1 – 2 gimnazijos klasiu moksleiviu laisvalaikio fizinio aktyvumo optimizavimas

1997 0

TURINYS

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

Pedagogikos fakultetas

Kūno kultūros katedra

1 – 2 GIMNAZIJOS KLASIŲ MOKSLEIVIŲ

LAISVALAIKIO FIZINIO AKTYVUMO

OPTIMIZAVIMAS

Pagrindinių studijų baigiamasis darbas

Autorius: V k. studentas A. Grikšas

Darbo vadovas: prof. habil. dr. E. Adaškevičienė

Klaipėda, 2011

TURINYS

ĮVADAS

I. LITERATŪROS APŽVALGA..........................8

1.1. Laisvalaikio fizinio aktyvumo poreikis žmogaus gyvenime...........8

1.1.1. Laisvalaikio fizinio aktyvumo svarba..................8

1.1.2. Laisvalaikiofiziniam aktyvumuibūdingos vertybės ir jų klasifikavimas.....9

1.1.3. Laisvalaikio fizinio aktyvumo poveikis sveikatai.............13

1.1.4. Laisvalaikio fizinis aktyvumas – saviugdos šaltinis............15

1.2. Mokinių laisvalaikio fizinį aktyvumą sąlygojantys veiksniai...........16

1.2.1. Mokinių požiūris į laisvalaikio fizinį aktyvumą..............17

1.2.2. Pedagogų poveikis mokinių laisvalaikio fiziniam aktyvumui........18

1.2.3. Šeimos poveikis mokinių laisvalaikio fiziniam aktyvumui.........20

1.2.4. Aplinkos poveikis mokinių laisvalaikio fiziniam aktyvumui.........22

1.2.5. Neformalaus fizinio ugdymo įtaka mokinių laisvalaikio fiziniam aktyvumui..23

II. TY

YRIMO METODAS IR ORGANIZAVIMAS.................25

2.1. Tyrimo tikslas ir uždaviniai........................25

2.2. Tyrimo metodika, organizavimas.....................26

III. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS.................27

IŠVADOS

REKOMENDACIJOS

LITERATŪRA

SANTRAUKA

SUMMARY

PRIEDAI

LENTELIŲ SĄRAŠAS

1 lentelė. Lee irCockman išskirtos fizinio aktyvumo vertybės...............10

2 lentelė. Mokininių aktyvus poilsis gamtoje...........................31

3 lentelė.Laisvalaikio fizinio aktyvumo rūšys...........................34

4lentelė.Priežastys, kurios sktina mokinius laisvalaikiu mankštintis...............35

5lentelė.Priežastys, dėl kurių mokinių bendraamžiai mėgsta sportuoti.............36

6 lentelė. Priežastys, trukdančios aktyvų laisvalaikį.........................36

ILIUSTRACIJŲ(PAVEIKSLŲ) SĄRAŠAS

1 paveikslas. Tiriamieji pagal lytį..............................27

2 paveikslas. Savarankiškas mokinių fizinis aktyvumas laisvalaikiu...............27

3 paveikslas. Mokinių fizinis aktyvumas......................28

4 paveikslas. Merginos lankančios tam tikras sporto šakas....................28

5 paveikslas. Vaikinai lankantys tam tikras sporto šakas.....................29

6 paveikslas. Mokinių fizinis aktyvumas laisvalaikiu..................29

7 paveikslas. Mokinių laisvalaikio užsiėmimai..........................30

8 paveikslas. Mokinių laisvalaikis skiriamas namų darbų ruošimui............30

9 paveikslas. Intensyvus mokinių fi

izinis aktyvumas........................31

10 paveikslas. Merginų fizinis aktyvumas..............................32

11 paveikslas. Vaikinų fizinis aktyvumas.............................32

12 paveikslas. Mokinių fizinis aktyvumas savaitės eigoje................33

13paveikslas. Mokinių sportavimas su draugu.....................33

14 paveikslas. Mokinių nuomonė apie jų fizinio aktyvumo pakankamumą.............34

15 paveikslas. Mokinių fizinės veiklos skatinimas kitų asmenų.............35SVARBIŲ TERMINŲ ŽODYNĖLIS

Kūno kultūra – bendrosios kultūros dalis – materialinė ir dvasinė žmonijos kū

ūryba, artimai susijusi su visuomenės istorija, konkrečiai pasireiškianti žmogaus fizinių gebėjimų tobulėjimu (Stonkus, 2002).

Fizinis aktyvumas – laiko dalis (para, savaitė, mėnuo, metai), kurią žmogus skiria fiziniams pratimams arba tikslingam fiziniam darbui. Taip pat griaučių raumenų sukelti sąmoningi judesiai, kuriuos darant labai didėja energijos suvartojimas (Stonkus, 2002).

Fizinis ugdymas – moksliškai pagrįstas pedagoginis vyksmas, per kurį ugdytojas veikia ugdytinį, remdamasis kūno kultūros vertybėmis, būtinų fizinių įpatybių, gebėjimų ugdymas fiziniais pratimais (Kardelis ir kt., 2001).

Fizinis lavinimas – terminas, apibrėžiantis žmogaus fizinių gebėjimų bei ypatybių formavimo ir tobulinimo procesą. Vartojamas kasdieninėje kalboje atitinkamoms edukacinėms formoms ( pamokoms, pratyboms, treniruotėms ) apibūdinti (Kardelis ir kt., 2001).

Laisvalaikis – laisvas nuo darbo ir pareigų laikas. Laivalaikis paprastai padeda žmogui atgauti ir ugdyti savo jėgas (Stonkus, 2002).

Laisvalaikis – tai veikla laisvu laiku, ir ją žmogus pasirenka pagal savo in

nteresus, norus, polinkius, gebėjimus, laisvalaikis padeda gaivinti žmogaus jėgas, pailsėti, sudaro galimybes visapusiškam asmenybės tobulėjimui (Kvieskienė, 1996).

Laisvalaikio fizinis aktyvumaslaisvas nuo darbo ir pareigų laikas, pasirenkamas fizinei veiklai (Stonkus, 2002).

Sportas – šiuolaikinis terminas, reiškiantis rungtyniavimą, ginčą, varžybas (Kardelis ir kt., 2001).

Fizinė sveikata – optimalus žmogaus kūno funkcionavimas (Stonkus, 2002).

Poilsis – tai ne absoliuti ramybė, o tikslingas laisvalaikis, skiriamos fizinėms ir intelektinėms savybėms ugdyti (Kardelis, 1988).

ĮVADAS

Temos aktualumas ir problema. Judėjimas, kūno kultūra ir sportas – žmogaus stiprybės šaknys (Stonkus, 2002).

Pastaruoju metu atkreipiamas didelis dėmesys į paauglių fizinį aktyvumą laisvalaikiu, jo tr

rūkumą bei su tuo susijusias sveikatos problemas. Tyrimai rodo, kad Lietuvos moksleivių fizinis aktyvumas yra nepakankamas (Blauzdys, Jasiūnas, 2000; Smalinskaitė, 2002), dėl to kasmet blogėja jų fizinis parengtumas, daugėja mokinių, paskirtų į specialiąsias medicinines grupes (Davidavičienė, 1993). Pripažįstant visuminį asmenybės ugdymą, galima teigti, jog žmogaus fizinių kūno galių mažėjimas, nepakankamas jo lavinimas ir puoselėjimas gali lemti ir visos asmenybės laipsnišką degradaciją.

Silpnėjantikūno kultūra ir sportinė veikla gali rodyti, jog keičiasi asmenybės interesai, kurių formavimąsi lemia įgimtų ir įgytų ypatybių vienovė (Kardelis ir kt., 2001). Didesnis jaunesniojo amžiaus moksleivių polinkis į aktyvią fizinę veiklą laisvalaikiu paaiškinamas įgimtu judrumu, kuris bėgant metams vis mažėja. Kita vertus, moksleivių interesus formuoja socialinė aplinka, mokykla ir šeima.

Moksliniai tyrimai rodo, kad moksleivių protinis darbo krūvis yra pernelyg didelis, pamokų ruošos trukmė per ilga, paaugliai neišsimiega, per mažai būna gryname ore, nepakankamai juda (Adaškevičienė, 2004). Paauglių sveikatą alina per didelis mokymosi krūvis, mažas fizinis aktyvumas laisvalaikiu. Daugelis moksleivių nepaiso higienos reikalavimų, laisvalaikiu ilgai žiūri televizijos laidas, sėdi prie kompiuterių.

Techninė revoliucija ir pažanga išvadavo žmoniją nuo sunkaus fizinio darbo, bet kūno kultūros reikšmė nesumažėjo. Jie geriau gyvena, įvairiau maitinasi, tačiau mažiau laisvalaikiu juda. Plačiau išvysčius transportą, mechanizmus ir automatizavus fizinio darbo procesus, žmonės daug mažiau juda (Balšaitis, 1998). Sumažėjo net mokinių ir studentų fizinis aktyvumas laisvalaikiu.

Lietuvai in

ntegruojantis į sparčiai kintančią pasaulio visuomenę, modernizuojant ugdymo turinį ir gerinant jo kokybę, svarbu ugdyti savarankišką, konstruktyviai mąstantį asmenį, skiepyti jam vertybines nuostatas, formuoti konkretų gebėjimą veikti (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 746, 1999).

Dabartinio laikotarpio aktualija – šviesti jaunimą ir ugdyti kūno kultūros, sveikos gyvensenos teorinius ir praktinius įgūdžius. Tai glaudžiai susiję tarpusavyje – nuosekli, reguliari ir adekvačiai valdoma mankšta didinafizinių ypatybių ir psichinių savybių raiškos lygį, harmonizuoja dvasinį pradą bei veikia tam tikrų progresyvių asmenybės charakterio bruožų formavimąsi (Tamošauskas, 2000). Šiuo metu tėvai ir mokytojai, kurie turėtų rodyti pavyzdį augančiai kartai, dėl savo fizinio pasyvumo ar abejingumo kūno kultūrai neskatina jų pomėgio fiziškai lavintis, todėl dažnai laisvalaikiu mokiniai užsiima kita patrauklesne, reikalingesne, bet pasyvesne veikla.

Nepakankamo moksleivių fizinio aktyvumo laisvalaikiu problemą bandoma spręsti įvairiai. Siūloma orientuotis į savarankiškas fizinio aktyvumo formas laisvalaikiu. Požiūris į fizinį aktyvumą galėtų būti ugdomas per mokinių saviugdą, kurią paskatinti galėtų įvairios pedagoginio poveikio priemonės (Zaborskis, Dumčius, 1996).

Judėjimas yra kiekvienos gyvos būtybės požymis. Vaikui judėjimas – prigimtinė būtinybė, be kurios jis negali normaliai vystytis, augti sveikas ir stiprus. Tai fizinio ir psichinio vystymosi paskata, saviraiškos, savirealizacijos ir aktyvaus gyvenimo būdo formavimosi priemonė. Judri ir linksma fizinė veikla atveria galimybę patirti judėjimo džiaugsmą, sveiko, stipraus, išlavinto kūno gerovę, fizinį ir psichinį komfortą. Laisvalaikio fizinio aktyvumo pl

lėtojimas ir tobulinimas, organizmo grūdinimas padeda išsilaisvinti nuo fizinių negalavimų , suteikia kūnui stiprybės, kelia džiugią nuotaiką ir žvalumą (Adaškevičienė, 1996) .

Tyrimo objektas. Moksleivių požiūris į fizinį aktyvumą laisvalaikiu.

Tyrimo hipotezė. 1-2 gimnazijos klasių moksleivių fizinis aktyvumas laisvalaikiu nėra pakankamas.

Tyrimo tikslas. Nustatyti moksleivių požiūrį į laisvalaikio fizinį aktyvumą, bei nustatyti skatinančius ir trukdančius veiksnius.

Tyrimo uždaviniai:

Teoriniu aspektu išnagrinėti moksleivių fizinį aktyvumą laisvalaikiu.

Ištirti Klaipėdos ,,Vėtrungės” gimnazijos mokinių laisvalaikio praleidimo formas.

Nustatyti mokinių motyvaciją skatinančius veiksnius mankštintis laisvalaikiu.

Atskleisti mokinių nesimankštinimo priežastis, trukdančias realizavimą laisvalaikiu.

Tyrimo metodai:

Mokslinės literatūros analizė ir apibendrinimas.

Anketinė apklausa.

Matematinė statistika.

Darbo struktūra. Darbą sudaro įvadas, 3 skyriai, išvados, santrauka, literatūros sąrašas ir priedai. Darbo apimtis su priedais – 50 puslapių. Darbe yra 21 paveikslas ir lentelės. Literatūros sąraše – 55 šaltiniai.

I. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Laisvalaikio fizinio aktyvumo poreikis žmogaus gyvenime

Pirmykštėje santvarkoje žmogus priklausė nuo gamtos, jis negalėjo būti silpnas ir turėjo pasikliauti tik savo jėgomis, jis buvo mažiau apsaugotas nuo rūsčios gamtos, stichinių nelaimių, turėjo pats apsirūpinti būstu ir maistu, jeigu žmogus tuo laiku būtų buvęs fiziškai silpnas, jis būtų išnykęs iš gyvūnijos pasaulio natūralios atrankos būdu (Adaškevičienė, 1996).

Senovės graikai vertino tobulo žmogaus kūną. Jie gerai suprato, kad sveikas, stiprusir gražus žmogus gali tapti tik sutartinai ugdydamas abu pradus – kūną ir sielą (Adaškevičienė, 1996).

Judėjimas, kūno kultūra ir sportas – žmogaus stiprybės šaknys (Stonkus, 2002).

Judėjimas – vaistai, sveikatos šaltinis (Dineika, 2001).

