Atspindėdama gamtą ir žmonių santykius, graikų mitologija iš pradžių pasaulį traktavo kaip vieną didelę, bendrą gentį. Vėliau graikų mitologija plėtojosi senojo pasaulio socialinių permainų kontekste. Graikų mitologijos raida skirstoma į du periodus : senąjį chtoniškąjį, arba ikiolimpinį, ir olimpinį, kurį dar vadina klasikiniu, arba herojiniu periodu. Antruoju periodu didžiausią svarbą įgyja Olimpo mitologija ir perėjimas prie meniškai ištobulintos griežtos heroikos. Irstant giminei santvarkai, susiformuoja subtilios homeriškosios herojinės mitologinės formos. Vadinamoji naivioji mitologija – buvusi vienintelė pirmykščio mąstymo forma – buvusi vienintelė pirmykščio mąstymo forma – ilgainiui pasidaro tarnybinė ir naudojama kaip vienas iš būdų reikšti įvairioms religinėms, socialinėms, politinėms, moralinėms ir filosofinėms idėjoms, būdingoms vergovinei polių ideologijai. Senoji mitologija virsta filosofine alegorija ir pradedama plačiai atspindėti literatūra ir mene. Žinių apie graikų mitologiją pateikia įvairūs šaltiniai, visų pirma antikinė literatūra. Svarbią vietą tarp jų užima Homero „Iljada“ ir „Odisėja“. Homerui mitas – tai realybė, kurios egzistavimu jis neabejoja. Kitaip į mitą žiūri Heziodas, kuris gyveno polisų ideologijos formavimosi metu. Jis renka mitus apie dievų genealogiją , sukuria kosmogoninę sistemą su dievų kilme („Teogonija“), linkdamas daugiau į chtoniškąjį mitologiją. Graikų klasikinėje lyrikoje ( VII – V a. per. Kr. ), kur mitologija virsta priemone individualių išgyvenimų išraiškai, mitas labai nublanksta. Tačiau jame išryškėja nauji, Homerui ir Heziodui svetimi, momentai. Graikų drama ( V a. per. Kr.) yra nuasmeninta, epo ir asmeninių : subjektyvių jausmų sintezė. Tragedijoje (Eschilas, Sofoklis, Euripidas ) likimo, lemties tema įgauna logiką, plėtotę ir personažus. Graikų mitologija naudojosi ir komedijų autorius Aristofanas. Helenizmo poetai Teokritas, Bionas, Moschas ( IV – III a. per. Kr. ) pateikia nedidelių subtilių mitologine tema parašytų kūrinių. Nemažai mitologijos medžiagos yra Kalimacho ( III a per. Kr.) himnuose. Iš Aleksandrijos poetų ypač minėtinas Apolonijus Rodietis ( III a. per. Kr.), panaudojęs mitus apie argonautus. Iš vėlesnių autorių paminėtas Kvintas Smirnietis ( V a.). Poemoje „Po Homero“ jis kalba apie įvykius, pradedant Hektoro mirtimi, baigiant Trojos sugriuvimu. Nonas Panopolietis ( V a.) poemoje „Dioniso dainos“. Graikų mitologijos tyrinėjimo šaltiniais laikytini ir Filostrato Vyresniojo bei Filostrato Jaunesniojo (III a.), Kalistrato ( IV a.) ir epigramų autorių, pvz., Meleagro ( I a. pr. Kr.) darbai. Svarbią vietą graikų mitologijos tyrimuose užima vadinami Homero himnai, iš kurių penki ( du skirti Apolonui, po vieną Hermiui, Afroditei ir Demetrai) yra sukurti klasikiniu, o kiti – helenizmo laikotarpiu. Vadinamuose arfikų himnuose, kurie sukurti VI a. per. Kr. (galutinį pavidalą jei įgavo III – II a. per. Kr. ) vartojami dievų epitetai. Jie padeda moralizuoti daugelį graikų mitologijos personažų. Proklo himnas ( V a.) reziumuoja antikinė mitologijos minties aktyvumą. Žinių apie graikų mitologiją randame romėnų autorių ( Ovidijaus, Vergilijaus, Horacijaus, Lukrecijaus, karo Tibulo, Propercijaus, Stacijas, Lukiano ) kūriniuose (I a. per. Kr. – I a. ) Tikra graikų mitologijos enciklopedija graikų mitologijos enciklopedija laikoma Ovidijaus poema „ Metamorfozės“ Tyrinėjant graikų mitologiją galima klopedija laikoma Ovidijaus poema „Metamorfozės“. Tyrinėjant graikų mitologiją galimaremtis istoriko Hekatojaus, Akusilajaus, kuris pateikia graikų mitologiją galima remtis istoriko Herodoto ( Va. Per. Kr.), Polibijaus ( III a. – II a. per. Kr.), Diodoro Siciliečio, Dionisijaus Holikarniečio. Tito Livijaus ( I a. per. Kr.) ir geografo Strabano ( I a.) darbais, tai pat logogratų ir geneatogų Hekatajaus, Akusilajaus, Asklepiado ir kt. veikalų fragmentais. Šioje autorių grupėje ypač išsiska Helanikas, kuris pateikia graikų kosmogonijos įvadą. Iš antikvarų – archeologų minėtinas Pausanijus ( I a. ), apkeliavęs Graikiją. Senovės paminklų aprašymus jis papildo mitologinio pobūdžio pastabomis. Žinių apie graikų mitologiją pateikia ir Varozas ( II – I a.pr. Kr. ).
Kalbant apie graikų mitologijos raidą, atkreiptinas dėmesys į įvairių laikų liekanas, dažnai tame pačiame mite esančias greta naujų elementų. Pvz., mite apie Atėnės Paladės gimimą, kur pasakojimą , kaip šarvuota ir ginkluota deivė gimusi iš Dzeuso galvos ( dievų valdovas buvo prarijęs savo nėščią žmoną Metidę ), galima įžvelgti fetišizmo ir kanibalizmo apraiškų, susijusių su ikipatriarchalininiais laikais, bei užuominą apie vyriškojo prado pranašumą prieš moteriškąjį, o tai būdinga patriarchatui. Čia matome ir groteską, kuris buvo būdingas giminėms santvarkos irimo ir klasinės visuomenės formavimosi pradžiai. Tas pats motyvas gali daryti mito pagrindą, ir atlikti antraeilį vaidmenį. Tais laikais, kai dievai buvo gyvulių išvaizdos ( zoomorfizmas ), saulės palyginimas su jaučiu sudarė saulės mito pagrindą. Panašiai ir Atėnės Paladės vaizdavimas pelėda iš pradžių pasitarnavo pagrindu mitus apie Atėnę. Homero laikais, kai sulės mitas jau turėjo antropomorfinį pobūdį, motyvas apie saulės įsikūrimą jautyje virto praeities atgyvena. Analogiškoje situacijoje Homero laikais atsidūrė motyvas apie pelėdiškas Atėnės Paladės akis, nors „ Iliada “ir „Odisėja“ šitai dar vis tebemini. Išplėstoje klasikinėje (t.y. olimpinėje arba herojiškoje) mitologijoje atsispindi patriarchaliniai santykiai, tačiau aptinkama ir chtoninės mitologijos liekanų. Genetiniai rudimentai akcentuoja kilmę pagal motinos liniją : Achilas yra jūrų dievas Tetidės sūnus, Ijo – Argo upės dievo Inacho duktė ir t. t. Substanciniai rudimentai remiasi identifikacija : mėnulis yra karvė, saulė – jautis ir t. t. Prie pastarųjų priskiriami hipostaziniai motyvai : Agamemnonas yra Dzeuso, Ifigenija – Artemidės hipostazė ir t. t. Daugelyje rudimentų yra pasivertimo motyvų : Dzeusas ateina pas Danaję auksinio lietaus pavidalu, pas Semelę – kaip žaibas ir griaustinis, pas Europę – kaip jautis it t. t. Prie ikonografinių rudimentų ( nurodančių mitologinių personažų išvaizdą) reikia priskirti ir pelėdiškas Atėnės akis, panašias į telyčios Heros akims, Pano ragus ir nagus, Kadmo gyvatišką uodegą it t. t. Kadaise buvusios savarankiškos dievybės arba demonai olimpiniu periodu dažnai pavirsta mitologinių personažų išoriniu priedu ( atributiniai rudimentai ) : Nikė ir erelis – Dzeuso, pelėda arba gyvatė – Atėnes ir t. t. Atskiriems mitologiniams personažams būdingi funkcinės rudimentai : perkūnas ir žaibas – Dzeusui, lankas ir strėlės – Apolonui, trišakis – Poseidonui, lazda ir sparnuoti sandalai – Hermiui ir t. t. Rudimentas nušviečia mito praeitį, o fermentas (naujovė) nurodo jo raidą ateityje. Mite