Graikų mitai

309 0

Sizifas – graikų mitologijoje Korinto įsteigėjas, Enaretės ir Eolo sūnus, Meropės vyras

Sizifas – graikų mitologijoje Korinto įsteigėjas, Enaretės ir Eolo sūnus, Meropės vyras.

Pagal legendą Sizifas, dievo Eolo sūnus, įkūrė Korinto miestą, kuris senovėje buvo vadinamas Efire. Atvykus mirties dievui Tanatui, Sizifas klastingai jį apgavo ir sukaustė grandinėmis. Nuo tada žmonės nustojo mirti. Dzeusas atsiuntė karo dievą Arėją, kuris Tanatą išlaisvino. Antrąkart Sizifas dievus apgavo žmonai liepęs nelaidoti jo kūno ir neaukoti aukų pažemio dievams. Atėjęs pas Hadą šis paprašė jį l

leisti į žemę, kad įsakytų žmonai aukoti aukas. Išleistas negrįžo. Galop Tanatas išplėšė bepuotaujančiam Sizifui širdį. Nuo tada pomirtiniame gyvenime Sizifas turi amžinai ritinti į aukštą, statų kalną didžiulį akmenį. Kai viršūnė jau netoli – akmuo išsprūsta iš rankų ir nurieda žemyn, o pasmerktasis vėl turi pradėti viską iš naujo.

Dabar Sizifo vardas yra tapęs bendriniu, beviltiškiems veiksmams apibūdinti naudojamu žodžiu.

Cerberis arba Kerberis (gr, „bedugnės demonas“) graikų mitologijoje – trigalvis (kartais minima, kad jis turėjęs 50 arba 100 galvų) Hado š

šuo, saugojęs Tartaro vartus. Jo uodega buvo gyvatė, o ant nugaros turėjo nesuskaičiuojamą daugybę gyvačių galvų. Cerberis saugojo vartus į Tartarą, užtikrindamas, kad mirusieji negalėtų išvykti ir gyvieji negalėtų patekti. Cerberis buvo Echidnos ir Tifono vaikas. Jo brolis – Ortras.

Jis minimas mituose:

Heraklis privalėjo atvesti Cerberį, atlikdamas paskutinį žygdarbį.

Orfėjas savo muzikiniais sugebėjimais užmigdė Cerberį.

Hermis jį užmigdo vandeniu iš Letės upės.

Romėnų mitologijoje Enėjas užmigdė Cerberį su apsvaiginančiais medaus pyragėliais.

Lygiai taip pat kitame romėnų mite, Psichė užmigdė Cerberį su apsvaiginančiais medaus pyragėliais.

Narcizas

Tačiau tą, kuris negerbia Afroditės, kas atstumia jos dovanas, priešinasi jos valiai, meilės deivė negailestingai baudžia. Taip ji nubaudė upių dievo Kefiso ir nimfos Lariopės sūnų, gražų, bet šaltą, išdidų Narcizą. Nieko jis nemylėjo, išskyrus patį save, vien save laikė vertu meilės.

Narcizas medžiodamas miškuose atstūmė daug jį įsimylėjusių nimfų. Viena iš jų jam sušuko, kad jis pamiltų žmogų ir jo meilė liktų be atsako. Supyko meilės deivė Afroditė, kad Narcizas atstūmė jos dovanas, ir nubaudė Narcizą. N

Narcizas pamilo savo atvaizdą upokšnio vandenyje. Kankinamas meilės jis nei valgė, nei gėrė ir taip numirė. O toje vietoje išdygo gėlė – narcizas.

Senovės graikų mitologijoje pasakojama apie labai gražų jaunuolį, kurio vardas buvo Narcizas. Jis taip save mylėjo, kad aplinkui nieko nepastebėdavo ir vis žiūrėdavo į savo gražaus veido atspindį vandenyje. Tačiau už tai dievai jį nubaudė ir pavertė gėle, kuri savo žiedą yra pasukusi į šoną arba žemyn, tarsi žiūrėdama į veidrodį ar į vandenį.

Prokrustas arba Damastas, Polipemonas – g

graikų mitologijos personažas. Milžinas plėšikas, prisiviliodavęs keliautojų ir jėga juos guldydavęs į lovą. Tiems, kurie už lovą būdavo ilgesni, nukirsdavo kojas, o tiems, kurie trumpesni – jas ištempdavo (iš to Prokrusto vardas – tempėjas). Prokrustą nužudė Tesėjas.

Išmito kilęs posakis „Prokrusto lova“, kuris reiškia dirbtinį matą, rėmus, į kuriuos per prievartą stengiamasi ką nors įsprausti.

Prometėjas („įžvalgus“ arba „numatantis“) graikų mitologijoje – vienas iš titanų. Jis buvo Azijos ir Japeto sūnus. Akusilausas ir Aischilas „Prometėjo pančiuose“ mini, kad Prometėjo žmona buvo Hesionė. Nors ir Herodotas mini, kad Prometėjo žmona buvo Klimenė (kitaip dar vad. Azija), bet mano, kad jis paprasčiausiai suklydęs. Dar taip pat yra pora šaltinių, pagal kuriuos jo motina yra Hera ar Temidė, jie dar labiau neįtikimi.

