S. Daukantas

12651 0

Daukantas Simonas 1793 X 28 – † 1864 XII 6

Istorikas, folkloristas, vertėjas. Mokėsi Kretingos, Ž. Kalvarijos mokyklose, Vilniaus gimnazijoje, studijavo VU literatūros ir laisvųjų menų, moralinių ir politinių mokslų fakultetuose, įgijo teisių magistro laipsnį. Dirbo Rygos generalgubernatoriaus raštinėje, Petrapilyje, Rusijos Senate, prie Lietuvos Metrikos. Grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Varniuose, pas vyskupą M.Valančių.

Literatūrinės veiklos ėmėsi dar studijuodamas. 1822 parašė pirmą istorijos veikalą lietuvių kalba “Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių”. Veikalą paliko rankraščiu. Išvertė Fedro pasakėčias. Gilinosi į istoriją, kalbą, užmezgė ryšius su J.Pabrėža, T. Narbutu ir kitais Lietuvos šviesuoliais. Baigė st

tambiausią darbą “Istorija žemaitiška”, išleido “Būdą senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių” – savotišką senųjų lietuvių kultūros istoriją, turinčią utopinio žanro ypatumų. Išvertė Antikos istorikų darbų, laisvai išvertė J. H. Kampės “Robinzoną jaunesnįjį”. Sukaupė daug dainuojamosios ir pasakojamosios lietuvių tautosakos, parengė liaudies poezijos rinkinį “Dainės žemaičių”, išleido vadovėlių ir šviečiamųjų knygų, sudarė lenkų–lietuvių kalbų žodyną, istorinių šaltinių nuorašų rinkinių, paliko kalbinių straipsnių, užrašų knygų, daug laiškų.

S. Daukantas – valstietis žemaitis, buvo pirmasis lietuvių tautinės sąmonės judintojas, kuris griežtai skyrė lietuvybę nuo lenkybės, buvo ti
iesiog priešiškai nusiteikęs lenkų atžvilgiu. Kaltino lenkus dėl visų Lietuvos nelaimių: jie Lietuvoje įvedę baudžiavą, jie pražudę Lietuvos valstybę, jie falsifikuoja jos istoriją.

SIMONAS DAUKANTAS – lietuvių tautos istorikas, švietėjas, rašytojas, pirmasis Lietuvos istoriją parašęs lietuviu kalba. Jis gimė 1793 10 26 Kalvių k., Sk
kuodo raj., mokėsi Kretingos pradinėje ir Žemaičių Kalvarijos 4 klasių mokyklose, sakoma, jog po to pėsčias išėjęs į Vilnių toliau mokytis, 1822 metais baigė seniausią Lietuvoje Vilniaus universitetą.

Dar mokydamasis S. Daukantas apsisprendė pasiaukoti mokslui, savo tautos istorijos ir kultūros tyrinėjimams, visuomenės švietimui. Kad niekas netrukdytų siekti užsibrėžto tikslo, liko nesukūręs šeimos. Svarbiausiu savo uždaviniu laikė ieškoti lietuvių tautos istorijos šaltinių, juos tyrinėti ir rašyti knygas savo tautai, ją šviesti ir kelti jos savigarbą, savo vertės suvokimą.

Nuo 1826 S. Daukantas dirbo Rygos generalgubernatoriaus raštinėje, nuo 1835 Rusijos Senate, Peterburge, kur buvo laikoma Lietuvos Metrika ir kiti sunkiai prieinami istorijos šaltiniai. Įtemptas darbas archyvuose, nuovargis, skurdas palaužė S. Daukanto sveikatą. Į Lietuvą jis grįžo 1850 m. per anksti pasenęs ir paliegęs, o paskutinius ketverius gyvenimo metus praleido Pa

apilėje, globojamas klebono I. Vaišvilos. Čia ir mirė 1864 12 06, nespėjęs įgyvendinti visų kūrybinių sumanymų.

Dar studijuodamas Vilniaus universitete, S. Daukantas parašė savo pirmą istorijos veikalą „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. Kiti svarbiausi jo mokslo darbai: „Istorija žemaitiška“ (apie 1838), „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845), „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ (1850). Pasitelkęs gausų būrį talkininkų, rinko gimtojo krašto tautosaką, parengė stambius jos rinkinius „“Pasakos masių“ (apie 1835) ir „Dainės žemaičių“ (1846). Stengdamasis šviesti savo tautą ir ginti nuo kitų, gausesnių ir galingesnių tautų įtakos, pa

arengė lotynų ir lietuvių kalbų vadovėlius, lietuvių -lotynų ir lenkų – lietuvių kalbų žodynus

Muziejus ir jo ekspozicija

S. Daukanto memorialinis muziejus Papilėje atidarytas 1986 10 27. Aktorius L. Noreika šia proga Akmenės krašte surengė S. Daukanto kūrybos meninių skaitymų ciklą, Vilniaus Jaunimo teatras Naujojoje Akmenėje du kartus vaidino J. Marcinkevičiaus draminę apysaką „Daukantas“. Muziejus įrengtas restauruotame pastate, kuriame, kaip teigiama, paskutiniais savo gyvenimo metais ir glaudėsi S. Daukantas. Kadangi Papilė -paskutinis jo gyvenimo punktas, muziejaus ekspozicijoje stengtasi parodyti pagrindinius jo gyvenimo ir mokslinės veiklos etapus, jo vietą Lietuvos mokslo, literatūros ir kultūros raidoje.

