1586 m. gruodžio 12 d. mirus Steponui Batorui, prasidėjo tarpuvaldis. LDK ir Lenkijos pozicijos dėl naujo valdovo išsiskyrė. Kandidatais į sostą buvo imperatoriaus Rudolfo Habsburgo brolis Maksimiljonas, Rusijos caras Fiodoras I ir Zigmantas Vaza Švedijos karaliaus Jono III Vazos ir Kotrynos Jogailaitės sūnus bei Švedijos sosto įpėdinis. Lenkiją viliojo perspektyva sudaryti su Švedija sąjungą prieš Maskvą ir prisijungti Švedijos valdas Livonijoje (Šiaurės Estiją). Tarp LDK bajorų populiariausias buvo Fiodoras I, didikų viršūnės ateitį siejo su Maksimiljonu Habsburgu. 1587 m. rugpjūčio mėn., nedalyvaujant lietuviams, lenkai išsirinko sau net du valdovus: Maksimiljoną Habsburgą ir Zigmantą Vazą. Zigmanto Vazos šalininkų dėl patrauklios sąjungos su Švedija prieš Rusiją ir dinastinių ryšių su Jogailaičiais greitai gausėjo. 1587 m. gruodžio 27 d. jis buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi.
LDK atstovai abiem išrinktiesiems pranešė, kad jų nepripažįsta. Tokia taktika turėjo padėti pas Zigmantą Vazą atvykusiai LDK delegacijai išsireikalauti kuo didesnių nuolaidų. Lietuviai norėjo pratęsti paliaubas su Maskva, patvirtinti III Lietuvos Statutą, valdyti Livoniją. Zigmantas Vaza sutiko su šiais reikalavimais, tik dėl Livonijos pasiūlė kompromisą – Lietuva ir Lenkija turi bendrai ją valdyti. LDK atstovai pripažino Zigmantą Vazą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Zigmantas Vaza Respublikoje turėjo nemažai priešininkų. 1589–1590 m. jis netgi derėjosi su Habsburgais dėl Respublikos sosto perleidimo.
1592 m. mirė Švedijos karalius Jonas III ir Zigmantas Vaza paveldėjo sostą. Protestantiškoje Švedijoje katalikas Zigmantas nebuvo populiarus. 1599 m. jis neteko Švedijos sosto.
Tuo tarpu LDK Zigmanto Vazos remiama kontrreformacija baigėsi katalikybės pergale. Išmirė kai kurios didikų protestantų šakos. Gausėjo pereinančių iš reformatų stovyklos į katalikybę. Zigmanto Vazos valdymo pabaigoje kalvinistiška išliko tik Radvilų Biržų ir Dubingių šaka.
1596 m. spalio 9 d. buvo sudaryta bažnytinė Bresto unija, suvienijusi Respublikos katalikus ir stačiatikius. Unijoje numatyta, kad Respublikos stačiatikiai pripažins popiežiaus valdžią ir svarbiausias katalikų bažnyčios dogmas, tačiau laikysis senų Rytų bažnyčios apeigų ir per pamaldas vartos bažnytinę slavų kalbą. Bresto unijos nuostatus priėmę stačiatikiai pasivadino unitų bažnyčia. Dalis slaviškos visuomenės, daugiausia LDK rytinėse žemėse ir Ukrainoje, išlaikė seną tikybą. Juos vadino dizunitais.
Zigmantas Vaza neatsisakė minties susigrąžinti Švedijos sostą. Norėdamas pritraukti kuo daugiau šalininkų, paskelbė, kad prie Respublikos prijungsiąs šiaurinę Estiją. Tuo pasinaudojo būsimasis Švedijos karalius Karolis IX. 1600 m. jis įsiveržė į Livoniją ir, imdamas pilį po pilies, artėjo prie LDK sienų. Dinastinis Vazų konfliktas Švedijoje tapo Respublikos karu dėl Livonijos. Pagrindinė karo našta teko LDK. Respublikos seimas karui Livonijoje pinigų neskyrė. LDK kariuomenei vadovavę Kristupas Radvila Perkūnas ir J. K. Chodkevičius daugiau dėmesio turėjo skirti ne karui, o kariuomenei išlaikyti.