1.1.1. Laisvalaikio fizinio aktyvumo svarba

Fizinis ugdymas – ugdymo dalis, padedanti formuoti auklėtinių higieninį, dorovinį, estetinį, kūno kultūros santykį su savo kūnu (Jovaiša, 1985).

Laisvalaikio fizinis aktyvumas ne tik gerina moksleivio judesių kultūrą, sudaro galimybę fiziškai tobulėti ir plėsti judėjimo poreikį, bet ir plėtoja vertybines paauglių nuostatas (Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai, 2003).

Pastaruoju metu keliama prielaida, kad labai svarbų vaidmenį atlieka elgesio sportinėje kovoje moralinio ir materialinio skatinimo priemonės (Malinauskas, 2004).

Fizinis ugdymas yra didelis menas, kurį tobulino daugelį kartų. Žmogus, išsiugdęs fizines jėgas ir sveikatą, jaučia kūno gerovę, fizinį ir psichinį komfortą. Jis tampa tobulesniu būties kūriniu, laisvas, gali daugiau laiko ir jėgų skirti prasmingam gyvenimui, kūrybai (Žilinskienė ir kt., 2003).

Gerai išlavinta ir tvirta fizinė prigimtis yra viena iš elementarių žmogaus pasiekimo sąlygų šiame pasaulyje (Šalkauskis,1992).

Skatinant mokinių fizinį aktyvumą, reikia galvoti ne apie kuo didesnius pasiekimus, bet apie fizinio aktyvumo teikiamą džiaugsmą, sveikatos saugojimą ir stiprinimą (Žilinskienė ir kt., 2003).

Suaugusieji dažnai netoleruoja vaikų fizinio aktyvumo, įvairiais būdais jį slopina ir apriboja. Įvairiuose šaltiniuose bandoma pagrįsti įvairių poveikiopriemonių, skatinančių moksleivių pomėgį fiziškai lavintis, veiksmingumą. Nurodoma, kad svarbus vaidmuo tenka mokyklai bei kūno kultūros mokytojui (Davidavičienė, 1996).

Požiūris į fizinį aktyvumą galėtų būti ugdomas per mokinių saviugdą, kurią paskatinti galėtų įvairios pedagoginio poveikio priemonės, taikomos per kūno kultūros pamoką, beje, kuri yra vienintelė visus be išimties moksleivius vienijanti fizinio aktyvumo forma (Zaborskis, Dumčius, 1996).

Fizinis lavinimas yra susijęs su visu vaiko gyvenimu, veikla, darbu, mityba, aplinka ir kitais veiksniais. Fizine veikla skatinamas poreikis judėti, įtvirtinami mokėjimai ir įgūdžiai, žadinamos teigiamos emocijos, ugdomos dorovinės nuostatos ir dorovingas elgesys, teigiami charakterio bruožai, skatinama biologinė branda, bendras organizmo tonusas, proto galių raida (Blauzdys, 2001).

Dauguma autorių (Volbekienė, 1983; Kardelis, Stakytė, 2003; Zaborskis, Dumčius, 1996) fizinį aktyvumą sieja su gera moksleivių sveikata ir savijauta. Fiziškai aktyvūs, reguliariai sportuojantys ir besimankštinantys moksleiviai mažiau serga per mokslo metus, būna energingi, žvalūs per pamokas, geriau mokosi. Čia ir pasireiškia fizinio aktyvumo nauda sveikatai bei savijautai.

E. Adaškevičienės (2004) teigimu, pastaruoju metu moksleiviams atsiranda hipokinezė (sumažėjęs judėjimo aktyvumas), didėjanti dėl kur kas daugiau atsirandančių sėdimų pramogų, mokymo procesų intensyvinimo, didesnio reikiamos informacijos kiekio, netreniruotumo, buitinio komforto troškimo. Dėl to atsiranda negatyvus požiūris į judėjimo aktyvumą, kūno kultūrą ir sportą. Hipokinezija mažina organizmo rezistentiškumą, fizinio krūvio metu skatina greitesnį nuovargį, blogina fizinę raidą, didina riebalų kiekį, kūno masę.

Fizinė veikla labai artima vaiko prigimčiai. Fiziniame ugdyme daugiausia siekiama gerinti vaiko fizinę būklę. Kartu su žiniomis sumaniai bei subtiliai perteikiamos ir vertybinės nuostatos: stengtis augti sveikam, stipriam, tausoti ir stiprinti savo sveikatą, tapti ištvermingam, vikriam, gražiai nuaugusiam, taisyklingos laikysenos (Adaškevičienė, 1994).

Žymių pokyčių dėl fizinių pratimų atsiranda ir psichinėje žmogaus veikloje. Jų dėka patiriame daug teigiamų emocijų, kurios padeda pašalinti sunkaus darbo metu atsiradusį nuovargį. Sportuodamas žmogus išmoksta valdyti savo emocijas, įveikti baimę, ugdo tokias valios savybes, kaip ryžtingumas, savitvarda, drąsa (Kardelis, 1988).

1.1.2.Laisvalaikio fiziniam aktyvumuibūdingos vertybės ir jų klasifikavimas

Kalbėdami apie fiziniam aktyvumui būdingas vertybes, turime pažymėti, kad jos pradėtos

tirti nelabai seniai. Tokių tyrimų poreikis atsirado dėl kylančių prieštaravimų tarp to, kas teoriškai

konstatuojama, ir to, kas pasireiškia realiai praktikoje, t. y. nuomonės, kad fizinis aktyvumas (sportinė veikla) gali ugdyti jaunimo savikontrolę, atsakingumą, savarankiškumą, taisyklių laikymasi, paklusimą moralinėms normoms ir realiai dažnai pasireiškiantis priešingas elgesys, kaip agresija, pergalės siekimas bet kokiomis priemonėmis, taisykliųpažeidinėjimas ir pan.

Vieni pirmųjų mokinių vertybes sportinėje veikloje pradėjo tyrinėti Cruz, J., Baixados, M., Valiente, l., Capdevila. (1995), remdamiesi Rokeacho metodika. Naudodami klausimyną vertino penkis faktorius:

1) siekimus,

2) pratimų atlikimą malonioje aplinkoje,

3) bendravimą,

4) sveikatą,

5) savęs realizavimą.

Dabar daugelis tyrėjų bando ne tik įvertinti sportuojančių moksleivių vertybines orientacijas, jas palyginti su kita veikla besidominčiais, bet taip pat išskirti pagrindines moralines sportinės veiklos vertybes, jas klasifikuoti.

Pavyzdžiui, Zaborskis, Dumčius, (1996) tyrė 93 12-16 metų moksleivius. Jiems buvo pateiktos hipotetinės situacijos, kurios gali, nutikti sportinės kovos metu ir kurios sukelia moralinę dilemą. Moksleiviai turėjo nusakyti tris elgesio variantus, kiekvienoje situacijoje

(ką galima daryti šioje situacijoje, ką dauguma paprastai daro tokioje situacijoje ir ką jie asmeniškai darytų). Remdamiesi pateiktais atsakymų variantais, tyrėjai išskyrė 18 vertybių grupių (žr. 1 lentelę).

Literatūroje randame nemažai bandymų atskleisti vertybes, kurios yra būdingiausios fiziniam aktyvumui ir į kurias labiausiai orientuojasi moksleiviai. Tačiau čia susiduriama vėlgi su panašia problema, o būtent vienodo jų klasifikavimo nebuvimo. Pateikiu keleto autorių skirtinguose šaltiniuose nurodytas fiziniam aktyvumui būdingas vertybes, jų grupes.

1 lentelė

Lee ir Cockman išskirtos fizinio aktyvumo vertybės

Vertybės

Vertybiųpaaiškinimas

1. Siekimas

Sėkminga asmeninė ir kolektyvinė kova.

2. Rūpinimasis

Rūpinimosi, dėmesio kitiems rodymas.

3. Draugystė / bendravimas

Sportavimas kartu su asmenimis, pasižyminčiais panašiais interesais.

4. Pritapimas / suderinamumas

Gebėjimas kartu veikti komandoje sutartinai.

5. Sąmoningumas (sąžiningumas)

Elgimasis kaip galima geriausiai visose

situacijose, neišnaudojant kitų savo naudai.

6. Susitarimų laikymasis

Pagrindiniu susitarimu, egzistuojančiu tam

tikroje fizinio aktyvumo formoje laikymasis,

kovojimas laikantis sportinės kovos dvasios.

7. Džiaugsmas

Pasitenkinimo jausmo, malonumo žaidžiant /

kovojant patyrimas.

8. Garbingumas

Nustatytų garbingos kovos reikalavimų

laikymasis, negarbingų priemonių bei veiksmų

netoleravimas sporte.

9. Gera kova (žaidimas)

Kovojimas nepaisant kovos rezultato, lygių

galimybių tarp varžovų realizavimas.

10. Sveikata, fizinis pajėgumas

Sveikatos stiprinimas sportuojant bei fizinio

aktyvumo metu įgyjamas tam tikras sportinis

parengtumas, meistriškumas.

11. Paklusnumas

Paisymas kitų reikšmingų reikalavimų,

sutikimas su jais.

12. Viešas (visuomeninis) įvaizdis

Aplinkinių palaikymas, pritarimas tam kas

daroma, kaip pasirodoma ir elgiamasi.

13. Sportinis kilnumas

Teigiama nuostata kitų žmonių atžvilgiu,

pralaimėjimo priėmimas be nuoskaudos, pykčio, pagarba varžovui.

14. Savęs aktualizavimas

Pasitenkinimo jausmas sportuojant,

transcendentiškų jausmų patyrimas.

15. Gebėjimų rodymas

Mokėjimas gerai parodyti, realizuoti savo

gebėjimus sportinės kovos metu.

16. Komandos sutelktumas (kolektyviškumas)

Noras padaryti kažką gera kitiems siekiant, jog

komanda geriau pasirodytų, įgytų geresnį

meistriškumą.

17. Tolerancija

Gebėjimas būti kartu su kitais, nepaisant

tarpasmeninių skirtumų.

18. Laimėjimas / pergalė

Drąsumo, pranašumo rodymas kovojant.

Adaškevičienė, E. (2004) visas su fiziniu aktyvumu susijusias vertybes skiria i dvi grupes pirmąjai priskiria vertybes, kurios susijusios su funkciniu sporto turiniu – vertybėms atstovauja pati veikla su savo emocionalumu, antrają grupę sudaro vertybės, kurių pasiekimo priemonė yra pats sportas.

Prie šių vertybių priskiriamas bendravimas, grožis, fizinis „Aš“, sveikata, kūno sudėjimas, materialinės vertybės, žinios, socialinis pripažinimas, saviaktualizavimas, valios jėga bei drąsa, pareigos jausmas ir naudingumas kitiems.

Kiek kitaip sporto vertybes suskirsto Zaborskis A. (1997). Vertybes, susijusias su tiesioginiu fiziniu pratimų poveikiu žmogui, jis skiria į fizines (veikiančias organizmą) ir dvasines (veikiančias psichinį ir dvasinį žmogaus vystymąsi).

Bagdonienė L, Blauzdys V. (2005) pateikia keletą sportui būdingų vertybių grupių. Vertybės tikslai, atskleidžiančios sistemingo individo sportavimo tikslus, siekiant realizuoti savo gyvenimo planus, reikšme ir prasme. Vertybės žinios, apibrėžiančios teorinių ir metodologinių, mokslinių praktinių ir specialių žinių sistemą, susijusia su sportine veikla ir gebėjimu panaudoti. Vertybės – priemonės padedančios pasiekti vertybės tikslus. Tai sportinės veiklos dėsningumų, principų, priemonių bei metodų įvaldymas, ugdant kurybiškumą, saviugdą bei laisvą apsisprendimą. Vertybės santykiai apibūdina moksleivio santykius su savimi ir kitais, gamtine ir socialine aplinka, kurioje vyksta ši veikla. Vertybės savybės parodo asmenybės savybių, garantuojančių jai visapusišką saviraišką ir savirealizaciją sportuojant kognityvinėje, emocinėje ir elgesio sferoje, ugdymo ar korekcijos reikšme ir prasme.

Vokiečių pedagogas Cruzas ir kt. (1995)visas fizinio aktyvumo vertybes skirsto i šešias grupes:

a) kūniškumas, fizinis parengtumas ir sveikata;

b) emocijos ir įspūdžiai;

c) estetika;

d) aktyvumas, sąmoningumas;

e) iškrova, dramatizmas ir nuotykiai;

f) bendrumas, bendravimas ir bendradarbiavimas.

Cruzas ir kt. (1995), remdamiesi moksleivių samprotavimais apie sportinės kovos dilemas, atskleidė 13 vertybių:

1) gebėjimų parodymas (mokėjimas tinkamai panaudoti savo gebėjimus ir meistriškumą sportinės kovos situacijose);

2) laimėjimas / pergalė (įgijimas pranašumo siekiant rezultato, naudojant leistinas ar neleistinas priemones);

3) naudingumas (naudos siekimas komandai, kai kovojama nesilaikant taisyklių);

4) žaidimo malonumas (patiriamas malonumas, džiaugsmas žaidžiant nepriklausomai nuo rezultato);

5) tarpusavio priklausomybė komandoje (gebėjimas kovoti tokiu būdu, kokio reikalauja treneris);

6) susitarimų laikymasis (kovojimas laikantis sportinės dvasios);

7) sportinis kilnumas (garbingas, tolerantiškas elgesys su varžovais netgi pralaimėjus);

8) atsižvelgimas į kitus (susidomėjimo varžovu rodymas);

9) paklusnumas (sutikimas su trenerio, teisėjų sprendimais);

10) įvaizdis visuomenės akyse (elgesys, priimamas / pateisinamas ne tik komandos draugų, bet ir publikos);

11) suderinamumas (gebėjimas veikti kartu su komandos draugais sportinės kovos metu);

12) teisingumas (siekimas lygybės ir garbingumo);

13) socialinis atsakingumas.