S. Daukantas buvo universalus mokslininkas, dėjęs mūsų krašto etninės kultūros ir tautosakos tyrimo, psichologijos ir filosofijos bei daugelio kitų mokslų pamatus. Ekspozicijoje stengtasi atskleisti jo indėlį į šių mokslų raidą ir nuopelnus lietuvių tautos mokslui, kultūrai bei literatūrai. Sukauptas apypilnis leidinių ir publikacijų apie S. Daukantą bei išleistų jo raštų rinkinys. Kitame kambaryje eksponuojami žinomų Lietuvos dailininkų kūriniai, vaizduojantys S. Daukantą arba iliustruojantys jo kūrinius.

S. Daukanto muziejus tapo jaukiu ir Papilės visuomenės mėgstamu kultūros židiniu, čia rengiami kultūros reikalų aptarimai, susitikimai su garbingais svečiais. 1988 m. spalio 29 d. prie S. Daukanto muziejaus pirmą kartą Akmenės krašte viešai suplevėsavo trispalvė, kurią muziejui įteikė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio rajono iniciatyvinė grupė. 1989 m. vasario 16 d. mu

uziejaus kiemelyje pasodintas Daukanto ąžuoliukas skleidžia savo tvirtybę žemaičių kraštui. Plėtodamas veiklą, muziejus ilgainiui sukaupė medžiagos apie iš Papilės kilusį dvasininką, tarpukario Lietuvos ir išeivijos rašytoją Stasių Būdavą, tautosakos tyrinėtoją A. Mockų, gausų rinkinį dokumentų apie sovietinės okupacinės valdžios genocidą Papilės seniūnijos teritorijoje, iš šio krašto kilusių garsių mokslo, meno ir kultūros veikėjų darbų. Nuo pat įkūrimo muziejui vadovauja pedagogė Danutė Veisienė.

Apie:

Simonas Daukantas pasižymėjo ne tik dideliais darbais, bet ir savo asmenybės unikalumu. Jis buvo lietuvių tautos istorikas, švietėjas, ir pirmasis, parašęs Lietuvos istoriją gimtąja, lietuvių, kalba.

Simonas Daukantas gimė 1793 10 26 Kalvių k., Skuodo rajone. Pradinę mokyklą baigė Kretingoje, o toliau mokslus tęsė Žemaičių Kalvarijos 4 klasių mokykloje. Jaunasis Simonas iš prigimties buvo žingeidus, tad, baigęs mokyklą, nusprendė studijuoti Vilniaus Universitete. Nebuvo Simono šeima turtinga, tad jaunuolis pėsčiomis patraukė į Lietuvos sostinę. Apipinta legendomis jo kelionė galų gale baigėsi pasiekus tikslą, ir, 1822 metais S.Daukantas užvėrė Vilniaus Universiteto duris.

Dar trindamas mokyklos suolą, S. Daukantas buvo apsisprendęs, jog užaugęs pasiaukos mokslui, savo tautai ir jos istorijos paslaptims, savo tautos kultūros tyrinėjimams, ir visuomenės švietimui. Žinodamas, jog jo užsibrėžtas tikslas vertas didelės aukos, atsisakė asmeninio gyvenimo ir liko nesukūręs šeimos. Svarbiausiu savo uždaviniu jis laikė lietuvių tautos istorijos šaltinių paiešką, juos tyrinėjo ir rašė kn

nygas savo tautai, ją švietė ir kėlė jos savigarbą, savo vertės suvokimą. Tai buvo tikrai titaniškas darbas tais lietuvių tautos priespaudos metais, kai buvo niekinamas, žeminamas lietuviškumas. Simonas stengėsi šviesti savo tautą ir ginti nuo kitų, gausesnių ir galingesnių tautų įtakos.

1826 metais S. Daukantas dirbo Rygos generalgubernatoriaus raštinėje, nuo 1835 Rusijos Senate, Peterburge, kur buvo laikoma Lietuvos Metrika ir kiti sunkiai prieinami istorijos šaltiniai. Tai buvo vienintelis būdas įgyvendinti savo sumanymą. Tačiau įtemptas darbas archyvuose, nuovargis ir skurdas palaužė S.Daukanto sveikatą. Į Tėvynę jis grįžo 1850 m., be laiko pražilęs ir paliegęs. Paskutinius jam likusius ketverius metus Simonas praleido Papilėje, globojamas klebono I. Vaišvilos. Čia ir mirė 1864 12 06, nespėjęs įgyvendinti visų kūrybinių sumanymų.

Komentuokite!