1601 m. vasarą K. Radvila Perkūnas su LDK kariuomene sumušė švedus prie Kuoknesės, J. K. Chodkevičius – 1604 m. prie Paidės ir 1605 m. prie Salaspilio. J. K. Chodkevičius vadovaujamas mūšis prie Salaspilio, tapęs tikru taktikos meno šedevru, išgarsino etmono vardą visoje Europoje. Šiame mūšyje 3 400 karių LDK kariuomenė sutriuškino 14 tūkst. švedų.
1602 m. karo arenoje pasirodė ir lenkai. Nors kare jie dalyvavo tik simboliškai, tačiau pagarsėjo plėšikišku žygiavimu per LDK. Žiaurus Lenkijos kariuomenės elgesys, nenoras finansuoti karą blogino LDK ir Lenkijos santykius. 1611 m. LDK sudarė paliaubas su Švedija.
Zigmantas Vaza bandė stiprinti valdovo valdžią Respublikoje. 1606 m. jis pasiūlė seimui svarstyti nuolatinės kariuomenės ir nuo seimo nutarimų nepriklausomo iždo organizavimą. Tai papiktino bajorų laisvių gynėjus. Susirinkęs seimas ir valdovu nepatenkintų bajorų suvažiavimas pasiskelbė konfederacija, kuri gavo Zebržydovskio rokošo vardą. 1607 m. birželio 24 d. Zigmanto Vazos kariuomenė sumušė rokošininkus prie Guzovo. Rokošas buvo numalšintas, bet valdovas neketino reformuoti valstybės. Jo valdžia dar labiau susilpnėjo.
Sudėtingi buvo ir santykiai su Rusija. 1603 m. Lenkijoje pasirodė apsišaukėlis, kuris skelbėsi esąs stebuklingai nuo Ivano IV Rūsčiojo žudynių išsigelbėjęs sūnus Dmitrijus. Apsišaukėlis Dmitrijus ėmė pretenduoti į Rusijos sostą. Jį palaikė kai kurie Respublikos didikai, tarp jų ir LDK kancleris Leonas Sapiega. 1604 m. tariamasis Dmitrijus su savo rėmėjais – Lenkijos didikais Jurgiu Mnišechu ir Višnioveckiais –pradėjo žygį į Maskvą prieš Rusijos carą Borisą Godunovą. Iš pradžių tariamajam Dmitrijui įvykiai klostėsi palankiai. 1605 m. balandžio 23 d. staiga mirė B. Godunovas. Sostą paveldėjo jo sūnus Fiodoras II, kuris po dviejų mėnesių buvo nužudytas. Maskvos bojarinai pakvietė į sostą Dmitrijų. Imta netgi svarstyti apie Respublikos ir Rusijos sąjungą, bet neapsikentusi dėl lenkų savivaliavimo 1606 m. Maskva sukilo prieš Dmitrijų. Per bojarinų sukilimą jis buvo nužudytas. Caru tapo Vasilijus Šuiskis. Netrukus atsirado naujas apsišaukėlis Dmitrijus, teigęs, jog stebuklingai išvengė žudikų rankos. Naująjį apsišaukėlį vėl parėmė kai kurie Lenkijos didikai ir Lietuvos Sapiegos. Antrojo apsišaukėlio Dmitrijaus II avantiūros pradžioje Maskvos bojarinai ieškojo sąjungos su Zigmantu Vaza. 1606 m. pradžioje jie pasiūlė sostą Zigmanto Vazos sūnui Vladislovui. Valdovas atsisakė ir 1607–1608 m. draudė Respublikos bajorams kištis į Rusijos reikalus.
