Šiuo metu itin suaktualėjo modernistinės lietuvių literatūros ištakų bei paties modernizmo XX a. pr. kontekste problematikos tyrinėjimai. B. Sruogos estetiniai manifestai skatino XX a. pr. jaunuosius kūrėjus, nusiteikusius maištingai, kone vieningai skelbti Maironio “epochos” pabaigą ir naujojo, modernaus meno kultą. Tačiau daugialypės to laikmečio meno sąsajos su įvairiomis tendencijomis skatina sprendimų polifoniškumą bei interpretacijų laisvę, skirtingus požiūrius į B. Sruogos kūrybą ir kritiką. Viena vertus, jo moderniojo meno samprata siejama su modernizmu, kaip XX a. pr. naujųjų literatūros srovių, kuopiniu pavadinimu, akcentuojamas B. Sruogos angažavimasis simbolizmui. Šiuo atveju simbolizmas nevertinamas kaip griežtai antiromantinis. Kita vertus, literatūrinės kritiko intencijos įkurdinamos neoromantizme “be krantų”, vadovaujantis neoromantizmo ir simbolizmo, susieto su struktūralistinės kalbotyros teorija, takoskyra. Laikantis vidurio pozicijos, B. Sruogos estetinės pažiūros ir kritika ryškinami kaip XX a. pr. lietuvių literatūros modernėjimo ir įvairių meno sričių sintetinimo fenomenas. Straipsnio tikslas – atidžiau pažvelgti į B. Sruogos moderniojo meno sampratą, ryškėjančią XX a. 2-ojo – 3-iojo dešimtmečio jo literatūros kritikoje. Atskleidžiant koncepcijos ištakas, nurodant jos specifiką, ryškėjančią analizuojant estetinį bei kultūrologinį kontekstus, aiškinamasi, ar ji artimesnė romantizmo, ar modernizmo paradigmai.
B. Sruogos estetinės pažiūros klostėsi pagrečiui su jo lyrine kūryba pirmaisiais XX a. dešimtmečiais. Greitai besikeičianti literatūros situacija ypatingą reikšmę suteikė kūrybos interpretacijai, metaliteratūrinei rašytojų mąstysenai. Estetiniai ir kritiniai svarstymai, samprotavimai bendraisiais kūrybos klausimais XX a. pr. buvo suvokti kaip viena svarbiausių kultūros šakų, formavusių estetinį naujųjų meno srovių pamatą. Kartu tai buvo integrali kūrybos dalis, pabrėžianti paties kūrėjo angažuotę bei autorefleksyvų diskursą. Dauguma B. Sruogos kartos rašytojų tapatinosi su pagrindiniais modernumo epistemos imperatyvais: kriticizmu, subjektyvios savimonės idėja, kompleksine romantizmo pasaulio pažinimo ir vaizdijimo samprata. B. Sruogos metakritika, aktualizavusi estetiškai radikalų, esmišką psichologinį ir kūrybinį žmogaus atnaujinimą šalia J. A. Herbačiausko, S. Kymantaitės-Čiurlionienės, Vydūno, J. Lindės-Dobilo, V. Krėvės, V. Mykolaičio-Putino, V. Bičiūno tekstų, lietuvių literatūrą kreipė nuo racionalistinės, švietėjiškos bei mimetiškos meno sampratos į idealistinę bei metafizinę literatūros traktuotę.
Lietuvių literatūros specifika B. Sruoga pradėjo domėtis ir svarstyti dar 1913–1914 m. paskelbtuose straipsniuose apie N. Dobroliubovo, Maironio, V. Krėvės, A. Vienuolio kūrybą. Buvo iškeltos literatūros visuomeniškumo ir individualumo, realizmo ir intuityvizmo bei misticizmo santykio, meno ir tikrovės problemos, lietuvių literatūra peikiama dėl per didelės saviizoliacijos, kreipiama į platesnius Europos bei Rusijos kūrybinės mąstysenos horizontus. Studijų Petrograde ir Maskvoje metu 1915–1918 m. naujojo lietuviškos meno sampratą B. Sruoga susiejo su simbolizmu, kaip tobuliausia meno forma (Skeveldros, Sūkuriuose, Puota maro metu. Nuolatiniu kritiko svarstymo objektu tapo literatūros modernumo ir nacionalumo santykio problema, jos teorinis ir praktinis įgyvendinimas J. Baltrušaičio, M. K. Čiurlionio, V. Krėvės tekstuose. 1922 metais, diskutuodamas žurnale Skaitymai dėl kritikos prasmės ir vietos, B. Sruoga itin karštai pritarė V. Krėvės, L. Giros, F. Kiršos, V. Bičiūno reikalavimams lietuvių literatūrą profesionalizuoti, orientuoti į geriausios modernistinės užsienio šalių literatūros vertinimo kriterijus, ją versti (Literatūros darbo uždavinys Lietuvoje” 1920, Carthaginem esse deruendam! 1921, Keli žodžiai 1922). Modernios kūrybos sampratą B. Sruoga glaudžiai siejo su kūrėjo asmeniu, tautos ir kalbos sąranga, meno klasikos bei pasaulinės literatūros kūrinija (Vainikai 1922, Naujas idealizmo istorijos lapas 1922, Keletas minčių Jurgio Savickio “Šventadienio sonetus” paskaičius 1923, Kaip žiūrėti meno veikalų 1923).
3-iojo dešimtmečio viduryje B. Sruogos, kaip kritiko, poziciją užbrėžė 1924–1925 m. pasirodę straipsniai Adomas Jakštas – literatūros kritikas ir Keturių vėjų užuovėjoj. B. Sruoga karštai polemizavo su A. Jakšto siūlomais teocentriniais bei itin subjektyviais literatūros kūrinio vertinimo kriterijais, individualizmo ir modernizmo neigimu. Kritikas nuolat simpatizavo novatoriškumui, modernumui kūryboje, vertino I. Šeiniaus, K. Jurgelionio, J. Savickio tekstus. Tačiau to nesulaukė, kritiko nuomone, per daug radikalūs lietuviški “suprematistai”, “null und nichts” darytojai keturvėjininkai. Išryškėjo bendroji B. Sruogos pozicija avangardistinio meno atžvilgiu. Avangardistinės srovės, naujojo meno esme laikiusios agresyvų literatūrinį eksperimentą, traktuotos kaip moderniojo meno marginalijos.
