Apie patriotizmą
Patriotizmas –gražus ir išdidus žodis. Iškeliama tautos vertė ir išaukštinamas žmogaus pasišventimas tautos gerovei. Lietuviams patriotinio dvasios nusiteikimo esmę yra išreiškęs Maironis:
Gražu už Tėvynę pavargti, kentėti, Palaimintas darbas šalies prigimtos Laimingas, kuris pradedant Aušrai tekėti Su broliais į darbą kaip milžinas stos.
Patriotizmo – tėvynės meilės – turinys yra daugiapusis ir įvairaus gylio, istorijos eigoje nušvintantis tai vienu, tai kitu savo atžvilgiu. Kekvienos tautos patriotizmo pobūdis ryškiausiai ir visapusiškai atsiskleidžia didžiųjų tautos rašytojų kūryboje. Taip yra ir pas mus. Kristijono Donelaičio ,, Metuose“, lietuviško poetinio žodžio pradžių pradžioje, sušvinta tautos sąmonės ir savigarbos balsas: lietuvis, savo gimtosios žemės šeimininkas, turi rūpintis išlikti savimi, branginti savo kalbą, papročius, dorovę; nemėgdžioti ateiviu, neapsimetinėti, nesilankstyti galingesniam ir turtingesniam. Poemoje atvirai neišsakyta, bet visur išsakoma nuostata, jog ištikimybė savo tautiniam tapatumui yra kartu ir ištikimybė savo žmogiškajam orumui. Maironio poezija suėmė savin visa, kas svarbiausia tėvynės meilės išgyvenimuose: meilę savo žemei, kalbai, istorijai; pasiryžimą visomis išgalėmis dalyvauti kuriant tėvynės dabartį ir ateitį :,,Paimsim arklą, knygą, lyrą / Ir eisim Lietuvos keliu.“ ; karžygių ryžtą ginti tėvynės laisvę :,, Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai: / Jie mylimą Lietuvą gina; / Kam nusviro galva, tam Dangaus angelai / Vainiką iš deimantų pina“). Ypatingos gelmės ir didumo Maironio patriotiniams motyvams teikia jų siejimas su Dievybės idėja.
Lietuvos žemė, žmonės, kultūra kuo gražiausiai spindi Vaižganto prozoje, bet vertėtų iškelti ir pabrėžti tik vieną jo patriotinės nuostatos atžvilgį: meilę ir pagarbą tautos būties įvairovei – pažiūrų, krypčių, ideologijų, pasaulėžiūrų, tikėjimų įvairovei. Toleranciją kitaip manančiam, kitaip suprantančiam, kitaip jaučiančiam.
Kito tautos istorijos žingsnio reiškėjas yra V.Mykolaitis-Putinas. Tai modernaus žmogaus nepriklausomoje savo valstybėje patriotinė sąmonė. Tėvynės meilė jam yra kūryba. Ne šūkiai, o darbais savo kultūrai, jos turtinimas, gilinimas, jos lygiavimas į Europos ir pasaulio mastelius yra prasmingiausias dalyvavimas tautos istorijoje, tikriausias meilės savo tautai, tėvynei, valstybei paliudijimas. Šia nuostatą iš Putino rankų perėmė poetai žemininkai, ji yra bene aktualiausia ir šiandienos žmogui.
Iš tikrųjų – patriotizmas yra galingas jausmas, galingas žmogaus prigimties balsas. Jis pripildo žmogaus širdį šviesiausio džiaugsmo, kaip tą dieną, kai po vergovės ir priespaudos metų Gedimino kalne vėl suplazdėjo Trispalvė, kai Atgimimo mitinguose suskambėjo laisvas tiesos žodis, o Parlamente – atkuriamos Nepriklausomybės deklaracija. Jis pritvinksta sielvarto ir ašarų, kai Tėvynė laidoja savo vaikus, kritusius už laisvę.
Kas yra tikroji tėvynės meilė? Be abejo, tai prisirišimas prie visko, kas sava- kalbos, tradicijų, gyvenimo būdo, kultūros, savo krašto gamtovaizdžio, savosios žemės. Nežinau, ar kas gražiau negu Maironis yra apie tai kalbėjęs: ,, Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę, / Kame nuo amžių tėvai gyveno…“ Tai iš širdies gilumos kylantis jausmas- spontaniškas ir veržlus. Bet tai ir pastovus, ramus nusiteikimas, gaubiąs žmogaus gyvenimą ir darbą. Tai nėr tautos idealizacija, bet pastanga suvokti, kas tautoje yra gera, remtina, ugdytina, o kas silpna, ydinga, keistina. Juk jausdamasis tautos žmogumi, meilės saitai su savąja tauta susisaistęs, žmogus dalyvauja gyvybingame pasaulio kultūros vyksme, kurio įvairiapusiškume alma nesenkantys kūrybos, būties meilės ir džiaugsmo šaltiniai.