Vegetacine nervu sistemos disfunkcija ir rebilitacija

717 0

VEGETACINĖ NERVŲ SISTEMOS DISFUNKCIJA:

praktiniai gydymo aspektai

Vegetacinės nervų sistemos funkcijos sutrikimai yra viena iš dažniausiai pasitaikančių, tačiau iki šiol mažiausiai ištyrinėtų patologinių būsenų. Tyrimų duomenimis, vienokia ar kitokia vegetacinės disfunkcijos forma yra beveik 50 proc. į poliklinikas besikreipiančių asmenų.

Problemos sudėtingumą visų pirma rodo iki šiol labai netobula šios sutrikimų grupės klasifikacija. Turbūt jokia kita liga neturėjo tiek pavadinimų – vegetacinė distonija, angioneurozė, neurocirkuliacinė astenija (distonija), diencefalinis sindromas, vegetoneurozė, vazomotorinė neurozė. Ligos esmę nusakantys pavadinimai tobulinami iki šiol. Dar daugiau, iki šiol da

ar nėra vieningos nuomonės, kokie specialistai turėtų gydyti šios grupės sutrikimus. Jeigu vyrauja vidaus organų nervinės reguliacijos sutrikimai, ligoniai dažniau kreipiasi į bendrosios praktikos gydytojus, terapeutus ir terapinio profilio specialistus (kardiologus, gastroenterologus, pulmonologus). Buvusioje Sovietų Sąjungoje vegetacinės nervų sistemos sutrikimais dažniausiai domėjosi ir juos gydė neurologai, todėl ir dabar ligoniai, kuriems nediagnozuojama somatinė liga, kreipiasi į juos. Vakarų valstybėse vegetacinės nervų sistemos disfunkcija dažnai yra gydytojų psichiatrų prerogatyva, net jeigu ir ligos klinikoje vyrauja somatiniai simptomai. Pacientai Lietuvoje dėl neigiamo požiūrio į psichikos li
igas į psichikos sveikatos specialistus kreipiasi nelabai noriai.

Didžioji dalis sutrikimų, kurie anksčiau tilpo į vegetacinės distonijos sąvoką, šiuo metu TLK-10 klasifikuojama kaip psichikos ir elgesio sutrikimas – somatoforminė autonominė (vegetacinė) disfunkcija (F45.3). Iki šiol lietuvių kalboje “vegetacinis” ir “autonominis” tebėra sinonimas. Pagal TL

LK-10 šis sutrikimas diagnozuojamas tada, kai pacientas savo skundus pateikia taip, lyg jie būtų kilę dėl tam tikros organų sistemos ar organų, kuriuos daugiausia ar visiškai kontroliuoja vegetacinė nervų sistema, somatinės ligos. Išskirtinis šio sutrikimo diagnostinis kriterijus tas, kad organo somatinio pažeidimo nėra.

TLK-10 klasifikacijoje nurodoma, kad somatoforminės autonominės disfunkcijos simptomai gali būti dviejų tipų. Pirmasis skundų tipas, kuriuo dažniausiai ir remiasi diagnostika, yra kilęs dėl objektyviai pastebimo vegetacinės (autonominės) nervų sistemos sujaudinimo. Pavyzdžiui, atsiranda objektyviai nustatomas sustiprėjęs širdies plakimas, prakaitavimas, paraudimas, tremoras. Antrojo tipo skundai yra sukelti labai subjektyvių ir nespecifinių simptomų, tokių kaip nuolatiniai skausmai, deginimas, sunkumas, įtampa, pūtimo ar ištempimo pojūčiai. Juos pacientas taip pat neretai susieja su atskiru organu ar sistema. Nors kai kuriems ligoniams galima nu
ustatyti psichologinį stresą, provokuojantį skundus, didesnei daliai ligonių, sergančių somatoformine autonomine disfunkcija, tiesioginės koreliacijos tarp simptomų ir psichologinio streso nėra. Kartais šio sutrikimo atveju šiek tiek pakinta fiziologinės funkcijos, pavyzdžiui, atsiranda žagsėjimas, meteorizmas ar hiperventiliacija, tačiau šie simptomai nesutrikdo to organo esminio fiziologinio funkcionavimo.

KLINIKINĖS FORMOS

Sergant somatoformine autonomine disfunkcija širdies ir kraujotakos nervinė reguliacija sutrinka turbūt dažniausiai. Klinikoje vyrauja keletas sindromų: arterinio kraujospūdžio nestabilumas, kardialginis sindromas, širdies ritmo disreguliacinis sindromas.

Arterinio kraujospūdžio nestabilumas.

Vadinamasis “balto chalato” sindromas, t.y. kraujospūdžio, ypač si

istolinio, stiprus padidėjimas jį matuojant arba būnant gydymo įstaigoje yra klasikinis, labai dažnai pasitaikantis šio sutrikimo pavyzdys, todėl labai svarbu prieš matuojant kraujo spaudimą pakalbinti ligonį, nuraminti jį arba nukreipti jo dėmesį. Praktikoje teko susidurti su ligoniais, išmokusiais valingai labai greitai padidinti savo kraujo spaudimą iki įspūdingų skaičių (180-190/100 mmHg) ir taip išvengusiais tarnybos sovietinėje armijoje. Kita dažna šio sutrikimo pasireiškimo forma yra arterinė hipotenzija, kai sistolinis kraujo spaudimas be jokių kitų priežasčių didelę paros dalį ne daugiau nei 80-95 mmHg. Kartais arterinis kraujospūdis būna tiek labilus, kad keletą kartų matuojant per keliolika minučių gali svyruoti nuo, pavyzdžiui, 90/60 mmHg iki 160/90 mmHg.

