Lenkų animacinio kino klasiko Witoldo Gierszo kūrybos apžvalga.

541 0

Lenkų animacinio kino klasiko Witoldo Gierszo kūrybos apžvalga.

Witoldo Gierszo retrospektyva „Tindirindžio“ festivalyje.

Tarptautiniame animacinių filmų festivalyje „Tindirindis“ metu Lietuvos kino, muzikos ir teatro muziejuje įvyko vieno žymiausių Lenkijos animatorių Witoldo Gierszo retrospektyvinis kūrybos vakaras. Autorius džiaugėsi susurinkusia publika sakydamas: „Jei ateina nors vienas žiūrovas, tuomet kūrinys jau turi galimybę tapti meno kūriniu“. Vakaro metu pusantros valandos filmų programoje buvo parodyti ryškiausi ir svarbiausi W. Gierszo darbai, kurie puikiai atskleidė kertinius menininko kelio etapus, savitus kūrybinės išraiškos ieškojimus. Lenkų animatorius papasakojo apie savo kūrybinį ke

elią animacijoje.

Įdomu pastebėti, jog Witoldas Gierszas animacijos srityje dirba jau 65 metus. Jaunystėje studijavęs ekonomiką, netikėtai pasuko animacijos link. Jau po ketverių metų tapo direktoriaus asistentu ir pagrindiniu animatoriumi Bielsko – Biala filmų kooperatyve Lenkijoje. Vos po šešerių įkūrė savo animacijos studiją, kuri 1958 metais tampa nepriklausoma. Pradėjęs karjerą, kaip ir daugelis to laikotarpio animatorių Gierszas naudojosi tradicinėmis technikomis ir konvenciniais metodais. Net ir būdamas jau brandaus amžiaus retkarčiais sugrįždavo prie įprastinės, „disnėjiškos“ animacijos. Tačiau bėgant metams šias priemones režisierius naudoja vis rečiau, o

jo ketvirtas filmas „Neoninė epigrama“ jau perteikia tuos pokyčius, kuriais greitai persiims visa W. Gierszo filmografija. Pasak lenkų kritiko Andžejaus Kosakovskio tai buvo „poetinis pokštas, kuriame intensyvių spalvinių elementų žaidimas, atlieka pagrindinį vaidmenį“. O perfrazuojant W. Gierszą galima teigti, ka
ad jo filmuose ne kas kita, o pati animacijos medžiaga, jos priemonės diktuoja siužetą, kuris būtent dėl šios priežasties ir pasiekia tokį aukštą estetinį lygmenį. Paklaustas, kaip atrado šį savitą stilių, režisierius paaiškina, jog išsėmęs tradicinės animacijos metodus, ieškojęs kažko savito. Taip staiga atradęs, jog daug įdomiau yra dirbti su eskizais, atgaivinti juos spalvomis.

Ypatingas vaidmuo spalvoms tenka viename pirmųjų W. Gierszo filmų „Mažasis Vesternas“. Spalva čia vaidina kone pagrindinį vaidmenį. Neįmantrus siužetas – nutrūktgalviškos kaubojų gaudynės prerijoje, greitai besikeičiantys rakursai ir panoramos leidžia pasireikšti visiems meninės animacijos aspektams – veikėjų plastiškumui, charakteringumui, bendrai vaizdo estetikai – puikiai apibendrintiems panoramų vaizdams ir abstrakčioms detalėms, primenančioms kone menininkų modernistų tapybą. Galiausiai pats Gierszas teigia, jog jis nėra tas režisierius, kuris bet kuria kaina primygtinai stengiasi savo kū

ūriniams suteikti filosofinę prasmę. Veikiau jis laiko save „animavimo teptuku prieš kamerą“ technikos atradėju ir mano, kad pati animacija, pats meno kūrinys, jo kalba jau savaime gali būti filosofiški.

