Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas: principai ir taktika

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas: principai ir taktikaVytautas Landsbergis 1990-03-11 Lietuvos demokratiškai išrinktas parlamentas paskelbė apie tautos valia atkuriamą nepriklausomą valstybę, kurios aukščiausioji valdžia – Aukščiausioji Taryba – nuo tos dienos “pradeda realizuoti visą valstybės suverenitetą”. Buvo patvirtintas 1938 m. Konstitucijos tęstinumas, kartu panaikinant bet kurių prievarta primestų sovietinių konstitucijų veikimą Lietuvoje, ir tą pačią kovo 11 d. priimta Laikinoji konstitucija.Palyginti su Latvija ir Estija, kurios darė sprendimus vėliau, Lietuva žengė radikaliausiu keliu. Jį galima priskirti ir išeities principo, ir taktikos sričiai.Bendroji strategija buvo jungti demokratinių reformų reikalavimus su valstybingumo atkūrimo tikslais, iš pradžių daugiau pabrėžiant reformizmą, siejamą ir su M.Gorbačiovo paskelbta perestroika. Tikslą Lietuvos Sąjūdis nuo pat pradžių vadino žmogaus ir tautos “teise pasirinkti” neturėdamas abejonių, ką mūsų tauta pasirinks. Kitas eufemizmas, kurį pats esu vartojęs, tai “perestroika iki galo”, t.y. iki visos SSSR demokratinio pertvarkymo tautų laisvo pasirinkimo pagrindu – vėlgi neskelbiant, o tiesiog žinant, kad žmonės pasirinks laisvę.Taktikose buvo daugiau individualumo, neprieštaraujančio trijų tautų solidarumui. Iš to ir skirtingo turinio nepriklausomybės deklaracijos 1990 m. pavasarį – nuo paskelbimo Nepriklausomybės dabar, kuris atmetė bet kokį svetimos valdžios teisėtumą, iki Nepriklausomybės siekio, kol kas paliekant pusiau sovietinį pereinamosios valstybės statusą, beveik legalizuojantį pusės šimtmečio prievartą.Šie statuso skirtumai tarp Lietuvos ir kitų dviejų Baltijos sesių galėjo būti pavojingi, todėl stengėmės jų neviešinti, neeksponuoti, jokiu būdu nediskutuoti. O svarbiausią pozicijų išlyginimo žingsnį sumanė ir pasiūlė Estijos AT pirmininkas A.Ruutelis. Toks buvo jo protingas sumanymas oficialiai ir teisiškai pratęsti prieškarinę, priešokupacinę Baltijos Santarvę.Taip iškart po to, kai sulaukėme Latvijos Aukščiausiosios Tarybos paskelbto ėjimo į Nepriklausomybę, susirinkome 1990 m. gegužės 12 d. Taline visų trijų valstybių aukščiausio rango delegacijos ir priėmėme dokumentus apie Baltijos Valstybių Tarybos, kaip atkuriamos 1937 m. Baltijos Santarvės tęsinio, įsteigimą. Tą pačią dieną priimti kiti dokumentai ir po to bemaž kas mėnesį Baltijos Valstybių Tarybos sesijose svarstomi, priimami ir skelbiami pareiškimai, laiškai, memorandumai bei komunikatai rodė, be savo tiesioginio turinio, trijų Baltijos valstybių bendrumą ir tolygų nepriklausomybę įvardijusiųjų profilį. Todėl jis matė tris bendro likimo šalis vienoje gretoje, paskelbusias atkuriamą nepriklausomybę ir siekiančias tarptautinio pripažinimo.

Paminėjau žodį “apsisprendimas”. Juridiškai tai buvo vienas galimų konceptualių kelių į valstybingumą. Tačiau Lietuvoje mes jautėme, kad remtis tautų apsisprendimo teise, kaip po Pirmojo pasaulinio karo, būtų klaidingas kelias.Mat pasaulis jau buvo pasikeitęs. Komunistinės kontinentinės imperijos į pirmą vietą kėlė valstybės teritorinio integralumo principą ir rėmė jį ginkluota jėga. Todėl tautų apsisprendimo principas vis dažniau likdavo antrinis arba tik teorinis dalykas. Kuris iš tų principų svarbesnis, kai turi reikalo su Rusija, dabar įrodinėjama jau 200 000 gyvybių kaina Čečėnijoje. Mums ir teisingiausias principas, ir vienintelis įmanomas kelias buvo skelbti Baltijos valstybių tęstinumą ir mesti tą iššūkį į abi puses – jokių moralinių principų nepripažįstančiam totalitarizmui ir šį tą dar pripažįstančioms demokratijoms. Nepripažinot inkorporacijos, tai pripažinkit išsilaisvinimą! – toks buvo mūsų sukeltas nemalonumas, kurį paversti ne tik mūsų, bet ir pačių Vakarų moraline pergale reikėjo šiek tiek laiko.Sovietai pasikliovė savo vadovų, ypač M.Gorbačiovo įtaka Vakaruose, o pirmiausia – karine jėga, kuri vis tiek viską išspręs. Todėl jie lengvai darė daugybę diplomatinių ir psichologinių (t.y. viešųjų ryšių) klaidų, iškilmingai paskelbdavo logines nesąmones; bet visą laiką stengėsi įvelti oponentą į pinkles. Tai be galo panašu į tų pačių sovietų diplomatinę taktiką dabar. Jiems jau pavyko sukelti ginčą dėl elgesio: pavyzdžiui, ar kam nors galima nebaudžiamam, neapšauktam nedalyvauti Maskvos šou ir ar bus leista pareikšti ten savo požiūrį į karą bei okupacijas…Čia visai dirbtinis ginčas, nes ir be Maskvos jau skamba tarsi individualus požiūris, vienišas balsas, ir tai negerai kaip “atskiroji nuomonė”, paprastai reiškiama, jeigu daugelis mano kitaip. O kadangi Kremliaus požiūris kitas, tai prašom, surengiam konferenciją, debatus – ir čia jūs jau sovietų spąstuose! Todėl, kad tarp dviejų “požiūrių”, kurie mat ginčijami (o ginčai tęsis šimtą metų), faktų tiesa krinta į juodąją skylę ir paskęsta kazuistikos liūne. Demokratinis pasaulis tada lengvai nusiplauna rankas – tegu jie ten tarpusavyje išsiaiškina – ir gurkšnodamas alų stebi gaidžių kautynes. Aišku, tai būtų didžioji rusų diplomatijos pergalė, bet ar visiems tai aišku?