Moderniojo meno samprata B. Sruogos 3-iojo dešimtmečio antrosios pusės straipsniuose bei recenzijose ryškinta aktualizuojant romantizmo estetiką ir literatūrą, rašytojo kūrybos kultūrologines konotacijas, turinio ir formos organiką, sąsają su nacionalinės literatūros tradicija (Anatole France 1924, E. T. A. Hoffmannas ir velnio eleksyras 1924, Čechovui paminėti 1924, Magiškas elementas Krėvės “Skerdžiuje” 1926, Žemės–Rūpintojėlio dainius (Putino “Tarp dviejų aušrų”) 1927, Rösslerio “Batas” 1928 , Baltrušaičio “Ramunėlė” 1928, Savickio kūrybos bruožas 1928, Vaižganto kelias poeto 1929). Modernios kūrybos vertės išryškėjo straipsniuose, skirtuose literatūros mokslo metodologijai, gramatiniam kūrinio sluoksnio aptarimui bei vertimams (Literatūros mokslas ir jo metodai 1926, Apie kalbininkus ir rašytojus 1927, Pora žodžių dėl verstinės literatūros 1928).
Trys kūrybos pakopos. simbolizmas – moderniojo meno išraiška
B. Sruoga modernųjį meną apibūdino ne srovine, bet daugiau epistemine prasme, kaip naująją kūrybą, platų kultūrinį-estetinį-literatūrinį reiškinį, susijusį su pagrindinėmis epochinėmis romantizmo bei realizmo tradicijomis, apimantį impresionizmą, simbolizmą, neoromantizmą, ekspresionizmą. “Moderninėje”, “europinėje” civilizacijoje B. Sruoga įžvelgė galimybę atsiverti visoms kūrybinio būtiškumo formoms nuo realizmo iki formalizmo ir kūrybinės intuicijos pagalba suformuoti savitą modernios literatūros tradiciją, kurioje dominuotų transcendentinės poezijos vertės. Kritikas tikraisiais naujosios kūrybos kriterijais laikė ne literatūros kryptis, žanrus ar poetikos kanonus, o psichologines kūrybos formas arba kūrybinės sąmonės apraiškas – realizmą, romantizmą ir simbolizmą. “Šiandien visos trys psichologinės formos yra gyvos […] tik visai jau kitas klausimas, kuri forma duoda daugiau galės tvėrybai. Destis kokia tvėrėjo psichologinė forma, koksai jo tvėrimo procesas, tokia ir jo tvėryba […], laipsniuotos šių trijų formų kombinacijos ir atmainos yra žmonėse begalinės, kaip begaliniai yra ir sielos ieškiniai.” Simbolizmas laikytas universaliu kūrybiniu metodu, moderno literatūros sinonimu, jo opozicija – “ultra” realizmas. Tačiau prilygindamas modernią kūrybą simbolizavimui, prieštaringų pradmenų – individualizacijos ir mitinės visuotinybės, romantizmo ir realizmo – jungimui į estetinę visumą, visas tris formas B. Sruoga laikė būtinomis kūrybos procesui: besiformuojanti moderni meninė tradicija apima “ir realizmą, ir romantizmą (senąjį ir naująjį), ir simbolizmą”. Realizmo ir romantizmo, kaip dvasinių meno formų, sintezė, pagrįsta liaudies psichologijos ir kūrybos ypatybėmis, B. Sruogos pastebėjimu, suponuoja modernų mąstymo, kūrybos bei jos interpretavimo būdą – simbolizmą.
Pagal B. Sruogą pradinė “realinė” žmogaus dvasios psichologinė forma susiformavo tada, kada jis dar buvo sutapęs su gamta ir mėgdžiojo ją. Ši kūrybinė pakopa būdinga realistui, arba mimetinio stiliaus meistrui. Realistas įvertintas kaip gyvenimo reiškėjas, savo disciplinuotą “tvėrybos energiją” teskiriantis matomiems vaizdams tarpusavyje derinti ir išreikšti. B. Sruogai buvo itin nepriimtinos realistinės ir racionalistinės bei pozityvistinės tendencijos literatūroje ir kritikoje siaurąja prasme: aklas gamtos ir gyvenimo mėgdžiojimas, fotografiškumas, mimetiškumas. Tačiau plačiąja prasme su realizmu, kaip dvasios forma, rašytojas nesiekė visiškai nutraukti ryšių, ieškojo tradicijų tęstinume naujos prasmės. Švietėjiškoje ir realistinėje Žemaitės kūryboje jis įžvelgė ir buities vaizdavimą, ir subtilų psichologiškumą. Kritikas vertino realistų ir natūralistų L. Tolstojaus, E. Zola, G. Flaubert’o, A. France’o, G. de Maupassant’o, R. Rolland’o kūrybą. Realybės pasaulio išraišką kūrinyje B. Sruoga traktavo platoniškai, todėl jam buvo priimtinas “pagilinto gyvenimo”, amžinybės “idealizmo nuskaidrinto pasaulio” vaizdavimas, kada kūrėjas šopenhaueriškai tapatinasi su kūriniu .
Romantinę psichologinę kūrybinę pakopą B. Sruoga siejo su istoriniu romantizmo periodu, individualybės kultu, jos nutolimu nuo gamtos. Kūrėjas susidomėjo intuicija pajausta, paslapties ir mistikos persmelkta egzistencija. Tolstant nuo realybės imitacijos, menas, nors dar ir naudojo “reališką derinimą”, tačiau linko prie irealumo sklaidos, “naujosios gyvatos” ilgėjimosi vaizdavimo. B. Sruogos pastebėjimu, kūrybos pakopą, kupiną “romantikų sentimentalizmo, misticizmo, chaotingumo ir neurastenijos”, yra tekę pereiti kiekvienam lietuvių poetui.
Individualizmui pasiekus apogėjų, anot B. Sruogos, išsirutuliojo simbolinė pajautimo ir kūrybos forma, chaotiškame kūrybos procese su intuicijos ir kūrybinės patirties pagalba simboliškai derinusi realybės vaizdus. Vadinasi, B. Sruogos simbolistinė sąmonė ir kūrybinė forma išvedama iš modernumo epistemos. Jos svarbiausias imperatyvas – individualios kūrybinės savimonės laisvėjimo raiška – buvo literatūrinio romantizmo, realizmo ir modernizmo variklis.
