Balys Sruoga. Kalbėjimas.

185 0

Balys Sruoga yra įvairiapusio talento rašytojas su savo išskirtiniu stiliumi. Remdamiesi rašytojo biografiniais faktais ir kūriniais, pritarkite šiai minčiai arba ją paneikite.

Kasdien savo gyvenime ir lietuvių kalbos pamokose susiduriame su daugybe rašytojų, poetų, dramaturgų. Kurie vienaip ar kitaip yra savotiškai kitokie, kurių kūryba skiriasi nuo kitų rašytojų. Taigi aš pasirinkau šiandien kalbėti apie viena iš rašytojų, kuris labiausiai patraukia mano dėmesį ir kurio kūryba mane labiausiai sudomino tai yra Balys Sruoga,kuris yra įvairiapusio talento rašytojas su savo išskirtiniu stiliumi. Norėsiu pa

apasakoti apie jo stilių, kuo jis yra kitoks, išskirtinis nei kitų rašytojų ir žinoma šiek tiek papasakosiu ir apie jo gyvenimą.

Visų pirma Balys Sruogas buvo išskirtinis žmogus savo charakteriu ir savo gyvenimo istorija.B.Sruoga –  buvo poetas, publicistas, literatūros mokslininkas, dramaturgas. Gimė Panevėžio apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Baibokų vienkiemyje, gausioje ūkininkų šeimoje. Tėvai, šviesūs, laisvos dvasios valstiečiai, išleido į mokslus net keturis sūnus. Sruoga mokėsi Panevėžio gimnazijoje, nuo 1914 metų – Peterburgo, Maskvos universitetuose. 1919 m. grįžta į Lietuvą, išleidžia pirmąjį eilių rinkinį „Saulė ir smiltys” (1920), po kelerių me

etų – ir antrąjį „Dievų takais” (1923). Vilniuje Sruoga dirbo redakcijose, 1919 m. dalyvavo pirmoje (neoficialioje) tautinės vėliavos iškėlimo Pilies kalne ceremonijoje.Rašytojas išsiskyrė ryškiu temperamentu, gaivalinga prigimtimi, linksmomis akcijomis, mėgo sąmojį.Sruoga buvo kandus ir kibus publicistas: karštai gindavo savo nuomonę, provokuodavo,erzindavo. Laikraščiams rašė ka
andžius straipsnius, pasirašinėjo skirtingais slapyvardžiais (Sirakūzinas, Markizas Tigrui Nėrkonori, Padegėlis Kasmatė). Prisidengęs jais, polemizuodavo pats su savimi: girdavo, kritikuodavo, šaipydavosi. Antanas Rūkas rašo: „Apie Balį Sruogą publicistą vaikšto tokia nuomonė – talentingas, nepamainoma plunksna, bet pavojingas, nesuvaldomas, nedrausmingas, nežinia, kokį pokštą sugalvos, kokią netikėtą bėdą iškrės. <.> Ir maža žmonių tesuprato gaivalingą natūrą, kuri netilpo savyje, kuri veržėsi, dažnai be formos, bet su nuostabia drąsa.” (Antanas Rūkas. Balio Sruogos biografijos bruožai. – Balys Sruoga mūsų atsiminimuose. Vilnius, 1996.) Taip patSruoga buvo talentinga ir spalvinga asmenybė. Jis neturėjo profesoriškos, „poniškos politūros”, nepakentė melo, nemėgo diplomatijos, veidmainiško, mandagumo, padėkų, nuobodžių kalbų, miesčionių, visų be išimties partijų, uniformuotų personų. Jo gyvenimo programa – maištinga laisvė ir individualizmas – išlieka svarbi iki pat mirties.

