Tautinio atgimimo asmenybės

Jonas Basanavičius (1851 m. lapkričio 23 d., Ožkabaliuose, Bartninkų valsčius, Vilkaviškio apskritis – 1927 m. vasario 16 d., Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse.) – lietuvių visuomenės veikėjas, pirmasis laikraščio „Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininkas, gydytojas."Jonas

Biografija J.Basanavičius gimė pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Kiek paūgėjus tėvai parūpino jam kaimo mokytoją – daraktorių, vėliau leido į Lukšių pradžios mokyklą. Pasimokęs pirmą pusmetį, bandė stoti į Marijampolės miesto mokyklą, tačiau neišlaikė egzaminų ir dar vienus metus mokėsi Lukšių pradžios mokykloje. 1868 m. buvo priimtas į Marijampolės keturklasę miesto mokyklą. 1873 m. baigęs Marijampolės gimnazijos keturias klases, Jonas Basanavičius, atsispyrė tėvų spaudimui toliau mokytis Seinų kunigų seminarijoje ir išvyko tęsti mokslų į Maskvą. 1873 m. įstojo į Maskvos universiteto Istorijos-filosofijos fakultetą, bet 1874 m. rudenį gavęs stipendiją perėjo į Medicinos fakultetą. 1879 m. birželio 11 d. baigė universitetą ir gavo teisę verstis gydytojo praktika.Kultūrinę ir politinę veiklą pradėjo dar studijuodamas Maskvos universitete. Tyrė Lietuvos istoriją, lietuvių kultūrą, kalbą, rinko tautosaką, rūpinosi liaudies švietimu, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu. 1874 m. parengė lietuvišką elementorių, bet negavo leidimo spausdinti. Gyveno Bulgarijoje, Čekijoje, o vėliau grįžo į Lietuvą. Redagavo laikraštį „Aušra“ 1905 m. rengiant Didijį Vilniaus Seimą, J. Basanavičius vadovavo jo organizaciniam komitetui. 1907 m. rugsėjo 25 d. jo pastangomis įkurta Lietuvių mokslo draugija. 1913 m. vasarą J. Basanavičius ir Martynas Yčas keliems mėnesiams išvyko į Ameriką, kur, skaitydami paskaitas, rinko aukas surengti Lietuvių konferencijai Vilniuje. 1918 m. vasario 16 d. jo pirmininkaujami 20 Lietuvos Tarybos narių paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. J. Basanavičius pirmasis pasirašė Nepriklausomybės aktą. 1927 m. vasario 16 d., kada visa Lietuva džiaugsmingai šventė devintąją Lietuvos nepriklausomybės sukaktį, 18 val. 50 min. dr. J. Basanavičius mirė. Lietuvoje buvo paskelbtas 5 dienų gedulas.

Atminimas Už nuopelnus Lietuvai, dr. J. Basanavičiui gyvam esant skirta valstybinė pensija, Kauno Vytauto Didžiojo universitetas išrinko jį savo garbės nariu ir profesoriumi. Po mirties Kauno karo ligoninė, kurioje jis gydėsi, buvo pakrikštyta jo vardu, daugelis miestų pasipuošė jo paminklais bei biustais ir jo vardu pavadino daug gatvių, aikščių, parkų ir įvairių pastatų. J. Basanavičiaus vardu pavadinta daug gatvių Lietuvoje, kurių žymiausia Palangoje. Jos pradžioje pastatytas paminklas Jonui Basanavičiui (skulptorius J.Zikaras). http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/b/bc/BasanaviciusSculpture.jpg/180px-BasanaviciusSculpture.jpghttp://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/b/bc/BasanaviciusSculpture.jpg/180px-BasanaviciusSculpture.jpg"http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/a/a1/Jonas_Basanavicius_memorial_tablet_in_Boksto_gatve.jpg/180px-Jonas_Basanavicius_memorial_tablet_in_Boksto_gatve.jpg

 

