LIETUVOS ISTORIJA IKI 1795 METŲ, LIETUVOS PROISTORĖ…

LIETUVOS ISTORIJA IKI 1795 METŲPagal Zigmantą Kiaupą, Jūratę Kiaupienę, Albiną Kuncevičių ir kt.

TURINYS

LIETUVOS PROISTORĖ

I. PIRMINIS KRAŠTO APGYVENDINIMAS 1. Gamtinės sąlygos 2. Mezolitas II. PIRMIEJI SĖSLŪS LIETUVOS GYVENTOJAI1. Ankstyvasis neolitas2. Indoeuropiečių atėjimas. Baltų susidarymas 3. Metalų vartojimo pradžia III. BALTŲ GENTINIŲ JUNGINIŲ FORMAVIMASIS (I-VI A. PO KR. GIM.) 1. Seniausios rašytinės žinios apie Rytų Pabaltijo gyventojus 2. Genčių junginiai 3. Ūkio raida IV. BALTŲ GENČIŲ SĄJUNGOS (I TŪKSTANTMEČIO PO KR. ANTROJI PUSĖ) 1. Tautų kraustymosi atgarsiai 2. Baltų gentys 3. Bendruomeninės santvarkos irimas V. LIETUVA VALSTYBĖS SUSIDARYMO IŠVAKARĖSE 1. Vakarų baltai ir vikingai 2. Lietuvių genčių sąjungos iškilimas 3. Materialinės ir dvasinės kultūros raida VI. SENASIS BALTŲ TIKĖJIMAS

LIETUVOSDIDŽIOJI KUNIGAIKŠTYSTĖ NUO VALSTYBĖS SUSIDARYMO IKI LIUBLINO UNIJOS

I. VALSTYBĖS SUSIDARYMAS 1. Lietuvių žemės ir kaimynai XIII a. pradžioje 757 (Santykiai su kaimynais. Lietuvių žemės ir kunigaikščiai. Vienijimas.)2. Mindaugo valstybė (Kodėl ir kaip vienyta. Lietuva suvienyta. Koalicija prieš Mindaugą ir kova su ja. Krikštas ir katalikų bažnyčios reikalai. Karalystė ir kitos regiono politinės jėgos. Valstybės teritorija ir valdymas 1253 – 1261 metais. Žemaičių kovos 1253 – 1261metais. Mindaugas ir Treniota 1261 – 1263 metais. Mindaugo mirtis. Asmuo ir šeima.)3. Prie Mindaugo palikimo (1263—1282 m.) (Treniota 1263 – 1264 m. – Vaišelga 1264 – 1267 m. – Švarnas 1267 – 1269 m. – Traidenis l269 – 1282m.)II. GEDIMINAIČIŲ LIETUVA IKI KRIKŠTO 1. Visuomenė ir valstybė (Ūkio ir visuomenės pažanga. Kaimas: valstiečiai ir bajorai. Miestas. Valstybė. Gediminaičiai. Dinastinė politika. Valstybės teritorija lietuviškose žemėse. Valstybės valdymas. Sostinė.)2. Lietuvių tauta (Lietuvių žemių ribos. Lietuvių tautos raida. Lietuvių kalba. Dievai, šventikai ir šventovės. Kontaktai su krikščionybe.)3. Karas su kryžiuočiais (Vokiečių ordinas ir katalikiškosios Europos talka. Su kryžiuočiais kovojanti Lietuva. Karo pobūdis ir arealas. Lietuvos diplomatija.)4. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Rusios žemėse (Rusios žemių prijungimas prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Rusios (gudų) žemių visuomenė ir valdymas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Gudų žemių prijungimo prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padariniai.)5. Gediminaičių valdymas; politinė istorija (Pirmieji Gediminaičiai. Vytenis (1295 – 1316 m.). Gediminas (1316 – 1341 m.). Jaunutis (1341 – 1345 m.). Algirdas (1345 – 1377 m.). Jogaila ir Kęstutis 1377 – 1382 m.: dviejų kartų ir dviejų politinių linijų konfliktas.) III. LIETUVOS DIDŽIOJI KUNIGAIKŠTYSTĖ JOGAILOS IR VYTAUTO LAIKAIS1. Jogailos valdymas. Krėvos sutartis ir krikštas (Politinio sprendimo paieškos. Krikšto problema. Krėvos sutarties aktas. Krikštas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenė. Vytauto kova dėl valdžios. Astravo sutartis.)2. Vytauto įsitvirtinimas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės soste (Valstybės vidaus padėtis, Jogailos statusas ir santykiai su Vytautu. 1401 m. Vilniaus ir Radomo susitarimai.)3. Pergalė prieš Ordiną (Lenkija – sąjungininkė. Nuo Salyno iki Žalgirio. „Didysis karas”. Bandymai spręsti po Žalgirio mūšio iškilusias problemas. Santykių su Ordinu problema Konstancos susirinkime. Melno taika.)4. Valstybės ir visuomenės christianizacija ir europeizacija (Dar kartą apie krikštą. Žemaičių krikštas. Katalikų bažnyčios padėtis. Krikšto padariniai valstybės gyvenimui – santykiai su Europa, santykiai su LDK stačiatikiais. Krikšto padariniai kultūrai – raštas ir švietimas, atsivėrimas Europos kultūrai.)5. Valstybingumo raida (Valstybės ir visuomenės organizavimo pakitimai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos santykių problemos. Dinastijos krizė. Vytauto pastangos karūnuotis. Vytautas ir Jogaila – Gediminaičių valstybingumo idėjos įkūnytojai.) IV. LIETUVOS VALSTYBĖ IR VISUOMENĖ NUO VYTAUTO LAIKŲ IKI LIUBLINO UNIJOS 1. Povytautinė visuomenė (Gyventojai. Teritorinė-administracinė valstybės sandara. Valstybės valdymo struktūra. Etninės konfesinės visuomenės gyvenimo problemos. Luominė visuomenės struktūra.)2. Kaimas: bajorai ir valstiečiai (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų metamorfozė – nuo kario XV a. pradžioje iki prekiaujančio žemvaldžio XVI a. viduryje. Valstiečių metamorfozė – nuo laisvo žemdirbio iki baudžiauninko.)3. Miestai ir jų gyventojai (Sąlygos. Miestų įvairovė. Savivaldūs miestai. Savivaldos plitimas. Vilnius – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė.)4. Tikybos ir bažnyčios (Katalikybės plitimas ir sinkretizmo problema. Santykiai su stačiatikiais. Reformacijos pradžia. Jos sėkmės priežastys.)5. Kultūros viduramžiai ar renesansas? (Kultūros novacijos pradiniu katalikybės sklaidos laikotarpiu. Viduramžių kultūra (be kai kurių komponentų?). Kontaktai su Renesanso ir Reformacijos Europa. Kultūros modernizacija. Etnolingvistinė situacija.)6. Naujoji visuomenė XVI amžiuje (Bajorijos socialinis ir politinis veržlumas. Metraščiai ir lietuvių kilmės teorijos – etnopolitinės savimonės išraiška. Lietuvos Statutai. Teisinės valstybės kūrimas.)V. LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS POLITINĖ ISTORIJA IKI LIUBLINO UNIJOS l. Gediminaičiai virsta Jogailaičiais (Švitrigaila – Lietuvos didysis kunigaikštis. Valstybės perversmas. Žygimantas Kestutaitis – Lietuvos didysis kunigaikštis. Kazimieras Jogailaitis – Lietuvos didysis kunigaikštis. 1440 – 1447 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės suverenumo ir Jogailaičių idėjos sankirta. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tarp Maskvos ir Lenkijos.) 2. Luominės valstybės kūrimas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės unija su Lenkija (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ponų taryba ir dinastinė didžiojo kunigaikščio politika. Maskvos reikšmė XVI a. politinei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijai. Žygimantas Augustas, tarp didikų ir bajorų, tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos. Baltijos jūra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje. Livonijos prijungimas. Pastangos reformuoti valstybę. Liublino unija. Gediminaičių–Jogailaičių dinastijos pabaiga.)

LIETUVOS DIDŽIOJI KUNIGAIKŠTYSTĖ ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE 1569 – 1795 METAIS

I. KRAŠTAS IR ŽMONĖSI. Senos ir naujos problemos po Liublino unijos (Liublino unijos aktų esmė. Pirmieji tarpuvaldžiai ir valdovo rinkimai. Henriko artikulai. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Steponui Batorui valdant 1576 – 1586 m. Zigmanto Vazos rinkimas.)2. Kraštas taikos ir karo metais (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija ir sienos po Liublino unijos. Gyventojai. Ūkio ir visuomenės raidos kryptys. Karo faktorius.)3. Bajorai ir jų valstybė (Bajorai ir didikai. Bajorų tauta – etnopolitinis fenomenas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centrinė valdžia Respublikoje. Respublikos seimas ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausieji suvažiavimai – senojo seimo pėdsakas. Bajorų seimeliai. Bajorų teisės ir lygybė. Didikų valdžia ir konfliktai. Konfederacijos.)4. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir užsienio valstybės (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės užsienio politika po Liublino unijos. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykiai su kaimynais. Vakarų Europa ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.) II. TIKYBOS, TAUTOS, KULTŪRA1. Tikybos ir bažnyčios (Reformacija. Kontrreformacija. Bažnytinė Bresto unija. Tolerancijos saulėlydis.)2. Kultūrinis gyvenimas vykstant ideologinėms kovoms (Diskusijų dvasia. Švietimas ir mokslas.)3. Sustingęs laikas. XVII a. antrosios – XVIII a. pirmosios pusės kultūra 4. Etnopolitiniai ir etnolingvistiniai procesai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (Visuomenės gyvenimo polonizacija. Lietuvių kalba viešajame valstybės gyvenime.)5. Lietuviškai kalbantys Prūsijos valdiniai (Lietuvių kultūros centras. Germanizacija.) III. LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS POLITINĖS ISTORIJOS NUO ZIGMANTO VAZOS IKI AUGUSTO III BRUOŽAI l. Zigmantas Vaza (1587 – 1632 m.) (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomeninės–politinės raidos tendencijos Zigmantui Vazai valdant. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Zigmantas Vaza. Karas Livonijoje 1600 – 1611 m. Netikrų carų avantiūra. Zebržydovskio rokošas ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1606 – 1609 m. Karas su Rusija 1609-1618 m. Santykiai su Švedija XVII a. 2 ir 3-iajame dešimtmetyje.)2. Vladislovas Vaza (1632-1648 m.) 3. Jonas Kazimieras (1648-1668 m.) (Ukrainos sukilimas, karo su Rusija pradžia ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Švedų įsiveržimas. Kėdainių sutartis. Interventų išvarymas. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė paskutiniais Jono Kazimiero valdymo metais.)4. Mykolas Kaributas (1669 – 1673 m.) 5. Jonas Sobieskis (1674 – 1696 m.)6. Augustas II (1697 – 1733 m.) (Tarpuvaldis: vidaus kovos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir valdovo rinkimai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vidaus karas ir švedų įsiveržimas. Augustas II ir Stanislovas Leščinskis, Rusija ir Švedija bei karo pabaiga. Nebylusis seimas 1717 m. ir jo padariniai.)7. Augustas III (1733-1763 m.) 8. 1588-1763 m.: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomeninė ir politinė raida Respublikoje IV. REFORMOS IR VALSTYBĖS ŽLUGIMAS. 1764 – 1795 METAI 1. 1764 – 1772 m. I Respublikos padalijimas (Tarpuvaldis. Valdovo rinkimai. Bandymai daryti reformas. Radomo ir Baro konfederacijos. 1772 m. I Respublikos padalijimas.)2. Respublika tarp I ir II padalijimų. 1773 – 1791 m. reformų laikotarpis (Tarptautinis Respublikos statusas. Vidaus reformų programos. Nuolatinė taryba. Švietimo ir mokslo reforma. Edukacinė komisija. Nuo valstybinio dualizmo prie unitarizmo. Pradžia. Ketverių metų seimas. 1788 – 1792 m. 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.) 3. Paskutiniai Respublikos metai (Targovicos konfederacija. 1793 m. valstybės padalijimas. 1794 m. sukilimas. 1795 m. padalijimas ir valstybės žlugimas.) V. ISTORINIS LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS PALIKIMAS: LAIMĖJIMAI IR NETEKTYS

LIETUVOS PROISTORĖ

I. PIRMINIS KRAŠTO APGYVENDINIMAS

1. GAMTINĖS SĄLYGOS. Tinkamos sąlygos žmonėms nuolat apsigyventi dabartinėje Lietuvos teritorijoje susidarė tik vėlyvajame paleolite, t.y. X – IX tūkstantmetyje pr. Kr. Iki tol Lietuvą, kaip ir visą Šiaurės Europą, dengė ledynai, kurie pradėjo trauktis apie XVIII – XVI tūkstantmetį pr. Kr. Ledynai traukėsi kelis tūkstančius metų. Formavosi didžiųjų upių, kurios tekėjo į pietus, slėniai. Ledai anksčiausiai atlaisvino pietinę šios teritorijos dalį, ir ten pirmiausiai pasirodė žmonės. Pabaltijyje seniausi žmogaus veiklos pėdsakai, šiaurės elnio ragai su pjaustymo žymėmis, aptikti Chelme (Žemutinės Vyslos rajone) ir datuoti maždaug XVIII tūkstantmečiu pr. Kr. kaulo dirbinių, datuojamų XVI – XIV tūkstantmečiu pr. Kr., rasta Papeikiuose ir Opšrutuose (buv. Rytprūsiuose). Tai pavienių šiaurės elnių medžiotojų, atklydusių iš gretimų, jau anksčiau apgyvendintų plotų, pėdsakai.Pirmieji gyventojai dabartinėje Lietuvoje pasirodė tik X tūkstantmetyje pr. Kr., prasidėjus antrajam poledyniniam atšilimui. Į poledyninio laikotarpio tundrą vienu metu atėjo kelių kultūrinių grupių žmonės: vieni pietiniu Baltijos pajūriu, kiti iš pietvakarių. Tai vėlyvojo paleolito kultūrų gyventojai, atsekę paskui klajojusias šiaurės elnių kaimenes. Ateiviai nuo Baltijos jūros pietinės pusės (dabartinės Danijos, Šiaurės Vokietijos ir Šiaurės Lenkijos teritorijos) vadinami Pabaltijo Madleno grupės vardu. Šie maži medžiotojų būreliai įsikurdavo trumpalaikėse, nedidelėse stovyklose aukštose upių terasose. Pabaltijo Madleno kultūros stovyklaviečių Lietuvoje žinoma apie 40. Šiai kultūrai būdingi titnaginiai platūs strėlių antgaliai su siaura, smailia įtvarą, platūs gremžtukai, vienagaliai skaldytiniai, kaulo ir rago dirbiniai. Jie skiriasi nuo to paties laikotarpio Svidrų kultūros dirbinių, kuriuos paliko kiti šiaurės elnių medžiotojai, atėję iš pietų. Svidrų kultūros stovyklavietės irgi trumpalaikės, bet jos kiek didesnės. Lietuvoje yra apie 60 šios kultūros stovyklų. Šios kultūros žmonės naudojo irgi titnaginius, tik kiek ilgesnius strėlių antgalius, pailgus gremžtukus, rėžtukus, dvigalius skaldytinius. Jų dirbiniams būdinga blogosios pusės retušavimas.Dalis ateivių medžiotojų visam laikui pasiliko dabartinės Lietuvos teritorijoje. Paleolito pabaigoje Madleno ir Svidrų kultūra supanašėjo.

2. MEZOLITAS. Mezolite (VIII – V tūkstantmetis pr. Kr.) visoje Šiaurės Europoje labai keitėsi klimatas ir gamta. Atšilus, mezolito pradžioje, spygliuočių miškus keitė lapuočių miškai. Pasitraukė šiaurės elniai ir paplito šiltesnį klimatą mėgstantys miškų žvėrys: briedžiai, elniai, šernai ir kiti. Mezolito pradžioje Baltijos jūros vietoje susidarė sūri Joldijos jūra. VII tūkstantmetyje pr. Kr., ištirpus ledams, jos vietoje atsirado gėlavandenis Anciliaus ežeras, o mezolito pabaigoje, kada vidutinė metinė temperatūra buvo apie 2°C aukštesnė už dabartinę, tarp Skandinavijos ir Jutlandijos susidarė pratakos, ir ežeras vėl susijungė su Atlanto vandenynu, virsdamas sūria Litorinos jūra. Su tokiais dideliais klimato kitimais siejasi ir tolimesnis krašto apgyvenimas, naujų kultūrų plitimas.Mezolito pradžioje dar gyvavo epipaleolitinė kultūra, kuriai būdingi paleolitiniai dirbiniai. VIII – VII tūkstantmetyje pr. Kr. pasirodo naujos kultūros žmonės, kurie savo stovyklavietėse paliko palyginti daug kaulo ir rago dirbinių (žeberklų, durklų ir pan.). Tai Maglemozės kultūros stovyklavietės, kuriose gyveno žmonės, atėję į Pabaltijį pietiniu Joldijos jūros ar Anciliaus ežero pakraščiu.VII – IV tūkstantmetyje pr. Kr. dabartinėje Lietuvos pietinėje, Baltarusijos ir buv. Rytprūsių teritorijoje susidarė savita mezolitinė Nemuno kultūra. Tai pirmoji vietinė kultūra, tolimesnė vėlyvojo paleolito kultūrų tąsa. Mezolito Nemuno kultūros paminklų daug, radiniai juose vietinės kilmės, gana vienodi. Būdingiausi – smulkūs, titnaginiai episvidriniai strėlių antgaliai, ietigalių ašmenėliai, ovaliniai kirveliai.Šiaurės Lietuvoje ir beveik visame likusiame Rytų Pabaltijyje gyveno mezolitinės Kundos kultūros žmonės, kurie paliko jiems itin būdingus titnago, kaulo ir rago dirbinius: strėlių ir iečių antgalių, žeberklų, durklų, kirvių. Riba tarp minėtos Nemuno ir Kundos kultūrų beveik sutapo su Nemuno ir Neries upėmis.Pagrindinis mezolito gyventojų verslas – medžioklė ir žvejyba. Medžioklėje naudota lankai su strėlėmis, ietys, kauliniai ir titnaginiai durklai, primityvūs, gludinti kirveliai, o žvejota ne tik su žeberklais, bet ir tinklais. Žmonės apsistodavo stovyklose, kur gyvendavo 1-4 didelės šeimos. Patogiose vietose, arti vandens įkurtose stovyklose buvo gyvenama ilgesnį laiką, jos jau buvo didesnės (Jonionys, Paštuva, Žem. Kaniūkai). Apie dabartinėje Lietuvos teritorijoje mezolito laikotarpiu gyvenusius žmones daugiau sužinota iš pastarųjų metų tyrinėjimų Biržulio ežero Spigino saloje (Telšių raj.). Ankstyvojo mezolito žmonės dar laidoti stovyklavietėse, t. y. ten, kur jie gyveno. Vėlyvajame mezolite mirusieji laidoti jau negyvenamoje teritorijoje. Kapus tyrinėjęs archeologas A. Butrimas mano, kad taip daryta bijant mirusiųjų. Būtent šiuo metu žuvusiojo galva kartais laidota atskirai nuo kūno, kape dažnai trūksta dalies kojos. Kapų duobės kastos negilios, kape pripilta daug raudonos ochros, apie pusė Pabaltijyje rastų mezolito kapų yra su įkapėmis. Paprastai tai strėlių antgaliai ir kabučiai-amuletai iš žvėrių (elnio, briedžio, šerno) dantų. Turtingiausias mezolito kapas rastas Zvejniekuose (Latvija). Į dvigubą vyro ir 6 – 7 metų vaiko kapą įdėta 340 žvėrių dantų-kabučių. Antropologai mano, kad pirmieji mezolito Biržulio baseino žmonės buvo europidai ir greičiausiai priklausė masyviam Vidurio Europos antropologiniam tipui. Palyginti su dabartiniais žmonėmis, jie buvo nesmulkūs, neaukšto ar vidutinio ūgio.

II. PIRMIEJI SĖSLŪS LIETUVOS GYVENTOJAI

Neolite (IV tūkstantmetis pr. Kr. – II tūkstantmečio pr. Kr. pradžia) klimatas Pabaltijyje tapo subborealinis. Žiemos švelnios ir šiltos, vasaros ilgesnės nei dabar, miškuose daugybė žvėrių, o upėse ir ežeruose gausu žuvų. Žmonių gyvenimas tampa sėslus, gyvenama jau nuolatinėse gyvenvietėse, o ne laikinose stovyklavietėse. Gyvenvietės didesnės, jos dažniausiai išsidėsčiusios grupėmis: žinomiausios prie Biržulio ežero (Telšių raj.), Kretuono ežero (Švenčionių raj.) baseinų ir prie Šventosios ežero Baltijos pajūryje. Neolite žmonės išmoko lipdyti ir degti puodus, ištobulino akmens dirbinių gamybą: akmuo gręžiamas, gludinamas ir kitaip apdirbamas.

1. ANKSTYVASIS NEOLITAS. Ankstyvajame neolite (IV-III tūkstantmečio pradžia pr. Kr.) pietinėje Lietuvoje, buv. Rytprūsiuose, Šiaurės rytų Lenkijoje ir didžiojoje Baltarusijos dalyje, kaip rodo tyrinėtos gyvenvietės ir ten rasti radiniai, toliau be pertrūkio gyvavo Nemuno kultūra. Neolite atsiranda naujų jos bruožų ir dirbinių tipų, paprastėja daiktų formos, pasirodo pirmoji keramika. Lipdytos puodynės storu, smailiu dugnu, beveik stačiomis sienelėmis. Tokių puodų aukštis paprastai didesnis už plotį, o viršutinė dalis puošta apvalių ar trikampių duobučių eilutėmis. Mezolito tradicijų tąsa Nemuno kultūroje pastebima ir vėlyvojo neolito paminkluose. Beveik visi neolito dirbiniai turi savo mezolito prototipus, o naujieji dirbinių tipai tebėra reti. Neolitinė Nemuno kultūra apėmė visą Nemuno vidurupį, aukštupį bei plotus tarp Nemuno ir Pripetės.Šiaurinėje Lietuvoje (Pajūryje ir Rytų Lietuvoje), Latvijoje, Estijoje ir šiaurės vakarų Baltarusijoje taip pat be pertrūkio rutuliojosi mezolitinė Kundos kultūra, kuri irgi įgauna tik neolitui būdingų bruožų ir toliau archeologų jau Narvos kultūra (Lietuvoje tyrinėtos gyvenvietės Kretuono ežero baseine, Šventojoje ir kitur). Jai itin būdingi gausūs kaulo ir rago dirbiniai (ietigaliai, strėlių antgaliai, žeberklai, durklai, kirviai ir kita) ir palyginti negausūs, neįvairūs titnago dirbiniai. Narvos kultūros žmonės lipdė dideles puodynes smailiu, storu dugnu, kurių molio masėje daug sugrūstų moliuskų kiaukutų. Tokių puodų aukštis beveik lygus jų pločiui. Dažnai randama ovalių, apskritų dubenėlių, kuriuos naudojo kaip žibintus. Narvos kultūra, apėmusi tokį didelį plotą, nebuvo vienalytė. Lietuvoje išskiriamos dvi jos sritys: šiaurės rytų (į rytus nuo Šventosios upės, Merkio ir Neries tarpupis) ir pietvakarių (į vakarus nuo Vidurio Lietuvos žemumos). Taigi jau šiuo metu atsiranda nedideli skirtumai tarp Rytų ir Vakarų Lietuvos, kurie padidės vėlyvajame neolite. Dar iki XX a. septintojo dešimtmečio archeologinėje ir istorinėje literatūroje vyravo nuomonė, kad neolite, iki indoeuropiečių pasirodymo, Lietuvoje gyveno fino-ugrai, kurie paliko jiems būdingą sukinę duobelinę keramiką ir apie 30 hidronimų visoje Lietuvoje. Dabar, ištyrus keletą naujų, didelių neolito gyvenviečių, paaiškėjo, kad to meto Lietuvos kultūrinė situacija buvo kiek kitokia. Fino-ugrai buvo tik negausi ateivių banga, jie nepadarė lemiamos įtakos Lietuvos gyventojams. Finougriški vietovardžiai žymi greičiau prekybos kelius ir vietas, kur keliaujančios mažos ateivių grupelės įsikurdavo mažose stovyklavietėse. Šukinės duobelinės keramikos kultūros žmonės Baltijos link pajudėjo III tūkstantmetyje pr. Kr. iš šiaurės rytų. Tai visai nauji, seniesiems Rytų Pabaltijo neolito gyventojams negiminiški ateiviai. Jų palikti dirbiniai, ypač keramika (puodai apvaliais dugnais, tiesiomis sienelėmis, kurių paviršius padengtas šukučių įspaudais bei duobučių juostomis) visai kitokie. Ateiviai visiškai įsigali dabartinėje Estijoje, bet iki šiaurės vakarų Lietuvos atėjo tik nedidelės fino-ugrų grupelės. Čia jos galėjo įsikurti kiek ilgiau, bet ilgainiui šie svetimi, negausūs ateiviai susiliejo su senaisiais gyventojais. Pietinėje Lietuvoje, kur vyravo Nemuno kultūra, fino-ugrai didesnės įtakos neturėjo.Paskutiniųjų dešimtmečių archeologiniai tyrimai (Biržulio ežero, Kretuono ežero baseinai, Šventoji) davė daug duomenų apie senųjų neolito Lietuvos gyventojų ūkį ir visuomenę. Savo nuolatines gyvenvietes jie įkurdavo šalia vandens, dažnai prie ežero ir upelio santakos. Ten statėsi stulpinės konstrukcijos, plačius, žemus, apie 5—6 x 6-8 m dydžio, keturkampius, dvišlaičiu stogu namus (Šventoji). Pagrindinis verslas ir toliau buvo medžioklė, žvejyba ir augalinio maisto rinkimas. Medžioklės ir žvejybos įrankiai tapo įvairesni ir tobulesni: išmokta iš medžio skaptuoti luotus, iš liepos karnų vyti virves, iš siūlų megzti tinklus. Gyvenvietėse laikyta ne tik jau anksčiau prijaukintų šunų, bet ir vienas kitas galvijas, smulkių raguočių. Šventosios 6-osios gyvenvietės tyrimai pateikė daug naujų duomenų apie vidurinio neolito pabaigos (apie 2600 m. pr. Kr.) žemės ūkio pradžią Lietuvoje. Gyvenvietėje tarp daugybės Narvos keramikos šukių, įvairių medinių ir kaulinių žūklės įrankių surasti 3 mediniai rankiniai arklai, padaryti iš aptašytų, lenktų uosio šakų. Jie 63, 55, 44 cm ilgio, kotai aptašyti, o kaplio pavidalo arklo galva apie 17 x 6,5 cm dydžio. Tokį arklą, užsinėręs diržą, traukė žmogus. Jie naudoti vagoms varinėti, o dirvonams plėšti vartoti akmeniniai, mažai apdirbti kapliai. Šventojoje rasta sorų grupės augalų, šiek tiek kviečių. Javus, matyt, dar raudavo rankomis, o kuldavo su mediniais kulstais ir grūsdavo medinėse piestose. Šventąją tyrinėjančios archeologės R. Rimantienės nuomone, šiuo laikotarpiu žemdirbiai išdegintą žemę įdirbdavo nekeisdami jos vietos. Pastovi žemdirbystė buvo nepraktiška, ir, matyt, greitai ją pakeitė primityvi dvilaukė sistema (vienas iš naudotų plotų paliekamas metams pūdymuo-ti). Tai patvirtina Šventosios gyvenvietėje rastos tik dirvonams būdingos piktžolių sėklos.Pastovus gyvenimas, gausesnis ir geresnis maistas leido sukurti tuo laiku aukštą kultūrą. Lietuvoje šiuo metu pasirodo pirmosios gintaro dirbtuvės (Šventosios 23 gyvenvietė), iš kurių papuošalai pasiekdavo net dabartinės Suomijos ir Rusijos teritorijas. Apdirbtas gintaras, gintaro karoliai ir amuletai, vaizduojantys žmones ir žvėris, buvo mainomi į atvežtinį titnagą. Gintaro papuošalais domėjosi fino-ugrai, ir jie jį mainė į savo skalūno dirbinius. III tūkstantmečiu pr. Kr. datuojami du dideli gintaro lobiai rasti Juodkrantėje ir Palangoje.Senieji europiečiai garbino Gamtos Viešpatį, Gamtos Valdovą. IV tūkstantmečiu pr. Kr. datuojamas dviejų metrų aukščio medinis Šventosios stabas – dievybės atvaizdas su išskabptuotu žmogaus veidu. Rastos ir trys apeiginės lazdos su išdrožta briedės galva. Biržulio ežere, Donkalnio saloje, maždaug III tūkstantmetyje pr. Kr. buvo alkavietė su aukų židiniu ir kapinynu (rasta 14kapų). Viename kape palaidotas žynys – 25 metų vyras. Prie jo palaidota moteris, kapai užpilti raudona ochra, žyniui ant galvos uždėtas vėrinys iš briedžio ir šerno dantų, žvėrių dantimis uždengtos žynio akys, burna, šnervės, ausys. Alkavietė Biržulio ežero saloje naudota net apie 2000 metų.Archeologiniai duomenys, negausi antropologinė medžiaga rodo, kad senieji Lietuvos gyventojai buvo mišrios kilmės, bet pagrindinių kultūrų — Nemuno ir Narvos – žmonės buvo giminingi ir gana artimi.

2. INDOEUROPIEČIŲ ATĖJIMAS. BALTŲ SUSIDARYMAS. Baltai yra grupė indoeuropiečių genčių (tautų), gyvenusių ar tebegyvenančių į pietryčius ir rytus nuo Baltijos jūros. Jų kalba sudaro atskirą indoeuropiečių kalbos šaką („baltų” terminą pirmą kartą pavartojo vokiečių kalbininkas G. Neselmanas 1845 m.). Baltų formavimosi pradžia Pabaltijyje sutampa su virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros įsigalėjimu, ją vėlyvajame neolite (III – II tūkstantmetis pr. Kr.) į Pabaltijį atnešė iš pietų ir pietvakarių atėjusios indoeuropiečių gentys. Jie susimaišė su senaisiais Lietuvos gyventojais ir iš šio mišinio formavosi baltai.Kas buvo šie ateiviai, iš kur ir kodėl jie atėjo – tebesiginčijama. Nesurasta ir bendra indoeuropiečių protėvynė. Kalbininkai mano, kad jų protėvynė, greičiausiai, buvo kažkur Vidurio bei Pietryčių Europoje ir Azijos srityse apie Kaspijos jūrą. Atrodo, kad ankstyvoji virvelinės keramikos kultūra apėmė milžinišką plotą: nuo Reino iki Volgos ir nuo Alpių iki Baltijos. Archeologų ir antropologų manymu, ta kultūra nevienalytė. Ateiviai buvo karingi gyvulių augintojai ir iš dalies žemdirbiai. Kalbos duomenys rodo, kad jie buvo prijaukinę karves, avis, ožkas, arklius ir šunis, vertėsi bitininkyste, mokėjo auginti kai kuriuos javus, ypač kviečius ir miežius.Pabaltijyje buvo bent dvi virvelinės keramikos kultūros bangos. Pirmoji mažesnė ir nepaliko ryškių pėdsakų. Antroji (III tūkstantmetis pr. Kr. – II tūkstantmečio pr. Kr. pradžia) buvo galingesnė, ir ji galutinai persvėrė senąsias kultūras. Daugiau ateivių buvo Nemuno žemupyje ir Pajūryje, kur susiformavo (artimiausia Pabaltijyje bendrajam virvelinės keramikos modeliui) Pamarių kultūra. Jai būdinga ne tik įspaustos virvelės, eglutės ornamentu puošta keramika, bet ir naujų formų gludinto akmens dirbiniai: baltiški laiviniai kovos kirviai, gyvatgalviai kapliai ir kt. Ši kultūra itin ryški Pajūryje, kur užgožė senuosius gyventojus, perimdama visus jų anksčiau naudotus medžioklės ir žvejybos įrankius, papuošalus, amuletus. Senieji verslai tebebuvo labai svarbūs, bet Pamarių kultūros gyventojams svarbesnė buvo žemdirbystė. Auginta kviečiai, miežiai, laikyti ir naminiai gyvuliai. Žymesnės tyrinėtos šio laikotarpio gyvenvietės yra Vakarų Lietuvoje (Nida, Šventoji, Šarnelė ir Biržulio ežero baseinas). Virvelinė keramika vėlyvajame neolite buvo paplitusi ir Šešupės žemupyje.Rytų Lietuvoje ateivių, matyt, buvo mažiau, nes jų įtaka daug menkesnė. Šios, kultūros gyvenvietės čia aptinkamos atskirai, jų inventorius labai skurdus. Nemuno kultūra, davusi Pamarių kultūrai visą svarbiausią titnago inventorių, tarsi ištirpo joje, o Rytų Lietuvoje susiformavo daug savarankiškesnė vėlyvoji Narvos kultūros sritis (II tūkstantmetis pr. Kr.). Naujausi tyrinėjimai prie Kretuono ežero rodo, kad vidurinio neolito pabaigoje čia žinoma vien tik Narvos kultūra. Išimtis – iš Pietų Lietuvos ir Šiaurės vakarų Baltarusijos, t.y. iš Nemuno kultūros teritorijos, įsivežti titnago dirbiniai. Vėlyvajame neolite Narvos kultūrai didesnę įtaką turėjo jau ir sukinės duobelinės (fino-ugrų) bei virvelinės keramikos kultūros, bet jos abi smarkiau nepaveikė senosios kultūros. Atrodo, kad Narvos kultūra buvo lemiamas Rytų Lietuvoje besiformuojančios baltų kultūros komponentas. Šie skirtumai tarp rytų ir vakarų baltų dar labiau ryškėja žalvario (1600 – 550 m. pr. Kr.) ir ankstyvajame geležies amžiuje (500 m. pr. Kr. – Kr. gim.).

3. METALŲ VARTOJIMO PRADŽIA. Pirmieji žalvario (alavo ir vario lydinys) dirbiniai — kotinis durklas iš Veliuonos, antkraštiniai kirviai į Lietuvą pateko apie 1800 – 1600 m. pr. Kr. iš Vidurio Europos. Vietiniai žalvariniai dirbiniai – baltiški kovos kirviai, apyrankės, antkaklės ir kiti — pradėti gaminti apie 1500 m. pr. Kr. Atvežtinis metalas buvo brangus, jo buvo nedaug. Žalvario amžių skiria ne tik saviti metaliniai dirbiniai, bet ir pasirodę iki tol nežinoti, baltams itin būdingi paminklai: piliakalniai — {tvirtintos sodybos, įrengtos upių ir jų slėnių apsuptose kalvose, ežerų pusiasaliuose, rečiau atskirose kalvose, kurios ilgainiui virto medinėmis pilimis, ir pilkapiai, mirusiųjų kapai, atsiradę supylus virš palaidoto mirusiojo didelį, aukštą sampilą — kalvelę.Nauja laidojimo forma – pilkapiai – žalvario amžiuje paplito pajūryje (Akmenės, Danės, Priegliaus baseinai). Tai vadinamoji Vakarų baltų pilkapių kultūra. Pilkapiai taisyklingos apskritos formos, supilti iš žemės, prie jų pagrindo koncentriniai akmenų vainikai, o juose aptinkami griautiniai bei degintiniai kapai. Lietuvoje žinome 18 tokių pilkapynų, iš kurių 13 tyrinėta: Slažiai (Klaipėdos raj.), Ėgliškiai, Kurmaičiai, Kveciai (Kretingos raj.). Šiuose pilkapiuose įkapių mažai, o apie 1300 – 1000 m. pr. Kr., įsigalėjus mirusiųjų deginimo papročiui, dar labiau sumažėja.Manoma, kad mirusiųjų deginimo paprotys atėjo į Lietuvą iš Vidurio Europos, iš Padunojės srities. Iš ten buvo atvežama žalvario žaliavos, o, kita vertus, Padunojės sritis buvo vienas pirmųjų mirusiųjų deginimo centrų Europoje. Sis paprotys pirmiausia apėmė Vakarų Lietuvos ir buv. Rytprūsių teritoriją, t.y. prekybinius kraštus. Kiek vėliau, ankstyvajame geležies amžiuje, toks paprotys išplito visoje Lietuvoje. Už atvežtinį metalą baltai atsilygindavo, matyt, pagrindine preke – gintaru, kuris pasiekdavo ne tik Vidurio, bet ir Pietų Europą. Lietuvos pajūryje žalvario dirbinių randame žymiai dažniau nei Vidurio ir Rytų Lietuvoje, kuri buvo toliau nuo prekybos kelių ir gintaro prekybai neturėjo. Kaip ir kodėl iš neolitinės Pamarių kultūros susiklosto naujų papročių turtinga pilkapių kultūra — atsakymo dar nėra. Pilkapių tuo metu atsiranda ne tik Lietuvos pajūryje, bet ir visame pietiniame Baltijos pajūryje.Žalvario amžiuje į rytus nuo vakarų baltų pilkapių kultūros susiformuoja brūkšniuotosios keramikos kultūra, kuri apėmė visą dabartinę Rytų Lietuvą, Šiaurės vakarų ir Vidurio Baltarusiją bei Pietryčių Latviją. Ši kultūra apima vėlyvąjį žalvario, ankstyvąjį geležies bei senąjį geležies amžius, t.y. laikotarpį nuo I tūkstantmečio pr. Kr. iki III – IV a. po Kr. Brūkšniuotosios keramikos kultūra taip pavadinta dėl jai itin būdingų lipdytų puodų, kurių sienelės, prieš išdegant, būdavo išbraižomos vertikaliais ir įstrižais brūkšniais, primenančiais subraižymus žolių gniūžte. Geriausiai šią kultūrą pažįstame iš tyrinėtų ankstyvųjų Lietuvos piliakalnių, buvusių įtvirtintų senovės gyvenviečių (Dūkštas, Nevieriškės, Petrašiūnai, Moškėnai, Markūnai ir kt.). Brūkšniuotoji keramika ypač paplitusi Užnemunės ir Rytų Lietuvos, Pietų Latvijos ir Vidurio Baltarusijos teritorijose, t.y. areale, kur ir formavosi lietuvių bei latvių gentys. Dar labiau į rytus nuo jų, iki pat aukštutinės Okos baseino taip pat gyveno rytų baltai. Šioje teritorijoje susidarė baltiškos Dnepro-Daugavos, Okos aukštupio, Juchnovo, Milogrado kultūros. Kalbininkų manymu, dauguma iš ten žinomų baltiškų vietovardžių, upėvardžių irgi atsirado ne vėliau kaip II tūkstantmetyje pr. Kr. Taigi tuo metu baltai gyveno didžiulėje Vidurio Europos teritorijoje, kuri apėmė dabartinę Lietuvą, Latviją, Baltarusiją, Siaurės vakarų Ukrainą, Vakarų Rusiją, buv. Rytprūsius ir šiaurinę Lenkiją. Protobaltai II – I tūkstantmetyje pr. Kr. buvo išplitę labai plačiai ir tapo viena pagrindinių etninių grupių centrinėje miškų zonoje Rytų Europoje. Dabartinės lietuvių ir latvių žemės teužima 1/6 šios buvusios teritorijos.Ankstyvosios gyvenvietės su dar nežymiai brūkšniuota keramika atsiranda II tūkstantmetyje pr. Kr. Rytų Lietuvoje žinoma apie 60 tokių paminklų (žymiausios Bratoniškių, Žaliosios, Samantonių ir Kernavės gyvenvietės). Šios gyvenvietės įrengtos buvusių mezolito-neolito stovyklų vietose. Jose daug titnago dirbinių, yra ne tik virvelinės, bet ir jau nežymiai brūkšniuotosios keramikos.I tūkstantmetyje pr. Kr. šie gyventojai daugiausia gyveno įtvirtintose gyvenvietėse, ankstyvuosiuose piliakalniuose. Rytų Lietuvoje žinome apie 110 tokių piliakalnių. Piliakalnių aikštelės dar nebuvo didelės (maždaug 50-60 x 35-45 m dydžio), jie dar neturi labai didelių įtvirtinimų: kartais aikštelės pakraščiuose buvo supilamas žemių pylimas ir iškasamas griovys (Narkūnai, Sokiškiai), kai kada padaromos užtvaros iš statmenai sukaltų kuolų, išpintų žabais. Tokio aptvaro viduje, piliakalnio aikštelėje, stovėjo antžeminiai, stulpinės konstrukcijos stačiakampiai pastatai su atviro tipo židiniais viduje. Pastatų, matyt, daugiau buvo aikštelės pakraščiuose, o jos viduryje buvo kiemas (Nevieriškės), bet kartais užstatoma ir visa aikštelė (Sokiškiai, Narkūnai). Pirmaisiais amžiais po Kr. gim., atrodo, piliakalniuose paplinta ilgi pastatai, kurie iš visų pusių apjuosia aikštelę – kiemą (Aukštadvaris). Ankstyvame piliakalnyje statyti pastatai nevienodi: vieni „ilgieji” apie 6-8 x 3 m dydžio, turėjo 2-3 patalpas su židiniu (Narkūnai), kiti, mažesni apie 4-5 x 4-6 m dydžio (Nevieriškės). Pagrindinis šių piliakalnių gyventojų verslas — gyvulininkystė. Auginta daugiausia stambūs ir smulkūs raguočiai, kiaulės, arkliai (Narkūnuose apie 78%, Nevieriškėse apie 92% visų rastų gyvūnų kaulų priskirti naminiams gyvuliams). Medžioklė, ypač žvejyba, jau buvo pagalbiniai verslai. Apie šio laikotarpio žemdirbystę žinome nedaug; piliakalniuose randami geležiniai peiliai-pjautuvėliai, akmeninės trinamosios girnos, verpimo verpsteliai rodo, kad auginta ne tik javai, bet ir linai, kanapės. Piliakalniuose rastos metalo liejimo formos, pavieniai metaliniai dirbiniai rodo, kad ten buvo ir amatų centrai. Vis dėlto didžioji dalis darbo įrankių bei ginklų ir toliau buvo kauliniai ir, matyt, mediniai (Nevieriškėse iš 622 radinių apie 250 yra akmeniniai, o 277 – kauliniai). Visuomenės pagrindą sudarė didelė šeima. Kelios tokios šeimos sudarė giminę, o viename ankstyvajame piliakalnyje gyveno nuo 30 (Nevieriškėse) iki 100 (Narkūnuose) žmonių.Pirmieji geležiniai dirbiniai galėjo Lietuvą pasiekti VII – VI a. pr. Kr., o pasigaminti geležį iš vietinės balų rūdos dar ilgai nemokėta. Geležiniai dirbiniai ankstyvajame geležies amžiuje (550 m. pr. Kr. – Kr. gim.) buvo atvežtiniai, jų turėta mažai, o pagrindiniai įrankiai ir toliau buvo akmeniniai ir kauliniai. Pastebimas materialinės kultūros tarsi sumenkėjimas, kuris aiškinamas to meto klimato atšalimu ir Vidurio Europoje vykusiu genčių kraustymusi, kuris atkirto įprastus prekybos kelius. Pagrindinis baltų verslas ir toliau liko gyvulininkystė, ir pamažu didėjo žemdirbystės reikšmė. Auginti javai (miežiai, vasariniai kviečiai) sėti j išdegintus miško plotus (lydiminė žemdirbystė), o tokiam darbui reikėjo didelių bendruomenės pastangų.Brūkšniuotosios keramikos kultūros laidojimo paminklų beveik nežinoma. Dalis archeologų šiai kultūrai priskiria Lankiškių (dab. Baltarusija), Paveisininkų (Lazdijų raj.) kapinynus. Neseniai ankstyvojo geležies amžiaus kapinynas aptiktas Kernavėje, Pajautos slėnyje (Širvintų raj.). Atrodo, šio laikotarpio kapai buvo tik degiminiai, laidota kapuose su akmenų konstrukcija, urnose ir tik paprastose duobutėse.

