Pirmojo Pasaulinio karo priežastys

378 0

PIRMOJO PASAULINIO KARO PRIEŽASTYS

REFERATAS

TURINYS

Įvadas ..............................3

  1. Būklė iki Pirmojo pasaulinio ..................4
  2. Vokietijos kelias į karą.........................5
  3. Pirmojo Pasaulinio karo kariniai blokai ..................6
  4. Rusijos karo tikslai.............................7
  5. Pasikėsinimas Sarajave ir tarptautinė padėtis...............8

Išvados..............................9

Naudota literatūra.............................10

ĮVADAS

XX amžiaus pirmojo dešimtmečio pabaigoje Europos koncertas, bemaž šimtą metų palaikęs taiką žemyne, praktiškai liovėsi egzistavęs. Didžiosios galiūnės valstybės aklai ir lengvabūdiškai metėsi į dvipolę dvikovą, lėmusią dviejų nelanksčių jėgos blokų atsiradimą – panašiai kaip per Šaltąjį karą, tik penkiasdešimčia metų vėliau. Branduolinių ginklų amžiuje vengti karo tapo vienu svarbiausiu, gal net pačiu svarbiausiu užsienio politikos tikslu. Tuo tarpu XX am

mžiaus karai vis dar galėjo kilti dėl lengvabūdiškumo. Kaip kurie Europos mąstytojai netgi manė, kad periodiškai nuleisdama kraują žmonija tarsi apsivalo – tą naivią hipotezę brutaliai paneigė Pirmasis pasaulinis karas.  Iki dabar istorikai nesutaria, kam tenka atsakomybė už Pirmojo pasaulinio karo protrūkį. Tačiau tame beprotiškame šuolyje į katastrofą neįmanoma išskirti kurios nors vienos šalies indėlio. Visos didesnės valstybės elgėsi gana trumparegiškai ir neatsakingai, ir toks jų nerūpestingumas tvirtai įsirėžė kolektyvinėje Europos atmintyje. Kaltos, be abejonės buvo visos šalys. Galių pusiausvyrą Europos valstybės iš
škeitė į ginklavimosi varžybas nė maž nesusimąstydamos, kad šiuolaikinės technologijos ir masinė karinė prievolė buvo pavertusios visuotinį karą didžiausia grėsme tiek jų saugumui, tiek apskritai visai Europos civilizacijai. Nors prie katastrofos savo politika buvo prisidėjusios visos valstybės, labiausiai santūrumą buvo praradusios Vo
okietija ir Rusija – tai lėmė jų prigimtis.

  1. BŪKLĖ IKI KARO

Iki 1914 metų visą šimtmetį nevyko didelis karas, toks, į kurį būtų įsivėlusios visos didžiosios šalys ar bent jų dauguma. Svarbiausios pasaulio lošėjos tuomet buvo šešios Europos „didžiosios valstybės“ (D. Britanija, Prancūzija, Rusija, Austrija-Vengrija, Prūsija – po 1871 metų ji padidėjo iki Vokietijos – ir po suvienijimo Italija) taip pat JAV ir Japonija. Nuo 1871 iki 1914 metų Europoje apskritai nebuvo karo, kuriame nebuvo didžiųjų šalių armijos būtų peržengusios priešiškos šalies sieną. Pasaulinių karų nebuvo iš viso. XIX amžiuje Prancūzija ir D.Britanija susikibo ne kartą, bet mūšiai „virė“ nuo Indijos iki Europos ir Šiaurės Amerikos bei pasaulio vandenynuose. 1815-1914 metais nė viena didžioji valstybė nekovojo su kita už konfliktinio regiono ribų, nors imperinių ar norinčių tokiomis tapti valstybių agresyvios ekspedicijos pr

rieš silpnesnius priešus užjūryje – yprastas dalykas. Dauguma iš jų vykdė vienašališkus karo veiksmus, pavyzdžiui, JAV karai su Meksika(1846-1848) ir Ispanija(1898) bei įvairios karinės kampanijos D.Britanijos ir Prancūzijos kolonijinėms imperijoms plėsti. Modernių valstybių arsenalus vis sparčiau papildydavo pati tobuliausia mirties technologija ir net patys galingiausi jų oponentai geriausiu atveju galėjo tikėtis tik kuo labiau atitolinti neišvengiamą savo atsitraukimą. 1914 metais viskas pasikeitė. Pirmasis pasaulinis karas įtraukė visas didžiąsias valstybes, o faktiškai ir visas Europos valstybes, išskyrus Ispaniją, Olandiją, tris Skandinavijos šalis ir Šv
veicariją. Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo iš esmės kaip europinis karas tarp Prancūzijos, D.Britanijos ir Rusijos Trilypės santarvės iš vienos pusės ir vadinamųjų centrinių valstybių – Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos iš kitos pusės. Iškart į karą  įtrauktos Serbija ir Belgija, Austrijai užpuolus vieną iš jų(faktiškai karas nuo to ir prasidėjo), o Vokietijai – kitą. Netrukus prie centrinių valstybiu prisidėjo Turkija ir Bulgarija, o priešininkų sudaryta Trilypė santarvė pamažu virto labai plačia koalicija. Papirkinėjimais į ją įtraukta Italija, o Graikija, Rumunija ir Portugalija irgi prisidėjo. Be to, vos ne iš karto prie jų prisišliejo ir Japonija, kuriai rūpėjo Vokietijos valdos Tolimuosiuose rytuose ir vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje, tačiau jos visai nedomino tai, kas vyksta už šio regiono ribų.