Jurgis Bielinis (kitos pavardės: Bieliakas, Jakulis, 1846 m. kovo 16 d. Purviškiuose, Nemunėlio Radviliškio valsčius – 1918 m. sausio 18 d. Katinuose, Joniškėlio valsčius, palaidotas Suoste) – Lietuvos knygnešys, publicistas, „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbis. Pasirašinėjo slapyvardžiais – Juozapas Baltasis Erelis, J. B. Erelis, Jurgis, Juozapas Baltasai ir kt."Bielinis2.jpg

Biografija Brolis Andrius Bielinis, sūnus Kipras Bielinis. Mokėsi privačiai Šiauliuose ir Mintaujoje, 1872 m. baigė vokišką pradžios mokyklą Rygoje. Mokėjo vokiečių, latvių, lenkų ir rusų kalbas. Nuo 1873 m. pradėjo knygnešio veiklą, talkino Motiejui Valančiui, jo ir lietuviškos spaudos leidėjo Prūsijoje. J. Zabermano ryšininkas. Nuo 1890 m. persekiojamas jau nebegalėjo gyventi namuose, tėviškėje ir tapo profesionaliu knygnešiu. 1885 m. įkūrė ir vadovavo Panevėžio krašto Garšvių knygnešių draugijai. Vidurio ir Vakarų Lietuvoje sukūrė draudžiamos spaudos platinimo tinklą, apėmusį ir Latgalą. Per 31-erius aktyvios veiklos metus vienas arba su talkininkais pergabeno per sieną ir Lietuvoje išplatino beveik pusę visų spaudinių, tuomet išspausdintų Mažojoje Lietuvoje. Caro žandarams ir pasienio sargybiniams buvo įkliuvęs 5 kartus, bet buvo sumanus ir drąsus, todėl pavykdavo ištrūkti. Už jo sugavimą valdžia buvo paskyrusi didelę premiją. Savojo gyvenimo šūkiu laikė paties sukurtą posakį: „Nemirsiu, kol maskoliai iš Lietuvos neišeis“. Mirė eidamas pėsčiomis į Vilnių, į Lietuvių konferenciją, kuri Nepriklausomybės reikalavimą paskelbė bendru visos tautos reikalu.

Bendradarbiavo laikraščiuose „Aušra“, „Varpas“, „Ūkininkas“, „Tėvynės sargas“, vėliau – „Lietuvos ūkininkas“, „Vilniaus žinios“. Pats 1897 m. nelegaliai Lietuvoje išleido neperiodinį laikraštėlį „Baltasis erelis“ (300 egz.). Jam spausdinti iš Martyno Jankaus nusipirko ir parsigabeno rankinę spausdinimo mašiną. Parašė brošiūrų Lietuvos istorijos, lietuvių valstiečių likimo temomis. Vienas pirmųjų ėmė kelti Lietuvos nepriklausomybės idėją, lietuvių vienybės šūkį, peikė dvarininkus dėl užgrobtų valstiečių žemių.

Atminimas J. Bielinio gimimo diena (kovo 16 d.) minima kaip Knygnešių diena. Tėviškėje išlikusi sodyba, šalia – koplytstulpis (aut. Leonas Juozonis), netoliese – Bielinio ąžuolas, už kurio slėpėsi atsišaudydamas nuo žandarų ir šalia ąžuolo akmuo su dedikacija; kryžius, po kuriuo mirė (prie Mitkų sodybos), dabar saugomas Pasvalyje, „Dūdorių” klube. Suoste – kapas ir antkapinis paminklas bažnyčios šventoriuje. 1931 m. pastatytas paminklas iš lauko akmenų. Paminklą statė šauliai, pavasarininkai, skautai, tautininkai, dirbo kalvis J. Korsakas. 2009 m. iš 100 Lietuvos asmenybių, per tūkstantmetį labiausiai nusipelniusių Lietuvai, įamžintų Tado Gutausko granitinėje skulptūroje „Vienybės medis”, paminėtas ir Jurgis Bielinis.

