Doc. Algimantas Paulauskas
6. GYVYBĖS ĮVAIROVĖ
Organizmų įvardijimas ir klasifikavimas
TaksonomijaDvinario (binarinio) vardo suteikimas
Kas yra rūšis[Link]Klasifikacija
Rūšies struktūra. Rūšis kaip sistema
Rūšis — kokybinis evoliucinio proceso etapas
Moneros
ProtistaiGrybaiAugalaiGyvūnai
Paskaitos temos
Organizmų įvardijimas ir klasifikavimas
Tarkime, kad jūsų paprašytų suklasifikuoti jums žinomus gyvus organizmus. Greičiausiai jūs pradėtumėte nuo sąrašo sudarymo ir kiekvienai rūšiai duotumėte pavadinimą. Tada organizmus skirstytumėte į atskiras grupes. Tačiau kuo jūs remsitės – spalva, dydžiu ar tuo, kad šie organizmai susiję su jumis? Nuspręsti, kiek bus grupių, kokios jos ir kokia jų išdėstymo tvarka – nelengva, turbūt dažnai jūs turėtumėte keisti nuomonę ar net viską pradėti iš naujo. Taip pat ir biologams nebuvo lengva nuspręsti, kaip klasifikuoti gyvus organizmus, todėl klasifikacijos istorijoje atsirado nemažai pakeitimų.
Paskaitos temos
Taksonomija (gr. taxis – išdėstymas, sutvarkymas + nomos – dėsnis) – augalų ir gyvūnų sistematikos skyrius, tiriantis organizmų klasifikacijos principus, metodus ir taisykles, nustatantis taksonominius rangus. Dabar naudojami moksliniai pavadinimai yra kilę iš lotynų kalbos. Pirmasis taksonomija susidomėjo žymus graikų filosofas Aristotelis. Daug vėliau, XVII a., anglų gamtininkas Džonas Rėjus (John Ray) taip pat manė, kad kiekvienam organizmui turi būti duotas nuolatinis pavadinimas. Jis sakė: ,,kai žmonės nežino gamtinių objektų pavadinimų ir jų savybių, jie negali suprasti ir tiksliai aprašinėti”.
Paskaitos temos
Dvinario (binarinio) vardo suteikimas
XVIII a. viduryje europiečių kelionių į tolimas pasaulio šalis dėka buvo aptikta daug naujų organizmų rūšių. Būtent tuo metu Karlis Linėjus (1707-1778) sukūrė rūšių įvardijimo dvinarę (binarinę) nomenklatūrą. Pavadinimas, duodamas rūšiai, yra dvinaris, nes turi dvi dalis. PavyzdŽiui, dvi skirtingos lelijų rūšys vadinamos Lilium bulbiferum (raudonoji lelija) ir Lilium canadense (kanadinė lelija). Pirmasis Žodis, Lilium, reiškia gentį – tai klasifikacijos vienetas, rangas, kuriam gali priklausyti daug rūšių. Antrasis žodis – tai tos genties rūšiai būdingas epitetas. Šiuo epitetu apibūdinamas organizmas. Mokslinis pavadinimas rašomas pasvirusiu šriftu (kursyru).
Paskaitos temos
Kas yra rūšis
Yra keli rūšies nustatymo būdai, ir kiekvienas būdas turi savų privalumų ir trūkumų. Linėjus manė, kad kiekvienai rūšiai būdingi tik tam tikri bruožai, kurių neturi panašioms rūšims priklausantys individai. Paukščiai nuo kitų organizmų skiriasi kūno, kojų, snapo ar sparnų forma, dydžiu ir spalva. Tačiau žinoma, kad ir tarp tos pačios rūšies individų yra skirtumų. Skirtumai tarp patinų ir patelių, tarp jauniklių ir suaugusiųjų kartais trukdo nuspręsti, kuriai rūšiai priklauso vienas ar kitas organizmas .
Biologinis rūšies apibrėžimas remiasi nuostata, kad bendrus bruožus tėvai perduoda palikuonims. Šis apibrėžimas, teigiantis, kad rūšies individai kryžminasi tarpusavyje ir dalijasi bendrą genų rinkinį, tinka tik lytiškai besidauginantiems organizmams ir netaikomas besidauginantiems nelytiškai. Lytiškai besidauginantys organizmai ne visuomet yra izoliuoti dauginimosi prasme, kaip gali atrodyti. Kai rūšies geografinio paplitimo sritis plati, rūšies viduje gali egzistuoti skirtingi tipai, kurie kryžminasi tarpusavyje, jei tik populiacijos susisiekia. Tokių stebėjimų dėka mokslininkai davė populiacijoms porūšių statusą, ir iš trijų žodžių sudarytą vardą. Pavyzdžiui, Elaphe obsoleta bairdi ir Elaphe obšoleta obsoleta yra du tos pačios gyvačių rūšies Elaphe obsoleta porūšiai. Galbūt iš tikro šie porūšiai yra atskiros rūšys. Netgi aiškiai besiskiriančios rūšys kartais susikryžmina. Taigi pagal tai, ar individai kryžminasi tarpusavyje, ar ne, negalima spręsti apie jų priklausomybę tai pačiai ar skirtingoms rūšims.
Čia aptariama klasifikacija – organizmų priskyrimas atskiriems rangams, remiantis filogeneze – organizmų istoriniu vystymusi. Šiuo požiūriu rūšis yra žemesnis už gentį rangas. Tos pačios genties rūšys turi šiuolaikiškus bendrus protėvius nei rūšys, priklausančios kitoms taksonominėms grupėms. Taksonai (gr. taxis – iš-dėstymas, sutvarkymas) yra tam tikri klasifikacijos rangai, apimantys giminingų organizmų grupes; Rosa ir Felis yra genties lygio taksonai. Bendras protėvis yra tas, iš kurio atsirado bent jau dvi kilmės linijos (pvz., visos rožės kilo iš vieno protėvio).
Paskaitos temos
Klasifikacija
Klasifikacija, prasidedanti organizmo įvardijimu, apima taksonomiją, nes gentis ir rūšis yra du klasifikacijos rangai. Anksčiau minėti asmenys buvo sistematikai, prisidėję prie klasifikacijos plėtojimo. Aristotelis gyvus organizmus suskirstė į 14 grupių – žinduolius, paukščius, žuvis ir taip toliau. Po to jis grupės viduje suskirstė organizmus pagal dydį. Rėjus naudojosi natūralesne sistema, jis grupavo gyvūnus ir augalus pagal esamus jų giminystės ryšius. Linėjus skirstė augalus į rangus pagal žiedo dalių skirtumus; rangai – rūšis, gentis, eilė (augalų klasifikacijoje), būrys (gyvūnų klasifikacijoje) ir klasė – naudojami ir dabar. Jo tyrimai buvo paskelbti knygoje Augalų sistema (Systema Naturae, 1780).