Trijų meno pakopų teorija į B. Sruogos kritiką galėjo ateiti iš keleto šaltinių. J. W. Goethe, tuomet aktualizuotas W. Dilthey’aus gyvenimo hermeneutikoje, nuolat minimas ir paties B. Sruogos kritikoje, buvo išskyręs tris meno formas: paprastąjį gamtos pamėgdžiojimą, manierą ir stilių. Kritikas buvo įsiskaitęs ir į S. Kymantaitės-Čiurlionienės estetiką. Ji, sekdama F. V. Schillerio naiviojo ir sentimentalaus poetų tipologija, išskyrė nesąmoningo ir sąmoningo kūrėjo tipus. Skirtingų psichologinių kūrybos formų atsiradimas iš atitinkamos žmogaus sielos būsenos bei intelektualinės pakopos B. Sruogos kritikoje labai artimas jo mokytojo H. Wölfflino, šveicarų meno istoriko, originalaus meno stiliaus analizės metodų kūrėjo, reformavusio to meto istorijos ir meno kritikos metodologiją, literatūros raidos sampratai. B. Sruogai, kaip ir H. Wölfflinui, rūpėjo įvairios kūriniui imanentiškos analizės kategorijos bei šių kategorijų (medžiagos/formos, teksto/konteksto) vidiniai ryšiai. Tekstas literatūros kritikos straipsniuose analizuotas kaip būtent iš šių analizės plotmių ryškėjanti individuali dvasios istorija. J. Savickio kūryba analizuota kaip modernūs “naujosios mokyklos” atstovo tekstai, siekiant kuo įvairiapusiškesnio formos tyrinėjimo, akcentuojant subtilų psichologiškumo atskleidimą, impresionistinį siužeto fragmentavimą. Viena vertus, veikalo analizėje, išskiriant kategorijas, išryškėjo vadinamasis B. Sruogos “formalizmas”: “[…] analizuojant veikalus, visų pirma tenka išspręsti grynai formalinis uždavinys: kaip veikalas formaliai tapo toksai, koks jis yra”. Kita vertus, B. Sruoga nuolat diltėjiškai primindavo, kad meno kūrinys turi būti be galo atviras interpretacijoms, nes “juo naujomis akimis į daiktus žvelgiama, juo naujas turinys juose randama. Kiekvienoj naujoj žiūrėjimo formoj kristalizuojas naujas pasaulio turinys…”.
B. Sruoga simbolizmą laikė ne tik universaliu naujuoju menu, bet ir nauja pasaulėžiūra. Tuo jis artimas rusų simbolistams, kurių idėjos atitinkamai siejasi su vokiečių romantizmo pasaulėjauta bei estetika. Rusų poetai simbolizmą traktavo kaip gyvenimo kultūrą, naują meninį mąstymą, kuris siekė sintezuoti visą kultūrinį paveldą – nuo senojo Egipto mitų iki naujausio europinio modernizmo, nuo biblinių tekstų iki A. Schopenhauerio ir F. Nietszche’s. Simbolizmas laikytas menine realaus ir dieviškojo pasaulių sąjungos raiška, kurioje jungėsi paprasti gyvenimo įvykiai ir mistiškumas. B. Sruoga simbolinės jungties, nulemiančios modernią metafizinę kūrybą bei naujovišką pasaulėjautą, užmezgimą taip pat aktualizavo per natūros, gamtos vaizdinių, paprastų daiktų jungimą su romantiniu metafiziniu idealizmu.
B. Sruogos simbolizmo koncepcija artima rusų simbolistų intuityvistinei antropologinei simbolistinio meno teorijai. Rusų simbolistai, nagrinėdami meno prigimties klausimą, ypatingą dėmesį skyrė menininko laisvės problemai, skelbė išsilaisvinimą iš žemiškos menkystės ir susiliejimą su kosmoso stichijomis. Kūrėjas matytas dviguboje nelaisvėje: “žemesniąją” priklausomybę sąlygojo buitis ir gyvenamoji aplinka, “aukštesniąją” – gamta, istorija ir Dievas. K. Balmontas žemiškają kūrybos plotmę lygino su didaktizmo ir alegorijos kategorijomis, realistą vadino gyvenimo stebėtoju, o simbolizmą – su neišsakymo ir užuominų poetiką, simbolistą vadino gyvenimo mąstytoju. V. Briusovo pastebėjimu, romantizmas, realizmas ir simbolizmas – tai trys svarbiausi žmogaus bei pasaulio pažinimo būdai ir kartu istoriniai tarpsniai. Realizmas ir romantizmas suvokti kaip tobulas estetinis menininko tarnavimas įvairiems tikslams. Tik simbolizmas sąmoningai siekė pasaulį pažinti ne loginiu mąstymu, o intuityviai, todėl jis laisvas, galintis atskleisti svarbiausius būties klausimus. B. Sruogos teigimu, “simbolistas – gyvenimo skelbėjas, o realistas – gyvenimo stebėtojas”.
Aptardamas “Pirmąjį barą”, modernios lietuvių literatūros savimonę B. Sruoga susiejo su estetiniu ir filosofiniu lūžiu modernumo epistemoje, inspiruotu F. Nietzsche’s teorijų, jos atstovais laikė M. K. Čiurlionį, J. Baltrušaitį, S. Čiurlionienę, V. Krėvę, I. Šeinių. Kritikas išskyrė bendrą šių rašytojų ir poetų kūrybinės savimonės ir literatūros tekstų bruožą – realųjį misticizmą. Samprata artima, B. Sruogos teigimu, rusiškam mistiškam anarchizmui, tinkanti apibūdinti simbolizmą kaip, permanentinį meną. Tai realia (realybės, realistinės liaudiškos pasaulėvokos) ir realiora (anapusybės, mistiškumo, religingumo) pojūčio sintezė, gyvenimo vaizdų ir kūrybos procese atsirandančio ypatingo jų matymo sujungimas. Mistiškumą ir realybę sujungti, atverti metafizinį kūrinio planą tegali kūrybinis įkvėpimas bei lyrinė intuicija: menininkas “ima atskirus gyvenimo vaizdus-įvykius, sintetina juos, derina, harmonizuoja – ir daro realių vaizdų realią pergyvenimuose ir realią išvidiniame pasaulyj santarą, harmoniją. O gal realią ir objektingame pasaulyj, tik įkvėpimo valandą vidujiniu regėjimu įžliebiamą!”. Reikia pastebėti, kad ir prancūzų ankstyvajame simbolizme slypi misticizmo, krikščioniškos mąstysenos pagrindai. Ch. Baudelaire’ui buvo būdingas ne tik amoralumas, bet ir misticizmas, kaip priešprieša išgąsčiui ir išsigimimui, pomirtinio gyvenimo kultui.
Realųjį misticizmą B. Sruoga siejo su rusų simbolistų teurgija. Šiuo žodžiu Vl. Solovjovas vadino simbolizmo esmių sujungimą su misticizmu, A. Belas – simbolistų bandymus per laikiškumą išreikšti amžinybę ir kartu savo individualybę, dieviškumą ir žmogiškumą. Teurgiška rusų simbolistai laikė F. Nietzsche’s filosofiją, skelbusią dievažmogio atėjimą. B. Sruogos kritikoje kūrybos proceso eiga, jos rezultatai taip pat susieti su dvasiniu ir kūrybiniu žmogaus atsinaujinimu, teurginiu, sakraliniu aktu, siekimu per simbolį sujungti pirmapradybę, realybę su visuotinumu, dvasia. Modernus menas suvoktas kaip kuriančios žmogaus dvasios fenomenologija, intuicijos ir išreiškimo vienovė, ypatinga realybė idealistinės metafizikos erdvėje: “Meno buvimas tik veikmės buvimu tepateisinamas! Mene sukaupta potencinė kuriamoji energija, kuri teurgijos dalininke stojasi veiksme!”