apie Tantalą, kur herojus baudžiamas už aukojimą žmonėms, fermentas rodo rengiamas permainas visuomenės dorovėje. Heziodas vaizduoja Prometėją kaip klastūną, kuris stengiasi apgauti net patį Dzeusą, tačiau Prometėjo nepaklusnumas Dzeusui vėliau tapo pagrindu Eschilo koncepcijai apie Prometėją kaip maištininką, sukylantį prieš dievus. Tarp mito elementų yra ne tik chronologiniai, bet ir sąvokiniai ryšiai, kurie sudaro mitologinius kompleksus. Interpoliarinis kompleksas jungia į visumą priešingus elementus, kurie susiejami vienas su kitu mechaniškai, be konkrečios motyvacijos. Tokio komplekso pavyzdys yra Homero vaizdinys apie šešėlius vėlių pasaulyje Okeano pakrantėje. Kompiliacinės kompleksas taip pat jungia nesuderinamus, arba net prieštaringus elementus, bet daro taip motyvuotai. Pvz., Apolonas, Artemidė ir Leta iš pradžių buvo skirtingos kilmės tarpusavyje nesusiję demonai, kuriuos vėliau sujungė Apolono ir Artemidės, kaip Letos ir Dzeuso vaikų, motyvas. Ir vaizdinys apie Olimpo dievų šeimą susidarė sujungiant į vieną Europos ir Mažosios Azijos dievybės (pastarosios imtos traktuoti kaip Dzeuso ir Heros vaikai). Interpoliariniai ir kompiliaciniai kompleksai su begale tarpinių grandžių graikų mitologijoje yra dažni. Pvz., Diomedas kovoja su dievais ir net jais pavojinga. Prometėjas vienąkart nubaudžiamas, ne paliekant jokios vilties išsigelbėti, kitąsyk jį išlaisvina Heraklis. Graikų mitologijoje kartais išryškėja meniniu atžvilgiu monolitiški mitd. Kompleksai, kur visi elementai sudaro harmoningą visumą; pvz., sirenų motyvas : sirenos – pusiau paukščiai, pusiau moterys, sėdėdamos vienos salos žydinčiose pievose, taip gundančiai gieda, kad jūrininkai skuba išlipti krantan, kur giesmininkės juos sudrasko. Visa sala nusėta žmonių kaulais ir pūvančiais kūnais. Sirenų paveikslas apibendrina grožio ir mirties motyvą. Kartu mite randame paliudijimų apie įvairias epochas : greta fetišizmo ir kanibalizmo, galima įžvelgti Homerui būdingą aukštą estetinę kultūrą. Poliariniame komplekse savo turiniu prieštaringi elementai pateikti kartu, suvienyti bendros meninės idėjos. Pvz., „šviesiausias“ iš dievų Dzeusas veda „tamsiausią“ deivę Persafonę ir jiems gimsta sūnus Dzagrejas ( Dionisas ), kurį dar kūdikį praryja titanai. Iš Dzeuso sudegintų titanų pelenų atsiranda žmonės, turintys ir titaniškų )blogio) ir dionisiškų ( gėrio ) užuomazgą. Tyrinėjant graikų mitologiją reikia turėti omeny mitų paplitimą (vad. geografinė mitologija) ir vieno ar kito regiono ypatybės, prie kuriių priderinti mituose vaizduojami įvykiai. Pvz. Egipto negalima įsivaizduoti be Tėbų, Tesėjo – be Atėnų : Menelajo ir Helenės – be parkosit t. t. Ikiolimpinė graikų mitologija gyvenimo ritmą suvokia chaotišką ir deformuotą. Aplinkiniame pasaulyje ji įžvelgia nepaaiškinamas, aklas jėgas, o daiktus ir reiškinius vaizduoja išsigimėliškai neproporcingu ir disharmoniškus. Žeme pirmykšte sąmonei atrodo gyva, sudvasinta esybė, kuri sukuria ir maitina viską netgi dangų. Kaip moteris afriarchatė yra šeimos galva. motina maitintoja ir auklėtoja, taip žemė yra pasaulio dievų demonų ir žmonių gimdytoja. Todėl ir senoji graikų mitologija yra chroniška. Jos raida turi keletą tarpsnių. Kai visuomenė verčiasi daugiausia medžiokle, žvejyba ir derliaus rinkimu, jos sąmonė apsiriboja tiesioginiu jutiminiu suvokimu. Į aplinkinius daiktus bei reiškinius, kuriems priskiriama