III. BALTŲ GENTINIŲ JUNGINIŲ FORMAVIMASIS (I – VI A. PO KR. GIM.)

Baltų gyvenimas senajame geležies amžiuje (I – IV a. po Kr. gim.) ir tautų kraustymosi laikotarpiu labai pasikeitė. Baltai pirmaisiais m. e. amžiais išmoko iš vietinės balų rūdos pasigaminti geležį, ir geležiniai darbo įrankiai bei ginklai visiškai įsigali kasdieniniame gyvenime. Tai gerokai palengvino žemės ūkio darbus: sparčiau kertami miškai, plečiasi dirbamos žemės plotai, pradėta naudoti arklus su geležiniu noragu, dalgius ir pjautuvus. Žemdirbystė tampa svarbiausiu baltų verslu. Labai suaktyvėjo prekyba su kaimyniniais kraštais ir, svarbiausia, su Romos imperija. Į baltų kraštus įvežama dideli kiekiai spalvotųjų metalų (žalvario, sidabro), o išvežama ne tik gamtos gėrybės: kailiai, oda, vaškas ir gintaras, romėnų vadintas „šiaurės auksu”, bet net kai kurie amatininkų dirbiniai. Archeologiniai radiniai ir ypač daugėjantys piliakalniai bei kapinynai rodo, kad tuo metu daugėjo gyventojų, apgyvendinamos naujos vietos. Apie IV – V a. jau atsiranda turtingų genčių diduomenės ir karo vadų kapų, o iki V – VIII a. susiformuoja visi baltų genčių junginiai, žinomi iš vėlesnių rašytinių šaltinių.

1. SENIAUSIOS RAŠYTINĖS ŽINIOS APIE RYTŲ PABALTIJO GYVENTOJUS. Pirmasis baltų gentis mini romėnų istorikas P. K. Tacitas 98 m. parašytame veikale Germanija. Rašydamas apie Europos tautas, gyvenančias į šiaurę nuo Romos imperijos, viename iš knygos skyrių jis taip kalba: „Dešiniajame savo krante Svebų (t. y. Baltijos) jūra skalauja aisčių (estijų) gentis (Aestiorum gentes), kurių papročiai bei apdaras kaip ir svebų, o kalba artimesnė britaniškai. Jie garbina dievų motiną. Kaip savo tikėjimo ženklą nešioja šernų statulėles, kurios atstoja ginklus ir gina nuo visko, deivės garbintoją apsaugo net priešų maišaty. Kalavijus vartoja retai, dažniau vėzdus. Javus bei kitus reikalingus augalus augina uoliau negu tingūs germanai. Jie apieško ir jūrą: seklumose ir pačiose jos pakrantėse vieninteliai iš visų rankioja gintarą, jų pačių vadinamą „glesum”. Gintaro savybių ir kaip jis atsirado jie, kaip barbarai, netyrinėjo ir nieko apie jį nežino. Juk gintaras ilgai išgulėjo tarp kitų jūros išmetamų daiktų, kol mūsų prabanga suteikė jam vertę. Patys gintaro nevartoja: renka gabalus, parduoda neapdirbtą ir ima atlyginimą stebėdamiesi” .Romėnas Plinijus Vyresnysis (23 – 79 m.) darbe Gamtos istorija rašo, kad Romos imperatorius Neronas (54 – 68 m.) pasiuntė pasiuntinį į Baltijos jūros pakraščius ir šis pargabeno tiek daug gintaro, kad juo buvo išpuoštas ne tik visas amfiteatras, bet ir gladiatorių apranga bei ginklai. Matyt, aisčių vardu romėnai vadino visas baltų arba tik prūsų gentis, kurios daugiausia prekiavo gintaru, nors atskiros gentys jau turėjo ir savo vardus. Antai geografas Klaudijus Ptolemėjas (apie 90 – 168 m.) Geografijoje paminėjo Sarmatijos šiaurėje gyvenusius sudinus ir galindus. Manoma, kad tai galindų ir sūduvių gentys. Romėnų sudarytame pasaulio žemėlapyje Tabula Itineraria Peutingeriana (III – IV a.) buvo paminėta „Sėlių upė” (Dauguva?). VI a. ostgotų istorikas Flavijus Aurelijus Kasiodoras rašė, kad apie 525 m. ostgotų valdovą Romoje ar Ravenoje aplankė aisčių pasiuntiniai, kurie atvežė daugybę gintaro. Kitas VI a. gotų istorikas Jordanas Gotų istorijoje mini, kad esą ostgotų karalius Hermanarichas (351 – 376 m.) nukariavo aisčius ir viešpatavo visoms Skitijos ir Germanijos tautoms. Tokio nukariavimo, matyt, nebuvo, bet neabejotina, kad romėnai pažinojo taikias aisčių žemdirbių gentis ir su jomis kartkartėmis palaikė ryšius.

2. GENČIŲ JUNGINIAI. Senajame geležies amžiuje archeologai pagal atskirus kapų tipus išskiria keletą mažesnių kultūrinių sričių, kurios tapatinamos su genčių junginiais, žinomais iš rašytinių šaltinių. Pajūryje, kur anksčiau buvo vakarų baltų pilkapių sritis, mirusieji pradėti laidoti nedeginti plokštiniuose kapuose. Turtingiausia vakarų baltų sritimi tampa Prūsija, ypač Semba, kur, kaip žinoma iš kiek vėlesnių rašytinių šaltinių, gyvena būsimų sembų, notangų, varmių gentys. Šioje teritorijoje nuo III a. mirusieji laidojami sudeginti. Vakarų baltų gentys, gyvenusios Lietuvos pajūryje nuo Minijos žiočių pietuose, iki Šventosios šiaurėje, iki Platelių ežero ir Jūros upės rytuose, taip pat suskilo. Čia gyvenusieji žmonės mirusiuosius irgi laidojo plokštiniuose kapuose, kurie, kaip ir ankstesniuose pilkapiuose, ir toliau apdedami vienas su kitu besijungiančiais akmenų vainikais. Mirusieji laidoti nedeginti, o aplink kapo duobę sudedamas kartais net 2-4 eilių akmenų ratas, jo viduryje irgi priklojama akmenų. Kito mirusiojo kapas įrengiamas greta, ir naujas vainikas sujungiamas su ankstesniu. Į vyro kapą įdėdavo iečių, kirvį, dalgį, peilį, o moters – peilį, ylą, akmeninį ar gintarinį verpstelį. Kartais su vyru kape kartu palaidodavo ir nedegintą žirgą.Dabartinės Žemaitijos teritorijoje ir Pietų Latvijoje plito paprotys nedegintus mirusiuosius laidoti pilkapiuose, apjuostuose akmenų vainikais. Atrodo, šis paprotys susijęs su naujų gyventojų atėjimu iš Pajūrio. Taip senajame geležies amžiuje susidaro gana didelė Lietuvos ir Latvijos pilkapių kultūrinė sritis, kuri IV a. suskyla į tris mažesnes: žemaičių, žemgalių ir sėlių.Pietvakarių Lietuvoje (Šešupės, Priegliaus upių baseinai), kur buvo Nadruvos žemė, taip pat paplito plokštiniai kapai, o mirusiųjų deginti palaikai buvo supilami į urnas. Pietinėje Lietuvoje (nuo Nemuno vidurupio iki Mozūrų ežerų) 2 – 4 a. atsiranda iš akmenų sukrauti pilkapiai su nedegintų mirusiųjų kapais, kuriuos vėliau keičia pilkapiai su degintiniais kapais. Tai jotvingių, kuriems priklausė ir Ptolemėjo paminėti sūduviai, genčių sąjungos žemės.Skalviai, gyvenę Nemuno žemupyje, paliko plokštinius kapinynus. Vidurio Lietuvoje, nedidelėje srityje Nemuno dešiniajame krante, yra saviti kapinynai, kuriuos vieni tyrinėtojai laiko būsimų aukštaičių, kiti – pražemaičių kapais. Paminėtini ir šiame regione gerai žinomi dar prieš Antrąjį pasaulinį karą tyrinėti dideli Eigulių, Sargėnų ir Veršvų kapinynai (visi dab. Kauno mieste). Šiuo metu daug įdomių radinių rasta Marvelės kapinyne (Kaune, Nemuno kairiajame krante). Tai unikalus, tūkstantmetį apimantis kapinynas, rodantis gyventojų tradicijų tęstinumą. Jame iki V a. vidurio mirusieji laidoti nedeginti, laikytasi pastovių laidojimo krypčių (vyrai galvomis į vakarus, moterys į rytus). Ilgainiui papročiai kito, atsirado kitiems regionams būdingų bruožų (akmenų vainikai, pilkapis virš kapo). Nuo V a. pab. – VI a. pamažu įsigali deginimo paprotys. Gausūs radiniai rodo plačius ir gerus ryšius su Vidurio Europa, Romos imperijos pakraščiais.Sudėtingiau išskirti atskirų genčių plotus Rytų Lietuvoje, kur toliau gyvavo brūkšniuotosios keramikos kultūra. Šis didžiulis regionas ir toliau nebuvo vientisas. Apie I tūkstantmečio po Kr. gim, vidurį čia formuojasi nauja Rytų Lietuvos pilkapių kultūra. Atrodo, kad ji natūraliai išaugo iš čia buvusios brūkšniuotosios keramikos kultūros. Šią keramiką apie I tūkstantmečio po Kr. gim. vidurį visur pakeičia grublėtoji keramika. Ankstyvoji grublėtoji keramika – pereinamojo pobūdžio (iki 40% puodų dar turi brūkšniavimo žymių vidinėje pusėje arba po grublėtumu). Anksčiausiai grublėtoji keramika atsiranda Užnemunėje, o iš ten plinta į pietus, rytus ir šiaurės rytus. Galbūt iš to meto išliko ir gana nemažai jotvingiškų toponimų Nemuno ir Neries tarpupyje (kalbininko A. Vanago duomenys). Pirmieji laidojimo paminklai šioje srityje atsirado III – IV a., ir tai tarsi dviejų tipų pilkapiai: vienų sampilas iš žemių su akmenų vainiku papėdėje, kitų – iš žemės ir akmenų. Įkapės kapuose gana menkos.

3. ŪKIO RAIDA. Senajame geležies amžiuje (I – IV a. po Kr.) dalis ankstyvųjų piliakalnių buvo apleisti, dalis daugiau naudoti kaip laikinos slėptuvės, kiti pamažu stiprinami ir tapo pilimis. Daugumos pirmųjų amžių po Kr. gim. piliakalnių forma nedaug skiriasi nuo ankstyvųjų piliakalnių. Piliakalnių įtvirtinimai didėja nuo III – IV a.: gynybiniai žemės pylimai siekė 1,5-2,5 m aukščio, prieš juos paprastai buvo iškasamas griovys. Prie kai kurių piliakalnių buvo 2 ar net 3 tokie pylimai, atskirti grioviais (Bražuolė, Kunigiškiai-Pajevonys). Piliakalnių aikštelių pakraščiuose stovėjo ilgi, stulpinės konstrukcijos pastatai, kurie viduje buvo suskirstyti į daugelį ūkinių ir gyvenamųjų patalpų su atvirais židiniais (Aukštadvaris, Moškėnai, Petrašiūnai). Dalis piliakalnių (Bačkininkėlių, Kurmaičių) galėjo būti kulto vietos, kur stovėjo apskriti šventyklų pastatai.Daugelyje tyrinėtų piliakalnių ir gyvenviečių aptikta geležies lydymo krosnelių liekanų ar kitų radinių, kurie sako apie vietinės geležies gamybą (Aukštadvaris, Nemenčinė, Paplienija). Kalviai iš šios geležies nukaldavo ne tik darbo įrankius, ginklus, papuošalus, bet mokėjo pagaminti ir geros kokybės plieną. Buvo ir amatininkų — juvelyrų, kurie iš atvežtinio metalo kalė ir liejo žalvarinius ir sidabrinius papuošalus, puošė juos sidabru, mėlyno stiklo akutėmis, o II – V a. – ir spalvotu emaliu. Iš šio laikotarpio turime daugybę įvairiausių papuošalų: įvairių tipų antkaklių, smeigtukų, segių, apyrankių, kabučių ir kitų Matyt, šiuo metu pradeda atsiskirti kai kurie amatai, nors daugelis verslų ne daug pasikeitė. Puodus lipdė, audinius audė kiekviena šeima. Pagrindinis gyventojų verslas buvo žemdirbystė. Bene dažniausia vyrų kapų įkapė II – VI a. – geležinis kirvis, kuriuo ir buvo iškertami dideli, anksčiau sunkiai įveikiami, miško plotai. Šveicarijos kapinyne (netoli Suvalkų, Lenkija) II – III a. jotvingio kape, tarp gausių įkapių, rasta arklo likučių su geležiniu kastuvo pavidalo noragu. Toks arklas naudotas kaip lydiminės žemdirbystės įrankis. Pamažu panaudoti žemės plotai pradėti palikti pūdymui. Auginta kelių rūšių kviečiai, miežiai, rugiai, avižos, soros. Gabrieliškių-Naukaimio piliakalnyje rasta apie 2 m skersmens duobė siaurėjančiu dugnu, o joje pripilta net 74 gorčiai suanglėjusių grūdų, daugiausia kviečių. Ten pat rasta ir II – III a. Romos monetų. Su žemdirbyste glaudžiai susijusi gyvulininkystė: naminių gyvulių kaulai piliakalniuose ir gyvenvietėse sudaro iki 80% visų randamų gyvulių ir žvėrių kaulų. Gyvulininkystę plėtoti padėjo ne tik žemdirbystės raida, bet ir geležinio dalgio išplitimas.

IV. BALTŲ GENČIŲ SĄJUNGOS (I TŪKSTANTMEČIO PO KR. GIM. ANTROJI PUSĖ)

1. TAUTŲ KRAUSTYMOSI ATGARSIAI. Kultūrinė situacija baltų žemėse viduriniame geležies amžiuje (V – VIII a.) ima keistis. Tai lėmė ne tik vidinės, bet ir išorinės priežastys. V a. žlugo Vakarų Romos imperija, per Europą ritosi klajoklių gentys, žlugo seni ir kilo nauji ūkio, prekybos centrai, nutrūko dalis įprastinių prekybinių ryšių. Pavienės gotų, hunų ar kitų klajoklių grupės, siautusios Europoje, galėjo pasiekti ir vakarų baltų žemes. Pastarųjų metų Nemuno žemupio regiono archeologiniai tyrimai patvirtina, kad apie V a. vidurį čia galbūt būta ateivių iš Dunojaus vidurupio: laidojimo papročiuose jaučiama klajoklių genčių (hunų, alanų, ostgotų, herulių) įtaka. Vidgirių kapinyne (Šilutės raj.) rastas V a. savitai įrengtas vyro kapas su simboline dviejų žirgų auka. Turtingos įkapės — sidabru puoštas geriamasis ragas, penkios segės (viena iš jų paauksuota), sidabrinė antkaklė rodo, kad tai turtingo kario, dalyvavusio tolimuose žygiuose, palaidojimas. Klajoklių strėlių rasta Plinkaigalio kapinyno (Kėdainių raj.) dviejuose kapuose, Aukštadvario, Kernavės, Pajevonio piliakalniuose. Svarbūs pakitimai vyko ir rytinėse bei pietinėse baltų žemėse. Rytuose susiformuoja slavų genčių dregovičių ir krivičių sąjungos, kurios skverbiasi į rytinių baltų gyventas vietas. Į jotvingių ir prūsų žemes skverbiasi vakarų slavai. VI – VII a. slavai pasiekė dabartines Pskovo- Naugardo sritis, pamažu kolonizavo ten buvusias baltiškas Bancerovo (jos centras prie dab. Minsko) bei Tušemlios (jos centras prie dab. Smolensko) kultūras. Baltai, gyvenę šiose teritorijose, didžiuliuose plotuose, bet gana padrikai, tarsi „susipaudžia” į rytus ir vakarus. Aukštutinėje Padneprėje ir Okos baseine V – VII a. iškyla kompaktiškesnė baltiška Moščino kultūra, kuriai priklauso ir XII a. rusų šaltiniuose minimi „rytiniai galindai”, nors ir čia jau nuo VIII a. paplinta viatičiams būdingi pilkapiai, ir iki XII a. slavai kolonizavo ir šią teritoriją. Kairiajame Dnepro krante (Desnos ir Berezinos upių žemupyje) V – VII a. susidariusią baltišką Koločino kulturą irgi VIII a. galutinai kolonizavo slaviškos radimičių gentys. Kalbininkų manymu, slavų kalba šiuose didžiuliuose plotuose, tarp Kijevo ir Naugardo, visuotinai įsivyravo V – VIII a., bet izoliuotos baltų salos, ypač Okos baseine, išliko iki XI a. ar net ilgiau. Taigi baltų įtaka šių kraštų etnogenezei buvo itin svarbi, ypač baltarusiams, kur bent iki VIII a. gyveno baltai, ir baltarusių tauta išaugo ant baltiško substrato. Iš rytinių baltų kalbinio komplekso pirmiausia išsiskyrė kuršiai (apskritai juos linkstama laikyti tarpiniais tarp vakarų ir rytų baltų). Kitų šio komplekso genčių kalbos turėjo išsiskirti tik maždaug nuo VII amžiaus. Šiuos migracijos ir genčių konsolidacijos procesus patvirtina antropologų išvados. Jų manymu, maždaug nuo V a. baltų vakarinio arealo vaizdas iš esmės pasikeitė. Dabartinės Lietuvos ir Latvijos rytuose (Rytų Lietuvos pilkapių kultūros sritis) pasirodė ir įsitvirtino ypač masyvus, dolichokraninis, ryškios profiliuotės, tačiau plačiaveidis rasinis tipas. Šis plačiaveidiškumas mažėja vakarų kryptimi ir Lietuvoje išnyksta Dubysos regione, o Latvijoje — apie Vidžeme. Naujasis ateivių tipas nėra visai svetimas (jo šiek tiek būta jotvingių ir brūkšniuotosios keramikos kultūros srityje). I tūkstantmečio vidury jis įsigali didesnėje dab. Lietuvos ir Latvijos dalyje, išstumdamas į vakarus už Dubysos senąjį siauraveidį tipą. Taigi šiuo atveju archeologų, kalbininkų ir antropologų duomenys patvirtina, kad nuo I tūkstantmečio vidurio baltų žemėse kilo didelė gyventojų judėjimo iš rytų į vakarus banga. Panašia kryptimi sklido ir apie V – VI a. iš pietryčių atėjęs naujas mirusiųjų deginimo paprotys. Ši antroji mirusiųjų deginimo banga, atrodo, atėjo iš Padneprės sričių, kur gyveno Zarubincų kultūros žmonės. Šią kultūrą kai kurie archeologai laiko tarpine baltų ir slavų kultūra. Mirusiųjų deginimo paprotys, apėmęs Rytų Lietuvos pilkapių sritį, VII – VIII a. įsigali Vidurio Lietuvoje. Ilgiausiai, net iki XII a., mirusiųjų nedegino žemaičiai, o žemgaliai nedegino niekada. Archeologai mano, kad šio papročio plitimas rodo, jog jau formuojasi ir lietuvių tautybė, kurios branduoliu tapo sritis, vėlesniuose šaltiniuose vadinama Lietuvos žeme. V – VIII a. kai kurios baltų gentys tarsi pasistumia į šiaurę ir vakarus, o susiformavusios naujos kultūrinės sritys atspindi kelių giminingų genčių sąjungas. Jų materialinės kultūros specifiniai bruožai nusistovi ir savitumai išsilaiko iki XII – XIII a., kada rašytiniuose šaltiniuose jau minimi ir ten gyvenusių genčių vardai.

2. BALTŲ GENTYS. Anksčiausiai į rašytinius šaltinius pateko vakarų baltai, t. y. prūsai ir jų giminaičiai. Prūsų vardas istoriniuose šaltiniuose atsiranda IX a. (iki tol jie vadinti aisčiais). Prūsai buvo susiskaldę į atskiras gentis. Vėlesniuose kryžiuočių šaltiniuose Prūsų žeme laikoma teritorija tarp Vyslos ir Nemuno. Prūsijoje iki XIII a. susiformavo šios žemės: Pamedė (vakarinė Prūsų žemės sritis tarp Vyslos, Nogato, Zirgūnos upių), Pagudė – į šiaurės rytus nuo pamedėnų iki Serijos upės), Varmė (už pagudėnų iki notangų ir bartų), Notaga (už Varmių iki Priegliaus ir Alnos upių), Semba (į šiaurę nuo notangų, pusiasalyje tarp Aismarių ir Kuršių marių, rytuose iki Deimenos, upės), Barta (į pietryčius nuo notangų ir varmių, Alnos upės baseine), Galinda (į pietus nuo bartų, Mozūrų ežerų baseine), Nadruva (į rytus nuo Kuršių marių, visame Priegliaus aukštupyje), Skalva (tarp nadruvių ir žemaičių). Istorikai mano, kad Skalva ir Nadruva buvo apgyventos ne prūsų, bet lietuvių. Kalbininkai pritaria, kad skalviai ir nadruviai pagal kalbą buvo pereinamosios; gentys tarp prūsų ir lietuvių. Archeologai buvusioje Prūsijoje išskiria šias sritis: Sambijos pusiasalį ir Aistmarių rytinį kraštą (ten gyveno sembai, notangai, varmiai, o nuo VIII – IX a. išsiskiria dar ir pamedėnai bei pagudėnai), Mozūrų ežerų vakarinę dalį (galindai) ir Prūsijos šiaurę (skalvių ir nadruvių žemės). Nuo VI a. prūsų žemėse išnyko paprotys laidoti urnose: degintiniai palaik likučiai kartu su laužo pelenais suberiami į duobę. Šalia laidotas nedegintas žmogus. Vėliau degintas mirusysis laidotas virš giliau pakasto žirgo, o kapuose mažiau įkapių. V – VIII a. prūsų papuošalai (segės, antkaklės, apyrankės atskirose žemėse skirtingi, bet nuo VII – VIII a. vietiniai bruožai pradeda nykti. Daugėja kapinynų, formuojasi atskiros žemės, jų centrais tampa dideli ir galingi piliakalniai.Vakariniams baltams priskiriamos ir jotvingių gentys, kurios gyveno į rytus nuo prūsų, tarp Nemuno vidurupio, Šešupės, Narevo upių ir Mozūrų ežerų. Kryžiuočių šaltiniai iš jų išskiria Sūduvą (į rytus nuo galindų ir nadruvių, o šiaurėje iki lietuvių), o X a. Rusios šaltiniai mini jotvingius (kai kurie; kryžiuočių šaltiniai juos tapatino su sūduviais), įvairiuose kituose rašytiniuos šaltiniuose minimas Dainavos vardas. Lenkų šaltiniuose jotvingiams dar priskiriama Palėkė (Polexia). Matyt, visi šie paminėjimai kalba apie vieną didelei genčių sąjungą, kurią sudarė sūduviai, jotvingiai, dainaviai ir palekiai. Kalbininkai mano, kad jotvingių genčių kalba nedaug skyrėsi nuo prūsų. Jotvingių genčių teritorijoje V a. plito mirusiųjų deginimo paprotys, o nuo VI a. šiepalaikai supilami į urnas ir laidojami iš akmenų sukrautuose pilkapiuose. Toks paprotys išsilaikė iki XIII a., nors pastebimi ir vietiniai skirtumai, matyt, susiję su atskirų genčių papročiais. Antai Dainavos žemės laidojimo paminklai pietinėje Užnemunėje – tai iš akmenų sukrauti pilkapiai ir degintiniai kapai be urnų, o Nemuno dešiniajame krante IV – VI a. paplito pilkapiai su degintiniais ir nedegintiniais kapais (artimesni lietuvių pilkapiams).Kita didelė vakarų baltų grupė – kuršiai. Jų kilmė, gyventos teritorijos ribos – labai skirtingai interpretuojamos. Anksčiau kai kurie tyrinėtojai manė, kad tai net ne baltų, bet finų gentys. Dabar kalbininkai neabejoja, kad tai baltai, kurie šnekėjo tarpine tarp vakarų ir rytų baltų kalba. Kuršiai iš pradžių yra buvę vakarų baltai, dėl stiprios finų įtakos, maždaug nuo I tūkstantmečio vidurio, labai priartėję prie rytų baltų, o vėlyvoji kuršių kalba turėjo būti artima lietuvių ir latvių kalboms. Atrodo, kad VI – VII a. Lietuvos pajūryje ir pietvakarių Kurše buvo bent dvi kultūrinės sritys. Pirmoji apėmė Šiaurės vakarų Žemaitiją (iki Ventos ir Varduvos santakos, Sedos, Telšių, Žarėnų – rytuose ir iki Medingėnų, Endriejavo – pietuose). Šioje teritorijoje randami kapai priskirtini kuršiams. Čia VII a. ir VIII a. pradžioje mirusiuosius laidojo nedegintus (paprotys apdėti kapus akmenų vainikais išnyko VII a.) , o nuo VIII a. pabaigos pamažu plito mirusiųjų deginimo paprotys, kuris visiškai įsigali tik X a. pabaigoje. Tuose pačiuose kapinynuose yra ir degintinių ir nedegintinių kapų. VIII – XIII a. kuršių kapai turtingiausi Lietuvoje ir Latvijoje. Mirusiojo įkapės gausios ir įvairios: vyro kape beveik visada pora iečių, ilgas kovos peilis žalvariu kaustytose makštyse, dažnai randamas kalavijas, pentinas, kamanos, o kartais ir balnas. Be to, vyrui į kapą buvo dedama žalvariu kaustytas diržas, žalvarinės antkaklės, masyvios apyrankės ir specialiai gamintos įkapės – dalgelis, kapliukas, kirvelis. Moterų kape įprastas peiliukas, yla, rečiau akmeninis ar gintarinis verpstukas ir daug įvairių žalvarinių papuošalų, kartais dar prie galvos būna įdėta dėžutė su papuošalais, simboliniais juostų audimo įrankiais. Dauguma kuršių papuošalų – stambūs, masyvūs, rūpestingai ornamentuoti, sidabruoti. Šios srities kapinynuose yra ir skandinaviškos kilmės radinių, jaučiama jų įtaka ir gamintiems vietoje. Kalbininkai ir istorikai, remdamiesi XIII a. rašytiniais šaltiniais, kartais kuršiams priskiria gerokai didesnius Žemaitijos plotus, bet archeologai kuršių VIII – XII a. kapinynus aptinka tik Lietuvos šiaurės vakarų dalyje. Kartais kuršiams priskiriama ir visa rytinė Kuršių marių pakrantė, bet, atrodo, ši sritis (į pietus nuo Smiltelės, dab. Priekulės, Švėkšnos, Šilutės, Veiviržėnų apylinkės), nors ir gimininga kuršiams, bet artimesnė skalviams. Čia taip pat VII – IX a. mirusieji laidoti ir sudeginti ir nedeginti, o kūnų kremacija galutinai įsigali irgi tik Xa. Kartu su mirusiu vyru, toje pačioje duobėje, pakasamas ir žirgas. Kapuose įkapių kiek mažiau nei kuršių kapuose. Vyrai laidoti su kovos peiliais dažniausiai be kuršiams būdingų puošnių makščių, ir moterys, ir vyrai, panašiai kaip skalviai, drabužį susegdavo tik segėmis. Šie ir kiti skirtumai leistų minėtus kapinynus priskirti lamatiečiams. Lamatos žemę XIII a. pradžios šaltiniai mini buvus tarp Skalvos ir Kuršo, o vėlesni – į šiaurę nuo Nemuno žiočių.Nemuno žemupyje, į pietus nuo Lamatos, būta panašios kultūros skalvių genčių žemės. Jau minėta, kad pagal kalbą tos gentys yra pereinamosios tarp prūsų ir lietuvių. Apskritai archeologai apie skalvių praeitį, materialinę ir dvasinę kultūrą žino dar mažai. Pastarųjų metų tyrinėjimai (Sodėnų ir Vidgirių kapinynai, Šilutės raj.) rodo, kad dauguma ten rastų radinių artimi Sembos archeologinei medžiagai bei Lietuvos pajūrio ir Vidurio Lietuvos kapinynų radiniams.Žemaitijos viduryje, tarp Dubysos ir Šušvės – rytuose, Jūros – vakaruose ir Ventos – šiaurėje, jau nuo V a. išsiskyrė saviti žemaitiški senkapiai. Žemaičiai mirusiuosius laidojo tik nedegintus, į vyrų kapus dažnai įdėdavo žirgo auką (virš galvūgalio ar šalia karsto – žirgo galvą, o kartais ir kojas). Žemaičių kapuose gausu ginklų, papuošalų gerokai mažiau nei jų vakarinių kaimynų – kuršių kapuose. Paprastai į mirusio vyro kapą įdėta viena ar net kelios ietys, kartais platusis kovos peilis, vėliau ir įvairių rūšių kalavijų, segių, o moterų kapuose dažnai randama smeigtukų ir kitų papuošalų. Toks nedegintų mirusiųjų laidojimo paprotys Žemaitijoje išsilaikė beveik nepakitęs net iki XIII amžiaus. Šiuo metu archeologai svarsto kelias žemaičių kilmės hipotezes. Archeologas A. Tautavičius mano, kad ši žemaitiška V – VIII a. kultūra susiformavo keičiantis I – IV a. pilkapių kultūrai. Jų protėvyne, šiuo atveju, laikoma vakarinės žemaičių žemės, o likusi istorinė Žemaitija priskiriama aukštaičiams. Archeologė R. Kulikauskienė mano, jog žemaičių protėvynė buvo ne pilkapių srityje, bet to paties meto plokštinių kapinynų srityje (Nevėžio, Nemuno žemupiuose). Iš čia, apie III – IV a. šie prožemaičiai ėmė migruoti į pilkapių sritį, ir taip V – VIII a. tarp Jūros ir Šventosios upių susiklostė žemaičių kapinynų sritis. Taigi šios teorijos šalininkai žemaičių protėviais laiko ateivius iš rytų. Matyt, žemaičių kultūra nuo pat jos susidarymo buvo nevienalytė. Archeologė L. Vaitkunskienė išskiria tris tokias sritis: vakarinę (Jūros baseinas), rytinę (Nevėžio baseinas) ir šiaurinę (dab. Radviliškio ir Šiaulių raj.). Žemaičių genčių sąjunga laikoma teritoriniu, politiniu, administraciniu dariniu. Kalbininkai mano, kad žemaičių tarmei susidaryti ypač svarbi buvo kuršių įtaka. Antropologai irgi pritaria, kad žemaičių sąjunga nebuvo vienalytė (jau minėta, kad antropologų pastebėta buvusi žmonių migracija iš rytų, t.y. iš brūkšniuotosios keramikos zonos).Žemaičių gyventa sritis kultūriniu požiūriu labai artima nuo V-VI a. Mūsos ir Lielupės upių baseine išsiskiriančiai žemgalių teritorijai. Vakaruose žemgaliai ribojosi su kuršiais (prie Virvytės upės), šiaurėje jie siekė Rygos įlanką, jų kaimynais anapus Dauguvos buvo finų gentis lybiai, rytuose žemgaliai siekė sėlius, o pietuose — žemaičius. Žemgalių gyventa kultūrinė sritis išliko buvusios I – IV a. pilkapių teritorijos šiauriniame pakraštyje. Jų vėlesni kapinynai randami tose pačiose vietose kaip ir minėti pilkapiai, ir įkapės kapuose rodo, kad apie naujų žmonių atėjimą į šias sritis negali būti ir kalbos. Žemgaliai savo mirusiuosius V a. laidojo be karstų, negiliose duobėse, o vėliau dalis mirusiųjų jau laidojama skobtiniuose karstuose. Nei žemgaliai, nei latgaliai su mirusiu vyru nelaidojo žirgo, kaip darė žemaičiai ar aukštaičiai, nedėjo kapą ir raitelio bei žirgo aprangos daiktų, kaip darė kuršiai ir aukštaičiai. Tiesa, ir čia vyrų kapuose gana daug ginklų: net po keletą iečių, saviti platieji kovos peiliai — kalavijai, kurie visada padėti skersai mirusiojo kojų ar dubens. Moterų kape būdinga įkapė — kaplys. Žemgaliai kalbėjo savita kalba, kurios leksika vienais atvejais buvo artimesnė lietuviams, kitais — latviams.Rytiniai žemgalių kaimynai buvo sėliai. Apie šią baltų gentį žinome mažiausiai, nors jų vardas žinomas jau iš III – IV a. romėnų sudaryto žemėlapio. Sėlių gyventos ribos dab. Lietuvos teritorijoje atkuriamos pagal 1261 m. Mindaugo dovanojimo aktą. Atrodo, kad jų gyventa kairiajame Dauguvos krante. Rytuose — iki krivičių (slavų gentis) ir iki žemgalių — vakaruose. Pietiniai jų kaimynai buvo lietuviai, šiauriniai — latgaliai. Sėlių žemėse II – VI a. mirusieji laidoti iš smėlio supiltuose pilkapiuose, kurių apačią juosė akmenų vainikas. Šiuose pilkapiuose per keletą amžių palaidota keli ar net keliolika mirusiųjų. V – VI a. pilkapius pylė vis rečiau. Mirusiuosius laidojo nedegintus, bet ir toliau senuosiuose pilkapiuose arba šalia jų. Sėliams būdingi mirusiųjų laidojimo papročiai, jų nešioti papuošalai, naudoti įrankiai ir ginklai labai panašūs į latgalių. Latvių archeologai mano, kad nuo VIII – IX a. sėlių ir latgalių kultūra beveik nesiskiria. Panašūs sėliai ir į lietuvius: ir vieni, ir kiti laidojo pilkapiuose (tiesa, lietuviai supildavo vis naują pilkapį), panašūs papuošalai. Nors būta ir skirtumų: lietuviai mirusiuosius laidojo tik degintus, o sėliai tai darė retai. Be to, jie nelaidojo mirusiojo kartu su žirgu. Iš archeologinių duomenų galima spręsti, kad VI – VII a. sėlių žemė, atrodo, gerokai ištuštėjo ir šie plotai liko mažai gyvenami net iki XIV a. pabaigos. Lietuvoje nėra ir vėlyvų, gerai įtvirtintų sėlių piliakalnių, išskyrus Kupiškio (Aukštupių) ir Stirniškių piliakalnius. Apie sėlių kalbą duomenų maža. Matyt, tai tarpinė kalba tarp lietuvių ir latvių.Į šiaurę nuo Dauguvos, dabartinėje rytinėje Latvijoje gyveno dar viena didelė baltų gentis – latgaliai. Šį vardą žinome iš Henriko Latvio Livonijos kronikos, kurioje jie vadinami dviem vardais: latgaliais ir latviais. Latgaliai buvo didžiausia Livonijos krašto gentis. Dabartinė latvių kalba paveldėjo pagrindinius latgalių kalbos bruožus. Senajai latgalių žemei priklausė visa dabartinė Latgala ir didžioji Vidžemės dalis: pietuose, prie Dauguvos, jie ribojosi su sėliais, vakaruose, prie Aizkrauklės — Burtniekų ežero linijos, su lybiais, šiaurėje (maždaug dabartinė Latvijos-Estijos riba) su estais, o rytuose su Pskovo ir Polocko srityje gyvenusiais krivičiais. Latgalių genčių sąjungą sudarė kelios sritys, minimos rašytiniuose šaltiniuose (Imera, Talava, Idumeja, Kuoknesė, Atžėlė, Jersika).Dabartinės Lietuvos centrinėje dalyje – Nemuno dešiniajame krante (Neries, Nevėžio, Dubysos žemupiuose), kaip minėta, buvusieji kapinynai V-VI a. tarsi pasistūmė į šiaurę, Nevėžio baseino link. Nuo žemaičių teritorijos archeologai ją skiria pagal mirusiųjų deginimo papročio išplitimą. Joje sudeginti mirusiųjų kaulai buvo atnešami iš laužavietės ir supilami į duobutę, o įkapės sudedamos virš jų. XVI a. rašytiniai šaltiniai šios teritorijos gyventojus vadina aukštaičiais.Likusioje dabartinės Lietuvos rytinėje dalyje ir dabartinės Baltarusijos Šiaurės vakarų teritorijoje, tarp Šventosios ir Nemuno vidurupio vakaruose ir iki Svyrių bei Naručio ežerų rytuose – gyvavo Rytų Lietuvos pilkapių kultūra. Šie pilkapiai priklausė lietuvių gentims, o jų išplitimas rodo, kad kraštas buvo gana tankiai ir gausiai gyvenamas. Rytų Lietuvos pilkapiai yra nuo 5-6 iki 12-15 m skersmens. Po 0,8-1,5 m aukščio žemės sampilais IV – VI a. laidoti nedeginti, o V – VI a. pradėta laidoti deginti mirusieji. Pilkapiai būna išsidėstę grupėmis, nuo keleto iki kelių šimtų vienoje. Apie VII – VIII a., galutinai įsigalėjus mirusiųjų deginimo papročiui, išnyko pilkapiai apjuosti akmenų vainikais. Viename pilkapyje būna iki keleto kapų. Kapuose, kur iš laužavietės atnešti ir supilti kaulai, įkapių nedaug. Vyro kape — keletas apdegusių geležinių darbo įrankių ir ginklų: peilis, kirvis, yla, 1-2 ietigaliai, kartais antskydis. Moters kape — dažniausiai 1-2 moliniai verpsteliai, keletas papuošalų: lankinės segės, smeigtukai, rečiau apyrankės ir antkaklės.

3. BENDRUOMENINĖS SANTVARKOS IRIMAS. Gausėjo gyventojų, atsirado tobulesni geležiniai darbo įrankiai, plačiau imta naudoti gyvulių jėgą, todėl bendruomenės darbas pasidarė daug našesnis. V – VIII a. žmonės pradėjo kurtis arčiau dirbamų laukų, ir dauguma Lietuvos piliakalnių naudoti tik kaip laikinos slėptuvės pavojaus metu. Dalyje tyrinėtų Lietuvos piliakalnių visai nėra arba labai maža V – IX a. radinių, aptinkama tik įvairių įtvirtinimų liekanų. Kai kuriuose piliakalniuose I tūkstantmečio viduryje įrengiamos Šventyklos (Bačkininkėliai, Prienų raj.), kituose tokia šventykla užima tik dalį gyvenamo piliakalnio (Imbarė, Kurmaičiai, abu Kretingos raj.). Matyt, daugiau gyventojų gyveno piliakalnių papėdėse įsikūrusiose gyvenvietėse. Daugėjo ir toliau nuo piliakalnio esančių gyvenviečių, kurias archeologai vadina atviro tipo (neįtvirtintomis) gyvenvietėmis. V – VIII a. Lietuvoje buvo įrengti nauji, gerai įtvirtinti piliakalniai, kurių aikštelės tiktai 60—300 m2 dydžio (Bambininkai, Beižionys, Buivydonys, Rokiškis, Lavoriškės). Jie vadinami miniatiūriniais, ir manoma, kad juose buvo nedidelės pilys, kur gyveno turtais ir pareigomis išsiskiriančios šeimos. Toks pat procesas pastebimas ir laidojimo paminkluose: nuo V – VI a. ypač daugėja turtingų, įkapių gausumu išsiskiriančių kapų. Minėtinas V a. moters kapas Veršvuose (Kaunas), kario kapas Reketėje (Kretingos raj). Apie V – VI a. lietuvių ir jotvingių žemėse atsiranda itin turtingų karių, vadinamieji „kunigaikščių” kapai (Krikštonys, Lazdijų raj.). Lietuvoje bene garsiausias toks kapas rastas Taurapilio pilkapyne (Utenos raj). ir datuotas V a. – VI a. pradžia. Šis „kunigaikščio” kapas ir jo palydos kapai, rasti vakarinėje pilkapyno dalyje, labai skiriasi nuo kitų kapų. Mirusieji ten palaidoti su žirgais (atrodo, tai pirmieji tokie kapai lietuvių pilkapynuose), kapuose daug ginklų (kalavijas, kovos kirviai, ietys, skydai, kovos peiliai), o įkapių puošnumas (paauksuoti sidabriniai makščių apkalai, sidabrinės paauksuotos sagtys, sidabru puošti pentinų diržai, sidabrinė ankaklė, žiedas, apyrankės) rodo visuomenės turtinį susisluoksniavimą. Visoje Lietuvoje paplinta vienašmeniai kalavijai – tik turtingų karių ginklai. Nuo V – VI a. pasirodo ir sidabro papuošalų lobiai, kuriuose randami puošnūs ir sunkūs daiktai (antkaklės sveria 1,5-2 kg). Nuo VIII a. į kapus paprastai jau nebededama nei sidabrinių antkaklių, nei apyrankių. Sidabras tapo šeimos turtu ir jis neužkasamas kartu su mirusiu šeimos nariu, o paveldimas.Taigi I tūkstantmečio viduryje Lietuvoje Atsiranda teritorinės bendruomenės, išsiskiria savarankiškos šeimos, itin turtingi bendruomenės nariai, kurie ir tvarkė bendruomenės reikalus, buvo karo vadai; didėja socialinė diferenciacija. Kita vertus, V – VIII a. ne tik pagausėjo gyventojų, bet ir pradeda vienodėti baltų materialinė kultūra. Paplito vienodi gintaro karoliai, lankinės segės ir kiti vietiniai dirbiniai. Visoje Lietuvoje paplinta lipdyta lygiu paviršiumi ir lipdyta grublėtu paviršiumi keramika.