B. Sruoga – naujųjų laikų kūrėjas, tačiau jam dar buvo itin artima romantizmo universalumas bei visuotinumas, naujai interpretuoti neoromantinėje estetikoje, kritikoje ir kūryboje: “Realizmas, natūralizmas, romantizmas ir dar dešimts -izmų kvadrate – visa tarytum chemiškai susijungia Vaižganto dvasioje organinėn visumon”. Pasaulis ir kūryba jo dar laikyti “organiniu” vieniu. Neoromantinis universalumas, ateinantis iš liaudies kūrybos, suvoktas kaip natūralumas, sekimas lietuviška “realine” psichologija. Simbolizmą tapatindamas su neoromantizmu, B. Sruoga jį matė romantizmo paradigmoje ir tautosakinėje kūryboje: “Bet juk simbolizmas yra ne kas kita, kaip tik moderninis romantizmas (“neoromantizmas”), gavęs iš savo pirmtakūnų daug kūrybinės medžiagos, nešęs savo kuriamosios valios ir būsimosioms kartoms jau palikęs didesnio kūrybinio lobio, negu jis pats yra gavęs”.
“Tautos dvasia” ir modernus kūrėjas
XX a. pr. lietuvių estetinėje mintyje, kritiniuose ir literatūriniuose tekstuose aktualėjant “tautiškumo”, siejamo su “tautos dvasios” samprata, paieškoms, fiksuotas modernus kūrybos turinys, liudijantis, jog tautos siela išreikšta liaudies dainose, ji rodanti kelią, kuriuo turėtų žengti naujoji poezija. B. Sruogai imponavo D. Merežkovskio, S. Pšybyševskio, J. A. Herbačiausko, S. Kymantaitės-Čiurlionienės, Vydūno “tautos dvasios” bei “tautos genijaus” paieškos. Modernumo epistemoje šalia egzistuojančios tautos kategorijos ir istorijos, pilietinių vertybių, gyvenimo normų visuotinumo unifikavimo romantizmas inspiravo tautos unikalumo paieškas. B. Sruoga taip pat suvokė, kad tauta savo etninėmis šaknimis, istorija, tradicijomis bei simbolinėmis vertybinėmis sistemomis remiasi į amžinuosius metafizinius būties klodus, per kuriuos susisieja su kitomis tautomis ir visu pasauliu. “Modernybėje per uždarumą einama į visuotinybę, per individualumą ir etiką į amžinybę. Reiškiniai kinta, esmė išlieka. Tikroji gyvenimo išmintis – esmės įžvalga per mistinį regėjimą, esmė įsikūnija tautos dvasioje, saugančioje moralinę tradiciją, gyvenimo būdą, pasaulėžvalgą.”
Estetinį kultūros bendrumo būtinumą modernumo epistemoje B. Sruoga pagrindė “tautiškų bruožų išreiškimo”, “tautos dvasios”, “tautiškos psichologinės formos” sampratomis, kuriose sujungė subjektyvias kūrėjo intencijas su istorine, kultūrine bei tautine savimone. Vadovaudamasis D. N. Ovsianiko-Kulikovskio studijomis apie kūrybos psichologiją, “tautos dvasią” kritikas susiejo su psichologine sąmonės forma. Teigta, kad “tautos dvasiai” būdinga simbolistinė pasaulėjauta, atsiskleidžianti lietuvių liaudies dainose: “Lietuvis savo dainose […] sukuria nelyginant, kaip Goethė sako, ‚tretįjį pasaulį‘. Premisa neabejojamai reali: natūraliausi jausmai, paprasčiausi posakiai, kasdieniniai gyvenimo reiškiniai. Ir vis tik tai jausmų reiškimo simbolių vidujinė koordinacija toli išeina iš realumo sienų”. B. Sruogos modernios kūrybos ir modernaus kūrėjo, kaip realizmo ir romantizmo patirčių suvienytojo, samprata artima J. Lindės-Dobilo, aktualizavusio hermeneutinę W. Dilthey’aus ir pozityvistinę H. Taine’o teorijas, teigusio kūrėją, esantį tarp žemės ir dangaus. Liaudies dainos samprata B. Sruogos kritikos tekstuose tipologiškai artima Ch. Baudelaire’o “viršnatūralistinės” simbolistinės kūrybos traktuotei, modernistinio meno, kaip realizmu “pagilinto” romantizmo, sampratai: “Jeigu jau būtinai tektų lietuvių dainas trumpu posakiu apibūdinti, tai vargu bau būtų galima rasti tikslesnis pavadinimas, kaip natūralistinis romantizmas” .
B. Sruoga atmetė siaurai suprastą patriotinį romantinį “tautos dvasios” vaizdavimą. Autorius veikale kaip individualybė turėjo išplėtoti tam tikras, visai tautai bendras nacionalinio charakterio tendencijas, vertybes, slypinčias genialiausių tautos atstovų etinėse ir estetinėse nuostatose. Kūrinių analizėje B. Sruoga akcentavo tautos bendruomeniškumo ryškinimo svarbą, ją siejo su lietuvių “arijiška kilme”. Tekstas suvoktas kaip “tautos dvasios” bei autoriaus individualaus vidinio pasaulio sintezės išraiška. Todėl bene svarbesnė B. Sruogai individuali kūrėjo “tautos dvasios” interpretacija, moderninanti ir naujomis reikšmėmis praturtinanti bendrąją koncepciją. Visuotinumas, tipiškumas turėjo būti integruoti į modernaus menininko vidinio pasaulio subtilią intencijų raišką. Tokiu būdu per “tautos dvasios” sampratą B. Sruogos kritikoje iškilo ieškančio kūrėjo figūra, formavosi lietuvių kūrėjo filosofija.
