsakymo. Manyje grūmėsi smalsumo ir baimės jėgos. Pagaliau nusprendžiau aplankyti savo senai matytą draugą Olesi. Išėjau laukan ir pasukau link arklidės paklausti tėvą gal jis kokių reikalų į Kuprelį turįs. Priėjau balną beadantį tėvą ir užklausiau:– Senokai malūne lankiausi, tėveli, gal man nuvažiuoti paskutinius rugius sumalti?– Žinoma, Ignacėli, aplakyk Kupreli, jis jau praeitą kartą domavosi kur tu dingęs. Luktelk tuoj pakinkysim arklį, kad būtų tau kur maišus sudėti.Arklį važnyčioti mokėjau jau nuo šešerių, todėl man tėvas visalaik drąsiai patikėdavo vadžias. Smagiai, kvepiančiomis pievomis, lėkiau per Sargauto apylinkę. Tėvo, praeitą pavasarį nupirktas arklys buvo jaunas, bet labai protingas ir geitas. Žinoma man vis dar buvo gaila mūsų senojojo arklio Širmio, jis buvo pirmasis mano arklys. Su Širmiu aš išmokau jodinėti. Dar ir dabar likęs žymus randas mano kaktoje, kai pirmą kart ant jo atsisėdau.Pasinėręs į prisiminimus visai nepastebėjau, kaip privažiavau, ant kalnelio stūksantį, Kuprelio malūną. Nors šiandien vėjo beveik nebuvo, malūno sparnai tratėdami ir ūždami sukosi. Sustojau greta malūno ir susimąsčiau ar iš tiesų man ten eiti. Ilgai negalvojęs užsimečiau ant kupros maišą ir nuėjau durų link. Mane sutiko nematytas, kokį dvidešimt metų jaunuolis.
– Ar pats susimalt norėsiąs! – šūktelėjo man.– Taigi paskutiniai. Va trejetas maišiokų likę, reik pabaikt.Vaikinas nieko nelaukęs puolė man pagalbon. Atrodė, kad jam kelti maišą nesudaro jokio vargo, lyg visą gyvenimą būtų tą daręs.Įėjęs vidun, laiptais užnešiau maišą į viršų ir pamačiau prie girnų palinkusį Kuperlį. Iš tiesų aš jį sunkokai pažinau, man pasirodė lyg jo kupros sumažėję. Jis išgirdęs kažką ateinant greit atsisuko ir nustebęs prilėkė pasiveikint. Jo veidas, aplipęs miltais, švytėte švytėjo. – Labas Inacėli, – ištiesė tvirtą ranką Kuprelis, – seniai matytas. Tai kokiu reikalu į mane atėjai?– Labas Olesi, tėvas va aruodus tuštino iš paliepė malūnan nuvežt. Kaip tik tuo met užlipo ir tas kaip aš supratau Kuprelio naujasis padėjėjas su sklidinu rugių maišu. Jis pastatė maišą greta maniškio ir jau skubėjo žemyn paskutiniojo, kai Kuprelis jį sulaikė:– Pala, Olesėli, – šūktelėjo Kuprelis, – jūs dar nepažįstami.Ir pristatė mane jam kaip savo geriausią draugą Ignacą. Keistas tas Kuprelis, bet aš vistiek nesupratau, kodėl jis mus supažindidamas ir antrą kart vaikiną Olesėliu pavadino. Man šį kart Kuprelis atrodė labai pasikeitęs, tik dar nelabai tesupratau į gerąją ar į blogąją pusę.– Olesėli, – dar kart sušuko Kuprelis, – Olesėli supilk rugius į girnas, aš tuo tarpu senai regėtą svečią pavaišinsiu.– Eime mano kambarėlin, pasišnekučiuosim, – draugiškai pakvietė mane Kuprelis ir pasuko kambarėlio link. Aš žinoma nedvejodamas nusekiau paskui.Kambarėlyje buvome tik aš ir Kuprelis ir aš panorau jo užklausti kas nutiko, argi jau pats nebesugeba malūne tvarkytis, kodėl jis tą vaikiną Olesėliu vadinąs, bet vėlgi neišdrįsau. Žinojau, kad Kuprelis pats viską papasakosiąs.Kuprelis vikriai įpylė ąsotin pieno, paraikė ragaišio ir pasiūlė vaišintis. Valgydami neištarėme nė žodžio, nei aš, nei Kuprelis. Aš jau net pradėjau jaustis nejaukiai, kad neberandam bendros kalbos su Kupreliu, kuomet jis tarė:– Žinai, pagaliau mano gyvenimas tapo laimingas. Ir vėl kurį laiką įsivyravo tyla. Kuprelio žodžiai man sukėlė dar didesnį smalsumą ir išvis pradėjau nieko nebesuprasti. Kuprelis kuo toliau tuo labiau mane painiojo.– Ignacėli, prisimeni praeitą mano pasakojimą? – vėl pradėjo Kuprelis, – Čia dar neviskas.Po šių žodžių Kuprelis vėl nutilo. Jis matyt mąstė nuo ko šį kart pradėti.– Supranti, Gundė išvažiavo pas lenką Staševskį, norėdama nuslėpti nuo tėvų, kad turės mano vaiką! – džiaugsmu švytėjo Kuprelis. – Tą kart aš nieko nežinojau ir iki šiol nelabai suprantu, kodėl ji man nieko nesakė.