Dabar naudojamasi ne mažiau kaip septyniais pagrindiniais rangais: rūšimi, gentimi, šeima, eile (augalų klasifikacijoje) arba būriu (gyvūnų klasifikacijoje), klase, tipu (gyvūnų klasifikacijoje) arba skyriumi (augalų, grybų klasifikacijose) ir karalyste. Gentyje gali būti kelios rūšys, šeimoje – kelios gentys, ir taip toliau – kuo aukštesnis rangas, tuo daugiau jo smulkesnių taksonominių vienetų. Taigi egzistuoja rangų hierarchija. Tam tikram klasifikaciniam rangui priklausantys individai skiriasi nuo kitų organizmų bendru požymių rinkiniu. Požymis – tai struktūrinė (sandaros), chromosominė ar molekulinė ypatybė, skirianti vieną grupę nuo kitos. Tai pačiai karalystei priklausantys organizmai turi tuos pačius bendrus požymius; tai pačiai rūšiai priklausantys organizmai turi tuos pačius tam tikrus požymius.
Kiekvienas iš septynių pagrindinių klasifikacijos rangų gali būti padalytas į tris papildomus, pvz., antbūris, būrys, pobūris ir triba. Atsižvelgiant į tai, turime per 30 klasifikacinių rangų.
Klasifikacija ir filogenezė Organizmų grupės klasifikacija ir jų filogenetinis medis tiksliai atspindi jų evoliucinę raidą. Rūšis yra labiausiai gimininga kitoms tos pačios genties rūšims, tolimesnė kitų genčių rūšims, priklausančioms tai pačiai šeimai, ir taip toliau, nuo būrio (eilės) į klasę, nuo tipo (skyriaus) į karalystę. b Diagrama nurodo, kur yra bendri protėviai, turintys pirminių (protėvių) požymių.
,,Rūšies” sąvokos formuluotė. Rūšis – evoliucinio proceso kokybinis etapas. Naujos rūšies suformulavimas reiškia niveliavimosi, kuris vyksta kryžminantis įvairių rūšies arealo dalių individams, nutrūkimą ir naujo evoliucijos reiškinio, turinčio savą evoliucinį “likimą”, susidarymą.
Rūšis — tai individų, turinčių bendrų morfofiziologinių požymių ir galinčių kryžmintis vieni su kitais, visuma; individų visuma sudaro populiacijų sistemą,kuri turi bendrą (ištisinį arba iš dalies pertrukusį) arealą; gamtinėmis sąlygomis rūšys viena nuo kitos atskiros praktiškai absoliučia biologine izoliacija (nesikryžmina).
Šią formuluotę būtina papildyti naujais teiginiais. Kiekviena rūšis taip pat sudaro genotipų, formuojančių ekologinių nišų visumą atitinkamose biogecocenozės, sistemą. Šios genotipų sistemos bendras evoliucinis likimas. Pagaliau didesnė dalis rūšių politipinės, t.y. jas sudaro daugeliu morfofiziologinių požymių besiskiriančios individų grupes; (kartais šios grupės atsiskiria iki porūšių).
Dabar visiškai: ištirta tik nedaug gyvų organizmų rūšių, todėl sunku aprašyti rūšis pagal visus pateiktos formuluotės reikalavimus. Rūšys gamtoje skiriasi morfologiniais, fiziologiniais, ekologiniais, etologiniais požymiais, geografiniu .paplitimu. Teoriškai svarbiausias rūšies požymis jos visiška izoliacija gamtinėmis sąlygomis, dėl kurios rūšis turi savą nepriklausomą likimą.
Paskaitos temos
Rūšies struktūra. Rūšis kaip sistema
Nagrinėjant elementarų evoliucijos vienetą — populiaciją, buvo įrodyta, kad rūšies individai būna .susiskirstę į sąlygiškai izoliuotas grupes. Populiacijoje visada galima išskirti trumpalaikes individų grupes pagal artimą genetinę giminystę.- Tokios gyvūnų grupės dažniausiai vadinamos demais, o augalų —biotipais.
Galima tirti ir aukštesnes nei populiacija vidurūšines struktūras. Gyvūnų tai būtų rasės ir porūšiai,-o augalų — ekotipai ir porūšiai.
Kiekviena rūšis — tai ne populiacijų konglomeratas, o sudėtinga sistemą. kuriai būdinga daugialypė biochorologinių grupių hierarchija. Evoliuciniu-genetiniu atžvilgiu šią sistemą integruoja retkarčiais grupių apsikeitimas genetine informacija.
Porūšių susidarymas. Vidurūšinės formos— porūšiai — susiformuoja dėl populiacijų skirtumų (dažniausiai. dėl skirtumų tarp didelių populiacijų grupių).
Porūšis — tai rūšies gretimų populiacijų grupė, taksonomiškai besiskirianti nuo visų kitų rūšies populiacijų grupių.
Porūšių požymiai gali būti įvairiausi: vienų — tai sandaros ar išvaizdos savitumai, kitų — fiziologijos ar gyvūnų elgsenos ypatumai. Visi jie formuojasi veikiant elementariems evoliucijos veiksniams kur lemiamas “balsas” priklauso gamtinei atrankai.
Paskaitos temos
Rūšis — kokybinis evoliucinio proceso etapas
Nors įvairiose organizmų grupėse rūšies morfofiziologinis ,,turinys” skirtingas, bet rūšis centrinis ir svarbiausias kokybinis evoliucinio proceso etapas. Rūšis gali ir tusi būti nagrinėjama kaip kokybinis evoliucinio proceso etapas, nes tai mažiausia nedaloma, genetiškai uždara sistema gyvojoje gamtoje. Rūšies biologinė prasmė ta, kad ji sudaro apsaugota genofondą (įvairūs, gerai išsivystę izoliacijos mechanizmai apsaugo rūšį nuo galimo genų srauto iš kitų genofongų).
Maždaug prieš 3,5 mlj. metų Žemėje atsirado gyvybė. Iš mažų vienaląsčių organizmų atsirado naujos gyvybės formos, kurios atsakydamos į aplinkos poveikius kito, sukurdamos ankstesnę ir dabartinę bioįvairovę. Ši gyvojo pasaulio įvairovė- nuo bakterijų iki šikšnosparnių, nuo šungrybių iki medžių, nuo lėlių iki banginių- yra stulbinanti. Ji priklauso nuo prisitaikymo gyventi tam tikru būdu. Pavyzdžiui, vienaląsčiai pirmuonys ir žaliadumbliai gali gyventi tvenkinyje, grybai- pievoje, misdami organinėmis medžiagomis, vabzdžiai skraidydami, kad susirastų maisto ir išvengtų priešų.
Visi gyvi organizmai tenkina pagrindinius savo poreikius: gauti maisto medžiagų ir energijos, apsisaugoti ir daugintis.