Zigmanto Vazos santykiai su Rusija pasikeitė, kai 1609 m. Rusija ir Švedija sudarė pavojingą Respublikai sąjungą. 1609 m. rugsėjo mėn. Zigmantas pradėjo karą su Rusija ir apgulė Smolenską. LDK beveik nesivėlė į šį karą – paliko iniciatyvą valdovui ir Lenkijai. 1610 m. liepos 4 d. Respublikos kariuomenė sumušė rusus prie Klušino, 1611 m. paėmė Smolenską. Vasilijus Šuiskis tuoj po Klušino kautynių, 1610 m. liepos 17 d., maskviečių buvo nuverstas nuo sosto. Respublikos kariuomenė įžengė į Maskvą. Rusijos bojarinai caru paskelbė Zigmanto Vazos sūnų Vladislovą. Tačiau netrukus prasidėjo maskviečių sukilimas, peraugęs į Rusijos išsivaduojamąjį judėjimą. 1612–1613 m. Respublikos kariuomenė buvo išstumta iš Rusijos. 1613 m. Rusijos caru tapo Michailas Romanovas – naujos Romanovų dinastijos pradininkas. 1618 m. gruodžio 11 d. Deulino kaime prie Maskvos buvo pasirašytos 16 metų Respublikos ir Rusijos paliaubos. Smolenskas atiteko LDK, o Černigovo ir Severėnų žemės skirtos Lenkijai.
1617 m. vasarą švedai vėl ėmė pulti Livoniją. Per tris kampanijas – 1617–1618, 1621–1622 ir 1625–1627 m. – jie užėmė didžiąją Livonijos dalį. LDK augo nepasitenkinimas Zigmantu Vaza ir Lenkija. Kalbėta, kad karas su Švedija reikalingas tik Zigmantui Vazai. 1625 m. švedai užėmė Radviloms priklausiusią Biržų pilį, puolė Livonijoje, Prūsijoje ir Lenkijos Pamaryje. Lietuvos didikai ėmėsi savarankiškos politikos. 1626 m. Leonas Sapiega be valdovo žinios ir pritarimo tarp LDK ir Švedijos paskelbė paliaubas, o 1627 m. jas atnaujino. Šešerių metų paliaubos tarp Švedijos ir Respublikos buvo sudarytos 1629 metais. Respublika prarado didžiąją Livonijos dalį. Jai beliko Latgala bei vasalinė Kuršo kunigaikštystė.
Ilgalaikiai karai atskleidė Respublikos valstybės santvarkos trūkumus: prastai formuojamas iždas, apmokama kariuomenė. Per XVII a. 3-iojo dešimtmečio marus LDK patyrė didžiulių demografinių nuostolių. Vis aiškesni darėsi valstybės ūkinės, karinės ir politinės negalios požymiai.
1632 m. balandžio 30 d. Zigmantas Vaza mirė. Sostą bei neišspręstas užsienio ir vidaus problemas paveldėjo jo sūnus Vladislovas. 1632 m. rudenį Rusija atnaujino karą su Respublika. Šis karas pavadintas Smolensko karu. Respublikos kariuomenė privertė Rusiją kapituliuoti. 1634 m. buvo sudaryta Polianovo taika. Rusija atsisakė pretenzijų į Deulino sutartimi Respublikai atitekusias žemes, o Vladislovas Vaza išsižadėjo 1610 m. gauto Rusijos caro titulo.
Vladislovas Vaza, kaip ir jo tėvas, neatsisakė pretenzijų į Švedijos sostą. 1635 m., palaikant LDK, kuri siekė atsiimti Livoniją, Vladislovas pradėjo su Švedija karą. Lenkų bajorai, bijodami Lietuvos sustiprėjimo, priešinosi karui, vengė karui skirtų mokesčių. Tarpininkaujant Prancūzijai ir kitoms Europos valstybėms, 1635 m. rugsėjo 12 d. lenkai pasirašė su Švedija separatinę taiką. Pagal šią taiką, Livonija liko Švedijai, o Vladislovas Vaza turėjo atsisakyti pretenzijų į Švedijos sostą. LDK ir Vladislovas privalėjo sutikti.
Valdant Vladislovui Vazai, karaliaus valdžia dar labiau susilpnėjo. Seimas siekė kontroliuoti valdovo veiksmus, o valdovas mažai jam teturėjo įtakos. Politiniame gyvenime įsigalėjo bajorai ir didikai. Ne itin sėkminga buvo ir užsienio politika. Vladislovo santuokos su Cecilija Renata Habsburgaite ir prancūzų kunigaikštyte Liudvika Marija Gonzaga nepadėjo jam įsitraukti į Europos politinį gyvenimą, tačiau didino Habsburgų ir Prancūzijos įtaką Respublikai.