V. LIETUVA VALSTYBĖS SUSIDARYMO IŠVAKARĖSE

1. VAKARŲ BALTAI IR VIKINGAI. Archeologai priešpaskutinį proistorės laikotarpį vadina vėlyvuoju geležies amžiumi (IX – XIII a.). Tačiau kai kurie pakitimai darosi matomi kiek anksčiau, o labiausiai materialinė kultūra visame Rytų Pabaltijyje ir Lietuvoje keičiasi II tūkstantmečio pradžioje (X – XII a.). Tai tarsi valstybės susidarymo išvakarės. Vėlyvajame geležies amžiuje iš esmės pasikeitė ir baltų genčių aplinka. Nuo VIII a. iki XI a. vidurio visą Europą ir baltų gentis, ypač gyvenusias prie jūros, siaubė Skandinavijos gyventojai, vadinti vikingais, normanais ir žuvėdais. Dažnai buvo puolama turtingiausia prūsų žemė — Semba. Paskutinį kartą į Sembą ir prūsų žemes danai buvo įsiveržę 1210 metais. Anksti su karingais vikingais susidūrė ir kuršiai. Bremeno-Hamburgo arkivyskupas Rimbertas (miręs 888 m.) pateikė ilgoką vikingų karų su kuršiais aprašymą: „Toli nuo jų (švedų) yra gentis, vadinama kuršiais (Cori), kadaise priklausiusi švedų valdžiai, bet jau gerokas laikas praėjęs, kaip jie sukilo ir stengėsi tapti nepriklausomi. Pagaliau danai, tai žinodami, minėtu laiku (853 m.), kai ponas vyskupas (Ansgaras) jau buvo nuvykęs į švedų šalį, surinko daugybę laivų ir nuvyko į jų (kuršių) tėvynę, norėdami jų turtus išplėšti ir juos sau pavergti. O ta valstybė turėjo 5 sritis”. Kitais metais (854 m.) švedų karalius Olafas su didele kariuomene vėl atplaukė į kuršių žemę, paėmė ir sudegino miestą, vadinamą Seeburg (matyt, dab. Gruobinia, Latvija), o po penkių dienų žygio užpuolė kitą kuršių miestą Apulia (dab. Apuolė, Skuodo raj.). Ši pilis buvo apsupta net aštuonias dienas, ją esą, gynė net 15 000 karių, o pasiekus paliaubas, kuršiai atidavė pagrobtus turtus ir dar pridėjo po pusę svaro sidabro už kiekvieną mieste buvusį žmogų (aišku, gynėjų ir turtų skaičiai gerokai padidinti). Tai, kad Kuršą sudarė kelios žemės, patvirtina ir vėlesni rašytiniai šaltiniai. Kuršiai ir prūsai, savo ruožtu, laivais taip pat pasiekdavo Skandinaviją ir ne tik plėšė pakrantes, bet ir prekiavo, vežė savo prekes pirmiausia į Gotlando salos Visbio uostą, į švedų Birkos miestą. Tokius ryšius patvirtina baltų kalbose išlikę švediškos kilmės matų, įrankių ir terminų, susietų su prekyba, pavadinimai (birkavas, vaizbūnas ir kiti) ir skandinavų rašytiniai šaltiniai. Adomas Bremenietis (XI a. parašęs Hamburgo vyskupų istoriją) kuršius vadino „žiauriausia gentimi”, kurios visi vengia. Kuršiai ne tik juroje plėšikavo, bet ir ne kartą (1042, 1050, 1070, 1203, 1210 – 1213) nusiaubė Skandinavijos pakrantes. Danijos karalius 1050 m. net paskyrė specialų karo laivyno vadą, kuris turėjo kovoti su kuršių piratavimu, o Danijos bažnyčiose buvo įvesta speciali malda: „O, Dieve, apsaugok mus nuo kuršių!”. Baltai bene daugiausia Skandinavijoje pirkdavo ginklų (kalavijų, kovos kirvių, iečių), o patys išveždavo irgi ne vien žaliavas, bet ir savo gaminius. Gotlando saloje aptinkama baltiškų papuošalų: antkaklių, segių, smeigtukų ir kitų. Baltų kraštuose vikingai buvo įkūrę savo karines-prekybines kolonijas. Semboje, Viskiautų vietovėje, yra didelis skandinaviškas kapinynas (apie 50 pilkapių), panaši kolonija buvo prie Gruobinios (šalia Liepojos), bei prie Truso (prie Elbliongo, dab. Lenkija). Galbūt tokios prekybinės vietos buvo Apuolės pilis bei Klaipėdos ir Palangos uostai. Pastarojo meto archeologiniai tyrimai Vakarų Lietuvoje rodo, kad šioje srityje X a. pabaigoje – XI a. pastebimas ryškus kultūrinis pakilimas. Šiuo laikotarpiu atsirado didelių gyvenviečių (Palangoje ir prie Žardės piliakalnio, Klaipėdos raj.), kuriose gyveno įvairių etninių grupių gyventojai. Tų gyvenviečių mediniai pastatai išsidėstę prie gatvių, amatininkai gyveno atskirai pagal savo specializaciją, net apie 12% visų jų gyventojų vertėsi prekyba. Šie ir kiti bruožai leistų tokius X – XI a. centrus Vakarų Lietuvoje kaip Palanga vadinti protomiestais. Jie, kaip garsi Birka Švedijoje, buvo prekybos ir administracijos centrai, kurie niekada netapo miestais. XII a. visoje Vakarų Lietuvoje tarsi pastebimas kultūrinis nuosmukis. Šis regionas visada buvo baltų prekybos kraštas, ir iškilę prekybos amatų centrai veikė palyginti mažą aplinkinį regioną, o jų trumpas suklestėjimas ir sunykimas tiesiogiai susijęs su prekyba.

2. LIETUVIŲ GENČIŲ SĄJUNGOS IŠKILIMAS. IXa. susiformavo feodalinė senosios Rusios valstybė. Jos kunigaikščiai stengėsi išplėsti savo valdas baltų gyventose žemėse. Rusų metraščiai (Pasakojimas apie senuosius laikus) mini ne vieną tokį žygį į lietuvių ir jotvingių genčių žemes (983, 1038, 1040, 1044, 1058, 1112 m.). Rusios valstybei susiskaldžius ir nusilpus, nuo XII a. antrosios pusės lietuviai patys ima pulti Rusios žemes (1162, 1180, 1198 m.). Voluinės, Černigovo, Smolensko žemes jie puldinėjo beveik nuolat. Su Rusios kunigaikštystėmis anksti susidūrė latgaliai bei sėliai. Tik XII a. ten susikūrė iš dalies nuo Polocko, Naugarduko ir Pskovo priklausančios kunigaikštystės (Jersika, Kuoknesė).X a. formavosi ir Lenkijos valstybė, kuri taip pat dažnai puldinėjo savo šiaurinius kaimynus – prūsus ir jotvingius. Puolimai tapo dažnesni ir labiau organizuoti po Lenkijos apsikrikštijimo 966 metais. Į Prūsiją pradedami siųsti misionieriai. 997 m. prūsai nužudė vyskupą Vaitiekų (Adalbertą) ir jo palydą. Kvedlinburgo (Vokietijos miestas) analai pasakoja apie kito misionieriaus Brunono Bonifacijaus (šv. Bonifacas — Bruno Kverfurtietis) 1009 m. kelionę į Lietuvos Rusijos pasienį krikštyti lietuvių. Tai pirmasis Lietuvos vardo (Lituae) paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose. Netrukus 1040, 1113 ir 1132 metais Lietuvos vardas pasirodo ir Rusios metraščiuose, o nuo XII a. jau dažnai minimas aplinkinių kraštų šaltiniuose. Manoma, kad Lietuvos vardas kilo iš upėvardžio Lietauka (nedidelis upelis, apie 30 km į šiaurės vakarus nuo Kernavės, Neries upės intakas). Iš pradžių šiuo vardu, matyt, vadinta tik nedidelė, prie šios upės gyvenusi, gentis ir jos žemė. Joje jau kiek vėliau iškilo tokie garsūs Lietuvos valstybės centrai kaip Kernavė, Trakai, Vilnius. Susidarius lietuvių genčių sąjungai, apie šį branduolį susijungusios gentys, o vėliau ir valstybė perėmė Lietuvos vardą.

3. MATERIALINĖS IR DVASINĖS KULTŪROS RAIDA. Archeologų duomenimis, I tūkstantmečio pabaigoje – II tūkstantmečio pradžioje didelę pažangą padarė verslai – žemdirbystė ir gyvulininkystė. Žemdirbystėje įsigali dvilaukis ir primityvus trilaukis. Manoma, kad Lietuvoje nuo XII a. vyravo pūdyminė žemdirbystė. I tūkstantmečio pabaigoje – II tūkstantmečio pradžioje visame Rytų Pabaltijyje atsirado naujų formų noragai. Tokių noragų rasta Maišiagalos piliakalnyje. Atrodo, kad ne vėliau kaip XII a. atsiranda ir naujo tipo arimo padargas – dvidantė žagrė su geležiniais noragais. Plačiaašmeniai kirviai išstūmė iki tol naudotus siauraašmenius, atsiranda geležiniai pjautuvai su dantukais, būdingi visai feodalinei epochai ir išlikę net iki XX a. pradžios. Vienas iš jų variantų vadinamas „lietuviškuoju”. Gaunamas didesnis grūdų derlius: daugelyje tyrinėtų piliakalnių randama suanglėjusių grūdų liekanų (ypač daug jų, net apie 20 kultūrų, rasta Maišiagaloje). II tūkstantmečio pradžioje atsiranda rankinės sukamosios girnos. Lenkų metraštininkas V.Kadlubekas mini, kad Lenkijos karalius Kazimieras Teisingasis 1192 m. jotvingių krašte sudegino „pilis, aukštus pastatus ir svirnus su javais”. Rusų metraščiai sako, kad 1254 – 1255 m. rusų kariuomenė užpuolusi jotvingių krašto kaimą, kuriame buvo vos du kiemai, rado tiek daug grūdų, kad jų užteko pamaitinti visus karius, pašerti žirgus. IX – XIII a. piliakalniuose apie 90-96% visų randamų gyvulių kaulų yra naminių gyvulių. Daugiausia valgyta jautiena bei kiauliena. Daugėja kapų su žirgais. Vadinasi, auginti ne tik arkliai, bet ir karo žygiams naudoti žirgai. Žvejyba bei medžioklė ir toliau buvo tik pagalbinis verslas. X – XIII a. maistui daugiau medžiota kanopiniai žvėrys ir vis dažniau kailiniai žvėreliai, kurių kailis tapo brangia preke.Vis sparčiau rutuliojosi profesionalieji amatai. Šiuo metu, kaip atskiri verslai, išsiskyrė geležies rūdos gavyba, kalvystė, atsirado juvelyrų, išmokta daug techninių metalo apdirbimo naujovių. XI – XII a. kalviai nukaldavo daug tobulesnius darbo įrankius ir ginklus (jau minėti plačiaašmeniai kirviai, kalavijai, specialūs kovos kirviai ir peiliai, damaskinio plieno ietigaliai, šalmai ir šarvai). IX – XII a. geležinių dirbinių, palyginti su ankstesniais laikotarpiai sumažėjo, bet gaminta daugiau plieno, išmokta geležį geriau įanglinti. Metalurgų ir kalvių produkcija prilygo kaimyninių kraštų – Lenkijos, Rusios kalvių dirbiniams. Tiek vokiečių, tiek rusų metraštininkai lietuvių ginklu vertino, kaip ypatingai gerą karo grobį. Juvelyrai ir toliau gamino įvairiausius metalinius papuošalus (seges, smeigtukus, apyrankes, antkakles ir kita), kurių dauguma tikri taikomojo meno kūriniai. Dažniausiai tai žalvariniai, rečiau sidabriniai lieti arba šaltai nukalti dirbiniai. IX – XIII a. itin populiarus tapo geležies dirbinių (papuošalų, žirgo aprangos reikmenų, ginklų) sidabravimas. Kai kurie papuošalai supinti iš įvairaus storio vielos. Juvelyrinio meno lygis rodo, kad šis amatas jau buvo paveldimas. Meistrai gyveno prie stambių centrų. Jų sodybos rastos Aukštadvaryje, Eketėje, Mažulonyse, Kernavėje, Vilniuje. Kapinynuose aptinkami juvelyrų kapai (Sargėnai, Kaunas), kur viename kape aptikta apie 220 žalvario dirbinių laužo (iš viso apie 5 kg), panašūs juvelyrų kapai rasti Graužiuose (Kėdainių raj.). Juvelyrų profesionalumą rodo ir tai, kad mokėta vielą tempti, šlifuoti, spausti, pinti, graviruoti, kniedyti ir kitaip apdirbti.Apie X – XI a. ribą Lietuvoje pradėta žiesti puodus. Nors dar iki XIII a. vartota ir lipdyta keramika, bet puodininkystė irgi pamažu tampa savarankišku amatu. Sukamosios girnos rodo, kad lietuviai mokėjo tašyti akmenį, o gausūs piliakalnių ir prie jų esančių gyvenviečių tyrimai liudija, kad būta ir dailidžių, kurie statė ne tik namus, bet ir gynybinius piliakalnių pastatus, įtvirtinimus. Islandų Egilio saga aprašo kuršių žemėje buvusios pilies apiplėšimą 925 m., mini ten buvusius daugelį gyvenamųjų ir ūkio pastatų. Vienas šių namų esąs dviejų aukštų, o kitame name – didelė pilies salė, kurioje vykdavo puotos. XII – XIII a. pamažu įsigali horizontaliosios audimo staklės ir pakeičia iki tol naudotas vertikaliąsias, atsiranda medžio apdirbimo staklės.Prekybą skatino ne tik žaliavų poreikis, ypač sidabro dirbinių gamybai, bet ir atsiradusios turtingos šeimos, kurios norėjo ir galėjo įsigyti daugiau prabangos prekių. Jau minėta apie prekybinius ryšius su Skandinavija, iš kur baltai įsiveždavo sidabro, kai kurių papuošalų ir ginklų (X – XII a. svarbi prekė iš ten buvo ginklai), išaugo prekyba su Rusios miestais, iš kur įsiveždavo kai kurių ginklų, darbo įrankių (šiferinių verpstukų), papuošalų (ypač stiklo dirbinių). Lietuvoje XI – XII a. turtingų vyrų kapuose dažnai randama svarstyklių ir svarelių. Svarstyklėmis sverdavo ne tik metalą, bet ir pinigus, kol apyvartoje buvo sidabro lydiniai. Lietuvoje buvo dvejopa matų sistema: skandinaviškoji ir rytietiška. VIII a. pabaigoje – XII a. viduryje Lietuvoje apyvartoje buvo tik Vakarų Europos ir Rytų kraštų monetos bei sidabro lydiniai. XII-XIV a. jau vartojami vietiniai pinigai — taisyklingos pusapvalės lazdelės formos, daugiau kaip 100 gramų svorio sidabriniai lydiniai – ilgieji. Tokių pinigų lobiai (daugiau kaip 30 vietų) rasti prie pagrindinių XIII – XIV a. Lietuvos ekonominių centrų ir prekybos kelių. Didžiausias XIII a. lobis Lietuvoje rastas prie Vilniaus (Rybiškių lobis), kuriame buvo per 500 sidabro ir apie 30 Naugarduko bei Kijevo grivinų. XIV a. šiuos sidabro lydinius pakeitė trikampio pjūvio ilgieji.Turtinės diferenciacijos didėjimas atsispindi ir rašytiniuose šaltiniuose. Keliautojas Vulfstanas, 887 – 901 m. prekybos reikalais lankęsis Truso mieste, aprašė prūsų kraštą. „Joje daug pilių ir kiekvienoje yra kunigaikštis […] Kunigaikščiai ir diduomenė geria kumelių pieną, neturtingi ir vergai geria midų. Tarp jų daug karių”. Archeologai turtinę nelygybę pastebi tyrinėdami kapinynus. I tūkstantmečio pabaigoje gausėja kapų su turtingu inventoriumi, geresniais ginklais, brangiais papuošalais. Daugėja karių kapų su brangia įkape – kalaviju. Labai padaugėja žirgų su turtinga apranga kapų. Daugiausia žirgų kapų yra Rytų Lietuvos pilkapių srityje ir Vidurio Lietuvoje. Kariai laidoti sudeginti, o žirgai užkasti nedeginti. Žirgams skiriama atskira vieta kapinyne, jų kapų XI – XII a. atsiranda labai daug. Žinomi ištisi žirgų kapinynai (Vidurio Lietuvoje — Graužiai, Ruseiniai, Pakapiai, Rimaisiai, Veršvai; Užnemunėje – Nendriniai, Pakalniškiai; Rytų Lietuvoje – Čiobiškis ir kt.). Kai kurie žirgai užkasti su itin brangia ir puošniai sidabruota apranga. Tokie karių su brangiais ginklais bei žirgų kapai rodo buvus karines organizacijas.IX – XIII a. Lietuvos teritorijoje jau buvo keleto tipų gyvenviečių: galingais įtvirtinimais apsaugotos pilys, prie jų buvusios gyvenvietės ir toliau nuo pilių buvę kaimai. Piliakalniuose ir gyvenvietėse gyvenamieji namai statyti antžeminiai, mediniai, be pamatų, iš gulsčių, kampuose sukirstų rąstų. Medines pilis juosė ant pylimų suręstos medinės gynybinės sienos, kartais su bokštais (Ąsotės piliakalnis, Latvija), su vartais (Imbarė, Įpiltis), su tiltais per gynybinius griovius. Archeologai mano, kad iš apie 950 dabar Lietuvoje žinomų piliakalnių apie pusė naudoti ir valstybės susidarymo išvakarėse (tyrinėta tik apie 45 vėlyvieji piliakalniai). Šių piliakalnių dydis ii gynybiniai įtvirtinimai gerokai skiriasi. Apie 80% vėlyvųjų piliakalnių yra vienas didelis pylimas, už kurio buvęs gilus griovys, du ir daugiau pylimų įrengta tik apie 15% visų piliakalnių. Jų šlaitai statūs, apie 10-30 m. aukščio. Apie 6% visų piliakalnių turi priešpilį (prieš pilies silpniausią vietą įrengta gynybai skirta piliakalnio aikštelės dalis ar net atskiras piliakalnis), o apie 11 % — papilį (įtvirtinta piliakalnio papėdės gyvenvietė, kaip Kernavės Pilies kalnas). Daugumos vėlyvųjų piliakalnių (apie 60%) papėdėje įsikurdavo gyvenvietės, kurios paprastai būdavo 1-6 ha ploto, o atskirais atvejais (Kernavė, Šatrijos kalnas, Vilnius) tokia gyvenvietė užima keliolika hektarų. Iš šio meto žinome ir labai didelių piliakalnių, kurių aikštelės yra 1-2 ha dydžio (Bražuolė, Eketė), arba net jų kompleksus (Kernavė, Vilnius). Be abejo, didieji piliakalniai – tai iškilusių žemių administraciniai, amatų ir prekybos centrai, kunigaikščių buveinės, besiformuojančios valstybės užuomazga.II tūkstantmečio pradžioje toliau nyksta Lietuvoje gyvenusių genčių materialinės ir dvasinės kultūros skirtumai: vienodėja darbo įrankiai, ginklai, keramika ir papuošalai. Nuo XII a. pabaigos – XIII a. pradžios visoje Lietuvoje mirusieji laidojami senkapiuose, daugiausia sudeginti. Rytų Lietuvoje XII a. formuojasi žemių konfederacijos centras. Būsimos valstybės branduoliu tapo lietuvių ir jų vakarinių kaimynų aukštaičių genčių sąjunga. Teritorijoje tarp Nemuno ir Neries, kur buvo Lietuvos žemė ir svarbiausi jos istoriniai centrai – Kernavė, Trakai, Vilnius, – formavosi ekonominiai, prekybiniai ir galbūt religiniai centrai.

VI. SENASIS BALTŲ TIKĖJIMAS

Senąją baltų pasaulėžiūrą neįmanoma atkurti vien iš rašytinių šaltinių, nes jų nedaug. Be to, dauguma jų vėlyvi ir parašyti svetimšalių autorių – krikščionių, kuriems pagonybė buvo svetima, sunkiai suprantama ir nepriimtina. Papildomų duomenų apie senąjį baltų tikėjimą pateikia archeologija, nors paminklų, ypač radinių, tiesiogiai susijusių su kultu, mažai, jie labai menkai tyrinėti ir gana įvairiai interpretuojami. Daug autentiškų žinių apie tai, kaip baltai suvokė pasaulį, išliko tautosakoje, ypač mitologinėse sakmėse, padavimuose.Baltų gentys ir etniniu, ir materialinės kultūros atžvilgiu buvo labiau panašios, negu skyrėsi, todėl jų pasaulėžiūroje irgi turėjo būti daug bendro. Žinoma, mitologiniai skirtumai rodo ir regiono ypatumus, o kiekvienos genties tikėjimuose buvo ir savitų bruožų, kuriuos geriausiai rodo laidojimo papročiai, ornamentų įvairovė.Baltų pasaulėžiūra proistorės laikotarpiu kito. Kaip ir daugumos žemdirbių tautų, baltų pasaulėžiūros pagrindas buvo gamtos kultas, animistinis gamtos suvokimas. Dievybėmis laikė žemę ir dangaus kūnus — saulę, mėnulį, žvaigždes – ar juos, ir kai kuriuos gamtos reiškinius valdančius viešpačius. Baltų formavimosi laikotarpiu vakarų baltai savo mirusiuosius laidojo pilkapiuose ir plokštiniuose kapinynuose. Mirusiųjų deginimo paprotys pamažu nyko, bet mirusieji ir toliau buvo laidojami žemėje, o kapavietėm įrengti naudoti akmenys. Rytų baltai iš šio laiko beveik nepaliko kapų, bet, atrodo, kad kapavietės įrengdavo paprasčiau, mirusiuosius degindavo.Baltų pasaulėžiūros orientaciją pagal priešpriešą Vakarai-Rytai, pastebėjo ir mitologijos tyrinėtojas N. Vėlius. Jo manymu, baltų pasaulėžiūra turi daug žemdirbių ir gyvulių augintojų pasaulėžiūrai būdingų bruožų ir sudarė sistemą. Maginėmis apeigomis jie siekė gauti didesnį derlių ir išsaugoti jį, apsaugoti gyvulių bandas. Tos apeigos buvo atliekamos šventyklose ar kitose kulto vietose, kurių, deja, neįmanoma atkurti. Dalis apeigų buvo atliekama ir laidojimo vietose. Šiuo metu Lietuvoje saugomos 59 alkavietės (galimos kalendorinių, šeimos ar bendruomenės švenčių, jų apeigų vietos) bei 166 mitologiniai akmenys. Jų amžius įvairus. Manoma, kad akmenys, kuriuose yra, pasak legendų, įspaustos įvairių gyvulių bei žmonių pėdos ar išgręžta nemažai duobučių, naudoti pagoniškoms apeigoms dar žalvario ar ankstyvajame geležies amžiuje. Kitų mitologinių akmenų apeiginio naudojimo pradžia kol kas dar tiksliau nenustatyta. Dauguma jų datuojami jau II tūkstantmečiu po Kristaus gimimo. Archeologiniai tyrimai leidžia spėti, kad I tūkstantmetyje po Kr. gim. būta ir kitokių šventyklų. Bačkininkėlių (Prienų raj.) ir Kurmaičių (Kretingos raj.) piliakalniuose rasta ovalių apie 4 x 6 m dydžio medinių statinių liekanos. Tokių statinių viduje, atrodo, būta medinio stulpo (stabo?). Diskutuotina, ar buvo baltų šventyklos ir ar buvo garbinami stabai. Baltų stabų archeologai nerado, alkavietėse nėra storesnio kultūrinio sluoksnio. XIV a. rašytiniai šaltiniai mini šventus miškus ir apeigines vietas, tačiau joks šaltinis iki XII a. nemini baltų šventyklos ir dievų atvaizdų — stabų. Skirtingas mirusiųjų orientavimas gretimuose, be abejo, vienai genčiai priklaususiuose kapinynuose, matyt, bent jau vėlyvajame geležies amžiuje, priklausė nuo to, kur, tos genties suvokimu, buvo mirusiųjų pasaulis.Mirusieji, baltų manymu, gyveno po žeme arba už horizonto. Vanduo, žemė, akmuo, vėliau ugnis buvo ta substancija, per kurią patenkama į mirusiųjų pasaulį. Dangaus, kaip mirusiųjų buveinės, į kurią patenkama per ugnį, samprata įsigali kartu su kremacijos papročiu. Svarbi vieta skiriama tarpgentinėms dykroms. Dykros skyrė gentis, o genčių kapų orientacija į dykrų pusę rodo, kad jos buvo sakralizuotos. Pasaulio suvokimą rodo ir naudotų daiktų ornamentai. Plinkaigalyje (Kėdainių raj.) turtingo vyro V – VI a. kape rastame geriamojo rago apkalė pavaizduota to meto pasaulio sistema. Šiame pasaulyje buvo tarsi trys lygiai: dangus, simbolizuojamas briedžių ir lietaus, viduryje žemė, vaizduojama žmonių ir vandens paukščių (ančių) figūromis ir žemiausiai — požemis, apkalė parodytas gyvačių ar žalčių ir vandens simboliais. To meto baltų vyriausieji dievai buvo, matyt, dar iš labai senų laikų atėjusios deivės Laima, Žemyna, Ragana. Garbinti ir vyriški, „naujesni” dievai — Perkūnas ir kiti. Jų hierarchija nėra galutinai nustatyta ir, greičiausiai, ji nebuvo itin griežta. Iš viso, vargu ar buvo vyriausiasis, griežtai apibrėžtas dievas. Kiekvienas dievas ir deivė turėjo „savo sritį” ir joje „tvarkėsi” gana savarankiškai. Galbūt V – VIII a. įvykusį didelį gyventojų pasaulėžiūros pakitimą, kada didesnėje Lietuvos dalyje vėl sugrįžta prie mirusiųjų deginimo, galima sieti su dangaus ir ugnies dievo Perkūno iškilimu. Su saulės kultu siejama ir atsiradę simboliniai žirgų kapai ar žirgų aukos (nors šis reiškinys gali būti aiškinamas ir kitaip, pvz., kario-raitelio kapas). Žirgų aukos būdingos ne tik baltams, tai — visos Europos tikėjimo dalykas.Archeologiniai duomenys nepatvirtina, kad I tūkstantmečio po Kr. gim. viduryje būtų buvusi žmonių grupė, užsiimanti vien sakraline veikla. XIV – XVI a. rašytiniai šaltiniai mini baltų (ypač prūsų) krivius, vaidilas, vaidilutes, jų šventyklas. Formuojantis atskiroms baltų žemėms, išsiskiriant turtingoms šeimoms, iškyla genčių vadai, kurių valdžios autoritetui laikyti reikėjo ir ideologinės paramos. Genties žyniu galėjo būti bendruomenės vadas. Valstybės formavimosi pradžioje vyriausiojo žynio funkcijas, matyt, atliko pats kunigaikštis. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas popiežiaus pasiuntiniams aiškino: „Mes garbiname dievą pagal savo apeigas ir visi turime vieną dievą”. Atskiros gentys, matyt, turėjo savo žynius. Jų hierarchija, organizacija ir vaidmuo proistorinėje baltų visuomenėje – neaiškus, bet, matyt, griežtos sistemos ir nebuvo. Laidojimo paminklų tyrimai, mirusiųjų laidojimo papročių kitimai rodo, kad kiekviena gentis išlaikė savitus papročius.

LDK NUO VALSTYBĖS SUSIDARYMO IKI LIUBLINO UNIJOS

I. VALSTYBES SUSIDARYMAS

1. LIETUVIŲ ŽEMĖS IR KAIMYNAI XIII A. PRADŽIOJE. XII-XIII a. sandūroje lietuvių genčių žemės vis dar buvo Europos periferija, kurią aplenkdavo žemyno raidą lėmę įvykiai, nepasiekdavo krikščioniškojo, katalikiškojo pasaulio universalios jėgos — popiežiai ir Šventoji Romos imperija. Čia dar nebuvo užsimezgęs sudėtingas tarptautinių santykių mazgas.

Tuo metu lietuvius vis dažniau ėmė minėti kaimynų — rusų, lenkų — metraščiai ir kronikos, prisidėjo ir Livonijos bei Vokiečių ordino metraštininkai. Apie Lietuvos vidaus būklę jie rašė nedaug, daugiausia — apie išties gausius lietuvių ir jų kaimynų karinius susidūrimus: 1200—1236 m. buvo užfiksuota per 40 lietuvių žygių. Padėtis kaimynų žemėse ir lietuvių santykiai su jais turėjo didelės įtakos Lietuvos gyvenimui.

Santykiai su kaimynais. Trumpalaikė ir nepastovi lietuvių genčių priklausomybė nuo Kijevo Rusios jau buvo užmiršta. XII a. pabaigoje bus buvęs sustabdytas rytų slavų skverbimasis į lietuvių žemes (tai liudija Breslaujos ir Zaslavlio pilys). XIII a. pradžioje lietuvių žemių kaimynėmis rytuose ir pietuose buvo Kijevo Rusios skeveldros — Polocko, Haličo-Voluinės kunigaikštystės ir kitos. Ir tos kunigaikštystės buvo draskomos vidinių nesutarimų, skaldėsi. Į jas lietuvių būriai rengė grobiamuosius žygius. Kai kurie iškilę lietuvių kunigaikščiai giminiavosi su rusų kunigaikščiais. Antai Dangeručio duktė buvo ištekinta už Jersikos kunigaikščio Vsevolodo (Visvaldžio), kiek vėliau – Dausprungo duktė – už Haličo kunigaikščio Danilos. Buvo ne tik kariaujama, buvo sudaromos sutartys prieš bendrus priešus — 1212 m. Dangeručio sutartis su Naugardu prieš Livoniją, 1219 m. 21 kunigaikščio sutartis su Voluine. Taip pamažu formavosi naujoviškų, galima sakyti, tarpvalstybinių santykių elementai.Galimas dalykas, kad būtent tuo metu lietuvių kunigaikščiai ėmė skverbtis į rusų žemes, padarė pavaldžią nedidelę Minsko kunigaikštystę (jos kunigaikščiai XII a. pabaigoje nebeminimi to meto šaltiniuose), užėmė Breslaują. Akivaizdu, kad lietuviai domėjosi žemėmis prie Nemuno aukštupio kairiųjųintakui kurios buvo baltų ir slavų sandūros arealas, XIII a., be abejo, etniškai mišrios. Čia jau stovėjo rusų pilys — Gardinas, Naugardukas ir kitos. Jų ryšys su savo metropolijomis — Voluine ar Polocku — negalėjo būti itin glaudus. Šios žemės, vadinamoji Juodoji Rusia, gana anksti pateko Lietuvos žemės įtakon. Tai, veikiausiai, susiję su totorių-mongolų įsiveržimu.Rytų Europą sukrėtė šis įsiveržimas. 1238 – 1242 m. chano Batijaus daliniai nusiaubė Rusios kunigaikštystes, išgąsdino visą Europą. Jų valstybė, Aukso Orda, išplėtusi savo siuzerenitetą beveik visai Rusiai, kiek vėliau tapo augančios Lietuvos valstybės priešininku Rusioje. Batijaus žygių metu totorių daliniai, atrodo, pačių lietuvių žemių nepasiekė. Kiek vėliau, įsikišdami į lietuvių ir rusų kunigaikštysčių santykius, jie pasiekdavo lietuvių žemes, nusiaubdavo jas. Grėsmingiausias buvo Burundajaus vadovaujamas žygis 1259 metais. Bet šie antpuoliai kokio nors didesnio poveikio lietuvių žemių raidai nepadarė, jų valstybingumui negrėsė. O lietuvių santykius su rusų kunigaikštystėmis veikė – ardė periferinių rusų žemių ryšius su kunigaikštysčių branduoliu, apskritai susilpnino rusų žemes.Kiti lietuvių kaimynai XII – XIII a. sandūroje buvo giminingos baltų gentys: jotvingiai (sūduviai), prūsai, nadruviai ir skalviai, kuršiai, žemgaliai, latviai bei sėliai. Šitose gentyse jau buvo ryškus socialinis susisluoksniavimas, kilo genčių vadai, kai kur, pvz.., Žemgaliuose — jų vietą užimantys kunigaikščiai. Visos šios gentys dar nebuvo sukūrusios valstybės, ypatingas jų gyvenimo ženklas buvo grobiamieji antpuoliai, kaip antai, gausūs prūsų žygiai į lenkų žemes. Susidūrus su kaimyninių valstybių agresija, teko sunkiai ginti savo laisvę. Pavyzdžiui, jotvingiai kovojo su rusų ir lenkų kunigaikščiais.Kaip tik šiuo metu ėmė iš esmės keistis prie Baltijos gyvenančių baltų genčių padėtis. Jos buvo katalikų misionierių veiklos objektas. Baltijos valstybės, visų pirma Danija, stengėsi pajungti jas savo valdžiai, kaimynai – užgrobti jų žemes. Prūsų-mozūrų pasienyje XIII a. pradžioje Mazovijos kunigaikščiai skverbėsi į prūsų žemes, Padaugavyje, latvių žemėse, vasalinių Kuoknesės ir Jersikos kunigaikštysčių padedamas stengėsi įsitvirtinti Polockas.XII a. pabaigoje šiame regione, ypač Padauguvyje, labai suaktyvėjo Siaurės Vokietijos miestų pirkliai bei vienuoliai. Jų misijoms organizuoti 1186 m. buvo įsteigta Ikškilės vyskupystė Dauguvos žemupyje. Jos vyskupai nesitenkino taikiomis misijomis, nuo 1198 m. imta skelbti kryžiaus žygius į Paudaguvį, į baltų genčių ir lybių bei estų žemes. Žygių tikslas buvo ne tik pakrikštyti pagonis, bet ir užgrobti jų žemes. Į žygius daugiausia buvo kviečiama Vokietijoje, visas krikščionių judėjimas įgijo vokišką pobūdį, jį rėmė Šventosios Romos imperijos, t. y. Vokietijos, imperatoriai. Kryžininkus skatindavo ir laimindavo Romos popiežiai, greta imperatorių jie ėmėsi koordinuoti krikščionių veiksmus. 1201 m. buvo įkurta Ryga, 1202 m. įkurtas karinis vienuolių Kristaus riterių brolijos ordinas, vadinamas Kalavijuočių ordinu. Buvo plečiami nukariavimai, nes susiskaldžiusios, valstybės dar nesukūrusios latvių, lybių ir kitos gentys nepajėgė sėkmingai priešintis. Čia buvo skelbiama krikščionybė, pagonys krikštijami ir kartu užgrobtose naujakrikščių žemėse susikūrė vokiečių vienuolių, riterių ir pirklių valstybė, pajungusi vietinius gyventojus. Ši federacinė Kalavijuočių ordino, katalikų vyskupysčių ir Rygos miesto valstybė įėjo į istoriją Livonijos vardu.Lietuvių būriai ne kartą įsiveržė į Livoniją, pereidavo latvių ir lybių žemes, pasiekdavo estų žemes (1205, 1207, 1213, 1214, 1218 – 1219, 1221 m.), kovodami su vienuoliais riteriais ir siaubdami Livonijos valdinių sodybas. Lietuviai ne kartą teikė pagalbą kuršiams, žemgaliams ar Jersikos kunigaikščiui (1210, 1214, 1229 m.). Plėsdami agresiją bei atsakydami į lietuvių puolimus, livoniečiai irgi surengė porą žygių į lietuvių žemes (1208, 1229 m.).Sudėtinga padėtis klostėsi ir prūsų pasienyje su lenkais. Mazovijos, susiskaldžiusios Lenkijos dalies, kunigaikščiai, net ir remiami popiežių, nepajėgė įsitvirtinti kaimyninėse prūsų žemėse, dažnai jie patirdavo skaudžius prūsų antpuolius. Lenkai ėmė ieškoti paramos vokiečių žemėse. 1225 – 1228 m. pasikvietė Šv. Marijos mergelės Vokiečių ordiną, dar vadinamą Kryžiuočių ordinu. Ordinas, aktyviai veikdamas Vakarų Europoje, pirmiausia Vokietijoje, imperatoriaus dvare, ir popiežiaus kurijoje, užsitikrino ideologinę, politinę ir karinę paramą. Ordino didysis magistras 1226 m. gavo imperijos kunigaikščio teises, nors jo valstybė netapo imperijos dalimi. Popiežiai savo bulėmis suteikė Ordinui pagonių — prūsų, jotvingių ir kitų žemes.Ordinas 1231 m. pradėjo prūsų žemių nukariavimą ir, pasinaudodamas prūsų nevieningumu, gana greitai plėtė savo valdas, vieną po kitos pajungdamas jų žemes. Prūsai įnirtingai, bet nesėkmingai priešinosi, sukildavo (1242 – 1249 m.). Nespėję sukurti savo valstybės, jie nepajėgė atsispirti Vokietijos maitinamai Vokiečių ordino karinei mašinai, kuri dažnai visai ignoravo krikšto reikalus (Ordino veiklos ideologinis pagrindas) – svarbiausia buvo užkariavimai.Taip XIII a. pirmaisiais dešimtmečiais lietuvių žemių kaimynystėje susikūrė dvi itin agresyvios valstybės. Jos atsirado ne dėl savaiminės baltų genčių raidos, bet buvo grobikų ir kolonizatorių valstybės. Katalikų bažnyčia ir Kalavijuočių bei Vokiečių ordinai atnešė į užgrobtas žemes krikščioniškąją kultūrą, naujausią technologiją, aukštesnės pakopos visuomenės organizaciją. Tačiau tarp viso to ir vietinių gyventojų pastatė socialines užkardas, pavertė juos išnaudojamaisiais valdiniais, išardė jų visuomenines struktūras. Socialinį pajungimą antrino etninis — nevokiečiai buvo žemesnės rūšies žmonės. Užkariavimus lydėjo baltų genčių genocidas; jis ypač buvo ryškus Vokiečių ordino valstybėje.Šių jaunų agresyvių valstybių kaimynystėje gyvenantiems lietuviams kilo grėsmė, kad juos ištiks prūsų, latvių ir kitų Pabaltijo genčių likimas. Ne veltui nuo 1228 m. Lietuva imama minėti tarp užkariautinų pagonių šalių, 1236 buvo paskelbtas kryžiaus žygis prieš ją.

Lietuvių žemės ir kunigaikščiai. Nors šaltinių žinios apie lietuvių žemių vidaus gyvenimą fragmentiškos, bet ir iš jų aiškėja šių žemių vidinė būklė bei jose vykstančios permainos.Į žygius traukusiems lietuvių būriams vadovaudavo kunigaikščiai, kartais viename žygyje jų dalyvaudavo net keli. Iš kunigaikščių jau išsiskirdavo ir vyresnieji. Matyt, šie kunigaikščiai būdavo ne tik karo vadai ar sudarinėdavo taikos bei paliaubų sutartis. Jie jau buvo žemvaldžiai, turintys kaimų su gyventojais, sukaupę nemažus turtus. Nors ir fragmentiškai, šaltiniuose užfiksuota lietuvių ar jų giminaičių baltų visuomenės struktūra. Jos svarbiausias dalis supaprastintai galima taip apibūdinti: daugiausia gyventojų buvo laisvi žemdirbiai, susivieniję į teritorines bendruomenes — laukus. Iš jų į aukštesnę visuomeninę pakopą kilo vadinamieji gerieji žmonės, greitai tapę bajorais. Jie valdė savo sodybas (kiemus) ir jiems pavaldžių žmonių gyvenamus kaimus. Karo žygių sėkmė ar kitos aplinkybės iškeldavo karo vadus, turtėjančius, įsigyjančius valdinių, sodinančius juos kaimuose, įsikuriančius buvusiose bendruomenės slėptuvėse – pilyse, ar įsirengiančius naujas pilis. Šie karo vadai, ėmę valdyti vieną, kelias ar keliolika lauko bendruomenių, apie save subūrę daugiau ar mažiau būsimųjų bajorų, kurie sudarė kariaunos branduolį, įsikūrę pilyje, jau buvo kunigaikščiai. Jie giminiuodavosi tarp savęs ir su kaimynų rusų kunigaikščiais. Jų gyvenimas nebūdavo ramus, jie visada turėdavo konkurentų ir pretendentų į jų valdas. Vis dėlto jų valdžia buvo iš dalies pastovi, jų turtus, valdžią ir padėtį visuomenėje paveldėdavo įpėdiniai, dažniausiai, matyt, sūnūs.Tokia kunigaikščio valda su jo rezidencija — pilimi ir domenu, kaimais, su sodybomis būsimųjų bajorų, įsipainiojančių į vasalinių santykių tinklą, su laisvais bendruomenininkais, kurie yra susiję su kunigaikščių prievolių sistema, su atsirandančiu amatininkų ir prekeivių apgyvendintu papiliu primena nedidelę valstybėlę. Tarpusavio kovos, giminystės ryšiai ar žygių sėkmė iškeldavo vyresniuosius kunigaikščius, kurie ilgesniam ar trumpesniam laikui, taikiai ar jėga sugebėdavo suvienyti kokiam nors tikslui pasiekti didesnį ar mažesnį būrį kunigaikščių. Genties organizaciją, genčių sąjungas keitė teritoriniai junginiai, jų sąjungos. XIII a. Lietuvoje šaltiniai mini žemes — naujo tipo teritorinius junginius, kurių ribos toli gražu ne visada sutapdavo su genties žemių ribomis.Bene didžiausia ir svarbiausia buvo Lietuvos žemė (siaurąja prasme) Nemuno ir Neries tarpupyje. Ginčijamasi, ar priklausė jai Neries vidurupio dešiniakrantės apylinkės. Rytuose ir pietuose ji siekė Nemuno aukštupį, bet ir čia jos ribos nėra tiksliai nustatytos, ypač su kita lietuvių žeme – Nalšia. Nežinomos ir daugumos kitų žemių buvusių į šiaurę nuo Lietuvos žemės, visiškai tikslios ribos. Tos žemės iš rytų į vakarus – tai Nalšia, Deltuva, Upytė, nedidelė Neries žemė.Dešiniųjų Nemuno žemupio intakų upyne plytėjo Žemaitija, kurioje tebesitęsė intensyvūs etniniai procesai. Lietuviai slinko į vakarus, į juos nuo jūros atitverusių kuršių žemes, asimiliavo šiuos. Žemaitija buvo savotiška mažesnių žemių visuma, jungiama jau iškilusių Žemaitijos kunigaikščių. XIII a. šaltiniai mini Karšuvą, Knituvą, Medininkų, Raseinių, Ariogalos, Laukuvos žemes, Žemaitijai priskirtiną Šiaulių žemę.Žemės dar nebuvo tikri valstybiniai junginiai, jose nebuvo nuolatinių valdymo organų, tačiau žemių atsiradimas rodė, kad bręsta Lietuvos vienijimas. Žemių ribos nebuvo tiksliai nubrėžtos, nes tarp žemių tebeegzistavo negyvenamos teritorijos. Jų būta, matyt, daugiau dėl gamtinių sąlygų (didelės pelkės, didžiuliai miškai su mažai tinkamais žemdirbystei dirvožemiais), negu dėl gentinių skirtumų. Žinoma, pastarųjų reikšmės visai atmesti negalima. Antai gerai ištyrinėtuose dabartinės Lietuvos vakaruose matome, kad kuršių ir žemaičių gyvenvietės vienur beveik susisiekia, kitur, kur gamtinės sąlygos nepalankios, tarp jų yra didelis tarpas. Negyvenamų plotų būta ir; tarp pačių kuršių Keklio, Mėguvos, Pilsoto, taip pat paslaptingosios Lama-tos žemių. Gerėjant ūkininkavimui, visų pirma plečiantis žemdirbystei ir gyvulininkystei, buvo išvengiama demografinių krizių. Antra vertus, negyvenami plotai rodo, kad gyventojų tankumas negalėjo būti didelis, spėjama – 4-5 žmonės l km2. Lietuvių genčių žemėse (arti 80 000 km2), valstybei kuriantis, galėjo gyventi per 300 000 gyventojų. Vadinasi, lietuvių ekonominis ir karinis potencialas negalėjo būti didelis, todėl stebina jų veiklos XIII a. pirmojoje pusėje mastai.Apžvelgtus socialinius ir politinius procesus beveik neįmanoma surikiuoti į chronologinę eilę – ir dėl šaltinių fragmentiškumo, ir dėl to, kad daug minėtų procesų vyko sinchroniškai, susipindavo abipusės priklausomybės saitais. Vienu metu nyko gentinės organizacijos ir kūrėsi valstybė.