Susidurdami su aibe gyvų organizmų Žemėje suprantame, kad būtina įvardinti atskiras rūšis ir jas suklasifikuoti.
Iki šių dienų naudojamas XVIIIa. Sukurtas švedų biologo Karlio Linėjaus susistemintas rūšių įvardijimo būdas. Rūšies pavadinimą sudaro du lotynų kalbos žodžiai, pavyzdžiui: žmogus vadinamas Homo sapiens. Kodėl gi lotynų kalba?-
Tai universali kalba, kurią žino įvairiose šalyse gyvenantys mokslininkai. Organizmų apibudinimo ir klasifikavimo pagal tam tikras taisykles mokslas vadinamas taksonomija. Pavyzdžiui, žirnio mokslinis pavadinimas yra Pisum sativum. Pirmas žodi nurodo gentį, o antrasis nurodo rūšį tos genties viduje.
Paprastai organizmai klasifikuojami remiantis jų ryšiais su kitomis giminingomis rūšimis. Rūšys atskiriamos iš jų sandaros, medžiagų apykaitos, dauginimosi ypatumų ir evoliucinio giminingumo.
Klasifikacija- tai rūšies priskyrimas genčiai, šeimai, būriui arba eilei (augalų klasifikacijoje), klasei, tipui (gyvūnų klasifikacijoje) arba skyriui (augalų ir grybų klasifikacijoje), karalystei ir domenui. Panašios rūšys priskiriamos genčiai, panašios gentys- šeimai, panašios šeimos- būriui, ir taip toliau iki penkių karalysčių.
Penkių karalysčių klasifikavimo sistema:
1. Moneros-tai vienaląstės bakterijos, kurios absorbuoja maistą (kai kurios atlieka fotosintezę).
2. Protistai- tai pirmuonys ir įvairaus sudėtingumo dumbliai, kurie absorbuoja, fotosintetina arba ryja maistą.
3. Grybai, kuriems priklauso daugialąsčiai, maistą įsisiurbiantys organizmai.
4. Augalai, kuriems priklauso daugialąsčiai fotosintetikai, kaip: samanos, paparčiai, sumedėję ir žoliniai žydintys augalai.
5. Gyvūnai- daugialąsčiai, maistą ryjantys organizmai. Pavyzdžiui: pintys, kirmėlės, vabzdžiai, žuvys, varliagyviai, ropliai, paukščiai ir žinduoliai.
Paskaitos temos
Moneros
Remiantis molekulinių tyrimų duomenimis, yra paskirti trys evoliuciniai domenai: bakterijos, archėjos ir eukarijai. Manoma, kad visi šie trys domenai yra atsiskyrę nuo bendro protėvio ir evoliucionavę savaip.
Iki mikroskopo išradimo nieko nebuvo žinoma apie bakterijas, kurios priklauso monerų karalystei. XVII a. danų gamtininkas Antonijus van Levenhukas išradęs pirmąjį mikroskopą tyrinėjo visokiausius pavyzdžius ir priėjo išvados, kad “maži gyvūnėliai” gali atsirasti iš negyvos medžiagos, tačiau bakterijos nesidaugino sterilizuotoje skystoje terpėje, neturėdamos tiesioginio sąlyčio su oru. Dabar mes žinome, kad visur, kur tik pažvelgsime yra begalė bakterijų, pvz.: ore, vandenyje, dirvoje ir ant įvairių daiktų
Daugelis žmonių virusus ir bakterijas priskiria tai pačiai organizmų grupei, tačiau tai visiškai skirtingi organizmai. Virusai yra neląsteliniai organizmai, kurie auga tik gyvų ląstelių viduje, o bakterijos- laisvai gyvenantys ląsteliniai organizmai.
Bakterijos yra bebranduoliai organizmai (prokariotai), kurie yra prisitaikę gyventi bet kokioje aplinkoje. Pavyzdžiui, 1300 metų senumo juodligės bakterijos spora gali sukelti stiprią infekciją ir dabar. Ji prieš daugelį metų, nepalankių sąlygų paveikta, išdžiuvo (sudarė endosporą) ir dabar jai palankiomis sąlygomis spora dygdama tampa bakterijos ląstele, kuri toliau dauginasi.
Taigi išdžiuvusios bakterijos, patekusios į aplinką išgyvena atšiauriausiomis aplinkos sąlygomis – dykumos karščiuose ir sausrose, virimo temperatūroje, ašigalių ledynuose ir veikiant ultravioletine spinduliuote.
Kai kurios bakterijos nuo kitų organizmų skiriasi deguonies poreikiu, jos negali augti aplinkoje, turinčioje deguonies. Šios bakterijos sukelia labai sunkias ligas: botulizmą, stabligę, dujinę gangreną. Visi žinome apsinuodijimą maistu, kuriame yra botulino, kuris ir išsiskiria dygstant endosporoms maisto konservuose. Ši liga mirtina, nors pasitaiko retai.
Tačiau daugumai bakterijų, kaip ir gyvūnams nuolat reikia deguonies.
Viena iš svarbiausių bakterijų savybių yra tai, kad jos yra skaidytojos, tai yra, gali suskaidyti pačias įvairiausias molekules. Turbūt nėra nei vienos organinės molekulės, kurios negalėtų suskaidyti bent viena bakterijų rūšis. Ši jų savybė yra labai svarbi medžiagų apykaitai ekosistemose, bei paverčiant neorganines molekules į tinkamas fotosintezei. Pavyzdžiui, karvių ir ožkų skrandžiuose gyvena tokios bakterijos, kurios virškina celiuliozę, todėl šie gyvūnai gali misti žole. Taip pat bakterijos yra naudojamos gaminant sviestą, sūrį, rauginant kopūstus, netgi antibiotikai gaminami naudojant kai kurias bakterijų rūšis.
Manoma, kad vienos iš pirmųjų, kurios įsikūrė Žemėje, yra melsvabakterės, kurios išsiskiria neįprastais poymiais. Kaip ir augalai jos fotosintetina ir yra spėjama, kad jos pirmos į pirmykštę atmosferą išskyrė deguonį. Jų gausu gėlame vandenyje, dirvoje, ant drėgno paviršiaus, taip pat jų randama ir atšiauriausiomis aplinkos sąlygomis. Kartu su grybais melsvabakterės sudaro kerpes, galinčias augti ant uolų. Melsvabakterė teikia grybui organines maisto medžiagas, o grybas saugo savo partnerį ir aprūpina jį neorganinėmis maisto medžiagomis. O kerpės padeda uolieną paversti dirvožemiu ir taip padeda įsitvirtinti kitoms gyvybės formoms – augalams. Pavyzdžiui, jei fosfatai patenka į ežerą, sukeldami melsvabakterių ,,žydėjimą, “vandens paviršius susidrumsčia ir šviesa nepatenka į gilesnius sluoksnius. Kai dalis melsvabakterių miršta, skaidančios bakterijos sunaudoja esamą deguonį, o dėl jo stygiaus žūva žuvys.