siela ir sąmonė, ji projektuoja bendruomenės socialinius stereotipus. Bet kuris daiktas, kurą pirmykštė sąmonė laiko sielos buveine, yra fetišas, o jai objektyvi mitologija – fetišizmas. Senovės žmogus fetišą suprato kaip magiškų, demoniškų jėgų buveinę, bet šių jėgų dar neatskyrė nuo daikto. Kuriame jos glūdi. Pvz. , Dzeusą – vėlyvuose graikų mitologijos aukščiausią dievybę – Peloponeso mieste Sikine iš pradžių garbino kaip akmenų piramidę, Likajo kalne Arkadijoje – kaip koloną. Herą Tespijų mieste Breotijoje – kaip medžio stulpą. Samos saloje – kaip lentą. Apoloną garbino kaip piramidę, jo motiną Letą Delo saloje – kaip neaptašytą trinką. Nors Dzeusas, hera, Apolonas, Atėnė, Palandė, Erotas, Heraklis ir kt. mitologiniai personažai vėliau įgavo meninę skambesį, net graikų civilizacijos klestėjimo laikais juos vis dar garbino kaip akmenis ar medžio gabalus (aptašytus ar neaptašytus). Archajiško fetišo pavyzdys yra vadinamas Delfų akmuo, kurį graikai vadina „žemės centru“. Mite pasakojima, kad Rėja, norėdama apsaugoti ką tik gimusį Dzeusą nuo savo vyro Krono, užuot padavusi šiam kūdikį, padavė į vystyklus susuktą akmenį, kurį kranas prarijo. Vėliau tas akmuo buvo padėtas Delfuose ir jį imta garbinti. Vynuogienojo virkštis, iš pradžių visiškai nesusijusi su Dionisu (apskritai su vaisingųjų gamtos jėgos dievybe), ilgainiui tapo vynuogininkystės dievo ženklu. Tai liudija aibe Dioniso epitetų, susijusių su sijusių su vynuogėmis ir vynu : „vynuoginis“. „vynanešys“. „vyno pilstytojas“, ir kt. Vieną Dioniso švenčių vadino Lenaja – šis vairdas susijęs su Dioniso kultu, o be platono neįmanoma įsivaizduoti Apolono, Dioniso ir Heraklio kulto. Kiparisas buvo susijęs su mirusiųjų gedėjimu. Tuopa laikoma tamsos, negandų ir ašarų simboliu. Lauro medis, kaip šviesos ir sveikatos ženklas, buvo siejamas su Apolono, o ąžuolas – su Dzeuso kultu. Slibinas ir gyvatė yra tipiškiausi chtoniniai gyvūnai. Vėlesniuose mituose pasirodo didvyriai, kurie kaunasi su slibinais ir šiuos nudobia. Tatai liudija, kad naujoji kultūra įveikia chtoniškąją. Netgi tokia šventą ir puiki deivė kaip Atėnė Paladė turėjo „gyvatės“ praeitį. Sofoklis ją apibūdina kaip „gyvenančią su gyvate“, o viename iš orfikų himnų ji vadinama tiesiog gyvate. Atėnų akropolio Atėnės šventykloje buvo laikoma šventoji gyvatė. Argo mieste gyvatės buvo neliečiami gyvūnai. Svarbiausią vietą graikų mitologijoje užima šuo. Net žmonių sielos įsivaizduojamas panašios į chton. Šunį. Vikaras siejamas su Apolonu ir Dzeusu ( Likijos Dzeusą Arkadijoje garbino kaip vilką). Ypač populiari buvo jaučio ir karvės, taip pat arklio mitologija. Poseidonas vaizduojamas kaip arklys (su Demetra jis tuokėsi arklio pavidalu), o aukščiausias dievas Kretoje – kaip jautis. Mitinis mąstymas stengėsi fetišizuoti žmogų, jo dvasinį gyvenimą sutapatindamas arba su kūnu, arba su jo funkcijomis. Fešizuojamas buvo ir kūno dalys. Kai bakchatės sudrasko arfėją, jo galva bnupjauta į Lesbą, išpranašuoja ateitį ir daro stebuklus. Medūzos akys paverčia akmeniu kiekvieną, į ką tik ji pažvelgia. Iš drakono dantų atsiranda spartai. Tėbų valdovų protėviai. Pasak afiškosios teogonijos, Atėnė Paladė gimsta ne iš Dzeuso galvos, bet iš širdies. Šis variantas neprieštarauja vaizdiniui apie Atėnės Paladės išmintį : arfikai širdį laikė mąstymo organu. Sielos nešioju buvo laikomas kraujas. Pvz., sužeisto kario siela išteka kartu su