Kiekvienas tremtinys nuėjo savo Golgotą – nepermaldaujamą, rūsčią, aplankančią dabar prisiminimais ar sapnais. Daugelis tų, kurie anuomet buvo vyresnio amžiaus, jau mirę. Tremties metų vaikai ir jaunuoliai, kurie pajėgė ištverti savo golgotos, dabar jau augina savo anūkus. Jie vis dar prisimena svetimo miško ošimą, pro šalį plaukiančią upę, mirtimi alsuojantį ledinį vandenį. Prisiminimuose jie mini savo tėvus, brolius, seseris, draugus, mirusius svetimoje žemėje iš šalčio, bado, ligos, o visų svarbiausia – iš neatskiriamo Tėvynės ilgesio.1941 m. birželio 14 dieną, trečią valandą nakties, Maskvos įsakymu, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – vienu metu prasidėjo masiniai areštai ir žmonių deportacija į Sibirą. Vežė liaudies mokytojus, aukštųjų mokyklų ir gimnazijų dėstytojus, žurnalistus, teisėjus, Lietuvos kariuomenės karininkų šeimas, diplomatus, verslininkus, ūkininkus. Vežė iš miestų, miestelių ir kaimų. Sunkvežimiai nunutrūkstama srove slinko prie geležinkelių.Štai čia prasidėdavo drastiški ir skaudūs įvykiai. Visus vyrus, šeimų galvas, čekistai atskirdavo į kitus, prekinius vagonus, sakydami, kad šis atskyrimas yra laikinas, tik kelionės metu. Iš tikrųjų, jų likimai jau iš anksto buvo nuspręsti, vežė juos į Šiaurės Uralo, Krasnojarsko lagerius. Šie niekuo nekalti vyrai ėjo į vagonus, net nenumanydami, kad reikia atsisveikinti su žmona, tėvais, vaikais, apkabinti juos paskutinį kartą.Moterys, vaikai ir seneliai buvo varomi į gyvulinius vagonus. Giminaičius, kurie norėjo perduoti savo pažįstamiems maisto kelionei, šiltus rūbus, sargybiniai mušė šautuvų buožėmis, neprileido prie vagono.Iš Lietuvos per tą baisiąją savaitę išvežė dešimtis tūkstančių žmonių. Tik birželio 22 d. buvo nutraukti masiški areštai ir trėmimai į Sibirą. Tremtinių lūpos prabilo šiais žodžiais: ,,Kiek būta mūsų kaltės,/Nežinau, – /ar tikrai jos būta? / Mes gyvenome tokiu metu,/ kai niekas tikrai negalėjo žinoti / nei savo kaltės, nei kitų – / sūkurys, sūkurys, baisus sūkurys / mūsų tėviškę siaubė, / ir laukė visi – aplenks, / o gal pakels ir nutrenks / ten, už Uralo, į žalią taigos begalybę…”
Tokie žodžiai skambėjo ir iš Antano Abromaičio lūpų. Jis gyveno Likiškėlių kaime, Alytaus rajone. Jo tėvelis dirbo mokytoju pradinėje Likiškėlių mokykloje. Ištrėmimo metu Antanui nebuvo nei 10 metų. Jo tremtis tęsėsi 20 metų ir du mėnesius.1941 m. birželio 14 -ąją, ketvirtą valandą, jo šeimą pakėlė iš miego ir įsakė ruoštis išvykti, nepaaiškino nei kuo remiantis vykdoma ši represija. Su savimi leido pasiimti dvi pagalves, anklodę ir maisto kelionei. Visi Abromaičių šeimos nariai buvo sulaipinti į sunkvežimį ir nuvežti į Alytaus geležinkelio stotį, kur stovėjo gyvuliniai vagonai su grotomis apkaltais langais.Į vagoną, kur buvo suvaryta Abromaičių šeima, atvežė dar Staniškius, Kulinkevičius, Raplauskus, Saulevičius. ,,Į mūsų pilną vagoną įgrūdo Valinčių, Alytaus milicininką su šeima.” Birželio 17-ąją ešelonas pajudėjo Kauno link. Žmonės paskutinį kartą žvelgė į savo kaimus, kur praleido vaikystę ir jaunystę. Kai traukinys sustojo Naujojoje Vilnioje, atidarinėjo vagonų duris, pagal sąrašą kvietė ir išlaipino visus vyrus, liko tik moterys ir vaikai. Vyrai buvo nuvesti į atskirą vagoną ir išvežė į Krasnojarsko lagerius.Antanas labai