Vienijimas. Šaltiniai jau XIII a. pradžioje mini bendrus Lietuvos žemių veiksmus. Dar neaišku, kokie lietuviai 1201 m. sudarė paliaubas su Padauguvyje įsikūrusiais vokiečiais, 1207 m. žygiui į vokiečių užkariaujamas žemes kariai buvo renkami visoje Lietuvoje (numanu, kad plačiąja prasme). 1212 m. Dangeručio sutartis su Naugardu rodo, kad jo valdžia turėjo apimti dideles teritorijas, kitaip Naugardui nebūtų prasmės su juo tartis. Ypač informatyvus šiuo požiūriu yra 21 lietuvių kunigaikščio, 1219 m. sudariusio sutartį su Voluine, sąrašas. Iš jų bene 5 – vyresnieji kunigaikščiai Živinbudas, Dausprungas su broliu Mindaugu ir Daujotas su broliu Vilikaila. Be jų, sutartį sudarė atskirų žemių – Žemaitijos, Deltuvos kunigaikščiai bei Ruškaičių (Ruškavičių) ir Bu-lionių (Bulevičių) giminių kunigaikščiai. Pastaruoju metu šios giminės siejamos su iš kitų šaltinių žinomomis žemėmis: Ruškaičiai – su Upyte, Bulionys – su Šiaulių žeme.Čia išsiskyrė vyresnieji kunigaikščiai, tarp kurių pirmavo Živinbudas. Dvi brolių poros lyg ir liudytų, kad jie savo vietą buvo paveldėję. Iš tiesų, kiek vėliau šaltiniuose yra minimas Mindaugo, taigi, ir Dausprungo tėvas, tiesa, nenurodant jo vardo. Jis buvo ypač turtingas ir galingas kunigaikštis, kitaip sakant, vienas iš vyresniųjų kunigaikščių. Tik XVI a. Lietuvos metraščiuose minimas Mindaugo tėvo, Lietuvos valdovo Rimgaudo (Ryngolt’o) vardas (nežinia, ar tikras).1219 m. sutarties dalyvių sąrašas rodo, kad Lietuvos kunigaikščių veiksmai jau buvo vieningi. Sutartį su Voluine sudarė ne tik Lietuvos žemės, t.y. pietinės Lietuvos dalies kunigaikščiai, bet ir Žemaitijos ar Deltuvos. Pastarieji kažin ar patys savarankiškai kariaudavo su Voluine. Antra vertus, keli vyresnieji kunigaikščiai, net jei Živinbudas būtų iškiliausias, nesenas šių kunigaikščių skaičiaus padidėjimas – dvi poros brolių, paveldėjusių vieno kunigaikščio, savo tėvo padėtį, – rodo, kad Lietuvos žemių vienijimas dar nebuvo pasibaigęs.Ryšys tarp Mindaugo tėvo ir jo įtakos visuomenėje bei pačio Mindaugo iškilimo, ar galimybė, kad 1219 m. sutartyje Živinbudas buvo vyriausiasis kunigaikštis, lyg ir leistų teigti, jog Lietuva buvo suvienyta į vieną valstybę jau XIII a. pradžioje. Tačiau teisingiau būtų manyti, kad čia išdėstyti faktai ir iš jų kylančios hipotezės rodo ilgą ir, be abejo, labai sudėtingą vienijimo procesą su pakilimais ir atoslūgiais. Toks atoslūgis numanomas po kunigaikščių Dangeručio (1213 m.) ir Steksės (1214 m.) mirčių, kai lietuviai keletą metų buvo pasyvesni, ypač Padauguvyje. Tam tikrą skaidą liudija, kaip minėta, ir 1219 m. sutartį sudarančių kunigaikščių gausybė.Todėl Lietuvos žemių būklę XIII a. pradžioje galima pavadinti žemių konfederacija; žemių kunigaikščiai ar jų giminės dar nebuvo pavaldūs vienam valdovui, bet jau formavosi valstybės požymiai – bendri žemių interesai beis juos atitinkantys institutai.

2. MINDAUGO VALSTYBĖ. Lietuvių žemes vienyti baigė Lietuvos žemės (siaurąja prasme) kunigaikštis Mindaugas. Rusų metraštis teigia, kadį būtent jis labai įsigalėjo ir ėmė valdyti pats vienas. Kaip jis tai padarė, tiksliai į pasakyti negalima. Kur bepažvelgtume — ar į suvienijimo priežastis ir aplinkybes, ar į metodus, ar į pačią suvienijimo eigą, visur trūksta šaltinių, o esami yra fragmentiški. Kai kurie faktai aiškūs, bet žymiai daugiau jų — iš šaltinių nuotrupų rekonstruoti, hipotetiniai, tiesa, tikrinti alternatyvomis. Atsiradę nauji rašytiniai, archeologiniai ar kitokie šaltiniai gali iš esmės pakeisti įvykių rekonstrukciją.

Kodėl ir kaip vienyta. XIII a. pirmojoje pusėje vykę vidiniai pokyčiai lietuvių visuomenėje formavo naujus poreikius. Plito ir įsigalėjo alodas (odalis) — individuali paveldima žemės valda, ėmė atsirasti tuo laiku stambi žemės nuosavybė — kunigaikščiai turi po vieną ar kelis kaimus. Vyko radikalus visuomenės socialinis sluoksniavimasis, formavosi ir įsigalėjo su juo susijęs visuomeninis darbo, pareigų ir teisių pasidalijimas. Paprastai sakant, vieni joja į karą, kiti dirba žemę, treti pasisavina teisę vadovauti ir valdyti, bet ir gauna pareigą ginti.Visiems šiems pokyčiams apginti, įtvirtinti ir įgyvendinti reikėjo struktūros, turinčios pakankamai jėgos ir intereso tai daryti. Tokia struktūra galėjoj būti tik valstybė.Valstybės, struktūros, vienijančios kuo didesnes jėgas, poreikį didino ir pokyčiai pas kaimynus. Jau minėtas lietuvių kunigaikščių domėjimasis rusų žemėmis. Grobiamiesiems žygiams į jas jau reikėjo vienyti jėgas, bet tam užteko trumpalaikių susitarimų. O norint užvaldyti tas žemes, reikėjo nuolatinės ir stiprios suvienytos jėgos. Lietuvių kunigaikščių skverbimąsi į Rusią skatino jos susilpnėjimas dėl minėto totorių-mongolų įsiveržimo.Lietuvių kunigaikščiai skverbėsi ir į giminaičių baltų žemes. Antai turėtas atsparos taškas sėlių žemėje — Sėlpilis, tik kalavijuočiai išstūmė lietuvius iš ten dar 1207 metais. Tačiau sėliai, bent pietinė jų dalis, nebuvo politiškai savarankiški — turėjo paklusti lietuvių kunigaikščiams. Žemaičiai skverbėsi į kuršių žemes, sudėtingi lietuvių santykiai su žemgaliais ir jotvingiais XIII a. pirmojoje pusėje leidžia įtarti ir ten buvus panašių pastangų. Šias pastangas reikėjo suvienyti.Šiaurėje, Padauguvyje, įsigalėjusi Livonija bei jos globėjai – popiežius ir imperatorius – vis labiau ima domėtis Lietuva, ir ji įtraukiama, kaip minėta, į nukariautinų žemių sąrašą. Popiežius Grigalius IX 1236 m. paskelbė kryžiaus žygį prieš lietuvius, pačioje Livonijoje ypač aktyviai veikė jo legatas Vilhelmas Modenietis, ir 1236 m. rudenį didelės livoniečių ir kryžininkų jėgos įsiveržė į lietuvių žemes. Saulės (Šiaulių) mūšyje jos buvo sutriuškintos. Žuvo Ordino magistras ir dauguma riterių. Pergalę prieš kryžininkus pasiekė, kaip atrodo, dar ne suvienyta Lietuva, o Vykinto vadovaujami žemaičiai.Saulės mūšis pakeitė politinę situaciją Pabaltijyje. Livonija atsidūrė ties žlugimo riba, nesėkmę patyrė ir popiežių pastangos dalyvauti Pabaltijo įvykiuose, išplėsti čia savo tiesioginę valdžią. Livoniją išgelbėjo Vokiečių ordinas. 1237 m. Kalavijuočių ordinas buvo prijungtas prie jo, Livonija tapo Vokiečių ordino valstybės dalimi. Kalavijuočių ordinas, imtas vadinti Livonijos ordinu – Vokiečių ordino šaka. Pastarieji įvykiai, atrodo, lietuvių žemių branduolio tiesiogiai nelietė. Tačiau Vokiečių ordino 1231 m. pradėtas prūsų žemių nukariavimas bei abejų agresyvių valstybių — Vokiečių ordino ir Livonijos susijungimas negalėjo nesusilaukti atgarsio lietuvių žemėse. Turėjo būti vis labiau suvokiama joms kylanti grėsmė, kuri konsoliduotų lietuvių žemes.Paskatų vienytis, poreikių atsirasti valstybei buvo pakankamai. Pretendentų suvienyti lietuvių žemes irgi turėjo būti ne vienas. Iš 1219 m. paminėtų penkių vyresniųjų kunigaikščių keturi nebuvo daugiau minimi. Tik 1235 m. minima „Mindaugo Lietuva”. Tai dar nesuvienyta Lietuva, nes sąvoka „Mindaugo Lietuva” perša mintį ir apie kitą Lietuvos dalį, „kažkieno kito Lietuvą”. Bet matome, kad Mindaugas išliko vienas iš lietuvių kunigaikščių lyderių. Iškilūs Lietuvos žemės kunigaikščiai buvo Dausprungo sūnūs Tautvilas ir Edivydas. Iš kitų 1219 m. kunigaikščių sustiprėjo Saulės mūšio nugalėtojas Žemaitijos kunigaikštis Vykintas, beje, Dausprungo svainis. Kiekvienas iš jų galėjo pretenduoti į valdžią suvienytoje Lietuvoje. Iniciatyvą nežinomomis aplinkybėmis perėmė Mindaugas. Nuo jo asmens savybių ir sugebėjimų iš dalies turėjo priklausyti Lietuvos vienijimas, bet svarbiausi būdai, kaip ir daugelyje šalių, buvo universalūs.Rusų metraščiai užsimena apie Mindaugo veiklą – tai varžovų žudymas ir išvarymas iš jų valdų. Sakoma, kad jis ėmė žudyti brolius ir brolėnus. Varžovų žudymą patvirtina Bulionių, kurie tikrai buvo išžudyti, likimas, tiesa, jau kitame valstybės kūrimo etape. Bet apie tuos išžudytus Mindaugo brolius iri brolėnus nieko konkretaus nežinome. Gal be Dausprungo dar būta brolių ar pusbrolių? Geriausias kunigaikščių išvarymo iš jų žemių pavyzdys yra toliau knygoje aptariamas Vykinto, Tautvilo ir Edivydo išvarymas.Mindaugas savo valdžią plėtė bei stiprino ir kitais būdais. Kai kurie kunigaikščiai bus paklusę jo valiai ir jam tarnavę, tapę Mindaugo vasalais. Tokie buvo Parbus iš Neries žemės, Gerdenis iš Nalšios, 1219 m. sutarties kunigaikščiai Bikšys ir Ligeikis iš Deltuvos. Karo žygyje kaip Mindaugo vasalas dalyvavęs Sirvydas Ruškaitis bus bene 1219 m. minėtų Ruškaičių giminaitis.Mindaugo seserys bus buvusios ištekintos už Lietuvos žemės ar kitų žemių kunigaikščių. Vaikai iš šių santuokų, Mindaugo seserėnai – Treniota, veikiausiai nalšiškis Lengvenis labiausiai padėjo Mindaugui galutinai įsitvirtinti Lietuvos soste. Numanu, kad jų tėvai taip pat buvo paklusę Mindaugo valdžiai.Taigi Mindaugo metodai buvo besipriešinančių ir stipresnių varžovų žudymas ar išvarymas, taikingų ir silpnesnių kunigaikščių vertimas vasalais, giminystės ryšių išnaudojimas. Tuo jis nesiskyrė, kaip minėta, nuo kitų šalių valdovų, o viena iš sėkmės priežasčių buvo optimalus veiklos būdų derinimas.

Lietuva suvienyta. Vienijimas užtruko ne metus ir ne dvejus. Sunku pasakyti, kada kokios žemės buvo prijungtos prie Mindaugo žemių. Saulės mūšyje 1236 m. nugalėję Vykinto žemaičiai, kaip atrodo, negavo Mindaugo paramos, taigi nepriklausė nuo jo. Bet kai 1244-1245 m. Mindaugas kariavo Kurše, jo veiksmų atrama tegalėjo būti Žemaitija, jos šiaurės vakarų, t.y. Vykinto dalis. Tai jau rodo, kad Mindaugo valdžia buvo pasiekusi šį kraštą. Tai padaryti būtų buvę labai sunku, neįsitvirtinus žemėse tarp Žemaitijos ir Mindaugo tėvonijos Lietuvos žemėje, t.y. Deltuvoje, Neries žemėje, gal ir Upytėje.Nalšioje buvo gausu kunigaikščių, tačiau nematyti, kad XIII a. ketvirtojo ir penktojo dešimtmečio įvykiuose jie būtų buvę savarankiški. Galima manyti, kad ir Nalšia tuo metu jau klausė Mindaugo, tuo labiau, kad penktojo dešimtmečio viduryje jis sprendė Nalšios kunigaikščių ginčus, o kiek vėliau 1250 m. kalavijuočiai siaubė Nalšia taip pat, kaip ir Mindaugo tėvoniją. Nalšia, bent pietinė jos dalis, pakluso lyg ir taikiai. Tai liudytų iki XVI – XVII a. išlikusios senos Giedraičių, Svyrių, Alšėnų kunigaikščių giminės — gal Mindaugo laikų Nalšios kunigaikščių palikuonys.XIII a. penktojo dešimtmečio pradžioje Mindaugas, pasinaudodamas Rusios pakrikimu, įsiveržus totoriams-mongolams, galėjo įsitvirtinti Juodojoje Rusioje, didžiąją jos dalį atiduodamas valdyti vasalo teisėmis sūnui Vaišelgai.Apie 1245 m. Mindaugas jau vadinamas „aukščiausiuoju karaliumi”, jau suvokiama, kad beveik visos lietuvių ir kai kurios kaimynų žemės — pietinė Šėla, Juodoji Rusia, gal ir Minskas bei Breslauja — yra vieno valdovo rankose. Vėlesni Mindaugo aktai rodo, kad jo valdžiai gal tik nominalią, o gal ir realią pripažino ir Nadruva, Skalva bei jotvingių gyvenama šiaurinė Sūduva. Ta irgi turėjo įvykti XIII a. penktajame dešimtmetyje.Tačiau Lietuvos vienijimas dar nebuvo baigtas, nes savo sūnėnus Tautvilą ir Edivydą iš Lietuvos žemės Mindaugas pašalino tik apie 1248 metus. Jis pasiuntė juodu kartu su jų dėde, Žemaitijos kunigaikščiu Vykintu, kariauti, užsiimti sau žemių į Rusią, o jų žemes Lietuvoje pats užgrobė. Galimas dalykkas, kad sūnėnai Mindaugui buvo paklusę ankstėliau, tačiau jis jautėsi nešauk gus ir nevienvaldis, kol greta tėvonijos buvo šie du galingi kunigaikščiai, taip pat galėję pretenduoti į valdžią Lietuvoje. Todėl Mindaugui reikėjo užimti ji žemes, juos pačius pašalinti iš Lietuvos.Taip veikdamas Mindaugas baigė vienyti lietuvių žemes vieno valdovo rankose. Kitas dalykas, kurios iš jų pakluso realiai, kurios pripažino tik nominalią valdžią — apie tai vėliau. Svarbu, kad XIII a. ketvirtojo ir penktojo dešimtmečių sandūroje gimė Lietuvos valstybė. Jai atsirasti labiausiai padėjo Lietuvos žemės (siaurąja prasme) kunigaikštis Mindaugas. Siekdamas iškilti kitų kunigaikščių, priversti juos paklusti savo valdžiai, norėdamas išplėsti valdas, įgyvendindamas savo asmeninius troškimus, Mindaugas atliko nepaprastai reikalingą ir svarbų visam to meto lietuvių pasauliui darbą — sujungė į vieną valstybę lietuvių žemes. Buvo užbaigtas pirmas Lietuvos valstybės kūrimo etapas. Tik susikūrusiai ar, tiksliau sakant, tebesikuriančiai valstybei tuoj pat iškilo didžiulis pavojus, ir ji turėjo apginti savo teisę egzistuoti.

Koalicija prieš Mindaugą ir kova su ja. Tik susikūrusi Lietuvos valstybė aktyviai dalyvavo regiono politiniame gyvenime. 1244 – 1246 m. kariauta Livonijoje, 1246 rn. įsivelta į lenkų tarpusavio kovas, 1248 – 1249 m. į Rusią buvo pasiųsti, kaip minėta, Mindaugo brolėnai su dėde. Mindaugas, patyręs apie išžygiavusiųjų nesėkmę, užėmė Tautvilo ir Edivydo žemę bei pasiuntė prieš juos savo būrius, ir tai tapo didelių įvykių pradžia.Įvykiai vienas po kito rutuliojosi taip: Tautvilas, Edivydas ir Vykintas atbėgo pas pirmųjų dviejų svainį Haličo kunigaikštį Danilą. Šis parėmė bėglius, jo dėka Vykintas patraukė į sąmokslininkų pusę jotvingius ir dalį žemaičių bei susitarė su Livonija. Prieš Mindaugą susidarė grėsminga tarptautinė koalicija.Haličėnai su Tautvilu porą kartų puolė Juodąją Rusią ir nusiaubė ją. Tautvilas 1250 m. pradžioje atvyko į Rygą, kur buvo sutiktas kaip pretendentas į Lietuvos valdovus ir krikštijosi pas Rygos vyskupą Mikalojų. Livonijos ordinas surengė du didelius žygius į Lietuvą, nusiaubė Nalšia ir Mindaugo tėvoniją, paskui Mindaugą tebepalaikančią Žemaitijos dalį.Iš pietų bei šiaurės puolama ir iš vidaus būdama nevieninga Lietuva pateko į sunkią padėtį. Tuomet Mindaugas, išnaudodamas livoniečių nesutarimus, tai, kad Tautvilą rėmė Rygos vyskupas, pradėjo derybas su Livonijos ordino magistru Andriumi von Stirlandu. Mindaugui labiausiai rūpėjo, kad Ordinas neberemtų Tautvilo. Magistras pasiūlė Mindaugui karaliaus karūną ir iškėlė būtiną sąlygą – Lietuvos krikštą. Mindaugas pasiūlymus priėmė ir 1251 m. pradžioje krikštijosi.Jėgų santykis iš esmės pasikeitė. Ordinas tapo Mindaugo sąjungininku, Rygos arkivyskupas Albertas buvo neutralizuotas, Tautvilas jau buvo išvykęs pas Vykintą į Žemaitiją. Jis dar bandė kovoti, 1251 m. surengė žygį prieš Mindaugą, apgulė jo pilį Vorutą, bet paimti neįstengė. Mindaugas pats pradėjo puolimą, nužygiavo į Žemaitiją ir ten taip pat nesėkmingai apgulė Vykinto Tverų pilį. Bet nuo šio žygio jis galutinai perėmė karinę iniciatyvą. Tautvilas 1252 m. vėl bėgo pas Danilą, jotvingiai ir žemaičiai perėjo į Mindaugo pusę.Kovos Juodojoje Rusioje dar kurį laiką tęsėsi, čia ypač aktyvus buvo Mindaugo sūnus Vaišelga. Tiesa, jis pirmąkart paminėtas tik 1254 m., kai tėvo vardu darė taiką su Danilu, ištekino už šio sūnaus Svarno seserį, o Juodąją Rusią su Naugarduku Mindaugo vasalo teisėmis perdavė kitam Danilo sūnui Romanui. Pats Vaišelga, tada jau krikščionis stačiatikis, tapo vienuoliu. Tautvilas, matyt, susitaikė su Mindaugu, nes vėliau buvo nuo Lietuvos priklausančio Polocko kunigaikštis.Pačioje Lietuvoje Mindaugas bendradarbiavo su Livonijos ordino magistru. Po Mindaugo krikšto pas popiežių išvyko Livonijos ir Lietuvos pasiuntinybės, kurios išrūpino Mindaugui karaliaus karūną, ir šis 1253 m. liepos 6 d. buvo karūnuotas. Lietuva tapo krikščioniška karalyste. Už karinę, diplomatinę pagalbą Mindaugas turėjo Ordinui atsilyginti ir 1253 – 1255 m. ir vėliau jam užrašė vakarines savo valstybės žemes. Taip buvo pasiekta taika su Livonija.Mindaugas po kovų su priešininkų koalicija užvaldęs Tautvilo ir Edivydo žemes labai išplėtė domeną ir sustiprino savo padėtį valstybėje. Tačiau ir išprovokavo vidaus karą, kuris, į jį įsitraukus Haličo-Voluinės kunigaikštystei, Livonijai, bandant įtraukti Lenkiją ir prisidėjus tolimajai popiežiaus Į kurijai, tapo pirmuoju dideliu regiono tarptautiniu kariniu konfliktu. Haličas-Voluinė ir Livonija stojo į karą, tikėdamosios išplėsti savo valdas, pakrikštyti Lietuvą, ar rėmė sau patogesnį pretendentą į Lietuvos valdovus,; bet svarbiausia, matydamos iš suvienytos Lietuvos valstybės joms kylantį pavojų. Mindaugo valstybė tapo galinga jėga regione, todėl stengtasi užkirsti kelią jai augti. Ordino derybos su Mindaugu rodo, kad, nusižengdamas bendravimo su pagonimis taisyklėmis, Ordinas pripažino dar pagonišką Lietuvos valstybę.Antra vertus, paaiškėjo, kad Lietuvos vienijimas dar nebuvo pasibaigęs. Mindaugo klausę jotvingiai ir dalis žemaičių lengvai keitė stovyklas, demonstruodami dar menką valstybingumo poreikį ir supratimą. Sunkioje padėtyje atsidūręs Mindaugas užrašinėjo Livonijai valstybės pakraščių žemes, tuo lyg ir pripažindamas, kad jo valdžia ten tebuvo nominali. Pastovesnis pasirodė esąs pietinis valstybės pakraštys – Juodoji Rusia išliko Lietuvos valstybės sudėtyje.Lietuvos valstybės branduolys iš karo išėjo labiau konsoliduotas, naujos kokybės, kurią, be valdovo santykių su pavaldžiais kunigaikščiais sutvarkymo, išreiškė du jau užsiminti įvykiai – Lietuvos krikštas ir Lietuvos valstybės virtimas karalyste.

Krikštas ir katalikų bažnyčios reikalai. Mindaugas 1251 m. krikštijosi aplinkybių verčiamas, tai buvo politinis žingsnis. Krikštijosi su šeima ir, kaip sakoma popiežių bulėse, didele daugybe pagonių. Jis bent šiek tiek buvo rengiamas krikštui ir galėjo įsitikinti, kad krikščionybė yra palanki vieningai vieno valdovo valstybei, kad gali būti naudinga ją kuriant.Lietuva krikštui dar negalėjo būti pribrendusi. Tiesa, amžininkai teigia, kad rytų lietuviai, t. y. valdantysis sluoksnis, buvo apsipratę su katalikybe. Žemaičiuose, esą, XIII a. viduryje dar niekas nebuvo skelbęs krikščionybės ne ginklu. Netoli Lietuvos sienų neatsirado stipraus misijų centro, nėra požymių, kad misionieriai būtų aktyviau veikę Lietuvoje XIII a. pirmojoje pusėje. Livonijos vyskupai buvo labiau linkę veikti ginklu, kitos kaimyninės šalies Lenkijos bažnyčios veikla Lietuvos nesiekė. Vis dėlto, pirmieji krikšto akcijos žingsniai buvo sėkmingi. Po Mindaugo ir jo artimųjų krikšto pas popiežių Inocentą IV išvyko Livonijos ir Lietuvos pasiuntinybės. Pastarajai vadovavo Parbus iš Neries žemės. Popiežius pritarė Lietuvos ir Livonijos ordino susitarimams, paskelbė savo siuzerenitetą Lietuvai, steigė tiesiogiai sau pavaldžią Lietuvos vyskupystę, liepė Kulmo vyskupui karūnuoti Mindaugą karaliaus vainiku. Valstybių ir vyskupysčių tiesioginis pavaldumas popiežiui buvo įprastas Europoje, faktiškai nevaržė valdovų valdžios ir padėjo išvengti žemesnio rango pasaulietinių ar bažnytinių jėgų pretenzijų primesti savo įtaką. Lietuvos vyskupystė neturėjo būti pavaldi greta esančiai Lietuvai nepalankiai Rygos arkivyskupystei.Mindaugas, matyt, greitai po krikšto ėmė statydinti karūnavimui ir vyskupo rezidencijai reikalingą katedrą. Taip manyti leidžia pastaraisiais metais po Vilniaus katedros grindimis rastos mūrinio kvadratinio plano pastato liekanos, datuojamos XIII a. amžiumi. Jos siejamos su Mindaugo krikštu ir karūnavimu.Lietuvos vyskupo įšventinimas užtruko dėl siekusio išplėsti Lietuvoje savo įtaką Rygos arkivyskupo intrigų. Livoniečius aplenkė Lenkijos Gnezno arkivyskupas, 1253 m. įšventinęs Lietuvos vyskupu dominikoną Vitą. Nežinoma apie šio veiklą, net nežinia, ar jis buvo atvykęs į Lietuvą. Kartais manoma, kad Vito vyskupystė buvo Pietų Lietuvoje, kartais su juo bandoma sieti Vilniaus katedrą. Kaip bebūtų, jau 1255 m. popiežius leido Vitui atsisakyti vyskupystės.Tuo metu Mindaugas pasiekė, kad Lietuvos vyskupu būtų skirtas jo pageidaujamas kunigas iš Ordino Kristijonas. 1254 m. įšventintas vyskupu, jis buvo tiesiogiai pavaldus popiežiui. Galima kalbėti apie Lietuvos bažnytinės provincijos steigimą.Mindaugas privalėjo aprūpinti bažnyčią, ir jis tuoj pat užrašė vyskupui po pusę Ariogalos, Betygalos, Laukuvos ir Raseinių žemių Žemaitijoje. Tačiau Mindaugas, matyt, nepasirūpino, kaip Kristijonas išsirinks rentą, ir šis, nepajėgdamas to padaryti, užrašė dešimtinę nuo šių žemių Livonijos ordinui. Tai dar labiau stiprino vyskupo ryšius su Ordinu.Krikšto sėkmė priklausė nuo bažnyčios veiklos, ar atsiras Lietuvoje dvasininkų korporacija. Čia nedaug buvo padaryta. Svarbiausia — minėta katedra. Mindaugo dvare buvo nuodėmklausys. Matyt, dvasininkai padėjo organizuoti valdovo raštinę – Europoje tai buvo jų monopolis. Tačiau tai beveik ir viskas, nėra žinių apie vietinių kunigų rengimą, apie bažnyčių statybą, išskyrus minėtąją, net kapitulos vyskupas Kristijonas neturėjo. Pats vyskupas jau 1259 m. veikė Vokietijoje, ten ir mirė 1271 metais.Bažnyčia per trumpą veiklos laikotarpį nespėjo sukurti efektyviai veikiančių struktūrų. Lietuvos visuomenė nebuvo pribrendusi tikybos permainoms, nebuvo rengta misionierių ar turėta ilgesnių kontaktų su katalikiškomis visuomenėmis. Pagrindiniai katalikybės platintojai Lietuvoje buvo vokiečiai, žinomi kaip grėsmingas priešas. Katalikų bažnyčios struktūros — Rygos arkivyskupas, kiti Livonijos vyskupai, Ordinas, šiek tiek Lenkijos vyskupai – varžėsi vieni su kitais, nesugebėjo ar nenorėjo suvienyti jėgas. Dėl šių ir kitų priežasčių Lietuvos krikštas valdant Mindaugui, buvo tik istorijos epizodas kuris nedaug paveikė vėlesnius įvykius.

Karalystė ir kitos regiono politinės jėgos. Praėjo dveji metai nuo popiežiaus pritarimo Mindaugo ir Andriaus Štirlando susitarimui, kol Mindaugas buvo karūnuotas 1253 metais. Karūnavimas, matyt, įvyko Vilniuje pastatytoje naujoje katedroje, dalyvaujant Livonijos magistrui ir aukštiesiems dvasininkams.Lietuva tapo krikščioniška karalyste. Tai reiškė jos tarptautinį pripažinimą. Jį sustiprino Mindaugo paskelbimas popiežiaus vasalu – niekas negalėjo primesti jam savo valios. Prisidėjo ir savarankiška Lietuvos vyskupystė, ir 1255 m. gautas popiežiaus patikinimas, kad karaliaus karūna atiteks Mindaugo sūnui. Didėjo Lietuvos valstybės prestižas, formaliai buvo atvertos durys į Europą. Viskas priklausė nuo santykių su artimiausiais kaimynais.Bene svarbiausi buvo santykiai su Livonija. Nuo 1251 iki 1261 m. tarp abiejų valstybių viešpatavo taika. Mindaugas už taiką ir paramą buvo priverstas užleisti Ordinui dalį savo žemių, 1253 m. užrašė jam didelę dalį Žemaitijos (Karšuvą, po pusę Ariogalos, Betygalos, Laukuvos ir Raseinių žemių, Kulėnus ir Vangius), Nadruvą, žemes Sūduvoje (pusę Dainavos ir Veisiejus). Kaip minėta, 1254 m. buvo užrašyta žemių Žemaitijoje vyskupui Kristijonui. Vėliau užrašymai Ordinui, kaip atrodo, buvo padidinti — 1255 m. užrašyta Sėla, 1259 m. pakartotinai užrašytos žemės Žemaitijoje ir Sūduvoje, pridėta Skalva.Pirmieji užrašymai reguliavo sudėtingus santykius su Livonija ir bažnyčia. Kiti, jei jie yra tikri (dėl to abejojama), padaryti nusistovėjus taikai, rodo Ordino spaudimą Mindaugui. Antra vertus, Mindaugas užrašė tas žemes, kur jo valdžia buvo nominali, ne visai įtvirtinta. Ordinas su vyskupu turėjo patys užsiimti tas žemes, o šios nebuvo linkusios paklusti. Faktiškai Mindaugo užrašymai buvo fiktyvūs. Tai buvo įprastas reiškinys — taip Mindaugas siuntė į Rusią Tautvilą, taip popiežiai ir imperatoriai dalino pagonių baltų žemes. Šie užrašymai sukėlė Ordinui naujų rūpesčių ir tik vėliau buvo panaudojami diplomatinei kovai su Lietuva.Kontaktai su Ordinu bent pirmaisiais metais Lietuvai davė ir naudos. Ordino žmonės įvesdino Mindaugo atstovus į popiežiaus kuriją, davė pirmąsias europietiškos diplomatijos pamokas (Parbaus pasiuntinybė). Lietuvoje buvo panaudotas ne vienas nusižiūrėtas valstybės valdymo mechanizmo sraigtelis: prekybos muitai, dešimtinė bažnyčiai ar technologija, pavyzdžiui, mūro statyba Vilniaus katedroje. Antra vertus, Livonija turėjo Lietuvos tarpininkės su Europa monopolį ir tuo naudojosi savo tikslais.Santykiai su kitu katalikišku kaimynu Lenkija nepasikeitė. Nekeisdami senos taktikos, lietuviai rengė į Lenkijos žemes, daugiausia į Mazoviją, siaubiamuosius žygius (1253, 1255, 1257, 1258 metais). Žygiai dažnai rengti kartu su jotvingiais, karinius konfliktus sukeldavo ir lietuviai, ir lenkų kunigaikščiai, kurie vykdė agresyvią politiką prieš jotvingius, išgavę iš popiežių ne vieną bulę, skelbiančią kryžiaus žygius prieš jotvingius ir jau krikštytą Lietuvą. Vykdydamas užsienio politiką po krikšto ir karūnavimo Mindaugas didelį dėmesį kreipė į Rusią. Popiežius 1255 m. patvirtino Mindaugo užkariavimus Rusioje, ir tai irgi buvo Lietuvos valstybės diplomatijos laimėjimas. Lietuva Rusioje daugiausia puolė pietų ir pietryčių kryptimis, siekė žemes už Dnepro. Tačiau apie naujų didesnių žemių prijungimą prie Lietuvos valstybės žinių nėra. Tik Polockas bus tapęs priklausomas nuo Lietuvos.Lietuvių žygiai siekė Aukso Ordai pavaldžias Rusios žemes, tai inspiravo Burundajaus vadovaujamų totorių žygį į Lietuvą 1259 metais. Tuo metu Europoje eilinį kartą kilo totorių baimė, imta skelbti ir organizuoti kryžiaus žygius prieš juos. Iš to nieko neišėjo, o Lietuva atrėmė totorius, nors jie ir nusiaubė rytines šalies sritis.Lietuvos santykiai su regiono politinėmis jėgomis buvo intensyvūs ir įvairialypiai. Lietuvos karalystė neutralizavo ar atrėmė jai kilusią grėsmę (Livonija, totoriai), siekė išnaudoti politinius partnerius savo tikslams (popiežius, Livonija), kartu ir jiems darydama nuolaidų, įgijo politinę iniciatyvą Rusioje, aiškėjo santykiai su Lenkija. Mindaugas buvo tarp iškiliausių regiono valdovų, karalystės statusas bei karinė-politinė galia darė Lietuvą pirmaujančia regiono valstybe. Lietuva tapo svarbiu Europos politinio gyvenimo faktoriumi, bet tiesioginiai santykiai su Vidurio ir Vakarų Europa liko epizodiniai. Greitai Lietuvos aktyvūs veiksmai dėl nepalankių aplinkybių (prieštaringas Livonijos vaidmuo) išblėso, ji vėl buvo verčiama žemyno politikos objektu (skelbiami kryžiaus žygiai prieš lietuvius). Pati Lietuvai toje politikoje galėjo dalyvauti tiek, kiek atkakliu pasipriešinimu žlugdė pastangas ją nukariauti. Nei Europa apie Lietuvą, nei Lietuva apie Europą daug nesužinojo, ir jos nesuartėjo. Lietuva nebuvo įvesdinta į Europą: iš jos nuolat kilo grėsmė, nors tikėtasi, kad, tapus Europos valstybe, ta grėsmė sumažės.

Valstybės teritorija ir valdymas 1253-1261 metais. Išryškėjo skirtingas valstybės žemių statusas. Mindaugo atramą sudarė jo domenas, t. y. tėvonija ir iš į kitų kunigaikščių užgrobtos žemės. Visų pirma tai buvo Lietuvos žemė siaurąja prasme. Domeno žemes, valsčius, čia esančias pilis turėjo valdyti valdovo skirti vietininkai. Pasėdžiai, t. y. valdovo, jo dvaro ir kariaunos priėmimas ir i išlaikymas bei duoklė maistu bei pašarais, turėjo būti svarbiausios prievolės. Kiek plačiai domene ir apskritai valstybėje buvo paplitusi dešimtinė, sunku pasakyti. Dar buvo prievolės statyti pilis ir kitus gynybinius įrenginius, tiesti, prižiūrėti kelius ir kita. Galiausiai, kiekvienas laisvas žmogus dar tebeprivalėjo joti į karą.Suvienytoje Lietuvoje išliko daug Mindaugui paklususių kunigaikščių, jų žemės užėmė didelę valstybės dalį. Galimas dalykas, kad bent jų dalis buvo perkilnota – paimtos tėvonijos ir duotos žemės kitur. Tačiau dauguma jų tebevaldė tėvonijas ir jos, kaip ir naujosios žemės, buvo lyg ir smulkios vasalinės valdos. Ir nuo šių valdų turėjo būti duodamos svarbiausios natūrinės ir einamos darbo prievolės. Šie kunigaikščiai turėjo valdovo pašaukti su savo būriais stoti į karą.Ypatinga buvo Žemaitijos padėtis Lietuvos valstybėje. Iki jos perdavimo Livonijos ordinui bei vyskupui Mindaugo ir Žemaitijos santykiai nespėjo nusistovėti, nors Žemaitija, be abejo, įėjo į Lietuvos valstybę. 1252 – 1261 m. Žemaitija veikė kaip žemių konfederacija, ji 1261 m. sugrįžo į Lietuvos valstybę su aiškiai išreikštais savarankiškumo požymiais.Panaši buvo ir į Lietuvos valstybę įėjusių jotvingių žemių padėtis. Dėl visų jotvingių žemių XIII a. viduryje varžėsi Lietuvos valstybė, Vokiečių ordinas, Haličo -Voluinės ir lenkų, pirmiausia Mazovijos, kunigaikščiai. Lietuva nepajėgė nei visas jotvingių žemės apginti, nei prisijungti. Siaurinė Sūduvos dalis bus buvus priklausoma nuo Mindaugo, ir jo valdymo pabaigoje ši priklausomybė turėjo sustiprėti.Susiklostė ir didelė vasalinė valda Juodojoje Rusioje, iš pradžių patikėta Vaišelgai, 1254 m. perleista Danilo sūnui Romanui. Ji buvo neatskiriama valstybės dalis, tik buvo atsižvelgiama į jos valstybinės raidos, etninius ir religinius skirtumus. Panašų statusą turėjo, tik šiek tiek savarankiškesnis galėjo būti Tautvilo valdomas Polockas.Mažiausiai su Mindaugo valstybe, matyt, buvo susijusios Nadruva ir Skalva. Mindaugas pretendavo į jas ir jos galėjo pripažinti jo nominalią viršenybę, nes sunku tikėtis, kad neįstvirtinus Žemaitijoje ar Sūduvoje, būtų įmanoma jose išplėsti realią Lietuvos valdovo valdžią. Užrašius Nadruva ir Skalvą Ordinui, netvirti jų saitai su Lietuvos valstybe bus nutrūkę.Akivaizdžios Mindaugo pastangos plėsti valstybės teritoriją kitų baltų genčių žemėse leidžia manyti, kad toliau Mindaugas siekė tas žemes sujungti vienoje valstybėje. Prisimintini aktyvūs Mindaugo veiksmai Kurše 1244 – 1245 m., dėmesys Žemgalai. Tačiau Lietuvos valstybei neužteko jėgų tai padaryti.Mindaugas bus buvęs vienvaldis, tačiau jam talkino artimiausių žmonių grupė, kuri vadintina taryba. Tai buvo Mindaugo sūnūs, artimesni kunigaikščiai, tarp jų Parbus iš Neries žemės, nalšiškis Gerdenis, gal giminaičiai Bikšys ir Ligeikis iš Deltuvos. Susidarė ir valdovo dvaras, jo žmonės rūpinosi viena ar kita valdovo gyvenimo sfera ir kartu, išnaudodami savo padėtį prie valdovo, siekdavo veikti ir valstybės gyvenimą.Turėjo būti valdovo (ir valstybės kartu) iždas. Žinoma, kad Mindaugas turėjo daug brangenybių, pradėdamas derybas su Livonija, atsiviliodamas jotvingius. Iždą papildydavo karo žygiai, duoklės, muitai. Kaip pinigai cirkuliavo sidabro lydiniai, vadinamieji lietuviški ilgieji, kurie buvo savo finansinės sistemos užuomazga ir svarbus valstybingumo rodiklis.Neaiški Mindaugo sostinės vieta: Livonijos ordinas buvo apgulęs neįvardintą jo pilį, Tautvilas apgulė Vorutą. Viename iš Mindaugo aktų nurodoma parašymo vieta – „Lietuvos dvaras”. Tik tiek šaltiniai tesako. Nors tyrinėtojai ir atkaklūs, nustatyti Vorutos vietą iki šiol nepavyko, tuo labiau, kad Voruta gali būti bendrinis žodis, reiškiąs tvirtovę, pilį. Kaip galima Mindaugo sostinė nurodomi Naugardukas, Kernavė, Vilnius. Iš tiesų, ten Mindaugo laikais buvo gyvenvietės ir pilys. Naugarduką minintys rašytiniai šaltiniai perša mintį – jis yra Vaišelgos ir Romano rezidencija. Atkasus Vilniuje XIII a. bažnyčios pamatus, atsirado naujų argumentų teigti Vilnių buvus Lietuvos centru. Tačiau ir to neužtenka galutiniam sprendimui, nes, kaip rodo daugelio Europos šalių patirtis, religinis centras nebūtinai būdavo valstybės sostinė. Mindaugas, kaip vėl rodo analogijos, galėjo ir neturėti nuolatinės sostinės, ją atstoti galėjo keliaujantis jo dvaras.Lietuvos karalystė darėsi gerai sutvarkyta ir valdoma valstybė. Keli metai po karūnavimo buvo išnaudoti valstybės institutams ugdyti, konsoliduoti ją, kiek galima panaudoti Europos valstybingumo laimėjimus.