Vladislovo Vazos laikais iškilo pietrytinių Lenkijos karalystės žemių, ypač Ukrainos, problema. Tarp bajorijos, kurios daugumą sudarė lenkų kolonistai, ir vietinių gyventojų stiprėjo socialinis, tautinis ir etninis priešiškumas. Įvyko keletas sukilimų, kurie buvo numalšinti tik 1638 metais. Didžiulis kazokų ir valstiečių sukilimas, kuriam vadovavo Bogdanas Chmelnickis, prasidėjo 1648 m. Jau jo pradžioje Lenkijos kariuomenė buvo du kartus smarkiai sumušta.
1648 m. gegužės 20 d. Vladislovas Vaza mirė. Naujuoju Respublikos valdovu išrinktas Vladislovo brolis Jonas Kazimieras Vaza. Jam teko spręsti Bogdano Chmelnickio sukilimo klausimą. Kova vyko permainingai. Bogdanas Chmelnickis kreipėsi į Rusiją dėl Ukrainos prisijungimo. 1654 m. sausio mėn. paskelbta Perejaslavlio sutartis tarp Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus ir Bogdano Chmelnickio. Ši sutartis tapo ženklu Respublikos ir Rusijos karui.
1654 m. Rusijos kariuomenė įsiveržė į Respubliką. Pagrindinė karo veiksmų našta teko LDK. 1655 m. rugpjūčio mėn. pirmą kartą LDK istorijoje priešas paėmė ir nusiaubė sostinę Vilnių. LDK kariuomenė po silpno bandymo apginti sostinę pasitraukė į vakarus. Po Vilniaus rusai užėmė Kauną ir Gardiną, plėšikavo miestuose ir kaimuose. Rusų puolimas sustojo ties Breslaujos–Kauno–Gardino riba.
1655 m. liepos mėn. į Respubliką įžengė Švedijos kariuomenė. Liepos 25 d. be kovos pasidavė Lenkijos pašauktinė kariuomenė, rugpjūčio 8 d. – Varšuva. Jonas Kazimieras pabėgo į Austriją. Spalio 25 d. dauguma Lenkijos vaivadijų pareiškė ištikimybę Švedijos karaliui Karoliui Gustavui. Liepos 29 d. LDK didikai – Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius, Jonušas Radvila, jo pusbrolis Boguslavas Radvila – kreipėsi į švedus pagalbos prieš Rusiją. LDK visuomenė skilo. LDK lauko etmonas Vincentas Gosievskis atstovavo tai visuomenės daliai, kuri buvo linkusi pasiduoti Rusijos caro valdžiai. Rugsėjo 13 d. Aleksejus Michailovičius Vilniuje pasiskelbė Lietuvos, Baltarusijos, Voluinės ir Podolės (LDK žemės iki Liublino unijos) didžiuoju kunigaikščiu. Vyko Švedijos ir Rusijos derybos.
Lenkija buvo priešų parblokšta. LDK liko viena prieš Rusiją ir Švediją. Atėjo LDK ir Lenkijos unijos išbandymų metas. Darybose su švedais dalyvavo kalvinistai Jonušas ir Boguslavas Radvilos, LDK katalikų bažnyčios hierarchai ir Vincentas Gosievskis. Tuo tarpu švedai, dar vykstant deryboms, į rusų neužimtą Žemaitiją ir Upytės pavietą įvedė savo kariuomenę.
1655 m. spalio 20 d. karo stovykloje prie Kėdainių pasirašytas LDK ir Švedijos unijos aktas. LDK vardu Kėdainių sutarties aktą pasirašė Žemaitijos, Upytės, Ukmergės, Kauno ir Breslaujos pavietų atstovai, LDK didysis etmonas Jonušas Radvila, Žemaitijos vyskupas Petras Parčevskis, Vilniaus vyskupo įgaliotinis Jurgis Bialozaras, dar per tūkstantis bajorų. Kėdainių sutartimi buvo nutraukta LDK ir Lenkijos unija, išsižadėta pavaldumo Jonui Kazimierui, o Švedijos karalius Karolis X Gustavas paskelbtas LDK didžiuoju kunigaikščiu. Naujojoje unijoje LDK turėjo tapti Švedijos vasalu.