džiaugėsi, nes gal per klaidą, bet iš jų vagono vyrai nebuvo iškviesti.Birželio 22-ąją traukinys pasiekė Oršą. Štai čia tremtiniai sužinojo, kad prasidėjo karas. Oršoje ešelonas išstovėjo 4 paras. Prasidėjo karštos dienos, vagone trūko oro ir vandens. Žmonės šaukė ,, vody ir vozducha”, bet į jų šauksmą niekas neatsiliepė. Dėl karščio ir vandens stokos keletas moterų apalpo. Į tualetą niekas nevedžiojo, tam reikalui buvo iš lentų sukaltas keturkampis lovelis, stovintis vagono kampe. Viename vagone būdavo apie 80 žmonių. Štai tokiomis baisiomis sąlygomis kai kurioms moterims teko gimdyti vaikus. Pagrindinis žmonių maistas buvo pasaldintas vanduo, pritrupintas duonos.Maždaug po mėnesio ešelonas sustojo Bijsko mieste. Visiems teko išlipti iš traukinio. Moterys ant rankų laikė savo vaikučius, kurių veideliais riedėjo ašaros.Iš Bijsko žmonės sunkvežimiais buvo išvežioti po kolūkius. Abromaičių šeima pateko į Liniovsko ūkį. Motina dirbo lauko darbus, tėvas tapo kalviu.Atėjus rudeniui, vietiniai gyventojai perspėjo tremtinius, kad šiame krašte būna labai šaltos žiemos. Tėvai už uždirbtus pinigus nusipirko padėvėtų veltinių, vatinių kelnių, už vestuvinius žiedus gavo cukraus. Antanas prisimena, kaip jis, motinos prašomas, su maišeliu rankose eidavo į žirnių lauką ir rinkdavo nuo žemės žirnius. ,, Ir kiek už tuos žirnius esu gavęs rimbų, tik vienas Dievas težino.” Pareidavo berniukas kartais su kruvina nugara.Žiemos metu Antaniuko motina dirbo kiaulių ūkyje, tad po vatinuku, paslėpusi, parnešdavo keletą bulvių.Iš kiaulių ūkio išmesdavo pastipusius paršiukus, tad žmonės naktį, paslapčia parsinešdavo juos maišuose ,,namo” ir juos valgė.Prasidėjo badas. Mirė Bernatavičių mergaitė. Laidojo ją visi lietuviai, eidami giedojo ,,Marija, Marija”.Gyveno žmonės drėgnuose pusrūsiuose, po kelias šeimas. Artėjo 1942 m. pavasaris.Vieną dieną buvo sušaukti visi tremtiniai ir paskelbta, kad duos žemės daržams pasisodinti. Žmonės labai nudžiugo, prisipirko sėklų, sėjo, sodino, džiaugėsi, kad ateinančią žiemą nebadaus. Laimė neilgai truko. Atvažiavo vieną dieną daug vežimų, įsakė viską palikti ir lipti į vežimus.Tremtiniai buvo nuvežti į Bijsko geležinkelį, sulaipinti į vagonus ir vežami toliau, pro Krasnojarską, Bajkalą. Traukinys sustojo ant Angaros upės kranto. Vėliau baržomis Angaros upe nuplaukė į Lajarską. Iš čia sunkvežimiais vežė toliau, žmonės badavo. Iš mašinų tremtiniai vėl buvo perlaipinti ant baržų ir plukdomi Lenos upe žemyn. Čia jau jie nebadavo, gaudavo košės ir po gabalėlį duonos. Prasidėjo šalčiai, ir keliolika žmonių mirė. Reikėjo juos palaidoti, todėl garlaivys trumpam sustodavo prie kranto, kur palaidodavo mirusįjį. Taip lietuvių kaulai išbarstyti po pasaulį.Po ilgos ir varginančios kelionės laivas sustojo. Išlipę į krantą žmonės matė tolimoje tik horizontą, jokios augmenijos, išskyrus samanas, nei gyvybės požymių.Visi kuo skubiau ėmėsi statyti barakus, kol dar sniegas nepadengė samanų. Čia buvo Trofimovskio gyvenvietė.Mediniuose, šiltuose namuose apsigyveno visa Trofimovsko valdžia.Tremtiniai sau statėsi namus iš lentų, tarp kurių prikišdavo samanų, kurias savo mažais piršteliais pešė vaikučiai ir maišais gabeno į statybos vietą.Prasidėjo 1942 m. baisi polerinė žiema, šalčiai, pūgos. Ką tik pastatyti barakai buvo kiaurai