 

 

 

 

 

Jonas Biliūnas (1879 m. balandžio 11 d. Niūronyse, Anykščių valsčius, Utenos apskritis – 1907 m. gruodžio 8 d. Zakopanėje, Lenkija) –Lietuvos rašytojas, publicistas, lyrinės lietuvių prozos pradininkas, politinis veikėjas."Jonas

Žymesni kūriniai: „Brisiaus galas“, „Laimės žiburys“, „Kliudžiau“, „Joniukas“, „Ubagas“,„Liūdna pasaka“ . Biografija Gimė pasiturinčių ūkininkų šeimoje, buvo paskutinis, aštuntas vaikas. Kaimo daraktoriaus paruoštas, 1891–1899 m. mokėsi Liepojos gimnazijoje. Panevėžyje subūrė Lietuvos socialdemokratų partijos grupę ir kurį laiką jai vadovavo. 1900 m. baigė Šiaulių gimnaziją ir įstojo į Tartu universiteto Medicinos fakultetą. Už dalyvavimą anticarinėse studentų demonstracijose, būreliuose ir riaušėse 1901 m. iš universiteto pašalintas. Negavęs leidimo grįžti į Tartu ir tęsti medicinos studijas, 1903 m. įstojo į Leipcigo aukštąją prekybos mokyklą, kur greta studijų domėjosi literatūra. Leipcige susirgęs džiova, 1904 m. vasarą perstojo į Ciuricho universitetą studijuoti literatūros. Ciuriche parašė bene reikšmingiausią savo kūrinį – alegorinę pasaką „Laimės žiburys“. Ligai paaštrėjus, 1905 m. grįžo į Lietuvą. Tais pačiais metais išvyko gydytis į Zakopanę, vasaromis gyveno Lietuvoje, Niūronyse, Rozalime, Kačerginėje.

1902 m. kaip svečias dalyvavo Lietuvos demokratų partijos suvažiavime. 1903 m. pasiūlė idėją ir organizavo laikraščio jaunimui „Draugas“ leidimą, buvo numatęs jį paversti trimėnesiu literatūros žurnalu, tačiau vadovavimą organizacijai perėmus Vincui Kapsukui, iš jos pasitraukė. Dalyvavo leidžiant laikraštį „Darbininkų balsas“. 1907 m. parengė pirmojo lietuvių literatūros ir meno kalendoriaus-almanacho projektą. Buvo palaidotas Zakopanės kapinėse. 1953 m. Antano Vienuolio rūpesčiu palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti Liudiškių piliakalnyje netoli Anykščių. 1946 m. ir 1954–1955 m. jo žmonos dukros iš antrosios santuokos Meilės Matijošaitytės-Lukšienės iniciatyva išleistas „Raštų“ dvitomis.

Atminimas 1953 m. J. Biliūno vardu pavadinta Anykščių vidurinė mokykla 1958 m. ant Liudiškių piliakalnio pastatytas 14 metrų aukščio granitinis antkapinis paminklas su rašytojo bareljefu (archit. Vytautas Gabriūnas, skulpt. Bronius Vyšniauskas). Rašytojo gimtinėje Niūronyse išliko XX a. pradžioje perstatyta Biliūnų sodyba, kurioje nuo 1960 m. veikia memorialinis muziejus."http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/4/42/1975_08_23_1Anyk%C5%A1%C4%8Diai016.jpg/160px-1975_08_23_1Anyk%C5%A1%C4%8Diai016.jpg

J. Biliūno vardas suteiktas gatvėms 22 Lietuvos miestuose. [3]

 

 

 

 

 

 

Mykolas Biržiška (1882 m. rugpjūčio 24 d. Viekšniuose, Šiaulių apskritis – 1962 m. rugpjūčio 24 d. Los Andžele, JAV) – Lietuvos literatūros istorikas, nepriklausomybės akto signataras."Mykolas

Kūryba M. Biržiška yra paskelbęs nemažai mokslo straipsnių, parašęs populiarų knygelių iš istorijos, kultūrologijos studijų, parengęs spaudai dainų rinkinius, išvertęs grožinių kūrinių. Parašė vadovėlius „Lietuvos geografija“, „Lietuvos istorijos pradžiamokslis“, „Dainų istorijos vadovėlis“, knygas „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“, „Mūsų raštų istorija“, „Iš kultūros ir literatūros istorijos“, „Senasis Vilniaus universitetas“ ir kt.