Melsvabakterės pirmosios prisitaikė gyventi sausumoje, tai yra su grybais sudarydamos kerpes.
Bakterijos dauginasi nelytiškai, skildamos pusiau. Kai kurios bakterijos juda žiuželiais, o prie paviršių prisitvirtina trumpomis siūlinėmis paviršiaus ataugomis.
Klasifikuojant bakterijas pagrindinė reikšmė teikiama ląstelės formai ir ląstelės sienelės sandarai. Pagrindinės ląstelės formos yra trys: lazdelė (bacila), apvali (kokas) ir spiralė (spirilos).
Daugelis bakterijų ir archėjų gali išgyventi tokiomis sąlygomis, kurios buvo, kai tik susiformavo Žemė. Prokariotų randama įvairiose vietose, pvz.: pelkėse. Aišku, kad bakterijos yra daugumos ekosistemų pagrindas.
Paskaitos temos
Protistai
Turbūt kiekvienas esame pastebėję ežero ar tvenkinio vandenyje plūduriuojančius organizmus. Kas tai? – Tai mažų, turinčių branduolį organizmų grupė: dumbliai, pirmuonys, gleivūnai ir oomicetai, kurie priskiriami protistų karalystei. Protistai nuo bakterijų skiriasi tuo, kad šie organizmai turi branduolius, o bakterijos bebranduoliai organizmai.
Fotosintetinantys vandens organizmai vadinami dumbliais, kurie fotosintetina bei gamina maistą, palaikantį ištisas organizmų bendrijas. Dumbliai pagamina didelę dalį atmosferos deguonies. Dumblių fotosintezė tokia pati kaip ir augalų. Vieni iš dumblių – žaliadumbliai – maisto atsargas kaupia chloroplastuose krakmolo grūdelių pavidalu taip, kaip ir augalai. Tai kodėl gi dumbliai nepriskiriami augalams, jų yra ir daugialąsčių ir jų panašios funkcijos kaip augalų. Tačiau jie nėra prisitaikę prie sausos aplinkos.
Iš dumblių, žaliadumbliai yra glaudžiai susiję su augalais, nes jiems būdingi pakitimai, leidžiantys gyventi ant medžių kamienų, netgi skaisčioje saulės šviesoje.
Dumbliai skirstomi pagal jų spalvą – į žaliadumblius, rudadumblius, auksadumblius ir raudondumblius. Daugialąsčiams priskiriami jūriniai dumbliai yra dideli ir sudėtingos sandaros. Jie gėlesniuose vandenyse sudaro įspūdingus povandeninius miškus. Pavyzdžiui, rudadumblių derlius kai kuriose pasaulio dalyse naudojamas kaip žmonių maistas ir kaip trąšos. Iš šių dumblių gaunamos medžiagos naudojamos ledams, sūriams ir kitiems produktams gaminti.
Dumbliai yra maisto ir deguonies šaltinis tiek gėlųjų vandenų, tiek jūrinėse ekosistemose.
Englendumbliai savo savybėm primena ir augalus, ir gyvūnus. Juose yra chloroplastų, bet nėra ląstelės sienelės, o plaukia jie irdamiesi žiuželiais. O raudondumbliai (koraliniai dumbliai) kalcio karbonatu impregnuotomis sienelėmis prisideda prie koralinių rifų augimo.
Protistų karalystei priklausantys pirmuonys yra panašūs į gyvūnus. Jie paprastai gyvena vandenyje, tačiau jų galima rasti drėgnoje dirvoje bei kitų organizmų viduje. Kai kurios jų rūšys yra parazitinės ir sukelia žmogaus infekcines ligas. Kai kurie pirmuonys iškart praryja visą maistą, o kiti (skaidytojai) siurbia medžiagų molekules per plazminę membraną. Pavyzdžiui, amebos yra pirmuonys, kurie juda ir maistą įtraukia pseudopodijomis (iš graikų k. –“melo” – koja)
Vieni iš protistų atstovų yra sporagyviai, jau pats pavadinimas rodo, kad vienoje savo gyvenimo ciklo dalyje šie organizmai sudaro sporas. Tai nejudrūs parazitai, tačiau jie gali įsiskverbti į šeimininko ląsteles bei audinius. Mums gerai žinoma liga – maliarija, tai ir yra parazitas iš sporagyvių grupės.
Gleivūnai ir oomicetai, kurie priklauso protistų karalystei yra panašūs į grybus, nes virškina išoriškai ir pasigaminusias maisto medžiagas įsiurbia per plazminę membraną, o skiriasi nuo grybų tuo, kad jų gyvenimo cikle yra judri fazė. Tuo, kad gleivūno gyvenime yra judri fazė, jis labiau panašus ne į grybą, o į amebinį pirmuonį.
Protistai yra pirmieji eukariotiniai daugialąsčiai organizmai ir jie pirmieji pradėję daugintis lytiniu būdu gametomis. Eukariotinė ląstelė yra didesnė už prokariotinę ir ji yra suskirstyta į sritis, pavyzdžiui, fotosintezė vyksta chloroplastuose o ląstelės kvėpavimas kitoje srityje- mitochondrijose. Esant geroms sąlygoms, protistai dauginasi nelytiškai, o kaip tik sąlygos pasidaro jiems negeros, tai jie ima daugintis lytiškai gametomis. O tai tik padeda sėkmingiau jiems išlikti.Pirmuonys yra visur sutinkama ir gyvybinga organizmų grupė, kuri pasižymi didele įvairove (nes tam įtakos kaip tik ir turi lytinis dauginimasis)
Paskaitos temos
Grybai
Kuriai karalystei priskirti grybus, kuriuos randame augančius ant medžių kamienų ir kieme po lietaus? Jie panašūs į augalus, tačiau nevykdo fotosintezės, grybai nėra ir gyvūnai, jie nepanašūs nei į bakterijas, nei į pirmuonis. Todėl pagal savitą mitybos būdą ir daugialąsteliškumą grybai išskirti į atskirą karalystę.
Grybams priklausomi valgomieji grybai, kuriuos mes visi gerai žinome, tačiau ir pelėsiai, ir briedžiukai, ir miltligės sukėlėjai taip pat priklauso šiai grybų karalystei.
Kaip ir gyvūnai, grybai minta gatavomis organinėmis medžiagomis, tačiau gyvūnai yra ryjantys, o tuo tarpu grybai – siurbiantys. Grybų ląstelės išskiria į aplinką virškinamuosius fermentus, o po to, kai organinė medžiaga suskaidoma, ląstelės įsiurbia susidariusias maisto medžiagų molekules. Būtent pagal šiuos duomenis grybai ir yra išskirti į atskirą karalystę. Grybų maistas yra nukritę lapai, medžių kamienai ir netgi negyvų gyvūnų kūnai.