Ne mažesnio dėmesio verta „Raudona ir juoda“ animacinė apybraiža. Vėlgi, atrodo, paprastučiame siužete skleidžiasi jau ne tik meninių, bet ir filosofinių apmąstymų gijos. Režisierius tarsi supina realybę ir fantaziją – į kadrą patenka ir operatoriai. Animaciniai veikėjai pasiekia tokį savarankiškumą, kad, tarytum nuo jų priklauso, ar realusis pasaulis įžengs į meninę erdvę, ar ne. Tokiu bū

ūdu Gierszas nepaprastai sugyvina savo personažus, tarsi pakylėja juos iš animacinio į beveik realų lygmenį.

Turbūt vienas įspūdingiausių vakaro filmų, tai – „Laukimas“. Čia dar kartą, tik šįkart jau daug įspūdingiau susipina animacijos ir realusis pasaulis. Trumputis filmukas geba pavaizduoti, kokia stipri gali būti vaizduotės jėga – kas gali įvykti per patį įprasčiausią laukimą kavinėje. Stalo įrankiai, paprasti daiktai ir servetėlės atgyja ir per kelias akimirkas išgyveną nepaprastai estetišką meilės, vilties ir nusivylimo dramą.

Vakaro kulminacija tapo vienas geriausiai žinomų Witoldo Gierszo darbų – „Arklys“, taip pat ir tiksliausiai atskleidžiantis režisieriaus taip pamėgtą motyvą – laisvus, niekieno nesuvaržytus ristūnus. Vėlgi istorija čia paprasta – laukinis žmogus bando sugauti ir prisijaukinti žirgą.Tačiau kaip nepapaprastai ji perteikta! Per nepilnas septynias minutes ekrane išvystame begales tikrų tapybos šedevrų – kiekvienas atskiras kadras tampa unikalia tapybos kompozicija.

Galiausiai buvo pristatytas naujausias, šių metų režisieriaus darbas „Signum“ – „Ženklai“, paremtas panašiais motyvais – bandymu įsijausti į laukinių žmonių gyvenimą, įsigyventi į urvų piešiniuose išlikusias scenas. Kaip ir kituose siužetuose čia vėl labai svarbus tampa plastiško arklio judesio motyvas. Įdomu, jog W. Gierszas šiame filme kalba ir apie meno universalumą, bendražmogišką jo prigimtį, šiuolaikinę Lenkiją sujungdamas su priešistoriniais laikais. Kaip ir kituose darbuose čia nėra naudojamos kompiuterinės technologijos, o veikiau bandoma išnaudoti tradicines technikas, papildant jas įvairiomis netikėtomis subtilybėmis. Pavyzdžiui, pastarasis fi

ilmas buvo sukurtas piešiant vien tradicinėmis technikomis ant akmens.

Galiausiai Witoldo Gierszo kūryba parodo kokia įdomi, įvairi ir netikėta gali būti animacija. Laikais, kai visą mūsų dėmesį sutelkia vaidybinio kino vaizdai, meninė, nekomercinė animacija tampa tikra atgaiva žiūrovo akiai. O ką jau kalbėti apie Witoldą Gierszą, kuris savo darbuose dažnusyk sugeba atsisakyti filosofinio patoso ir kalbėti vien meno plastikos kalba. Savaime suprantama, tai kūrėjas, kurį Lietuvos žiūrovui dar reikia atrasti, o ypač kiekvienam bent kiek besidominčiam animacija, kinu ar vaizduojamaisiais menais.

W. Gierszas šiais metais Tarptautiniame animacinių filmų festivalyje „Tindirindis“ dirbo žiuri nariu, o taip pat ir pravedė kūrybines animacijos dirbtuves Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje.

 

Interviu su Witoldu Gierszu.

Lenkų animacijos klasiko Witoldo Gierszo kūrybinės dirbtuvės Tarptautinio animacinių filmų festivalio „Tindirindis – 2015“ metu.

Susitikimas su garsiu lenkų animatoriumi, režisieriumi Witoldu Gierszu prasideda prie stiklo, ant kurio po filmavimo kamera gimsta tapybinės animacijos scenos piešiniai.