Biografija Kilęs iš žemaičių bajorų Biržiškų giminės. Tėvas Antanas Biržiška, broliai Viktoras Biržiška ir Vaclovas Biržiška. Žmona Bronislava Biržiškienė-Šėmytė, dukros – teisininkė, menininkė, keramikė Marija Biržiškaitė Žakevičienė-Žymantienė ir pianistė Ona Biržiškaitė-Barauskienė.

1895–1902 m. mokydamasis Šiaulių gimnazijoje, du kartus iš jos pašalintas. 1900 m. įkūrė lietuvių kalbos mokymosi kuopelę. 1901 m. už slapto vakaro iš universitetų pašalintiems studentams šelpti suorganizavimą pats buvo pašalintas iš gimnazijos, bet vėliau leista ją baigti. 1901 m. įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Studijų metais tapo aktyviu Lietuvių studentų draugijos dalyviu, įsitraukė į socialdemokratų veiklą, už ją 1902 m. vasario 22 d. buvo suimtas, nuteistas 2 m. tremties į Sibirą, bet, atsėdėjęs 5 mėn. Maskvos Butyrkų kalėjime, po to 6 mėn. Vilniaus ir Kauno kalėjimuose; paleistas tęsė studijas universitete (baigė 1907 m.), nors savo socialdemokratinių pažiūrų neatsisakė. 1905 m. tapo Lietuvos socialdemokratų partijos nariu.1900 m. įkūrė lietuvių kalbos mokymosi kuopelę. 1902 m. vasario 22 d. buvo suimtas už veiklą socialdemokratuose, nuteistas 2 m. tremties į Sibirą, bet, atsėdėjęs 5 mėn. Maskvos Butyrkų kalėjime, po to 6 mėn. Vilniaus ir Kauno kalėjimuose. Grįžęs į Lietuvą rengė slaptas gegužines, spausdino straipsnius nelegaliuose laikraščiuose „Naujoji Gadynė“, „Darbininkų balsas“ ir kt. 1905 m. gruodžio 4-5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Nuo 1908 m. Lietuvių mokslo draugijos narys, jos vicepirmininkas. Nuo 1907 m. dirbo LSDP centre. 1909–1915 m. dirbo Vilniaus žemės banke su Antanu Smetona ir Jurgiu Šauliu. 1917 m. buvo vienas iš organizatorių Vilniaus konferencijai sušaukti. 1918 m. sausio 26 d. su Steponu Kairiu, Jonu Vileišiu ir Stanislovu Narutavičiumi iš Lietuvos Tarybos pasitraukė, kol pasiekė, kad Vasario 16-osios akte buvo įrašyta, jog skelbiama visiška Lietuvos nepriklausomybė.

Kazys Bizauskas (1893 m. vasario 14 d. Kuldygos apskr., Latvija – 1941 m. birželio 26 d. netoli Červenės, Minsko sritis, Baltarusija) – Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, diplomatas, teisininkas, literatas, spaudos ir švietimo darbuotojas, visuomenės veikėjas, vienas Lietuvos banko steigėjų."Kazimieras

Biografija Mokėsi Mintaujos gimnazijoje, Šveicarijoje, Vilniuje, 1913 m. baigė Kauno gimnaziją. 1913 m. pradėjo studijuoti Maskvos universiteto Teisės fakultete, bet Pirmasis pasaulinis karas nutraukė studijas.

1913 m. Maskvos lietuvių katalikų studentų draugijos „Rūta“ vienas iš steigėjų. 1914 m. laikraščio „Rygos garsas“ redaktorius. 1917 m. rugsėjo 18 – 22 d. Lietuvių konferencijos Vilniuje dalyvis. 1917–1920 m. Lietuvos Tarybos narys, nuo 1918 m. – jos generalinis sekretorius. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą, jauniausias Nepriklausomybės akto signataras. Nuo 1918 m. Lietuvių krikščionių demokratų partijos narys. 1919 m. kartu su Jonu Vailokaičiu, Aleksandru Stulginskiu, Andriumi Dubinsku ir Pijumi Grajausku įkūrė Lietuvos ūkio banką. 1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. lapkričio 13 d. Steigiamojo Seimo atstovas. Priklausė LKDP frakcijai. 1920 m. birželio 19 d. – 1922 m. vasario 2 d. Kazio Griniaus ministrų kabinete – Lietuvos švietimo ministras. 1922 m. kovo 10 d. Steigiamojo Seimo nario mandato atsisakė. 1925 m. Kaune įsteigė knygų leidimo bendrovę „Žinija“. Felicija Bortkevičienė-Povickaitė (1873 m. rugsėjo 1 d. Linkaučių dvare, Krekenavos valsčius, Panevėžio apskritis – 1945 m. spalio 21 d. Kaune, palaidota Troškūnuose) – knygnešė, spaudos darbuotoja, visuomenės veikėja."BortkevičienėFelicija.jpg