Kardialgija

Tai klasikinis, visuose vadovėliuose aprašytas krūtinės skausmo simptomas, kurio kilmės niekaip kitaip kaip širdies nervinės reguliacijos sutrikimu ir skausmo suvokimo pakitimais paaiškinti negalima.

Širdies ritmo sutrikimai

Dažniausiai jie pasireiškia sustiprėjusiu širdies plakimo pojūčiu. Tik pusei ligonių tachikardija nustatoma objektyviai, o kita pusė stipresnį ir/ar dažnesnį širdies ritmą jaučia dėl ypač sumažėjusio jutimų slenksčio. Įrodyta, kad nemaža dalis visiškai sveikų žmonių patiria prieširdines ir/ar skilvelines ekstrasistoles, kurių nejaučia. Sergantiesiems vegetacine disfunkcija, dėl sumažėjusio jutimų slenksčio jaučiantiems net ir normalų savo širdies darbą, kiekviena ekstrasistolė atrodo katastrofa. Tokiu atveju ypač greitai formuojasi kardiofobinis sindromas, galintis labai apriboti ligonių gyvenimą ir veiklą. Fizinis kr

rūvis gali turėti skirtingą poveikį. Vienais atvejais po fizinio krūvio simptomai susilpnėja ar išnyksta, kitais atvejais, ypač atsiradus patologinei fiksacijai į savo širdies veiklą, normaliai padažnėjęs fizinio krūvio metu širdies ritmas gali būti suvoktas kaip grėsmingas simptomas.

Stemplės funkciniai sutrikimai

Tai jaunų 20-30 metų moterų liga. Jaučiamas maisto judėjimo stemple sunkumas, svetimkūnio jausmas stemplėje, bijomasi užspringti. Svarbus diagnostinis kriterijus – kietą maistą praryti lengviau negu skystą. Stemplės motorinės ir jutiminės funkcijos vegetacinės nervinės reguliacijos sutrikimai suformuoja klasikinį globus hystericus. Simptomų sunkumas labai kinta ir priklauso nuo išorinių aplinkybių bei ligonių psichologinės ir fizinės būklės.

Aerofagija

Šis oro rijimo nulemtas suspaudimo krūtinėje ir epigastriumo srities skausmo, palengvėjančio atsiriaugėjus, sindromas ypač dažnai atsiranda moterims, kurioms pasireiškia ryškūs isteriniai simptomai.

Skrandžio funkcijos nervinės reguliacijos sutrikimai

Šis sindromas gali pasireikšti labai įvairiais simptomais (dispepsija, pilorospazmu, žagsėjimu, pykinimu, gastralgija). Visais atvejais sindromas nustatomas atmetimo principu kruopščiai ištyrus ligonį ir atmetus organinės ligos tikimybę.

Žarnyno nervinės reguliacijos sutrikimams galima priskirti dirgliosios žarnos sindromą, neurogeninį meteorizmą, dujinę diarėją. Visais atvejais būtinas kruopštus somatinis ištyrimas, net jeigu ligonis atrodo kaip labai nesimpatiškas neurotikas.

Hiperventiliacinis sindromas su klasikiniais galvos svaigimo, galūnių tirpimo, nerimo, sustiprėjusio širdies plakimo simptomais yra dažniausia patologija, su kuria susiduria gydytojai. Labai svarbu prisiminti, kad jeigu ligonis (ypač jauno am

mžiaus) skundžiasi permanentiniu kintančio stiprumo galvos svaigimu, nereikia skubėti skirti kraujagysles plečiančių vaistų, o ieškant sutrikimo priežasties visada pagalvoti apie galimą hiperventiliaciją. Retesnės kvėpavimo funkcijos nervinės reguliacijos sutrikimo pasireiškimo formos yra neurogeninis kosulys ar laringospazmas, kurie diagnozuojami tik atmetus visas kitas priežastis.

Šiam sindromui priskiriami psichogeninis šlapinimosi padažnėjimas ar dizurija yra gana reti sutrikimai, kuriems atsiradus taip pat visų pirma reikia ieškoti organinės priežasties ir tik tikrai įsitikinus, kad jos nėra, skirti visą dėmesį nervų sistemos gydymui.

GYDYMAS

Medikamentinis gydymas parenkamas atsižvelgiant į ligos kliniką ir simptomų sunkumą. Daugeliu atvejų geriau pasiteisina ne pavienio simptomo gydymui skirti medikamentai, pavyzdžiui, gerinantys virškinamojo trakto motorinę funkciją arba plečiantys kraujagysles, o poveikis centrinėms vegetacinėms struktūroms, paskiriant tinkamų psichotropinių vaistų. Psichotropiniai vaistai dažniausiai iš karto šalina visą simptomų kompleksą, kad ir kiek organų ar jų sistemų jie paliestų. Beveik visada geriausių rezultatų gaunama pradžioje paskiriant benzodiazepinų, ypač jeigu ligos klinikoje dar nėra aiškių depresijos simptomų.

Gydant vegetacinės nervų sistemos disfunkciją labai padeda du vaistai – tofizopamas (grandaksinas) ir alprazolamas (frontinas). Abu šie preparatai turi pasiteisinusį specifinį poveikį vegetacinei nervų sistemai.

Tofizopamas (grandaksinas). Atipinis benzodiazepinas tofizopamas (grandaksinas) stabilizuoja nervų sistemos veiklą, mažina nerimą, tačiau neturi sedacinio poveikio. Daugelį metų grandaksinu sėkmingai gydomos įvairiausios psichosomatinės ligos. Vartojant tofizopamą, 1

. . .

Komentuokite!