Kaip ir bakterijos, grybai yra skaidytojai. Jie palaiko cheminių medžiagų apykaitą ekosistemose-praturtindami juos supančią aplinką organinėmis maisto medžiagomis. Pražysta gėlės, auga medžiai- ir viskas dėl grybų, kurie gamindami medžiagas sau, pagamina ir kitiems. Todėl ir yra grybai labai naudingi visai gamtai.
Virškindami išoriškai grybai priklauso siurbiantiems heterotrofams.
Panašiai kaip ir gyvūnai, grybai energijos atsargas kaupia glikogeno pavidalu, o ne krakmolo, kaip augalai.
Grybai juda maisto link augdami į tą pusę. Grybienos hifai (vadinamas siūlų tinklas) per dieną gali išaugti iki kilometro. Nejudrus grybo kūnas sudarytas iš susijungusių hifų ir vadinamas grybiena.
Manoma, kad grybai yra išsivystę iš įvairių protistų, pavyzdžiui, iš raudondumblių, nes tiek grybai, tiek raudondumbliai nei vienoje gyvenimo ciklo stadijų neturi žiuželių.
Kai kurie grybai yra parazitai, kurie gyvena augalų ir gyvūnų audiniuose. Pavyzdžiui, kūlės ir rūdys yra papėdgrybiai, kurie parazituoja grūdinius javus (kukurūzus, kviečius, avižas ir ryžius). Vienos iš jų gyvena augalo viduje, pasirodydamos tik artėjant jo brandai, o kitos- augalus apkrečia iš išorės. Kūlės ir rūdys nesudaro vaisiakūnių, jos gamina labai daug mažų sporų, kurios yra labai panašios į suodžius. Ir kas labai įdomu, kad rūdžių vystymuisi reikalingi du skirtingi augalai šeimininkai. Pavyzdžiui, juodųjų kviečių stiebų rūdžių tarpinis šeimininkas yra raugekšnis, o veimutinės pušies rūdžių-serbentai ir agrastai. Kovojant su šiomis rūdimis padeda augalų- tarpinių šeimininkų naikinimas, tad panaikinus vieną šeimininką (augalą) – rūdys nebegali toliau vystytis.
Grybų karalystei priklausantys grybšiai yra labai naudingi žmonėms. Tam tikros jų rūšys (pelėjūno) yra antibiotiko penicilino šaltinis. Iš kitų dirvoje randamų grybų gaminami vaistai, kurie naudojami nuslopinti organizmo imuninės sistemos pasipriešinimą, atliekant organų persodinimo operacijas. Tačiau iš tos pat rūšies grybų (mitosporinių) kai kurie iš jų sukelia žmogaus ligas, pavyzdžiui, nagų grybelis ir žvynelinė, kurie plinta tiesioginio kontakto metu.
Dar grybai įdomūs tuo, kad jie kartu su melsvabakterėmis ar žaliadumbliais sudaro kerpes, kurios gali išgyventi skurdžioje aplinkoje, kur nedaug drėgmės, žema temperatūra, skurdi dirva arba ir ten, kur visai nėra dirvos. Kerpės gerina dirvožemį, surenka teršalus.
Kerpės negali išgyventi aplinkoje, kur užterštas oras. Tuo mes įsitikiname, kad tose vietose, kur auga kerpės- oras yra tinkamas žmonėms kvėpuoti.
Grybai dauginasi lytiniu ir nelytiniu būdais. Dauginimosi metu grybai sudaro nejudrias ir dažniausiai vėjo pernešamas sporas.
Rūšių atžvilgiu ši karalystė yra labai plati. Vieni grybai yra vienaląsčiai (pavyzdžiui, mielės), kiti- daugialąsčiai parazitai (pavyzdžiui, sukeliantys nagų grybelį), o treti sudaro abipus naudingą sąjungą su kitomis rūšimis. Tačiau dauguma grybų, kaip ir bakterijos yra skaidytojai. Jie skaido įvairias atliekas, negyvų augalų ir gyvūnų liekanas.
Žmonėms, kurie nepažįsta grybų, rinkti juos maistui yra nepatartina, nes kai kurios jų rūšys yra nuodingos, pavyzdžiui: žalsvosios, baltosios, raudonosios ir geltonosios musmirės. Musmirių nuoduose yra tokių medžiagų, kurių sukeliami simptomai primena apsinuodijimą alkoholiu.
Yra tik vienas būdas atskirti nenuodingus ir nuodingus grybus, tai teisingai nustatyti grybo rūšį.
Mikorizė yra toks abipusis ryšys tarp dirvožemio grybų ir daugelio augalų šaknų. Šis ryšys tiek augalui, tiek grybui yra naudingas, nes grybo buvimas augalų šaknyse padidina augalų siurbiamąjį paviršių, kurio reikia mineralinėms medžiagoms paimti. O grybai iš šios abipus naudingos sąjungos irgi turi naudos, nes jie iš augalų gauna angliavandenių.
Manoma, kad šis abipus naudingas ryšys – mikorizė augalams padėjo prisitaikyti gyventi sausumoje ir paplisti, nes ir pirmykščiuose suakmenėjusiuose augaluose tyrinėtojai randa mikorizės požymių. Pavyzdžiui, yra toks grybas -triufelis, kuris savo išvaizda yra panašus į mums visiems žinomą slyvą, tai mikorizinis grybas. Šis grybas yra daugelio mėgstamas, tačiau jį surasti nepaprastai sunku, nes triufelis auga tik ant medžių šaknų (ąžuolo, buko). Anksčiau, kad surasti triufelius, buvo dresuojamos kiaulės, kurios būdavo išmokomos užuosti juos ir iškasti, o dabar prancūzai šį savo delikatesą sėkmingai užsiaugina, apkrėsdami medžių sodinukų aknis tam tikros rūšies grybiena.
Paskaitos temos
Augalai
Pirmieji sausumoje įsitvirtinę organizmai yra augalai. Šiai augalų karalystei priklauso daugiau kaip 250000rūšių, tarp kurių yra ir didžiausios Žemėje egzistuojančios rūšys – kai kurie ąžuolai ir sekvojos užauga net apie šimtą metrų aukščio ir sveria virš tūkstančio kilogramų.
Augalai yra fotosintetinantys organizmai, todėl jie sausumoje gali gyventi įvairiomis sąlygomis – nuo vešlių miškų iki dykumų ar užšalusios tundros. Ir pats gyvenimas sausumoje augalams suteikia daugiau privalumų už organizmus gyvenančius vandenyje. Vienas iš tokių privalumų yra tai, kad augalai gali gauti daug šviesos, reikalingos fotosintezei. Be to, anglies dioksido ir deguonies ore yra daug daugiau negu vandenyje.
