Antano Strazdo biografija

68 0

Antanas Strazdas

Biografija

Strazdas gimė 1760 m. 03 09 prie Sartų ežero esančiame Astravo kaime, Kriaunų parapijoje (dabar Margėnų km., Rokiškio raj.), valstiečių baudžiauninkų šeimoje. Mokėsi kelių vienuolynų mokyklose, po to studijavo Vilniaus akademijoje. Dvasinę seminariją 1789 m. A. Strazdas baigė Varniuose. Poeto gyvenimas buvo gan judrus. Jis po mokslų Aukštaitijoje keliavo iš vietos į vietą ilgai neužsibūdamas, buvo mažo rango dvasininkas, dažnai – laisvas kunigas. 1814 m. metė kunigauti ir laiką skyrė literatūrai. 1816 m. dvasinės vyresnybės priskiriamas prie Kamajų bažnyčios.

Mirė 1833 m. 04 23 Kamajuose.

Kamajų miestelio aikštės centre yra kunigo ir po

oeto Antano Strazdo paminklas, atidengtas minint jo mirties 100 metų sukaktį

Jis prieš mirtį gyveno ir buvo palaidotas Kamajuose, nešventintoje parapijos kapinių pusėje, kur buvo laidojami pakaruokliai. Tik vėliau, pareikalavus vyskupui, tos kapinės taip pat buvo pašventintos, pastatytas antkapis.

Asmenybė

Strazdas buvo tolokas pavyzdingam kunigui. Žinoma, abejonių nekelia jo dvasingumas, jo greičiau būta širdies religijos žmogaus.

Visuose žmonių pasakojimuose A. Strazdas minimas kaip liaudies draugas ir užtarėjas, teisingas, sąmojingas žmogus, nekentęs ponų ir poniškų kunigų.

Strazdas buvo švietėjiškų pažiūrų. Jis priešinosi baudžiavinei priespaudai, žadino socialinį ir na

acionalinį sąmoningumą.

Strazdas buvo tiesus ir atviras, tauri asmenybė.

Jau nuo XVII a. pabaigos, išplitus romantizmo idėjoms, buvo giliai įsisąmoninta, kad profesinės

kultūros pagrindą turi sudaryti liaudies kultūra. Tik tokia kultūra bus tautos kultūra ir atras savo vietą

pasaulyje. Strazdas jokių teorijų nedeklaravo, bet tą

ą tiesą suvokė intuityviai. Jo eilėraščiai yra pirmas

žingsnis iš tautosakinės poezijos į individualiąją, originalią.

Poezija

Savo dainose jis rašė ne tik apie liaudį, bet laiudžiai ir skyrė; dainose jis taikėsi prie kaimo žmonių skonio, kalbėjo apie dalykus, jiems suprantamus.

Strazdelio poezijos motyvai – Lietuvos gamta ir kaimo žmonių buitis.

Strazdo poetinė kalba aiški,sklandi, įtaigi.

Antano Strazdo kūryboje aukščiausioji jėga yra Dievas. Kita būties sfera – tai Dievo sukurta Gamta.

Organiška gamtos dalis yra žmogus. Gamta žmoguje reiškiasi per jo prigimtį, kuri linkusi į gėrį, grožį, teisingumą. Tas gerąsias žmogaus prigimties savybes žaloja ir žlugdo blogai sutvarkyta visuomenė.

Todėl, norint žmoniškai teisingai gyventi, reikia atsigręžti į gamtą, mokytis iš gamtos, paklusti prigimties balsui. Gamta yra žmogaus veiklos arena, jo darbo laukas, jo turtų skrynia, jo spontaniško džiaugsmo šaltinis.

Tokiu pasaulio įsivaizdavimu, tokiu žmogaus, gamtos ir

r Dievo ryšio suvokimu Antanas Strazdas yra švietimo epochos žmogus.

Eilėraščių rinkinys „Giesmės svietiškos ir šventos“ 1814 m., Vilnius

„Strazdas“

Kalbėdamas apie idilišką pavasario gamtą ir lauko darbus, poetas be jokių didaktinių pastabų moko žmones mylėti savo žemę. Visur matomas švelnus ir ramus gamtos vaizdas.

Tai pirmas lietuviškas eilėraštis apie

poeto misiją, jo pašaukimą. Paukščio (strazdo giesmininko), dainos įvaizdžio (strazdelio), žmogaus

(Antano Strazdo) ir poeto (žmonių dainiaus) vaizdiniai čia susilydę į vieningą simbolį.

Strazdas, kur tik atsiduria, reiškia „Aukščiausio ranką“. Taigi poetas visur vykdo Dievo valią žemėje.

Poetas yra išskirtinis žm

mogus, Dangaus pasiuntinys, jam žinomi Viešpaties keliai.

Aukščiausiasis lapeliais medžius aprėdė. Taigi Dievas sukūrė gamtą, kurios gyvas amžinas grožis yra

poeto įkvėpimo šaltinis. Gamta yra Dievo regimoji apraiška.

Strazdas reiškia, gieda, linksmina, smūtną žmogų ramina, tiešydamas gražiomis giesmelėmis. Poetas

reiškia dieviškąją tiesą, ramina ir guodžia nuliūdusį, atkreipdamas jo akis į grožį, kartu įprasmindamas jo

kančią, vargą ir suteikdamas jam džiaugsmą.

Strazdas skrenda viršum medžių, tupi pačioj viršūnėj, leidžia balsą per tamsias girias. Tai poeto

pozicija, jo žiūros taškas – jis pakyla į tokias dvasios aukštumas, iš kurių viskas gerai matyti: keliai ir

klystekliai, takai ir šuntakiai. Tik taip aukštai pakilęs, poetas gali orientuotis gyvenimo brūzgynuose –

matyti pasaulio menkumą ir tiesos kelią. Jo balsas, skelbiantis tiesą, praskaidrina tamsą, ir girios atgyja –

jose sušvinta VILTIS, – kadangi strazdas, sparniukėliais klėsdamas, brudną žiemą bardamas, pranašauja

pavasarėlį. Poeto siela visados atgręžta į šviesą, į saulę, į pavasarį – į gyvybę ir gyvenimą, į laisvę ir

teisingumą.

 

Komentuokite!