GAMTA K. DONELAIČIO „METUOSE”
Kiekvienas rašytojas bando išreikšti savo meilę gamtai. Ir kiekvienas ją mato savaip. Vieni vaizduoja gamtą kaip idealų pasaulį, kaip didžiausią atokvėpį ir atgaivą žmogui po sunkios ir varginančios kasdienybės. Kiti gamtą glaudžiai sieja su žmogaus gyvenimu. Juk kiekvienas gamtos pokytis turi įtakos ir žmogaus gyvenimui. Taip ir aprašo gamtos grožį K. Donelaitis „Metuose“.
„Metai“ – nepaprastai graži poema. K. Donelaitis sugebėjo joje įstabiai parodyti tikrąjį Rytų Prūsijos gamtos grožį ir valstiečio gyvenimą. Aprašydamas gamtą, poetas daugiausia vietos skiria saulutei. Ji vaizduojama visuose metų laikuose. Ji — ta, kuri pabudina visą „svietą“: Vis aukščiau kopdama į dangų, ji negailestingai kepina vargšus būrus, sunkiai dirbančius vasaros darbus. Rudeniop pavargusi „vėl nuo mūs atstodama ritas“ ir „greita vakarop nusileidžia“, kol galiausiai, šaltai žiemai atėjus “pakimba danguje ir liūdnai kabo, spalvingo pavasario laukdama“. Ir taip visais metų laikais šviečia, daugiau ar mažiau džiugindama žmogų ir gamtą. Gamta graži visais metų laikais. Kiekvienas metas yra savitas, originalus, turintis tik jam vienam būdingą specifinį grožį.
Pavasaris — toks metų laikas, kai gyvenimas prasideda iš naujo, žmonės pamiršta žiemą ir džiaugiasi viskuo, kas gražu, žalia ir kvepia pavasariu. Pavasaris gimsta iš gamtos kartu su saule. Jau pirmieji pavasario žingsniai atgaivina žemėje visus: augalus, gyvūnus, žmones. Netgi patys bjauriausi gyvūnai, tokie kaip „žiurkės su šeškais“ ir „pelės su vaikais“, džiaugiasi pavasariu. Poetas aprašo kone visus gyvūnus: nuo menkiausio vabalėlio iki didžiausios meškos. Tačiau gražiausiai apibūdinta lakštingalėlė. Nors jos gyvenimas ir neponiškas, labiau primena būrišką, tačiau dėl savo saldaus balselio ji yra lyg karalienė tarp kitų paukščių. Šilti orai išjudina ne tik gyvūnus, bet ir augalus. Jie juos „iš numirusių šaukė“, „o laukų kalnai su kloniais pametė skrandas“. Visa gamta gaudžia, ūžia, linksminasi, kruta, ji niekada nestovi vietoje:
Ale kokie dyvai: nei viens iš didelio pulko. Verkdams ir dūsaudamas mus lankyt nesugrįžo; Ne! ne Verkt, bei linksmintis visi susirinko,Nes darbai žiemos visur jau buvo sugaišę, ligi pavasaris ant visų laukų pasirodė.
Tačiau, nors ir nepastebimai, kasdien, kas valandą, kas minutę, gamta keičiasi. Vysta jau nuo karščio žolynai, “pavasario grožė“, gamta lyg apleipsta, nurimsta Taip ateina vasara. Vasara – darbų metas. Būriui reikia nudirbti visus svarbiausius darbus. Jis privalo ir pievas nušienauti, ir mėšlą suvežti, ir grėbti, ir visus kitus ūkio darbus nudirbti. Ne tik žmogaus gyvenime, bet ir gamtoje viskas „virte verda“’. Augalai vaisius mezga, brandina. Pavasarį „lizde prasidėję“ paukšteliai dabar jau užaugo ir penisi patys. K. Donelaitis neskiria daug vietos vasaros grožio aprašymui. Galbūt todėl, kad būrams darbų begalės. Jie neturi laiko grožėtis vasaros gamta.
Nespėjus būrams pasidžiaugti vasara, jau ir ruduo pasirodo. K. Donelaitis pasirinko ne „auksinį“ rudenėlį, o pažliugusį, vėlyvą rudenį. Vaizdai labai niūrūs: lietus, purvynai, “laukai gedulingi“) „krūmus ir girias linksmas jau giltinė suka, ir grožybes jų gaišin draskydama vėtra“. Tačiau kiekvienas metų laikas turi ir gerųjų pusių. Gamta visuomet gali kažką pasiūlyti žmogui, tai parodo ir pats pavadinimas „Rudens gėrybės“. Vasarą užaugintos gėrybės rudenį surenkamos ir sukraunamos į aruodus. Bjaurus rudens oras tarsi perspėja žmones ir gyvūnus, kad reik jau ruoštis žiemai apsirūpinti viskuo, kad nesušaltum ii nenumirtum iš bado. Vėlų rudenį šiaurys pasišiaušęs ir vėl atlekia visus „gandint“. Ant ežerų „langai pasidaro”, o klampynės „pradeda rauktis“. Rudenį žmonės peikė ir „sausos žiemos didei gi belaukdami skundės“.
Atėjus žiemai, gamta sustingsta. Ji ant kampynių „kelią padarė“ ir “su rogėmis vėl skraidyt ir čiuožt pamokino“. Žmogui žiemą ne tik šalta ir nejauku. Jis mato ir džiaugiasi žiemos grožiu:
Ten pusnynai su baltais kalnais pasidarė,
Ir žiema sau žiemiškas kvietkas nusipynė.
Tik dyvai žiūrėt, kaipo barzdą pušynai Su savo kuodais garbanotais visur pasirodo Ir nei puderuoti ponaičiai stov įsirėmę.
Tiesa, žemė lyg užmigusi, padengta sniegu. Išsislapstę ir paukščiai, ir žvėrys, ir žmogus stuboje leidžia laiką ir laukia pavasario. Žiemos šalčiai privertė visus pasislėpti. Ir žemė tarsi užmiega amžinu miegu.
Bet štai pro debesų kraštą šypteli saulutė ir gamtos ciklas prasideda iš naujo, juntama ne tik gamtos, bet ir žmogaus amžinybė Niekas nestovi vietoje, viskas juda pirmyn ir viskas turi prasmę. Gamta yrą glaudžiai susijusi su žmogumi. Poetas gamtai suteikia žmogiškų savybių, taip dar labiau priartindamas gamtą prie žmogaus „Pavasario linksmybėse“ kalnai sų kloniais lyg žmonės „pameta skrandas“, o saulutė moka linksmai juoktis. „Rudens gėrybėse“ ,,žemė įmurusi verkia“, o „lytus žmonėms teškėdams nugaras skalbia“. Toks, stiprus yra tarpusavio ryšys, tokią panaši žmogaus gamtos gyvenimo kaita. Taip yra todėl, kad. žmogus yra gamtos dalis. Beskaitant šį nuostabų kūrinį, kartu su kito pavasario laukimu gimsta ir žmogus atgimimo viltis.