LDK žemes užėmusios Rusija ir Švedija ėmė organizuoti savo administraciją. Jiems svarbiausia buvo surinkti kuo daugiau mokesčių ir išmaitinti čionai įvestą kariuomenę. Greitai visoje vakarinėje Lietuvoje ir LDK gudų žemėse kilo gyventojų nepasitenkinimas. 1655 m. pabaigoje tarp LDK didikų kilo sumaištis. Jonušas Radvila neteko turėtos valdžios, pasitraukė į Tykocino pilį ir 1655 m. gruodžio 31 d. mirė. Bajorų grupuotėse ėmė viršų tie lyderiai, kurie buvo linkę išsaugoti Respubliką ir bendradarbiauti su Jonu Kazimieru. LDK pietvakarių dalyje tokias jėgas telkė Povilas Sapiega, 1656 m. tapęs LDK didžiuoju etmonu.
Į Rusijos, Respublikos ir Švedijos karą pamažu įsitraukė daug Europos valstybių. 1655 m. pabaigoje Lenkijoje prasidėjo antišvediškas partizaninis judėjimas. 1656 m. balandžio ir gegužės mėn. Lietuvoje įvyko sukilimas prieš švedus. Jie iš Lietuvos buvo išvaryti. Sukilimas panaikino iki galo neįsigaliojusią LDK ir Švedijos uniją. 1656 m. vasarą Švedija ir Rusija ėmė kariauti tarpusavyje. Tai pagreitino LDK ir Rusijos derybas. 1656 m. rugpjūčio 12 d. Nemėžyje pasirašytos Respublikos ir Rusijos paliaubos. Tačiau švedų karalius Karolis X Gustavas sudarė ištisą koaliciją, kurią galima vadinti pirmuoju bandymu padalinti Respubliką. Tą padaryti pabandė Švedija, Brandenburgas, Prūsija, Transilvanija, kazokai ir Boguslavas Radvila 1656 m. gruodžio 6 d. Ragnot’e. Švedija ketino pasiimti Žemaitiją ir kitus anksčiau jos užimtus LDK pavietus, Boguslavui Radvilai turėjo atitekti Naugarduko vaivadija ir visi paveldimi dvarai. Deja, planas liko neįgyvendintas. Nors didžioji LDK dalis buvo rusų užimta, jos kariuomenė kovėsi visuose frontuose – prieš Transilvaniją, prieš švedus Lenkijoje ir Livonijoje. Respublikai paramą suteikė Habsburgai, Danija, Olandija. Baimindamasi Habsburgų iškilimo, Prancūzija dar kartą ėmėsi tarpininkauti Respublikai ir Švedijai. 1660 m. gegužės 3 d. Olivoje buvo sudaryta taika. Teritorinių pakitimų neįvyko. Jonas Kazimieras atsisakė bet kokių pretenzijų į Švedijos sostą.
1659 m. atsinaujino karas su Rusija. LDK vėl teko didžioji karo naštos dalis. Intensyvūs karo veiksmai vyko 1660 ir 1663–1664 metais. 1661 m. LDK atsiėmė Vilnių. 1663 m. rudenį prasidėjo sunkios taikos derybos. Rusija reikalavo atiduoti jai visą LDK. 1667 m. sausio 30 d. Andrusovo kaime buvo pasirašyta Rusijos ir Respublikos paliaubų sutartis. Respublika prarado daug rytinių žemių ir kairiakrantę Ukrainą su Kijevu. Į sutartį buvo įrašytas straipsnis dėl pagarbos stačiatikių teisėms Respublikoje ir katalikų teisėms Rusijoje. Vėliau šis straipsnis tapo Rusijos kišimosi į Respublikos vidaus reikalus pretekstu.