Biografija Tėvas dvarininkas bajoras Juozas Povickas, motina Antanina Ona Liutkevičiūtė, sesuo Juzefa Povickaitė-Okuličienė. Iki 13 metų mokėsi namuose, 1885–1889 m. Kauno Marinskaja mergaičių gimnazijoje. Už streiko organizavimą iš priešpaskutinės klasės pašalinta. Per protekcijas buvo priimta ir 1890 m. baigė Vilniaus mergaičių gimnaziją. Metus studijavo Varšuvoje, privačiuose slaptuose Moravskos moterų kursuose istoriją bei prancūzų kalbą. Grįžusi kurį laiką dirbo kartu su tėvu Ukmergės banke. Po M. Baltūsio arešto pati ėmėsi rūpintis spaudos gabenimu į Vilnių, slėpimu ir platinimu. Buvo „Žiburėlio“ draugijos pirmininkė, šelpė gabius studentus, rašytojus. Globojo Kankinių kasą, šelpė kalinamus 1905–1907 m. revoliucijos dalyvius. Įstojo į 1902 m. įkurtą Lietuvos demokratų partiją. Buvo Lietuvos moterų susivienijimo, įkurto 1905 m., valdyboje. 1909 m. drauge su K. Griniumi ir kt. sudarė pasitikėjimo bendrovę Lietuvos laikraščiams leisti. 1917 m. viena visos Rusijos lietuvių suvažiavimo organizatorių 1918–1939 m. dirbo Moters globos draugijoje.

1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. lapkričio 13 d. Steigiamojo Seimo atstovė nuo Lietuvos valstiečių sąjungos

 

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875 m. rugsėjo 22 d. Varėnoje (šiuo metu Senoji Varėna) – 1911 m. balandžio 10 d. Pustelnike, netoli Varšuvos, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse) – lietuvių kompozitorius, dailininkas, chorvedys, kultūros veikėjas. "http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/b/b7/Mikalojus_Konstantinas_Ciurlionis.jpg/220px-Mikalojus_Konstantinas_Ciurlionis.jpg

Vaikystę būsimasis menininkas praleido Druskininkuose, kur tėvo prižiūrimas išmoko skambinti fortepijonu. 1885 m. baigė liaudies mokyklą ir svajojo toliau mokytis. 1889–1893 m. gydytojo J. Markevičiaus rūpesčiu mokėsi M. Oginskio Plungės dvaro orkestro mokykloje, kur pramoko muzikos teorijos ir bandė kurti, fleita grojo dvaro orkestre. 1894–1899 m. kunigaikščio M. Oginskio remiamas studijavo Varšuvos muzikos institute: mokėsi fortepijono ir kompozicijos. Baigęs studijas, dar kurį laiką gyveno Varšuvoje ir vertėsi privačiomis muzikos pamokomis. 1899 m. Čiurlionis gavo pasiūlymą tapti Liublino muzikos mokyklos direktoriumi, tačiau to atsisakė, pasirinkdamas tolimesnį muzikos kūrėjo tobulinimosi kelią. 1907 m. Vilniuje suorganizavo Pirmąją lietuvių dailės parodą, kurioje eksponavo savo kūrinius. 1908 m. vadovavo „Vilniaus kanklių“ draugijos chorui. 1909 m. Lietuvių mokslo draugijos visuotiniame susirinkime išrinktas Dainų ir gaidų rinkimo komisijos nariu. 1910 m. rudenį Čiurlionis buvo priimtas į naujai įsikūrusią rusų dailininkų draugiją Sankt Peterburge „Meno pasaulis“.