  1. VOKIETIJOS KELIAS Į KARĄ

Vokietija vienijosi, bet šio proceso poveikis galių pusiausvyrai mažai kam rūpėjo. Du šimtus metų Vokietija buvo Europos karų auka, ne jų kurstytoja. Per Trisdešimties metų karą žuvo net 30 procentų vokiečių, o ir lemiami XVIII amžiaus dinastinių bei Napoleono karų mūšiai vyko vokiškose žemėse.

Vos susivienijusi Vokietija tapo stipriausia ir ėmė kelti nerimą kaimynams. Taigi, norėdama dalyvauti Eurpos politikos arenoje, kaip lygiavertė narė, ji turėjo laikytis itin santūrios užsienio politikos. Deja, Otui fon Bismarkui, Vokietijos suvienytojui ir kancleriui, pasitraukus santūrumo Vokietijai pradėjo trūkti. Nors Bismarko imperija dabar buvo galingiausia žemyno va

alstybė, vokiečių lyderiai nuolat jautė kažkokią grėsmę – tai liudija juos apsėusi karinio pasirengimo manija, lydyma karingo pasirengimo retorikos. Vokietijos kariniai planuotojai visada rėmėsi prielaida, jų šaliai vienu metu teks kautis su visais savo kaimynais. Rengdamiesi blogiausiam atvejui, jie pradėjo paversti tai tikrove. Akivaizdu, kad Vokietija, būdama pakankamai stipri sumušti visų savo kaimynų koaliciją, juo lengviau būtų galėjusi sumušti juos po vieną. Todėl kaimynai matydami savo pašonėje tokį karinį milžiną, stengėsi susitelkti Vokietijos saugumo sikius paversdami jos pačios nesaugumo veiksiu.

Kad ir kaip sunkiai manevruodamas Bismarkas niekada nebandė pažeisti galių pusiausvyros tradicijų. Tuo tarpu jo įpėdiniai, aiškiai neperpratę galių pusiausvyros principų, taip ir nesuvokė, kad, didindami savo jėgą, tik dar labiau skatins europinei pusiausvyros sitemai būdingas atsveriamąsias koalicijas ir ginklavimąsi. Vokietijos lyderius piktino kitų šalių nenoras dėtis į sąjungą su jų valstybem kuri jau buvo stipriausia Europoje ir kurios jėga kėlė visam žemynui vokiečių hegemonijos baimę. Akiplėšiška taktika jiems atrodė geriausias būdas priversti kaimynus suprasti savo stiprumo ribas it galbūt draugystės su Vokietija naudą. Bet tokios taktikos poveikis buvo visiškai priešingas. Siekdami absoliutaus saugumo savo šaliai, po Bismarko atėję vokiečių lyderiai grasė visoms kitoms Europos šalims absoliučiu nesaugumu, skatindami kone savaiminį atsveriamųjų koalicijų telkimąsi. Nėra trumpų diplomatinių kelių į dominavimą; vienintelis būdas to pasiekti –

karas; šią oamoką provincialūs Vokietijos lyderiai suprato tik tada, kai išvengti pasaulinės katastrofos jau buvo per vėlu.

  1. PIRMOJO PASAULINIO KARO KARINIAI BLOKAI

Trilypės sąjungos pirmtakas buvo 1879 m. sudaryta Dvilypė sąjunga tarp Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos. Vėliau, 1882 m. gegužės 20 d., buvo pasirašyta sutartis dėl Trilypės sąjungos tarp šių valstybių ir Italijos. Pagal ją, sutarties šalys turėjo nedalyvauti sąjungose ar susitarimuose, nukreiptuose prieš kitas sutarties šalis, konsultuotis politiniais ir ekonominiais klausimais. Be to, Vokietija ir Austrija-Vengrija turėjo ginti Italiją, jei ją „be tiesioginės provokacijos“ užpultų Prancūzija. Savo ruožtu, Italija turėjo analogišku atveju ginti Vokietiją. Sutartis dėl Trilypės sąjungos turėjo galioti penkerius metus. 1887 ir 1891 m. ji buvo pratęsta su papildymais, 1902 ir 1912 m. – automatiškai.