– Tėveli, – pasigirdo balsas iš malūno apačios, – malūnas sustojo!Pertrauktas Kuprelis greit pašoko ir nudardėjo laiptais žemyn. Aš nusekiau paskum. Išlėkę laukan pamatėm, kad pasikeitęs vėjas. Kuprelis sunerimęs svarstė:– Reiks sparnus pasukti, mat vėjas pasikeitęs.Olesėlis linktelėjo galvą ir tuojau puolė Kupreliui į pagalbą. Netrukus malūnas vėl tratėdamas ėmė suktis ir vėl ramus Kuprelis nuėjo savo kambarėlio link. Olesėlis grįžo prie girnų, o aš pas Kuprelį.– Taigi netrukus Varšuvoje ir gimė mano sūnus. Gundė jį pavadino Olesėliu, mano vardu, – didžiuodamasis tęsė Kuprelis. – Išsipildė mano sapnas, kurį tau aną kart pasakojau. Gaila, kad aš negalėjau matyti Olesėlio augant. Dėja, to nematė ir Gundė, – nuriedėjo ašara Kuprelio skruostu, – Ji iškart po Olesėlio gimimo sunkiai susirgo ir po pusmečio mirė. Mirė prisaikdinusi Staševskį išauginti Olesėlį geru žmogumi ir jam suaugus viską papasakoti. Staševskis pasirodo buvęs labai geras ir kilnus žmogus. Jis išleido Olesėlį į mokslus, pats mokė jį Lietuviškai ir kai suėjo Olesėliui aštuoniolika viską papasakojęs išleido Lietuvon manęs ieškoti.Tą dien kai trenkiau akmeniu Staševskiui padariau didelę klaidą. Pasirodo jis buvo iš ties sąžiningas ir geraširdis žmogus, skirtingai nei aš apie jį galvojau. Dabar aš jam skolingas, ir už tą dien, ir už Olesėlį. Kai Staševskis viską papasakojo, kartu su Olesėliu išvažiavo Lietuvon, į Skardžius manęs ieškoti. Ten Skardžiuosna niekas nieko apie mane nežinojo. Visi kalbėjo, kad aš į Prūsiją pabėgau. Skardžių klebonas mane labai mėgęs ir globojęs vienintelis žinojo, kad aš kažkur tolėliau nuo Skardžių, Sargauto apylinkėje, turiu malūną. Šis sužinojęs, kad kas tai manęs ieško ir pranešė kur galėtų mane rasti. Staševskis nukreipęs Olesėli reikiama kryptim, grįžo Lenkijon. Olesėlis apsitojo pas kleboną, vargonininko kambary, kurį klebonas dyką visą laik laikęs, vis dar manęs laukė. Klebonas Olesėli pamilęs kaip ir mane ir gerai prižiūrėjęs. Jis viską ką žinojo apie mane ir Gundę papasakojęs, taip pat papasakojo ir apie Gundės tėvus, kurie, tik išvažiavus Gundei į Varšuvą, išsikraustė iš Skardžių, – baigė Kuprelis ir pasiūlė dar pieno.– Tu gerk, o aš einu pažiūrėt kaip ten Olesėliui sekas tavo rugius malti. Jis labai greit išmoko malūne dirbti, dabar man iš tiesų geras pagalbininkas, – ir nulėkė žemyn, palikęs mane vaišintis.Dabar aš linksmai gėriau pieną ir jaučiausi taip pat laimingas, jog Kuprelį pagaliau aplankė laimė ir jis toks smagus. Jo gyvenimas buvo pilnas skausmo ir nelaimių, bet pagaliau viskas pasikeitė. Dabar jis jau nebe vienišas savo dideliame malūne. Parskubėjo atgal Kuprelis kartu su Olesėliu ir įpylęs jam pieno toliau tęsė savo pasakojimą:– Prieš mėnesį Olesėlis surado mano malūną. Jis atėjęs mandagiai pasisveikino ir prisitatė. Aš niekaip negalėjau patikėti jog jis mano sūnus, toks gražus ir aukštas, ne taip kaip aš kuprotas. Patikėjau tik tada, kai Olesėlis man viską ,ką šiandien pasakojau tau, išsakė ir padavė man ryšulį su mano daiktais, kuriuos buvau susiruošęs bėgti į Prūsiją ir palikęs pas kleboną.– Dabar, Ignacėli, nušvito visas mano gyvenimas, nušvito ir va tas kambarys, kurį puošiau savo paveikslais laukdamas Gundės, – atsidusdamas pridūrė Kuprelis ir jo akyse vėl sužibo ašaros.Kurį laiką malūne vėl įsivyravo tyla, girdėjosi tik tratančios girnos. Visi trys sėdėjome Kuprelio kambarėlyje neištardami nė žodžio. – Tėveli, – pirmasis pradėjo Olesėlis, – einu žemyn, jau turėjo sumalt Ignacėlio rugius. Sukrausiu vežiman.– Žinoma, aš ir tuoj eisiu, bet man reik su tavim Olesi atsiskaityt, – kreipiausi į Kupreli.– Ne, iš tavęs Ignacai, nieko neimsiu. Tu mano vienintelis tikras draugas visoje apylinkėje. Pas mane gali malti kiek tik nori dykai, – griežtai pasakė Kuprelis ir nulipome kartu žemyn. Olesėlis jau grįžo iš lauko nunešęs paskutinįjį maišą ir valėsi miltuotas rankas.– Viskas, Ignacai, tavo miltai jau vežime, – nusišypsojęs pasakė Olesėlis.Kuprelis uždėjo ranką man ant peties ir padėkojo:– Ačiū tau Ignacėl, kad manęs nepamiršai. Apsilankyk dažniau pas mus malūnę, čia tu visalaik laukiamas.Atsisveikinęs su Kupreliu ir Olesėliu linksmas sėdau vežiman ir nudardėjau sodžiaus link. Džiaugiausi, kad šiandien išdrįsau aplankyti Kupreli. Dabar jaučiausi ramus ir laimingas, dėl jo.