Kūryba Beveik visi žinomi Čiurlionio dailės darbai, rankraščiai ir pan. saugomi ir eksponuojami Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune. 1963 m. Druskininkuose atidarytas M. K. Čiurlionio memorialinis muziejus, buvusiame Čiurlionių šeimos name. M. K. Čiurlionis – ne tik garsus dailininkas, bet ir lietuvių profesionaliosios muzikos pradininkas. Jo muzikinį palikimą sudaro dvi simfoninės poemos „Miške“ ir „Jūra“, simfoninė uvertiūra „Kęstutis“, Styginių kvartetas, kantata „De profundis“, fuga „Kyrie“, „Agnus dei“, „Sanctus“, „Neliūskime“, „Lapas pageltęs nukrinta“, apie 200 kūrinių fortepijonui, apie 40 harmonizuotų lietuvių liaudies dainų ir kt.

Čiurlionis, kaip dailininkas, pradėjo formuotis vėlai. Nors žinoma, kad besimokydamas Plungėje apie 1893 m., jis piešdavo miesto apylinkes, tačiau profesionalaus dailininko kelią pradėjo būdamas tik apie 29 m. amžiaus, įstojęs į Varšuvos dailės mokyklą. Čiurlionis vėliau apie ją pasakys: „Nieko nemokė ten to, ko aš norėjau išmokti“. Jau pirmuosiuose Čiurlionio darbuose pasireiškė dailininko potraukis į simbolizmą ir abstrakciją, mistikos ir paslapties šydą kūryboje. Dailės darbai: „Rex“, „Preliudas“, „Auka“ http://www.kamane.lt/var/ezwebin_site/storage/images/kamanes-tekstai/mikalojus-konstantinas-ciurlionis-milane/nuotraukos/6photo/108576-1-lit-LT/6photo.jpghttp://ciurlionis.licejus.lt/Img/Shortcuts/Preliudas_ir_fuga.Preliudas.jpghttp://www.kamane.lt/var/ezwebin_site/storage/images/kamanes-tekstai/mikalojus-konstantinas-ciurlionis-milane/nuotraukos/6photo/108576-1-lit-LT/6photo.jpghttp://ciurlionis.licejus.lt/Img/Shortcuts/Preliudas_ir_fuga.Preliudas.jpg"http://www.respublika.lt/uploads/img/catalog/1/photo_for_homepage_1_50212045.jpg

 

 

 

 

 

Atminimas 1913 m. ekspedicijos po Arkties vandenyną metu, jos dalyvis dailininkas N. Pineginas vieną kalnuotą plynaukštę Prano Juozapo Žemės salyne pavadino Čiurlionio kalnais, nes jos vaizdas jam priminė Čiurlionio paveikslą „Ramybė“. 1963 m. Druskininkuose, buvusiame Čiurlionių šeimos name, atidarytas Čiurlionio memorialinis muziejus, pastatytas paminklas. 1965 m. Skulptorius, medalininkas Juozas Kalinauskas sukūrė M. K. Čiurlioniui atminimo medalį. 1965 m. Vilniaus vidurinei meno mokyklai suteiktas M. K. Čiurlionio vardas 1975 m. Krymo astrofizikas Nikolajus Černychas atrado naują 8 km skersmens asteroidą, kurį pavadino Čiurlionio asteroidu. Senojoje Varėnoje, toje vietoje, kur stovėjo namas, kuriame gimė Čiurlionis, yra paminklinis akmuo. Nuo Senosios Varėnos tiesiasi „Čiurlionio kelias“ – 22 ąžuolinių stogastulpių „alėja“ iki Druskininkų, sukurta liaudies meistrų 1975-76 m. 2011 metus, dailininko mirties 100-osios mirties metinėms paminėti, UNESCO paskelbė M. K. Čiurlionio metais.

