Romos istorija

268 0

Senovės Romos laikotarpis yra heleninės civilizacijos tęsinys. Žlugus universaliai Aleksandro Makedoniečio imperija Graikija buvo užkariauta romėnų. Deja užkariautojai patyrė stiprią graikų kultūrinę įtaką, ją perėmė ir toliau vystė (skulptūra, poezija, filosofinė mintis, auklėjimas, pedagogika ir kt.)

Romėnams pavyko sukurti unikalią teisę, taip vadinamus 12 lentelių įstatymus (450m.pr.Kr.), didžiulę valdžios biurokratiją respublikos ir imperijos laikotarpiais. Romėnams pavyksta išrasti naujas technologijas (betonas, daugiabučiai namai- insulos.) Tačiau kuriantis Romos civilizacijai Apeninų pusiasalyje ją įtakojo kitos tautos: etruskai, graikai, italikai (lotynai). Patys graikai Italiją vadino veršiukų ša

alimi.

Indoeuropiečiai į Apeninų pusiasalį atsikėlė iš Rytų 1200m. pr. Kr. Etruskų, graikų poveikis Apeninų pusiasalio gyventojų kultūrai buvo toks: architektūroje paprastas medis pakeičiamas akmeniu ir degtomis plytomis, imami naudoti toki elementai kaip arka, skliautas, kupolas. Atsiranda prabangūs laidojimo rūsiai, sukuriamas alfabetas.

ROMOS RESPUBLIKA.

JOS EKSPANSIJA (PLĖTRA)

Pagal legendą 509m.pr.Kr. paskutinysis Romos karalius TARKVINIJUS IŠDIDUSIS buvo išvytas ir Romoje prasidėjo respublikos laikotarpis. Respublika buvo grynai Romėnų išradimas, kuris įgalino sukurti tokią valstybę, kurioje valstybės valdyme dalyvavo visi piliečiai. Lotyniškai terminas respublikus išvertus reiškė ,,bendrą reikalą’’. Ši

iandien politine prasme respubliką suprantame kaip valstybę valdomą išrinktų tautos atstovų. Senoji Romos respublika buvo aristokratinė, nes realiai valdžią turėjo turtingieji, o nuskurdusiam eiliniam Romos piliečiui liko tik balsavimo teisė. Be abejo, kad Romos respublikos kūrimąsi įtakojo Solono reformos ir de
emokratijos atsiradimas Graikijoje. Tačiau, tai nebuvo graikų demokratijos kopija, o greičiau aristokratijos ir demokratijos mišinys.

Dar iš karalių epochos žinome, kad Romėnų tautą sudarė patricijai ir plebėjai. Patricijai buvo patys seniausi Romos gyventojai, siejo savo kilmę iš Dievų, tačiau svarbiausia jie turėjo visas pilietines teises į turtą, t.y.: dalyvavo senato darbe, tautos susirinkimuose, užėmė aukštas pareigybes (magistratas). Plebėjai galėjo turėti žemės, bet negalėjo dalyvauti tautos susirinkime. Taigi jie jautėsi nepilnaverčiai ir nelygūs. Vis tik patricijai turėjo plebėjams nusileisti, nes karų atveju, balsavimo atveju, plebėjai apleisdavo Romą ir pasitraukdavo iš jos (secesijos- visuotinis pasitraukimas). Sulyginus patricijų ir plebėjų teises Romoje atsiranda nobilitetas- kilmingų ir turtingų žmonių įtakingas sluoksnis (panašu į graikų oligarchiją). Romos respublikos valdininkai buvo vadinami magistratais.