B. Sruogos kritikoje itin ryškus modernumo, kaip abejonės klasicistinėmis ir racionalistinėmis tradicijomis, individualios meninės savimonės laisvėjimo, raiškos aspektas. Maironio romantinę poeziją, išsaugojusią ryšį su klasicistiniu harmoningojo grožio pajautimu, su švietėjiško meno pilietiniu aktyvumu bei sentimentalistiniu išpažintiniu vaizdavimu, B. Sruoga laikė sąmoninga proto kūryba, kurią, jo nuomone, nulėmęs visuomeninis kūrėjo angažuotumas. Tuo tarpu pomaironinės kartos kūrybai, ypač poezijai B. Sruoga buvo linkęs taikyti modernistinę antimimetinę kūrybos nuostatą, teigdamas, kad tikroji egzistencija yra “aš” ir “kūrėjo valios principas”. Tačiau tuo pat metu jis akcentavo ir moderniajai poezijai privalomą, iš romantizmo estetikos atėjusią kūrybos genezės nesąmoningumo idėją, lemiančią kūrėjo saviraišką bei kūrybos antonomiją.
B. Sruoga solidarizavosi su vėlyvajame romantizme, taip pat simbolizme aktualizuotu tikrovės išskyrimu į dienos ir nakties pasaulį, o žmogaus dvasios – į racionalią ir iracionalią, pasąmoninę sferą. Iracionali žmogaus dvasia, siekianti jo archajinę, nesąmoningą kilmę, atsiskleidžianti per lyriką. Tuo tarpu proza asocijuota su mimeziu ir naratyvu. Estetiškai paveikiausius prozos kūrinius (I. Šeiniaus, V. Krėvės, Vaižganto, J. Savickio) B. Sruoga, vadovaudamasis intuityvizmo filosofija, siejo su poetine lyrinės intuicijos sklaida. Pagal B. Croce intuicijos, jausmų ir išraiškos akte ypatingas vaidmuo tenka lyriškumui, kuris atspindi visuotinę menininko dvasios būseną. Būtent lyrizmą B. Sruoga laikė siaurai suprasto realistiškumo prieštara ir svarbiausia modernaus lietuvių meno ypatybe: “Lietuvių tautos kūryba – lyriška par excelence”. Grožį, intuityvumą, lyrinį pradą su poezija tapatino P. Verlaine’as programiniame eilėraštyje Ars poetica, P. Clodelis, A. Rimbaud. D. Merežkovskio atgaivinta romantine poezijos “gamtiškumo” formule, tikėjimu jos archajine, nesąmoninga kilme, samprata, kad visa literatūra formuojasi ant stichinių poetinių proveržių taip, kaip pasaulio kultūra – ant pirminių gamtos jėgų, buvo persiėmusi visa rusų simbolistų poezija . Tik per nesąmoningą, jausmo padiktuotą žodį, laisvų emocijų poeziją, per tylą ir simbolį galima susiliesti su chaosu, gamta, dieviškumu, pajusti anapusybę. B. Sruoga, analizuodamas literatūros kūrinius, dažnai vadovavosi tylos mene apologetų M. Maeterlincko, H. Ibseno, Novalio, J. Baltrušaičio kūryba. Jų kūrybos koncepcinis teiginys kalba apie tai, kad žmogaus būties esmę atveria ne protas, o intuityvi kūrybinė vaizduotė. Ieškodamas tautiškumo reiškėjo, pripažindamas lietuvių dailės genijumi M. K. Čiurlionį, laukdamas literatūros genijaus, I. Šeiniaus Kuprelio personaže kritikas sintezavo kūrybos nesąmoningumo imperatyvą su menininko, genijaus intuityvumu, tautiškumu ir individualumu. B. Sruogą žavėjo V. Krėvė, sugebėjęs savitai atskleisti “Liaudies Psichologiją”. Kultūrinis, istorinis ir net psichologinis koloritas šiuo atveju buvo kūrybiškai išgyventas ir tapo autoriaus dvasios forma, intuityviai iškylančia įkvėpimo momentu. Kūrėjo sieloje realistinė patirtis sintezavosi su poetine, romantine, viską persmelkė lyrizmas, todėl kūrinio personažai tapo psichologiškai įtikimi. J. Baltrušaičio poezijos analize kritikas ieškojo argumentų platesniam lietuvių lyrikos reikšmingumui, ypač vertino pasaulinio masto, tačiau kartu ir nacionalinę pasaulio sampratą. Šiuo aspektu simbolistinę J. Baltrušaičio lyriką kritikas sulygino su I. Kanto padarytu perversmu filosofijoje. I. Kantas estetiškumo kategorijoje sujungė praktinį gamtamokslinį tyrimą su teorine moralės filosofija, o J. Baltrušaitis estetines bei tautines paieškas įkūnijo eilėraštyje kaip nesavanaudišką meninę veiklą, pagrįstą etninės psichologijos, intuityvaus kūrybiškumo ir intelekto harmonija.
Jau buvo minėta, kad XX a. pr. lietuvių kūrėjams itin imponavo F. Nietzsche’s filosofijoje kuriamas modernus dvasios atbudimo variantas, iracionalaus mąstymo bei mitinio pasaulėvaizdžio aktualizavimas, imponavo artistikos samprata: “[…] visų penkių meno pojūčių delikatumas, jautrumas niuansams, psichologinis liguistumas, mise en scene rimtumas, šis paryžietiškas rimtumas par excellence – ir: menas kaip tikrasis gyvenimo tikslas, menas kaip metafizinis veiksmas” . A. Samulionio pastebėjimu, B. Sruoga akivaizdžiai žavėjosi individualistine F. Nietzsche’s antžmogio kulto ir paniekos miniai filosofija, kuri traukė jo dėmesį “savo priešprieša miesčioniškai moralei ir kultūrai, pastangomis laužyti savininkiškos visuomenės įpročius bei normas, jausmų pilnatvės, asmenybės natūralumo apologija”. Skaitydamas knygą “Šitaip kalbėjo Zaratustra”, B. Sruoga laiške V. Čiurlionytei rašė, esą jaučiąsis “visai kaip Zaratustra”. O gausūs B. Sruogos kritikos tekstai gali būti traktuojami kaip nyčiškas artistinis bandymas išgyventi save kaip turinį, vertybių nihilizmui priešinant modernią kūrybos ir kūrėjo sampratą. Iš nyčiškos “Dievo mirties” teorijos bei platoniškos ir kantiškos tradicijos kritikos, kaip ir dauguma XX a. pr. kūrėjų, B. Sruoga perėmė tik antropologinę teorijos pusę, kuri išaukštino maištaujančio žmogaus kūrybinę galią. Kūrybos antropologinis pradas B. Sruogos tekstuose interpretuotas metafiziškai, ieškant “tveriančiosios energijos” ir meilės sintezės kvintescencijos, kaip gilesnio gyvenimo ir mirties provaizdžio O. Wilde’o, A. Mickevičiaus, H. Ibseno, Dante‘s, Petrarkos, J. W. Goethe’s, W. Shakespeare‘o, Sofoklio ir paties F. Nietzsche’s kūryboje.