Vykstant Pirmajam pasauliniam karui, Trilypė sąjunga suiro: Vokietija ir Austrija-Vengrija (kartu su prie jų vėliau prisijungusiomis Bulgarija ir Osmanų imperija) jame kovojo kaip Centrinės valstybės, tuo tarpu Italija 1915 m. prisijungė prie Antantės.

Santarvė arba Antantė – 1904 – 1907 m. Sudarytas  Didžiosios Britanijos,  Prancūzijos ir Rusijos karinis bei politinis blokas. Jis sudarytas kaip atsvara Trilypei sąjungai, kuriai priklausė Vokietija, Austrija-Vengrija, Italija. Santarvės sutartis remiasi trimis sutartimis: 1893–1894 m. Prancūzijos-Rusijos, 1904 m. Prancūzijos-Didžiosios Britanijos, 1907 m. Didžiosios Britanijos – Rusijos. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui pertvarkyta į Antantę. Kovojo su centrinėmis valstybėmis – Vokietija, Austrija-Vengrija, Turkija, Bulgarija. Italija į Antantę perėjo 1915 m. vid.

  1. RUSIJOS KARO TIKSLAI

Rusija – siekė įsiviešpatauji Balkanuose, gauti išėjimą į Viduržemio jūrą. Rusijai nenorėjo leisti sustiprinti Vokietijos įtakai Turkijoje, Balkanuose. Jie  patys stengėsi įtvirtinti savo viešpatavimą tose šalyse. Jie ypač pavydėjo Vokietijai, kad jos prekės konkuravo Rusijos vidaus rinkoje.

Patikimų įrodymų, grindžiančių nuogąstavimus, kad R. . .

Galių pusiausvyra geriausiai veikia tada, kai galioja bent viena iš trijų sąlygų. Pirma, kiekviena valstybė jaučiasi laisva sudaryti sąjunga su bet kuria kita valstybe, atsižvelgdama į susiklosčiusias aplinkybes. Antra, sąjungos yra fiksuotos, bet balansuotojas žiūri, kad nė viena iš jų neįsivyrautų. Trečia, fiksuotų sąjungų niekas nebalansuoja, tačiau sąjungų „sukibimas“ palyginti menkas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju arba atrandamas kompromisas arba keičiasi sąjungų rikiuotė. Nesant nė vienos šių sąlygų, diplomatija netenka lankstumo. Prasideda „nulinės sumos“ žaidimas, kai vienos pusės nauda suvokiama kaip kitos netektis. Neišvengiamai prasideda ginklavimosi varžybos, didėja įtampa. Atsiradus Antantei, galių pusiausvyra liovėsi funkcionavusi. Mėginti jėgas tapo taisykle, o ne išimtimi. Diplomatijai kaip kompromisų menui atėjo galas. Vokietijos užsienio politika apliko nepaprastą žygarbį subūrė Rusiją ir Didžiąją Britaniją į priešišką koaliciją, taip pati save izoliuodama. Atsiradus Trilypei santarvei, katės ir pelės žaidimas, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos žaistas XIX amžiaus paskutinį dešimtmetį, pasidarė itin grėsmingas ir peraugo į kovą tarp dviejų galiūnių, kurių viena stengėsi išlaikyti status quo , o kita – pakeisti pusiausvyrą. Išnykus lanksčios iplomatijos galymybei, vienintelis būdas pakeisti galių pusiausvyrą buvo didinti ginkluotę arba laimėti karą. Tarp dviejų sąjungų radosi vis didėjančio abipusio nepasitikėjimo praraja. Konfrontacija tapo įprastu diplomatijos metodu.

Visų didžiųjų šalių lyderiai paprasčiausiai nesuvokė technologijos, kuria jie disponavo, ir koalicijų, kurias jie karštligiškai kūrė, reikšmės. Tarsi užmiršę, kiek žmonių žuvo per palyginti neseniai vykusį Amerikos pilietinį karą, jie tikėjosi trumpo ir viską išspręsiančio konflikto. Jiems neatėjo į galvą tai, kad nesugebįjimas suteikti sąjungoms racionalių politinų tikslų gali baigtis civilizacijos žlugimu. Abi sąjungos buvo per daug pastačiusios ant kortos, kad leistų veikti tradicinei Europos koncerto diplomatijai. Vietoj to didžiosios galiūnės sukonstravo diplomatinį pasaulio pabaigos mechanizmą, nors pačios ir nesuprato ką padariusios.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

  • Kissinger H., Diplomatija, Vilnius 2003
  • Hobsbawm M. , Kraštutinumų amžius. Trumpas XX amžius, Vilnius, 2000
  • Lopata R. , Tarptautinių santykių istorija , Vilnius , 1997

Join the Conversation