ROMOS VALSTYBĖS PLĖTRA

RESPUBLIKOS LAIKOTARPIS

Romėnai ik

ki 272m.pr.Kr. sugebėjo užkariauti visą Apeninų pusiasalį (Italiją). Pirmiausi buvo įveikti galai. Anot legendos ,,žąsys išgelbėjo Romą”. Vėliau buvo nukariauta šiaurės ir vidurio Italija. Pietinė Italija (,,Didžioji Graikija”) pasidavė tiktai po karaliaus Pyro mirties (,,Pyro pergalės’’). Dabar valstybė buvo sudaryta iš 2 dalių (I- Romos sostinė, II- užkariautų teritorijų- sąjungininkų). Nukariautos tautos Apeninuose rėmėsi principu skaldyk ir valdyk. Italijoje kūrėsi Romėnų kolonijos. Užkariautų tautų ir Romos teisės nebuvo vienodos (galutinai sulygintos 88m.pr.Kr). Teritorijos užkariautos už Italijos ribų buvo vadinamos provincijomis, kurias va
aldė vietiniai pretoriai. Labai svarbūs Romos plėtrai Viduržiemio jūros baseine buvo punų karai (karai su Kartagina):

I. 264-241m.pr.Kr. prijungiama Sicilija

II. 218-201m.pr.Kr. Romėnams buvo nesėkmingas dėl Kartaginiečių vado Hanibalo sėkmingų žygių per visą Romos valstybę. Hanibalui nepasisekė užimti tik Romos. ,,Hanibalas prie vartų” išvertus reiškia ,,pavojus čia pat’’. Pasisekė 216m.pr.Kr., nes pasiekė puikią pergalę prie Kanų.

III. 149-146m.pr.Kr. Romėnai Kartaginą nušlavė nuo žemės paviršiaus. 146m.pr.Kr. Graikija patenka Romos valdžion.

Tačiau užkariavimai ne visuomet Romėnams išėjo į naudą:

1. Įgyti turtai didino socialinė nelygybę ir prieštaravimus.

2. Proleratai- nuskurdę Romos gyventojai, reikalavo turtus perdalinti, o aristokratija šiais jausmais manipuliavo. Tik broliai Tiberijus ir Gajus Grakchai siūlė taikias reformas (perdalinti žemę, suteikti sąjungininkams daugiau politinių teisių), tačiau buvo nužudyti.

3. Gausėjo vergų.

4. Karas iš garbingos profesijos virto amatu, nes iš jo buvo galima pralobti. Smuko pilietinė dvasia, kariuomenėje plito papirkinėjimai.

Vis labiau visuomenėje susiformavo nuostata, ypač karių ir karo vadų tarpe, kad respublika yra silpna ir, kad turi būti valdžion iškelti karo vadai. Visa tai privedė prie pilietinių karų ir tolesnio respublikos silpnėjimo. Pirmasis neteisėtai tapęs diktatoriumi su kariuomenės pagalba buvo KORNELIJUS SULA. Jis paskelbė preskripcijas- nuteistų mirti priešinimų sąrašus. 73-71m.pr.Kr. Romą sudrebino garsus Spartako sukilimas.

Manoma, kad JULIUS CEZARIS sugalvojo pirmąjį triumviratą- trijų karo vadų valdžią. Ją sudarė J.Cezaris, G.Pompėjus ir M.Antonijus. Buvo manoma, ka

ad triumviratas pakeis respublikos silpnumą. Išskirtinė asmenybė buvo J.Cezaris, gabus intelektualas, savimyla, geras karo vadas. Jam priklauso žodžiai veni, vidi, vici. Jis užkariavo Galiją, buvo jos vietininku. Vėliau prasidėjo triumvirate kova dėl valdžios. Cezaris įveikė Pompėją, pereidamas Rubikono upę tarė: ,,Burtai mesti”, ir tapo Romos diktatoriumi iki gyvos galvos. Nors senatas egzistavo, tačiau jis virto tik patariamuoju organu. Imperatoriaus titulas, kuris buvo tik karinio pobūdžio, pradeda įgauti politinę prasmę 44m.pr.Kr. Julius Cezaris yra nužudomas respublikos šalininkų.