Visų antra Balys Sruoga buvo talentingas ra

ašytojas su savo išskirtiniu stiliumi. Kaip dauguma žinome jis 1943 m. kovo 16d.  kaip įkaitas, vokiečių suimtas ir išvežtas į Študhofo koncentracijos stovyklą prie Gdansko. Kur daug matė ir patyrė įvairių baisių įvykių ir skriaudų. Grįžęs iš nacių pragaro, per porą mėnesių parašė memuarus „Dievų miškas“, nes siekė išsilaisvinti iš slegiančios absurdiškos patirties. Deja, romanas, parašytas Stalino laikais, nebuvo išleistas, nes sovietinė valdžia rankraštinį tekstą kritikavo dėl nebūtų dalykų – neva autorius šaiposi iš nacių aukų, nerodo pasipriešinimo kovos. Iš tiesų Sovietų Sąjunga ir
r nacistinė Vokietija iš esmės buvo tokios pačios totalitarinės valstybės, žlugdžiusios bet kokią laisvą ir originalią mintį. Todėl „Dievų miškas“ pasiekė skaitytojus tik praėjus dešimčiai metų po rašytojo mirties, 1957 m., vadinamuoju „atšilimo“ laikotarpiu.,,Dievų miškas“ tai memuarinis veikalas apie Stuthofo koncentracijos stovyklą. Autorius atvaizdavo visą žmogaus naikinimo sistemą, parodė stovyklos vadovus, sargybinius, tariama kalinio savivalda ir pačius kalinius. Kūrinyje kankinimo priemonės pasiekia neįtikėtino fantastiškumo, žmogaus sutverimas vaizduojamas šiurpiais vaizdais. Į visa tai žiūrima be gailesčio su ironija. Vienintelis ginklas tokioje aplinkoje prieš dvasine anemija yra noras išlikti. Dievų miškas atskleidė hitlerines priverčiamojo darbo stovyklos tikrove. Ir būtent šiame kūrinyje pasireiškia B. Sruogos išskirtinis rašymo stilius.Kūrinyje randame daug ironijos. Ironija romane pateikiama trejopai: pirma, kaip meninė priemonė (pavyzdžiui, esesininkai vadinami „narsuoliais“, „karžygiais“); antra, kaip stiliaus ypatybė, kaip aplinkos vertinimo priemonė, kuria pasinaudojus vaizduojama žmogiškumą žlugdanti koncentracijos stovyklos sistema, budeliai profesionalai ir „mėgėjai“; trečia, ironija memuarų knygoje veikia kaip skydas, saugantis pasakotojo orumą, žmogiškumą nuo visiško beprasmybės pojūčio. Taip pat Balys Sruoga šiame kūrinyje pasakoja visus matytus įvykius ir su juoko forma, bet čia juokas yra pateikiamas kitaip negu mes esame įpratiagirdėt ar skaityti. Juokas memuarų romane įvairus:humoras (pavyzdžiui, tik atvykusius į stovyklą kalinius esesininkai „pasveikina“ lazdomis – pasakotojas šį veiksmą palydi tokiomis mintimis: „Vis dėlto keistoki šitos šalies papročiai! Man jau geriau patiktų senasai Az
zijos gyventojų pasisveikinimo būdas, kai susitikę vyrai nosimis pasitrina.“);ironija (pavyzdžiui, pats romano pavadinimas ironiškas, nes ten, kur kadaise gyveno mitiniai dievai, dabar įsikūrė nacių budeliai);sarkazmas (sarkastiškai piešiami budelių paveikslai);groteskas (pavyzdžiui, lavonų gabenimas „Smilksta, rūksta lavonėliai, visą lagerį spirginamos gumos garais užliedami. Degintojai su šakėmis aplink duobę šokinėja it velniai, Valpurgijų naktį su raganomis besitąsydami!“). Čia juoko esmė – sukurti įsivaizduojamą nuotolį tarp praeities ir dabarties įvykių, kad atstumas mažintų įtampą. Taip pat siekiama, kad sumažėtų įtampa tarp dramatiškų lagerio gyvenimo įvykių bei patyrusio tuos įvykius pasakotojo.

Taigi išvadoje galiu teigti, kad Balys Sruoga išties buvo išskirtinė asmenybė su savo istorija ir potyriais, charakteriu, taip pat,kaip jau buvau minėjusi jis yra talentingas rašytojas su savo išskirtiniu stiliumi kurį atskleidė savo kūrinyje „Dievų miškas“. Taip pat jo kūrinys mums leido daugiau susipažintini su tų laikų lageriais ir jų gyvenimo būdu ten.

humoras (pavyzdžiui, tik atvykusius į stovyklą kalinius esesininkai „pasveikina“ lazdomis – pasakotojas šį veiksmą palydi tokiomis mintimis: „Vis dėlto keistoki šitos šalies papročiai! Man jau geriau patiktų senasai Azijos gyventojų pasisveikinimo būdas, kai susitikę vyrai nosimis pasitrina.“);

ironija (pavyzdžiui, pats romano pavadinimas ironiškas, nes ten, kur kadaise gyveno mitiniai dievai, dabar įsikūrė nacių budeliai);sarkazmas (sarkastiškai piešiami budelių paveikslai);

groteskas (pavyzdžiui, lavonų gabenimas „Smilksta, rūksta lavonėliai, visą lagerį spirginamos gumos garais užliedami. Degintojai su šakėmis aplink duobę šokinėja it ve

elniai, Valpurgijų naktį su raganomis besitąsydami!“).

Join the Conversation