Sporto vertybių klasifikacija yra gana įvairi. Zaborskis A. (1997) išskiria šešias

vertybių grupes:

1. emocijos, išgyvenimai, susiję su kūnu ir fizine būsena (pvz., „Patirti gražių judesių

džiaugsmą“, „Geriau jausti savo kūną“, ,,Kontaktuoti su kito žmogaus kūnu“);

2. morfofunkcinis kūno tobulėjimas („Sveikata“, „Fizinis pajėgumas“);

3. psichiniai išgyvenimai („Patirti malonumą“, ,,Pašalinti stresą“, „Pagerinti savijautą“);

4. socialiniai motyvai (,,Būti drauge su įdomiais žmonėmis“, ,,Padidinti socialinį aktyvumą“);

5. sportinių rezultatų ir pergalių varžybose siekimo motyvai (,,Pasiekti pergalę“, „Įveikti kitus“);

6. ekstrafunkciniai motyvai („Turiningai praleisti laisvalaikį“, „Pabėgti nuo kasdienybės“).

Dineika K. (2001), apibūdindamas socialines ir kultūrines sporto vertybes, nurodo penkias jo funkcijas:

1. socioemocinę,

2. socializacijos,

3. integracinę,

4. politinę,

5. socialinio mobilumo.

Bagdonienė L, Blauzdys V. (2005), apibūdindami kūno kultūros ir sporto vertybių potencialą, nurodo intelektines, judėjimo, technologines, intencijos, mobilizacines vertybes ir pan.

Išanalizavus literatūrą matome, kad vieningos vertybių klasifikacijos nėra. Galime tik išskirti būdingiausias fiziniam aktyvumui vertybes, ar pastebėti vertybių skirstymą į dvi grupes: dvasines ir fizines.

1.1.3. Laisvalaikio fizinioaktyvumo poveikis sveikatai

Tūkstančius metų žmogus gyveno ir vystėsi nuolat judėdamas ir tik pastarajame dešimtmetyje jo gyvenimo būdas kardinaliai pasikeitė (Astrauskienė ir kt., 2004).

Fizinė raida – vienas rodiklių, rodančių moksleivių sveikatos būklę. Brendimo laikotarpiu fizinis aktyvumas turi nemažos įtakos paauglių sveikatai. Fizinis aktyvumas gali lemti kai kurių sveikatos veiksnių kitimą, kurie sąlygoja susirgimus vienokiomis ar kitokiomis ligomis (Visagurskienė, 2005).

Šiandien yra visiškai aišku, kodėl žmonės serga širdies ligomis. Tai lemiantys veiksniai: paveldimumas ir gyvenimo būdas, kur labai svarbus fizinis aktyvumas (Tamošauskas ir kt., 2003).

Užbėgti ligai už akių galima kasdien ir sistemingu rūpesčiu, puoselėjant ir stiprinant sveikatą, globojant ir gerai prižiūrint vaiką. Ugdant teigiamą moksleivių požiūrį į fizinį aktyvumą, svarbiausia ją įdiegti į sveikos gyvensenos režimą, paversti ją priemone ne tik fizinei būsenai gerinti, bet ir dvasingumui, kūrybinei veiklai, valiai ugdyti (Kardelis ir kt., 2001). Tai ypač svarbu, nes jau ankstyvoje vaikystėje formuojasi biologiniai sveikatos ir elgsenos rizikos veiksniai – antsvoris, padidėjęs arterinis kraujospūdis, sutrinka kai kurių medžiagų apykaita; vaikai pradeda gerti alkoholinius gėrimus, rūkyti, neracionaliai maitintis, tampa fiziškai pasyvūs (Batutis, 2003). Šie veiksniai ne tik blogina vaikų fizinę būseną, bet ir jų psichosocialinę sveikatą.

Judėjimas gali padėti palaikyti ir sustiprinti sveikatą, suteikti kūnui ir sielai stiprybės ir gyvastingumo, padėti tapti veikliam ir aktyviam (Adaškevičienė, 1999).

Žmogaus sveikatos problemas sprendžia viso pasaulio įžymūs protai, o jos ugdymo klausimus- įvairių sričių specialistai: medikai, pedagogai, tėvai ir visa visuomenė (Adaškevičienė, 1999).

Pastaruoju metu labai pakito ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų gyvenimo būdas, sumažėjo judėjimo aktyvumas, atsirado hipokinezės – nepakankamo judėjimo aktyvumo problema (Adaškevičienė, 1996). Mokslininkai, tyrinėję vaikų fizinį aktyvumą, pažymi, kad nepakankamas fizinis aktyvumas stabdo motorikos vystymąsi, yra nepalankus sveikatai, lėtina organizmo augimą, funkcinį pajėgumą.

Techniškai išsivysčiusių šalių vadinamojoje visuomenėje paplito pasyvus gyvenimo būdas, netruko pasireikšti ir jo pasekmės. Atsirado moksleivų hipokinezės – nepakankamo judėjimo aktyvumo – problema (Kardelis, 1988).

Moksleivių fizinį ugdymą sąlygoja asmeniniai (biologinis paveldimumas, gebėjimai, polinkiai, požiūriai.) ir išoriniai (šeima, mokykla, socialinė aplinka, žiniasklaida .) veiksniai (Baublienė, 2003).

Sveikata suprantama kaip fizinė, dvasinė ir socialinė moksleivio gerovė. Įrodyta, kad judri, fiziškai aktyvi gyvensena, sveikatos rizikos veiksnių nebuvimas padeda išlikti fiziškai pajėgiems iki žilos senatvės (Astrauskienė ir kt., 2004).

1.1.4. Laisvalaikio fizinis aktyvumas – saviugdos šaltinis

Laisvalaikis – tai veikla laisvu laiku, ir ją žmogus pasirenka pagal savo interesus, norus, polinkius, gebėjimus, laisvalaikis padeda gaivinti žmogaus jėgas, pailsėti, sudaro galimybes visapusiškam asmenybės tobulėjimui (Kvieskienė, 1996).

Poilsis – tai ne absoliuti ramybė, o tikslingas laisvalaikis, skiriamos fizinėms ir intelektinėms savybėms ugdyti (Kardelis, 1988). Daugelis nepakankamai vertina aktyvaus poilsio svarbą, savo laisvalaikį dažniausiai skiria įvairioms pasyvioms pramogoms, nors visi nori būti sveiki ir stiprūs.

Laisvalaikis – tai veikla, kurios metu žmogus formuoja save pagal pasirinktą modelį. Tai laisvas laikas, kurio metu paauglys gali skirti savo intelektines, dvasines ir fizines jėgas laisvai pasirenkamai veiklai, kuri padėtų atstatyti ir ugdyti jo jėgas (Kvieskienė, 1996). Žmogus geriau dirba, mažiau pavargsta, jeigu veikla patinka. Laisvalaikiu irgi svarbus vaidmuo tenka pasitenkinimo veikla laipsniui; jis priklauso nuo to, ar žmogus sugeba pailsėti, atstatyti prarastą psichinę ir fizinę energiją, ar padeda tai jam išlaikyti gerą nuotaiką.

Galima skirti du laisvalaikio veiklos aspektus: a) laiko aspektą, kuris padeda nusakyti veiklos kiekybinius parametrus ir b) žmonių vidinės būsenos išraiškos aspektą, kuris įgalina „užčiuopti“ kokybinius tos veiklos bruožus (Stoškus, 1981).

Laisvalaikis yra neįkainojamas kiekvieno turtas ta prasme, kad jo metu galima mokytis, lavintis, kelti bendrą kultūros lygį. Laisvalaikis – ypatinga forma, ypatingas veiklos pobūdis, reali asmenybės ugdymo prielaida, jeigu pati asmenybė paverčia galimybę tikrove. Svarbiausiomis laisvo laiko funkcijomis reikėtų laikyti žmogaus fizinių ir dvasinių jėgų regeneraciją ir jų tolesnį vystymą (Stoškus, 1981).

Saviugdos terminą vartojame remdamiesi L. Jovaišos (1987) apibrėžimu, suvokdami ją kaip savarankišką savęs tobulinimą ugdymo procese,kuomet nuosekliai siekiama iš anksto suplanuotų, reikšmingų tikslų.

L. Jovaiša (1995), nusakydamas asmenybę, pabrėžia žmogaus saviraiškos kryptingumo, būdo ir gebėjimų vienovę. Jis akcentuoja žmogaus idealiąsias vertybes, jo aktyvumą bei valios pastangas įveikiant prigimties silpnumą. „Aktyvumas“ bei „įveikimas“ rodo ugdymąsi, savęs ieškojimą – o tai yra humanistinis požiūris į asmenybę. Žmogaus prigimties silpnumo ir jo vidinių galimybių iškėlimas įveikiant šį silpnumą, žmogaus „veikla ir elgesys“ rodo aktyvų asmens gyvenimą realiame pasaulyje, o „savarankiškumas ir atsakingumas“ teigia, jog žmogus nėra jau toks bejėgis ir silpnas (Baublienė, 2003).

Individo sąveika su aplinka sąlygoja asmenybės aktyvumą, taip pat – ir fizinis, šis aktyvumas yra realizuojamas atliekant įvairius gyvenimo vaidmenis, jų atlikimo sėkmė žmogui kelia momentinės darnos pojūtį, kuris jį skatina tolesnei veiklai (Baublienė, 2003). Gyvenimo sąlygos nuolat kinta, dažniausiai – reikalavimų žmogaus veiklai sudėtingėjimo kryptimi, todėl žmogus, norėdamas užtikrinti nuoseklius momentinės darnos pojūčius, savo gyvenimo raidoje neišvengiamai turi tobulėti, užsiimdamas sąvaiminga saviugda. Šitaip jis pasiekia vidinės darnos, nusakomos sielos, proto ir kūno darna, taip pat gyvenimo pilnatvės pojūčiu.

Fiziškai aktyvaus žmonių gyvenimo būdo, kurį lemia vidinė nuolatinė saviugdos proceso būtinybė, įdiegimas visuomenėje – vienas svarbesnių strateginių valstybės socialinių sistemų valdymo objektų (Muliarčikas, 2003).

Siekiama, kad nuo fizinių gebėjimų ir funkcinių galių stiprinimo būtų einama link vertybinių orientacijų formavimo, tikslingų interesų skatinimoį kūno kultūros pamokas bei apskritai į kūno kultūros ugdymą (Bagdonienė, Blauzdys, 2005).

Laisvalaikio fizinio aktyvumo saviugda svarbi bendrosios asmens ir visuomenės kultūros dalis, glaudžiai susijusi su kitomis kultūros sritimis, ypač su sveikatos stiprinimu ir sportu (Blauzdys, 2001). Ji padeda siekti fizinės, psichinės ir dvasinės asmens darnos, stiprinti sveikatą, atveria galimybes patirti išlavinto, stipraus ir sveiko organizmo, kūno ir judesių grožio keliamą džiaugsmą, kuria prielaidas asmens saviraiškai ir savirealizacijai. Apimdama įvairias asmens fizinio aktyvumo raiškos formas, kūno kultūra sudaro sąlygas asmeniui pažinti save ir ugdytis fizinę bei dvasinę ištvermę, reikalingą kritinėse situacijose, individualumą, tikėjimą sėkme siekiant fizinės bei dvasinės sveikatos.

Fizinis aktyvumas galėtų būti ugdomas per mokinių saviugdą, kurią paskatinti galėtų fizinis aktyvumas laisvalaikiu (Zaborskis, Dumčius, 1996).

Fizinis aktyvumas teikia daug progų ugdytis doro, sąžiningo rungtyniavimo bei varžymosi, savitvardos, bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius (Blauzdys, 2001).

1.2. Mokinių laisvalaikio fizinį aktyvumą salygojantys veiksniai

Kardelio (1988) teigimu moksleivių norą sportuoti ir būti fiziškai aktyviems tiesiogiai arba netiesiogiai lemia sudėtinga įvairių veiksnių sąveikos sistema. Remdamasis gausia Kauno miesto moksleivių bei studentų apklausos medžiaga, Kardelis padarė išvadą, jog artimiausia moksleivio psichosocialinė aplinka – šeima, mokykla, bendraklasiai bei bendraamžiai – yra pagrindiniai pedagoginio proceso veiksniai, susiję su moksleivių fiziniu aktyvumu ir noru sportuoti. Kiti veiksniai, tokie kaip psichologinės asmenybės savybės, žinios apie fizinio aktyvumo reikšmę sveikatai, klimatinės bei geografinės sąlygos, daugiau lemia konkrečios fizinio aktyvumo rūšies bei sporto šakos pasirinkimą. Manoma, kad pastarieji veiksniai veikia netiesiogiai, o per tarpines grandis, kurioms taip pat turi įtaką aukščiau minėti veiksniai.

1.2.1. Mokinių požiūris į laisvalaikio fizinį aktyvumą

Vaikus galima priversti lavinti savo fizines galias, tačiau priversti norėti, jausti poreikį judėti ir lavintis – negalima. Todėl svarbu įdiegti teigiamą požiūrį į fizinį aktyvumą, siekimą būti sveikam, stipriam, ištvermingam, užsigrūdinusiam, tvirtos valios (Adaškevičienė, 1996 ).

Savarankiskas aktyvus mokinių judėjimas labiausiai atspindi jų požiurį į laisvalaikio fizinį aktyvumą. Bėgiodami ir žaizdami vaikai išmoksta naujų judesių, tobulina jau išmoktus. Judesius vaikai dažniausiai pasirenka patys, todel atlieka juos noriai, geriau susikaupia. Daukartinis megstamų judesių kartojimas ugdo atkaklumą, valią, ištvermę. Savarankiška vaikų veikla formuoja poreikį, mokėjimus ir įgūdžius savarankiskai mankštintis. Vertingiausia yra tai, kad vaikai patys pasirenka veiklos turinį, mėgstamus pratimus ir žaidimus – pamažu formuojasi sąmoningas požiuris į fizinę veiklą. Judesių ritmingumas, pačių sugalvoti veiksmai ir judesiai, jų atlikimo būdas – visa tai teikia pasitenkinimą (Adaškevičienė, E. 1994, p. 100 ).