Žemaičių kovos 1253 – 1261 metais. 1253 – 1254 m. Livonijai perleista Žemaitija gyveno atskirai nuo Lietuvos. Žemaičiai nebuvo linkę paklusti Ordino pareigūnams, mokėti dešimtinę, atsisakyti savo tikėjimo ir krikštytis. Svarbiausiu jų gyvenimo dalyku tapo kova su Ordinu. Žemaitija buvo palikta be Lietuvos valstybės paramos, nors manoma, kad bent XIII a. šeštojo dešimtmečio antrojoje pusėje Mindaugas ją slapta rėmė.Dar 1252—1253 m. Livonijos ordinas pietiniame kuršių žemių pakraštyje pastatė Klaipėdos pilį. Ji turėjo būti tolesnio puolimo į baltų žemes placdarmas ir sujungti abi Vokiečių ordino šakas. Žemaičiai ir Ordino dar nenukariauti sambiai suprato kylantį pavojų ir ne kartą puolė Klaipėdą: kartu 1253 m., sambiai 1254 m., žemaičiai 1257 m. Klaipėdos sugriauti nepavyko, ji ilgiems amžiams liko vokiečių rankose.Žemaičių kovos smarkiai pasikeitė, kai jų kunigaikščiai, sudarę karinę sąjungą, karo vadu išsirinko kunigaikštį Algminą. Žemaičiai pasirinko puolamąją kovos taktiką, ne tiek gynė nuo livoniečių savo kraštą, kiek rengė sėkmingus žygius į Kuršą, ir ten kariavo. Tikėtasi tokiu būdu patraukti į savo pusę Mindaugą, matyt, buvo atsimintas dėmesys Kuršui ir suprasta baltų genčių jungimo į vieną valstybę idėja. 1256 – 1258 m. buvo surengti keli sėkmingi žygiai į Kuršą. Po žemaičių 1258 m. laimėto mūšio prie Skuodo, prieš vokiečius ėmė bruzdėti Kuršas, Žemgala nusikratė Livonijos valdžios, žemaičiai bandė jiems padėti.Vokiečių ordinas savo ruožtu siekė įkurti atramos tašką Žemaitijoje ir 1259 m. Karšuvoje pastatė Georgenburgo pilį. Tačiau jau 1260 m. Ordinui abiejų šakų jungtinėmis jėgomis teko gelbėti šią pilį nuo žemaičių. Žemaičiai pasinaudojo išbandyta taktika ir įsiveržė į Kuršą. Ordino kariuomenė buvo priversta vytis žemaičius. Prie Durbės ežero įvyko didžiulis mūšis. Žemaičiai laimėjo. Iki tol Ordinas nebuvo patyręs tokio sutriuškinimo.Žemaitija apgynė savo laisvę. Ordinas ilgam tapo nepavojingas Lietuvai. Sukilo ir iš Ordino priklausomybės žemaičių padedami išsivadavo kuršiai. Didelė Kuršo dalis pripažino Žemaitijos konfederacijos valdžią. Jau anksčiau išsivadavusi Žemgala sustiprino savo pozicijas. Ypač svarbu, kad Durbės mūšis paskatino sukilti prūsus – prasidėjo Didysis prūsų sukilimas (1260 – 1274 m.), ilgam sukaustęs Vokiečių ordino jėgas.Bet Ordinas ėmė greitai atsigauti. Žemaitijai neužteko jėgų sėkmingai kovai su juo. Žemaičiai buvo priversti trauktis iš Kuršo. Nors 1261 m. žemaičiai nugalėjo eiliniame mūšyje prie Lielvardės, jų vadai kreipėsi į Mindaugą per jam artimą kunigaikštį Treniotą, norėdami pasiduoti Lietuvos valdovo valdžiai, siūlydami stoti į bendrą kovą su Ordinu ir užvaldyti Livoniją.

Mindaugas ir Treniota 1261 – 1263 metais. Dauguma Lietuvos politinių jėgų palaikė žemaičių ir Treniotos planą. Mindaugui reikėjo apsispręsti, nutraukti taiką su Livoniją ar ne. Taikus užnugaris šiaurėje ir vakaruose, aktyviai veikiant Rusioje, buvo svarbus. Karas su Livonija vėl būtų atitveręs Lietuvą nuo Vakarų Europos ir panaikinęs visus nedidelius diplomatijos laimėjimus. Būtų tekę atsisakyti Lietuvos krikščioninimo, nes kariaujant su Livonija valstybėje neišvengiamai imtų viršų pagonybę išpažįstančios politinės jėgos. Tuo pačiu metu buvo susidariusios palankios sąlygos bandyti bendromis Lietuvos ir sukilusių Livonijos pajungtų genčių jėgomis išstumti Livonijos ordiną iš užgrobtų žemių ar bent sumažinti jo valdas, sujungti savo valstybėje šias žemes. Atsisakiusio tai daryti Mindaugo autoritetas ir valdžia Lietuvoje būtų susvyravę.Mindaugas pasirinko karą su Livonija. Nemažą įtaką pasirinkimui galėjoj padaryti antivokiškai nusiteikęs Treniota. Jis rėmė žemaičius ir skelbė baltui genčių jungimo politiką. Prasidėjusiame kare su Vokiečių ordinu Treniotai pasižymėjo kaip energingas karo vadas ir nuoseklus kovotojas su Ordinu. Mindaugui teko atremti jam artimų žmonių, taikos su Livonija šalininkų pasipriešinimą. Rusios reikalų Mindaugas negalėjo palikti likimo valiai, todėl Treniota, vykstant karui su Ordinu, įgijo vis didesnę įtaką valstybėje. Apsisprendęs Mindaugas atsikratė jį supusių vokiečių (gal ir jų šalininkų), kurių dauguma buvo katalikų dvasininkai. Čia iškyla Mindaugo santykių su krikščionybe problema, pasikeitus politinėms aplinkybėms. Manoma, kad jis atsimetė nuo krikšto ir sugrįžo į pagonybę, nes amžininkai teigia, jog Mindaugo krikštas buvo apgaulingas, kad ir apsikrikštijęs jis garbino lietuviškus dievus ir atlikdavo pagoniškas apeigas. Tai tikėtina, nes Mindaugo ir jo artimųjų krikštas dar nereiškė visų lietuvių krikšto, katalikų bažnyčia nesugebėjo išplėtoti Lietuvoje aktyvios misijų veiklos, ir Mindaugui teko veikti krašte, kuriame vyravo pagonybė šalia stačiatikybės rusų žemėse ir naujovės — katalikybės. Lietuvoje buvo susidariusi ankstyvojo krikšto kraštams būdinga padėtis. Mindaugo krikštas tikriausiai nebuvo planuotas kaip apgaulė, jo religinį pakantumą sąlygojo tikrovė. Atnaujinus kovas su Livonija, Lietuvoje klostėsi ypač nepalankios sąlygos katalikybei gyvuoti, ir Mindaugas negalėjo į tai nereaguoti.Antra vertus, tai nebūtinai turėjo reikšti, kad Mindaugas visiškai nutraukė santykius su katalikų bažnyčia. Dar 1268 m. popiežius Klemensas IV vadino velionį Mindaugą krikščioniu. Jei tai nėra informacijos stoka ar propagandinis manevras, atrodytų, kad Mindaugas mirė būdamas krikščionis. Tačiau šis atsiliepimas apie Mindaugą greičiau patvirtina mintį, kad jis tikybą traktavo kaip politinę priemonę ir elgėsi taip, kaip to reikalavo aplinkybės bei partneriai.1261 m. imta kurti koaliciją prieš Ordiną, sudaryta sąjunga su Naugardu, ja įtrauktos kunigaikštystės prie Dauguvos — Tautvilo Polockas, Vitebskas. Bendro žygio į Livoniją surengti nepavyko, lietuviai ten žygiavo 1261 m. ir 1263 m., rusai ir su jais Tautvilo lietuviai — 1262 m., Treniota 1263 m. mušė Ordino pajėgas prie Daugavgryvos.Sėkmingas buvo 1262 m. Treniotos vadovaujamų Lietuvos pajėgų žygis į Mazoviją ir Vokiečių ordino žemes. Mazovija turėjo pasitraukti iš antibaltiškų jėgų rikiuotės. Ordino krikščioniškos bazės Kulmo nusiaubimas labai pagelbėjo sukilėliams prūsams.Laimėdami lauko kautynes, lietuviai nesugebėdavo paimti Ordino pilių. Ordinas nuosekliai kariavo su sukilėliais žemgaliais bei kuršiais ir užiminėjo jų, ypač kuršių, pilis. Lietuvos parama sukilėliams Livonijoje nebuvo efektyvi, apie jų žemių prijungimą prie Lietuvos valstybės negalima ir kalbėti.Nesėkmės Livonijoje turėjo komplikuoti Mindaugo ir Treniotos santykius, nes Mindaugas tebekreipė Lietuvos jėgas į Rusią, 1262 m. kariavo Voluinėje, 1263 m. pasiuntė didelę kariuomenę į Brianską. Tai bei brutalus Mindaugo elgesys su kai kuriais vasaliniais kunigaikščiais (pasiliko sau mirusios žmonos Mortos seserį, Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną), matyt, buvo svarbiausios gimusio sąmokslo priežastys.

Mindaugo mirtis. Asmuo ir šeima. 1263 m. rudenį Mindaugas su dviem sūnumis buvo nužudytas. Tiesioginis nužudymo organizatorius buvo Daumantas, bet valdžią Lietuvoje paėmė Treniota, o žudikas nenukentėjo. Tai rodytų buvus juodviejų sąmokslą.Žuvus Mindaugui Lietuvos valstybė nežlugo, neiširo, dėl jo sosto buvo kovojama, jis buvo vertybė. Tai įtikinamai patvirtina Mindaugo atlikto darbo reikšmę ir patvarumą, patvirtina, jog Mindaugas — iškili to meto asmenybė.Nedaug ką galima pasakyti apie jo asmens bruožus. Mindaugo veiksmai ir numanoma jų motyvacija leidžia teigti banalius dalykus – energingas, ryžtingas, atkakliai siekiantis tikslo, lankstus, dažnai brutalus. Svarbus Mindaugo bruožas buvo naujovių siekimas. Jis buvo savo epochos žmogus, valdovas.Daug neaiškumų kyla dėl Mindaugo šeimos. Žinoma, kad Mindaugas buvo vedęs su juo kovojusio 1252 m. žuvusio Vismanto Bulionio žmoną, taip pat žinomas karalienės Mortos vardas. Greičiausiai tai viena ir ta pati moteris, tačiau jų santuokos data neaiški — Mindaugas galėjo pagrobti Vismantienę iš gyvo jos vyro, kaip pasielgė su Daumantiene. Vyresnieji jo vaikai – Vaišelga ir už Svarno ištekinta duktė valstybės gyvenime pasireiškė vėliausiai 1254 m. ir, tikriausiai, buvo kitos žmonos vaikai.Morta mirdama 1262 m. paliko mažamečius vaikus, XIII a. septintojo dešimtmečio pradžioje minimos dvi Mindaugo sūnų poros: 1261 m. Ordino falsifikate — Replys ir Gerstutis, Mindaugo nužudymo aprašyme — Ruklys ir Rupeikis. Neaišku, ar tai 4 sūnūs, ar iškraipyti dviejų vardai, neaiškus ir jų amžius. Vienas iš jų turėjo paveldėti karaliaus karūną, nes vyresnysis brolis Vaišelga iš valstybės gyvenimo buvo pasitraukęs į stačiatikių vienuolyną. Tačiau po Mindaugo ir sūnų nužudymo nėra jokių žinių apie tokj pretendentą. Jis greičiausiai irgi žuvo.

3. PRIE MINDAUGO PALIKIMO (1263 – 1282 M.) Treniota (1263 – 1264 m.) – Vaišelga (1264 – 1267 m.) – Švarnas (1267 – 1269 m.). Nužudžius Mindaugą, Treniota paėmė valdžią visoje Lietuvos valstybėje, kartu ir Žemaitijoje. Jis turėjo daug šalininkų ir vis dėlto jo valdžiai tuoj iškilo pavojus. Savo pretenzijų į valdžią neužmiršo Tautvilas, ir Treniota jj irgi nužudė. Bet ir pats Treniota žuvo nuo susimokiusių buvusių Mindaugo dvariškių rankos.Mindaugo sūnus Vaišelga, pabėgęs iš vienuolyno į Pinską, Rusios kunigaikščių padedamas, užėmė iš pradžių Juodąją Rusią, paskui Lietuvą (siaurąja prasme). Ten įsitvirtinęs svainio Švarno haličėnų remiamas 1265 m. kariavo Deltuvoje ir Nalšioje, šalindamas Treniotos ir Daumanto sąmokslo šalininkus, imdamas jų pilis. Pats Daumantas pabėgo į Pskovą, iš kur 1266 – 1267 m. puldinėjo Vaišelgos vasalo Polocko kunigaikščio nalšiškio Gerdenio žemes, taip pat atkakliai kovojo su Livonija.Vaišelga, pasak metraščių, išėjęs iš vienuolyno trejiems metams, 1267 m. perleido valdžią Lietuvoje Haličo kunigaikščiui Švarnui ir vėl tapo vienuoliu. Bet neilgam, nes buvo nužudytas kito Haličo kunigaikščio Levo. Apie Švarno, kaip Lietuvos valdovo, veiksmus nieko nežinoma. Gal jam nepavyko įsitvirtinti visoje Lietuvoje, o reikėjo pasitenkinti tik pietinėmis, Haličui-Voluinei artimesnėmis Lietuvos valstybės sritimis — Juodąja Rusia, gal dar domeno žemėmis. Lietuvoje Švarnas išbuvo neilgai, 1269 m. mirė Haliče, neaišku kaip praradęs valdžią Lietuvoje.Vienas iš Treniotos tikslų buvo stiprinti kovą su vokiečių ordinais. Su juo sietinas lietuvių ir sūduvių (jotvingių) žygis į Vokiečių ordino valstybę pagelbėti sukilusiems prūsams. Tačiau atėjęs į valdžią įvykdęs perversmą, Treniota nesugebėjo įveikti priešininkus, sukėlė vidaus karą ir suirutę. Ši suirutė tapo ypač pavojinga Lietuvos valstybei, kai kitas pretendentas į sostą, Vaišelga, pasitelkė svetimą, rusų kunigaikščių, daugiausia Haličo, jėgą.Vaišelgą remiantys ir aplink jį įsigalėję haličėnai keitė Lietuvos politinės orientacijos kryptį, Lietuvai grėsė būti įtrauktai kaip nesavarankiškai jėgai į Haličo – Voluinės reikalų sferą. Su krikščioniu Vaišelga Lietuvoje turėjo stiprėti stačiatikybės įtaka. Tarp jo ir Ordino nebuvo tokio religinio antagonizmo, kaip tarp Ordino ir Treniotos bei kitų pagonių kunigaikščių. Vaišelga paleido Mindaugo ir Treniotos suimtus krikščionis, pasiūlė Livonijai taiką ir visą laiką stengėsi palaikyti gerus santykius su ja.Ordinas tuo metu toliau puolė žemgalius ir kuršius, pastarieji buvo priversti pasiduoti 1267 metais. Nieko nelėmė ir minėtas Treniotos žygis padėti prūsams — ir čia nuo 1265 m. Ordinas pradėjo pulti. Vaišelgai esant valdžioje atsikirsta Mažosios Lenkijos lenkams, 1264 m. žiauriai nusiaubusiems jotvingių žemes — 1265 m. buvo surengtas atsakomasis žygis.Tačiau tai buvo tik Vaišelgos ir jo įpėdinio politikos epizodas. Per 1263 — 1269 m. suirutę Lietuvos valstybei negrėsė žlugimas. Tačiau Lietuvos valdovai nesugebėjo išnaudoti sunkios dėl pavergtų baltų genčių sukilimų susiklosčiusios Ordino šakų padėties, efektyviai neparėmė sukilėlių. Rusioje buvo prarandama politinė iniciatyva. Lietuvos valstybė vis labiau darėsi antraeilė politinė jėga.

Traidenis (1269 – 1282 m.). 1270 m. pradžioje lietuviai po ilgos pertraukos įsiveržė į Livoniją, pasiekė Saremą ir mūšyje ant ledo ties Karuse sumušė Ordino jėgas. Tuoj pat buvo surengtas dar vienas pergalingas žygis. Tai rodo, kad Lietuvoje pasikeitė valdžia ir politikos prioritetai. Žygius organizavo Lietuvos valdovas Traidenis, kurio vėlesnės antivokiškos nuotaikos gerai žinomos. Kaip jis 1269 m. pakeitė S varną, nežinia. Jei jis valdžią paėmė jėga, tai atitiko daugumos Lietuvos visuomenės nuotaikas, nes žinių apie vidaus neramumus nėra.Traidenis rado blogus Lietuvos santykius su visais kaimynais ir jam teko ic tik stengtis konsoliduoti dėl 1263 – 1269 m. vidaus suirutės pakrikusią valstybę, bet ir keliuose frontuose kovoti su kaimynais. Jo atėjimas į valdžią reiškė Haličo-Voluinės išstūmimą iš Lietuvos. Todėl Traidenio santykiai su šios Rusios žemės kunigaikščiais iš pat pradžių buvo blogi. Susidūrimai peraugo į 1274 – 1276 m. karą, per kurį 1275 m. haličėnai buvo pasikvietę į pagalbą savo siuzereno – totorių būrius (dar kartą – 1279 m.). Lietuva karą baigė sėkmingai, pietinės sienos buvo apgintos ir net sustiprintos, Juodojoje Rusioje apgyvendinant į Lietuvą atbėgančius prūsus, sūduvius, skalvius.Permainingai klostėsi įvykiai Livonijos fronte. Nepaisydamas 1270 m. lietuvių pergalių, Ordinas puolė sukilusioje Žemgaloje ir, paėmęs žemgalių pilis, privertė juos 1272 m. pasiduoti. 1273 m. Livonija pastatė Daugpilio pilį, kuri buvo lietuvių žemių paribyje, gal net žemėse, kurios klausė Traidenio. Šis tuoj ją apgulė, bet paimti negalėjo. Tik 1281 m. lietuviai paėmė Jersiką ir išmainė ją į Daugpilį, kuriame lietuvių įgula stovėjo iki 1313 metų. Livonija 1279 m. puolė Traidenio žemes, pasiekė Kernavę, bet grįžtančią Ordino kariuomenę lietuviai, pasitikę jau Livonijoje, ties Aizkraukle visiškai sutriuškino. Kaip po Durbės mūšio, taip ir dabar, Livonijos pavergtos žemės, šįkart Žemgala, vėl sukilo ir išsilaisvino. Siekdami susilaukti didesnės Lietuvos paramos, žemgaliai šįkart gal net pasidavė Traidenio valdžiai. Žemgalių kunigaikštis Nameisis buvo vienas iš aktyviausių Traidenio valdymo pabaigos karvedžių. Žemgalių kova su Ordinu vyko permainingai. Jau po Traidenio mirties 1291 m. Ordinas sukilimą numalšino, užėmė didžiąją Žemgalos dalį, pietinė dalis atiteko Lietuvai.Nepalankiai baltams, taip pat ir Lietuvai, klostėsi įvykiai kitame kovų su Vokiečių ordinu fronte. 1274 m. Didysis prūsų sukilimas buvo numalšintas, jo nepavyko atgaivinti 1276 m. dar kartą sukilusiai prūsų genčiai pagudėnams. Numalšinęs sukilimą, Vokiečių ordinas nesustojo ir iš karto ėmė kariauti dėl Nadruvos ir Skalvos. Lietuva, kariavusi su Haliču-Voluine, atrodo, nepadėjo šioms dar Mindaugo įsigalėjimo laikais Lietuvos valdovo siuzerenitetą pripažinusioms žemėms, ir 1274 – 1277 m. Ordinas jas nukariavo.Kita Ordino auka turėjo būti sūduviai (jotvingiai). Kaip minėta, jotvingių žemės buvo tapusios visų krikščioniškųjų kaimynų grobimo objektu. Į jas siaubiamuosius žygius rengė lenkai (po 1262 m. daugiausia iš Mažosios Lenkijos, nes Mazovija laikėsi taikos su Lietuva, taigi ir su jotvingiais, ir ši taika buvo dar labiau sustiprinta 1279 m. ištekinus Traidenio dukrą Gaudemundą už Mazovijos kunigaikščio Boleslovo), haličėnai. Jotvingiai, beveik visada su lietuviais, atsakydavo tuo pačiu. Jų bendradarbiavimas buvo toks glaudus, kad sunku atskirti kam, jotvingiams ar lietuviams, labiau reikėjo vieno ar kito žygio, ar tai buvo vienai rankai paklūstančių jėgų žygis. Jotvingiai, daugiausia jų šiaurinė dalis (sūduviai), vieni ar su lietuviais, aktyviai rėmė sukilusius prūsus. Tačiau nei patys jotvingiai, nei jų talkininkai lietuviai, rengę žygius į Ordino valstybę 1281 m., 1283 m., nepajėgė sulaikyti Ordino. 1283 m. laikomi paskutiniais sūduvių pasipriešinimo Ordinui metais, šis išėjo prie Nemuno. Prieš metus, 1282 m. užfiksuotos paskutinės jotvingių kovos su lenkais ir rusais. Jotvingių žemės buvo padalintos. Šiaurės vakarų dalį nukariavo Vokiečių ordinas. Pietines žemes kolonizavo lenkai ir Haličo-Voluinės rusai. Tik šiaurės rytų jotvingių gyvenamos Sūduvos dalis, jau nuo Mindaugo vienijimo laikų įėjusi į Lietuvos valstybę, joje ir pasiliko.Politinis baltų arealas mažėjo. Prūsai ir kitos vakarų baltų gentys, kuršiai ir žemgaliai daugiau nebesukildavo, buvo galutinai nukariautos (žemgaliai – 1291 m.). Mindaugo ir Treniotos siekimas sujungti baltų gentis vienoje valstybėje nebuvo įgyvendintas. Vokiečių ordinui pasiekus Nemuną, abiems Ordino šakoms nuraminus nukariautus kraštus, jis galėjo sutelkti jėgas karui su apsiausta Lietuvos valstybe. Lietuvos vakarų fronte, kuris jau nebeskiriamas nuo šiaurinio, nes jie susijungė, susidarė itin sunki padėtis.Traideniui iškilo kelios dilemos. Viena iš jų — telkti jėgas ar paskirstyti keliuose frontuose. Sustiprėjus karui su Voluine, kovai su Ordinais tekdavo skirti mažiau jėgų. Palaikant santykius su kitomis baltų gentimis, pvz., su jotvingiais, tekdavo derinti politinio išsivystymo lygius — Lietuvos monarchijos, nors dar, toli gražu, ne iki galo susiformavusios, ir tų genčių žemes ar žemių konfederaciją atitinkantį lygį. Geriausiai Traideniui sekėsi su žemgaliais, gal kaip tik todėl, kad šie jau buvo pasiekę valstybės išvakarių būklę. Dar viena dilema — tai pagoniškosios Lietuvos egzistavimas tarp katalikiškų ir stačiatikių kraštų. Su stačiatikiais dėl jų politinio silpnumo bei Lietuvos kunigaikščių siuntimo į rusų žemes — stačiatikiai Vaišelga bei Traidenio broliai, — santykiai klostėsi lengviau. Katalikiškų kraštų agresijai atremti reikėjo sukaupti visas jėgas. Tačiau čia, atrodo, Traidenis nesirengė daryti nuolaidų ir tvirtai laikėsi pagonybės. Be anksčiau minėtų atsargaus ir įtaraus požiūrio į katalikybę priežasčių, prisidėjo ir iš esmės nesėkmingų Mindaugo kontaktų su popiežiais ir Ordinu dėl Lietuvos krikšto kartus patyrimas. Traideniui valdant buvo atsikratyta tiek haličėnų įtakos, tiek stengiamasi stabdyti besiveržiančius Ordinus, stiprinti Lietuvos valstybės ryšius su laisvais likusiais baltais.

Mindaugo suburta ir apie 20 metų valdyta valstybė buvo pirmoji lietuvių valstybė. Tie 20 metų nenuėjo veltui: buvo sukurtos valstybės institucijos ir jos normaliai veikė. Geopolitinė Lietuvos padėtis lėmė, kad jai teko veikti dviem frontais: atremti iš šiaurės ir vakarų atslenkantį Ordinų ir kryžininkų keliamą mirtiną pavojų bei perimti politinę ir karinę iniciatyvą Rusios žemėse ir plėsti ten valstybės teritoriją. Jau Mindaugui valdant Lietuvos valstybėje susidūrė trys pasauliai — pagoniškasis Lietuvos, katalikiškasis Vakarų Europos ir stačiatikiškasis Rusios – su savo pasaulėžiūros, valstybingumo ugdymo ir kitais skirtumais. Priverstas rinktis iš jų, Mindaugas galiausiai bandė juos sujungti, tačiau šis bandymas dėl vakarų pasaulio agresyvumo nebuvo sėkmingas ir tapo perspėjimu kitoms Lietuvos žmonių ir valdovų kartoms. Minėtas susidūrimas neleido Mindaugui įgyvendinti dar vieną užmojį — sujungti baltų gentis. Tokia galimybė buvo negrįžtamai prarasta, šiauriniai ir vakariniai lietuvių giminaičiai baltai kovojo paskutines itin sunkias ir nesėkmingas kovas dėl laisvės. Tuo didesnis atrodo Mindaugo vadovaujamų lietuvių pasiekimas — savo valstybės sukūrimas ir apgynimas. Tiesa, jie turėjo geresnes sąlygas, negu pirmieji užpulti latviai ar prūsai.Įveikdamas didelį sukrėtimą, kurį valstybė patyrė po Mindaugo mirties, jo darbo tęsėjas Traidenis, nors ir nesustabdė baltų politinio arealo mažėjimo, likvidavo valstybę ištikusią suirutę, apgynė jos sienas, sustiprino pačią valstybę.

II. GEDIMINAIČIŲ LIETUVA IKI KRIKŠTO

Apie Lietuvos istorijos dešimtmetį po Traidenio mirties 1283 m. labai mažai rašoma šaltiniuose. Minimi bent keli lietuvių karaliai ir kunigaikščiai, bet nežinia, ar visi jie valdė visą Lietuvą. Vienas iš jų, Pukuveras, yra bene pirmasis šaltinių gerai paliudytas sūnaus Gedimino vardu pavadintos naujos dinastijos valdovas. Ši dinastija paveldėjo Mindaugo ir Traidenio valstybę su visais laimėjimas ir problemomis. Buvo suformuota Lietuvos valstybės teritorija ir įtvirtinta vieno valdovo valdžia, kartu pagoniškosios Lietuvos valdovams, kaip ir anksčiau, rūpėjo konsoliduoti valstybę ir atremti krikščionių agresiją. Pastarasis pavojus, stiprėjant Vokiečių ordino puolimui, tapo svarbiausiu, lemiančiu valstybės ir lietuvių pagoniškosios civilizacijos likimą, darančiu didžiulę įtaką Lietuvos visuomenės raidai, lietuvių tautos susidarymui ir valstybės sandarai, Lietuvos santykiams su kitais kaimynais ir krikščionybe.Be abejo, visi išvardyti procesai veikė vieni kitus, priklausė ir nuo sąmoningos žmonių veiklos, ir nuo visuomenės, ūkio būklės bei tarptautinės konjunktūros. Todėl sunku išskirti kurias nors to dinamiško meto gyvenimo puses ar sritis ir jas atskirai nagrinėti. Vis dėlto bandysime išsiaiškinti visuomenės, valstybės, tautos ir net kiekvieno žmogaus gyvenimą veikiančius reiškinius, paskui chronologine tvarka aprašyti įvykius ir kartu suvokti, kiek juos sąlygojo ar veikė įvairiapusiai procesai.Skyriuje aptariamąjį laikotarpį ženklina du kiti didelių permainų – valstybės susidarymo ir Jogailos bei Vytauto reformų — laikotarpiai. Daug Gediminaičių Lietuvos esmę parodančių procesų ar reiškinių susiklostė anksčiau, kitų poveikis ypač buvo jaučiamas kiek vėliau. Tačiau jie sunkiai chronologiškai skaidomi, todėl bus daromi ekskursai į šiuos gretimus laikotarpius.

1. VISUOMENĖ IR VALSTYBĖ. Ūkio ir visuomenės pažanga. Archeologiniai, rašytiniai ir kiti istorijos šaltiniai liudija, kad XIV a. Lietuvoje stiprėja individualus valstiečio ir bajoro ūkis, tobulėja žemdirbystė (trilaukis, tobulesni geležiniai darbo įrankiai ir kita), pagaminama vis daugiau žemės ūkio produktų, didėja visuomenės turtinis ir socialinis susisluoksniavimas, vis didesnę paklausą turi įvežamos prekės (ginklai, audiniai, druska, prabangos reikmenys ir kita). Su kaimynais nusistovi prekybiniai santykiai, susidaro muitų sistema, plinta monetos, susidaro lietuviškų matų ir saikų sistema. Tuo metu diferencijuojasi amatai, didėja jų gamybos apimtis, gerėja gaminių kokybė, taikomos naujos technologijos (mūro statyba, ginkluotė ir kita). Amatininkai ir pirkliai jau gali pragyventi iš amato ir prekybos. Šie verslai atsiskiria nuo žemdirbystės, formuojasi vidaus rinkos pradmenys. Nuo pilių atsiskiria papiliai, susidaro miestai, kyla politiniai ir administraciniai centrai. Į kraštą iš kitur atvyksta gyventi amatininkų, pirklių, gal ir kitų gyventojų grupių. Išvardinti šiuos nevienodos svarbos reiškinius nepriekaištinga logine seka neįmanoma, nes visi jie veikė, sąlygojo vieni kitų atsiradimą ir raidą, vieni be kitų negalėjo būti ar bent jau sėkmingai rutuliotis.Tai reiškė sparčią Lietuvos ūkio pažangą ir socialinę raidą, lietuvių visuomenės įvairėjimą ir artėjimą prie kitų Europos visuomenių.

Kaimas: valstiečiai ir bajorai. Lietuvos visuomenė tebebuvo kaimiška, jos gamyba ir buitis itin glaudžiai susijusi su žeme. Intensyvėjantis žemės ūkis – žmonių egzistavimo pagrindas – aprūpino maistu, žaliava buities reikmenims, darbiniais arkliais ir karo žirgais. Ekstensyviai gamtos turtus naudojančios ūkio šakos — žvejyba, medžioklė, drevinė bitininkystė, gausinusios maisto ir žaliavų išteklius, tapo pagalbinėmis ūkio šakomis. Svarbios jos buvo tik užsienio prekybai, nes XIV a. iš Lietuvos daugiausia buvo išvežami kailiai ir vaškas.Dauguma žemdirbių tebebuvo laisvi laukininkai. Jų ūkis tapo individualus su paveldima žemėvalda. Tai buvo kiek vėlesnių šaltinių minimas dūmas, tarnyba. Individualiai ūkininkavo ir gausėjantys bajorų valdžion patekę vadinamieji kaimynai. Iš teritorinės žemdirbių bendruomenės lauko klostėsi valdovo skirto pareigūno ar bajoro tvarkomas administracinis-fiskalinis vienetas, kaimo bendruomenė, valsčius. Valstybės, valdovo interesų ir individualių žemdirbių ūkių interesų veikiama klostėsi žemdirbių prievolių ir valdymo sistema.Valdovo vietininkas valsčiuje tijūnas buvo valsčiaus administratorius ir teisėjas. Į valsčiaus centrą, pilį ar kitą tijūno buveinę ir laisvieji, ir bajorams priklausantys valstiečiai, sugabendavo prievoles — duoklę grūdais ir šienu, vadinamąją dėklą, sidabrinę karo reikalams ir kitas. Valstybės, valdovo poreikiams tenkinti radosi ypatingos prievolininkų kategorijos — raitininkai ar leičiai, prižiūrėję žirgų kaimenes, barčiai, karo žygiuose įrenginėję perkėlas ir taisę kelius, žmonės, duoklę atiduodavę medumi, vašku, kiaunių kailiais ir pan. Valstybės branduolio, domeno valsčiai turėjo atlikti pasėdžio prievolę, t.y. išlaikyti pas juos apsistojantį valdovą ir jo dvarą. Galiausiai liko prievolės, privalomos visiems laisviesiems žmonėms — gintis nuo užpuolusio priešo ir persekioti jį, taikos metu statyti pilis ir kitus gynybinius įrenginius, tiesti kelius ir kita.Tai buvo ir kito sluoksnio žmonių — bajorų pareiga. Tarp jų ir laisvųjų žmonių dar nebuvo aklinos sienos, laisvieji žmonės pereidavo į bajorus. Svarbiausia šių pareiga buvo eiti į karą. Nuolatinio karo būklė, gyvosios jėgos nuostoliai vertė papildyti bajorų gretas. Antra vertus, nusistovi skirtingų sluoksnių pareigos ir teisės, jos perduodamos iš kartos į kartą, klostosi priklausymo bajorams ar valstiečiams tradicija, ir tai pranašauja greitą šių sluoksnių teisinį atskyrimą.Bajorui labai svarbu buvo sėkmingų karo žygių grobis ir valdovo malonė. Bet ir jų būties pagrindas buvo žemės ūkis, žemės valdos. Jas sudarė pačio bajoro ūkis, kuriame dirbo šeimyna, t.y. asmeniškai priklausomi žmonės, neturėję savo ūkio, vadintini patriarchaliniais vergais, ir nuo bajorų priklausomų kaimynų ūkiai. Daugumos bajorų valdos buvo nedidelės, viena kita žagrė dirbamos žemės, vienas kitas kaimynų kiemas. Bet ėmė rastis ir stambesnės žemėvaldos užuomazgų, minimi 2-3 kaimų savininkai. Tie žmonės dažnai yra artimi valdovui, šio pilių viršininkai ir karvedžiai, administracijos pareigūnai. Jie ir bendruomenės didžiūnių palikuonys, ir naujai iškilę. Būrėsi didžiūnų, būsimųjų ponų sluoksnis. Kartu iki XIII a. pabaigos beveik išnyko senieji žemių kunigaikščiai. Jiems lemtingos, matyt, buvo vidaus kovos, vykusios nužudžius Mindaugą. Išliko tik kelios minėtos Nalšios kunigaikščių giminės.Nušalinęs kunigaikščius valdovas tapo nominaliu visos žemės savininku. Tuo jis naudojosi – varžė bajorų teises ir savarankiškumą, ypač kišosi į turto paveldėjimo ir žemės disponavimo reikalus, stengėsi išlaikyti bajorijos tarnybinį pobūdį. Apie bajorijos feodalinį teisinį ir ūkinį imunitetą dar negalima kalbėti. Valdovas siekė kontroliuoti bajorų santykius: jam rūpėjo bajoro-kario ūkinis, taigi, ir karinis, pajėgumas, efektyvus žemės naudojimas.Prijungiant prie Lietuvos Rusios žemes, valstybėje atsirado du to paties sluoksnio būriai — lietuvių ir gudų (Rusios žemėse išliko ir tenykštė bajorija, ir vienas kitas kunigaikštis). Šiedu būriai XIV a. nesusiliejo, nors jų padėtis savo žemėse buvo panaši. Juos skyrė ir tikyba, ir kalba, bet labiausiai — padėtis valstybėje. Būta ir šių būrių kontaktų – Gediminaičiai ėjo į Rusią ir čia kūrėsi su savo tarnybiniais bajorais, pasitaikydavo priimančių stačiatikybę (Alšėnų kunigaikščiai, Gediminaičiai ir jiems artimi žmonės). Tie kontaktai stiprėjo ir vėliau LDK visuomenės raidai darė nemažą įtaką.Valstiečių gyventa, matyt, nedideliais kaimais, susispietus keletui ar keliolikai sodybų. Bajorų sodybos, išsimėčiusios tarp kaimų ar susipietusios į bajorkaimius, nedaug kuo skyrėsi nuo valstiečių. Gal tik didžiūnai kūrėsi atokiau nuo kitų įtvirtintose sodybose. Lietuvoje klostėsi ir plito tokie gyvenviečių tipai, kurie išliko ilgus amžius. XIV a. pirmoje pusėje buvo likę bendruomenių pilių (Aukaimis, Putviai), kur slėpdavosi ir kurias gindavo apylinkės žmonės. Vienijant valstybę, dauguma pilių atsidūrė valdovo žinioje, tapo administraciniais centrais. Pilėnus aptarnaujantys žmonės kūrėsi papiliuose. Būtent čia ėmė rastis nauji lietuvių visuomenės padaliniai.

Miestas. Miesto ir kaimo išorė, funkcijos, gyventojai bei jų verslai labai skyrėsi. Skirtinos 2 miesto dalys — miestiečių gyvenvietės ir pilys, šalia kurių tos gyvenvietės Lietuvoje daugiausia kūrėsi. Miestiečių gyvenviečių XIV a. Lietuvoje dar buvo nedaug, jos, kaip rodo negausūs archeologų atradimai, buvo nedidelės, neįtvirtintos, nors jau gana tankiai užstatytos, su gatvėmis, be abejo, ir su turgaus aikšte. Jose daugiausia gyveno pirkliai ir amatininkai, asmeniškai laisvi, atliekantys valdovui specifines miestietiškas prievoles – mokantys turgaus mokesčius, prekybos muitus ir kitus.Tam jiems reikėjo pinigų, kurie kursuotų tarp gyventojų. Iš tiesų, šalia stambiųjų ilgųjų Lietuvoje XIV a. 3-4-ajame dešimtmetyje ėmė kursuoti Prahos grašiai. Tačiau ir jie buvo palyginti stambūs pinigai. Smulkių lietuviškų pinigėlių, liudijančių piniginių santykių skverbimąsi į visuomenės gelmes, kaldinimo pradžia siejama su Jogailos valdymo pradžia, kartais nukeliama į Algirdo ir Kęstučio laikų pabaigą. Abiem atvejais kalba eina apie XIV a. 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečio sandūrą.Pinigų trūkumas kiek trukdė vidaus rinkai, o besiskaidančios visuomenės ir tvirtėjančios valstybės didėjantys poreikiai skatino prekybą ir amatus. Daugiau galima pasakyti apie XIII – XIV a. prekybą su užsieniu, negu apie vidaus prekybą. Kita vertus, sudaromos vis didesnės eksporto siuntos, parduodamos įvežtos prekės, vadinasi, vidaus prekyba plėtėsi.Šiuo laikotarpiu susiklostė reguliarūs Lietuvos ir kaimynų prekybos santykiai. Jau Mindaugo laikais kalbama apie prekybą su Ryga ir muitus. 1323, 1338 ir 1367 m. sudarytos prekybos sutartys su Livonija, Ryga. Buvo nustatyti saugūs prekybos keliai, numatyta pirklių teisinė apsauga. Lietuva per Hanzos narį Rygą jau XIV a. įtraukiama į Vakarų Europos prekybos tinklą. Keliai. į Rygą nebuvo vieninteliai Lietuvos keliai į Europą. Gediminas siūlė Hanzos pirkliams keliauti į Lietuvą per lenkų Mazoviją. Šie keliai Gedimino ir Algirdo laikais gal tik klostėsi, tačiau greitai, Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, jie bus intensyviai naudojami. Sudėtingi buvo XIV a. prekybos ryšiai su Vokiečių ordino valstybe, jiems labai trukdė nuolatiniai karo veiksmai. Tik XIV a. pabaigoje prekybą su tos valstybės miestais Dancigu, Tornu ir kitais pradėjo didėti, kai ją ėmė saugoti Lietuvos ir Ordino valstybės.Prijungiant prie Lietuvos valstybės Rusios žemes, XIV a. Lietuvai atsivėrė nauji prekybos keliai. Rusios žemės turėjo dominti ne tik dėl prekybos su jomis — ir jų, ir Lietuvos prekės buvo beveik tos pačios. Labai svarbu buvo kontroliuoti tuos prekybos kelius. Greitai, vėliausiai XIV a. pradžioje imtas kontroliuoti Dauguvos prekybos kelias, vėliau — Dnepro prekybos kelias. Siekta kontroliuoti Haličo-Voluinės prekybos kelius, jungusius Juodąją jūrą su Baltija ir Vokietijos žemėmis. Čia XIV a. teko atlaikyti Lenkijos konkurenciją, didžiausias prekybos centras Lvovas liko šios rankose. Ėmusi kontroliuoti minėtus prekybos kelius, Lietuva tapo ne vieninteliu, bet neapeinamu prekybos tarpininku tarp Vakarų ir Rytų Europos, Juodosios ir Baltijos jūrų pakrančių prekybos centrų. Dar kurį laiką intensyviai prekiauti gerokai trukdė nesureguliuoti Lietuvos ir vakarų kaimynų santykiai, bet strateginės pozicijos jau buvo užimtos.Didėjo ir stiprėjo Lietuvos pirklių būrys. Jau XIII a. minimi lietuvių pirkliai — Traidenio laikais, 1286 – 1352 m. Rygos skolų knygoje. Lietuvių pirkliai iš Kernavės, Krėvos ir kitur sudarinėjo sandėrius, gaudavo kreditų, vadinasi, buvo žinomi ir patikimi. Vilniaus pirkliai pasklido po visą regioną ir jau Algirdo laikais išgavo atleidimą nuo muitų visoje LDK.Labai keitėsi ir amatai. Vilniuje, Kernavėje atkastos siauros specialybės amatininkų (kaulo ir tošies apdirbėjų, batsiuvių ir kitų) sodybos. Amatininkų gaminių kokybės gerėjimas rodo, kad amatininkai specializuojasi ir vis labiau atitrūksta nuo žemės ūkio, ima gaminti rinkai. Taigi atsirandančiuose miestuose klostosi ir amatininkų sluoksnis. Tačiau didžiausią pažangą gamyba padarė ten, kur tuo buvo suinteresuota valstybė. Jau XIII a. viduryje Vilniuje bus buvusi pastatyta mūrinė vadinamoji Mindaugo katedra. XIII – XIV a. sandūroje jau statomos didelės mūrinės pilys, iš pradžių Vilniaus pilių kompleksas, XIV a. – Kauno, Senųjų Trakų, Medininkų, Lydos, Krėvos pilys, taip pat Gardine, Naugarduke. Šioms statyboms reikėjo daug darbo jėgos, aukštos kvalifikacijos meistrų, tik valstybė galėjo visa tai suorganizuoti. Lietuvos laimėjimus šioje srityje amžininkai gerai įvertino. Vokiečių ordino valstybėje pastatyta pilių pagal lietuviškų gardinių pilių pavyzdžius. Didelę pažangą padarė ir karo technikos, kovos mašinų gamyba. Kryžiuočiams panaudojus prieš lietuvius šiuos įrenginius, Lietuvos valdovai labai greitai imdavo naudoti tokius pačius.Lietuvai, vis dėlto, truko ir specialistų, ir pirklių kapitalo, kad amatų ir prekybos pažanga atitiktų dinamiškos visuomenės bei valstybės poreikius. Šį trūkumą švelnino iš užimtų Rusios žemių į Vilnių, gal ir į kitus Lietuvos miestus atsikeliantys pirkliai ir amatininkai. Bet to nepakako, ir Lietuvos valdovai ėmė dairytis į kitas Vidurio Europos šalis — Čekiją, Vengriją, Lenkiją, — kurių ūkio raidą XIII – XIV a. labai paspartino kolonistai iš Vokietijos. Ir Lietuvoje yra užuominų apie pirklių bei amatininkų kvietimą iš Vakarų dar Gedimino pirmtakų laikais. Valstybine politika tai padarė Gediminas, 1323 m. laiškuose Hanzos miestams išdėstęs lyg ir Lietuvos ūkio plėtojimo programą. Gediminas kvietė į Lietuvą pirklius, amatininkus (kalvius, račius, batsiuvius, kailiadirbius, malūnininkus, akmenskaldžius, auksakalius, kovos mašinų gamintojus ir kitus), taip pat karius — riterius bei žemdirbius. Gediminas žadėjo aprūpinti juos žeme, laikinai atleisti nuo mokesčių ir muitų, leisti naudotis miestiečių reikalams pritaikyta Rygos teise. Tikėtasi, kad įsiliejusios naujos jėgos pagyvins ūkio raidą. Nežinia, ar buvo atsiliepta į Gedimino kvietimą. Politinės aplinkybės imigracijai iš Vokietijos miestų į Lietuvą nebuvo palankios, abudu Ordinai tam priešinosi. Gedimino įpėdiniai, regis, tokių kvietimų nepakartojo. Šioks toks judėjimas turėjo vykti. Antai Vilniuje Kęstučio ir Jogailos kovų metu buvo vokiečių, greičiausiai iš Rygos, kolonija. Buvo ten tuo metu ir Rusų galas, apgyvendintas išeivių iš Rusios.Iš lietuvių pirklių ir amatininkų, iš persikėlėlių iš Rusios bei Baltijos pakrančių vokiečių miestų susidarė pirmosios didesnės miestiečių bendruomenės Lietuvoje. Daugiausia minėti Vilniaus miestiečiai, bet neužmirština ir Kernavė, Trakai, Krėva, Juodosios Rusios centrai — Gardinas, Naugardukas. Daug amatininkų ir pirklių dirbo pagal valdovo užsakymą, buvo susiję su jo dvaru, pilimi, bet ir jie įtraukiami į miestiečių bendruomenės gyvenimą. Be didesnių centrų, prie lokalinių administracijos centrų, pilių, vietininkų buveinių kūrėsi nedidelės amatininkų ir prekeivių gyvenvietės su vietinės reikšmės turgais. Daugiausia jų XIV a. buvo domeno žemėse — Merkinė, Alytus, Punia, Valkininkai, Daugai, Eišiškės, Lyda ir kitos. Panašios kilmės bus buvę Raseiniai, Kražiai, Ariogala, Ukmergė, Anykščiai ir daug kitų. Tai buvo užuomazgos LDK itin gausių miestelių, kurie taikėsi tapti kaimo ir didžiųjų miestų tarpininkais, gamintojų ir prekiautojų susitikimo vieta. XIV a. iš daugumos tokių gyvenviečių užuomazgų tik formavimosi tikri miestai. Silpnoms miestiečių gyvenvietėms reikėjo valstybės globos, valdovui jos buvo naudingos kaip kraštą ūkiškai vienijantis veiksnys bei specifinių prievolių šaltinis. Interesams sutampant, kaip minėta, dauguma tokių gyvenviečių kūrėsi prie pilių. XIV a. LDK ėmė raizgyti kol kas dar retas miestų tinklas, Rusios žemėse paveldėtas ir atkuriamas, lietuviškose žemėse — naujiena, kurios šaknys siekia XIII a., gal ir ankstesnius amžius.Pilis buvo paveldėta dar iš ikivalstybinių laikų. Kuriantis valstybei, jos funkcijos keitėsi. Pilis – valdovo rezidencija, lokalinės administracijos pareigūno buveinė, — taip pat palyginti jaunas lietuvių visuomenės elementas. Iš pilies-rezidencijos atsirandantis Lietuvos miestas XIV a. ėmė vykdyti ne tik ekonominio centro, bet ir politinio-administracinio, gynybos, kartais ir kulto centro funkcijas. Taigi tik ką atsiradusiame mieste ėmė telktis įvairialypės jaunos, dar nenusistovėjusios ir greitai besikeičiančios dinamiškos visuomenės jėgos. Miestas iš karto tapo svarbiu visuomenės ir valstybės gyvenimo faktoriumi. Kartu akivaizdu, kad visuomenės gyvenimo ir valstybės tvirtumo pagrindas tebeliko kaimas – čia gyveno absoliuti dauguma gyventojų ir susitelkė dauguma nacionalinio turto. Net mieste (pilyje) įsikuriančio valdovo jėgą lėmė turima žemės nuosavybė.

