Politinės partijos

336 0

Turinys:

Lietuvos socialdemokratų partija

Prieš 115 metų, 1896 m. gegužės 1 d., buvo įkurta Lietuvos socialdemokratų partija.

Pirmosios politinės partijos Lietuvoje ėmė kurtis ties XIX–XX amžių slenksčiu, ir tai buvo natūralus, dėsningas procesas. Juk mūsų tautiniam judėjimui plėtojantis ir bręstant jame atsirado skirtingų nuomonių, kokiu keliu eiti į visiems bendrą tikslą – atsikratyti carinės Rusijos jungo, tautinės priespaudos, kokiais būdais to siekti, kuo labiausiai remtis.

Iš esmės visos mūsų partijos išaugo iš Vinco Kudirkos suburto varpininkų sąjūdžio: socialdemokratų lyderis Steponas Kairys pripažino, kad “Varpas” buvo tiesiog partijų perykla. Pi

irmiausia nuo varpininkų atskilo kunigai, bet Krikščionių demokratų partija atsirado dar negreitai, pirmieji oficialiai savo partiją įkūrė socializmo idėjų šalininkai, po to, 1902 m., gimė Lietuvių demokratų partija, būsimieji valstiečiai liaudininkai, dar vėliau susibūrė tautininkai.

Sunki pradžia

Socializmo, kovos dėl socialinio teisingumo idėjos Vakarų Europoje ėmė rastis XIX a. viduryje sparčiai plėtojantis pramonei, kilus reikalui ginti darbininkus nuo darbdavių savivalės. Jos artimai siejosi su Prancūzų revoliucijos šūkiais – laisvė, lygybė, brolybė – ir su Karlo Marxo mokslinėmis teorijomis. Netrukus, amžiui baigiantis, tos idėjos pasiekė ir Li

ietuvą, tačiau pirmieji jų sekėjai – inteligentai, darbininkai nebuvo vieningi. Vieni dairėsi į Rusiją, kiti – į Lenkiją, ir tik daliai jų visų pirma rūpėjo Lietuvos likimas, jos ateitis. Tiesa, pastarieji, kaip ir daugelis to meto mūsų inteligentų, dar blogai kalbėjo lietuviškai, bet jau bu
uvo sąmoningi tautiečiai, savo krašto patriotai.

Tokie buvo ir gydytojas Andrius Domaševičius bei ekonomistas Alfonsas Moravskis, kilę iš smulkiųjų Panevėžio krašto bajorų. Abu jau turėjo politinės veiklos ir kovos patirties, buvo parengę “Lietuviškos socialdemokratiškos partijos” programą. Ji buvo iš anksto aptarta inteligentų ir darbininkų susirinkimuose bei priimta partijos steigiamajame susirinkime, įvykusiame Vilniuje 1896 m. gegužės 1 d. Programoje buvo skelbiama, kad partija sieks demokratijos, laisvės ir ekonominės gerovės darbininkams, o tam minimali sąlyga yra atsiskyrimas nuo Rusijos, “savystovi demokratiška respublika, susidedanti iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių, paremta ant liuosos federacijos”. Įdomu, kad šiame susirinkime dalyvavo Feliksas Dzeržinskis, greitai tapęs aršiu LSDP priešu, ir trys svečiai – varpininkų atstovai: Kazys Grinius, Stasys Matulaitis bei Juozas Bagdonas.

Naujoji partija, į kurią iš karto įstojo 150 narių, energingai plėtojo ve

eiklą. Ji visų pirma siekė išsikovoti darbininkų pasitikėjimą, platindama savo literatūrą, organizuodama streikus ir taip padėdama gerinti ekonominę darbininkų būklę, o po to jau kvietė juos į kovą dėl demokratijos ir Lietuvos laisvės. Žinoma, ši veikla buvo nelegali – carinėje Rusijoje laisvė veikti politinėms partijoms atsirado dar labai negreit. Todėl valdžia ypač persekiojo socialdemokratus – sekė juos, grūdo į kalėjimus, trėmė į Sibirą. Toks likimas laukė ir A.Domaševičiaus, ir daugelio jo bendraminčių.

Beje, ne tik valdžia buvo LSDP priešė: ją piktai kritikavo ir rusų socialdemokratai, ypač bo

olševikai – dėl siekimo atsiskirti nuo Rusijos vadino oportunistų partija, vieningo proletarų fronto ardytoja. Iš kitos pusės puolė Lenkų socialistų partija (PPS) ir Jozefo Pilsudskio vadovaujama šios partijos Lietuvos sekcija. PPS rūpėjo ne tiek socializmo idėjos, kiek Lenkijos nepriklausomybė, senosios valstybės su 1772 m. sienomis atkūrimas. Todėl ji siekė pati “nešti socializmo propagandą mūsų broliams Lietuvoje ir Baltarusijoje”. Tokie planai aiškinti taip: darbininkai pramonės įmonėse ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Panevėžyje kalba lenkiškai, todėl LSDP niekam nereikalinga. Tačiau Lietuvos socialdemokratai nepasidavė, ilgai trukusi jų kova baigėsi pergale: 1906 m. PPS Lietuvos sekcija (žinoma, be J.Pilsudskio) atsisakė polonizacijos planų ir prisijungė prie LSDP, pripažindama jos programą.

