Ordinų žemės ir pilys XIII–XIV amžiuose
Kryžiuočių ordinas iki XIII a. 9-ojo dešimtmečio nukariavo prūsų, jotvingių-sūduvių, nadruvių, skalvių žemes ir pasiekė Nemuno žemupį. Nukariautose prūsų žemėse ordinas sukūrė vokiečių feodalinę teokratinę valstybę. Jos naująją sostinę, Marienburgą, pradėjo statyti dar 1274-aisiais metais pelkėtoje vietovėje prie Nogato upės, kuri buvo netoli Baltijos jūros ir svarbiausių kelių, jungiančių kryžiuočių pilis. Pilį statė belaisviai prūsai, lietuviai ir lenkai, prižiūrimi vokiečių meistrų. Pirmiausia buvo pastatyta Aukštutinė pilis, 1299 m. baigta Vidurinė pilis su Karališkąja sale, o vėliausiai – Žemutinė pilis. 1309 metais į Marienburgą iš Venecijos persikėlė Kryžiuočių ordino didysis magistras Zigfrydas fon Foichtvangenas. Marienburgas Kryžiuočių valstybės sostine ir didžiojo magistro būstine buvo nuo 1309 iki 1466 metų.
XIV amžiuje nusistovėjo kryžiuočių nukariautų kraštų valdymo sistema. Ordinui priklausė 2/3 užkariautos Prūsijos teritorijos. Ji buvo suskirstyta į komtūrijas. Komtūrijų centruose, pilyse, gyveno jų valdytojai – komtūrai, kurie buvo vyriausiais žemės administratoriais, teisėjais bei kariuomenės vadais. 1/3 prūsų žemių buvo atiduota Kulmo, Pamedės, Sembos ir Varmės vyskupijoms. Prūsų žemėse vien tik per 1231–1242 metus kryžiuočiai pastatė apie 40 mūrinių pilių. Prie Elbingo, Karaliaučiaus, Kulmo; Torūnės pilių kūrėsi ir vokiečių miestai – Hanzos prekybinės sąjungos nariai. Kryžiuočių ordinas ypatingai vakarinėse Prūsijos komtūrijose kurdino vokiečių valstiečius, buvusius laisvus nuo baudžiavos. Tuo tarpu dauguma vietinių gyventojų – prūsų ir lietuvių – buvo paversti kryžiuočių, vokiečių feodalų pasauliečių, o taip pat ir Prūsijos vyskupų baudžiauninkais. Tik nedaugeliui vietinių gyventojų, daugiausia kilmingiems, buvo suteikta privilegijuota padėtis – vadinamoji prūsiškoji, kiek rečiau – didžioji prūsiškoji, o visai retais atvejais – Kulmo teisė.
Nuo 1283 metų pradėję karą su Lietuva, kryžiuočiai siekė įsitvirtinti Nemuno žemupyje ir užgrobti Žemaitiją. Taip Ordinas būtų savo valdas Prūsijoje sujungęs su Livonija į vieną valstybę. LDK pasienyje kryžiuočiai įkūrė Ragainės ir Klaipėdos komtūrijas. Ordino agresijos atsparos punktais prie Nemuno buvo Ragainės (pastatyta 1289), Tilžės (arba Šalauenburgo, pastatyta 1288–1293), Skirsnemunės, Bajerburgo, Naujojo Marienburgo bei Georgenburgo (pastatyta 1259 Karšuvoje) pilys. 1328 metais Kryžiuočių ordinas iš Livonijos ordino perėmė Klaipėdą su jos apylinkėmis. 1336 metais nadruvių žemėje kryžiuočiai pastatė didelę keturių mūro bokštų pilį – Insterburgą (Įsrutį). Tai buvo viena svarbiausių kryžiuočių pilių, iš kurios jie puldinėdavo Lietuvą, kur, grįždami iš žygių, palikdavo sužeistuosius.
XIV a. I–oje pusėje Ordinas ėmė pulti ir Lenkiją: 1308–1309 metais kryžiuočiai užgrobė Rytų Pamarį su Dancigu, 1329 m. Dobrynės žemę, o 1332 m. – Kujaviją. Tačiau Kališo taikos sutartimi (1343) ordinas grąžino Lenkijai Dobrynės žemę ir Kujaviją. Taip Ordinas užsitikrino taiką su lenkais, kad galėtų kariauti su LDK. Dar labiau Kryžiuočių ordinas sustiprėjo, kai 1398 metais užėmė Gotlando salą (valdė iki 1411), o 1402–1455 m. – N. Marką Pamario slavų žemėse.
Kryžiuočių ordino prūsiškasis branduolys kaip valstybė buvo vieninga. Tuo tarpu jos atšaka Livonija buvo kelių feodalinių valstybėlių – Ordino, Rygos arkivyskupijos, Kuršo, Saaremos-Lenemos ir Tartu vyskupijų – konfederacija. Kaip ir Prūsijoje 2/3 užkariautų žemių tekdavo Livonijos ordinui, likusios – Rygos bei kitų žemių vyskupams. Livonija buvos suskirstyta į administracinius vienetus – kastelatūras (pilių apygardas), kurioms vadovavo komtūrai. Cėsyse (Vendene) ir Rygoje buvo svarbiausi ordino centrai bei magistro rezidencijos.
Lyvių žemes kalavijuočiai užvaldė dar XIII 1-2-ajame dešimtmečiuose. XIII a. 3-ojo dešimtmečio pabaigoje Livonijos ordinas buvo užgrobęs ir nemažą dalį sėlių, kuršių ir žiemgalių žemių. Apie 1224 metus buvo pavergti ir estai: pietinė Estija atiteko vokiečiams, o šiaurinė – danams. Po eilės pralaimėjimų lietuviams ir žemaičiams Ordinas Kurše pajėgė įsitvirtinti tik XIII a. 7-ajame dešimtmetyje, o Žiemgalos didesniojoje dalyje – XIII a. 10-ajame dešimtmetyje. Labiausiai į pietus išsikišusi Livonijos ordino valda buvo Klaipėda su apylinkėmis, kurią nuolat puldavo žemaičiai ir lietuviai. Todėl 1328 metais Ordinas Klaipėdą perleido Kryžiuočių ordinui. Kryžiuočiai neliko skolingi: 1346 m. Kryžiuočių ordinas iš Danijos įgijo Šiaurės Estiją ir perdavė ją Livonijos ordinui, kuris tapo įtakingiausia Livonijos politine jėga.