krauju. Patroklas išrauna iš kūno „sielą ir ieties galuonį“ . Fetišizuodami buvo ne tik atskiri žmonės, et ir visa gentis. Manyta, jog genčiai atstovaująs koks nors gyvūnas, augalas arba negyvas daiktas (antai buvo manoma, kad mirmidonai yra kilę kaip apie gyvą kūną, kuris iš pradžių buvo moters kūnas. Pirmykštė sąmonė vargiai skyrė dangų ir žemę, žemę ir jūrą, jūra ir požemį. Net klasikiniais laikais graikai dar minėjo Olimpo Dzeusą ir Požemio Dzeusą, apie Poseidoną kalbėjo kaip apie jūros dievą ir kaip apie „ žemnešį “ ir „žemės drebintoją“. Plėtojantis ūkio, imta lakiau domėtis daiktų gamyba , jų reikšmę ir sandarą. Todėl ir daikto idėja ėmė atsiskirti nuo paties daikto, kitaip ir sandarą. Todėl ir daikto idėja ėmė atsiskirti nuo paties daikto, kitaip tariant fetišo idėja nuo paties fetišo. Taip buvo pareinama į animizmą (iš. Lot. k. anima. Aminus _ „siela“, „protas“). Animizmas, kaip ir fetišizmas, turi savo istoriją. Iš pradžių manyta, kaip demonas taip glaudžiai susijęs su daiktu, jog žūva, sunaikinus jo daiktą (taip žūva medžiu nimfos hamadriades medį nukirtus). Vėliau pardėta manyti, kad demonai gali atsiskirti nuo daiktų ir kurį laiką egzistuoti ir daiktui žuvus ( medžių nimfos – Drijades lieka gyvos ir medi nukritus). Iš pradžių animizmas siejosi su požiūriu i blogą, arba, rečiau , i gerą jėgą, lemiančią žmogaus likimą. Beasmeninių ir baisių demonų netikėto aktyvumo pavyzdžių, pateikia Homeras. Olimpo devai kartais irgi būna baisus, bet jie turi žmonių išvaizda, turi žmonių vardus, su jais yra įmanomas dialogas. Tuo tarpu tas, kurį Homeras vadina demonu, veikia kaip bevardė, beveidė stichija. Staiga iš kažkur atsiradęs toks demonas gali sukelti tikrą katastrofą ir vėl pranykti be pėdsakų. Į jį neįmanoma kreiptis, su juo negalimas joks ryšys. Beformio demono įvaizdis yra ne tik fitišinio, bet ir preanimistinio pobūdžio. Kai tik beasmeninis demonas individualizuojamas, išryškėja perėjimas iš preanimizmo i animizmą. Graikų mitologijos dievai ir demonai dažniausiai yra matiarelios, pojučiais suvokiamos būtybės. Jų kūnas sudarytas iš įvairių medžiagų. Pvz. Demonų kūnas yra iš žemės, vandens, oro ir ugnies, o dievų – iš eterio ( Švelniausios materijos). Vienas primytiviausiu animizmo vaizdinių atsispindi mite apie Neleagrą. Seniausia animistiniai demonai buvo įsivaizduojami disharmoniškos būtybes. Vadinami teratologiniai mitai pasakoja apie pabaisas, simbolizuojančias žemės jėgas. Hezijodo veikaluose yra žinių apie Urano ( dangaus) ir Gajos (žemės) pagimdytus titanus, kiklopus, hekatoncheirus (šimtarankius), pastarųjų disharmonija yra ypač pabrėžiama : kiekvienas iš jų turįs po šimtą rankų ir penkiasdešimt galvų. Žemė ir Tartaras pagimdė Tifona ( pasak kitos versijos, tifoną pagimdžiusi hera, pliaukštelėjusi delnu į žemę ir gavusi iš jos jėgų ) – milžinas su gyvačių ringėmis vietoj kojų. Žemės pagimdytoms būtybėms priskiriamos ir eriniuos – keršto deivės gyvatės plaukais ir šunų galvomis. Jos žiūri, kad būtų vykdomi žemės įstatymai, ir persekioja tuos, kurie nusikalto žemei ir motinai. Iš slibino ir tifono atsirado šuo Ortas, mirusiųjų pasaulio sargas Kerberas, Lernos hidra, Himeras su trim galvom, Sfinksas, nužudantis kiekvieną, kas tik neįspėja jo mįslės. Iš slibino ir orto kilęs nemėjos liūtas. Miksantropiški demonai yra Sirenos, Kentaurai. Tai rodo, kad žmonių sąmonėje pac žmogus dar nera atsiplėsęs nuo galmtos.