Valstybė. XIII a. pabaigos – XIV a. lietuvių visuomenė gyveno palyginti neseniai susidariusioje valstybėje, kurios visos institucijos dar nebuvo galutinai susiklosčiusios, keitėsi dėl nestabilios vidaus ir tarptautinės padėties. Dėl šaltinių ir tyrinėjimų stokos galima išgirsti gana prieštaringų teiginių. Esą valstybė buvusi didžiojo kunigaikščio tėvonija, kad Lietuvoje buvo diarchija, kad ji buvo visos Gediminaičių dinastijos nuosavybė, kad Didžiąja Kunigaikštyste tapo tik ėmusi vienyti Rusios žemes. Kai yra tiek įvairių nuomonių, dažnai tenka atsisakyti kategoriškesnių tvirtinimų.Vienas iš stabilesnių valstybės institutų buvo aukščiausioji valdžia, monarchas. Mindaugas tapo Lietuvos valstybės valdovu, ėmęs, kaip rašė amžininkai, valdyti pats. Patvaldžiai buvo ir jo įpėdiniai. Valdovo titulas ilgai nebuvo nusistovėjęs. Mindaugas buvo vainikuotas karaliaus vainiku, bet įpėdinis jo nepaveldėjo. Gediminas 1323 – 1324 m. laiškuose taip pat tituluojamas karaliumi (lethphanorum ruthenorumque rex, princeps et dux Semigalliae, t.y. lietuvių ir rusų karalius, Žemgalos valdovas ir kunigaikštis), nors jis nebuvo karūnuotas. Ir kitus Lietuvos valdovus kaimynų šaltiniai įvairiai vadino — karaliais, valdovais, kunigaikščiais. Matyt, nepakankamai pažindami Lietuvos gyvenimą, šaltinių autoriai naudodavosi savo aplinkos realijomis. Taigi Lietuvos valdovo titulas nebuvo nusistovėjęs, ir turbūt dar neturėjo labiau išsivysčiusioms valstybėms būdingo ideologinio turinio.Antra vertus, Lietuvos valstybė XIII a. kūrėsi jungdama žemių kunigaikščių valdas ir ne visada tuos kunigaikščius šalindama iš valstybės gyvenimo, iškeldama valdovo šeimos kunigaikščius (Vaišelga, Traidenio broliai, Pukuvero sūnūs). Egzistavo kunigaikščių hierarchija, kurios priešakyje buvo vyresnysis, didysis.XIV a. užimant Rusios žemes ir įkurdinant jose Gedimino giminės kunigaikščius, Lietuvos valstybė tapo didžiuliu ir itin sudėtingu organizmu, bet svarbiausi valstybės bruožai išryškėjo jau XIII a., kai Lietuva išplėtė ekspansiją j Rusią. Jau tada ji laikytina Didžiąja Kunigaikštyste, o jos valdovai, praradę karaliaus karūną — didžiaisiais kunigaikščiais.Didysis kunigaikštis galėjo laikyti savo nuosavybe visą valstybę, nes, kaip minėta, buvo nominalus visos žemės savininkas, galėjo dovanoti žemės valdas bajorui ar kolonistui, kontroliuoti jų žemėvaldą, laukininkus versti bajorais, dalinti valdas savo giminės kunigaikščiams ir reikalauti iš visų paklusnumo. Jis taip pat buvo vyriausiasis teisėjas, gal ir žynys. Jo teisė ir pareiga buvo vadovauti karo žygiams ir krašto gynybai, sudarinėti sutartis bei kita.Pats valdovas negalėjo aprėpti visų reikalų, valstybė gimdė administraciją. Bet ir jos pareigūnų neužteko valdyti valstybę, ir didysis kunigaikštis telkė prie savęs patikimų, kompetentingų ir jam artimų patarėjų grupę, tarybą. Tarp jų būdavo net atvykėlių (pvz., Gedimino atsikviesti katalikų vienuoliai). Dažniau tai būdavo iškilūs bajorai – Gedimino diplomatas Lesė, su Algirdu bei Jogaila susigiminiavęs Vaidila ir kiti. Tarp jų būdavo ir didžiojo kunigaikščio giminės žmonių, Gediminaičių. Į retą karo žygį kartu su didžiuoju kunigaikščiu nevyko bent pora Gediminaičių, reta sutartis su kita valstybe buvo sudaryta jiems nedalyvaujant. Apie ypatingus valdovo santykius su dinastijos nariais bus kalbama aptarus pačią giminę.

Gediminaičiai. Pirmasis šaltinių gerai paliudytas šios dinastijos valdovas Pukuveras valdė XIII a. pabaigoje. Dinastija vardą gavo iš Gedimino (1316 – 1341 m.), nes būtent jo, o ne Gedimino brolio ir pirmtako Vytenio (1295 – 1316 m.) palikuonys ją pratęsė. Dinastijos kilmė nėra visai aiški. Lietuvos metraščiai ją sieja su Žemaitija, Lietuvos kaimynai ir priešai sukūrė jos žemos, negarbingos kilmės versijas. Visai tai nepasitvirtino ir dabar sutariama, kad Gediminaičiai bus kilę iš Lietuvos žemės. Jų domenas buvo ten, kur ir Mindaugo — Nemuno ir Neries tarpupyje. Vėlyvi šaltiniai mini jų protėvio, gyvenusio bene Mindaugo laikais, Skalmanto vardą. Savo ruožtu, yra užuominų J apie Mindaugo ir Traidenio, pastarojo ir pirmųjų naujosios dinastijos narių giminystę.Nuo dinastijos būklės ir jos narių tarpusavio santykių daug priklausė valstybės ir jos valdymo sistemos būklė. Dinastijos narių įtaka valstybės reikalams atrodo mažesnė valdant pirmiesiems Gediminaičiams ir didėjo vis didėjant valstybei. Plečiantis didžiojo kunigaikščio valdžios sferai, vis labiau reikia didinti tos valdžios bazę. Ypač tai pastebima vidaus konfliktų metu — 1345 m. nuverčiant Jaunutį, Jogailos, Kęstučio ir Vytauto konfliktų metu, kai besivaržantys lyderiai ieškojo dinastijos narių paramos. Dėl to susidaro įspūdis, kad LDK buvo visos dinastijos nuosavybė, kad didysis kunigaikštis buvo bejėgis be kitų kunigaikščių pritarimo. Šį apgaulingą įspūdį sustiprina didelis valstybės gyvenime dalyvavusių Gediminaičių būrys. Antai Pukuveras turėjo 4 sūnus — Vytenį, Gediminą, Vainių, Teodorą, gal dar Margirį. Gediminas jau turėjo 7 ar 8 sūnus, per 30 anūkų. XIV a. viduryje ir antrojoje pusėje vienu metu politinėje arenoje veikė apie 40 Gediminaičių. Jų reikšmė buvo nevienoda, bet skaičius įspūdingas.Didysis kunigaikštis, matyt, jautė pareigą rūpintis, kad dinastijos nariai gyventų kaip ir dera Gediminaičiams, todėl dažnai giminės santykiai galėjo atrodyti patriarchališki. Bet būta ir konfliktų, ypač jie sustiprėjo po Algirdo mirties. Tačiau iki Kęstučio mirties 1382 m. nepastebėta tarpusavio žudynių ar ilgėlesnių įkalinimų. Atsirado ir toks konfliktų sprendimo būdas kaip kunigaikščių pasitraukimas iš Lietuvos. Antai 1365 m. į Vokiečių ordiną pabėgo Kęstučio sūnus Butautas, kiek vėliau – pastarojo sūnus Vaidutis. Į Maskvą buvo pasitraukę ir 1380 m. Kulikovo kautynėse kovėsi Andrius ir Dimitras Algirdaičiai. Bet visa tai dar buvo tik pavieniai epizodai, iš kurių negalima spręsti apie Gediminaičių dinastijos politiką.

Dinastinė politika. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo paveldima. Bet paveldėjimo taisykles sunku nusakyti. Pukuvero įpėdiniu buvo Vytenis, kaip atrodo, vyriausiasis sūnus. Vytenio įpėdiniu tapo brolis Gediminas, nors Vytenis turėjo sūnų. Tiesa, neaišku, ar šis pergyveno tėvą. Po Gedimino mirties soste atsidūrė bene vidurinis sūnus Jaunutis, o Algirdo įpėdiniu tapo antros santuokos vyriausiasis sūnus Jogaila, nors dar gyveno sūnūs iš pirmosios Algirdo santuokos. Kęstučio politikos įpėdiniu tapo vyriausiasis iš tuo metu gyvenusių sūnų Vytautas. Tačiau, matyt, ne gimimo pirmenybė lėmė šiuo ir visais kitais minėtais atvejais. Pirmenybę teikdavo iškilesniam kunigaikščiui, kuris turbūt sugebėdavo geriau tvarkyti valstybės reikalus pirmtakui dar gyvam esant.

Šių iškilesnių dinastijos atstovų vieta prie didžiojo kunigaikščio yra ne visai aiški. Literatūroje vis dažniau pasitaiko nuomonių apie nuolatinę dvivaldystę, diarchiją Gediminaičių valstybėje, kai didysis kunigaikštis dalijasi valdžia su kitu dinastijos nariu (broliu, sūnumi) ir abudu jie turi beveik vienodą galią. Tokią mintį perša pirmųjų Gediminaičių poros paminėjimas 1289 m. — Budikidas (Butegeidis) ir Budividas (Butvydas-Pukuveras?), iškilus Gedimino vaidmuo Vytenio valdymo pabaigoje, ypač Algirdo ir Kęstučio bendradarbiavimas. Teigiama, kad pastarieji buvo pasidalinę valstybę į dvi dalis, Vilniaus ir Trakų, ir kiekvienas tvarkėsi savarankiškai, tik derindami veiksmus.Tačiau matome, kad Algirdas vadovavo karo žygiams prieš Rusios kunigaikštystes ar totorius, kovojo su kryžiuočiais ir, tiesa, rečiau su lenkais. Jis sudarinėjo sutartis ir su Maskva, ir pirmasis įvardijamas Lietuvos pusėje sutartyse su Lenkija ir Livonija. Antra vertus, Kęstutis kariavo ir vakaruose, ir Rusioje, žygiavo ten ir su Algirdu, ir be jo, vykdydamas pastarojo valią. Kęstutis dažnai pats palaikė ryšius su Vidurio ir Vakarų Europos valdovais, derėjosi dėl Lietuvos krikšto. Tačiau tai dar nerodo, kad Algirdas ir Kęstutis buvo lygiateisiai ir lygiaverčiai valdovai, o tik liudija, kad LDK dinastijos nariams didysis kunigaikštis patikėdavo (ar būdavo priverstas patikėti) valdyti didesnes ar mažesnes sritis savo vietininkų teisėmis. Kęstučio padėtis šalia Algirdo iš tiesų buvo išskirtinė dėl jam patikėtos ar jo atsakomybei atitekusios valstybės dalies reikšmės. Liubarto padėtis Voluinėje ar Algirdaičių — Andriaus Polocke, Vladimiro Kijeve — padėtis buvo panaši, tik jų sritys buvo valstybės pakraščiuose, ir ne tokios svarbios. Todėl net apie Algirdo ir Kęstučio dvivaldystę, ką ir kalbėti apie kitus Gediminaičius, tenka rašyti su išlygomis ir atsargiai.Gediminaičių įtraukimas į didžiajam kunigaikščiui lojalią politinę veiklai bei jų aprūpinimas pragyvenimo šaltiniu — valdomis, — turėjo būti viena didžiausių valstybės valdymo problemų. Žinoma, kad dar valdant Vyteniui Gediminas gana savarankiškai tvarkėsi pietvakarinėje Žemaitijoje, 1337 m. minimas Trakų kunigaikštis, neabejotinai Gediminaitis. Lietuvos padalijimas Vilniaus ir Trakų dalis išliko, o lietuvių žemių padalijimas 4 Gedimino sūnums neilgai teišsilaikė ir 1345 m. nuvertus Jaunutį buvo panaikintas. Todėl viena iš Lietuvos ekspansijos Rusioje paskatų galėjo būti dinastijos poreikiai. Gediminaičiai būdavo siunčiami valdyti Rusios žemių, kiti būdavo skatinami imtis nukariavimų ir remiami (kaip Karijotaičiai Podolėje). Trečius išleisdavo užkurioms į dar Lietuvai nepavaldžias Rusios kunigaikštystes, kad vėliau jas prijungtų prie LDK (kaip Algirdas į Vitebską, Liubartas į Voluinę). Ketvirti, kviesdavo ir siųsdavo tarnybiniais kunigaikščiais į nepriklausomas Rusios valstybes (Narimantą ir jo sūnų Aleksandrą – į Naugardą, Andrių Algirdaitį ir Jurgį Vytautaitį – į Pskovą).Užsienio politikoje plačiai žinomos politinės santuokos — Gediminaitės būdavo ištekinamos į kitas valstybes gal tikintis sąjungininkų, o gal sudarytoms sutartims sutvirtinti. Minėta, kad XIII a. lietuvių kunigaikščiai giminiavosi su Rusios kunigaikščiais. 1279 m. Traidenis ištekino dukterį už Mazovijos kunigaikščio Boleslovo. Tai padėjo sutvarkyti Lietuvos santykius su šią lenkų kunigaikštyste. Už šios kunigaikštystės valdovų XIV a. buvo ištekintos bent 4 Gedimino giminės kunigaikštytės. Bene žymiausia politinė santuokai Lenkijoje buvo jos būsimo karaliaus Kazimiero ir Gedimino dukros Aldono Onos santuoka 1325 metais. Kitos Gedimino, Algirdo ir Kęstučio dukterys buvo tekinamos į Rusią, už Maskvos, Tverės, Suzdalės didžiųjų kunigaikščių už kitų smulkesnių kunigaikščių. Antra vertus, Lietuvos kunigaikščiai atsivesdavo žmonas iš Rusios – iš ten abi Algirdo ir abi Liubarto žmonos. Visos šios moterys įnešė tam tikrą indėlį į XIV a. Vidurio Rytų Europos regiono politinį gyvenimą. Taigi dinastija buvo vienas iš didelių didžiojo kunigaikščio rūpesčių, politinis įrankis ir politinių procesų variklis. Ji LDK gyvenime labai daug reiškė, bet nebuvo savarankiška – didysis kunigaikštis ir pasitelkdamas iškilesnius dinastijos narius, naudodamasis jų protu bei galia, tvarkėsi patriarchališkai.

Valstybės teritorija lietuviškose žemėse. XIII a. pabaigoje – XIV a. iš esmės susiklostė valstybės teritorija lietuviškose ar, tiksliau, baltų žemėse. Į Lietuvos valstybę buvo sujungtos visos lietuvių gyvenamos žemės. Iš Mindaugo valdžią, kad ir nominalią, pripažinusios teritorijos Lietuva iki 1283 m. prarado Nadruvą ir Skalvą, taip pat Klaipėdą su apylinkėmis. Bet šiaurinė jotvingių žemių dalis liko Lietuvos valstybėje. Šiaurėje Lietuva pasistūmėjo į Kuršo ir Žemgalos žemes, ir čia bei buvusioje Sėloje nusistovėjo gana pastovi Lietuvos ir Livonijos žemių riba, ypač kai Lietuva prarado kurį laiką valdytą (1281 – 1313 m.) Daugpilį.Nyko ir smulkėjo senosios ikivalstybinio laikotarpio žemės. XIV a. jau nebeminima Nalšia, nebeišskiriama Lietuva siaurąja prasme. Vietoj jų atsiranda nedidelės žemės, jų centrų ir pilių apygardos, pvz., buvusioje Nalšioje -Dubingiai, Giedraičiai, Tauragnai, Utena ir kitos. Dar 1337 m. viena iš didelių Lietuvos dalių vadinama Karšuva amžiaus antroje pusėje virto tokia patį apygarda, kaip ir kitos Žemaitijos žemės (Laukuva, Kražiai, Medininkai), Upyte, Deltuva.Tuo pačiu metu Aukštaitijos vardu, kuriuo iš pradžių vadintos gal tik Kaune apylinkės, imama vadinti rytinę lietuviškų žemių dalį. Gediminas savo valstybės dalimis vadino Aukštaitiją ir Žemaitiją. Jas ir dar Karšuvą 1337 m. žinojo Vokiečių imperatorius Liudvikas Bavaras. Greta šio Lietuvos padalijimo, liudijančio senuosius gentinius ryšius, atsirado ir vis svarbesnis darėsi valstybės politinis-administracinis padalijimas. Valstybės teritorinių padalinių hierarchija nėra visai aiški.Valsčiai, žemutinio lygmens vienetai, turėjo jungtis į minėtas pilių apygardas, mažąsias žemes. Tik jas valdė ne žemių kunigaikščiai, o valdovo skirta vietininkai. Nykstant žemėms, kurį laiką lyg ir nebuvo aukštesnio lygmens padalinių, jungiančių tas pilių apygardas. Tik 1337 m. pirmą kartą minimas Trakų kunigaikštis. Tai rodo, kad bent jau domeno žemės buvo perskeltos į Vilniaus ir Trakų dalis. Po Gedimino mirties 1341 m. lietuviškos žemės buvo padalytos į 4 dalis – Vilniaus, Trakų, Kernavės ir Krėvos. Šis padalijimai išsilaikė tik kelerius metus ir galbūt buvo viena iš Jaunučio pašalinimo 1345 m. priežasčių. Jau buvęs padalijimas į Vilniaus ir Trakų dalis išliko. Čia neįmanoma įžvelgti kokių nors gentinių kriterijų, tai akivaizdi valstybės laikų naujiena. Abi šios dalys sudaro Lietuvos valstybės branduolį, o lietuviškų žemių ryšiai ir santykiai valstybėje XIV a. sparčiai keitėsi.Atskira problema yra Žemaitijos statusas valstybėje. Kaip minėta, XIII a. pradžioje susidarė Žemaitijos žemių konfederacija, įėjusi į Mindaugo valstybę. Tuo metu Žemaitijos statusas vargu ar skyrėsi nuo kitų valstybės žemių statuso, bet daug ką turėjo pakeisti 1253 m. paskelbtas Žemaitijos perleidimas Livonijos ordinui ir Lietuvos vyskupui. Žemaičiai buvo palikti vieni, kai Ordinas kėlė vis didesnį pavojų, turėjo organizuoti pasipriešinimą ir krašto valdymo struktūras. Žemaičių kunigaikščių ir didžiūnų susirinkimuose buvo svarstomos veiklos gairės, priimami nutarimai, renkami vadai. 1260 m. Žemaitijai grįžus į Lietuvos valstybės sudėtį, susikūrusios struktūros neišnyko. Ilgainiui, kaip ir kitur, nebeliko kunigaikščių, bet didžiūnų vaidmuo tebebuvo didelis, jie net bandydavo palaikyti, kaip XIII – XIV a. sandūroje, separatinius santykius su Ordinais. Žemaitijos ypatingą padėtį valstybėje pabrėžė XIV a. vis dažniau šaltiniuose pasitaikantis jos ir Aukštaitijos, t.y. likusios Lietuvos sugretinimas, ar išskyrimas. Antra vertus, glaudūs žemaičių santykiai XIV a. antrojoje pusėje su Trakų kunigaikštyste, pagrįsti daugiau abiejų pusių susitarimu negu pavaldumu, rodytų, kad Žemaitijos statusas valstybėje nors ir rutuliojosi ypatingos, autonominės padėties linkme, bet ši padėtis dar nebuvo aiškiai užfiksuota besikeičiančioje XIV a. LDK struktūroje. Didysis kunigaikštis atramos taškų turėjo Pietų Žemaitijoje, kur buvo jam priklausiusios Veliuonos, Gedimino pilys. Gal dar Šiaulių žemė jam tiesiogiai priklausė. Šiaip Žemaitijoje šeimininkavo didžiūnai, spręsdavo jos reikalus, paremdavo ar neparemdavo kurį nors Lietuvos kunigaikštį.Taigi XIII a. pabaigoje – XIV a. susiklosto gana pastovios Lietuvos valstybės ribos baltų žemėse, kuriose vyksta sparti valstybės struktūros raida – ši struktūra vis labiau turi tenkinti valstybės ir valdovo poreikius. Visos valstybės struktūrai buvo labai svarbūs santykiai užimamose Rusios žemėse, todėl tik aptarę juos galėsime kalbėti apie visos LDK būklę XIV amžiuje.

Valstybės valdymas. Valstybės valdymo sistema klostėsi nuo valstybės susidarymo ir keitėsi visą XIV a. amžių, kai kuriose valstybės gyvenimo sferose ji nusistovėjo, kitur tik formavosi. Besikurianti ir stiprėjanti Lietuvos valstybė palaikė ryšius su visuomenėmis, kurios jau seniai buvo sukūrusios valstybės institutus, todėl kyla klausimas apie jų įtaką šiai sferai. Dažnai tą įtaką sunku įžvelgti, nes neišvengiamos savaimingai atsiradusios analogijos ar svetimais pavadinimais pavadinami vietiniai reiškiniai. Tačiau, be abejonės, ankstyvi ir glaudūs kontaktai su Rusios žemėmis, iš pradžių kaip su kaimyninėmis valstybėmis, XIV a. vienos valstybės viduje, negalėjo nepadaryti įtakos Lietuvos valstybės santvarkai. Didžiausia įtaka bus padaryta lokalinei administracijai. Valsčiai ir juos tvarkę tijūnai, diečkai — valdovo su įvairiomis užduotimis siuntinėjami pareigūnai, djakai-raštininkai ir sąskaitininkai (vienas asmuo) galėjo būti Lietuvos perimti, kaip rodo jų slaviški pavadinimai, iš Rusios. Įtaką galėjo daryti Ordinų valstybės. Jau apsikrikštijusio Mindaugo dvare galėjo būti patarėjų iš Livonijos. Manoma, kad Lietuva perėmė iš Livonijos kai kuriuos fiskalinės – prievolių sistemos elementus, visų pirma apmokestinimo vienetą – tarnybą. Katalikų vienuoliai prisidėjo prie didžiojo kunigaikščio raštinės kūrimo ir veiklos. Tačiau daugiausia Lietuvos valstybės kūrimą lėmė ne svetimos įtakos, o savaiminė lietuvių visuomenės raida.Valstybėje susiklostė tam tikri gyventojų sluoksnių santykiai su valstybe, bajorų, valstiečių, miestiečių pareigos ir prievolės. Buvo kuriama tų pareigų ir prievolių vykdymo sistema. Pas valsčiaus tijūną suplaukdavo duoklės ir kitos natūrinės ar piniginės prievolės, jis buvo valstiečių teisėjas, tvarkė didžiojo kunigaikščio ūkį valsčiuje, jei toks būdavo (dažniausiai žirgynai). Vietininkas – pilies viršininkas, dažnai iš iškilesnių bajorų, turintis savo žinioje ne vieną valsčių, be administracijos darbų, būdavo atsakingas ir už gynybos organizavimą bei kitas karines priemones. Virš jų buvo valstybės dalis valdę, tvarkę kunigaikščiai iš Gedimino giminės. Su įvairiomis didžiojo kunigaikščio užduotimis, kaip minėta, buvo siunčiami į valsčius ir vietininkystes specialūs pareigūnai, diečkai.Rašytinės teisės Lietuvoje dar nežinota, remtasi papročiais, svarbiu teisės šaltiniu buvo pats didysis kunigaikštis – aukščiausiasis teisėjas. Administracija ir teismas nebuvo atskirti, tijūnai, vietininkai, kaip minėta, buvo ir teisėjai. Paprotinės teisės lygmuo nesutrukdė susikurti savitai teisės sistemai, kuri vėlesniuose šaltiniuose vadinama lietuvių teise. Greta jos Rusios žemėse veikė vadinamoji rusų teisė.Valstybės centrinė administracija dar nebuvo atsiskyrusi nuo dvaro pareigūnų. Antai valstybės iždas ir valdovo iždas buvo tapatinami, vieningą iždą tvarkė vienas iždininkas. Radosi kiti dvaro pareigūnai, kurie turėjo rūpintis ne tik dvaro reikalais: pvz., žirgininkas, turėjęs rūpintis tiek dvaro arklidėmis, tiek žirgynais visoje valstybėje.Kūrėsi ir labai svarbi valstybės institucija – valdovo raštinė. Tiesa, nežinoma apie rašto vartojimą šiuo laikotarpiu valstybės vidaus gyvenime, bet su užsieniu Lietuvos valdovai susirašinėjo. Su Vakarais buvo susirašinėjamą lotynų kalba, rečiau – vokiečių, į Konstantinopolį Algirdas rašė graikiškai. Įtariama, kad kai kurie Mindaugo ar Gedimino dokumentai buvo parašyti ne Lietuvoje, gal Rygoje, tačiau iš daugelio požymių – nurodytų dokumentų sudarymo vietų, žinių apie prikabintus antspaudus ir kitką – galima spręsti, kad dauguma išlikusių dokumentų rašyti Lietuvos valdovo raštinėje. Tiesa, Gedimino antspaudas neišliko, nors žinoma jį buvus. O antspaudas – tai vienas iš valstybės atributų ir rašto buvimo požymių. Antspaudus turėjo ir kiti Gediminaičiai – Algirdas, Kęstutis, Liubartas.Intensyvesni darėsi Lietuvos santykiai su kaimyninėmis valstybėmis, kūrėsi Lietuvos diplomatijos tarnyba, jos tradicijos. Lietuvos valdovai pasiuntiniais į kitas valstybes siųsdavo aukštos kilmės žmones, dažnai iš savo šeimos. Mindaugo pasiuntiniu pas popiežių nuvyko Neries žemės kunigaikštis Parbus, Gediminas į Rygą siuntė antrą žmogų po savęs valstybėje, 1358 m. į Miuncheną susitikti su vokiečių imperatoriumi keliavęs Lietuvos valdovo brolis. Jogaila 1379 m. į Vokiečių ordiną irgi siuntė brolį Skirgailą. Sudarytas sutartis lietuviai sutvirtindavo pagoniškais ritualais, priesaikomis – žinomiausia Kęstučio 1351 m. priesaika, susitarus su Vengrijos karaliumi Liudviku, – rankų paspaudimu. Vis dažniau sudaromos sutartys raštu (su Livonija, Lenkija), prie sutarčių prikabinami antspaudai.

Sostinė. Dar vienas valstybingumo atributas buvo sostinė. Susidarius pastoviam valstybės branduoliui, plečiantis valdovo ir dvaro ryšiams su tolimesnėmis valstybės dalimis bei kaimyniniais kraštais, klostantis prekybos ryšiams, sostinės reikšmė tapo žymiai didesnė negu Mindaugo laikais, kai valstybė tik kūrėsi.Lietuvos metraščiai pasakoja, kad Traidenio sostinė buvo Kernavė. Metraščių teiginį paremia tai, kad Kernavė bus buvusi Lietuvos žemėje, nors ir pakraštyje, kad čia stūkso 4 įspūdingi piliakalniai, kad ji XIII a. antrojoje pusėje – XIV a. buvo išsivysčiusios struktūros gyvenvietė, ne tik su pilimis ir prie jų prigludusiais papiliais, bet ir su nuo pilių atsiskyrusia miestietiška gyvenviete.Tie patys metraščiai sako, kad Gediminas valdė Lietuvą iš Trakų, bet greitai perkėlė sostinę į Vilnių. Greičiausiai tai buvo Senieji Trakai, kuriuose XIV a. pradžioje jau buvo mūrinė pilis. Trakai liko Lietuvos dalies, Trakų kunigaikštystės centru, jie suklestėjo kiek vėliau valdant Vytautui.1323 m. pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose, Gedimino laiškuose, minimas Vilnius. Jis — valstybės sostinė: čia pilyje reziduoja valdovas su dvaru, priima užsienio pasiuntinius. Vilnių paveldėjęs Jaunutis tapo didžiuoju kunigaikščiu. Jį versdami Algirdas su Kęstučiu visų pirma užėmė Vilnių, dėl jo atkakliausiai kovojo Jogaila su Kęstučiu ir Vytautu. Kas valdė Vilnių – valdė valstybę.Vilnius atitiko ir kitus sostinei keliamus reikalavimus. Čia buvo pilių sistema. Iš dalies mūrinės Aukštutinė ir Žemutinė pilys buvo valdovo rezidencija. Kreivoji, galimas dalykas, buvo skirta augančio miesto gyventojams. Už pilių sienų kūrėsi pirklių ir amatininkų gyvenvietė, dar gerai neužčiuopta archeologinių tyrinėjimų metu, bet greičiausiai išsidėsčiusi vėlesnių laikų miesto teritorijoje, Senamiestyje. Čia kūrėsi lietuvių pirkliai ir amatininkai, į Vilnių kėlėsi išeiviai iš Rusios, kurie, matyt, telkėsi vadinamajame Rusų gale. Vilniuje apsigyveno ir ateiviai iš vakarų, daugiausia vokiečiai iš Rygos. Žemutinėje pilyje (gal ir kitose vietose) būta pagonių šventyklos. Kartu atsirado ir stačiatikių maldos namai, ir jau 1323 m. stovėjusios katalikų bažnyčios, vėliau ir vienuolių namai. Vilnius darėsi daugiataučiu ir daugiakalbiu, įvairių luomų ir konfesijų miestu, daugelį funkcijų atliekančia gyvenviete. Jis darėsi panašus į kitus Vidurio Rytų Europos miestus, Europos valstybių sostines. Vilniaus kaip politinio centro pradžia vis labiau siejama su Mindaugo laikais. Gediminas gali būti laikomas Vilniaus — Lietuvos sostinės — įkūrėju.

2. LIETUVIŲ TAUTA. Stiprėjant valstybei, Lietuvoje toliau vyko etniniai procesai, lietuvių etnosas įgijo ir ugdė naujus bruožus. Lietuviai konsolidavosi, išlaikydami juos nuo kaimynų skiriančius bruožus, pirmiausia kalbą ir tikybą. Jų raida bei būklė ir priklausė nuo etnoso būsenos, ir veikė ją.

Lietuvių žemių ribos. XIII-XIV a. lietuvių žemių ribos dar ne visur buvo nusistovėjusios. Lietuvių kaimynės baltų gentys išgyveno Ordinų, Lenkijos ir Rusios (jotvingiai) agresiją ir silpo, dalis jų žemių įėjo į Lietuvos valstybę, o jas pačias lietuviai asimiliavo. Lietuvių ribos šiaurėje ir vakaruose plėtėsi sėlių, kuršių, skalvių, jotvingių sąskaita. Šiaurėje ši riba nusistovėjo XIV a. nustačius LDK ir Livonijos sieną, iš esmės atitinkančią XX a. Lietuvos ir Latvijos sieną, Vakaruose tik po Melno taikos 1422 m. nustatyta LDK ir Vokiečių ordino valstybės siena netapo vakarine lietuvių išplitimo riba.Stabilesnė buvo XIII – XIV a. lietuvių paplitimo rytinė riba. Slavai, apie VII a. traukdami iš pietų į šiaurę, perkirto baltų masyvą ir tapę lietuvių genčių kaimynais pamažu stūmė jas į vakarus. XI a. buvo įkurti toliausiai į vakarus pasistūmėjusios Kijevo Rusios atsparos punktai – Breslauja, Zaslavlis. XII a. pabaigoje šis skerbimasis buvo sustabdytas, lietuviai XIII a. pradžioje bus atstūmę Rusios kunigaikščius, užėmę Breslauja, Zaslavlį, gal ir Minską. XIII a. kuriam laikui nusistovėjo lietuvių ir rytų slavų riba. Vėlesniais amžiais ji vėl kito ir dabar nelengva ją nustatyti. Daugiausia tenka remtis vietovardžiais, ypač jų su lietuviška patronimine priesaga — -išk paplitimu, taip pat katalikybės užimamais plotais (jie atitinka pagonybės išplitimo teritoriją) bei paribio gyventojų vardais XIV a. pabaigoje – XVI a. amžiuje. Pastebėta, kad minėtu laikotarpiu paribyje neįvyko didesnių etninių pakitimų.Pagal minėtus duomenis lietuvių ir rytinių slavų riba šiaurėje prasidėjo prie Dauguvos šiek tiek į vakarus nuo Drujos ir ėjo beveik tiesiai į pietus, atsiremdama į Nemuną, šiek tiek aukščiau jo intako Berezinos (liet. – Beržūnos) žiočių. Si riba beveik sutapo su didžiulių pelkių ir girių masyvo, nusidriekusio nuo Dauguvos intako Dysnos iki Nemuno, rytiniu pakraščiu. Tik sausesniame Nemuno ir Neries baseinų tarpupyje į lietuvių pusę įsiskverbė slavų pleištas (Lebedevas-Loskas-Vyšniava) ir išliko iš trijų pusių slavų apsuptas didelis lietuvių gyvenamas plotas apie Ivenecą, Radoškovičius ir Ainą, kurioje 1387 m. buvo įsteigta katalikų parapija.Mažiau ištirta lietuvių ir slavų riba Nemuno ruože. Čia dar siekė jotvingių žemės, todėl tenka kalbėti apie šių 3 etnosų ribas. Nemuno aukštupio kairiųjų intakų baseinai bus buvę pirmiausia jotvingių ir slavų kontaktų plotas. Kartu neabejotina, kad lietuviai gyveno į pietus nuo Nemuno, pvz., Zietelos apylinkėse. Tačiau tiksliau jų gyventus plotus sunku nusakyti.Į rytus ir pietus nuo šios ribos XIV a. pabaigos – XVII a. šaltiniuose minimi lietuvių gyvenami kaimai ir valsčiai. Duomenų apie lietuvių vykdytą tų žemių kolonizaciją nėra. Manytina, kad tai liekanos senų lietuvių (baltų) sodybų, kurių gyventojai ateivių slavų apsupti išlaikė savo kalbą. Visos tos salos yra baltiškų vandenvardžių paplitimo areale. Labiausiai į rytus yra nutolę Obolcai netoli Oršos. Čia 1387 m. buvo įkurta katalikų parapija, ir kiek vėliau užrašyti gyventojų lietuviški asmenvardžiai. Mažiau ištirtos lietuviškos salos, išsimėčiusios į pietryčius ar pietus nuo lietuvių-slavų ribos Rožanos, Liachovičių, Slucko, Kojdanovo apylinkėse. Tų salų gyventojai neprisidėjo prie lietuvių tautos susidarymo ir jos ilgainiui išnyko, jos tėra lietuvių (baltų?) paplitimo ankstyvaisiais viduramžiais liudininkai.