Witoldas Gierszas pasakoja (toliau W.G.): „.parodysiu jums praktiškai, kaip gimsta mano darbai.prisėskite arčiau.čia aš iešiu, o jūs klauskite, aš atsakysiu, papasakosiu, mes bendrausime kurdami.Dirbu animacijoje apie 65 metus, esu vienas vyriausių profesionalų pasaulyje. Daugiametė patirtis kalba mano lūpomis..animacija yra labai greitai senstantis menas.Aš pradėjau nuo klasikinės animacijos , tačiau vėliau plėčiau galimybes, bandžiau ieškoti naujų animacinių formų. Štai jums ir pristatysiu visą savo kūrybos derlių.

Vienas an

nkstyvųjų mano filmų „Mažasis vesternas“ – ėjimas tolyn nuo klasikinės animacijos, bandymas keisti stilių. Šiame filme mėlynas ir raudonas žmogutis kovoja vienas su kitu.“

Jūratės Leikaitės klausimas: „Kaip sukurtos šio filmo dekoracijos? “

W.G.: „Labai kruopščiai ieškodavome faktūros, kuri buvo įdedama į filmo fono vietą. Kūrėme apie 30 monotipijų kiekvienai scenai. Ruošdami fono piešinį užtepdavome drėgnus temperos dažus ant celiulioido ir jiems dar nenudžiuvus prispausdavome prie balto popieriaus lapo, staigiu judesiu atplėšus celiulioidą nuo popieriaus gaudavome nenuspėjamą faktūrinį paviršių. Ir taip gal po 20 kartų bandydavome sukurti kiekvieno fono piešinį, po to atrinkdavome patį įdomausią, geriausią, ir tik tada ant šio fono filmuodavome sceną. Nebuvo kompiuterio, todėl specialiesiems efektams išgauti naudoje dvigubą ekspoziciją, vieną kartą nufilmavome pačios scenos veiksmą, o vėliau atsukę juostą atgal ant tos pačios scenos nufilmuodavome specialiuosius efektus.

Kitas mano darbas, kurį noriu jums pristatyti, yra mano lėlinis filmas „Laukimas“. “

J.L. klausimas: „Kaip kūrėte šio filmo dekoracijas? Iš ko sukurtos lėlės? Iš popierinės servetėlės?“

W.G.: „Taip, buvo ir iš servetėles. O tiesą sakant, šiam filmui buvo sukurti skirtingo dydžio lėlių personažai, kurių konstrukcijos buvo iš vielos. Kai kurios lėlės buvo negi labai didelės, apie 40 cm aukščio, kitos žinoma mažesnės.“

J.L. klausimas: „Filme yra scena, kur lėlės šoka taurės viduje. Kaip jūs filmavote šią sceną?“

W.G.: „Pakeldavome stiklo taurę, tada p. . .

W.G.: „Štai iki judesio ciklo pabaigos liko keturi piešiniai. jau nupiešėme 7 piešinius, o kiek daug visko aptarėme.

Man nesvarbu, ką pagalvos žiūrovai, kaip bus vertinami mano filmai, man svarbiausia yra pačiam patirti kūrybos džiaugsmą, manau, kad jeigu autorius tai jaučia, tai jaučia ir žiūrovas. Be žiūrovo juk menas negali egzistuoti. Net puikiausi F.Felini filmai, nugrūsti į dėžę, mirs ir bus niekam nereikalingi. Kai ateini į kiną ir išjungiamos šviesos, jau tada tave pradeda veikti kino magija.“

J.L..: „Kaip gimsta jūsų filmų idėjos?“

W.G.: „Idėjos ateina skirtingai, nėra vienodų atvejų. Galiu papasakoti kelių savo filmų atsiradimo istorijas. Kartais filmų scenarijai būna įkvėpti knygų, pavyzdžiui, pagal Džono Raimondo kūrinius filmui scenarijų parašė mano žmona. Pagal lenkų rašytojo Liudviko Kernio kūrinį vaikams „Dėmesio dramblys“ gimė filmas. „Korida“ – juodai raudonų figūrų kova, kova tarp toreadoro ir buliaus. Filmo idėją pasiūlė T.Kovalskis, vienas geriausių lenkų kritikų, pridurdamas, jog kova tarp juodos ir raudonos spalvų galėtų būti praturtinta „gegais“ (juokingomis situacijomis).“