Mokinių laisvalaikio fizinįaktyvumą įtakoja ir individualios priežastys. Anot E. Adaškevičienės (2004 ), nenoro judėti individualios priežastys yra:

silpna sveikata, dažnas sergamumas ;

greitas nuovargis, fizinis silpnumas ;

vaikas nemato reikalo sportuoti;

neturi reikiamų judėjimo įgūdžių;

patiria daug nemalonių emocijų;

neturi valios;

blogas fizinis parengtumas ir žemi rezultatai;

fizinio brendimo problemos;

blogas elgesys per pratybas;

neturi gero pavyzdžio;

neturi tinkamos sportines aprangos;

stokoja fizinių gebėjimų.

Dažniausiai mokiniai sprendžia apie savo fizinius gebejimus lygindami gaunamus pažymius su kitų mokinių gaunamais pažymiais, todėl tie vaikai, kurie žemai vertina savo fizines galimybes, tampa susikaustę, nepasitiki savo jėgomis, jaučia baimę, formuojasi gėdos jausmas, negatyvus požiūris į fizinį aktyvumą, vengia kūno kultūros pamokų, laisvalaikiu renkasi fiziškai neaktyvius praleidimo būdus. Todėl išmintingas pedagogas turėtų labiau orientuotis į fizinį aktyvumą, o ne vien į sportinių rezultatų siekimą (Adaškevičienė, 2004).

Domėjimasis savo sveikata įtakoja moksleivių fizinį aktyvumą, nors nedaugelis aktyviai sportuoja, tačiau absoliuti dauguma žino, jog fizinis aktyvumas veikia teigiamai jų sveikatą, bei visi nori, kad jų sveikata būtų gera, bent jau patenkinama ( Kardelis K., ir kt., 2001).

Nustatyta, kad sporto klubai yra populiari mokinių mankštinimosi ir sportavimo vieta. Lietuvoje yra aiški sporto klubų skaičiaus didėjimo tendencija (Smalinskaitė, 2002). Pagrindinė mokinių fizinio aktyvumo priežastis yra įvairūs poreikiai, atsirandantys instinktyvių potraukių, ir pažinimo asmenybės patirties pagrindu.Poreikiai – tam tikra asmenybės būsena, sudaranti prielaidas veiksmams, nukreiptiems tuos poreikius patenkinti (Jacikevičius, 1996).

Labai svarbų vaidmenį moksleivių požiūriui į aktyvų laisvalaikį, vaidina pedagogų gebėjimas įdomiai organizuoti renginius, mokėjimas bendrauti, diegti sveikos gyvensenos žinias, bei kitos bendražmogiskos pedagogų savybės ( Kardelis K., ir kt., 2001).

1.2.2. Pedagogų poveikis mokinių laisvalaikio fiziniam aktyvumui

Mokinių fizinis ugdymas laisvalaikiu – ugdymo dalis, padedanti formuoti auklėtinių higieninį, dorovinį, estetinį, kūno kultūros santykį su savo kūnu (Jovaiša, 1985).

Mokinio palankumas arba nepalankumas mokytojui – išskirtinis viso mokymo ir auklėjimo darbo veiksnys svarbiausia pedagoginio poveikio prielaida komunikacinėje veikloje (Miškinis, 2002).

Turint galvoje, kad kiekvienas jaunuolis apie 12 metų lanko mokyklą, kurioje dirba profesionalūs mokytojai, atsakomybė už šiuos mokėjimus, įgūdžius ir įpročius visam gyvenimui bei atitinkamos judėjimo kompetencijos ugdymą ir pasirengimą aktyviai kultivuoti kūno kultūrą tenka mokyklai. Šiuo požiūriu kūno kultūros mokytojo pagrindinis tikslas turėtų būti ne tik tobulinti moksleivių fizinį parengtumą, bet ir ugdyti pakankamą kompetenciją kūno kultūros srityje, skatinti teigiamą požiūrį į fizinį aktyvumą ir fizinę saviugdą (Kardelis ir kt., 2001).

Ugdant teigiamą mokinių požiūrį į fizinį aktyvumą laisvalaikiu, svarbiausia yra nuo vaikystės įdiegti teigiamą požiurį į sveikos gyvensenos režimą, skatinti fizinį aktyvumą, ne tik fizinei būklei gerinti, bet ir dvasingumui, kūrybinei veiklai, valiai ugdyti, todėl yra labia svarbus mokytojų, o ypač kūno kultūros, vaidmuo ( Kardelis K., ir kt., 2001).

Įvairiems amžiaus tarpsniams yra keliami skirtingi tikslai. Iki 12 metų fizinis aktyvumas turi laiduoti optimalų organizmo augimo, gerą psichologinę būseną, diegti sveikos gyvensenos įgūdžius, lavinti pagrindinius judėjimo įgūdžius, ugdyti vikrumą, jėgą, lankstumą bei reakcijos greitį.

12 – 15 metų amžiaus tarpsnyje būtina laiduoti organizmo augimą ir brandą, mokyti sveikos gyvensenos, sureguliuoti pagrindinius širdies ir kraujagyslių sistemų ligų rizikos faktorius: antsvorį kraujospūdį fizinį aktyvumą, tobulinti motorinius įgūdžius, fizines ypatybes (greitumą, lankstumą, jėgą, aerobinę ištvermę).

Paaugliams virš 15 metų būtina laiduoti organizmo brandą, tobulinti motorinius gebėjimus, judėjimo įgūdžius, fizines ypatybes (jėgą, lankstumą, ištvermę), mokyti sveikos gyvensenos. Daug mokslininkų tyrinėja fizinio aktyvumo lygį mokykliniame amžiuje ir pripažįsta, kad fizinis aktyvumas mažėja, todėl verta susimastyti, ką daryti, kaip įtakoti šį neigiamą procesą“ (Research Digest, series 3. No. 11,2000).

Mažai mokinių laisvalaikiu domisi klasių auklėtojai. Apie savo aukletinių laisvalaikį jie dažniausiai sužino iš pačių mokinių ( tai nurodė 95,8 % kaimo ir 80 % miesto mokyklų klasių vadovai ). Todėl neatsitiktinai , tik 16,2 % visų apklaustų klasių auklėtojų padeda kūno kultūros mokytojams organizuoti įvairius renginius po pamokų. Tik retkarčiais į juos yra kviečiami mokinių tėvai ( 30 %), o patys klasių vadovaijuose kaip stebėtojai dalyvauja irgi tik kartais ( 50 % ). Nedidelė jų dalis ( 20,6 % ) nurodė, kad rekomenduojama mokiniams pasirinkti įvairias laisvalaikio kūno kultūros formas. Nepopuliarūs per klasės valandėles yra pokalbiai įvairiais kūno kultūros ir sporto klausimais ( 20,6 % ). Kita vertus, dauguma mokyklų vadovų yra patenkinti sportinės veiklos organizavimu mokykloje po pamokų ( 51,6 % kaime ir 58,3 % mieste ), tačiau tai būdingiau vadovėms moterims ( 71 % ), nei vadovams vyrams ( 43,3 % ) (Kardelis, K. ir kt. 2001, p. 92).

Dauguma mokyklų vadovų ( 80 % kaimo ir 53,3 % miesto mokyklų), kaip ir kiti pedagogai, pripažįsta, jog sportinei veiklai po pamokų organizuoti didelę reikšmę turi esama mokyklos sporto bazė, kuri, jų nuomone, yra prasta ( tai nurodė 61,4 % visų apklaustų mokyklų vadovų ) (Kardelis K., ir kt., 2001, p. 92).

Svarbu paminėti ir tai, kad mažėja mokinių domėjimasis fiziškai aktyvios veiklos formomis: mažiau lankoma būrelių, sekcijų, klubų. Tai gali būti ir dėl to, jog mokyklose dar stokojama informacijos apie sporto institucijų veiklą (Zuozienė, 1998).

Nepopuliarios mokyklose darosi sporto varžybos, kūno kultūros ir sporto šventės, sveikatingumo dienos. Kai kuriose mokyklose pedagogai linkę atsisakyti kūno kultūros ir kitų sveikatos ugdymo priemonių po pamokų, poilsio dienomis ir per moksleivių atostogas, motyvuodami tai laiko (savo ir mokinių) stoka, bloga materialine mokyklų baze, sporto inventoriaus stygiumi (Bobrova, 1993).

Sporto žaidimai laisvalaikiu praturtina vaikų judėjimo patirtį nauju turiniu. Pagrindinis sporto pratimų ir žaidimų mokymo tikslas – supažindinti vaikus jiems prieinama forma su įvairiomis sporto šakomis, praturtinti fizinio lavinimo priemones įdomia žaidybine veikla, visapusiškai lavinti vaikus,formuoti judėjimo įgūdžius, reikalingus kasdieniniame gyvenime ir žaidimuose. Tinkamai organizuoti žaidimai ir pratimai skatina vaikus dometis sportu, ugdo įgūdžius ir įpročius sportuoti laisvalaikio metu (Adaškevičienė, 1994, p. 101 ).

Įvairiapusė pagalba moksleiviams didinant savo kasdieninį fizinį aktyvumą, padės jiems susikurti sveiko gyvenimo modelį. Reikia padėti moksleiviams kasdien būti aktyviems, kad tai taptų neatskiriama jų gyvenimo dalimi ir sektinu pavyzdžiu kitiems. Reikia supažindinti moksleivius su fizinio aktyvumo nauda sveikatai (Mickevičienė ir kt., 2003).

Anot K. Kardelio ir kt. (2001), moksleiviškas amžius žmogaus gyvenime yra ypač svarbus: šiuo laikotarpiu ugdomos nuostatos, poreikiai, įsitikinimai, požiūris į įvairius gyvenimo reiškinius, kuriamos socialinės ir kultūrinės veiklos programos, tai yra rengiamasi užimti tam tikrą vietą visuomenėje. Šiuo požiūriu fizinis aktyvumas mokykloje ir už jos ribų turėtų sudaryti sąlygas jaunuoliui įgyti žinių, mokėjimų ir įgūdžių bei juos įtvirtinti asmenybės vertybių sistemoje. Todėl didžiausia atsakomybė tenka jo artimiems žmonėms – tėvams ir pedagogams. Nuo jų požiūrio į fizinį aktyvumą ir sveiką gyvenseną, nuo jų žinių šiais klausimais lygio labai priklauso vaikų sveikata, jų fizinis aktyvumas. Deja, šiandien tėvai ir mokytojai, kurie turėtų rodyti pavyzdį augančiai kartai, dėl savo fizinio pasyvumo ar abejingumo vaikų fiziniam aktyvumui neskatina jų pomėgio fiziškai lavintis. Todėl dažnai laisvalaikiu mokiniai užsiima kita patrauklesne, reikalingesne, bet pasyvesne veikla.

1.2.3. Šeimos poveikis mokinių laisvalaikio fiziniam aktyvumui

Šeima – pirminė visuomenės ląstelė, viena pagrindinių jos struktūros elementų, todėl, kad joje ugdomi vaikai, formuojamas charakteris, idealai (Bajoriūnas, 1997).

Šeimoje labai individualiai tenkinami vaiko materialiniai ir dvasiniai poreikiai. Joje vaikai, perimdami vyresniųjų gyvenimo ir auklėjimo patyrimą, formuojasi kaip būsimieji tėvai. Šeima palankiausiai veikia vaiko psichiką, skatina protinį ir dorovinį vystymąsi, čia visapusiškai tenkinami jo emociniai poreikiai, kiekvienai šeimai būdingas savas auklėjimo stilius, kuris yra jos taikomo vaikui poreikio metodų ir būdų pasekmė. Auklėdami vaiką, tėvai dažniausiai stengiasi jį pažinti ir paveikti taip, kaip tai darydavo jų tėvai. Jie daugeliu atvejų remiasi sukaupta asmenine patirtimi arba įgytomis pedagoginėmis ir psichologinėmis žiniomis (Bajoriūnas, 1997).

Auklėjimo metodų naudojimas esti veiksmingas, jeigu jis atitinka asmenybės ypatumus, todėl pagrindinis reikalavimas – pažinti savo vaiką. Vienaip metodai naudojami, kai vaikas imlus, lengvai auklėjamas, kitaip – kai jis užsidaręs, sunkiai paveikiamas (Jovaiša, 1995).

A. Zaborskio (1997) nuomone, paauglių poreikiai kiekvienoje šalyje yra tokie patys. Tai – tinkamas būstas bei priežiūra, sveika mityba, geros išsilavinimo galimybės ir pagaliau poreikio judėti užtikrinimas.

Mokytojų nuomone, vaikai nenoriai dalyvauja fizineje veikloje po pamokų, nes juos tai daryti mažai skatina tėvai. Tėvų visuomeninė pozicija, požiūris į laisvalaikio praleidimo būdus, sportą palieka ženklius pedsakus vaikų samonėje irgali tapti akstinu kopijuoti tėvų elgesį. Ne mažiau svarbus tėvų ir kitų seimos narių pavyzdys. Tokiu būdu galima teigti, kad šeimos poveikis vaiko fizinio aktyvumo skatinimui yra vienas is pačių svarbiausių veiksnių (Kardelis ir kt. 2001).

Svarbiausias tėvų uždavinys – sudaryti palankias sąlygas vaikų fizinei ir psichinei raidai, mokyti rūpintis savo sveikata, domėtis savo fizinėmis galiomis, įsisamoninti kūno kultūros svarbą. Kad tėvai atliktų šias funkcijas, jie turi būti teoriškai ir praktiškai pasirengę, tvirtai ir giliai įsitikinę šio darbo reikšmingumu (Adaškevičienė, 1996, p. 114 ) .

