Asmenybės laisvės problema lietuvių literatūroje.

337 0

Asmenybės laisvės problema lietuvių literatūroje.

„Laisvė – tai ne dykinėjimas, o galimybė laisvai tvarkyti savo laiką ir pasirinkti veiklos sritį; trumpai kalbant, būti laisvam – vadinasi, ne tuščiai leisti laiką, o pačiam spręsti, ką daryti ir ko nedaryti” – taip laisvės sąvoką apibūdino prancūzų rašytojas ir moralistas Žanas de La Briujeras. Kiekvienas asmuo labai individualiai supranta, ką jam reiškia būti laisvam. Vieni tai įvardintų, kaip galimybę daryti visus malonius dalykus, kiti – kaip nepriklausomybę nuo pareigų. Laimės samprata yra subjektyvi: kas vienam individui suteikia la

aimės, kitam gali pasirodyti, kaip išklydimas iš doros kelio, veltui švaistomas brangus gyvenimas. Žanas de La Briujeras akcentavo, kad laisvas asmuo ne tas, kuris tuščiai leidžia laiką, o tas, kuris geba jį praleisti prasmingai, turėdamas pasirinkimo laisvę. Literatūroje dažnai analizuojama, ką reiškia būti laisvam, kokias galimybes tai atveria žmogui, ar visada asmuo turi pasirinkimo teisę, ar visuomenė sugeba tinkamai pasinaudoti suteikta laisve?

Protestas prieš sistemą – savotiška laisvės išraiška. Kovoti dėl nepriklausomybės galima įvairiais būdais, tačiau tie, kurie atkakliai siekia laisvės, pasirenka sa

avo kelią. Vienas iš jų – protestuoti prieš sistemą, jos skelbiamus stereotipus ir sukurtas taisykles. Galimybė jas laužyti ir priimti savas – visada žavėjo visuomenę. Žmonės yra linkę rizikuoti, kovoti, kartais net pasiaukoti dėl nepriklausomybės. Vis dėlto dažniausiai ši kova vyksta individualiai, kiekvienas si
iekia laisvės sau,  gali susikurti asmenines taisykles,  pats spręsti, ką nori daryti, kaip gyventi, ir būti laisvas nuo visų įsipareigojimų. Apie tokio žmogaus gyvenimą rašė ir prozininkas bei publicistas Jurgis Kunčinas. Autorius dirbo įvairiausius darbus, bet svarbiausia – stebėjo gyvenimą. Pavaizdavo žmogaus situacijos dramatizmą totalitarinėje visuomenėje. Nors reikšmingiausius kūrinius J. Kunčinas parašė per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, tačiau viena pagrindinių kūrinių temų – sovietmetis. Autobiografinis romanas „Tūla” parašytas 1991 m., o išleistas 1993 m. Jį dauguma kritikų laiko geriausiu J. Kunčino kūriniu, atskleidžiančiu valkatos, bohemiečio, paraštės žmogaus gyvenimą. Romano veiksmas vyksta sovietmečiu. Pagrindinis kūrinio veikėjas – valkata. Romano protagonistas – žmogus, neturintis nuolatinio darbo, nuolatinės gyvenamosios vietos, kitaip sakant, tvarkingo pasaulio požiūriu – veltėdis. Totalitarinėje visuomenėje veltėdžiavimas, kaip ir nusikaltimas, buvo oficialiai baudžiamas laisvės atėmimu. Tiesa, romano protagonistas nėra visiškas va
alkata, nes ryšiai su aplinkiniais, draugais, pažįstamais, nėra visiškai nutraukti. Neretai iš pažįstamų pasakotojas sulaukia pagalbos: nakvynės, drabužių, bendravimo. Tačiau ryšys su kitais žmonėmis dažniausiai yra atsitiktinis, nes valkatos gyvenimas – nesibaigiantis nuotykis. Išsiskyręs su komunistų partijai simpatizuojančia neištikima žmona (partijai ji prijaučia dėl karjeros, nenuoširdžiai), pasakotojas praranda ryšį su sūnumi, netenka namų, tenkinasi atsitiktiniu uždarbiu. Jis niekada iš anksto nežino, kur nakvos, su kuo bendraus, kaip baigsis jo diena. Valkatavimas tampa savotišku protestu prieš sistemą, iš kurios neįmanoma ištrūkti. Kad le
engviau ištvertų valkatos gyvenimą, pagrindinis romano veikėjas nuolat geria. Alkoholis – neatsiejama jo gyvenimo dalis. Kita vertus, sovietmečiu buvo geriama ir todėl, kad būtų galima užmiršti sistemos absurdą, ir b. . .

r neskatinamas, atsižvelgiant į savo norus ir tikslus.

Join the Conversation