perpučiami, todėl sienos ir lubos apšalo. Būstus žmonės apsišviesdavo balanomis. Vandenį gaudavo tirpindami sniegą. Nebuvo ko valgyti. Gaudavo tremtiniai po 400 gr. duonos, bet sunku buvo tai pavadinti duona, tai tik pašildytos tešlos gabalas.Prasidėjo ligos – cinga, dizenterija, užpuolė utelės. Mirė ištisos šeimos ir pavieniai asmenys, o medicinos pagalbos nebuvo. Žmonių mirtys tapo masiškos. Karstų niekas nekalė, nes valdžia nedavė tam reikalui lentų.Tam tikslui buvo specialios brigados, kurios užsiiminėjo lavonų išvežimu iš barakų. Lavonus traukdavo už rankų ir kojų, guldydavo ant rogių ir įsikinkę virvėmis traukė į bendrą krūvą, kur jie sustingdavo. Trofimovskio lageryje tokių brigadų buvo keturios. Darbo joms užteko per visą 1942 m. žiemą.Antanukas su savo sesute visą žiemą išgulėjo ant narų, aplipę utelėmis, skuduruose, prišalusiuose prie sienų. Jie labai nusilpo.Abromaitienė skaldė upės ledus, maišais nešė jį į Trofimovskio ,,ponų” butus ir tirpdė, kad valdžia turėtų švarų vandenį. Moteris skaldė jiems malkas, skalbė drabužius. Už darbą ji gaudavo jų maisto liekanas.Pasibaigus arktinei nakčiai, sargybiniai pradėjo nešioti ir dalinti po barakus daigintus žirnius ir kiekvienam į kaulėtą ranką įpildavo po žiupsnelį. Davė dar po 2 kg. miltų.Atėjo šiaurės pavasaris. Žmonės po tos baisios žiemos pradėjo judėti, vaikščioti. Antanas Abromaitis po 7 mėnesių išgulėtų ant narų, apsisukęs kojas skudurais, išėjo į lauką. Čia jis pamatė didžiulius kalnus lavonų. Iš stalbų lagerio buvo atvaryta apie šimtas kalinių, kurie ant upės kranto kirtikliais iškasė didžiulę duobę ir suvertė į ją lietuvių ir suomių lavonus.Štai taip buvo užslėpta Trofimovskio tragedija.Birželio pradžioje tremtiniams įsakė stoti į kolūkį. Kas užsirašė, tiems davė po 10 kg. miltų. Kolūkį pavadino ,,Rybak”.Čia susidarė brigados po 12 – 15 žmonių, daugumoje moterų. Kiekviena grupė gavo po didelę valtį, irkluojamą 4 žmonių, vadinamą kungasu. Mėnesio pabaigoje upės ledai jau buvo ištirpę, tad reikėjo plaukti žvejoti, bet blogiausia, kad be jokios žvejybai tinkamos aprangos, nei šiltesnio drabužio, nei guminių batų, o vanduo tiosiog ledinis. Nežiūrint į tai, teko žmonėms bristi į upę ir traukti tinklus. Šį darbą dirbo ir vaikai. Sugautas žuvis valtimis plugdė į Trofimovską, kur jas sūdė ir dėjo į statines. Už žuvis darbininkai gaudavo miltų ir cukraus. ,,Mirties ir bado šmėklos pasitraukė.”1943 m.rudenį žvejai patraukė valtimis į Laptevų jūros salas. Čia kuo skubiau statėsi jurtas. Jų stogus ir šonus apdėdavo žeme. ,,Namelius” tremtiniai statė arti vieni kitų, kad po pūgų galėtų vieni kitus atkasti. Nuo jurtos į jurtą buvo nutiesta virvė, kad per pūgą lengviau būtų galima pasiekti kaimyną.Vasarą, kai užeidavo didžiulės audros ir negalima buvo žvejoti, tremtiniai sueidavo į didžiausią jurtą ir dalindavosi prisiminimais, kalbėdavosi apie Lietuvą. Jie jautėsi tartum paukščiai, išmesti iš lizdo. Jurtoje pasigirsdavo daina. Ne dainavo, o dejavo lietuvių tremtinių širdys:,,Leiskit į Tėvynę, leiskit pas savus – / Ten pradžiugs krūtinė, atgaivins jausmus! / Svetima padangė nemaloni, ne! – / Tėviškėlę brangią vis regiu sapne !” Štai tokiais žodžiais Sibire apie Tėvynę dainavo gimtinės liepos ir ąžuolai, su šaknimis išrauti iš gimtosios žemės.Sunku buvo gyventi.Vaikai pasigedo mokyklų. Nors 1943 m. Trofimovske atidarė septinmetę mokyklą, bet žvejų vaikai negalėjo jos lankyti.