Dalis tėvų nepakankamai rūpinasi vaikų fiziniu vystymusi, neišnaudoja tų didelių galimybių, kurios slypi šeimos auklėjime (Volbekienė, 1983). Tai rodo, kad būtina ne tik paveikti tėvus, bet ir išplėsti jų sampratą apie aktyvaus judėjimo naudą, pakeisti arba suformuoti palankesnį tėvų požiūrį į savo vaikų sveikatą (Kardelis, 1988). Taigi literatūroje laikomasi vieningos nuomonės, kad nuo tinkamų auklėjimo šeimoje sąlygų, teigiamo tėvų požiūrio, jų asmeninio pavyzdžio nemažai priklauso vaikų fizinis aktyvumas (Kardelis, 1988).

Yra teigiama, kad vaikų polinkis į vieną ar kitą fizinio aktyvumo formą labai priklauso nuo tėvų pomėgių, bei dar vaikystėje susiformavusių įgūdžių, bei kūno kultūros svarbos supratimo. Taigi teigiamas tevų požiūris vieną ar kitą veiklą, tiesiogiai įtakoja mokinį (Kardelis, K. ir kt. 2001).

Labai mažas yra ir pačių tėvų fizinis aktyvumas, nors daugelis jų yra dar labai jauni. Retas kuris aktyviai sportuoja, kartu su tėvais sportuoja mažai vaikų. Taigi tėvai nevertina bendrų užsiėmimų su vaikais ir savo asmeniniu pavyzdžiu nemoko vaikų rūpintis kūno stiprinimuir jo gyvybingumu (Adaškevičienė, 1996, p. 115 ) .

Dauguma tėvų sutinka su teiginiu, kad, jog fizinis aktyvumas gali pagerinti sveikatą, tačiau retai patys mankštinasi, motyvuodami dideliu užimtumu, nors patys pripažysta, jog anksčiau buvo aktyvesni. Retas kuris kartu mankštinasi su vaiku, daugelis to išvis nedaro, o laisvalaikį leidžia kartu prie televizoriaus, ar kitokiu fiziškai neaktyviu būdu (Kardelis ir kt. 2001).

Šeimose, kur gajūs žalingi įpročiai, tėvų ir vaikų požiūris į fizinį aktyvumą būna neigiamas. Kai kurie aukštesniųjų klasių mokinių tėvai, nors ir supranta fizinių pratimų reikšmę ir naudą tausojant sveikatą, patys pripažysta, kad laiku nepaskatino vaikų sportuoti nuo mažens ( Kardelis, K. 1988).

Tėvų įtaka vaikų fiziniam aktyvumui susijusi ir su socialiniu statusu, išsilavinimo lygiu, todėl skirtingų socialinių grupių bei išsilavinimo tėvai daro nevienodą poveikį vaikų požiūriui į kūno kultūrą ir jų elgesiui. Yra manoma jog fiziškai aktyvesni vaikai yra iš tų šeimų, kurių tėvai turi aukštąjį išsilavinimą (Kardelis ir kt. 2001).

Taip pat galima teigti, kad vaikų fizinis aktyvumas yra susijęs ir su tėvų profesijomis. Antai prekybininkų, vadovaujančių darbuotojų, bei medikų šeimose fiziškai pasyvių mokinių yra daugiau, nei fizinį darbą dirbančiųjų šeimose (Kardelis ir kt. 2001).

Pastebėta, kad labiau fiziškai aktyvūs mokiniai yra tie, kurių šeima yra labiau finansiškai apsirūpinusi (Kardelis ir kt. 2001).

Kad vaikas galėtų normaliai augti ir bręsti, jam reikalinga gera tėvų priežiūra ir globa, tinkamas maistas ir dienos režimas. Kuo mažesnis vaikas, tuo labiau jam reikia ramios ir saugios aplinkos, atitinkamo dienos rėžimo, profilaktinių ir sveikatingumo priemonių. Šeimoje vaikas susidaro pirmuosius higienos įgūdžius, sveikos gyvensenos įpročius, pratinasi saugoti ir stiprinti savo sveikatą (Adaškevičienė, 1996, p. 115 ) .

Vertinant tėvų ir pedagogų požiūrį i fizinio aktyvumo problemą, susidaro įspūdis, kad tėvai mano, jog fizine vaikų veikla labiau turėtų užsiimti pedagogai, pedagogai savo ruožtu teigia, jog tėvai laisvalaikiu turėtų prisiimti daugiau atsakomybės uz vaikų fizinį ugdymą (Kardelis ir kt. 2001).

1.2.4. Aplinkos poveikis mokinių laisvalaikio fiziniam aktyvumui

Įvairių mokslininkų vykdytos studijos teigia, kad artima draugystė labai įtakoja vaikų psichosocialinį vystymąsi ir įsitraukimą į fizinę veiklą. Mokslininkai ištyrę savigarbos ir partnerystės įtaką emociniam ir motyvaciniam rezultatui teigė, kad mergaitės ir berniukai gerai sutariantys su kartu sportuojančiais savo bendraamžiais patiria žymiai didesnį džiaugsmą sportuodami bei dažniau renkasi sportinę veiklą už mokyklos ribų. Taip pat jie ištyrė, kad mergaičių ir berniukų artimos draugystės suvokimas ir jos išgyvenimas yra labai susijęs su fiziniu savęs vertinimu, teigiamu poveikiu ir vidine motyvacija sportui bei fiziniams rezultatams. Tėvai, mokytojai ir treneriai turėtų būti mokomi ir skatinami padėti savo vaikams puoselėti ir palaikyti draugiškus santykius sportuojant bei didinti fizinės veiklos naudą bendraujantsu bendraamžiais ( Kardelis, 1988).

E. Adaškevičienė (1996) teigia, jog vaiko fizinį aktyvumą skatina stimuliuojanti aplinka. Tinkamai sutvarkyta aplinka, kurioje gausu įvairių įrenginių, treniruoklių, inventoriaus, skatina vaikus judėti, žaisti judrius žaidimus. Tokia aplinka teikia impulsą viską išbandyti, atlikti įvairius judesius ir veiksmus.

Tiriant fizinį aktyvumą taip pat svarbu įvertinti, kiek savo laisvalaikio moksleiviai praleidžia kitaip negu sportuodami ar žaisdami sportinius žaidimus, pavyzdžiui, žiūrėdami televizijos laidas ir vaizdajuostes, žaisdami kompiuterinius žaidimus. Tokios laisvalaikio formos yra veikiau pasyvios, o moksleiviai laisvalaikį leidžia veikiau vieniši ir izoliuoti.Esama duomenų, jog pernelyg didelis pomėgis žaisti kompiuteriu neigiamai veikia žmonių gyvenimo kokybę. Be to, didelis pamokų ruošos krūvis taip pat sumažina moksleivio laisvąjį laiką ir riboja fizinį aktyvumą (Zaborskis ir kt., 1997).

Žinoma, svarbiausias pasyvaus laiko leidimo pavojus, glūdintis dėl sumažėjusios energijos sąnaudos esant tiems patiems mitybos įpročiams, – antsvoris ir nutukimas. Vaikų nutukimui atsirasti turi reikšmės net nedidelis energijos perteklius, jei jis tęsiasi ilgesnį laiką (Zaborskis ir kt., 1997). Nors augantis televizijos ir kitos elektroninės komunikacijos galimybių populiarumas, automobilių skaičiaus didėjimas ir kitokia techninė pažanga turi labai didelės įtakos fiziškai neaktyvios visuomenės formavimuisi, tačiau kai kurios mokslinės studijos teikia ir optimistiškesnių išvadų. Pavyzdžiui, pateikiama moksliškai pagrįstų faktų, jog didieji elektroninės žiniasklaidos mėgėjai yra labiau fiziškai aktyvūsnegu tie, kurie šia žiniasklaidos rūšimi nesinaudoja. Kiti duomenys liudija, jog labiau mėgstantys kompiuterius moksleiviai yra pažangesni, labiau savimi pasitikintys, daugiau fiziškai aktyvūs (Zaborskis ir kt., 1997).

Vis didėjantį moksleivių užimtumą pasyviomis laisvalaikio praleidimo formomis būtų galima priskirti prie negatyvių procesų, mažinančių moksleivių fizinį aktyvumą. Šie procesai rodo, kad dar nepavyko pereiti į kokybiškai naują lygmenį siekiant optimalios moksleivių judėjimo raiškos ir fizinio ugdymo (Zaborskis ir kt., 1997).

1.2.5. Neformalaus ugdymo įtaka mokinių laisvalaikio fiziniam aktyvumui

Lietuvos švietimo koncepcijos kūrėjai mokinių papildomą ugdymą supranta gana plačiai, kaip permanentinio ugdymo dalį, skirtą vaikų ir paauglių intelektiniams, meniniams, sportiniams socialiniams ir kitiems gebėjimams ugdyti (Zaleckienė, 1994).

Pagrindinis papildomo ugdymo tikslas – sudaryti sąlygas kiekvienam vaikui atskleisti interesus, saviraiškos poreikius, tobulinti savo gabumus ir gebėjimus, plėsti akiratį profesijų įvairovėje (Papildomo ugdymo koncepcija, 1999). Šį tikslą ir jo svarbą vidurinėse bendrojo lavinimo mokyklose atskleidžia vienas iš uždavinių – per meninę, techninę, sportinę ar kitokią veiklą realizuoti saviraiškos ir kūrybos poreikį. Tai rodo, jog nepamokinė sportinė vaikų veikla yra be galo svarbi jų saviraiškai. Taip pat popamokine veikla siekiama ugdyti ir lavinti augantį žmogų, pagal jo galias ir polinkius, atskleidžiant individualius gabumus, sudaryti optimalias sąlygas jo asmenybės saviraiškai. Tyrimai rodo, kad popamokinė veikla turi įtakos paauglių laisvalaikio formų pasirinkimui.

Fizinio ugdymo funkcija labiausiai įgyvendinama per papildomas sporto pratybas po pamokų. Deja, dauguma moksleivių nelanko jokių sporto treniruočių ar mokyklos sporto būrelių pratybų. Pasak I. Zaleckienės (1994), daugelis pedagogų pastebi, kad vaikas, dalyvaudamas neformalioje veikloje, tarsi pasikeičia: tampa aktyvesniu, kūrybiškesniu, darbštesniu, dažnai pasikeičia net jo elgesys.

Papildomas ugdymas mokykloje ne tik sudaro sąlygas vaikams plėtoti savo gabumus, atsiskleisti jų interesams, tačiau sprendžia vaikų ir paauglių užimtumo klausimą, su kuo glaudžiai susijęs jaunimo nusikalstamumas, narkomanija ir kitos aktualios šiam laikmačiui paauglių bėdos. Jeigu nebus aktyviau rūpinamasi vaikų užimtumu bei garantuotas šios veiklos finansavimas, prognozuojama, kad paauglių nusikalstamumas didės (Lamanauskas, 2000).

Įvairiuose būreliuose, klubuose, studijose susirenka vaikai, nors ir skirtingo amžiaus, bet turintys panašių tikslų, idėjų, pomėgių, dažniausiai panašų ir saviraiškos poreikį, kadangi čia buriamasi savo noru, todėl veikla dažniausiai sekasi (Zaleckienė, 1994).

Nustatyta, kad apie 50% šalies mokinių nedalyvauja popamokinėje veikloje – nesimankština, nesportuoja nei bendrojo lavinimo mokykloje, nei sporto mokykloje ar sporto klube. Dėl lėšų stokos daugelyje mokyklų mažinamas valandų skaičius papildomajame ugdyme, dėl to dažniausiai nukenčia kūno kultūros reikmės. Tarptautinės mokinių sveikos gyvensenos ypatumų programos duomenimis, 15 metųamžiaus Lietuvos mergaitės yra priešpaskutinėje vietoje iš 24 Europos šalių pagal fizinį aktyvumą (ne pamokų metu daugiau nei 55% sportuoja tik kartą per savaitę ar rečiau). Nedaug geresnė ir Lietuvos berniukų padėtis – 29,2%, (Zaborskis, 1997).

II. TYRIMO METODAS IR ORGANIZAVIMAS

2. 1. Tyrimo metodika

Tyrimo metu buvo siekta išsiaiškinti, kaip dažnai ir kokia sportine veikla Klaipėdos miesto ,,Vėtrungės“gimnazijos moksleiviai užsiiminėja laisvalaikiu, nustatyti moksleivių požiūrį į laisvalaikio fizinį aktyvumą, bei nustatyti skatinančius ir trukdančius veiksnius.

Tyrimui buvo pasirinkta gimnazijos tipo mokykla, mokinių amžius 15 – 16 metų.

Tyrimo objektas. Moksleivių požiūris į fizinį aktyvumą laisvalaikiu.

Tyrimo hipotezė.1-2 gimnazijos klasiųmoksleivių fizinis aktyvumas laisvalaikiu nėra pakankamas.

Tyrimo uždaviniai:

Teoriniu aspektu išnagrinėti moksleivių fizinį aktyvumą laisvalaikiu.

Ištirti Klaipėdos ,,Vėtrungės” gimnazijos mokinių laisvalaikio praleidimo formas.

Nustatyti mokinių motyvaciją skatinančius veiksnius mankštintis laisvalaikiu.

Atskleisti mokinių nesimankštinimo priežastis, trukdančias realizavimą laisvalaikiu.

Tyrimo metodologija:

Tyrimo tikslo ir uždavinių sprendimo logika buvo grindžiama normatyvine socialinių mokslų paradigma, besiremiančia kiekybiniu požiūriu į tyrimą, kurio mokslinę vertę nusako kiekybiniai rodikliai, t.y. bandymas įžvelgti tiriamų požymių dėsningumus populiacijos lygiu

(Kardelis, 1988).

