Ignas Šeinius “Kuprelis”

Kuprelio paveikslas Ignas Šeinius parašė kūrinį „Kuprelis“. Tai buvo pirmasis impresioniztinis kūsinys Lietuvoje. Jis buvo parašytas rėmine kompozicija, tai yra pasakojimas pasakojime. Kuprelis visą savo gyvenimo istoriją papasakojo, jam i pagalbą atėjusiam jaunuoliui. Pagrindinis kūrinio veikėjas buvo Kuprelis vardu Olesis. Jis nuo pat kūdikystės buso našlaitis ir gyveno su bobute. Aš manau, kad jaunam berniukui buvo sunku visą laiką gyventi su senele. Olesis vieną kartą nuo rugių prėsmo nukrito ir dvejose vietose susižalojo stuburą. Po šios traumos jam ir pradėjo augti tos dvi nelemtos kupros. Tačiau bobutei labiau pasenus ir sutaupytiems pinigams į pabaigą einant, Kuprelis buvo atiduotas tarnauti į vandens malūną pas vokietį. Tas vokietis jį, kaip savo sūnų mylėjo, bet toje šeimoje atsiradus naujai moteriai ,viskas pasikeitė ir Olesis turėjo išeiti į visai jam nepažystamą pasaulį. Nuvažiavo į Vilnių ir įstojo į vargonininkų kursus. Baigęs mokslus įsidarbino pas vieną kleboną, bet tas pasitaikė rūstus ir Kuprelis ilgai ten neužsibuvo. Iš ten išėjęs jis įsidarbino pas Skardžių kleboną. Tas buvo jaunas ir greitai tapo geru Kuprelio draugu. Skardžiuose Olesis įsimylėjo Gundę ir čia atsiskleidė visos jo vidinės savybės. Jis buvo labai romantiškas, nedrąsus, turintis labai lakią vaizduotę ir skambų balsą, muzikalus, išsilavinęs. Kuprelis labai tikėjo į Dieva ir jo pamastymai apie aukščiausiąjį buvo labai įdomūs. Olesis tikrai tiko Gundei.Tik jei ne tos dvi kupros, tai ir Gundės tėvai nebūtų taip prieš jų santykius nusiteikę. Kam jiems reikalingas žentas invalidas. Nei ūkyje, nei namų ruošoje negalės padėti. Kuprelis tuo laiku buvo labai gražus vyrukas, bet kiti žmonės to nematė, jiems visą tą grožį užgoždavo kupros. Jei ne aplinkinių priešiškumas ,tai gal Gundė ir nebūtų pabėgusi nuo Kuprelio pas Joną Staševskį. Po Gundės netekties Kuprelis patyrė labai didelę psichologinę traumą. Jam ji pastoviai vaidendavosi, o jei Kuprelis pajėgdavo užmigti, tai jinai jam sapnuodavosi. Negalejo jos atvaizdas palikti Kuprelio ramybėje, todėl jis išvažiavo iš Škerdžių ir įsidarbino Sargautų malūne. Olesis mėgindamas pamiršti savo pirmąją meilę skaitė labai daug filosofijos knygų, kurios labai prisidėjo prie jo bendrojo išprusimo. Kuprelis ilgą laiką gyveno malūne atsiskyrelio gyvenimą. Jo išvaizda labai pasikeitė. Jo kupros anksčiu trukdžiusios skerdžių miestelio gyventojams, dabar duvo dar didesnės, smailūs sudžiuvę pirštai, plona tiesi nosis, vikrios, gyvos akys. Kuprelis buvo tiesiog susietas su malūnu. Jei tik vejas pučia ir malūno sparnai sukasi, Kuprelis linksmas žvalus, bet jei tik vėjas nurimsta, Olesio veido išraiška iškart pasikeičia. Jis tampa toks nusiminęs, toks niūrus. As manu,kad Kuprelis tikrai primena inteligentiško vyro paveikslą šiuolaikinėje lietuvių literaturoje.