Geros knygos yra kaip geri gyvenime sutikti žmonės

351 0

Literatūros tyrinėtojas Virginijus Gasiliūnas teigia, kad „geros knygos yra kaip geri gyvenime sutikti žmonės“. Patvirtinkite arba paneikite šią mintį remdamiesi skaitytomis knygomis.

Pagal Virginiju Gasiliūną „Geros knygos yra kaip geri gyvenime sutikti žmonės“. Kiek vieną gerą knygą galima laikyti tarsi dar vienu geru mūsų gyvenime pasirodžiusiu žmogumi. Ir tik nuo mūsų pačių priklauso kiek iš tos knygos mes išmoksime, kaip ir kiek tą naują žmogų pažinsime.Kaip sakė senovės romėnų filosofas, Seneka, „Naudą duoda ne knygų daugumas, o jų gerumas“. Mano dar ne

eilgame gyvenime jau esu sutikusi daugybe žmonių.

Deja kai kuriuos iš jų nenorėčiau ilgam įsileisti į savo gyvenimą dėl jų vidinio tuštumo, dėl charakterio nesutapimo. Taip ir knygos: yra tokių, kurios tik paragautinos, yra tokių, kurias geriausia praryti, ir tai nedaugeli- sukramtyti it suvirškinti. Savo kalboje norėčiau sutikti su Virginijaus Gasiliūno išsakyta mintimi ir įrodyti tai remiantis mano skaitytomis knygomis.

Paėmusi naują knygą į rankas pirmiausia į ką atkreipiu dėmesį – tai jos viršelis. Nauja knyga tarsi nepažįstamas žmogus, apie kurį nieko nežinai ir gali tik nu

utuokti koks jis yra, koks jo charakteris ir gyvenimo būdas. Kaip sakoma: „ Pagal rūbą sutinka, pagal protą išlydi“. Ir tik arčiau susipažinęs, tu gali nuspręsti ar šis žmogus ilgam liks tavo gyvenime, ar čia tik laikinas pažįstamas. Taip ir su kn
nygomis. Perskaitai pavadinimą, aprašymą gale ir bandai įsivaizduoti ar knyga verta tavo dėmesio, ar tik laiko gaišimas. Be abejo, kaip ir gyvenime su žmonėmis, galima suklysti ir praleisti „gerą knygą“. Bet galiausiai tik tu pats perskaitęs knygą gali sau nuspręsti ar tai „gera knyga“, ar tai „geras žmogus“, kuris paliko teigiamą pėdsaką tavo gyvenime, širdyje ir mintyse.

Literatūrą galima pavadinti ir ne tik „geru gyvenime sutiktu žmogum“, bet ir gyvenimo mokytoja . Būtent literatūra turtina mūsų žodyną, daro mus išsilavinusiais, išskirtinėmis asmenybėmis. Moko mylėti bei suprasti žmones, atrasti save ir džiaugtis gyvenimu.

Pirmoji knyga apie kurią norėčiau papasakoti tai pagal penkiolikmetės dienoraštį parašyta knyga „Paklausk Alisos“. Man ši knyga yra nepaprastai įspūdinga, nes moko vertinti gyvenimą ir parodo ką išgyvena pauglė įsipainiojusi į narkotikų pi

inkles. Per kelis mėnesius paauglė įstrigo žemyn vingiuojančioje spiralėje, kuri iš jaukių namų ir mylinčių artimųjų rato nutraukė ją į bjaurias negailestingo miesto gatves. Ši kelionė atėmė jos draugus, jaunystę ir galiausiai gyvenimą. Ši knyga man yra kaip „geras žmogus“ nes joje yra aprašyta išmintis, kaip nereikėtų elgtis ir kokios tų poelgių pasekmės, galima pasimokyti iš Alisos padarytų klaidų ir suprasti, kad gyvenimas duotas visiems tik vienas. Ir sukurtas ne tik linksmybėms, bet ir prasmingiems darbams. Be abejo knygos, kurios tinka vi
ieniems, gali nepatikti kitiems. Gyvenime bendrauji su tais žmonėmis, kurių interesai ir pomėgiai sutampa su tavo. Galiausiai bendrauti smagiau su bendraamžiais, kurie supranta pasaulį daugmaž vienodai. Nejaukiai jautiesi, kai seneliai pradeda pamokslauti apie gyvenimo prasmę, kai galvoje tik nerūpestingos mintys apie linksmybes. Tačiau vis tiek žinau, kad jų pasakyti patarimai man tikrai pravers ateityje. Taip ir knygos. Jų yra skirtingo amžiaus, charakterių, net nuotaikų. Vienam knyga gali labai patikti ir sukelti daug pozityvių emocijų, o kitam tą pati knyga gali pasirodyti beprasmis skaitalas.

Geros knygos skaitymas kaip bendravimas su geru draugu. Ji gali priversti mane nusišypsoti, susimąstyti ar net gi liūdėti. Turbūt nesuklysiu sakydama, kad Jono Biliūno „Kliudžiau“ bei „Brisiaus galas“ ko ne visus skaitytojus privertė susimąstyti apie žmogaus likimo sudėtingumą ir susitaikymą su juo. O kai kuriuos net gi pralieti ašarą. O pavyzdžiui knyga „Vėjas nuo jūros“ nukelia skaitytoją į pušimis ir grybais kvepiančius Dzūkijos miškus.

Ten, teritorijoje, iš kurios neįmanoma ištrūkti, klaidžioja keletas atsitiktinai į ją pakliuvusių jaunuolių. Tos teritorijos nėra jokiuose žemėlapiuose. Ta vieta siunčia baugius košmarus, kurie nesibaigia ir pabudus. Dėl savo netikėtų posūkių, ryškių veikėjų charakterių ir meistriškai kuriamos atmosferos romanas dar ilgam man įstrigo mintyse kaip „gera knyga“ ar „geras žmogus“, su kuriuo yra nuostabu bendrauti.

Taigi, geras knygas iš

š tiesų galima lyginti su gerais žmonėmis, nes ir knygos ir žmonės mus gyvenime kažko išmoko. Parodo, kaip geriau nesielgti tam tikrose situacijose ir kokį sprendimą geriau priimti. Juk daugumą iš mūsų traukia prie gerų žmonių, mes norime su jais bendrauti, geriau juos pažinti, įsigilinti į jų asmenybę . Lygiai tas pats ir su geromis knygomis. Yra knygų, kurias mes vis mėginame skaityti- padedame į lentyną, vėl ištraukiame, perskaitome kelis puslapius ir vėl padedame-tas pats ir su žmonėmis, jeigu žmogus mūsų netraukia, mes su juo bendraujame atsargiau. Tačiau pilna žmonių, kurie mus prikausto prie savęs ir mums be proto gera su jais būti, šnekėtis, arba net tiesiog tylėti.. mes taip elgiamės ir su geromis knygomis: negalime atsitraukti, kartu išgyvename visus nuotykius, jausmus, su džiaugsmo klyksmu ar ašaromis pritvinkdytomis akimis.

Todėl dabar, aš tvirtai įsitikinusiai galiu teigti, kad „geros knygos yra kaip geri gyvenime sutikti žmonės“.

Join the Conversation