Konceptualios tyrimo idėjosrėmėsi šiomis teorinėmis nuostatomis:

• humanistinės pedagogikos ir psichologijos Bagdonienė L, Blauzdys V. (2005) : ugdytojas akcentuoja asmeninę ugdytinio pažangą, o vertindamas ją išskiria subjektyviąją pusę (ugdytinio santykį su savimi ir tikslingą edukacinę (skatinamąją veiklą);

• nedirektyvaus mokymo, kai ugdymo proceso metu keičiasi ugdytojo vaidmuo – ugdytojo ir ugdytinio santykiai remiasi pagarbos, lygiateisio bendravimo, atvirumo nuostatomis; nuo vadovavimo pereinama prie skatinimo ugdytis. Šiuo atveju pedagoginio proceso ašis nuo poveikio asmenybei persikelia į asmenybės saviugdą, paliekama galimybė pasirinkti ugdymosi formas ir metodus;

• į asmenybę orientuotos pedagogikos: ugdymo tikslu laikomas savęs pažinimas, asmenybės kaip žmogaus esmės, lemiančios jo veiklą ir santykius su aplinka, plėtotė (Jovaiša, 1995);

2.2. Tyrimo organizavimas.

Tyrimas vyko 2010 m. spalio mėnesį, Klaipėdos ,,Vėtrungės“ gimnazijoje. Tiriamųjų imtį sudarė 100 respondentų, pirmų – antrų gimnazijos klasių mokiniai, iš jų 40 merginų ir 60 vaikinų.

Tyrimo respondentais pasirinkti 1-2 klasės mokiniai, nes, kaip teorinėje dalyje buvo minėta, paauglystės laikotarpyje svarbią vieta užima praktinė veikla (šiuo atveju – aktyvi fizinė veikla). Taip pat šio amžiaus vaikai išgyvena socialinio įsitvirtinimo poreikį, o kryptinga veikla, jos rezultato siekimas – tai naujas poreikio tenkinimo šaltinis.

Siekiant išsiaiškinti mokinių fizinį aktyvumą ir jo raidą laisvalaikiu, pasitelksime 15 punktų klausimyną. Anketinėje apklausoje bus formuluojami atskiri klausimų blokai:

Mokinių požiūris į fizinį aktyvumą laisvalaikiu.

Moksleivių požiūris į neformalų fizinį aktyvumą.

Motyvai skatinantys mokinių laisvalaikio fizinį aktyvumą.

Moksleivių laisvalaikio fizinio aktyvumo formos.

Nesimankštinimo laisvalaikiu priežastys.

Tyrimo etika

Mokyklos vadovai, klasės auklėtojai buvo informuoti apie tyrimo tikslus, informacijos naudojimą, tiriamųjų anonimiškumą. Mokiniai turėjo teisę atsisakyti dalyvauti tyrime.

Respondentai apklausos metu jautėsi patogiai, nebuvo juntama įtampa. Tiriamųjų susikaupimas ir tyla rodė, kad yra objektyvūs tyrimo dalyviai.

Mokiniams, užpildžius anketas, buvo padėkota.

Siekdamasužsibrėžto tikslo, darbe taikiau šiuos tyrimo metodus:

Mokslinės literatūros šaltinių analizė. Mokslinė literatūros analizė buvo atlikta siekiant aptarti teorinius fizinio aktyvumo laisvalaikiu aspektus, patikslinti pagrindines sąvokas, pagrįsti temos naujumą bei atlikti lyginamąją gautų duomenų analizę.

Anketinė apklausa. Anketinės apklausos būdu tyrėme mokinių fizinį aktyvumą laisvalaikiu. Fiziniam aktyvumui įvertinti buvo parengtas klausimynas (anketa), vertinamas fizinio aktyvumo dažnis ir trukmė, motyvacijos ypatumai, laisvalaikio praleidimo formos.

Matematinė statistika. Tyrimo rezultatai apdoroti taikant procentinę išraišką.

Kiekvienasklausimas analizuojamas atskirai ir pateikiami gauti rezultatai.

III. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

Tyrime dalyvavo 100 besimokančių pirmų – antrų gimnazijos klasių mokinių. Tarp tiriamųjų buvo 40 merginų ir 60 vaikinų (žr. 1 pav.).

0x01 graphic

1 pav. Tiriamieji pagal lytį

Pirmiausiai tiriamieji turėjo pažymėti teiginį, atitinkantį jų fizinį aktyvumą. 67 % respondentų pažymėjo, kad jie laisvalaikiu savarankiškai mankštinasi, o 33 %, kad laisvalaikio visiškai neskiria sportui ( žr. 2 pav.)

0x01 graphic

2 pav. Savarankiškas mokinių fizinis aktyvumas laisvalaikiu

44,5 % apklaustųjų moksleivių nurodė, kad lanko tam tikrų sporto šakų treniruotes, 55,5% nelanko jokių sporto šakų treniruočių ( žr. 3 pav.).

0x01 graphic

3 pav. Mokinių fizinis aktyvumas

Apklausos rezultati rodo, kad tam tikras sporto šakas lanko 32,5 % merginų ( žr. 4 pav.). Jos nurodė, kad lanko: šokius, fitnesą, rankinį ir tinklinį.

0x01 graphic

4 pav. Merginos lankančios tam tikras sporto šakas

Vaikinų lankančių tam tikras sporto šakas yra 56,6 %. ( žr. 5 pav.). Jie nurodė, kad lanko fitnesą, tenisą, plaukimą, rankinį, regbį, futbolą, boksą, legvąją atletiką, irklavimą, krepšinį, sunkiąją atletiką,kovines sporto šakas.

0x01 graphic

5 pav. Vaikinai lankantys tam tikras sporto šakas

Pastebėta, jog tarp tiriamųjų daugiausia tam tikras sporto šakas lanko vaikinai 56,6 %, merginos tik 32,5 %.

Į klausimą ar dažnai sportuoja, mankštinasi, treniruojasi daugiausia atsakė, kad moksleiviai sportuoja 2-3 kartus per savaitę 32,5 %, kad kadien sportuoja nurodė 15 % apklaustųjų. 5 % nurodė, kad išvis neskiria sportui laiko ( žr. 6 pav.).

0x01 graphic

6 pav. Mokinių fizinis aktyvumas laisvalaikiu

Respondentai labai įvairiai atsakė į klausimą apie tai, kuo jie užsiima dažniausiai laisvalaikiu. 45 % apklaustųjų paminėjo, kad jie laisvalaikį praleidžia prie kompiuterinių žaidimų ir interneto, 20 % laisvalaikį skiria namų ruošos darbams. Galima sakyti, kad beveik pusė apklaustųjų mieliau laisvalaikį leidžia prie kompiuterio. ( žr. 7 pav.)

0x01 graphic

7 pav. Mokinių laisvalaikio užsiėmimai

Dauguma apklaustųjų mokinių namų darbų ruošimui skiria nuo 1 iki 2 valandų per dieną 37 %. 2 valandas ir daugiau namų darbų ruošimui per dieną skiria 35 % apklaustųjų (žr. 8 pav.).

0x01 graphic

8 pav. Mokinių laisvalaikis skiriamas namų darbų ruošimui

Į klausimą ar dažnai aktyviai poilsiauja mokiniai gamtoje, daugelis respondentų nurodė, kad poilsiauja gamtoje kartą per savaitę 40 %. Kasdien aktyviai gamtoje poilsiauja 5 % moksleivių. Iš apklaustųjų nebuvo nei vieno, kuris niekada nepoilsiauja gamtoje ( žr. 2 lentelę)

Kad apklaustieji vaikai dažnai poilsiauja gamtoje įtakos turi tai, jog jie visi yra gyvenantys pajūryje, todėl prie jūros turi galimybę važiuoti dviračiu ar net nueiti pėstute.

2 lentelė

Mokininių aktyvus poilsis gamtoje

Atsakymo kategorija

Paminėjimo dažnis (%)

Kasdien

4-5 kartus per savaitę

2-3 kartus per savaitę

Kartą per savaitę

40

Kartą per mėnesį

17,5

Keletą kartų per metus

7,5

Niekada

Į klausimą kiek kartų per savaitę mokiniai intensyviai sportuoja, jog jaučia nuovargį ( padažnėja kvėpavimas ir suprakaituoja) 20,0 % atsakė, kad bent kartą per savaitę, 7,5 % apklaustųjų atsakė, kad niekada taip intensyviai nesportuoja (žr. 9 pav.).

0x01 graphic

9 pav. Intensyvus mokinių fizinis aktyvumas

Apklausoje dauguma dalyvavusių merginų sportuoja, 2 – 3 kartus per savaitę 25 %, o kartą per savaitę 20 % visų apklaustųjų merginų ( žr. 10 pav.).

0x01 graphic

10 pav. Merginų fizinis aktyvumas

O apklausoje dalyvavusieji vaikinai sportuoja 2-3 kartus per savaitę net 31, 8% o kartą per mėnesį 20,8 % ( žr. 11 pav.).

0x01 graphic

11 pav. Vaikinų fizinis aktyvumas

Pagal gautus apklaustųjų duomenis, galima teigti, kad vaikinų fizinis aktyvumas yra didesnis nei merginų.

Laisvalaikiu apklaustieji mokiniai per savaitę fiziškai aktyvūs būna daugiausiai maždaug valandą 30%, iki 10 minučių fiziškai aktyvūs būna net 17,5 % visų apklaustųjų, 7 ir daugiau valandų per savaitę fiziškai aktyvūs būna 12,5 % ( žr.12 pav.).

0x01 graphic

12 pav. Mokinių fizinis aktyvumas savaitės eigoje

Dažniausiai apklaustieji mėgta sportuoti su draugais 30 %, o kartais vieni (-os) ar kartais su kitais 42 % ( žr. 13 pav.).

0x01 graphic

13pav. Mokinių sportavimas su draugais

Į klausimą kokios apklaustųjų fizinio aktyvumo rūšys, daugiausia apklaustųjų nurodė, kad jie pėsčiomis eina į mokyklą 45 %, dviračiu važinėja 15 % apklaustųjų. Nei vienas iš apklausoje dalyvavusių nenurodė, kad slidinėja ( žr. 3 lentelę ).

3 lentelė

Laisvalaikio fizinio aktyvumo rūšys

Atsakymo kategorija

Paminėjimo dažnis (%)

Darau rytinę mankštą

Slidinėju

Čiuožiu pačiūžomis

Žaidžiu įvairius sportinius žaidimus

Plaukioju

Keliauju, dalyvauju turistiniuose žygiuose

Pėsčiomis einu į mokyklą

45

Bėgioju

Važiuoju dviračiu

Į klausimą ar yra patenkinti (-os) savo laisvalaikio fiziniu aktyvumu ir ar mano, kad jis yra pakankamas daugiausia atsakė, kad jų nuomone fizinis aktyvumas jų yra tik iš dalies pakankamas 42,5 %, kad nepakankamas fizinis aktyvumas nurodė 27,5 % ( žr. 14 pav.).

0x01 graphic

14 pav. Mokinių nuomonė apie jų fizinio aktyvumo pakankamumą

Mokiniams buvo pateiktas sąrašas, kuriame buvo išvardyti jiems pažystami žmonės. Respondentų buvo klausiama ar kas iš išvardytųjų skatina juos užsiiminėti fiziškai aktyvia veikla laisvalaikiu. Dauguma nurodė, kad juos skatina būti fiziškai aktyviais kūno kultūros mokytojai 40%, tėvas ar mama skatina 25 % visų apklaustųjų, nei vienas mokinys nepažymėjo, kad jį būti fiziškai aktyviu skatintų klasės auklėtojas ( žr. 15 pav. ).

0x01 graphic

15 pav. Mokinių fizinės veiklos skatinimas kitų asmenų

Kai mokinių buvo paprašyta nurodyti priežastį kuri juos skatina laisvalaikiu mankštintis, sportuoti net pusė apklaustųjųnurodė, kad jiems malonu, kad gera fizinė forma, puiki išvaizda pripažįstama kitų žmonių 50 %, kad nori būti žvalūs ir energingi pažymėjo 20 % ( žr. 4 lentelę ).

4 lentelė

Priežastys, kurios skatina mokinius laisvalaikiu mankštintis

Atsakymo kategorija

Paminėjimo dažnis (%)

Noriu būti sveikas (-a)

Noriu būti stiprus (-i)

Noriu būti žvalus (-i) ir energingas (-a)

Besimankštindamas (-a) turiu galimybę susitikti su savo bendraamžiais, pabendrauti

Malonu, kad gera fizine forma, puiki išvaizda pripažįstama kitų žmonių

50

Mankštinimasis skatina visapusišką mano tobulėjimą

Mokinių buvo prašoma nurodyti dėl ko jų manymu jų bendraamžiai mėgsta sportuoti ir mankštintis laisvalaikiu, 25 % apklaustųjų nurodė, kad jų draugai sportuoja ir mankštinasi tam, kad nori gerai atrodyti, 20 % apklaustųjų nurodė, kad jų bendraamžiai sportuoja todėl, kad nori gerai jaustis, būti tvirti ( žr. 5 lentelę).

5 lentelė

Priežastys, dėl kurių mokinių bendraamžiai mėgsta sportuoti

Atsakymo kategorija

Paminėjimo dažnis (%)

Nori smagiai praleisti laisvalaikį

Kad geriau sektųsi mokymasis

Nori laimėti varžybas

12,5

Sportuodami susipažįsta su naujais draugais

Nori sustiprinti sveikatą

12,5

Treniruotėje susitinka su draugais

Nori gerai jaustis, būti tvirti

Nori gerai atrodyti

25

Sportuoja, nes treniruotes lanko draugai

Iš gautų apklausos rezultatų galima daryti išvadą, kad daugelis apklaustųjų mokinių laisvalaikiu sportuoja todėl, kad gerą fizinę formą ir puikią išvaizdą pripažįsta kiti žmonės taip pat nemažai apklaustųjų galvoja, kad ir jų bendraamžiai sportuoja laisvalaikiu dėl to, kad nori gerai atrodyti.