Tačiau nežiūrint privalumų gyvenant sausumoje, augalai turi ir tam tikrų prisitaikymų, pavyzdžiui, augalai vandenį siurbia iš žemės ir, kad išsisaugotų nuo išdžiuvimo, jų lapai ir stiebai padengti vandeniui nelaidžia vaškine kutikule.
Kodėl daugialąsčiai žaliadumbliai nelaikomi augalais? Abi šios grupės turi bendrų požymių: ir vieni, ir kiti turi vienodų fotosintezėje dalyvaujančių pigmentų (chlorofilų bei karotinoidų), maisto medžiagas abi grupės kaupia krakmolo grūdelių pavidalu, ląstelių sienelėse yra celiuliozės ir kt..Tačiau, dumblių apvaisinimas – išorinis, tad jų gemalas neapsaugotas nuo aplinkos poveikių, o augalo gemalas yra augalo kūno viduje, tad jis yra apsaugotas
Paprastai augalai skirstomi į dvi grupes: neturinčius indų (pavyzdžiui, samanos) ir turinčius indus (induočius) augalus. Sakoma, kad samanos turi į šaknis, į stiebą ar į lapus panašius darinius, tačiau jose nėra tam tikrų struktūrų vandeniui ir maisto medžiagoms pernešti, kurias turi induočiai. Tad samanos neturi tikrųjų šaknų, stiebų ir lapų, kuriuos turi induočiai augalai. Samanos auga ten, kur yra pakankamai drėgmės, nes jų dauginimuisi lytiškai dalyvauja žiuželius turintys spermatozoidai, kurie vandeniu turi nuplaukti iki kiaušialąstės. Tačiau, kai sąlygos yra nepalankios, tai yra mažai vandens, samanos gali daugintis ir nelytiškai.
Samanos yra prisitaikiusios gyventi ant akmenų, sienų, tvorų bei įkaitusių uolų plyšiuose. Jos pagerina ir paruošia dirvą, kad ji būtų tinkama kitiems organizmams.
Induočių augalų grupei priklauso paparčiai, bei į juos panašūs augalai, o taip pat plikasėkliai ir gaubtasėkliai. Šiai grupei augalų būdinga tai, kad jie turi šaknis, stiebus ir lapus. Šaknys siurbia iš dirvos vandenį, o stiebas šį vandenį perduoda į augalo lapus. Lapai padengti vaškine kutikule, išskyrus tas vietas, kur yra mažos angelės, kurios ir kontroliuoja vandens išgarinimą. Mediena turi labai stiprias ląstelės sieneles, kurios laiko medį, kad jis nesugniužtų.
Sporiniams induočiams būdinga tai, kad jie plinta vėjo pernešamomis sporomis, o sėkliniams augalams tai, kad jie plinta sėklomis.
Plikasėklių augalų yra keturios grupės: pušūnai, cikūnai, ginkūnai, gnetūnai. Šios grupės augalų sėklos yra neapgaubtos ir jos formuojasi lapų paviršiuje, kurie turi sporanges. Dar vienas bendras šių keturių grupių požymis yra tas, kad konkorėžiuose yra dauginimosi organai. Pavyzdžiui, konkorėžius išauginantys medžiai vadinami spygliuočiais (pūšys, eglės). Šios rūšies medžiai yra gerai prisitaikę atlaikyti didelę temperatūrą, drėgmę ir labai stiprius vėjus.
Plikasėkliai turi labai gerai išsivysčiusias šaknis ir stiebus, ir jų apvaisinimui nereikia vandens, kaip kad jo reikėjo jau minėtiems augalams neturintiems indų. Šių plikasėklių gyvenimo cikle žiuželioutus spermatozoidus pakeitė žiedadulkės, kurias išnešioja vėjas.
Gaubtasėkliams priklauso augalai, kurie žydi, tai yra žiediniai. Ši augalų grupė yra labai didelė ir klestinti. Kaip ir iš pavadinimo galima suprasti šių augalų sėklos yra apgaubtos. Gaubtasėklių gausu visur – nuo gėlo vandens iki dykumų, taip pat nuo amžino įšalo iki karštųjų atogrąžų. Šių augalų reikšmė mūsų gyvenime yra labai didelė tuo, kad jie mums teikia ir drabužius, ir maistą, ir vaistus.
Gaubtasėkliams yra būdinga tai, kad jie turi plačius lapus, taip pat kaip ir plikasėkliai, jie turi tikras šaknis, stiebus ir jų laidusis audinys yra gerai išsivystęs. Šių augalų dauginimosi organai yra žieduose, iš kurių apdulkintojai gyvūnai gauna maisto. Žiedais šie augalai prisivilioja vabzdžius ir gaunasi abipusė nauda, nes vabzdys apdulkina augalą, o mainais gauna sau maisto medžiagų, pavyzdžiui, nektaro.
Šiems visiems augalams yra bendra tai, kad jie visi yra fotosintetinantys organizmai, kurie yra prisitaikę gyventi sausumoje. Jie visi apsaugo savo besivystančius gemalus nuo išdžiūvimo ir visų augalų gyvenimo ciklui yra būdinga kartų kaita. Patys svarbiausi augalų ištekliai yra tai, kad jie teikia maistą ir išskiria deguonį, leisdami funkcionuoti visai biosferai.
Paskaitos temos
Gyvūnai
Kaip mes galėtume apibūdinti gyvūnus?Tai daugialąsčiai organizmai, kurie juda ir ryja maistą. Jų sandara yra labai įvairi, nes daugelis gyvūnų yra stuburiniai, pavyzdžiui, šunys, paukščiai, žmonės, tačiau daugelis gyvūnų karalystei priklausančių gyvūnų yra bestuburiai.
Manoma, kad gyvūnai išsivystė iš vienaląsčio protėvio, galbūt net pirmuonio. Skirtingai nei grybai, kurie maistą virškina išoriškai, gyvūnai maistą virškina savo kūno ertmėje ir skirtingai nuo augalų, kurie yra daugialąsčiai fotosintetinantys organizmai, gyvūnams priskiriami daugialąsčiai eukariotai (turintys branduolį), kurie juda ir ryja maistą.
Visi gyvūnai priklauso daugialąsčiams, išskyrus pintis, kurios neturi nei audinių, nei simetrijos, jų organizacinis lygmuo yra ląstelė. Šie gyvūnai gyvena vandenyse, daugiausia jūrose. Pintys yra sėslios, jos maitinasi per kūną pratekančio vandens atnešamu maistu, tokiu pat būdu pintys gauna deguonies ir pastoviai tekėdamas vanduo išneša atliekas. Tai yra vieninteliai gyvūnai, kurie virškina maistą ląstelės viduje. Pintys dauginasi pumpuruodamos, tai yra, kai atsiradęs iškilimas auga tol, kol susiformuoja visas organizmas. Taip pat lytinio dauginimosi būdu, o be to, kaip ir kiti mažai specializuoti organizmai, pintys gali atsistatyti iš nedidelės savo kūno dalelės. Taigi ištraukus, supjausčius ir sumetus atgal į vandenį, iš kiekvieno gabaliuko gali išaugti naujas organizmas.