Nepaisant caro valdžios persekiojimų socialdemokratai greitai tapo stipriausia politine jėga Lietuvoje – 1905 m. įvykių išvakarėse jie turėjo jau kelis tūkstančius narių miestuose ir kaimuose. Jų gretose išaugo tokie puikūs organizatoriai, lyderiai, kaip Kipras Bielinis, S.Kairys, Vladas Požėla, Stasys Matulaitis, Vincas Mickevičius-Kapsukas. Tiesa, du pastarieji, atėję iš varpininkų, vėliau perėjo pas bolševikus. Tačiau 1905 m. revoliucijos metu jie visi dar buvo kartu: važinėjo po kaimus ir miestelius, išplatino net 420 tūkst. atsišaukimų, organizavo demonstracijas, streikus, vertė caro valdžią valsčiuose.

Labai svarbus nors ir negausių, bet labai aktyvių LSDP atstovų vaidmuo priimant 1918 m. vasario 16-osios aktą. Tada Lietuvos Taryboje dėl jo vyko karšti ginčai, ka

aip vėliau rašė S.Kairys, jis su bendrapartiečiu Mykolu Biržiška, jiems artimu Stasiu Narutavičiumi ir demokratu Jonu Vileišiu, ryžtingai veikdami, būdami mažuma, sugebėjo įtikinti Tarybos daugumą priimti ir paskelbti jų parengtą drąsią Nepriklausomybės Akto redakciją, kurioje įtvirtintos nepriklausomybės ir demokratijos idėjos, atsisakyta Vokietijos “globos”.

Nepriklausomoje Lietuvoje

“Veido” archyvas

“Lietuviškos socialdemokratiškos partijos” programą parengė gydytojas Andrius Domaševičius ir ekonomistas Alfonsas Moravskis

Susikūrus mūsų valstybei, LSDP atstovai dalyvavo jos Vyriausybėse, buvo renkami į Seimus ir aktyviai juose veikė.

Tačiau jų pozicijos politiniame gyvenime nebuvo tvirtos, juos lenkė kitos jėgos. Tai visų pirma krikščionys demokratai, dešinieji, turėję kur kas didesnę socialinę bazę: kaimų gyventojus, ūkininkus, aktyvius rėmėjus kiekvienoje parapijoje – kunigus, kurių autoritetas kaime tada buvo didžiulis. Kaimo žmonėmis rėmėsi, jų interesus gynė ir antroji pagal pajėgumą to meto partija – valstiečiai liaudininkai.

Todėl socialdemokratams beliko orientuotis tik į kaimo samdinius ir miesto proletariatą, kurio pas mus, esant silpnai pramonei, buvo nedaug: 1923 m. miestuose gyveno vos 15,7 proc. šalies gyventojų, kur kas mažiau nei kaimyninėje Latvijoje ar Estijoje. Ir dar dėl šio negausaus rinkėjų būrio simpatijų socdemams teko varžytis su komunistais, kurie taip pat skelbėsi vargšų užtarėjais.

Pagaliau buvo ir dar viena rimta LSDP nesėkmių priežastis: jų atstovai Seimuose dažnai siūlydavo pernelyg radikalius, politiškai nepopuliarius sprendimus. Pavyzdžiui, jie atkakliai priešinosi prezidento institucijos įvedimui, nes tai esą “n

nedemokratinga institucija”, per brangi Lietuvai, kelianti monarchizmo ir absoliutizmo pavojų. Dar daugiau socdemai (ir tautininkai) pakenkė sau, priešindamiesi žemės reformai, pranašaudami, kad smulkieji ūkininkai neišgyvens, todėl dvarų dalyti nereikia. O juk tūkstančiai savanorių išėjo ginti Lietuvos laisvės, nes jiems buvo pažadėta žemės.

Suprantama, ne visos LSDP atstovų idėjos, keliamos Seime, buvo tokios: jie atliko naudingą darbą įtvirtindami valstybėje demokratines piliečių teises ir laisves, kovojo dėl geresnių darbo sąlygų samdomiems darbuotojams, reikalavo mažinti aukštų pareigūnų algas ir t.t. Pikantiška detalė: dar Steigiamajame Seime (1920–1922) socdemai ne kartą reikalavo įvesti progresyvinius mokesčius – matyt, ši idėja kybos ore šimtą metų ar dar ilgiau.

1918–1926 m. LSDP gyvavo ir veikė turėdama per 3 tūkst. narių. Ji organizavo profsąjungų veiklą, aktyviai veikė savivaldybėse, ypač Šiauliuose, kur 1925 m. socdemai per rinkimus gavo valdžią ir sėkmingai darbavosi iki 1931 m. LSDP atstovai ėjo atsakingas pareigas kooperatyvuose – “Pienocentre”, “Lietūkyje”, “Spaudos fonde”, kūrė pirmąsias ligonių kasas. 1922 m. įsikūrė socialdemokratinio jaunimo sąjunga “Žiežirba” su 47 skyriais ir 1500 narių.