Iš 6 lentelėje pateiktų duomenų matome, kad apklaustieji mokiniai trukdančią priežastį aktyviai laisvalaikiu sportuoti nurodo pritingėjimą 45 %, nei vienas iš mokinių nenurodė, kad jie mano, kad būti fiziškai aktyviam nereikalinga ar, kad poreikio mankštintis neišugdė mokykla.

6 lentelė

Priežastys, trukdančios aktyvų laisvalaikį

Atsakymo kategorija

Paminėjimo dažnis (%)

Neturiu laiko

Silpna sveikata

Pritingiu

Nedrįstu (varžausi)

2,5

Neturiu jėgų ir valios

2,5

Didelis mokymosi krūvis

12,5

Manau, kad nereikalinga

Domiuosi kitomis laisvalaikio formomis

Trūksta informacijos, reklamos

2,5

Neišugdė poreikio mankštintis šeima

Neišugdė poreikio mankštintis mokykla

Aptariant tyrimo rezultatus, svarbu išskirti šiuos pastebėjimus, jog sveikata yra ne tik reikšmingiausia, bet ir būdingiausia tirtiems mokiniams vertybė. Tai sutampa su kitų tyrėjų Astrauskienė A, Jansonienė A.J, Šapokienė L. (2004) duomenimis, gautais atliekant panašaus pobūdžio tyrimus. Kita vertus, pastebėjau, kad sportuojantiems mokiniams ši vertybė yra daug reikšmingesnė ir svarbesnė. Manau, tai yra logiška, nes sveikata yra labai svarbi pradedant vaikams aktyviai sportuoti. Pavyzdžiui, Bagdonienė L, Blauzdys V. (2005) nurodo, jog net 26 proc. sportuojančių paauglių jaučia didelių fizinių kruvių baimę. Todėl, kad mokiniams kurių gera sveikata, kur kas lengviau išsilaikyti aktyviame sporte. Be to, sveikatos vaidmuo dar labiau padidėja, didėjant sportiniam meistriškumui bei siekiant gerų sportinių rezultatų.

Mokiniai mieliau sportuoja su geru ir ištikimu draugu. Sportinė veikla galbūt sudaro geresnes sąlygas užsimegzti tvirtai draugystei. Tai, kad draugai yra labai svarbi vertybė mokiniams, pažymi ir kiti autoriai Čiužas, Ratkevičienė (2000).

Dauguma šio amžiaus mokinių sportuoja dėl malonumo, patiriamo sportinės veiklos metu, o ne dėl utilitarinių tikslų. Tuo tarpu nesportuojantys paaugliai daugiau laiko skiria mokslui, papildomoms žinioms įgyti, kurios gali ateityje padėti renkantis pelningesnę profesiją. Ši prielaida galbūt paaiškina faktą, kad tik šie paaugliai gyvenimo išmintį, pažiūrų platumą nurodė kaip jiems reikšmingiausias vertybes (Baltramonaitienė, 2000).

Tyrimo duomenimis, sportuojantys mokiniai mano esantys drąsesni ir ryžtingesni už nesportuojančius mokinius. Galima daryti prielaidą, jog sportinio rezultato siekimas, didėjantkonkurencijai tarp moksleivių, verčia išsiugdyti tokias savybes, kaip atkaklumas, ryžtingumas bei drąsa. Tai patvirtina ir kitų mokslininkų tyrimai. Bagdonienė L, Blauzdys V. (2005) nurodo, kad šio amžiaus sportuojantiems paaugliams atkaklumas, užsispyrimas, ryžtingumas ir savarankiškumas yra ypač svarbios savybės.

Per nuolatines pratybas gali kisti fiziniai moksleivių gebėjimai, fizinė sveikata bei išvaizda irelgesys. Literatūroje randama teiginių, kad sportuojantys moksleiviai labiau vertina šiuos gebėjimus ir laiko savepatrauklesniais, lyginant su nesportuojančiais. Be to, sporte neužtenka visą dėmesį sukoncentruoti į fizinį rengimą, nors ir kaip tai būtu svarbu siekiant sportinių rezultatų.

Visuomenės sveikatos mokslo atstovai ir kūno kultūros specialistai seniai diskutuoja, kokius fizinio aktyvumo, trukmės ir intensyvumo, normatyvus taikyti visuomenei. Nepaisantnuomonių įvairovės, pastaruoju metu vieningai sutariama, jog jauniems žmonėms tinkamiausias yra vidutinio intensyvumo fizinis aktyvumas. Yra moksliškai pagrįstųduomenų, jog butent toks, nuosaikus ir nuolatinis fizinis aktyvumas, tapęs gyvenimo norma, yranaudingas sveikatai (Welk, Corbin, Dale,2000).

Mokslinėje literatūroje ypačdaug rašoma apie vaikųir paaugliųfizinio aktyvumoskatinimo veiksnius, atkreipiant dėmesį įpsichosocialinės aplinkos veiksnius, tokius kaipmotyvacija, kompetencijos didinimo galimybės, patirtas džiaugsmas, tėvų, mokytojųirbendraamžiųpaskatinimas, socialinėir ekonominėšeimos buklė, sportui ir laisvalaikiui skirtųpriemoniųprieinamumas ir kt. (Malina, 1996). Šiųveiksniųreikšmės įvertinimas ir suvokimas, kaip juoskontroliuoti, yra viena svarbiausiųjaunųžmoniųfizinio aktyvumo skatinimo programųįgyvendinimo prielaidų.

1999m. tarptautinėekspertųgrupėsuformulavo pagrindines jaunųžmoniųfizinioaktyvumo rekomendacijas (Sallis, Prochaska, Taylor, 1999). Jose teigiama, jog visi jauni žmonės kas dienąnors valandąturėtųbūti pakankamai fiziškai aktyvūs. Pakankamas fizinis aktyvumas kai pajuntamaspadažnėjęs pulsas, kvėpavimas, šiluma. Toks fizinio aktyvumo lygis pasiekiamas greitai einant, žaidžiant krepšinįir pan. Be to, fizinėveikla, stiprinanti raumenųsistemą, turėtųbūtitaikoma dvi ar daugiau dienųper savaitę. Šios rekomendacijos visiškai skyrėsi nuo ankstesniųjų,suformuluotų1994 m. (Sallis, 1994), kuriose buvo siūloma tenkintis 20 minučiųtrukmėsaktyvios fizinės veiklos užsiėmimais tris ar daugiau kartųper savaitę.

Daugelis moksliniųstudijųpatvirtina, jog reguliari fizinėveikla gerina vaikųfizinę,psichinęir socialinęsveikatąbei jųvertybiųsistemą (Prochaska, Sallis, Long, 2001).

IŠVADOS

1 – 2 gimnazijos klasių moksleiviai labiausiai mėgsta sportuoti su draugais.

Labiausiai moksleivius skatina būti fiziškai aktyviais kūno kultūros mokytojai, draugai, bei jų tėvai.

Pagrindine priežastimi, trukdančia laisvalaikio fizinio aktyvumo realizavimą, respondentai įvardino valios stoką, bei tingėjimą.

Daugelis apklaustųjų mokinių laisvalaikiu sportuoja todėl, jog gerą fizinę formą irpuikią

išvaizdą pripažįsta kiti žmonės, taip pat nemažai apklaustųjų galvoja, kad ir jų

bendraamžiai sportuoja laisvalaikiu dėl to, kad nori gerai atrodyti.

Dauguma moksleivių nepakankamai vertina aktyvaus poilsio svarbą laisvalaikiu, o laisvalaikį dažniausiai skiria įvairioms pasyvioms pramogoms.

Tyrimas atskleidė, jog daugiau nei pusė apklaustųjų mieliau laisvalaikį leidžia prie

kompiuterio, bei užsiima kita fiziskai neaktyvia veikla.

Atlikus tyrimą, kuriame buvo apklausti 1-2 gimnazijos klasių moksleiviai, galime teigti, jog moksleivių fizinis aktyvumas laisvalaikiu yra nepakankamas.

REKOMENDACIJOS

Kūno kultūros mokytojams

Remdamiesi teorinės analizės bei empirinių tyrimų būdu gautomis išvadomis bei rezultatais, rekomenduojame:

• dirbdami su vaikais ir jaunimu, neapsiribokite tik fiziniu ypatybių lavinimu sportinėje veikloje, o išnaudokite dvasinio ugdymo galimybes. Skatinkite dvasinį fiziškai aktyvių mokinių ugdymą.

• mokėkite įtikinti auklėtinius, kad jie savo sportavimo tikslu matytų fizinį aktyvumą, o ne tik troškima laimėti, t.y. siekite, kad vaikui fizinis aktyvumas būtu ne tik kaip laimėjimas, bet ir gyvenimo būdas bei patirtis.

• nepamirškite, kad be vertybių , kurios yra svarbios siekiant sportinės sėkmės egzistuoja ir daugiau visuomenėje pripažintų bei vertinamų vertybių. Todėl teikite žinių apie tokias vertybes, aiškinkite jų svarbą harmoningai asmenybei. Be to, ši informacija privalo turėti platesnę, t.y. siekti plėsti fiziškai aktyvių mokinių interesų ratą, neleisti apsiriboti tik domėjimusi sportine veikla. Atminkite, jog tik nedaugelis iš mokykloje aktyviai sportuojančių mokinių ateityje susies savo gyvenimą su sportu, todėl įsijautimas į sportininko vaidmenį neturėtų būti pagrindinis veiksnys. LITERATŪRA

Spausdintinės knygos, monografijos, daugiatomiai leidiniai

Adaškevičienė, E. ( 1994 ) . Vaikų fizinio ugdymo pedagogika. Vilnius: Egalda.

Adaškevičienė, E. ( 1996 ) . Judėjimas – vaiko sveikata, stiprybė, grožis. Klaipėda: KU l- kla.

Adaškevičienė, E. (1999). Vaikų sveikatos ugdymas. Vilnius: Lietuvos sporto informacijos centras.

Adaškevičienė, E. (2004). Vaikų fizinės sveiaktos ir kūno kultūros ugdymas. Klaipėda: KU l-kla.

Astrauskienė A, Jansonienė A.J, Šapokienė L. (2004). KTU studenčių edukacinių galimybių panaudojimas sveikos gyvensenos įgūdžiams sudaryti. Švietimas per sportą. Vilnius: VU.

Bajoriūnas, Z. (1997). Šeimos edukologija. Vilnius: Jošara.

Balšaitis J. (1998). Būkite sveiki ir stiprūs, vaikai. Vilnius.

Baublienė R. (2003). Asmenybės raida ir nuolatinė saviugda. Kaunas: LKKA.

Blauzdys V. (2001). Darželinukų ir moksleivių fizinio ugdymo kaita. Vilnius.

Čiužas, A., Ratkevičienė, V. (2000). Vertybinių jaunimo orientacijų tyrimai Lietuvoje.

Sociologija: praeitis ir dabartis, 4, 19-24.

Davidavičienė A. (1996). Sveikos gyvensenos įtvirtinimasmokyklose. Vilnius. Vilniaus pedagogikos institutas.

Dineika K. (2001). Psichofizinė treniruotė. Vilnius: LSIC.

Jacikevičius A. (1996). Siela. Mokslas. Gyvensena. Vilnius: Žodynas.

Jovaiša L. (1985). Ugdymo gairės. Kaunas: Šviesa.

Jovaiša L. (1987). Pedagogikos pagrindai. Kaunas: Šviesa.

Jovaiša L. (1995). Hodegetika. Vilnius: Agora.

Kardelis K. (1988). Teigiamo moksleivių požiūrio į fizinį aktyvumą ugdymas. Kaunas:

LKKA.

Kardelis, K., Kavaliauskas, S., Balzeris, V. (2001). Mokyklinė kūno kultūra: realijos ir perspektyvos. Kaunas: ­LKKA.

Kardelis, K, Stakytė, S. (2003). Skirtingo fizinio aktyvumo paauglių mokymosi motyvacijos. Kaunas; LKKA.

Cruz, J., Baixados, M., Valiente, l., Capdevila. (1995). Prevalent values in young Spanish pupils’ physical activity . International review of the sociology of sport, 30 (3/4), 232-368.

Kvieskienė G. (1996). Moksleivių laisvalaikio kultūra. Vilnius.

Lamanauskas V. (2000). Edukologijos praktikumas. Šiauliai.

Malinauskas R. (2004). Sportuojančių moksleivių vertybių ypatumai. Švietimas per sportą. Vilnius: VU.

Mickevičienė, D., Motiejūnaitė, K. (2003). Moksleivių fizinis aktyvumas. Rekomendacijos mokytojui. LKKA. Kaunas.

Miškinis, K. (2002). Sporto pedagogikos pagrindai. Kaunas: LKKA.

Muliarčikas A. (2003). Kauno studentų laisvalaikio fizinis aktyvumas ir jį lemiantys veiksniai. Sporto mokslas. 5 (50). P. Vilnius: Egalda.

Stonkus, S. (2002). Sporto terminų žodynas. Kaunas: LKKA.

Stoškus K. (1981). Menas ir laisvalaikio kultūra. Vilnius: Mintis.

Šalkauskis S. (1992). Pedagoginiai raštai. Kaunas: Šviesa.

TamošauskasP. (2000). Humaniškai orientuotas studentų fizinis ugdymas. Vilnius: Technika.