Vadovaudamasis J. W. Goethe’s ir A. Puškino “nesąmoningos dailės veikalais”, analizuodamas nesąmoningos kūrinio idėjos paveikumą skaitytojui, B. Sruoga moderniam kūrėjui teigė spontaniškumo, nesąmoningumo bei dvasinio dinamizmo, nyčiško dionisinio meno “amžinojo atsinaujinimo”, įkūnijančio promėtėjišką kūrybą, privalumą. Tačiau kategoriškai sąmoningos kūrėjo veiklos B. Sruoga neatmetė: “Kūrėjas kuriamą valandą privalo būti ir kūrimu apjakęs beprotis, ir šaltaprotis gnoseologas. Sutariant šiem dviem gaivalam, gimsta didi žygiai”. Su šiuo apoloniškos veiklos aspektu galima būtų sieti ir B. Sruogos reikalautą psichologinį kūrinio įtikinamumą, kuris, realia susiejus su realiora į “metafizinę visumą”, prieštaringoje XIX–XX a. sandūros filosofinėje, estetinėje, kultūrinėje ir literatūrinėje panoramoje tapo būtinu elementu. B. Sruoga deklaravo, kad būtent psichologiškumo ir simbolizacijos – naujų meninio vaizdavimo principų – pagalba modernus kūrėjas turįs siekti apvalyti žmogų nuo buitinės-masinės egzistencijos, reviduoti nesubrendusį realizmą.
Kritiko tekstuose įtvirtinta novatoriškumo ir tautinės tradicijos sintezė, visuotinės XX a. filosofinės ir meninės problematikos analizė, integruojant į ją menininko savimonės raišką, tapo nebekvestionuojamu lietuvių literatūros recepcijos bruožu. Neokatalikiškojo lietuvių literatūros ir kritikos projekto dalyvis M. Miškinis, analizuodamas modernistinę lietuvių poeziją, laikėsi nuomonės, kad “kiekviena gera kūryba, lietuviškai parašyta, savaime jau yra tam tikra prasme tautiška”.
Simbolis – moderniojo meno priemonė
XIX a. pab. – XX a. pr. daugelyje Europos literatūrų sustiprėjo polinkis per kultūrinį įvaizdį parodyti visumą, pasitelkus sintezės principą, atskleisti ryšius tarp tolimiausių objektų. Tam buvo pasitelktas simbolis – klasicistinio, romantinio ir realistinio vaizdavimo plotmių – jungtis. Siūlyta realizmo kalbą sujungti su romantiniu dvasios tyrinėjimu, sukurti spiritualistinį natūralizmą. Vakarų Europos modernizmas per simbolį jungė sakralumą ir daiktiškumą, intelektualines sąvokas ir alogizmą, miesto panoramą ir mitą. Rusų simbolistų teigimu, naujojo meno uždavinys – atskleisti dvasios gelmenis, sudaužyti suakmenėjusią klasicistinio meno kaukę, įžvelgti amžinybę per laikiškumą.
B. Sruogos simbolio teorija glaudžiai susijusi su kūrybos bei kūrėjo fenomeno samprata, įtvirtinta romantizmo estetikoje. Ją suformulavo J. W. Goethe, išryškinęs alegorijos ir simbolio estetinius skirtumus bei I. Kanto estetikos įtakoje iškėlęs estetinės idėjos, kaip neiššifruojamo meninio vaizdinio, jutimiškai realaus ir dvasiškai begalinio simbolio, koncepciją. Jos laikėsi vokiečių “gyvenimo filosofija”, XX a. pr. literatūrologai O. Walzelis, K. Vossleris, kurių meno teorijomis B. Sruoga itin dažnai vadovavosi, aptardamas literatūros mokslo metodologiją.
B. Sruogos literatūros kritikos tekstuose simbolizmas traktuojamas kaip modernaus meno forma, imperatyviai dvasinė subjekto saviraiška, ypatingas realybės matymas, kurio centre – iki galo neiiššifruojamas simbolis, kaip pasaulio beribiškumo atspindys, metafizinė, intuityvi jungtis. Simbolyje reiškiasi daikto ir jausmo dialektika: jausme glūdi “daiktingumo pradmenos”, kurios sutelkia jausmus, sukuriančios platoniškas realybės idėjas meninėje tikrovėje. Ši samprata artima prancūzų simbolistinės kūrybos sampratai, kurioje simboliu laikoma “intuityviai apčiuoptų vaizdinių arba idėjų jutiminė forma, vienodai svarbi ir pačiu jutimiškumu, ir neapčiuopiamybe, kurią ji tuo jutimiškumu išreiškia”. Kartu per besikaitaliojantį simbolį B. Sruoga matė visumą. Šis matymo bruožas būdingas ontologiniam simbolio suvokimui. H. G. Gadamerio pastebėjimu, “simbolis, simbolinė prasmė reiškia, jog kiekviena ypatinga atskirybė yra tarsi būties nuolauža, su savuoju papildiniu galinti sudaryti darnią visumą, arba tarsi tas ilgai ieškotasis mūsų gyvenimo fragmento papildinys”.
B. Sruoga plėtojo Europos romantikų įžvalgą, kad savęs ir pasaulio pažinimas vyksta per kalbą, kuri per simbolistinį eilėraštį atskleidžia materijos ir dvasios organiką. B. Sruoga akcentavo lietuvių kalbos archajiškumą, spontaniškumą. Pasitelkdamas K. Vosslerio teiginius bei B. Croce’s normatyvizmo ir intuityvizmo priešpriešą, teigė, kad kalba turi būti traktuojama ne kaip normatyvų ar gramatinių taisyklių rinkinys, o kaip nepaliaujama kūryba. Meno kūrinio, kaip turinio ir formos “organiškos vienovės”, koncepcija taikyta ir naujajai simbolistinei-impresionistinei lietuvių kūrybai. Viena vertus, metafizines ir lingvistines žmogaus sąmonės raiškas joje turėjo sujungti žodis-simbolis, suvoktas kaip gyvenimo kosminio ritmo instrumentas, kuriuo žmogus galėtų įsiskverbti į iracionalią savo būties ir sąmonės nišą, į pirminę “pasauliožvalgą”. Antra vertus, modernus literatūrinis tekstas B. Sruogos kritikoje kristalizavosi ne tik kaip atskiras fenomenas, bet ir nurodė kitus literatūros tekstus bei patį autorių. Kūrinys interpretuotas ne tik kaip struktūra, sudaryta iš medžiagos ir formos, bet ir kaip daug didesnės struktūros – individualios sąmonės, sociumo, istorijos – dalis: “literatūros kūrinys nuo jo autoriaus, nuo jo gyvenimo, nuo jo pasaulėžvalgos nėra atidalomas”, “sąmonės formos atžvilgiu poetas negali būti nepriklausomas nuo laiko ir erdvės”, kūrinio kritikui būtina suvokti, kaip medžiaga ir forma “yra istoriškai kilusi”.