Žmonės, neturėdami ko valgyti, visą žiemą mito žuvimis. Kovo, balandžio mėnesiais tremtiniai veždavo iš salų malkas, jas skaldydavo ir suveždavo į prieškambarius, kai tuo metu inspektoriai savo butuose gamindavo alkoholinį gėrimą ir kortuodavo.1964 m. salą pasiekė žinia, kad iš Lietuvos atvažiavę atstovai renka našlaičius ir veža juos į tėvynę. Iš Antano Abromaičio pažįstamų vykti į Lietuvą išsiruošė jo draugas Antanas Drutys su seseria ir keletu kitų našlaičių. Visi ten gyvenę lietuviai išlydėjo juos į kelionę tarsi Darių ir Girėną. Deja, po dviejų savaičių išvargę, nepanašūs į žmones, grįžo jie atgal į Babrovsko salą. Kelyje jie pateko į audrą ir pavėlavo į laivą.1947 m. Trofmovsko ,, Rybradov” buvo uždarytas. Tremtiniai vyko į Lenos aukštupį, dirbo miško darbus, dirbo kasyklose, statybose.Po ketverių metų tremtinius išvežė į Jakutską dirbti prie statybų. Antanas Abromaitis baigė čia vidurinę mokyklą. Daug lietuvių jaunimo mokėsi institute – tapo pedagogais, studijavo ekonomiką.Jau 1953 m., po Stalino mirties papūtė kiti vėjai, visi lengviau atsikvėpė, nors į Lietuvą negalėjo dar grįžti. Jaunimui leista buvo važiuoti mokytis į Novosibirską, Omską.Antanas 1956 m. vedė Nijolę Vaičiūnaitę. 1961 m. su kūdikiu ant rankų grįžo jie į Lietuvą.Tai pati laimingiausia akimirka jo gyvenime. Tėvynėje jis jautėsi saugus.Savo prisiminimuose Abraitis mini draugą, Antaną Drutį. Iš Dručių šeimos mirė tėvas, motina, du sūnūs, išliko tik jauniausias sūnus Antanas ir dukra Onutė. Šie du išgyvenę Sibiro nelaisvę žmonės yra man nepaprastai brangūs, kadangi sieja mus giminystės ryšiai: jie yra mano senelės, Julijos Drutytės – Svetkauskienės, pusbrolis ir pusseserė.Labai sunku skaityti apie savo artimuosius, kurie toli nuo tėvynės kentė vargą ir skausmą. Kaip rašo Abromaitis, ,,dėdė” Antanas kasdien ėjo į lavoninę ieškoti savo tėvų ir brolių, bet jų niekada nerado. Sunku net įsivaizduoti, ką jis jautė. Abu jie labai troško sugrįžti į Lietuvą, bet ,,koją” jiems pakišo audra – našlaičiai nesuspėjo į laivą. Toliau jiems teko gyventi Sibire.Apie 1961 m. pagaliai Dručiai sugrįžo į Lietuvą. Po kelių metų mirė Onutė, o Andriui teko išvykti į Ukrainą. Čia jis apsistojo visam laikui, vedė rusę žmoną, susilaukė vaikų ir anūkų.Anksčiau jis dažnai atvažiuodavo į Lietuvą ir į Lenkiją, aplankydavo giminaičius. Kadangi jis dabar jau vyresnio amžiaus žmogus, nepajėgia atvykti į Lietuvą ir pas giminaičius į Punsko kraštą, bet vis dar rašo laiškus, parsiunčia savo darbo tinklų, kuriuos turbūt išmoko nerti būdamas Sibire.Sibiras pasiliko praeityje, bet mes, jau XXI amžiaus žmonės, negalime užmiršti tų baisių akimirkų, kurias teko išgyventi mūsų tautiečiams. Jie prisimena: ,,mes nematėme nei saulės, nebuvo nei žolės, nei lapų, tik ledu padengtos barakų sienos ir lubos, amžinai įšąlusi po kojomis žemė.” Sugrįžus į Lietuvą, tremtinių lūpos prabilo tokiais žodžiais: ,,Tėvyne, Tėvyne, / Tavęs nepamiršom, tuo ilgesiu mes gyvenom, / iš Tavęs tolimos sėmėm vilties ir stiprybės / dirbti dorai, gyventi dorai, / išlaukti, ištverti ir grįžti./ Visados atsimindavom – esam / Tavo vaikai, Tėvyne, / net ir patys mažiausi, kurių atmintis Tavęs nebesiekia.”