LSDP palaikė glaudžius ryšius ir su bendraminčiais Vakarų Europoje, ypač Vokietijoje, gaudavo iš ten metodinės ir finansinės paramos. Ir, žinoma, kaip ir kolegos Vakaruose, atsisakė proletariato diktatūros idėjos, paneigė socialistinės revoliucijos galimybę Lietuvoje – mūsų socdemai socializmą planavo įgyvendinti reformomis, demokratiškai ir labai negreitai. Todėl J.Stalinas visus socialdemokratus vadino socialfašistais, b. . .

ąrašo kandidatus į Lietuvos Respublikos Seimą tarp jų yra kandidatai ir į Europarlamentą. Pagrindinius partijos tikslus Darbo partija įprasmino ir savo simbolikoje. Darbo partijos ženklas – Lietuva einanti pozityvių permainų keliu. Tai nauja Lietuva.Lietuvos socialdemokratų partija

Lyginant su Darbo partija Lietuviškoji socialdemokratų partija yra žymiai senesnė. Ji buvo įkurta 1896 m. Todėl šios partijos istorija yra ilga. Paminėsiu tik paskutinius svarbiausius faktus. Nuo 1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, krašte formavosi daugiapartinė sistema, vyko dėsninga politinių jėgų diferenciacija. Taip pat dėsninga, kad būtent kairiosios LSDP ir LDDP, puoselėjančios solidarumo vertybes, pradėjo vienytis. Vienas sėkmingiausių tokios veiklos pavyzdžių

– Algirdo Brazausko socialdemokratinė koalicija, į kurią susijungė LSDP, LDDP, Lietuvos rusų sąjunga ir Naujoji demokratija. 2000-jų metų Seimo rinkimuose ši koalicija gavo didžiausią rinkėjų pasitikėjimą, tačiau dešiniosioms partijoms sudarius porinkiminę valdančiąją koaliciją, liko opozicijoje.

2001 m. sausį LDDP ir LSDP susivienijo į vieningą LSDP, o liepą prisiekė koalicinė LSDP ir Naujosios sąjungos Vyriausybė, vadovaujama LSDP pirmininko Algirdo Brazausko.

2004 m. į Seimo rinkimus LSDP ėjo kartu su socialliberalais ( Naująja Sąjunga) koalicijoje“ Už darbą Lietuvai“. Po Seimo rrinkimų sudarė valdančiąją koaliciją su Darbo partija, Socialliberalų partija ( NS) bei Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga. Lietuvos socialdemokratų partijos programa yra politinio pasirinkimo projektas Lietuvai einant į SOCIALDEMOKRATINĘ EUROPOS SĄJUNGĄ. Programos tikslas – parodyti Lietuvos žmonėms kaip mažiausiai skausmingu keliu sukurti Lietuvoje GEROVĖS VISIEMS VALSTYBĘ. Naujoji Sąjunga (socialliberalai)

1998 m. balandžio 25 d . įvyko steigiamasis Naujosios sąjungos (socialliberalų) suvažiavimas. Naujosios politinės organizacijos pirmininku išrinktas Artūras Paulauskas. 2004 spalio 19 dieną Naujoji sąjunga (socialliberalai) koalicijoje su Lietuvos socialdemokratų ppartija dalyvavo Seimo rinkimuose. Per Seimo rinkimus Naujoji sąjunga gavo 11 mandatų. Po Seimo rinkimų valdančioji dauguma buvo suformuota iš keturių partijų – Darbo partijos, Lietuvos socialdemokratų partijos, Naujosios sąjungos bei Valstiečių ir naujosios demokratijos partijų sąjungos. Naujosios sąjungos pirmininkas AArtūras Paulauskas antrą kadenciją dirba Seimo pirmininku, koalicinėje Vyriausybėje socialliberalai turi du ministrus – socialinės apsaugos ir darbo ministrę Viliją Blinkevičiūtę ir užsienio reikalų ministrą Antaną Valionį.

Naujosios sąjungos tikslas- visavertės SOCIALINĖS, KULTŪRINĖS, EKONOMINĖS IR POLITINĖS DEMOKRATIJOS sukūrimas. Išvados

Politines partijos atsirado kartu su šiuolaikine valstybe kaip demokratijos ir visuotinės rinkimų teisės padarinys.

Politikai burdamiesi į partijas siekia:

• geriau susiorganizuoti;

• palengvinti sau rinkiminę kovą;

Politine partija padeda:

• laimėti rinkimus;

• užtikrinti įvairių piliečių interesų atstovavimą;

• būti ryšio priemone tarp profesionalių politikų, valstybės vyriausy¬bės ir eilinių piliečių.

Politine partija susiformuoja, kai:

• tampa stipria organizacija;

• turi pakankamai daug partijos programą remiančių narių;

turi savo statutą (vidaus tvarkos taisykles).

Politinėse sistemose partijos funkcijos yra :

• ideologijos ir politinių doktrinų kūrimas;

• dalyvavimas rinkimuose;

• valdymas.

Join the Conversation