Tamošauskas P, Rėgalienė G, Mačys A. (2003). Studentų fizinio ugdymo teorijos ir metodikos pagrindai. Vilnius: Technika.

Volbekienė, V. (1983). Moksleivių fizinis auklėjimas ir laisvalaikis. Kaunas.

Zaborskis A. Dumčius S., (1996). Mokinių fizinio aktyvumo veiksniai. Vilnius.

Zaleckienė I. (1994). Moksleivių papildomas ugdymas. Vilnius: Pedagogikos institutas.

Žilinskienė, E., Gudzinskienė, V. (2003). Gyvensena ir sveikata. Vilnius.

Zuozienė, I. J. (1998). Kūno kultūros ir sveikos gyvensenos žinių įtaka moksleivių fiziniam aktyvumui. Kaunas: LKKA.

Įstatymai bei kiti teisės norminiai aktai

Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (2003). Vilnius.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 746, (1999).

Papildomo ugdymo koncepcija. 1999. Vilnius.

Straipsnis iš spausdintinės monografijos, knygos, konferencijų medžiagos

Batutis O. (2003). Moksleivių požiūris į fizinę saviugdą ir ugdymo galimybės mokykloje: (Daktaro disertacija). Kaunas: LKKA.

Baltramonaitienė, Daiva. Socialinių-humanitarinių mokslų vaidmuo universitetinio ugdymo sistemoje: mokslinių straipsnių rinkinys. Kaunas: Akademija, 2000, p. 268-273. ISBN 9955-448-01-6.

Bobrova, L. (1993). Bendrojo lavinimo mokyklų pedagogų kolektyvo vaidmuo ugdant sveiką moksleivių gyvenseną. Įvairaus amžiaus žmonių sveikos gyvensenos problemos: tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga. Kaunas: LKKI.

Davidavičienė A. (1993). Sveikatos ugdymas. Lietuvos švietimo reformos gairės: straipsnių rinkinys. Vilnius, p. 149-155.

Lee, M. J. (University of Brighton) Cockman, M. JOURNAL: International Review for the Sociology of Sport (IRSS), 30(3/4), 337 – 351.

Malina, R. (1996). Tracking of physical activity and physical fitness across the lifespan.

Research Quarterly for Exercise and Sport, 67.

Motivating Kids in Physical Activity// Research Digest, Series 3, No. 11, September 2000

Prochaska, J. J., Sallis, J. F., & Long, B. A. (2001). Physical activity screening measure foruse with adolescents in primary care. Archives of Paediatrics and Adolescent Medicine.

Sallis, J. F., eds. (1994). Physical activity guidelines for adolescents (special issue).

Pediatric Exercise Science, 6.

Sallis, J. F., Prochaska, J. J., & Taylor, W. C. (1999). A review of correlates of physical

activity of children and adolescents. Medicine and Science in Sports and Exercise, 32.

Smalinskaitė I. (2002). Moksleivių olimpinis ugdymas kaip pedagoginė sistema : (Daktaro disertacijos santrauka). Vilnius : VPU.

Visagurskienė, K. (2005). Skirtingo fizinio aktyvumo vaikų sveikata. Konferencijos medžiaga. LKKA. Kaunas.

Zaborskis A. (1997). Lietuvos moksleivių sveikata ir jos stiprinimas: Habilituotas darbas. Kaunas. P. 96.

Welk, G. J., Corbin, C. B., Dale, D. (2000). Measurement issues in the assessment of

physical activity in children. Research Quarterly for Exercise and Sport, 71.

Spausdintiniųserijinių leidinių straipsniai

Bagdonienė L, Blauzdys V. (2005). V-VI klasių mokinių intereso kūno kultūrai lygių kaita. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas. Nr 4 (58). P. 3-10. Vilnius: VPU.

Blauzdys V., Jasiūnas M. (2000). 11-12 klasių mokinių miesto ir kaimo moksleivių požiūris į kūno kultūros pamokas. Sporto mokslas. 4 (22), p. 57-62.

SANTRAUKA

Darbo pavadinimas:Moksleiviųlaisvalaikiofizinio aktyvumo optimizavimas.

Darbo autorius: A. Grikšas.

Studijų lygis, programa ir dalykas: Kūno kultūros bakalauro studijų programos baigiamasis darbas.

Darbo vadovas: prof. habil. dr. E. Adaškevičienė.

Universiteto pavadinimas: Klaipėdosuniversitetas.

Tyrimo hipotezė. 1-2 gimnazijos klasių moksleivių fizinis aktyvumas laisvalaikiu nėra pakankamas.

Tyrimo tikslas: Nustatyti moksleivių požiūrį į laisvalaikio fizinį aktyvumą, bei nustatyti skatinančius ir trukdančius veiksnius.

Tyrimo uždaviniai:

1. Teoriniu aspektu išnagrinėti moksleivių fizinį aktyvumą laisvalaikiu.

Ištirti Klaipėdos ,,Vėtrungės” gimnazijos mokinių laisvalaikio praleidimo formas.

Nustatyti mokinių motyvaciją skatinančius veiksnius mankštintis laisvalaikiu.

Atskleisti mokinių nesimankštinimo priežastis, trukdančias realizavimą laisvalaikiu.

Tyrimo metodai:

Mokslinės literatūros analizė ir apibendrinimas.

Anketinėapklausa.

Matematinė statistika.

Pastaruoju metu atkreipiamas didelis dėmesys į paauglių fizinį aktyvumą laisvalaikiu, jo trūkumą bei su tuo susijusias sveikatos problemas. Galima teigti, jog žmogaus fizinių kūno galių mažėjimas gali lemti ir visos asmenybės laipsnišką degradaciją.

Siekiant atskleisti paauglių požiūrį į laisvalaikio fizinį aktyvumą, bei nustatyti skatinančius ir trukdančius veiksnius tyrime dalyvavo 100 respondentų pirmų – antrų gimnazijos klasių mokiniai, iš jų 40 merginų ir 60 vaikinų.

Tyrimo metu atskleista, jog asmenybės poziciją įtakoja veiksniai: prigimtinės jėgos, kognityvinė raida, dvasinis tobulumas, išmokimas, grupinis prisitaikymas, ugdytinių veikla.

Dauguma moksleivių nepakankamai vertina aktyvaus poilsio svarbą laisvalaikiu, o laisvalaikį dažniausiai skiria įvairioms pasyvioms pramogoms.

Atlikus tyrimą, kuriame buvo apklausti vyresnių klasių moksleiviai, galime drąsiai teigti jog moksleivių fizinis aktyvumas laisvalaikiu yra nepakankamas.

SUMMARY

Work subject: Optimization of pupils’ physical activity during leisure time.

Work author: A.Grikšas.

Level, programme and subject of studies: Final thesis of Bachelor study programme in Physical education.

Academic adviser: Prof. Habil. Dr. E. Adaškevičienė.

University: Klaipėda University.

Research hypothesis. Presupposition that pupils’ physical activity during leisure time is not sufficient can be considered the main research hypothesis.

Research objective: To determine pupils’ opinion on physical activity during leisure time and to establish encouraging and hampering factors.

Research tasks:

1. To examine pupils’ physical activity during leisure time on theoretical grounds.

2. To study forms of leisure spending of pupils Klaipėda “Vėtrungės” gymnasium.

3. To find out pupils’ motives, encouraging them to exercise during leisure time.

4. To reveal causes of pupils’ non-exercising, hampering its implementation during leisure time.

` Research methods:

Analysis and summarizing of scientific literature.

Questionnaire survey.

Mathematical statistics.

Recently, full attention is turned to physical activity of teenagers during leisure time, its insufficiency and related health problems. Admitting overall education of personality, it can be stated that reduction of human physical strength and his insufficient training and nurturance may predetermine gradual degradation of the entire personality.

In order to reveal teenagers opinion on physical activity during leisure time and establish encouraging and hampering factors 100 respondents – pupils of the first and the second gymnasium grades – participated in the research, of which 40 were girls an the remaining 60 were boys.

During the research it is revealed that personality position is influenced by the following factors: natural forces, cognitive development, natural mental perfection, acquisition, group adaptability, activities of pupils.

Mostpupils insufficiently evaluate importance of active rest during leisure time, and often contribute their leisure time for various inactive pastimes.

After conducted research, where pupils of senior grades were interrogated, we may safely state that physical activity of pupils during leisure time is insufficient.

PRIEDAI

Priedas Nr. 1.

ANKETA

Gerbiamas moksleivi,

Klausimyno tikslas – sužinoti Tavo požiūrį į savo sveikatos fizinį ugdymą. Klausimynas yra anoniminis Tavo atsakymai bus pateikti apibendrinant statistinius duomenis.

Tau tinkamus atsakymus pažymėk skrituliu (O) arba parašyk savo atsakymą tam skirtoje vietoje. Tikiuosi nuoširdžių ir išsamių atsakymų.

Apibrauk tinkamą variantą

Tavo lytis:

Vaikinas.

Mergina.

FIZINIS AKTYVUMAS LAISVALAIKIU:

1. Ar Tu mankštiniesi laisvalaikiu savarankiškai ?

a) Taip.

b) Ne.

2. Ar lankai kokias tai sporto šakos treniruotes ?

a) Taip.

b) Ne.

Jei lankai, tai kokias ? ........................

3. Ar dažnai sportuoji, treniruojiesi, mankštiniesi laisvalaikiu ?

a) Kasdien. d) Kartą per savaitę.

b) 4-5 kartus per savaitę. e) Kartą per mėnesį.

c) 2-3 kartus per savaitę. f) Niekada.

4. Nurodyk dažniausią laisvalaikio užsiėmimą (nebūtinai sportinį):

a) Televizija. d) Namų ruošos darbai.

b) Kompiuteriniai žaidimai, internetas. e) Sportinė veikla.

c) Knygų skaitymas.

5. Kiek laisvalaikio per dieną skiri ruošti namų darbus ?

a) iki 1 val.

b) 1 – 2 val.

c) 2 val. ir daugiau.

6. Ar dažnai aktyviai poilsiauji gamtoje (pasivaikščiojimai, pasivažinėjimai dviračiu, plaukiojimas ežeru ir kt.) ?

a) Kasdien. e) Kartą per mėnesį.

b) 4-5 kartus per savaitę. f) Keletą kartų per metus.

c) 2-3 kartus per savaitę. g) Niekada.

d) Kartą per savaitę.

7. Kiek kartų per savaitę laisvalaikiu mankštiniesi, jog jauti nuovargį (padažnėja kvėpavimas ir suprakaituoji)?

a) Kasdien. e) Kartą per mėnesį.

b) 4-5 kartus per savaitę. f) Keletą kartų per metus.

c) 2-3 kartus per savaitę. g) Niekada.

d) Kartą per savaitę.

8. Kiek valandų per savaitę laisvalaikiu mankštiniesi ?

a) Iki 10 minučių. d) Maždaug 2-3 valandas.

b) Maždaug pusvalandį. e) Maždaug 4-6 valandas.

c) Maždaug valandą. f) 7 ir daugiau valandų.

9. Sportuoji vienas(-a) ar su kuo nors ?

a) Vienas(-a).

b) Su kitais.

c) Kartais vienas(-a), kartais su kitais.

10. Laisvalaikio fizinio aktyvumo rūšys.

a) Darau rytininę mankštą. f) Plaukioju.

b) Slidinėju. g) Keliauju, dalyvauju turistiniuose žygiuose.

c) Čiuožiu pačiūžomis. h) Pėsčiomis einu į mokyklą.

d) Žaidžiu įvairius sportinius žaidimus. i) Bėgioju.

e) Važinėju dviračiu.

11. Ar esi patenkintas savo laisvalaikio fiziniu aktyvumu ir manai, kad jis yra pakankamas?

a) Taip.

b) Ne.

c) Iš dalies.

12. Pateiktame sąraše – Tau pažįstami žmonės. Ar kas nors iš jų skatina Tave užsiiminėti fiziškai aktyvia veikla (mankštintis, sportuoti ir pan.) laisvalaikiu?

a) Tėvas, mama. d) Klasės auklėtojas.

b) Brolis, sesuo. e) Kūno kultūros mokytojas.

c) Geriausias draugas. f) Kiti asmenys.

13. Nurodyk priežastį, kuri Tave skatina laisvalaikiu mankštintis, sportuoti.

a) Noriu būti sveikas(-a).

b) Noriu būti stiprus(-i).

c) Noriu būti žvalus(-i) ir energingas(-a).

d) Besimankštindamas(-a) turiu galimybę susitikti su savobendraminčiais, pabendrauti.

e) Malonu, kai gera fizinė forma, puiki išvaizda pripažįstama kitų žmonių.

f) Mankštinimasis skatina visapusišką mano tobulėjimą.

14. Šiame sąraše yra nurodytospriežastys dėl ko Tavo bendraamžiai mėgsta sportuoti ar mankštintis laisvalaikiu.

a) Nori smagiai praleisti laisvalaikį.

b) Kad geriau sektųsi mokymasis.

c) Nori laimėti varžybas.

d) Sportuodami susipažįsta su naujais draugais.

e) Nori sustiprinti sveikatą.

f) Treniruotėje susitinka su draugais.

g) Nori gerai jaustis, būti tvirti.

h) Nori gerai atrodyti.

i) Sportuoja, nes treniruotes lanko draugai.

15. Jeigu nesimankštini laisvalaikiu, pažymėk priežastis, trukdančias tai daryti.

a) Neturiu laiko. g) Manau, kad nereikalinga.

b) Silpna sveikata. h) Domiuosi kitomis laisvalaikio formomis.

c) Pritingiu. i) Trūksta informacijos, reklamos.

d) Nedrįstu (varžausi). k) Neišugdė poreikio mankštintis šeima.

e) Neturiu jėgų ir valios. l) Neišugdė poreikio mankštintis mokykla.

f) Didelis mokymosi krūvis.

Join the Conversation