B. Sruoga postulavo simbolistinės kalbos, kaip komunikacinės sistemos, pagrįstos išimtinai intuicijos bei grožio pojūčiu, kūrimą. Simbolį siedamas su metafora, kylančia iš kalbos energijos, abu aktualizavo kaip poetinės egzistencijos erdvę. Pirminis kalbos metaforiškumas, perkeltinių prasmių nuolatinumas formavo semantinius laukus, kuriuose jau esančias prasmes nuolat turtino netikėti jutiminiai, minties ir vaizduotės potyriai. Su žodžio, metaforos valentingumu kritikas siejo simbolio paveikumą. Simbolis – tai aukščiausias metaforos “išsirutuliojimo laipsnis”, liudijantis kalbos abstraktėjimo, artėjimo prie modernistinio meno, tendenciją. Šiuo aspektu B. Sruogos metaforos teorija turi sąlyčio taškų su bodleriškąja atitikmenų teorija. Kritiko manymu, metaforai būdingas įspūdžių sinkretizmas, semantinių analogijų tarp skirtingų pojūčių, meno rūšių ir skirtingų meno kalbos vartosenos priemonių buvimas. Aiškiausias tokio lietuviško meno pavyzdys, anot B. Sruogos, – K. M. Čiurlionio tapyba, kurioje “muzikos garsai pašaukia spalvų įspūdžius, o spalvos ir vaizdai – muzikos garsus”. Įspūdžių sinkretizmą, arba correspondance B. Sruoga atrado daugumos romantikų, realistų ir simbolistų A. Puškino, K. Balmonto, J. W. Goethe’s, L. Tolstojaus, H. Heine’s, R. Rolland’o, S. George’s kūryboje. Kritiko pastebėjimu, analogijų raiška genijaus kūryboje gimstanti nesąmoningai. Tik intuityvi menininko vaizduotė tikrovės įvairovėje galinti analogijas suvokti kaip būties vienybę ir jas perteikti kūrinyje. Tačiau įspūdžių sinkretizmas gali būti panaudotas ir kaip kūrybinis metodas. Simbolių prasmių, jų atšvaitų derinimas, sukeitimas tarp įvairių meno sričių siekiant naujoviškumo – modernaus meno požymis. Taip pat būtina pabrėžti, kad metaforiškumas labiau būdingas literatūros srovėms, artimesnėms romantizmui, o ne modernizmui.
B. Sruogos teigimu, simbolistinis modernus “atotraukų” menas turįs pasižymėti “kontūriška” gyvenimiškų vaizdų harmonija. Natūralistę kūrybinę paskatą turėjęs realizuoti impresionistinis metodas, aktualizuotas kaip svarbiausias modernaus kūrinio konstravimo būdas. XIX a. pab. – XX a. pr. Vakarų Europoje impresionizmas buvo pasitelktas kaip trumpalaikių tikrovės momentų vaizdavimo būdas, pagrįstas subjektyviu jausminiu pasaulio suvokimu, gyvenimiškų elementų spalvos, garso, žodžio niuansų akcentavimu, orientavęsis į kalbinių priemonių tikslinimą, žodžio skambesio teorijos gryninimą, išryškėjęs kaip ankstyvasis modernistinis stilius, nurodęs kelią visam moderniajam menui. Prancūzų impresionistų teigimu, atskiri motyvai, simboliai bei lyrinės impresijos jungiasi tik pagal įspūdžio ar nuotaikos logiką, nulemiančią sielos peizažą. B. Sruogos impresionistinės kūrybos samprata tipologiškai artima šiai koncepcijai. Impresionistinį simbolių kontūriškumą, vaizdo fragmentiškumą B. Sruoga priešino tradiciniam plokštuminiam vaizdų konstravimo būdui, su tuo siedamas interpretacines kūrinio galimybes. F. Kiršos, E. Steponaičio, M. Gustaičio, Kl. Jurgelionio, K. Binkio ir kitų jaunųjų poetų kūryba jau neturi klasikinės formos: moderningieji poetai ištiso vaizdo visai nepiešia, o tik meta atskirus vaizdo bruožus, kai kada kontūrus, kurie tarpusavy surišti tėra skaitytojo ar šiaip dainos dalyvio sintenamojoj sąmonėj”. Fragmentiškas kūrinio tekstinis lygmuo modernioje kūryboje, pasak B. Sruogos, turėjo atitikti kūrėjo ir skaitytojo mentalinį turinį. Tik per formos ir turinio organiką galėjo būti pasiektas kūrinio kosmiškumas. Impresionistinį simbolių kontūriškumą, netikėtus sugretinimus, “chaotizmą” ir kartu visumos sampratą, B. Sruogos teigimu, lietuvių rašytojai (A. Lastas, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, F. Kirša, V. Mykolaitis-Putinas, M. Gustaitis, Kl. Jurgelionis) perėmė ne tik iš liaudies, bet ir iš M. Maeterlincko, S. Mallarme, J. Kasparovičiaus kūrybos.
Su idealia simbolio išraiška B. Sruoga siejo muziką. Reikalavimas, kad visi menai orientuotųsi į muziką, tapo ypač kategoriškas XX a. pr., po A. Schopenhauerio jos išgarbinimo bei P. Verlaine’o reikalavimo nusukti retorikai sprandą, siekiant pagrįsti modernios kūrybos subjektyvumą. Antipozityvizmas suaktualino “amžinojo sugrįžimo” mitologiją bei F. Nietzsche’s estetinę metafiziką, stipriai inspiruotą A. Schopenhauerio teiginių, kad muzika yra tobulas iracionalios pasaulio esmės pažinimo instrumentas. B. Sruoga, kaip ir kiti XX a. pr. iracionalistinės estetikos apologetų, muziką traktavo kaip tikrąjį kūrybos pradmenį, maitinantį spontanišką kūrėjo asmenybę, inspiruojantį jo potraukį link paslapties, būties begalybės, “mėlynųjų tolių” mistikos. Pagal J. L. Tiecką, Novalį ir A. Skriabiną muzika laikyta tiesiogine Visatos harmonijos ir tikriausia žmogaus būties išraiška.