Lietuvių tautos raida. Šitaip į rytus ir pietryčius nusidriekusioje Lietuvos valstybės teritorijoje XIII – XIV a. toliau formavosi lietuvių tauta. Dar iki valstybės susidarymo čia išsiskyrė 2 didelės kultūrų sritys. Rytuose tai buvo pilkapių sritis, vakaruose – plokštinių kapinynų. Riba tarp jų buvo Šventoji, Ne ries žemupys ir Nemuno vidurupys. Kiti kultūrinę ir etninę priklausomybę nusakantys požymiai nebūtinai sutapo su šia riba. Karių kapų palydovai žirgų kapai – buvo paplitę vakaruose iki Dubysos. Mirusiųjų deginimas plito: iš pilkapių srities į vakarus, XI – XII a. pasiekė pajūrį. Archeologijos, kalbos istorijos, ypač tarmių paplitimo duomenys leidžia tvirtinti, kad minėtose pilkapių ir plokštinių kapinynų srityse, Nemuno dešiniųjų intakų baseine (išskyrus Nemuno žemupį), vietomis ir kairiajame Nemuno krante gyveno vienas didelis lietuvių genčių junginys.Išskiriamos 3 jo dalys. Rytuose, pilkapių srityje, istorinėse Lietuvos (siaurąja prasme) ir Nalšios žemėse gyveno, kaip sako pirmosios žemės vardas, lietuviai. Jie atlaikė rytų slavų ekspansiją, patys skverbėsi į Šventosios aukštupyje gyvenusių sėlių žemes ir asimiliavo juos. Tarp Šventosios, Neri žemupio ir Dubysos, net kairiajame Nemuno krante gyveno kita šio junginio šaka, kuriai prigijo aukštaičių vardas. Aukštaičiai jautė lietuvių kultu ros įtaką, šiaurės rytuose, Mūšos baseine, Upytėje jie susidūrė su sėliais, šiaurės vakaruose, Šiaulių žemėje – su žemgaliais. Žemaičių aukštumoje gyveno vakarų lietuviai — žemaičiai. Jie irgi buvo pradėję skverbtis į šiaurė vakarus į kuršių žemes.Šias dalis jungė viena kalba, artima materialinė ir dvasinė kultūra ir, žinoma, valstybė. Trūkinėjo seni genčių ryšiai, nyko ir smulkėjo iš genčių laikų; paveldėtos žemės, vietoj jų ėmė rastis iš esmės pasikeitę valstybės padaliniai; kartais paveldėję senus vardus, pvz., Upytė, Karšuva. Lietuviais XIII a. jau vadinami visi lietuviškai kalbantys Lietuvos valstybės gyventojai, aukštaičių vardas XIV a. išplito ir Rytų Lietuvos gyventojams.Daugiausia valstybės dėka lietuvių gyvenami plotai plėtėsi kitų baltų genčių žemėse. XIII – XIV a. tęsėsi lietuvių (žemaičių) ekspansija į kuršių Keklio ir Mėguvos žemes, atsidūrusias Lietuvos valstybėje. 1291 m. nustojo priešintis Livonijai žemgaliai, didžioji jų, kaip ir kuršių, žemių dalis liko Livonijos valdžioje. Pietinis Žemgalos pakraštys įėjo į Lietuvos valstybę. Pietuose, Nemuno vidurupio kairiajame krante, į Lietuvos valstybę įėjo šiaurinės jotvingių žemės. Daugelyje paminėtų žemių labai sumažėjo gyventojų, jie žuvo kovodami su Ordinais ar persikėlė į kitus Lietuvos rajonus. Vietoje likę jau XIII – XIV a. galėjo sulietuvėti.Galimas dalykas, kad jau XIV a. lietuviai ėmė tvirtintis ir už Lietuvos valstybės ribų, Vokiečių ordino valstybėje. Toks teigimas tebūtų neištirta hipotezė, kurią galėtume pagrįsti tokiais argumentais: Mindaugo viršenybę pripažino Skalvos ir Nadruvos žemės; 1358 m. Algirdas pareikalavo, kad Vokiečių ordinas grąžintų žemes iki Priegliaus ir Alnos, o iki ten XVI – XV1I a. buvo paplitusi lietuvių kalba Mažojoje Lietuvoje; yra įrodymų, kad skalviai ir nadruviai nebuvo prūsai; šių žemių gyventojų sumažėjo dėl XIII – XIV a. karų ir jų skaičių reikėjo padidinti. Kaip bebūtų, lietuviai čia turėjo atrasti giminingą substratą.Į besiformuojančią tautą įsiliejo ir XIII a. pabaigos – XIV a. atsikėlėliai iš kitų baltų žemių. Jie dažniausiai buvo apgyvendinami kompaktiškai, kaimais ar net valsčiais. Tai liudija Žemygalos valsčius Žemaitijoje, Barčių valsčius ir Skalvių vaitija Pietų Lietuvoje. Po visą lietuvių gyvenamą plotą buvo ir yra išsimėtę Barčiai, Barteliai, Bartygala, Dainava, Dainavėlė (siejami su jotvingiais), Kuršiai, Kuršėnai, Kuršukai, Latveliai, Latviai, Latvygala, Prūsagalė, Prūseliai, Sėlynė, Sėliškės, Zelioniškės, Zėliškiai. Visi jie, gal tik išskyrus susijusius su sėliais, yra ateivių kaimai.Ne visada galima tiksliai pasakyti, kada tie ateiviai į Lietuvą atsikėlė. Kuršiai ir žemgaliai tai padarė, matyt, kovų su Livonija metu ar tuoj po jų. Žinoma, kad žemgaliams 1291 m. liovus priešintis Ordinui, daug jų persikėlė į Lietuvą. 1276 m. Traideniui pasidavė ir Lietuvoje buvę apgyvendinti iš Vokiečių ordino valstybės pasitraukę prūsai. Iš jų ypač išskiriama barčių gentis. 1280 m. ir 1283 m. į Lietuvą nuo Vokiečių ordino puolimų pasitraukė didelė jotvingių dalis. Traidenis ir jo įpėdiniai įkurdino persikėlėlius palei Nemuno aukštupį, tarp Nemuno vidurupio ir rytinių lietuvių ribų prie Ainos, taip pat Juodojoje Rusioje. Šitose žemėse, taip pat Žemaitijos panemunėse buvo apgyvendinti skalviai, į Lietuvą patekę prieš 1364 m. ir 1365 metais. Pastarąjį kartą tai buvo lietuvių žygio į Vokiečių ordino valstybę metu išsivesti 800 belaisvių. Kiek iš viso prūsų, jotvingių, skalvių persikėlė į Lietuvą, nežinia, spėjama, kad per 5000.Į lietuvių tautą įsilieję kitų genčių baltai buvo asimiliuojami, ir iš esmės nepaveikė lietuvių. Lietuvių tauta susidarė iš esmės iš vieno didelio lietuvių genčių junginio. Todėl greitai nyko ryškesni regionų skirtumai, susiformavo bendra lietuvių savimonė, neiškerojo separatizmas. Tai labai veikė, be abejo, valstybė ir sunkūs karai su agresoriais Ordinais ir kryžininkais.Iš lietuvių monolito išsiskyrė viena etninė grupė — žemaičiai. Savo skirtumus žemaičiai atsinešė iš genčių laikų — vakariniai lietuviai (žemaičiai), viena lietuvių genčių junginio dalis, išsiskyrė bene jau V amžiuje. Jie pajuto didesnę negu kiti lietuviai baltų giminaičių kuršių įtaką. XIII a. žemaičiai suvokiami kaip viena iš lietuvių dalių, XIV a. retkarčiais įvardijami lyg ir šalia lietuvių ar aukštaičių. Jie išliko neatskiriama lietuvių tautos dalis, tiesa, linkusi į separatizmą. Be jų sąlyginio etninio savitumo, didelę įtaką žemaičių savimonei pa-; darė politiniai procesai. Apie juos kalbėta anksčiau. Pridurtina, kad XIV – XVI a. sandūroje nusistovėjus rytinei Žemaitijos ribai ties Nevėžiu, į ją įėjo ir etniniai žemaičiai, ir panemunių ar Šiaulių žemės aukštaičiai. Visi jie greitai tapo žemaičiais — lėmė etnopolitinė, ne grynai etninė savimonė.

Lietuvių kalba. Iš kalbiškai besiskaidančio baltų masyvo iki VII a. vidurio išsiskyrė archaiškas pietinis rytų baltų masyvas, kuriame ėmė formuotis lietuvių kalba. Valstybės susidarymo išvakarėse ir XIII – XIV a. toliau ryškėjo ir įsitvirtino lietuvių kabos bruožai, kurie ją skyrė nuo kitų to meto baltų kalbų (prūsų, jotvingių, kuršių, žemgalių, latvių). Kartu lietuvių kalba skaidėsi į tarmes, iš pradžių į rytinę ir vakarinę. Vėliau, matyt, jau valstybės išvakarėse ar jai susikūrus, pirmoji suskilo į rytų ir pietų aukštaičių tarmes, o vakarinė — į vakarų aukštaičių ir žemaičių.Lietuvių kalba XIII – XIV a. buvo tik šnekamoji kalba, iki Lietuvos krikšto 1387 m. žinių apie lietuviškus raštus nėra. Apskritai raštas Lietuvos vidaus reikalams tuo metu dar nebuvo naudojamas. Ankstyvieji lietuvių kalbos paminklai, daugiausia asmenvardžiai ir vietovardžiai, buvo užrašyti kitataučių kaimynų. Daug informacijos viename iš ankstyviausių paminklų — 1219 m. lietuvių ir Voluinės kunigaikščių sutarties aprašyme Hypatijaus metraštyje, kur yra 26 tikriniai lietuviški žodžiai (vardai). Kitas šaltinis, kuriame gausu lietuviškų vardažodžių, yra XIV a. Vokiečių ordino žvalgų paruošti kelių per Lietuvą aprašymai, vadinamieji Wegeberichte. Matyti, kad lietuviai iš ankstesnių laikų buvo paveldėję senovišką asmenvardžių sistemą, kurios pagrindą sudarė dvikamieniai vardai, pvz., Algirdas, Daumantas, Gediminas, Tautvilas. Buvo vartojami ir vienkamieniai vardai, pvz., Dargis, Manstas, įvairių priesagų, ypač mažybinių, vediniai, pvz., Jaunutis, Traidenis. Moterų vardai nuo vyrų skyrėsi tik galūne, pvz., Rimgaila — Rimgailė. Vietovardžių daryba buvo labai įvairi, išsiskyrė neginčijamas lietuviškumo įrodymas, patroniminė priesaga -išk, pvz., Eišiškės, Surviliškis.Lietuviams bendraujant su kaimynais, kalboje atsirado skolinių. Iki lietuvių raštijos pradžios į lietuvių kalbą pateko apie 150 slavizmų (iš rytų slavų – nuo kontaktų pradžios, iš lenkų – nuo XIV a. pradžios), apie 20 germanizmų (nuo XIII a.), vienas kitas skolinys iš finų kalbų, taip pat kitų baltų skolinių. Bet lietuvių kalba ir XIII – XIV a. buvo konservatyvi, skolinių buvo labai mažai. Tai irgi dėl to, kad neturėta raštijos.

Dievai, šventikai ir šventovės. Dvasinis senųjų lietuvių pasaulis, jų mitinė pasaulėjauta ir tikėjimai, santykis su gamtos jėgomis, reiškiniais, objektais if papročiai dar nėra gerai ištirti, ypač jų raida per ilgus amžius. Lietuviai pasaulį įsivaizdavo sudarytą iš 3 sferų: vandens (požemio), žemės, dangaus. Pasaulio supratimas iš dalies reiškė ir lietuvių požiūrį į gyvenimą bei mirtį. Buvo tikėta pomirtiniu gyvenimu, ir šis tikėjimas buvo savotiška pasaulėjautos šerdis. Manyta, kad visą pasaulį ir žmogaus gyvenimą valdo antgamtinės jėgos. XIII – XIV a. tai buvo įasmeninti dievai, turėję savo veiklos sferas, pasireikšdavę žmonėms ir kaip gamtos jėgos, reiškiniai, dangaus kūnai, ir jau, sprendžiant iš jų veiklos, įgyjantys ar įgiję antropomorfinius žmogaus bruožus (pvz., Kalevelis nukalė Saulę, dangaus kūnų – Saulės, Mėnulio, Aušrinės šeimyniniai ryšiai).Dievų būta daug — namų dievai, genčių dievai, besikeičiant žmonių ryšių pobūdžiui, matyt, virsta sričių dievais, galiausiai — vyresnieji, būtinai turėję iškilti, lietuvių gentims besiburiant į valstybės vienijamą tautą. Klostėsi dievų hierarchija, tik jos atsiradimą ir struktūrą sunku ištirti. Štai XIII a. viduryje minimi Mindaugo dievai, tarp jų atpažįstamas Namų dievas. Galima manyti, kad Mindaugo namų, šeimos dievas tapo vienu iš vyresniųjų lietuvių dievų ar buvo tapatinamas su vienu iš jų.Livonijos eiliuotoji kronika 1219 m. mini lietuvių dievą Perkūną, rusų Hypatijaus kronika 1252 m. ir 1258 m. bei Malalos kronikos intarpas 1261 m. pateikė lietuvių dievų sąrašėlius. Manytina, kad tai vyresnieji, Mindaugo aplinkinių žmonių labiausiai garbinti dievai. Iš jų XIV a. minimas tik Perkūnas, kiti iš šaltinių dingo. Kalbėdamas apie krikščionių teises Lietuvos valstybėje, Gediminas 1324 m. aiškino, kad jie garbina Dievą pagal savo papročius: „o mes (t. y. lietuviai) garbiname Dievą pagal savo apeigas ir visi turime vieną Dievą”. Vienas lietuvių Dievas minimas ir vėlesniame Lietuvos metraštyje užrašytame pasakojime apie Šventaragį.Visa tai perša 2 dar atidžiai tikrintinas išvadas: pirma, XIII – XIV a. sandūroje pakito dievų hierarchija, ir antra, lietuviai artėjo į viendievystę. Jei taip buvo, tai dar nereiškia, kad kiti dievai išnyko — turėjo keistis jų vieta dievų hierarchijoje. Jau vėlesni, XVI – XVII a. šaltiniai liudija, kad kai kurie dievai tapo mitinėmis būtybėmis.Į viendievystę nebuvo visai pereita: nėra aiškių įtakingos kulto tarnų, šventikų korporacijos veiklos pėdsakų. Minimi šventikai, žyniai, kriviai. Vokiečių ordino kronikininkas Petras Dusburgietis pasakoja apie visoms baltų žemėms bendrą vyriausiąjį Krivį, įsikūrusį Nadruvoje buvusioje Romovėje. Pasakojime apie Vilniaus įkūrimą Lietuvos metraštyje irgi minimas vyriausiasis pagonių šventikas žynys Lizdeika. Tuo pačiu metu žinoma, kad valdovai – Mindaugas, Kęstutis – patys atlikinėjo religines apeigas. Todėl neatmestina galimybė, kad valstybėje vyriausiojo pagonių šventiko nebuvo ir kad Lietuvoje buvo įprasta aukščiausiąją pasaulietinę ir dvasinę valdžią sutelkti vienose rankose.Neišliko duomenų ir apie šventikų korporacijos nepriklausomumo materialinę bazę, nekilnojamąjį turtą. Iki šiol neaišku, ar buvo šventyklų. Sudėtingų, specialiai įrengtų pagonių šventyklų XIV a. lietuvių žemėse dar neaptikta. Kad jų būta, netiesiogiai liudija ištirta XIV a. kuršių šventykla Palangoje, ant Birutės kalno. Minėtame pasakojime apie Šventaragį aprašytas mirusiųjų valdovų deginimo vietos Neries ir Vilnios santakoje įrengimas. Kai to meto šaltiniai kalba, kad lietuviai garbino šventas giraites, pievas, vandenis, medžius, akmenis, numanu, kad kalbama apie vietas, vadinamuosius alkus, kur būdavo atliekamos apeigos.Lietuviai nuo kaimyninių krikščioniškųjų tautų XIII – XIV a. skyrėsi papročiu deginti savo mirusiuosius. Minėtame Malalos kronikos intarpe išliko įrašytas mitas apie Sovijų-Šovį, įvedusį mirusiųjų deginimą ir taip visiškai pakeitusį lietuvių religinius įsitikinimus. Paprotys deginti mirusiuosius rytinėje pilkapių srityje įsigalėjo dar V a., o XI – XII a. pasiekė pajūrį ir išplito visose lietuvių genčių žemėse. Apie tikėjimą pomirtiniu gyvenimu sako kartu su mirusiuoju deginamos gausios įkapės, karių kapų palydovai – dažni žirgų kapai. Kronikos mini sudegintus didžiuosius kunigaikščius Algirdą (1377 m.) ir Kęstutį (1382 m.). Mirusiųjų deginimą buvus oficialaus kulto sudėtine dalimi liudija ne kartą minėtas pasakojimas apie Šventaragį.

Kontaktai su krikščionybe. XIII – XIVa. lietuviai, atsidūrę tarp stačiatikiškų ir katalikiškų kraštų, turėjo turėti reikalų su krikščionybe. Kontaktų su stačiatikybe senumą ir išsiplėtojimą rodo ankstyvi, iki Lietuvos krikšto 1387 m. į lietuvių kalbą iš senosios rusų kalbos patekę su krikščionybe susiję skoliniai: angelas, bažnyčia, gavėnia, kalėdos, krikštas, velykos ir kiti. Daugiausia su stačiatikybe susidurdavo lietuvių kariai ir kunigaikščiai, ne vienas iš pastarųjų įgydavo Rusioje valdų ir ten su palyda įsikurdavo, ne vienas iš tokių krikštijosi pagal Rytų bažnyčios apeigas, kaip antai, Vaišelga, 3 Traidenio broliai, Gediminaičiai Narimantas-Glebas, Jaunutis-Joannas, Liubartas-Dimitras ir kiti. Žinomi tik stačiatikiški Algirdo ir pirmosios jo žmonos Marijos sūnų vardai.Vilniuje bent jau Algirdo valdymo metu buvo pastatytos stačiatikių cerkvės ir tikriausiai įsikūrė vienuoliai. Tai buvo reikalinga ir antrajai Algirdo žmonai, taip pat Rusios kunigaikštytei Julijonai bei jos artimiems žmonėms ir iš Rusios į Vilnių atsikėlusiems pirkliams.Antra vertus, Algirdo ir Julijonos sūnų vardai – lietuviški, ne krikščioniški. Net valdančiajame lietuvių sluoksnyje stačiatikybė neišplito, ją išpažino tik Rusioje valdę lietuvių kunigaikščiai. 1387 m. krikštijant Lietuvą, pirmosios katalikų bažnyčios buvo steigiamos rytiniuose lietuvių gyvenamų žemių pakraščiuose (Aina), ar net lietuviškose salose (Obolcai). Tai rodytų, kad lietuviai į stačiatikybę masiškai nepereidavo. LDK stačiatikių bažnyčia, matyt, nepajėgė plėtoti misijų darbo.Sudėtingi ir įvairūs buvo lietuvių ir katalikybės santykiai XIII – XIV amžiuje. Mindaugo amžininkai pasakojo, kad Lietuvos rytinių žemių diduomenė buvo susipažinusi su krikščionybe, bet Žemaičiuose dar niekas neskelbęs Kristaus mokslo. Katalikiškų kraštų — Lenkijos, Vokietijos — misionieriai lietuvių žemėse nebuvo aktyvūs. Su krikščionybės skleidimo šūkiu Lietuvos kaimynystėje XIII a. pradžioje pasirodę Ordinai pirmenybę teikė kryžiaus žygiams, karo priemonėms. Tai labai komplikavo lietuvių ir katalikų bažnyčios, jos pasekėjų santykius, darė juos priešiškus.Lietuvos valdovai politiniais interesais ne kartą bandė sutvarkyti santykius su katalikų bažnyčia, tuo labiau, kad dažnai gaudavo pasiūlymus krikštytis. Po Mindaugo dėl Lietuvos krikšto su partneriais katalikais vienaip ar kitaip tarėsi visi XIV a. Lietuvos valdovai. Ypač toli buvo pažengusios Gedimino derybos su Romos popiežiumi ir Livonijos politinėmis jėgomis 1322 – 1324 metais. Tarp Gediminui artimų žmonių veikė katalikų vienuoliai, didysis kunigaikštis buvo pastatęs bažnyčias: pranciškonams — Vilniuje ir Naugarduke, dominikonams – Vilniuje ir kvietė šias vienuolijas įkurti Lietuvoje savo vienuolynus. Nors Gedimino krikšto planai nebuvo įgyvendinti, bet bent pranciškonų vienuolynas Vilniuje buvo iki Lietuvos krikšto, nepaisant nepalankių jam 1341 m. įvykių, kai žuvo 2 vienuoliai.Tačiau katalikams buvo sunkiau įeiti į Lietuvos visuomenę negu stačiatikiams. Šie buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių valdiniai, politiškai nepavojingi, o katalikybės platintojai Lietuvoje siekė ją nukariauti. Lietuvos valdovai bandė pasinaudoti krikščioniškojo pasaulio civilizacijos laimėjimais (pirmiausia raštu), kurių skleidėjai buvo katalikų vienuoliai. Tiesa, iki Lietuvos krikšto raštas vartojamas bene tik santykiams su kitais kraštais palaikyti. Tačiau apie lietuvių perėjimą į katalikybę iki 1385 – 1387 m., išskyrus Mindaugo krikšto laikus, šaltiniai nerašė. Lietuvių kunigaikščiai katalikais tapdavo tik pabėgę į vakarus, kaip antai, Kęstučio sūnus Butautas 1365 m. ir šio sūnus Vaidutis 1381 metais.Taigi lietuvių sąlytis su abiem krikščionybės šakomis dėl įvairių priežasčių nedaug priartino juos prie krikščionybės. Žinoma, bent valdančiajam sluoksniui bei judresniems lietuvių visuomenės žmonėms, pvz., pirkliams, XIV a. antrojoje pusėje krikščionybė jau nebuvo nežinomas dalykas, o su negausiais krikščionybės pasekėjais lietuvių žemėse, pirmiausia sostinėje Vilniuje, buvo normaliai sugyvenama.

Sujungus lietuvių žemes į vieną valstybę, jos veikiamas baigėsi ilgai trukęs lietuvių tautos susidarymas. Lietuvius jungė ir telkė kalba, tikėjimas ir papročiai, valstybė, didžiulis kryžiuočių puolimų pavojus ir mažesnė ištirpimo slavų masėje grėsmė. Lietuviai šiuo laikotarpiu išlaikė savo tikėjimą, nepriėmė krikščionybės. Tai buvo savigynos nuo minėtų pavojų veiksmas ir padėjo susitelkti juos atremti. Tačiau tai ir lėmė lietuvių visuomenės uždarumą, stiprino sieną, skyrusią lietuvius nuo krikščioniškosios civilizacijos laimėjimų. Buvo stiprūs tautos karių ir žemdirbių sluoksniai, radosi ir gausėjo amatininkų bei pirklių, tačiau trūko stipraus intelektualų sluoksnio. Rašto nebuvimas, nusigręžimas nuo krikščionybės kultūrinių laimėjimų ir jų nepanaudojimas neleido sukurti efektyvios patyrimo užfiksavimo, perdavimo ir plėtojimo sistemos. Tai stabdė tautos struktūrų raidą, ėmė kelti pavojų jos pažangai ir reikalavo permainų.

3. KARAS SU KRYŽIUOČIAIS. 1283 m., kaip užrašė Vokiečių ordino metraštininkas Petras Dusburgietis, Ordinas baigė nukariauti prūsus (pridėkime – ir nadruvius bei skalvius) ir ėmėsi kariauti Lietuvą. Tai nebuvo Lietuvos ir Ordino karinių susidūrimų pradžia, tik pasikeitė politinė situacija regione ir agresorių tikslai. Vokiečių ordinas su Livonijos šaka, vis labiau remiamas katalikiškosios Europos, skelbdamas krikščionybės skleidimo pagonių kraštuose idėją, stengėsi išplėsti savo valstybę – pavergti pagonis lietuvius. Dėl krikščionybės skelbėjų puolimo Lietuvai grėsė politinis ir socialinis pajungimas, šalis patirdavo didelių demografinių ir ūkinių nuostolių – prieš akis buvo prūsų ir Livonijos genčių kartus patyrimas. Tai vertė gynybai sutelkti visas jėgas, daug lėmė valstybės vidaus ir užsienio politiką.

Vokiečių ordinas ir katalikiškosios Europos talka. Kalavijuočių ir Vokiečių arba Kryžiuočių ordinai Rytų Pabaltijyje atsirado XIII a. pradžioje, kai vis dar buvo rengiami kryžius žygiai j Šventąją žemę ir buvo populiarios krikščionybės skleidimo karu idėjos. Ordinams reikėjo veiklos placdarmo, ir per XIII a. jiems pavyko sukurti valstybę iš pačios Vokiečių ordino valstybės prūsų žemėse ir 1308 m. užgrobtame Rytų Pamaryje bei autonominės (nuo 1237 m.) Livonijos šakos.Si valstybė buvo perdėm militaristinė, viskas — iždas, administracija, diplomatija, bažnyčia — tarnavo karo reikalams. Ypač monolitinė buvo Prūsijos šaka, kai Livonijoje tarp Rygos arkivyskupo, kitų vyskupų, pačio Ordino kildavo nesutarimų dėl vyravimo.XV a. pradžioje Vokiečių ordine buvo apie 1000 brolių, Livonijoje — apie 500. Tai buvo ir vienuoliai, ir kariai vienu metu. Absoliuti dauguma jų buvo iš Vokietijos kraštų kilę smulkūs riteriai, paveldėjimo teisės neturintys jaunesnieji žemvaldžių sūnūs. Ištroškę žemės, grobio ir valdžios jie Ordino veiklą darė ypatingai agresyvią. Šeimyniniai ryšiai garantavo Vokietijos žemių paramą Ordinui. Kitas ryšių ir paramos kanalas buvo gausios Ordino valdos Vokietijoje, taip pat Nyderlanduose, Prancūzijoje, Italijoje. Jos duodavo pajamų ir buvo kryžiaus žygių į Lietuvą dalyvių telkimo centrai.Vokiečių ordiną nuo pat jo atsiradimo Lietuvos kaimynystėje visokeriopai palaikė Romos popiežiai ir vokiečių imperatoriai. Pirmieji skelbė kryžiaus žygius į Lietuvą, organizavo bažnytinę propagandą šių žygių naudai, kiti politiškai ir materialiai juos rėmė. Ir vieni, ir kiti skelbė dovanoją Ordinams lietuvių žemes. Šių universaliųjų Europos jėgų padedami Ordinai pavertė karą su lietuviais visos katalikiškosios Europos riterių karu. Vakarų Europos riteriai, vedini krikščionybės skleidimo idėjų, ieškodami progų pasižymėti, iš tikrųjų padėdami Ordinui plėsti jo valstybę, ėmė traukti j Lietuvą. Skelbiamas gražias, kilnias idėjas Ordinas ir kryžininkai paversdavo karo žygiais, plėšimais, naikinimais Lietuvoje.Vakarų Europos riteriai, daugiausia iš Vokietijos, taip pat iš Švedijos, Danijos, talkino Ordinams Livonijoje ir Prūsijoje jau XIII amžiuje. Apie 1272 m. nutrūkusi ši talka buvo atgaivinta 1304-1305 m. žiemą. Kelionės į Ordiną ir žygiai į Lietuvą iki Žalgirio mūšio 1410 m. vykdavo kone kasmet, ypač suintensyvėjo XIV a. antrajame trečdalyje. Vėl aktyviausi buvo Vokietijos riteriai, o iki XIV a. vidurio į juos ėmė traukti beveik visų katalikiškųjų šalių riteriai. Tai buvo eiliniai riteriai ir stambūs žemvaldžiai, grafai, kunigaikščiai ir karaliai (Čekijos karalius Jonas II 1328 – 1329 m., 1343 – 1344 m. ir 1344 – 1345 m., paskutinį kartą kartu su Vengrijos karaliumi Liudviku). Buvo ir kryžininkų, žygiavusių į Lietuvą po kelis kartus, dažną iš jų lydėjo dešimtys ir šimtai ginkluotų palydovų. Antai Čekijos karalius Jonas II į trečiąjį žygį atsivedė 1600 karių, tiek pat jų buvo 1354 – 1355 m. žygio dalyvių gretose. Amžininkai apie 1321 – 1322 m., 1328 – 1329 m., 1336 – 1337 m., 1385 m., 1390 m., 1392 m. žygius sako, kad juose dalyvavo „daugybė”, „labai daug”. Be šių talkininkų Ordinas nebūtų pajėgęs rengti kasmetinius grobiamuosius žygius. Prieš Lietuvą kariavo visa katalikiškoji Europa.Taigi Lietuvą puolusio Ordino ir kryžininkų jėgas pirmiausia sudarė Ordino kariuomenė – broliai riteriai, eiliniai kariai, Ordino vasalų pajėgos, – bei kryžininkai, didelė, bet ne lemiama antilietuviškų jėgų dalis.

Su kryžiuočiais kovojanti Lietuva. Didėjanti kryžiuočių grėsmė vertė lietuvių visuomenę konsoliduotis kovai su jais. Šiai kovai vadovavo Lietuvoje įsigalėjusios Gediminaičių dinastijos valdovai – patys imdavosi aktyvių karo veiksmų (ypač Algirdas), siųsdavo į vakarinį valstybės pakraštį centrinių ir rytinių jos žemių, taip pat ir rusų žemių pajėgas. Gedimino veikla Žemaitijoje XIV a. pradžioje, jį pakeitusio „karaliaus” Margirio darbai, Trakų kunigaikščio Kęstučio atsidėjimas kovai su Ordinu rodytų, kad buvo skiriamas autoritetingas dinastijos narys, kuris remdamasis didžiojo kunigaikščio vietininkais, organizuotų ir vietoje vadovautų kovai su Ordinu.Lietuvių visuomenė bei valdantysis sluoksnis iš esmės vieningai kovojo su j Ordinu, išdavysčių dėl grupinio ar individualaus separatizmo nedaug. Ordino diplomatija siekė išnaudoti kiekvieną galimybę suskaldyti lietuvių vienybę. Žinoma, kad XIII a. pabaigoje Ordinui pavyko sukelti Žemaitijos didikų nepasitenkinimą beįsitvirtinančia naująja dinastija. XIV a. pradžioje perbėgėliai į Ordino valstybę ir išdavikai padėjo kryžiuočiams paimti ir sudeginti Aukaimio ir Pūtvės pilis Žemaitijoje. Bene pirmas Gediminaitis, perbėgęs į Ordino valstybę 1364 m. buvo Kęstučio sūnus Butautas. Iki pat vidaus kovų Lietuvoje sustiprėjimo XIV a. pabaigoje tai buvo retas atvejis. Lietuvių vieningumą ir atsparumą lėmė tai, kad jie suvokė politinio, socialinio ir etninio pajungimo pavojų, nukariautų baltų genčių, ypač jų besiklostančio valdančiojo sluoksnio likimą Ordino valstybėje, perprato kryžiuočių taikomą plėšimo ir gyventojų naikinimo taktiką.Lietuvos karinių pajėgų pagrindą sudarė visuotinio šaukimo sukviečiami luomu tampantys bajorai – eiti į karą buvo jų prievolė. Kunigaikščiai turėjo tikriausiai nedideles kariaunas. Priešui įsiveržus, šalį ginti privalėjo visi vyrai — ginti pilis, ar vyti priešą iš krašto. Taikos metu pilyse budėdavo nedidelės, laikas nuo laiko keičiamos įgulos iš pilies apygardos vyrų, kilus pavojui, į jas susirinkdavo visi apygardos vyrai, kartais atskubėdavo pagalba ir iš kitų apygardų.Pilys buvo svarbus krašto gynybos elementas. Dalis iš jų paveldėta iš genčių laikų, kitos naujai įrengtos. Tankiausiai pilių stovėta valstybės branduolyje, Vilniaus ir Trakų apylinkėse bei Žemaitijoje, kur vyko įnirtingiausios kovos su kryžiuočiais. Čia susidarė dvi gynybinės pilių sistemos, sąlyginai vadinamos Jūros upės (Gedimino, Aukaimio, Medvėgalio, Pūtvės ir kitos pilys) ir Nemuno (Kolainių, Junigedos – Veliuonos, Pieštvės-Seredžiaus, Paštuvos, Bisenos ir kitos pilys) sistemomis. Jos gynė Žemaitijos vidines žemes bei kelią palei Nemuną į krašto vidų. Tiek paskiros pilys, tiek šios sistemos dažnai sąveikaudavo, padėdavo viena kitai.Lietuvos branduolį nuo puolimo per buvusias jotvingių žemes dengė pilių grandinė palei Nemuno vidurupį. Jos kraštuose stovėjo mūrinės Gardino ir Kauno pilys. XIII – XIV a. galingos mūrinės pilys buvo sumūrytos Vilniuje, Trakuose, juos supo mūrinės Medininkų, Lydos, Krėvos pilys, Kernavės pilių kompleksas. Kovų su Ordinu areale buvo ir LDK paveldėtos ir mūru sustiprintos Juodosios Rusios pilys. Vakarinėje Lietuvos dalyje mūrinių pilių nebuvo pastatyta — tam, matyt, trukdė nuolatiniai karo veiksmai, tarpai tarp kryžiuočių puolimų buvo per trumpi.Gynybos sistemas, be pilių, sudarė iš nukirstų medžių suręstos užtvaros keliuose ir paupiuose, intensyviausių Ordino puolimų areale besijungiančios į sudėtingas gynybines sistemas. Tokios pat užtvaros, beje, buvo įrengtos ir Ordino valstybėje, saugantis nuo lietuvių puolimų. Priešo judėjimą Lietuvoje sunkino ir po vandeniu paslėptos kelio atkarpos, vadinamosios kūlgrindos.

Karo pobūdis ir arealas. Sutelkęs savo jėgas ir talkininkus iš Vakarų Europos, Ordinas kasmet rengdavo didelius žygius į Lietuvą. Būdavo siaubiamas kraštas, stengiamasi paimti ir sudeginti pilis, žudomi ir išsivedami į nelaisvę gyventojai. Be šių žygių, nedideli kryžiuočių būriai surengdavo daugybę plėšikiškų antpuolių. Stengtasi prie Nemuno Lietuvos žemėse statyti kryžiuočių pilis, kurios turėjo būti atramos taškais. Taip norėta ūkiškai ir demografiškai susilpninti Lietuvą, gabalą po gabalo užimti jos žemes, pasiruošti iš pradžių nukariauti abi Vokiečių ordino valstybės dalis skyrusią Žemaitiją, paskui ir visą Lietuvą. Vienu žygiu tai padaryti Ordinas nepajėgė.Tokia taktika, sėkmingai Ordino naudota Livonijoje ir prūsų žemėse, Lietuvoje nedavė norimų vaisių — lietuviai spėjo sukurti ir sustiprinti valstybę. Prie Nemuno pastatytos Ordino pilys buvo sugriaunamos. Lietuviai atkakliai ir dažnai sėkmingai gindavo savo medines pilis. XIV a. pirmojoje pusėje joms paimti kryžiuočiams tekdavo sutelkti dideles jėgas. Geras pavyzdys yra didvyriškas Pilėnų gynimas 1336 metais. Sugriautos pilys būdavo greitai atstatomos: kryžiuočiams teko 1285-1305 m. 4 kartus pulti Aukaimį, 1292 – 1319 m. jie 9 kartus kovėsi prie Veliuonos,Lietuviai taip pat stengėsi kariauti priešo teritorijoje, kaip tai sėkmingai darė dar XIII a. — rengė žygius į Ordino valstybę, bandė ten paimti pilis, išsivesti belaisvių, pasigrobti karo grobio. XIII a. lietuviai drąsiai stodavo į lauko mūšį ir dažniausiai laimėdavo — 1236 m. Šiaulių (Saulės), 1259 m. Skuodo, 1260 m. Durbės, 1270 m. Karusės, 1279 m. Aizkrauklės mūšiai. Lietuviai, prilygdami priešui apsiginklavimu, sėkmingai išnaudodavo savo judrumą ir taktikos gudrybes, kurioms Vakarų Europos riteriai nebuvo pasiruošę. XIV a. galimybės lauko mūšiuose išsilygino – lietuviai laimėjo 1320 m. prie Medininkų, kryžiuočiai – 1348 m. Strėvos mūšį, o kas 1370 m. laimėjo Rūdavos mūšį, liko neaišku.XIII a. pabaigoje – XIV a. pirmojoje pusėje kryžiuočiai daugiausia puolė vakarinės Lietuvos žemes, Žemaitiją, Jūros upės ir Nemuno gynybinių sistemų pilis ir jų saugomas žemes. Žymiai retesni žygiai į Gardiną (1284 m., 1296 m., 1306 m.) ir pro jį — į Lietuvos branduolio žemes (čia 1311 m. pasiekti Šalčininkai) bei Juodąją Rusią. Tai tebuvo antraeilis karo veiksmų teatras.XIV a. viduryje kryžiuočiai jau atsibasto iki Vilniaus ir Trakų prieigų (Strėvos mūšis). Lietuvos branduolį intensyviai kryžiuočiai pradėjo pulti 1362 m. sugriovę Kauno pilį ir 1364 – 1365 m. žygiais išžvalgę kelius į šiaurę nuo Kauno ir Neries bei Šventosios santakos. Nuo to laiko jau buvo rengiami nuolatiniai žygiai prie Vilniaus ir Trakų. Tuo pačiu metu labai suaktyvėjusi Ordino Livonijos šaka taip pat nuolat dėjosi prie kryžiuočių žygių ir siaubė šiaurinės Lietuvos žemes iki Neries.Nesiliaujant Žemaitijos puolimams, XIV a. paskutinį trečdalį susidarė nuolatinis kovų su kryžiuočiais frontas nuo Vakarų Žemaitijos ir Nemuno žemupio iki Gardino vakaruose, nuo Baltijos iki Dauguvos vidurupio šiaurėje. Labiausiai ir toliau puolama Žemaitija, panemunių pilys, Vilniaus ir Trakų apylinkės, kryžiuočių antpuolius turėjo atlaikyti ir Aukštaitija, Juodoji Rusia, Polockas.

Lietuvos diplomatija. Kovoti su kryžiuočiais Lietuva stengėsi ne tik ginklu. Buvo ieškoma sąjungininkų, ir diplomatinių pastangų dėka jų rasta net priešo stovykloje. 1297 m. paaštrėjo nuolatinis Livonijos ordino konfliktas su Rygos arkivyskupu ir miestu. Lietuva pasinaudojo šiuo konfliktu: remdama kariškai silpnesnius Ordino priešininkus, siekė sukaustyti Ordino jėgas, ir apsisaugoti nuo jo puolimo. Lietuva taip pat išnaudodavo livoniečių, ypač Rygos miesto pirklių, norą prekiauti LDK žemėse. Šie reikalai buvo paskata sudaryti Lietuvos ir Livonijos sutartis Gediminui ir Algirdui valdant. LDK taip pat rėmė Rusios žemių, ypač Pskovo, kovas su Livonija. Taip Lietuvai pavykdavo, kad ir laikinai, sumažinti Livonijos karinių veiksmų prieš ją grėsmę ir mastą.Ordino Prūsijos šaka buvo monolitinė ir joje rasti sąjungininkų Lietuva negalėjo. Dėl Ordino agresijos Lietuvos sąjungininkėmis savaime tapo lenkų kunigaikštystės. Visą XIII a. lietuviai rengė siaubiamuosius žygius į lenkų žemes, pasiekdavo Mažąją Lenkiją ir centrines Lenkijos sritis. Tiesa, nuo Traidenio laikų susiklostė geri kaimyniniai ir net sąjunginiai santykiai su Lietuvos ir Vokiečių ordino valstybės kaimyne Mazovija. Po 1306 m, lietuvių antpuoliai į Lenkiją pasibaigė, šaltiniuose atsiranda užuominų apie Vytenio susitarimą dėl kovos su kryžiuočiais su lenku Vladislovu Lokietka. Lietuvos ir Lenkijos suartėjimą vainikavo 1325 m. sąjunga prieš kryžiuočius. Ji nebuvo ilgalaikė, Lenkija pamažu kuriam laikui pasitraukė iš karo su Ordinu, bet jau XIV a. pirmojoje pusėje ši sąjunga parodė, kur abi šalys gali greičiausiai rasti sąjungininkų.Diplomatinį Lietuvos aktyvumą Livonijoje ir Lenkijoje lydėjo karo žygiai sąjungininkams paremti ar bendri veiksmai. Tai atitiko Lietuvos valdovų pastangas kariauti priešo žemėje.Kovai su kryžiuočiais Lietuvos valdovai stengėsi išnaudoti ir XIV a. pakankamai gausius pasiūlymus krikštytis. Patys Lietuvos valdovai, matyt, skatinami sąjungininkų Livonijoje, jau nuo XIV a. pradžios kvietėsi katalikų vienuolius, savo iniciatyva ar savo interesų vedinų Romos popiežių bei Rygos arkivyskupų, vėliau ir vokiečių imperatorių paraginti, derėdavosi dėl krikšto. Sunku pasakyti, kiek tikras buvo noras krikštytis, tačiau šios derybos būdavo ir prieš kryžiuočius nukreipta diplomatinė bei propagandinė priemonė. Oficiali Ordino užduotis buvo krikščionybės platinimas, bet savanoriškas Lietuvos krikštas ir jos valstybingumo išlaikymas jam buvo neparankus. Ordinas norėjo krikščionybę į Lietuvą atnešti nukariaudamas ją. Todėl derybos dėl krikšto leido Lietuvos valdovams tarptautiniu lygiu išdėstyti Lietuvos valstybingumą ginančius argumentus, pabrėžti Ordino kėslus ir pateikti pasiūlymus dėl jo ateities (Algirdas 1358 m.), palaikyti nors ir epizodinius tiesioginius ryšius su krikščioniškąją Vakarų Europa. Šios derybos neišvengiamai nutrūkdavo, didelės politinės naudos nedavė, bet jų metu Ordinas būdavo priverstas nutraukti ar bent sumažinti žygius į Lietuvą.Diplomatinėmis priemonėmis kovoti su Ordinu neblogai sekėsi XIV a. pirmojoje pusėje ir viduryje, tačiau jomis atsispirti jau buvo sunku, kai to amžiaus septintajame dešimtmetyje Ordinas ypač sustiprino Lietuvos puolimą. Antra vertus, sąjungos su kitais kryžiuočių puolamais kraštais, pirmiausia Lenkija, patyrimas buvo panaudotas devintajame dešimtmetyje, kai dėl kryžiuočių agresijos kilo grėsmė, kad Lietuvos valstybė gali žlugti.

Lietuvai ilgai pavyko atremti Vokiečių ordino ir jo talkininkų iš katalikiškosios Europos puolimą. Skirtingai negu Livonijoje ir prūsų žemėse, kryžiuočiai Lietuvoje susidūrė su valstybės organizuojamu pasipriešinimu. Gediminaičių dinastijos valdovams pavyko sutelkti tam reikalui tautos, visuomenės, valstybės jėgas. Krašto gyventojai atkakliai ir energingai gynėsi nuo agresijos, rodė didžiausią didvyriškumą. Karas su kryžiuočiais padarė didelių nuostolių ūkiui ir nusinešė daug žmonių aukų, kurios ilgai išliko tautos atmintyje. Tai liudija M. Strijkovskio XVI a. girdėta ir tautosakininkų XIX a. viduryje užrašyta sutartinė:

Ko tujei, kunigėli, sudaičio, Sudaičio, sudaičiutėle, Ilgai pamiegėly? Miegą bemiegantiem Iškirto karelius, Išpylė pilelę.– Katro tau, kunigėli, Daugiau pagailėjo?– Ne taip gaila man pilelės, Kaip man gaila karelių. Aš pilelę supilsiu Dvejais trejais meteliais, O karelių nebeužauginsiu Nei dešimtis metelių.

Lietuvos pasienyje su Ordino valstybe vis mažėjo gyventojų, buvo sugrįžta prie ekstensyvaus ūkininkavimo — medžioklės, žvejybos, šios žemės ūkiškai degradavo. Nors čia išliko išretėjusių sodybų, žmonės ir toliau gyveno, tačiau jos vadinamos dykra (Wildniss).Kryžiuočiai stengėsi izoliuoti Lietuvą nuo katalikiškosios Europos. Lietuviai didino šią izoliaciją, nes gindami savo nepriklausomybę nuo krikščionybės platinimo šūkiu prisidengusių kryžiuočių, atkakliai laikėsi savojo tikėjimo ir nesikrikštijo. Lietuvai retkarčiais pavykdavo tiesiogiai susisiekti su kaimynais katalikais, vykdyti propagandines akcijas (Gedimino laiškai 1323 – 1324 m., 1358 m. derybos dėl krikšto). Tai tebuvo karo su kryžiuočiais epizodai, tačiau jie vis dėlto vertė Europos politines jėgas pripažinti Lietuvos valstybės egzistavimą, komplikavo ideologinį Lietuvos puolimo pagrindimą, atvėrė kelius ieškoti sąjungininkų.Pastaroji aplinkybė ėmė darytis ypač svarbi persiritus į XIV a. paskutinį trečdalį, kai Vokiečių ordinas, išnaudodamas augantį savo valstybės potencialą, didėjančią talkininkų iš Europos paramą, jam palankią politinę konjunktūrą regione, sustiprino Lietuvos puolimą. Sunkiausios kovos jau vyko Lietuvos branduolio žemėse. Jos jėgos seko, tuo labiau, kad buvo įsivelta į kovas su Rusios kunigaikštystėmis. Tapo aišku, kad Lietuvai atsilaikyti bus vis sunkiau, kad pribrendo laikas ieškoti papildomų priemonių agresijai atremti.

4. LIETUVOS DIDŽIOJI KUNIGAIKŠTYSTĖ RUSIOS ŽEMĖSE. Kaip ir XIII a., LDK rytų kaimynai XIV a. tebebuvo susiskaldžiusios Rusios kunigaikštystės. Lietuvai, sunkiai gynusiai savo vakarinį pakraštį, čia atsivėrė ekspansijos vilionės ir galimybės. Skverbimąsi į Rusią skatino natūralūs valstybės poreikis plėsti teritoriją, būtinumas sustiprinti ekonominį, demografinį, karinį potencialą bei siekimas spręsti dinastijos vidaus reikalus. Skyrėsi LDK užimtų Rusios žemių ir lietuviškų žemių etninė sudėtis, religija socialinės ir politinės raidos rezultatai. Sis skirtumas lėmė jų padėtį LDI vertė formuoti ypatingą LDK valdančiųjų politiką.