Jonas Andrius Domaševičius (1865 m. lapkričio 30 d. Panevėžyje – 1935 m. kovo 19 d. ten pat) – gydytojas ginekologas . LSDP įkūrėjas. "http://3.bp.blogspot.com/-GJgldusDfUU/Tf0FnNzCHmI/AAAAAAAABuQ/xMBjIneGheA/s1600/A-Domasevicius.jpg

Kilęs iš senos Lietuvos bajorų šeimos. 1884 m. baigė Šiaulių gimnaziją, 1884–1890 m. studijavo mediciną Kijevo universitete, 1891–1893 m. stažavosi Petrapilyje. Jo bute 1896 m. gegužės 1 d. įvyko LSDP I suvažiavimas. Dalyvavo 1905–1907 m. įvykiuose, 1905 m. gruodį teko pasitraukti į Tilžę, ten leido socialdemokratinę literatūrą, redagavo „Echo Życia Robotniczego“, „Darbininkų balsą“. Bandė paveikti Vokietijos socialdemokratus, kad tie pripažintų Mažosios Lietuvos teisę į autonomiją. 1907 m. LSDP VII suvažiavime laimėjus autonomistams pasitraukė iš LSDP CK, o vėliau ir iš politinės veiklos.

1904 m. grįžęs iš tremties į Vilnių dirbo greitosios pagalbos gydytoju Šv. Jokūbo ir Savičiaus ligoninėse, dėstė felčerių mokykloje, Raudonojo kryžiaus gailestingųjų seserų kursuose. 1907 m. vienas lietuvių mokslo draugijos steigėjų, 1908–1909 m. jos vicepirmininkas. 1909 m. jo iniciatyva įkurta draugijos medicinos, 1913 m. – statistikos – ekonomikos sekcija.

Pranas Dovydaitis (1886 m. gruodžio 2 d. Runkiuose, Višakio Rūdos valsčius, Marijampolės apskritis – 1942 m. lapkričio 4 d. Sverdlovske, Rusija) – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Ministras pirmininkas, teisininkas, filosofijos mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos ateitininkų sąjungos vadovas, enciklopedistas, apie 40 periodinių leidinių redaktorius ir leidėjas. "Pranas

15 vaikų šeimoje buvo vyriausias sūnus. Brolis tautosakininkas Jurgis Dovydaitis.

Mokėsi namuose, 1896–1899 m. žiemomis lankė Višakio Rūdos pradinę mokyklą. 1903 m. išlaikė egzaminus į V skyrių Pavyzdinėje mokykloje prie Veiverių mokytojų seminarijos. Ją baigęs ir išlaikęs stojamuosius egzaminus, 1904 m. priimtas į Veiverių mokytojų seminariją, kur 1905 m. iš II kurso pašalintas už dalyvavimą 1905–1906 m. įvykiuose.

1908 m. pavasarį eksternu išlaikė egzaminus Marijampolės gimnazijoje, o rudenį įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą, kurį baigė 1912 m. Vėl įstojo į to paties universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, bet 1913 m. studijas nutraukė. 1911 m. vedė Marcelę Bucevičiūtę. 1913 m. pakviestas į Vilnių redaguoti „Vilties“, nes laikraščio leidėjai pradėjo konfliktuoti su tuometiniu leidinio redaktoriumi Antanu Smetona. Šis redaktorių pasikeitimas virto dviejų visuomenės srovių išsiskyrimu: katalikų (krikščionių demokratų) ir viltininkų (vėliau gavusių tautininkų vardą). Pirmojo pasaulinio karo metais, 1915 m. nustojus leisti „Viltį“, persikėlė į Kauną. Nuo 1916 m. sausio 1 d. vadovavo „Saulės” draugijos steigiamai pirmajai lietuviškai gimnazijai Kaune, pirmasis jos direktorius. Vilniaus konferencijoje išrinktas Lietuvos Tarybos nariu, 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys. Kai iš II Vyriausybės vadovo pareigų atsistatydino Mykolas Sleževičius, 1919 m. kovo 12 d. – 1919 m. balandžio 12 d. vadovavo III Ministrų kabinetui. P. Dovydaičio sudaryta Vyriausybė įėjo į Lietuvos istoriją kaip trumpiausiai išbuvusi prie valstybės vairo – tik vieną mėnesį.