Kaip ir simbolistai, B. Sruoga žodžio skambumą laikė tinkamiausiu intuicijos pažadinimo akstinu bei svarbia kūrinio reikšmės daugiaprasmiškumo sukūrimo galimybe. B. Sruogai imponavo K. Balmonto muzikos, kaip idealios simbolio išraiškos bei A. Belo muzikaliojo simbolio teorija, “eilutės muzikos” akcentavimas. Šiuos modernaus meno bruožus B. Sruoga įžvelgė jaunųjų XX a. pr. lietuvių poetų kūryboje, ją tyrinėdamas kaip organišką jausmo, garso ir žodžio visumą, įtvirtinančią estetines kūrybos nuostatas, būdingas prancūzų simbolistų bei impresionistų tikrovės įspūdžio kūrybai, kada atskiro žodžio semantika netenka prasmės, ir tik žodžių kombinacija, jų muzika veikia skaitytojo vaizduotę.
Išvados
B. Sruogos moderniojo meno samprata pagrįsta esminėmis I. Kanto “antropologinėmis” bei R. Descartes’o “mąstančiojo subjekto” nuostatomis, davusiomis toną visai humanistinei ideologijai, moderniajai filosofijai, estetikai ir kūrybai. B. Sruogos koncepcija susijusi su romantizmo, inspiravusio nacionalinių menų suklestėjimą, įtvirtinusio modernios kūrybos kultą, estetika, susisiekia su vokiečių romantikų J. W. Goethe’s, F. Schillerio, Vakarų Europos formaliosios mokyklos atstovo H. Wöllflino, prancūzų bei rusų simbolistų meno sampratomis.
Moderni kūryba suvokta epistemine prasme, kaip istoriškai nauja kūryba, platus kultūrinis, estetinis bei literatūrinis reiškinys, susijęs su pagrindinėmis epochinėmis romantizmo ir realizmo tradicijomis, kaip universali kūrybinė savimonė, perėmusi visą XIX a. estetinę ir kūrybinę įvairovę, stilių ir tendencijų sampyną, sutapatinta su simbolizmu ir neoromantizmu, traktuojant ją kaip kūrybinę dvasios formą, kurioje jungiasi daiktas, medžiaga (realizmas) su dvasia, mistika (romantizmu). Ši moderniojo meno apibrėžtis tinkanti XX a. pr. lietuvių lyrikai, nesietinai su literatūros srovėmis, turinčiai savitą poetinę metodiką, besiveržiančiai įtvirtinti naujus – simbolistinius, impresionistinius, secesinius, neoromantinius, netgi ekspresionistinius – kūrybinės savimonės ir kūrybos vertinimo kriterijus, todėl pasižyminčiai sintetizmu bei universalumu. Modernios kūrybos analizėje aktualizuotas pasaulio, kaip realaus ir mistinio pradų sintetinio vaizdinio, suvokimas, modernaus kūrinio, kaip vaizdinio ir ekspresijos vienovės, samprata, komponuota kultūriniame bei istoriniame meno, literatūros dabarties, jos istorijos, kūrėjo psichologijos bei specifinių meno reiškinių aptarimo kontekste.
B. Sruogos modernaus meno samprata apima “tautos dvasios” bei “tautos genijaus” kategorijas, susietas su esminėmis kūrėjo psichologiškumo, individualumo ir kartu kolektyviškumo, visuotinumo koncepcijomis. Modernus kūrėjas modeliuojamas pagal hegelišką meno modelį: suprasdama ir įvertindama estetinį fenomeną, kuriančioji žmogaus dvasia reflektuoja save pačią, atranda naujas savirealizacijos, pasaulėvokos bei savivokos perspektyvas, peržengia konkrečios kultūrinės, socialinės, egzistencinės situacijos ribas bei integruojasi į iš esmės belaikę kolektyvinių vertybių visumą. Moderniam kūrėjui privalus spontaniškas, nesąmoningas, intuityvus kūrybos atsiradimas, atskleidžiantis dionisiškuosius kūrybinės asmenybės pradus, o vėlesniame kūrybos proceso tarpsnyje – ir apoloniška loginė veikla. Būtina pasinaudoti bodleriškąja žodžio-simbolio samprata, savitai vadovautis folkloriškumu, lyrizmą susieti su meniniu individualiu stiliumi, asociatyviai ir sugestyviai perteikti naujovišką turinį per atnaujintą formą. Dvasią gaivinanti liaudies kūrybos gamtos artybėje, meilės genijui, nacionalinio kūrybinio charakterio manifestacija, kūrybiškumo ir tautinio individualumo siejimas su pasąmone, realybės, kaip metafizinės visumos, jutimas kritiką tolino nuo modernistinio simbolizmo ir artino prie “amžinojo romantizmo”, arba neoromantizmo estetinės programos.
B. Sruogos simbolis vengia racionalios savo prasmės apibrėžties, siekia prasmių begalybės ir kaitos, artimas ontologinei simbolio sampratai, būdingas lietuviško impresionistinio simbolizmo atstovams. Čia svarbų vaidmenį jau atlieka pobodlerinė literatūros teorija, impresionistinės nuostatos, ypatingas muzikinio prado sureikšminimas simbolistinėje kūryboje: siekta modernių poetinių išraiškos būdų, formos ir turinio organiškumo paieškose didesnis dėmesys skirtas fragmentiškos formos ar atskiro žodžio, simbolio, kaip esminės modernios kūrybos dalies, aktualizavimui. Tačiau kartu reikalauta išlaikyti sąsają su amžinomis būties esmėmis bei mitiniais provaizdžiais. Metaforos, o ne metonimijos privalumas kūryboje B. Sruogos modernaus meno sampratą taip pat išlaiko romantinių tendencijų traukos lauke. Nors ir pretenduota metatekstuose į modernistinio simbolio apibrėžtį, kreipiantis į prancūzų simbolizmą, impresionizmą, tačiau neakcentuotos kalbos, rašymo neutralumo, narciziškumo apraiškos. Prancūzų simbolizmas tapo pirmuoju kalbinės krizės simptomų pranašu, save reflektavusiu kaip objektą ir kaip metaliteratūrą, fiksavusiu savo bėgimą nuo apibrėžtų istorijos, prigimties reikšmių į kalbos topiką. Tuo tarpu B. Sruogos modernaus žodžio, simbolio samprata dar labai romantiška. Kvietimas per modernaus kūrinio kalbą reprezentuoti ir harmonizuoti kultūrinį bei socialinį kontekstus B. Sruogos modernųjį meną artino prie istorinės romantikų kalbotyros, o ne prie modernistinio simbolizmo, pagrįsto struktūralistine kalbotyra.
B. Sruogos straipsniai parodė, kad XX a. pr. modernistinėms lietuvių literatūros ištakoms būdingos tarpinės, pereinamosios modernizavimosi tendencijos, daugeliu atvejų artimesnės XVIII–XIX a. sankirtos romantizmo, o ne XIX–XX a. sankirtos modernizmo, kaip romantinės, populistinės bei psichologistinės alternatyvos, paradigmai.