Pavyzdžiui, medūza, koralai priklauso dilginančiųjų tipui. Paprastai koralai gyvena sekliuose vandenyse, kurie sudaro rifus ir jų sienelėse gyvena protistų karalystei priskiriami – dumbliai.
Plokščiosios kirmėlės gali gyventi laisvai arba būti parazitinės. Parazitinės kirmėlės gali parazituoti organizmų viduje arba išorėje, pavyzdžiui, kaspinuočiai, kurie parazituoja stuburinių gyvūnų žarnose. Šios kirmėlės neturi virškinimo organų.
Yra tokių bespalvių kirmėlių, kurios vadinamos apvaliosiomis. Jų yra visur – jūrose, gėlame vandenyje ir dirvoje. Nedideliame plotelyje jų galima rasti tūkstančius. Kai kurios iš šių kirmėlių yra netgi plėšrios, jos turi dantis bei kitas burnos dalis, bet daugelis šio tipo kirmėlių maitinasi negyvomis organinėmis medžiagomis arba yra parazitai.
Mums visiems gerai žinoma liga yra trichineliozė, kurią žmonės užsikrečia valgydami žalią kiaulieną su joje esančiomis lervų kapsulėmis. Taip pat šia liga galima užsikrėsti valgant blogai išvirtą ar iškeptą mėsą (kiaulieną, šernieną). Išvengti šios ligos yra vienintelis būdas – tai mėsą ištirti, šį darbą gali atlikti veterinaras. Šių kirmėlių lervos žmogaus raumenyse sudaro kapsules.
Kaip ir kiti gyvūnai, pirminiaburniai atsirado jūroje, tačiau kai kurie iš jų prisitaikė gyventi sausumoje. Gyvenant sausumoje reikalingi tam tikri prisitaikymai, reikia kvėpuoti oru, apsisaugoti nuo išdžiuvimo, turėti nuo vandens nepriklausomas judėjimo priemones bei dauginimąsi. Į pirminiaburnius ir antriniaburnius gyvūnai skirstomi pagal turėjimą celomo, tai kai virškinimo sistema daugiau išsivysčiusi, vidaus organai sudėtingesni, kai kūne vyksta medžiagų apykaita ir šalinimas.
Pavyzdžiui, galvakojams moliuskams priklauso kalmarai, aštuonkojai. Šie gyvūnai yra plėšrūs. Šių gyvūnų palyginti su ankstesniais yra gerai išsivystę jutimų organai, jų akys yra panašios į stuburinių gyvūnų akis. Aštuonkojus galima lengvai ko nors išmokyti, nes jų smegenys gerai išsivysčiusios. Šie gyvūnai labai įdomūs yra tuo, kad apsisaugojimui iššvirkščia rudo arba juodo skysčio debesį.
Pirminiaburniams gyvūnams pilvakojų klasei priklausančios sraigės yra prisitaikiusios gyventi sausumoje, skirtingai nei kalmarų ar geldučių, šių gyvūnų funkcijos yra sudėtingesnės, bei kvėpavimo ir dauginimosi organai geriau išsivystę.
Sliekai, tai žieduotosioms kirmėlėms priklausantys gyvūnai. Jie gyvena dirvoje, kur pakankamai yra drėgmės. Sliekų maistas yra lapai ir bet kokia kita gyva ar negyva organinė medžiaga. Sliekai yra prisitaikę gyventi sausumoje, palyginus juos su nereidėmis (vandenų gyvūnas), sliekai neturi žandų (kurie būdingi nereidėms), apvaisinimui sliekams nereikia vandens (nereidėms būtinas išorinis vandens šaltinis), nes jie išskiria gleives. Vandenyje kirmėlės turi plaukiojančią lervą, o kirmėlės, prisitaikiusios gyventi sausumoje, lervos neturi.
Visa biologijoje susiję, kiekviena daugiau išsivysčiusi gyvūnų grupė yra gimininga mažiau išsivysčiusiai gyvūnų grupei, tad žieduotosioms kirmėlėms yra giminingi nariuotakojai, kurie turi laisvai judančias nariuotas galūnes. Šie gyvūnai yra geriausiai prisitaikę iš visų gyvūnų, nes nariuotakojai yra labai įvairūs ir prisitaikę prie labai skirtingos gyvenamosios aplinkos.
Nariuotakojai turi tvirtą ir lankstų išorinį skeletą, kuris atlieka daug funkcijų: apsauginę, raumenų prisitvirtinimo ir apsaugo nuo išdžiuvimo. Augdami nariuotakojai numeta jiems jau mažą skeletą, o po juo susiformuoja naujas. Nariuotakojų galūnės yra skirtos ir vaikščiojimui, ir plaukimui, ir dauginimuisi, ir mitybai ar jutimui, jos yra specializuotos. Nuo šių prisitaikymų daugiausia ir priklauso nariuotakojų gausi įvairovė. Labai daug iš šios rūšies gyvūnų yra prisitaikę gyventi sausumoje, pavyzdžiui: vabzdžiai, vora-gyviai, šimtakojai.
Nariuotakojų nervų sistema yra gerai išsivysčiusi, kvėpavimo organai yra labai įvairūs. Vandenyje gyvenančių gyvūnų žiaunos pritaikytos dujų apykaitai, o sausumoje gyvenantys turi vėduoklinius plaučius (vorai).
Seniausi sausumoje prisitaikę gyventi nariuotakojai yra voragyviams priklausantys skorpionai. Tai labai įdomūs naktiniai gyvūnai, kurie dieną būna pasislėpę. Savo ilgo pilvelio gale šie gyviai turi nuodų liauką. Voragyviams priklauso erkės, kurios dažniausiai būna parazitinės (erkinio encefalito, Laimo ligos pernešėjos).
Vėžiagyvių daugiausia sutinkama jūrose. Jie minta dumbliais, o jais minta didesni gyvūnai, tai: rykliai, žuvys ir banginiai. Mums labiausiai žinomi yra dešimtkojai vėžiai, kuriems priklauso krevetės, omarai, vėžiai ir krabai. Šie gyvūnai savo nervų sistema yra panašūs į sliekus.
Vabzdžius mes kiekvienas žinome puikiai, tai: drugiai, žiogai, bitės ir visokiausi vabalai. Vien tik vabzdžiams, kurie prisitaikė gyventi sausumoje, priklauso daugiau rūšių negu visiems gyviems gyvūnams kartu sudėjus. Šie gyvūnai gyvena labai aktyvų gyvenimo būdą, sparnai padeda vabzdžiams išgyventi ir paplisti – poruotis, susirasti maisto ir bėgti nuo priešų. Šiame vabzdžių pasaulyje yra nuostabių elgsenos pavyzdžių, pavyzdžiui: bičių arba skruzdėlių socialinės sistemos. Vabzdžio, lyginant su kitais nariuotakojais, išorinis skeletas yra lengvesnis, jame mažiau chitino.