Pranas Dovydaitis – aktyvus visuomenės veikėjas: studijuodamas Maskvoje, dalyvavo lietuvių gyvenime, skaitė referatus lietuvių studentų draugijoje, rašė mokslinius straipsnius „Vilčiai“, „Draugijai“, „Šaltiniui“, „Aušrinei“. 1911 m., susitaręs su Adomu Dambrausku-Jakštu, Kaune išleido „Draugijos“ priedą – žurnalą „Ateitis“, kurio pirmajame numeryje išdėstė ateitininkų ideologines pažiūras. P. Dovydaitis tapo vienu pagrindinių ateitininkų sąjūdžio veikėju. 1934–1940 m. žurnalo „Ateitis“ atsakingasis redaktorius ir leidėjas.

1918 m. įsteigė ir redagavo mėnesinį pedagoginį žurnalą „Lietuvos mokykla“ redaktoriumi. 1921 m. įsteigė ateitininkų moksleivių mėnesinį žurnalą „Naujoji vaidilutė“, kurį redagavo iki 1940 m. Leido ir redagavo kelis mokslinius žurnalus: gamtos mokslų 1920–1940 m. – „Kosmos“, 1921–1938 m. filosofijos – „Logos“ ir 1924–1930 m. – religijos mokslų žurnalą „Soter“, skirtą religijų istorijai. Šiuose žurnaluose aktyviai skelbė savo originalius mokslinius straipsnius kultūros, religijos, filosofijos temomis, vertė kitų mokslininkų darbus. Nuo pat „Lietuviškosios enciklopedijos“ redakcijos įkūrimo 1931–1940 m. – jos viceredaktorius.

Atminimas

1987 m. Višakio Rūdoje pastatytas kryžius-paminklas (skulpt. Juozapas Jakštas). 1993 m. kovo 11 d. Kaune įsteigtas P. Dovydaičio fondas, skirtas studentijai remti. Steigėjai – Lietuvos ateitininkų federacija bei tautiečiai išeivijoje. 2002 m. gegužės mėn. Paprienių kaime (Kauno raj.), buvusioje P. Dovydaičio sodybos vietoje, kurioje jis gyveno 1935–1941 m., atidengtas paminklinis akmuo; 2002 m. gegužės 2 d. Čekiškės vidurinei mokyklai (Kauno raj.) suteiktas P. Dovydaičio vardas.

Saliamonas Banaitis (1866 m. liepos 15 d. Vaitiekupiuose, Sintautų valsčius, Rusijos imperija – 1933 m. gegužės 4 d. Kaune) – Lietuvos spaustuvininkas, leidėjas, signataras. Biografija Gimė valstiečių šeimoje. Baigęs Sintautų pradžios mokyklą, dar kiek pamokytas daraktorių, 1800 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją. 1890 m. padėjo laikraščių „Varpas“ ir „Ūkininkas“ redakcijoms tvarkyti jų administracinius ir redakcinius reikalus. 1883 m. turėjo nutraukti mokslus, kad galėtų padėti šeimai ūkyje. Baigęs buhalterijos ir komercijos kursus Peterburge, 1902 m. grįžo į Lietuvą.1904 m. iš gimtinės persikėlė į Kauną, dirbo kooperatyve „Nemunas“, bendradarbiavo savaitraštyje „Žvaigždė“. 1905 m. rudenį Kaune įsteigė spaustuvę. 1905 m. gruodžio 4-5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. 1917 m. Vilniaus konferencija S. Banaitį išrinko Lietuvos Tarybos nariu. 1918 m. vasario 16 d. jis kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, spausdino slaptus atsišaukimus, nukreiptus prieš vokiečių okupaciją, talkino steigiant Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyrių Kaune, buvo vienas iš jo vadovų. Iš okupacinės vokiečių valdžios išsirūpino leidimą pirmajai lietuviškai Kauno „Saulės“ gimnazijai kurti, įsteigė 12 pradžios mokyklų, kurias pats inspektavo, rūpinosi patalpomis ir mokytojais."Saliamonas