ROMOS IMPERIJA

Su OKTAVIANO AUGUSTO atėjimu į valdžią sietina respublikos pabaiga ir imperijos pradžia (27m.pr.Kr-14m). Egipto karalienei KLEOPATRAI išdavus MARKĄ ANTONIJŲ, pagrindinis Oktaviano priešininkas pralaimi jūrų kautynėse 31m.pr.Kr. prie Akacijaus. Oktavianas įsitvirtina Romoje ir Egiptas prijungiamas prie Romos. Įvedama nauja valdžios forma principatas. Senatoriui princepsui atitenka karinė (imperilo) valdžia, dvasinė (pontifiko) ir pilietinė (liaudies tribūno) valdžia iki gyvos galvos. Todėl pradedant Oktavianu Augustu Romos valdovai tituluojami imperatoriais. Oktaviano Augusto laikai pasižymėjo pax romana (Romos taika). Šitas taikingas gyvenimas išsiplėtė iki Dunojaus ir Reino. Buvo vengiama karų, bijant sąmokslų mažinami legionai, rūpinamasi romėnų dorove ir šeimų gausėjimu. Taip pat buvo prižiūrimos provincijos, kuriose valdžia turėjo aristokratijos paramą. Supaprastinta imperijos valdymo schema atrodė taip:

Po Oktaviano Augusto mirties tarp 14-37m. valdė TIBERIJUS. Tuo metu savo veiklą vystė JĖZUS KRISTUS. Kiti va

aldovai taip pat stengėsi išlaikyti stabilumą, derindami miestą autonomijos ir centrinės imperijos valdžią. Plebėjai buvo gundomi ,,duonos ir žaidimų” politika. TRAJANO laikais (98-117m) imperija pasiekė didžiausią ribą. Prieš tai jau buvo prijungta dalis Britanijos, užkariauta Ispanija, nukariauta Dakija, tačiau greitai ryškėja imperijos politinė krizė. Tuo metu labai dažnai keitėsi kareivių keliami imperatoriai, daugėjo sąmokslų, o kai kada imperatoriaus titulai buvo pardavinėjami. Stiprėjo provincijų plėšimas. Tvarkai apraminti 212m. visiems Romos imperijos gyventojams buvo suteikta Romos pilietybė. Imperatorius DOKLETIANAS bando atkurti Romos tvarką įvesdamas dominatą. Dominato esmė:

1. Stipri imperatoriaus valdžia.

2. Piliečiai imperatoriaus valdiniai.

3. Imperija turi sienas.

4. Įvedama 2 Augustų ir 2 Cezarių valdžia- tetrarchija.

5. Imperijos administracija vykdo savo funkcijas iš miestų Nikodemijos, Antiochijos, Tesalonikų, Triro.

KONSTANTINAS DIDYSIS iš Romos perkėlė sostinę į Konstantinopolį, taip pat krikščionybę su kitomis imperijos religijomis. 395m. imperija yra padalinama į 2 dalis:

• vakarinę Romos imperiją

• rytinę Romos imperiją- BIZANTIJĄ.

Tačiau nei dominatas, nei imperijos padalijimas neišgelbėjo imperijos nuo žlugimo. 476m. germanų vadas ODOAKRAS nušalino nuo sosto paskutinį Romos valdovą ROMULĄ AUGUSTULĄ.

Istorikai nagrinėja įvairias Romos imperijos žlugimo priežastis, tačiau galima išskirti pačias bendriausias:

1. Išorinė priežastis- barbarų genčių (hunų, germanų, vandalų) puldinėjimai.

2. Vidinės priežastys:

a) romėnų moralinis pakrikimas

b) prarastas pilietinės atsakomybės jausmas

c) provincijos siekė atsiskirti nuo imperijos

d) vergų darbas nenašus

e) karo vadų savivalė (atiduodamos plėšti provincijos)

f) karinės išlaidos

Suveikė bendra geopolitikos taisyklė- daugiatautės imperijos visada žlunga.

Rytinė Romos imperijos dalis (Bizantija) išlaikė iki 1

. . .

Didysis tautų kraustymasis- tai tautų kraustymasis Europoje IV-VIa., kuriam pradžią davė barbarai hunai ir kuris galutinai sugriovė Vakarų Romos imperiją.

Popiežius- katalikų bažnyčios vadovas, dar yra laikomas vyriausiu Romos vyskupu, šv.Petro įpėdinių ir turintis išskirtinį moralinį autoritetą.

Komentuokite!