J.L..: „Savo filmuose dažnai naudojatės žirgo „galopo“ bėgimo animacija.“

W.G.: „Jūs galite patys bandyti piešti judesį, nesijaudinkite, jeigu piešinio linija nėra labai taisyklinga ar švarraštinė, svarbu yra dinamika.“

J.L..: „Kurdamas naujausią savo filmą „Signum“ pagal pirmykščių žmonių tapybą ant uolų jūs animaciją piešėte ant akmens luitų.Kas jus paskatino imtis tokios technikos ir tokios idėjos?“

W.G.: „Demonstruoju jums tai, kaip buvo piešiamas šis filmas. Štai bizono piešinys, nukopijuotas iš Altaminos urvo, kur buvo surasti patys įdomiausi pirmykščių žmonių piešiniai. Taip pat filme naudojau piešinius iš Liasko urvo – iš ten ėmiau figūrų dinamiką.

Spalvų gamą pasirinkau tokią pat, kaip randame uolose. Štai paanalizavus vieno iš elnio piešinių, pamatysime, kokie turtingi yra elnio ragai, kokie išradingi buvo pirmykščiai dailininkai. Filme panaudojau ir bizonų figūrų piešinius. Bizonai nupiešti emocinėse pozose. Žmonių siluetai stilizuoti. Moterų figūrose išryškinta klubų linija, pabrėžtas jų moteriškumas.

O štai čia paanalizuokime bėgančių figūrų piešinius. Medžiotojų figūrų kojos išskėstos 180 laipsnių kampu, atrodo, lyg jie skristų ore.“

J.L..: Režisierius ima akmenį, jį prisitvirtina lipniomis juostelėmis prie stalo paviršiaus. Akmuo pritvirtintas stabiliai. Tada ima kreidelę ir piešia ja ant akmens – atsiranda bėganti bizono figūra.“

W.G.: „Senoji pirmykščių žmonių uolų tapyba mane domino jau seniai, nerasite nei vieno meno albumo, kuris neprasidėtų nuo pirmykščių menininkų piešinių ant uolų. Ankstyvoje jaunystėje analizuodamas šiuos piešinius, įsivaizdavau tuos su kailiais apsirėdžiusius žmones, kurie vargu ar visada turėdavo ugnies, o stengėsi savo kūriniuose pavaizduoti žvėrių dinamiką, bėgimą, medžioklės įtampą. Stebėdavau kai kuriuose piešiniuose prie žvėries figūros nupieštas kelias kojas, tai, be abejo, užfiksuotos bėgimo fazės. Dar jaunystėje norėjau padėti seniesiems dailininkams pabaigti jų idėjas. Gana ilgai ieškojau meninio būdo, kaip atgaivinti šiuos pirmykščių menininkų kūrinius. Galiausiai suvokiau, kad tiesiog reikia imti ir piešti ant akmens, ir viskas atsistojo į savo vietas. Ranka piešiu kiekvieną piešinį, jį nufilmuoju, tada ištrinu kontūrus ir kuriu naują. Taip dirbau šešerius metus.“

J.L..: Witoldo Gierszo filmas „Signum“ („Ženklai“) parodytas daugiau nei 80 tarptautinių festivalių, susilaukė kritikos ir žiūrovų palankių vertinimų, iškovojo visą eilę prizų. Tarptautinio animacinių filmų festivalio „Tindirindis–2015“ žiuri už didžiojo lenkų meistro gyvenimo nuopelnus ir filmą „Signum“ apdovanojo Witoldą Gierszą specialiuoju žiuri prizu.

 

Join the Conversation