XVII a. vid. karai, rusų ir švedų okupacija, 1655–1656 m. badas ir maras nusinešė apie 40% LDK gyventojų. LDK iždas liko pustuštis. Kovų išvarginta ir neapmokėta kariuomenė nuolat maištavo, vieno maišto metu net buvo nužudytas LDK lauko etmonas V. Gosievskis.
XVII a. vid. LDK galutinai laimėjo kontrreformacija ir įsitvirtino katalikybė. 1658 m. seimo nutarimu iš Lenkijos ir LDK buvo išvaryti arijonai. Iš politinio gyvenimo pasitraukė LDK bajorai kalvinistai. 1656 m. mirė Jonušas ir Albrechtas Stanislovas Radvilos. Abi Radvilų šakos prarado turėtą įtaką. Stipri buvo apie Povilą Sapiegą susitelkusi grupuotė, iškilo Pacų giminė. Kristupas Zigmantas Pacas 1658 m. tapo LDK kancleriu, Mykolas Kazimieras Pacas 1663 m. – LDK lauko etmonu, o 1667 m. – LDK didžiuoju etmonu.
Pergalė kare su Švedija sustiprino Jono Kazimiero autoritetą Respublikoje. Tuo naudodamasis, valdovas pradėjo siekti valstybės reformų: bandė sustiprinti centrinę valdžią, įvesti nuolatinius mokesčius, panaikinti „liberum veto“ teisę, valdovo įpėdinį rinkti valdovui dar gyvam esant. Respublikos didikai suskilo į reformų šalininkus bei priešininkus. 7-ojo dešimtmečio pradžios seimuose valdovo siūlomos reformos buvo atmestos. Reformų Respublikoje, netgi papirkinėdama bajorus, siekė Prancūzija, kadangi kandidatu į valdovo įpėdinius buvo siūlomas prancūzų kunigaikštis Anžu. Tačiau ne mažiau veiklūs buvo reformų Respublikoje priešininkai Habsburgai, popiežius, Brandenburgas (Prūsija). 1665–1666 m. seimų kova virto vadinamuoju Liubomirskio rokošu ir vidaus karu, kuriame valdovas pralaimėjo. Bandymai valstybėje daryti reformas žlugo. 1668 m. Jonas Kazimieras atsisakė Respublikos valdovo karūnos ir išvyko gyventi į Prancūziją.
Jono Kazimiero valdymo laikais Respublika didelėmis pastangomis ir su daugybe nuostolių apsigynė nuo interventų. Ji prarado daug rytinių teritorijų, tačiau išsaugojo visas abiejų savo valstybių branduolių žemes. Išbandytas LDK ir Lenkijos unijos stiprumas. Respublikos reikalus ėmė spręsti užsienio valstybės jai nedalyvaujant. Buvo sudarytas, nors ir neįgyvendintas, jos padalijimo planas.
LDK visuomenė pasirodė esanti susiskaldžiusi ir nesugebanti susivienyti net kilus didžiausiam pavojui. Kritiškais momentais LDK didikams – Jonušui Radvilai, Vincentui Gosievskiui, Povilui Sapiegai – sunkiai sekėsi derinti LDK ir savo interesus. Didikai suartėjo su Lenkijos viršūnėmis ir kartu su jomis pasidavė užsienio valstybių įtakai.
Literatūra
1. Daugirdaitė-Sruogienė V. Lietuvos istorija. – Čikaga, 19872. Davies N. Dievo žaislas. Lenkijos istorija. T. I. – Vilnius, 19983. Gudavičius E. Lietuvos europėjimo kelias. – Vilnius, 20024. Gumuliauskas A. Lietuva: nuo valstybės susikūrimo iki valstybės atkūrimo. – Vilnius, 19935. Kiaupa Z., Kiaupienė J., Kuncevičius A. Lietuvos istorija iki 1795 metų. – Vilnius, 19956. Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. I dalis. – Vilnius, 19947. Lemtingi Lietuvos istorijos įvykiai. Sud. J. Brazauskas. – Kaunas, 20008. Lietuvos istorija. Red. A. Šapoka. – Vilnius, 19899. Lietuvos valstybė XII–XVIII a. Red. Z. Kiaupa, A. Mickevičius, J. Sarcevičienė. – Vilnius, 1997