Žmogus priklauso chordiniam – tipui, kuris apima ir keletą chordinių gyvūnų grupių, neturinčių stuburo. Gyvūnai, kuriems yra būdingi trys požymiai, tam tikru gyvenimo ciklo metu – priskiriami chordiniams:
1. Chorda (stuburiniuose gemalo turimą chordą vėlesnio vystymosi metu pakeičia stuburas).
2. Tuščiaviduris nugaros nervinis vamzdelis (stuburinių nugaros smegenis saugo stuburo slanksteliai).
3. Žiauniniai plyšiai (dauguma stuburinių jie matomi tik ankstyvo vystymosi metu).
Tačiau chordinius skiria ir tai, kad dauguma gyvūnų turi vidinį skeletą, prie kurio tvirtinasi raumenys ir tai, kol gyvūnai nesuaugę, tai gemalo stadijoje turi besitesiančią uodegą.
Iešmučiai ir gaubtagyviai neturi stuburo, tačiau atitinka tuos tris požymius būdingus chordiniams, taigi – žmonės ir vos kelių centimetrų ilgio iešmučiai priklausom tam pačiam tipui. Iešmučiai gyvena sekliuose pakrančių vandenyse ir filtruodami vandenį, maitinasi mikroskopinėmis dalelėmis.
Stuburiniams gyvūnams yra būdingi šie bruožai: vidiniai griaučiai, uždara kraujotakos sistema, porinės galūnės, efektyvus kvėpavimas ir šalinimas ir gerai išvystyta galvos sritis.
Tonas mažų vėžiagyvių praryja milžiniškieji ir bangininiai rykliai, kurie yra filtruotojai, o ne plėšrūnai. Tai jūroje gyvenantys gyvūnai, kurių griaučiuose vietoj kaulų yra kremzlės, todėl jie priklauso kremzlinėms žuvims.
Sausumos stuburiniai turi keturias galūnes. Pirmųjų keturkojų – varliagyvių protėviai buvo riešapelekės žuvys. Varliagyviai pasižymi kaulinėms žuvims būdingomis savybėmis, jie gyvena ir sausumoje, ir vandenyje, turi maistui gaudyti skirtą liežuvį drėgnas akis išlaikančius vokus, garso bangoms gaudyti pritaikytas ausis ir garsą skleidžiančias gerklas. Šie gyvūnai turi gyventi prie vandens, nes turi apsisaugoti nuo išdžiuvimo (jų oda plona ir drėgna). Dauginimuisi dauguma varliagyvių grįžta į vandenį. Išsiritę jaunikliai gyvena vandenyje, o kai suauga išeina iš vandens ir kvėpuoja oru Šiai varliagyvių klasei priklauso varlės, rupūžės, salamandros ir tritonai.
Manoma, kad ropliai yra išsivystę iš varliagyvių. Ropliams priklauso sausumos driežai ir gyvatės, bei vandenyje gyvenantys vėžliai, krokodilai ir aligatoriai. Ropliai, skirtingai nuo varliagyvių, turi storą, suragėjusią ir nelaidžią vandeniui odą, tokia oda neleidžia išgaruoti vandeniui. Tačiau, kaip ir varliagyviai , ropliai yra šaltakraujai (ši savybė leidžia jiems išgyventi gaunant nedaug maisto). Daugiausia driežų ir gyvačių gyvena šiltuose kraštuose ar netgi dykumose. Driežai yra plėšrūnai, maitinasi vabzdžiais, mažais gyvūnais ir netgi kitais driežais. O gyvatės išsivystė iš driežų ir evoliucijos eigoje prarado kojas.Jos taip pat yra plėšrūnės ir gali praryti grobį, kuris yra daug didesnis už jų galvą. Nuodingosios gyvatės (barškuolės, aspidai, skydasnukiai, angys) turi tokius nuodingus dantis, kurie gali pradurti aukos odą ir suleidžia nuodus.
Daug ropliškų bruožų yra išlikę paukščių išvaizdoje, tai: žvynai ant kojų, nagai ant pirštų, raginis snapas ir pati paukščio kūno forma panaši į roplių. Manoma, kad plunksnos – tai pakitę roplių žvynai. Paukščių priekinės galūnės virto sparnais, o lengvuose ir tuščiaviduriuose kauluose yra oro ertmės. Pas paukščius yra gerai išvystyti jutimo organai ir nervų sistemos, nes to paprasčiausiai reikia, kad paukščiai galėtų skraidyti. Skirtingai nei ropliai, paukščiai yra šiltakraujai gyvūnai – jie palaiko aukštą ir pastovią kūno temperatūrą, kuri leidžia net ir šaltame ore išlikti aktyviems.
Katės, šunys, arkliai ir žmogus priklauso žinduolių klasei. Dauguma žinduolių gyvena sausumoje, tačiau kai kurie iš jų gyvena vandenyje, o šikšnosparniai net skraido. Žinduoliams yra būdinga tai, kad gemalas vystosi gimdoje ir jauniklis gimsta gerai išsivystęs.
Didžiausias žinduolių būrys yra graužikai, kuriam priklauso bebrai, žiurkės, pelės, voverės ir dygliakiaulės.
Vandenyje prisitaikiusiems gyventi žinduoliams priklauso banginiai ir delfinai. Banginiai minta žuvimis ir galvakojais moliuskais.
Dauguma vandenyje gyvenančių žinduolių, kurie priklauso plėšriesiems, dauginimuisi sugrįžta į sausumą, tai ruoniai, jūrų liūtai, vėpliai.
Patys didžiausi sausumoje gyvenantys žinduoliai yra drambliai.
Mes žmonės, įvairios beždžionės priklausome primatams. Primatus apibūdina gerai išsivysčiusios smegenys.
Visų laikų organizmai sujungti bendra grandine. Kaip ir mes esame palikuonys savo tėvų, senelių ir taip toliau per eilę kartų, taip ir visos kada nors egzistavusios gyvybės formos yra susietos nepertraukiama gija, kurią galima atsekti iki pačios planetos kūdikystės. Taip pat ir gyvų organizmų apibūdinimas, įvardijimas ir klasifikavimas yra nenutrūkstamas procesas.
Paskaitos temos
Literatūra
Gamtos enciklopedija, “Alma littera” 1999
Mažiulis D., Starodubaitė M., Zoologija, Vilnius “Siveida” 2001
Libertas E., Biologijos pagrindai, Vilnius :Mokslas: 1987Mader S. S., Biologija I,II knyga, “Alma littera” 1999