Titanai, Urano (Dangaus) ir Gajos (Žemės) sūnūs, buvo nepaprastai galingi milžinai, nuvertę nuo sosto senąjį dievą Uraną, savo tėvą. Kai valdžią užgrobė Dzeusas, jie sumanė nuversti nuo sosto ir jį. Norėdami pasiekti dangų, krovė kalnus ant kalnų, tačiau Dzeuso perkūno buvo nublokšti į Tartarą (pragarą). Prometėjas – vienas iš garsiausių titanų. Jis iš dievų pavogė ugnį ir perdavė ją mirtingiesiems. Už šį nusikaltimą buvo žiauriai nubaustas Dzeuso. Prometėjas buvo pririštas metaliniais pančiais prie Kaukazo uolos, kol, galų gale, jis prasmėgo žemėn. Pagal kitą v

versiją, po 30 metų Prometėją išlaisvino Heraklis ieškodamas hesperidžių sodo. Chironas, Heraklio mokytojas, sutiko mirti „vietoj“ Prometėjo. Heraklis nušovė iš lanko erelį Etoną ir išlaisvino Prometėją. Prometėjas taip pat jam davė gerų patarimų, pataręs kreiptis į jo brolį Atlantą, ir pasakė kaip įkalbėti brolį jam atnešti auksinius obuolius iš sodo. Dzeusas tai pamatęs neprieštaravo, nes tai tik dar labiau sustiprino Heraklio šlovę.

Titanų karo su Olimpo dievais metu Okeanas, Prometėjas ir visos titanidės liko neutralūs, nepalaikydami nei vienos pusės.

Pandoros skrynia

Titanas Epimetėjas buvo atsakingas už tai, kad kiekvienam gyvūnui suteiktų teigiamą bruožą. Tačiau žmogui jokių teigiamų bruožų nebeliko, ir Protemėjas, manydamas, kad žmogus yra pranašesnis už kitus gyvūnus, nusprendė, kad jis turi turėti tokį gabumą, kurio neturi jokie gyvūnai. Dėl to Prometėjas pavogė iš Dzeuso ugnį ir atidavė ją žmonėms. Dzeusas sumanė atkeršyti Prometėjui ir žmonijai už pavogtą ugnį. Jis įsakė šlubam kalviui Hefaistui iš molio nulipdyti moterį, kuri grožiu prilygtų nemirtingai deivei, tačiau žmonių padermei atneštų nelaimę. Visi dievai ją apipylė dovanomis ir pavadino Pandora – „visų apdovanotąja”. Dzeusas padovanojo Pandorą ne įžvalgiajam Prometėjui, o jo lėtapėdžiui broliui Epimėtėjui (jo vardas reiškia „vėluojantis mąstyti”). Prometėjas perspėjo brolį, kad nepriimtų jokios dovanos iš Dzeuso. Bet Epimetėją taip pakerėjo Pandoros grožis, kad jis p

paėmė ją į žmonas. Epimetėjas padėjo broliui dalyti žmonijai įvairias dovanas. Jo namuose stovėjo aklinai uždarytas indas, kuriame tūnojo visos ligos, senatvė ir ydos. Prometėjas ir Epimetėjas laikė visa tai kuo toliau nuo žmonių.

Pandorai knietėjo sužinoti, kas tame inde. Ir vieną dieną, nebesitverdama smalsumu, ji atvožė dangtį. Visi žmonijos prakeikimai išlėkė lauk, pripildydami žmonių gyvenimus kančių ir negandų. Kai Pandora išsigandusi užtrenkė dangtį, indo dugne liko tik Viltis, kuri prašėsi išleidžiama. Išgirdo Pandora jos tylų, liūdną prašymą ir išleido Viltį į pasaulį guosti žmonijos.

Heraklis (lot. vadinamas Herkulis) buvo mitinis graikų mitologijos didvyris ir pusdievis. Heraklis buvo Dzeuso ir mirtingosios Alkmenės , Tėbų karaliaus Amfitriono žmonos, sūnus. Turėjo netikrą brolį Ifiklą, kuris buvo Alkmenės ir Amfitriono sūnus.

Turėjo sūnų Hilą, kurį išaugino Aigimijus, atsidėkodamas, kad Heraklis įveikė lapitus.

Heraklis buvo garsiausias iš mitinių graikų didvyrių, pasižymėjęs antžmogiška galia, jam buvo skirta nemažai senovės graikų legendų ir pasakojimų. Heraklis išgarsėjo savo 12 žygdarbių, kuriuos atliko vykdydamas Tiro (Mikėnų) karaliaus Euristėjo duotus darbus. Jau kūdikystėje pasižymėjo išskirtine jėga – jis uždusino dvi gyvates, kurios buvo atšliaužusios jį pasmaugti.

Mirtis: Heraklis pamatė kentaurą Nesą mėginantį išprievartauti jo žmoną Dejanirą ir iš kito upės kranto iššovė nuodingą strėlę Nesui į krūtinę. Prieš mirdamas Nesas pasakė . . .

Vienas žymiausių mitų yra apie tai, kaip Panas sukūrė savo švilpynę. Sairinksė buvo graži nimfa, kurią mylėjo satyrai ir kiti miško gyventojai, nors ji juos visusatstumdavusi. Kartą Panas ją susitiko grįžtančią iš medžioklės. Ji ėmė bėgti, net nestabtelėjusi išklausyti jo komplimentų. Panas vijosi ją tol, kol pavijo prie upės kranto, kai jai nebebuvo kur dingti. Jai likusi tik akimirka pasikviesti sau į pagalbą vandens nimfas.

Echo buvo nimfa, nuostabi dainininkė ir šokėja, kuri atstumdavo visų vyrų meilę. Tai supykdė Paną, ištvirkimo dievą, ir jis paliepė savo gerbėjams užmušti ją. Echo buvo suplėšyta į gabalus, o jos kūno dalys išnešiotos po visą žemę. Gaja, žemės deivė, gavo dalelę Echo, kurios balsas vis atkartodavo paskutinius kitų žodžius. Kai kuriose versijose Echo ir Panas turėjo vieną vaiką Jambę.

Komentuokite!