Analizės planas

1506 0

Teksto pobūdis:

1. ką rodo pirmieji texto enklai: grafinė forma, pavadinimas, pirmosios eilutės?

2. ar aiku kokio anro, tipo kūrinys?

3. kokia problematika, kalbėjimo kryptis (apie tai ypač daug pasako pavadinimas, jei yra, paantratė, epigrafas)?

4. kox texto pradios ir pabaigos vaidmuo kūrinio reikmės struktūroje (pradia duoda kodą, pabaiga – mitą Lotmanas)?

5. kox texto statusas (programinis eilėratis ar juodratinis variantas, klasika ar debiutas, tipikas raytojui, srovei, laikotarpiui ar iimtis)?

6. kokia pasaulėiūra, vertybių sistema rykėja i texto. Kas jo autoriui labai svarbu?

Struktūra:

1. kas texte kalba, kam textas adresuojamas, ar galima apčiuopti texto teritoriją?

2. kox pa

asakotojas (lyrikoje – subjektas) – neutralus, visainis (būtina atskirti pasakotoją ir autorių)?

3. ar įvykiai atpasakoti tokia tvarka kaip jie įvyko?

4. kokia texto kompozicija?

5. kox laikas (fabulos ir pasakojimo) – istorinis ar neapibrėtas ir pan.?

6. texto erdvė: tikrovika – sąlygika (fantastinė – mitinė), vertikalioji – horizontalioji, atvira – udara, abstrakti – konkreti.

7. atlikėjai (veikėjai, personaai, herojai): subjektas – objektas, prieininkas – pagalbininkas, adresantas (lėmėjas: dievas, likimas, istorija, aistros) – adresatas (nebūtina iekoti visų).

8. kox pasakotojo, kalbančiojo santykis su kitais veikėjais, aplinka?

9. kox texto siuetas, veiksmas, jo etapai?

10. kokios temos (pagrindinės ir alutinės), idėjos, neisakytos potextės?

11. ar galima textą skaidyti, kas vyksta ki
iekviename epizode, fragmente atkirai?

12. ką textui duoda kalbinė raika, kokie kalbos niuansai glūdi lyrikoje, metaforikoje?

Interpretuojame:

1. texto prasmė nuo konteksto, tikslų, su kuriais skaitoma.

2. ar autoriaus ir skaitytojo kultūrinis kontekstas skiriasi: kuo, lengva ar sunku suprasti tekstą, kodėl.

3. ar nesikartoja įvaizdis, situacija, metafora ,motyvas? Gal ta

ai būdinga raytojui, laikmečiui, literatūrinei krypčiai, su kuo gali palyginti.

4. ar regimi tekste kokie topai, kultūros enklai: istorijos, literatūros, pasaulėiūros (kultūros enklų mokomės visą gyvenimą – per groinę literatūra, dailę, viso meno istoriją).

5. kokia io teksto vieta kūrinyje, raytojo kūryboje, biografijoje, literatūros istorijoje?

6. kokia teksto iandieninė prasmė: ką tai gali reikti mums ir kodėl, ką tai reikia man?

odynėlis:

Adresantas – siuntėjas, siunčiąs asmuo.

Adresatas – gavėjas, gaunantis asmuo.

Aliuzija (darau uuominą) – posakis, primenantis kokį nors inomą faktą (istorijoje, mitologijoje, literatūroje: veikėjas, įvykis, vaizdinys)ir susiejantis kūrinyje vaizduojamą situaciją su kito laikotarpio literatūrinio pobūdio reikiniais.

Analizė (skaidymas) – visumos skaidymas į dalis tiriamaisiais tikslais.

Antitezė (priepriea) – prieingų, bet prasme susijusių minčių, vaizdų sugretinimas loginiam ar emociniam įspūdiui sustiprinti.

Aspektas (vilgsnis, iraika) – atvilgis, kuriuo nagrinėjamas daiktas, reikinys.

Fabula – epinio, epinio – lyrinio ar dramos kūrinio įvykių, idėstytų chronologine ir pr

rieastine seka, visuma.

Figūra (ivaizda, pavidalas) – esminis teksto vaizduojamo pasaulio elementas.

Interpretacija (tarpininkas) – aikinimas, reikmės priskyrimas, tekstą susiejant su kontekstu.

Kodas (raymo eilutė, įraas) – bet kokia enklų sistema, kurios pagrindu gali būti kuriami atskiri praneimai.

Kontekstas (suritas) – prasmės atvilgiu ibaigta teksto itrauka, leidianti tiksliai suprasti į ją įeinančio odio, posakio ar sakinio reikmę, kokio nors fakto, įvykio, reikinio aplinkybes, sąlygas, aplinką.

Kritikia (sprendimas) – kokybės aptarimas, vertinimas.

Modelis (matas) – pavyzdiai, pagal kuriuos kas nors kuriama.

Motyvas – elementarus, vaizduojamojo pasaulio vienetas, įvykių, daiktų, situacija. Tai smulkiausias, daugiau nedalomas apraymo ar pa
asakojimo elementas.

Segmentas (atkarpa) – teksto atkarpa tarp dviejų pauzių.

Semantika – odių junginių, odių ir odių formų reikmės.

Semiotika (enklas, poymis) – mokslas, tiriantis enklus ir jų sistemas.

Sintezė (sujungimas, sudarymas, derinys) – įvairių dalių prijungimas į visumą.

Struktūra (sujungimas, sudėjimas) – teksto elementų tarpusavio ryiai.

Subjektas – pasakotojas, mogus kuris pasakoja objektyviai paindamas tikrovę, padaro ją savo veiklos objektu.

Tezė – teiginys, kuris turi būti įrodytas.

Topas (vieta) – pastovus, nuolat pasikartojantis kultūros tradicijos motyvas ar tema, ireikianti tam tikrą kokio nors dalyko sampratą, vertinimą.

Komentuokite!