B.Brazdžionis “Šaukiu aš tautą”

Analizė Bernardas Brazdžionis

„Šaukiu aš tautą“

B. Brazdžionio eilėraščių rinkinį „Šaukiu aš tautą“ sudaro pilietiniai, patriotiniai eilėraščiai, kuriuose dominuoja tiesioginis idėjos išsakymas, iškilminga kalbėsena. Avangardistinio laikotarpio agitacinio pobūdžio eilėraštis „Šaukiu aš tautą“ susilaukė didelio susidomėjimo Atgimimo metu. Eilėraščio lyrinis „aš“ kalba kaip oratorius, šauklys. Jis save vadina protėvių dvasia ir kreipiasi į tautą, agituoja ją atgimimui, permainom. Eilėraščio pavadinimas parodo, kad bus kreipiamasi į tautą, į bendraminčius. Tauta apibūdinama kaip GPU užguita ir blaškoma, it rudenio lapai. „Šaukiu“ prasideda beveik kiekviena eilėraščio strofa. Šia anafora tarsi pabrėžiama, kad lyrinio „aš“ tikslas kviesti žmones „Į naują vieškelį, į naują buitį, / Kur niekad šiaurūs vėjai neužpūs“. Tuo šaukimu išvardijama tai, kas sudaro tautą: „Šaukiu aš tautą“, „ Šaukiu lietuvį“, „Šaukiu pavasario pilkų vagų artoją“, „ Šaukiu aš darbo rankų milijonus“. Taip budintis šaukiama tarsi visa Lietuva. Lietuvių tauta tada buvo priespaudoje, neturėjo savo teisių, gyveno „tamsiame vidunakty“. Eilėraštyje retoriniai sušukimai nuskamba kaip raginimai keistis, kovoti dėl savęs, atgauti tai, ką prarado, neteko: „Iš sutemų, iš prieblandų išeikit, / Uždekit naują ugnį širdyse, / Vergams palikit vargo naktį klaikią! – / Šaukiu aš, jūsų protėvių dvasia.“ . Retorinių sušukimų gausa padeda suteikti pakilaus kalbėjimo įspūdį. Kalbantysis laikosi krikščioniškos pozicijos. Lyrinis „aš“ bijo, „kad keršto kraujo dėmės / Nekristų prakeiksmu ant jūs vaikų vaikų“, tačiau prabyla „Balsu piliakalnių ir pievų ir miškų“. Taip eilėraštyje susipina pagonybė ir krikščionybė. Eilėraštis „Šaukiu aš tautą“ atgimimo laikotarpiu buvo labai populiarus – deklamuojamas mitinguose, dainuojamas. Žmonių idėjos, norai sutapo su eilėraštyje išreiškiamais siekiais, norais. Tauta buvo užguita GPU, todėl troško išsivaduoti ir priespaudos, o šis eilėraštis savo aktualia tematika ir pakiliu kalbėjimu buvo tinkamas jų mitingams ir dainoms.

Šis B. Brazdžionio kūrinys nuskamba kaip kreipimasis į tautą, tuomet buvusią priespaudoje, ir kvietimas kovoti už savo prigimtinę teisę – būti laisvam.