Rusios žemių prijungimas prie Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės. Gediminaičiai, paveldėję Lietuvos valstybę su Juodąja Rusia, Minsku, Breslauja bei į vasalinę priklausomybę patekusia Polocko žeme, toliau įvairiais būdais skverbėsi į Rusią. Su Haliču-Voluine kariauta dėl Juodosios Rusios ir Palenkės, su Smolensku — dėl Belaja ir Mstislavlio. Taip buvo veikiama Šiaurės rytų Rusioje. Į rytų slavų žemių pakraščius Gediminaičiai būdavo išleidžiami savarankiškai užsikariauti sau žemių (pvz., Karijotaičiai Podolėje XIV a. antrojoje pusėje).Kitas nedideles Rusios kunigaikštystes Lietuva prisijungdavo, matyt, irgi veikdama jėga, nors apie karo veiksmus žinių neišliko — jėgos buvo pernelyg nelygios. Taip užimtos pietinės Polocko žemės dalies smulkios kunigaikštystės, susiskaldžiusios Turovo-Pinsko, Černigovo bei Severėnų Naugardo žemės, veikiausiai taip prie LDK galutinai buvo prijungtas Polockas.Smulkesnės kunigaikštystės iš karto būdavo prijungiamos prie LDK, stambiosios — dažniausiai laipsniškai. Iš pradžių jos patekdavo į Lietuvos įtaką, jų kumigaikščiais tapdavo Gediminaičiai (vedybomis Algirdas Vitebske apie 1320 m., Liubartas Voluinėje ar neaiškiomis aplinkybėmis Gedimino brolis Teodoras prieš 1331 m. Kijeve). Atsidūrusios Gediminaičių rankose, tos žemės po kurio laiko patekdavo į LDK.Skverbdamiesi į Rusios žemes, ypač pietų kryptimi, Gediminaičiai susidūrė su tų žemių siuzerenu Aukso Orda bei totorių chanais. Palaikant su jais santykius, nebuvo atsisakoma kompromisų. Antai Kijevas bene visą XIV a. mokėjo Ordai duoklę. Bet nebuvo vengiama ir karinių veiksmų, stiprinusių LDK pozicijas (1362 m. mūšis prie Mėlynųjų vandenų). Haličo-Voluinės žemėje bei Podolėje Lietuva XIV a. susidūrė su Lenkija. Vėl suvienyta Lenkijos valstybė, nepajėgdama atgauti lenkiškų žemių vakaruose, ėmėsi, kaip ir LDK, ekspansijos į Rusios žemes. Konfliktas su Lenkija dėl šių žemių, nustelbęs prieš Vokiečių ordiną beužsimezgančią sąjungą, baigėsi Haličo-Voluinės ir Podolės pasidalijimu.Sudėtingai klostėsi LDK reikalai rytuose. Antai Smolenskas visą XIV a. arba buvo LDK sąjungininkas ar jos vasalas XIV a. ketvirtajame ir septintajame dešimtmetyje, arba griebdavosi karinio pasipriešinimo. Toliau į rytus vyko viršų imančios Maskvos ir Tverės kova dėl Siaurės rytų Rusios sujungimo savo valdžioje. LDK valdovai stengėsi išnaudoti tą kovą savo tikslais, remdami silpnesnę Tverę. Tačiau kovojant su Maskva, ypač Algirdo valdymo antrojoje pusėje, buvo eikvojama pernelyg daug jėgų teritoriniams ir politiniams laimėjimams pasiekti. Per XIV a. paskutinį trečdalį LDK išsikvėpė, nebepajėgė greitai skverbtis į Rusios žemes. LDK įtakos išplėtimas Okos aukštupio kunigaikštystėse XIV – XV a. sandūroje ir Smolensko prijungimas 1405 m. buvo paskutiniai laimėjimai. Čia iškilo LDK varžovas Maskva.Šiuo laikotarpiu LDK santykiai su totoriais, Lenkija ir net Maskva (ir po Algirdo žygių), dar nebuvo tiesioginis LDK bei minėtų valstybių susidūrimas, kai kariaujama konfliktuojančių valstybių teritorijoje dėl jos teritorijos, bei stengiamasi paveikti priešininko valstybės gyvenimą. LDK susidūrė su valstybėmis, kurios veržėsi užgrobti tas pačias žemes (gal tik Maskvą galima vadinti Rusios žemių vienytoja). Pagrindinės kovos vyko ekspansijos objektų teritorijoje.

Rusios (gudų) žemių visuomenė ir valdymas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Kai kalbama apie prie LDK prijungtas Rusios žemes, atsiranda tų žemių ir jų gyventojų pavadinimo problema. Jos vadinamos rusų (senrusių), baltarusių ar ukrainiečių žemėmis. Tai yra istoriškai netikslu ne tik XIV a., bet ir vėlesniems laikams. Rytų slavai-senrusiai jau skilo į Šiaurės rytų ir Šiaurės Rusią, dabartinės rusų tautos lopšį bei į LDK pavaldžias Rusios žemes, kuriose vėliau išsirituliojo baltarusiai ir ukrainiečiai. Bet XIV – XVI a. jų dar neįmanoma apibrėžti. XX a. pirmosios pusės istorinėje literatūroje LDK pavaldžių Rusios žemių gyventojai vadinti gudais. Pastaruoju metu šis vardas grįžta, jį ir vartosime.Gudų žemės LDK nesudarė vientiso politinio-administracinio vieneto, jos ir nebuvo taip suvokiamos. Tai skirtingo statuso žemių junginys vienoje valstybėje — LDK. Jos valdovai čia rasdavo susiformavusią valstybės valdymo ir teismų struktūrą — kunigaikščius, šių vietininkus, tijūnus, pilininkus, — ir stengdavosi ją išlaikyti, keisti tik būtiniausius dalykus. Daugiausia aukščiausiojo valdančiųjų sluoksnio – gudų kunigaikščių vietas užimdavo Gediminaičiai. Šie pakeitimai vykdavo neskausmingai, jei būdavo pabrėžiama, kad Gediminaičiai „senovės” neliečia, t.y. palieka senąją visuomeninę sanklodą. Išliko gudų žemių bajorija, vadinamieji kunigaikščiai, t.y. žemvaldžiai, kildinantys save iš kunigaikščių giminių, bei žemėvaldos sistema.Kai kuriose žemėse palyginti gausi ir įtakinga vietinė visuomenė — Polocko ir Vitebsko bajorai bei pirkliai, Voluinės ar Kijevo kunigaikščių kilmės šeimos ir bajorai — kartu su čia paskirtais Gediminaičiais darė šias žemes neskaidomais ir su kitomis žemėmis nesuvienodintais LDK vienetais. Kitos smulkios Rusios kunigaikštystės, prijungtos prie LDK, greitai prarasdavo savitumą ir buvusio valstybingumo elementus, būdavo jungiamos ar skaidomos pagal didžiųjų kunigaikščių poreikius bei valią. Kai kur likusių senųjų Rusios kunigaikščių, – Dručke, Lukomlyje, Nesvyžiuje, – valdos buvo mažos ir nereikšmingos.LDK gudų žemėse paveldėjo svarbią instituciją, stačiatikių bažnyčią, kuri į galėjo padėti jos valdovams greičiau suvienyti tas žemes. Po totorių-mongolų įsiveržimo ji Rusios žemėse, ilgainiui įėjusiose į LDK, ilgai neatsigavo. 1300 m. jos galva Kijevo metropolitas persikėlė į Šiaurės rytų Rusią, ten visokeriopai palaikė Maskvą ir kenkė LDK interesams Rusios žemėse. Vis dėlto stačiatikių bažnyčia, sava gudų žemėse ir lojali LDK valdovams, būtų buvusi šias žemes jungianti ir valstybę stiprinanti jėga. Visą XIV a. didieji kunigaikščiai stengėsi suorganizuoti atskirą stačiatikių metropoliją LDK gudų žemėse, bandydami įveikti Rusios metropolitų ir Maskvos pasipriešinimą bei įgyti Konstantinopolio patriarchų palankumą. Jų pastangomis LDK gudų žemės turėjo atskirus metropolitus 1315 (1316) – 1330 m., 1354 – 1361 m., 1375 – 1389 metais. Nelabai sekėsi išlaikyti pastovią nuo visos Rusios metropolitų atskirą LDK stačiatikių organizaciją. Todėl kylanti Maskva galėjo varyti antilietuvišką propagandą tarp LDK stačiatikių. Padėtį švelnino tai, kad lietuvių pagonybė buvo neagresyvi, LDK valdantieji sluoksniai — įžvalgūs politikai — „senovės”, taigi ir stačiatikybės negriovė.Gudų žemėse centrinei valdžiai atstovavo čia siunčiami Gediminaičiai. Jie netapdavo savarankiškesniais daliniais kunigaikščiais. Po Gediminaičių mirties valda nebūdavo dalijama sūnums: atitekdavo vienam iš jų, o kitiems būdavo ieškoma vietos gudų žemėse. XIV a. čia nesusiklostė paveldimos Gediminaičių valdos. Juos dažnai kilnodavo. Pvz., Gedimino sūnus Narimantas tėvo valia buvo Naugardo priemiesčių vietininku, Polocko, vėliau Pinsko kunigaikščiu. Jo sūnus Jurgis kartu su tėvu buvo Naugardo priemiesčiuose, valdė Belzą Voluinėje. Net didelių žemių kunigaikščiai būdavo dažnai keičiami – Polocke tvarkėsi Gedimino brolis Vainius, Narimantas, Andrius Algirdaitis ir Skirgaila.Antra vertus, šie Gediminaičiai bei juos supantys lietuviai – kariauna, bajorai – tiesiogiai susiduriantys su savo valdiniais, jų bažnyčia, užmezgantys šeimyninius ryšius, ėmė suartėti su gudų žemių visuomene. Tuo labiau, kad Algirdo valdymo pabaigoje daugelio iš jų padėtis gudų žemėse stabilizavosi. Gediminaičiai net ėmė krikštytis pagal stačiatikių apeigas. Nepasitvirtina teiginiai apie didžiųjų kunigaikščių stačiatikybę. Bet dauguma gudų žemėse gyvenusių Gediminaičių – Algirdo ir jo pirmosios žmonos Marijos sūnūs, Narimanto, Jaunučio bei Karijoto palikuonys – stačiatikiai.Gediminaičiai, gavę iš didžiųjų kunigaikščių valdas gudų žemėse, faktiškai būdami jų vietininkai, atstovavo ten LDK valstybiniams interesams. Kartu, suartėdami su gudų visuomene bei rūpindamiesi savo reikalais, jie didžiųjų kunigaikščių rūmuose gynė gudų žemių reikalus. Gediminaičių įkurdinimas gudų žemėse neskatino šių žemių integravimo į LDK, bet ir negrėsė politinis susiskaldymas. Klostėsi negausus, bet įtakingas politinis sluoksnis, išreiškiantis centrinės lietuvių valdžios ir gudų žemių interesus.Šis politinis sluoksnis darėsi abiejų LDK bajorijos būrių suartėjimo tarpininku. Pavaldus dinastijai ir dėl bendrų valstybinių interesų su ja vis labiau suartėjantis lietuvių bajorų būrys buvo svarbiausia Gediminaičių jėga ir atrama, politiškai nurungė gudų bajoriją. Ši išlaikė socialinę padėtį savo žemėse, turėjo ten ir politinės įtakos, bet valstybėje buvo pavaldi lietuvių Gediminaičių dinastijai ir neprisidėjo prie valstybės politikos bei valdymo sistemos formavimo. Gudų bajoriją politinėje arenoje silpnino ir tai, kad ji buvo tik atskirų gudų žemių bajorija, ir ją jungė tik dvi realios jėgos – Lietuvos didysis kunigaikštis ir stačiatikybė.

Gudų žemių prijungimo prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padariniai. Plėsdamasi Rusios žemėse, LDK smarkiai kito. XIV a. antrojoje pusėje gudų žemės užėmė keliskart didesnį plotą negu lietuvių. Kai kurios jų buvo retai gyvenamos dėl blogų gamtinių sąlygų (pelkėtas Pripetės baseinas, miškingi plotai Dnepro vidupyje bei Berezinos baseine), ar dėl totorių siaubimo (Kijevo žemė). Todėl lietuvių bei gudų skaičiaus skirtumas, nors ir turėjo būti gudų naudai, kažin ar buvo labai didelis.Kaip ten bebūtų, tokių didelių plotų prijungimas prie LDK buvo labai reikšmingas tiek LDK, tiek pačioms gudų žemėms. Su Ryga prekiaujantiems Polockui ir Vitebskui buvimas LDK reiškė didesnę valstybės paramą bei apsaugą nuo Livonijos ordino agresyvių užmačių, negu galėjo suteikti jų pačių kunigaikščiai. Kijevui ir Voluinei, buvusiems totorių ar su katalikybės vėliava veikusių lenkų interesų sferoje, LDK reiškė religijos laisvę ir geresnę ekonominę bei politinę sistemą. Apskritai būdamos politiškai susiskaldžiusios, Rusios žemės dėl ekonominių ir politinių priežasčių vėl jautė poreikį jungtis į vieną valstybę. Vakarinėse Rusios žemėse neatsirado politinių centrų, pajėgiančių atlikti tą darbą, todėl jos nesunkiai pasidavė Lietuvos ekspansijai.Gudų žemės sustiprino LDK ekonominę ir karinę galią. LDK užėmė svarbius prekybos kelius Dauguva, Dnepru, kelius per Voluinę ir kt., paveldėjo prekybos centrus. Todėl į didžiojo kunigaikščio iždą plaukė pajamos iš muitų. Bene svarbiausia buvo prievolė eiti į karą ginti didžiojo kunigaikščio, t.y. LDK interesus. Gudų žemių būriai žygiuodavo į kitas Rusios žemes, prieš totorius ir kryžiuočius.Ekspansija į gudų žemes įgalino aprūpinti Gediminaičių dinastiją neskaidant lietuvių žemių. Gudų žemės turėjo valstybinio gyvenimo patirtį, ir LDK valdantieji nusižiūrėjo čia kai kuriuos valstybės organizavimo dalykus, perkėlė juos į Lietuvos gyvenimą – valsčius, tijūnus, dijokus ir kita. Antra vertus, ši ekspansija sunkino LDK santykius su kitais kaimynais – Lenkija, totoriais. Konfrontacija su Maskva atskleidė vieną iš svarbiausių būsimų amžių LDK problemų. LDK tapo įvairių tautybių ir tikybų gyventojų valstybe. Tai irgi buvo būsimų problemų užuomazga.

Istorinėje literatūroje teigiama, kad LDK valdovai vienijo, rinko Rusios žemes, ir LDK tapo lietuvių ir rusų (senrusių) valstybe. Pirmoji mintis teisinga tiek, kiek tas „vienijimas” reiškė nukariaujamų ar taikiai užimamų Rusios žemių jungimą į vieną valstybę – LDK. Kartais vienijimas suprantamas kaip pastangos atkurti senrusių valstybę, tačiau šaltiniai neliudija tokių LDK valdovų tikslų. 1358 m. Algirdas pareiškė, kad visos Rusios žemės turi priklausyti LDK. Taigi būtent – priklausyti. Gediminaičiai, kariaudami Rusios žemėse, stengėsi pajungti tas žemes LDK, o ne jas suvienydami, atkurti senrusių valstybę.Todėl mintis apie lietuvių ir rusų valstybę LDK yra tikra tik kalbant apie gyventojų sudėtį, bet ne apie politinę valstybės struktūrą. Gediminas buvo tituluojamas „lietuvių ir daugelio rusų karaliumi”, bet tai visai nerodo jų žemių lygiateisiškumo. LDK buvo lietuvių tautos sukurta valstybė, valdoma lietuviškos dinastijos, kurios politinė atrama – lietuvių bajorija. Gudų žemės buvo politiškai pavaldžios ir, kas svarbu, suvokiamos ne kaip vientisas kūnas, o kaip daug žemių – „daugybė rusų”. Juos jungė stačiatikybė, bendra etninė kilmė, bet svarbiausia – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių valdžia.Kartu jau aiškėjo lietuvių ir gudų bajorijos politinio suartėjimo tendencijos. Jas lėmė lietuvių valstybingumo idėjų plitimas gudų žemėse, pritaikymas jų gyventojams ar šių prisitaikymas.

5.GEDIMINAIČIŲ VALDYMAS: POLITINĖ ISTORIJA. Lietuvos valdovų iš Gediminaičių dinastijos bei lietuvių visuomenės veiksmus lėmė anksčiau aptarti reiškiniai ir procesai: akivaizdžiai – santykiai su kaimynais, ne taip akivaizdžiai, bet dar veiksmingiau – visuomeninių santykių bei valstybės institucijų raida, kultūrinės įtakos ir lietuvių tautos susidarymas. Čia bandoma parodyti šitaip tarp savęs susijusių įvykių grandinę nuo XIII a. pabaigos iki Lietuvos krikšto XIV a. pabaigoje. Tai laikytina Gediminaičių valdomos pagoniškos Lietuvos istorija.

Pirmieji Gediminaičiai. Šaltiniuose nerašoma, kas valdė Lietuvą po Traidenio mirties 1282 metais. Kovodamas su Livonija žuvo kunigaikštis Karijotas (Schoriat), 1285 m: Rusioje – didysis kunigaikštis Daumantas, galėjęs būti Traidenio įpėdiniu.1289 m. Hypatijaus metraštyje paminėtas kunigaikštis Budikidas su broliu Budividu, Vokiečių ordino šaltiniuose 1290 m. – karalius Butegeidis, 1291 m. – Pukuveras, buvęs visos Lietuvos valdovu. Tačiau tokia valdovų gausa per porą metų, kai nėra jokių neramumų Lietuvoje žymių, kelia abejonių. Šaltiniuose lietuvių vardai dažnai iškraipomi. Istorikai stengiasi išsiaiškinti, ar vienas asmuo nebuvo vadinamas įvairiai. Vienur Budikidas, Butegeidis ir Pukuveras laikomi vienu asmeniu, kitur Budikidas tapatinamas su Butegeidžiu, o Budivydas su Pukuveru. Iš to matyti, kad 1290 m. ar 1291 m. keitėsi Lietuvos valdovai, bet abu buvo tos pačios dinastijos. Tikrai žinoma, kad iš Pukuvero 1295 m. valdžią paveldėjo sūnus Vytenis. Šio įpėdiniai – brolis Gediminas ir jo palikuonys. Blogai dokumentuotas XIII a. 9-asis dešimtmetis slepia dinastijos, pavadintos Gedimino vardu, pradžią. Neatmestina galimybė, kad Traidenis ir šios dinastijos valdovų protėvis Skalmantas buvo Gediminaičiai, gal broliai. Po Traidenio mirties šaltiniuose nerašoma apie kovą dėl valdžios, neramumus, matyt, naujas valdovas valdžią bus paveldėjęs.Lietuvos santykiuose su kaimynais XIII a. 9-ajame ir 10-ajame dešimtmetyje svarbiausia buvo kova su kryžiuočių agresija. Blėso siaubiamieji žygiai į Rusios žemes, ieškota taikos su Haliču-Voluine ir gal dėl pastarųjų įtakos dažniau puldinėtos Lenkijos žemės. Tik su Mazovija nusistovėjo Traidenio užmegzti geri santykiai.Su kryžiuočiais teko kovoti dviem frontais. Įsiverždami į Livoniją, lietuviai stengėsi palaikyti sukilusius žemgalius, tačiau šie 1291 m. buvo priversti sudėti ginklus. Lietuva prarado paskutinius sąjungininkus baltus, aprimo ir kovos su Livonija. Svarbiausiu darėsi naujasis kovos su Ordinu frontas prie Nemuno. 1283 m. jį pasiekęs Ordinas iš karto ėmė veržtis į Lietuvos žemes, 1283 m. sudegino Eisenos pilį, bet 1285 m. pralaimėjo prie Aukaimio. Pasistatęs atramos pilis prie Nemuno (Ragainę ir Tilžę 1289 m., Skalvių pilį, Schalauenburgą 1293 m.), Ordinas ėmė sistemingai siaubti Žemaitiją ir panemunes. 1290 – 1295 m. buvo nusiaubtos Pagraudės, Aukaimio, Gaižuvos, Paštuvos sritys, apgultos Kolainių, Junigedos (Veliuonos), Pieštvės pilys, sudeginti papiliai. Ordino puolimų patyrė ir pietinės Lietuvos valstybės žemės, Gardinas (1284 m., 1296 m.). Gardinas tuo metu buvo lietuvių atramos taškas, jo apylinkėse apgyvendinti barčiai ir kiti išeiviai iš Ordino valstybės. Lietuviai surengė gerokai mažiau atsakomųjų žygių negu Ordinas – 1283 m. ir 1289 m. į Sambiją, 1293 m. ir 1295 m. prieš Ordino pilis prie Nemuno.Lietuvos valstybės žemės tapo nuolatinių kovų arena. Tuo laiku Ordinas dar negrąsino užimti Lietuvos žemes, tačiau kovos su kryžiuočiais organizavimas tapo bene svarbiausiu Lietuvos valdovų reikalu.

Vytenis (1295 – 1316 m.). 1294 m. Vytenis dar buvo pavadintas Lietuvos karaliaus sūnumi, 1296 m. – karaliumi, t. y. Lietuvos valdovu. Pirmieji jo veiksmai rodo Lietuvos politikos tęstinumą: 1295 m. buvo surengtas žygis į Lenkiją, 1296 m. – į Livoniją, buvo puolamas Vokiečių ordinas ir teko atremti šio puolimus. Gausėjantys ir stiprėjantys, dažnai 2-3 kartus per metus pietinės Žemaitijos Jūros baseine bei panemunių siaubiamieji puolimai silpnino Žemaitijos didžiūnų jėgas atsispirti tiems puolimams. Ordinui XIII a. pabaigoje pavyko nuteikti juos prieš Lietuvos valdovą, prasidėjo separatiniai bruzdėjimai. Vyteniui teko imtis konsoliduoti valstybę. Tai buvo galima pasiekti pakertant vietinių didžiūnų įtaką ir stiprinant Žemaitijoje didžiojo kunigaikščio valdžią. XIV a. pradžioje pagausėjo pabėgėlių iš Žemaitijos į Ordiną, atsirado išdavikų, atkeliančių kryžiuočiams pilių vartus. Tai rodo, kad buvo imamasi priemonių prieš didžiūnus, o šių padėtis silpnėjo. 1305 m. Pagraudėje minima Vytenio brolio Gedimino pilis ir numanu, kad būtent jis, kaip Vytenio vietininkas, stiprino čia didžiojo kunigaikščio valdžią bei organizavo kovą su Ordinu. Bet svarbiausias Lietuvos politikos kūrėjas buvo didysis kunigaikštis Vytenis. Valdymo pradžioje jis itin veiklus Livonijoje, siekė išnaudoti Livonijos ordino nesutarimus su Rygos miestu ir arkivyskupu, 1297 m. virtusius vidaus karu. 1298 m. į Rygą atvyko Vytenio pasiuntiniai siūlydami sąjungą ir žadėdami Lietuvos krikštą. Šis pažadas ir vėlesni Vytenio prašymai atsiųsti į Lietuvą katalikų vienuolių didžia dalimi buvo taktinis veiksmas. Talkindami Rygos arkivyskupui ir miestui, lietuviai aktyviai dalyvavo kariniuose veiksmuose prieš Livonijos ordiną 1298 ir 1305 – 1310 metais. Visą tą laiką Rygą saugoti padėjo įgula prie miesto pastatytoje „Lietuvių pilyje”. Lietuva surado sąjungininkų priešo stovykloje ir galėjo mažesnėmis jėgomis atremti Livonijos puolimus. Geri santykiai su Ryga skatino prekybą, stiprino Lietuvos padėtį prie Dauguvos, kur apie 1300 m. prie LDK galutinai buvo prijungtas Polockas. Daugiau rūpesčių Lietuvai kėlė karas su pačiu Vokiečių ordinu. Kaip ir anksčiau, Ordinas puolė Pagraudės, Karšuvos, Medininkų sritis Žemaitijoje, Jūros ir Nemuno sistemų pilis. Nuolat puolamų ir siaubiamų žemių gyventojai buvo priversti trauktis į krašto gilumą. Ėmė grėsti pavojus, kad Ordinas įsitvirtins Lietuvos valstybės žemėse, bet tik 1313 m. Ordinas pastatė pirmąją pilį dešiniajame Nemuno krante — Christmemelį (Skirsnemunė). Puldami pro Gardiną, kryžiuočiai 1311 m. pasiekė Šalčininkus, 1314 m. — Naugarduką. Tai kėlė tiesioginį pavojų valstybės branduoliui.Lietuva iki 1308 m. gynėsi, nerengė žygių į Ordino valstybę. Mat Vytenis XIII – XIV a. sandūroje labiau rūpinosi stabilizuoti valstybės vidaus padėtį bei aktyviai veikė Livonijoje.1308 m. žygiai į Ordino valstybę buvo atnaujinti. Pats Vytenis iki 1315 m. ten žygiavo 3 kartus (tuo pačiu metu Lietuva kariavo ir Livonijoje), šiuo Lietuvos veiksmų pakitimu sietina ir tai, kad po 1306 m. liovėsi žygiai į Lenkiją. 1308 m. Ordinas užgrobė lenkų Pamarį, tad jo ir Lenkijos santykiai tapo priešiški. Pastarajai reikėjo sąjungininkų, todėl įtikinama šaltinių užuomina apie Vytenio bei Lenkijos suvienytojo Vladislavo Lokietkos susitarimą veikti kartu prieš Ordiną. Kare su Ordinu susiklostė pusiausvyra, nors lietuviams nepavyko 1315 m. paimti Christmemelio.Valdydamas LDK Vytenis stabilizavo vidaus padėtį apramindamas Žemaitijos didžiūnus, ieškojo sąjungininkų, kurie padėtų kovoti su kryžiui agresija abiejuose frontuose Lietuva be teritorinių nuostolių atrėmė stiprėjantį Ordino puolimą. Veikiant bendrai su krikščionimis Livonijoje, didėjo LDK tarptautinis prestižas.Paskutinį kartą šaltiniuose Vytenis minimas 1315 metais. Jis turėjo sūnų Žvelgaitį, 1309 m. vadovavusį žygiui į Livoniją. Jo likimas nežinomas, o Vytenio įpėdiniu tapo brolis Gediminas.

Gediminas (1316 – 1341 m.). Gediminas į sostą atėjo turėdamas apie 40 metų ir valstybinės veiklos patyrimą. Jis paveldėjo lietuvių žemes suvienijusią pagonišką valstybę, besiplečiančią į Rusios stačiatikių žemes ir priverstą kariauti dėl išlikimo su agresyviuoju katalikiškuoju Vokiečių ordinu. Gediminas tęsė pirmtakų, pirmiausia Vytenio, politiką, tik jam teko veikti sudėtingesnėmis aplinkybėmis, jo veiksmai buvo didesnio masto ir poveikio, geriau išliko palikuonių atmintyje.Gediminas valdyti pradėjo labai aktyviai politiškai veikdamas rytuose. 1316 – 1317 m. ėmė veikti LDK skirtas stačiatikių metropolitas Teofilis, turėjęs būti Gedimino politiniu įrankiu. Iki 1320 m. Gedimino sūnus Algirdą buvo apvesdintas su Vitebsko kunigaikštyte Marija ir paveldėjo tenykštį sostą. Kitas sūnus Liubartas vedė Voluinės kunigaikštytę ir tapo vienu iš pretendentų į Haličo-Voluinės žemes. Duktė Marija ištekėjo už Tverės kunigaikščio Dimitro. Ruošiamą ekspansiją į Rusios žemes manyta pagrįsti dinastiniais ryšiais ir išnaudoti Rusios kunigaikščių nesutarimus.Vakaruose tebesitęsė karas su Vokiečių ordinu. Sis 1316 – 1320 m. kasmet rengė žygius ir siaubė panemunę bei Žemaitiją. 1320 m. Medininkų žemę pasiekę kryžiuočiai buvo smarkiai sumušti. Atrėmusi 1322 m. žygį Lietuva perėmė iniciatyvą ir 1322 – 1323 m. surengė 4 žygius į Ordino valstybę. 1323 m. pavasaris – ir didelės Gedimino diplomatinės akcijos pradžia. Rygiečių padedamas jis pasiuntė laiškus popiežiui bei Hanzos miestams, pranešdamas apie pasiruošimą krikštytis su visa Lietuva ir kad svarbiausia to kliūtis yra Vokiečių Ordino agresyvumas. Laiškuose miestams į Lietuvą buvo kviečiami kolonizatoriai — riteriai, žemdirbiai, ypač pirkliai ir amatininkai, žadamos tokios veiklos sąlygos, kaip Europoje. Gedimino pareiškimuose aiškiai siekta ne tik naudos – panaikinti Lietuvos politinę izoliaciją, bet ir matyti jį supratus, kad ilgalaikių politinių laimėjimų galima pasiekti tik apsikrikštijus ir tapus krikščioniškojo pasaulio nariu. Jam rūpėjo ir valstybės ekonominis ugdymas, jos modernizavimas politinėmis, ideologinėmis bei ekonominėmis priemonėmis.Gedimino planams priešinosi Vokiečių ordinas — jis galėjo tapti nereikalingas. 1323 m. spalio 2 d. sudaryta LDK ir Livonijos politinių jėgų taikos sutartis, bet Livonijos ordinas nebuvo linkęs jos laikytis. Pats Vokiečių ordinas 1324 m. tebepuolė Lietuvą, papirkinėjo Žemaitijos didžiūnus, kad jie priešintųsi krikštui. Popiežius tik 1324 m. vasarą atsakė Gediminui, pritardamas jo norui krikštytis. Bet lapkričio mėn. į Vilnių atvykę popiežiaus pasiuntiniai rado pasikeitusią padėtį – Gediminas troško palaikyti taiką su Ordinu, bet krikštytis atsisakė. Matyt, išaiškėjo, kad popiežius bei krikšto reikalo globėjas Rygos arkivyskupas dėl politinio silpnumo nepadės apsaugoti nuo toliau kariauti trokštančio Vokiečių ordino. Bene svarbiausias buvo permainų nenorinčių pagonių sluoksnių, ypač Žemaitijoje, pasipriešinimas. Gudų žemėse į Lietuvos katalikišką krikštą irgi žiūrėta nepalankiai. Gediminas negalėjo rizikuoti valstybės vientisumu ir stabilumu.Vis dėlto ši akcija davė naudos. Popiežiaus pasiuntiniai 1324 m. pabaigoje patvirtino 4 metų LDK ir Ordino paliaubas. Lietuva galėjo atsikvėpti.Lietuvos padėtį stiprino Gedimino sėkmingai plėtojami santykiai su kitais kaimynais. 1323 m. Pskovas kunigaikščiu pasikvietė Gedimino karvedį Dovydą Gardiniškį, suorganizavusį pasipriešinimą Livonijos ordinui ir paruošusį dirvą Livonijos ordino sąjungininkui nuo 1323 m. – Naugardui – suartėti su LDK 1326 metais. 1324 m. pabaigoje Vilniuje lankėsi Aukso Ordos chano Uzbeko pasiuntiniai. Vadinasi, būta neblogų santykių su totoriais.LDK svarbus buvo suartėjimas su Lenkija. 1323 – 1324 m. Gediminas net atsisakė sūnaus Liubarto pretenzijų į Haličą-Voluinę, užleisdamas jį Vladisla-vo Lokietkos remiamam Mazovijos kunigaikščiui Boleslovui Jurgiui. Santykiai ąu susiskaldžiusia Mazovija greitai komplikavosi, jos kunigaikščiai suartėjo su Ordinu (1326 m. lietuviai žygiavo į Mazovija). Tai kompensavo 1325 m. sudaryta sąjunga su Lenkija prieš Vokiečių ordiną, sutvirtinta Gedimino dukters Aldonos ir Lenkijos sosto įpėdinio Kazimiero santuoka. Lietuva buvo įtraukta į Europos politiką, 1326 m. dalyvavo Lenkijos, remiančios popiežiaus kovą su Vokietijos imperatoriumi, suorganizuotame žygyje į Brandenburgą. Taip pavyko dar 3 metus pratęsti paliaubas su Ordinu.Derėdamasi su popiežiumi ir jį palaikydama, sudariusi paliaubas su Vokiečių ordinu ir sąjungą su Lenkija, Gedimino Lietuva kurį laiką tapo Europos politikos dalyve, įveikė politinę izoliaciją, gaudama iš to tiesioginės naudos – paliaubas kare su Ordinu.Paliaubos truko neilgai. 1328 m. Ordinas vėl pradėjo pulti Lietuvą. 1329 m. į Ordino valstybę atvyko Čekijos karalius Jonas Liuksemburgas. Prieš Lenkiją nukreipta Ordino ir Čekijos sąjunga veikė ir prieš Lietuvą. Abiejų sąjungininkų pajėgos įsiveržė į Žemaitiją, sunaikino 5 pilis, krikštijo belaisvius. Margirio (galbūt Gedimino brolio) vadovaujami lietuviai nebeatlaikė kryžiuočių, užsimojusių nukariauti visą Žemaitiją. Kryžiuočių jėgas atitraukė į Ordino valstybę įsiveržęs Vladislovas Lokietka. Lietuviai 1330 ir 1331 m. žygiavo į pagalbą lenkams, bet veiksmai nebuvo pakankamai suderinti. Ordinas tuo metu porą kartų siaubė Žemaitiją.Nesėkmė Lietuvą ištiko Livonijoje. Lietuviai 1330 ir 1331 m. karo žygiais rėmė Rygą bei arkivyskupą, bet jie neatsilaikė prieš Ordiną, ir Lietuva prarado sąjungininkus. Livonijos ordinas 1331 – 1334 m. kasmet rengė žygius į ilgą laiką nepultas LDK Aukštaitijos, Polocko žemes. Jo nestabdė ir tai, kad Naugardo pasienio pilis, vadinamuosius priemiesčius, 1333 m. ėmė saugoti Gedimino sūnus Narimantas.Po palankios tarptautinės padėties metų Lietuva prarado sąjungininkus. Kai Ordinas, sutvarkęs reikalus Lenkijoje ir popiežiaus kurijoje bei susilaukęs vis gausesnių talkininkų iš Vakarų Europos, atnaujino puolimus, Lietuvai tapo sunkiau. Puolimas prasidėjo 1336 m. Margirio vadovaujamų jungtinių žemaičių jėgų ginamų Pilėnų išgriovimu. Panemunėje Ordinas veikė įprastai – 1336 m. vasarą prie Nemuno Lietuvos teritorijoje pasistatė pilį. Lietuviai ją išgriovė, bet 1337 m. Ordinas su talkininkais iš Bavarijos pilį atstatė ir pavadino Bajerburgu. Ji įsiterpė tarp lietuvių pilių ir turėjo tapti Ordino puolimų placdarmu.Ordinui palanki tarptautinė padėtis, 1329 m. ir 1336 m. laimėjimai paskatino jį 1337 m. išsirūpinti Vokietijos imperatoriaus Liudviko IV Bavaro raštą, atiduodantį jam nukariautą Lietuvą. Buvo įvardyti Ordino tikslai Lietuvoje, rengiamas jų įgyvendinimo planas. 1338 m. Gedimino žygis į Ordino žemes, pasibaigęs pralaimėjimu Galialaukio mūšyje, Lietuvos padėties nepagerino.. Bet Lietuvos bei Ordino santykiai šiek tiek pasikeitė. 1338 m. buvo sudaryta LDK ir Livonijos ordino 10 metų prekybos sutartis. 1340 m. Ordino puolimai į Lietuvą nurimo.Sinchroniškai aprašyti Lietuvos kovas su Ordinu ir jos ekspansiją Rusios žemėse beveik neįmanoma, nes tiksliai nežinoma, kaip ir kada dauguma jų buvo prijungtos prie LDK. Gedimino valdymo metais Lietuva skverbėsi į rytus plačiu frontu Dauguvos aukštupio ir Dnepro link. Šiaurėje buvo Algirdo valdomas Vitebskas, pietuose nuo Lietuvos priklausomas Kijevas, kur prieš 1331 m. įsitvirtino Gedimino brolis Teodoras. XIV a. 4-ajame dešimtmetyje buvo prijungta Turovo-Pinsko žemė Pripetės baseine. Gedimino įtaka žinoma Severė-nų žemės kunigaikštystėse į rytus nuo Dnepro. Prekyba LDK kontroliuojama Dauguva ir Dnepru suinteresuota Dnepro aukštupyje buvusi Smolensko žemė atsidūrė tarp LDK ir Maskvos. Jos kunigaikštis 1339 m. sutartyje su Livonija Gediminą vadino vyresniuoju broliu, pripažino priklausomybę nuo jo.Tokia padėtis nebuvo pastovi. Svarbiausiu LDK oponentu Siaurės rytų Rusios prieigose tapo Maskva. Gediminas palaikė antimaskvietiškas nuotaikas Naugarde, kurio priemiesčiuose 1338 m. vėl buvo Narimantas, rėmė su Maskva kovojančią Tverę. Tačiau Aukso Ordoje Maskva buvo įtakingesnė už LDK, Tverės kunigaikščiai 1338 m. buvo ten nužudyti, LDK ir Smolenskas 1338 m. ir 1340 m. kentėjo nuo maskvėnų bei totorių antpuolių. LDK Rusioje patyrė pirmąsias nesėkmes ir įsivėlė į ilgą konfrontaciją.Pietvakariuose, matyt, XIV a. 3-iojo dešimtmečio viduryje ir 4-ojo pabaigoje prie LDK palengva buvo prijungta Haličui-Voluinei priklausiusi Palenkė. Vis dėlto santykiai su Boleslovu Jurgiu, 1331 m. vedusiu Gedimino dukterį Eufemiją, buvo geri. Jam 1340 m. mirus, Voluinę užimti suskubo Liubartas. Bet į Haličo-Voluinės žemes pretendentų atsirado daugiau, įsižiebė sudėtingas konfliktas, į kurį, be LDK, buvo įtraukti haličėnai, Lenkija, Vengrija bei totoriai.Kaip minėta, 1340 m. Vokiečių ordino puolimai nurimo. Mat yra žinių, kad Gediminas 1341 m. kvietėsi vienuolius pranciškonus ir vėl ketino krikštytis. Vienuolių būta iš Čekijos, matyt, norėta įgyvendinti 1324 m. Gedimino patarėjo pranciškono Mikalojaus mintį rinktis krikšto globėju ne silpną Rygos arkivyskupą, o Čekijos ar Vengrijos karalių. Ir šįsyk krikšto bandymas nepavyko, kai kurie šaltiniai praneša apie vienuolių nužudymą, Gedimino valdinių nepasitenkinimą ir net jo paties nužudymą. Iš tiesų 1341 m. Gediminas mirė.Jo valdymas buvo dinamiškas. Gedimino diplomatijos dėka keleriems metams pavyko įveikti Lietuvos politinę izoliaciją. Vis dar neprarandant teritorijų buvo atremiamas Vokiečių ordino puolimas. Kartu Gediminas gerai suprato krikšto teikiamas perspektyvas Lietuvai, siekė jomis pasinaudoti. Tačiau apsikrikštyti, modernizuoti valstybę bei visuomenę nepavyko – visuomenė tam buvo nepribrendusi ir pasipriešino. Plėsdamasi į Rusią, LDK galėjo daugiau jėgų skirti svarbiausiam reikalui – kovai su Ordinu. Tačiau Rusioje susidūrusi su Maskva ir Lenkija bei Vengrija, LDK XIV a. 4-ojo ir 5-ojo dešimtmečių sandūroje įsivėlė į ilgalaikes, daug jėgų atėmusias kovas. Greta didžiojo kunigaikščio susiklostė aktyviai valstybės gyvenime dalyvaujančių kunigaikščių iš Gedimino giminės grupė, todėl valdyti valstybę darėsi sudėtingiau. Tai patyrė Gedimino įpėdinis.

Jaunutis (1341 – 1345 m.). Gedimino įpėdiniu tapo vidurinysis sūnus Jaunutis. Lietuvos metraščiuose užrašyta, kad Gediminas padalijo valstybę sūnums. Manvydui teko Kernavė ir Slonimas, Narimantui – Pinskas, Algirdui — Krėva bei jau jo valdomas Vitebskas, Jaunučiui — Vilnius ir didžiojo kunigaikščio sostas, Kęstučiui — Trakai (kartais pridedama, kad dar Žemaitija, jis irgi tapęs didžiuoju kunigaikščiu), Karijotui — Naugardukas, Liubartui atiteko jo užimta Voluinė. Šis metraščių užrašas nėra visai aiškus. Neišvardytos svarbios LDK žemės (Polockas, Minskas), neaiškios valdų ribos (ar į Trakų sąvoką įėjo Kęstučio valdomas Gardinas ir Palenkė). Neaišku, kodėl buvo iškeltas niekuo nepasižymėjęs Jaunutis.Ieškant atsakymo į šį klausimą, svarstoma, ar nebus Jaunutis vyriausiasis paskutinės Gedimino žmonos sūnus (palyginkime Jogailos ir Vytauto iškilimą). Įžiūrima trintis tarp Gedimino sūnų pagonių (energingi Algirdas ir Kęstutis) bei sūnų, priėmusių stačiatikybę (Narimantas, Karijotas, Liubartas). Silpnas Jaunutis galėjo būti tinkama tarpinė figūra. Jei Gediminas tikrai buvo sąmokslo auka, Jaunutis galėjo būti vienas katalikiškojo krikšto priešininkų ir sąmokslo vadovų. Tuo labiau, kad tapęs didžiuoju kunigaikščiu apsikrikštijusius sugrąžindavęs į pagonybę. Atsakymai nėra neginčijami, šis Lietuvos praeities momentas lieka neaiškus.Apie Jaunučio darbus, kai jis valdė LDK, daugiau nieko nežinoma. Lietuvai tie metai buvo palyginti ramūs. Vokiečių ordinas tik 1343 m. puolė Veliuoną. Rytuose Maskva varė antilietuvišką politiką, bet vengė atvirų kovų, siekė į savo pusę patraukti pasienio kunigaikščius (Brianskas 1341 m.). Aktyvesni už Jaunutį buvo jo broliai. Algirdas, tęsdamas Gedimino politiką, 1341 m. puolė Maskvos valdą Možaiską, 1342 m. padėjo Pskovui prieš Livonijos ordiną, abudu su Kęstučiu siaubė jo žemes. Voluinėje ir Haliče kovojo Liubartas. 1344 m. antrojoje pusėje, dalyvaujant Kęstučiui, susitarta su Lenkija kartu veikti prieš Ordiną ir Čekiją. Lietuvai tai buvo svarbu, nes Ordinas 1344-1345 m. žiemą kartu su Čekijos karaliumi Jonu, Vengrijos karaliumi Liudviku ir kitais talkininkais rengė didžiulį žygį į LDK. Šis pavojus, matyt, buvo konkreti paskata Kęstučiui, susitarus su Algirdu ir rūpinantis valstybės valdymo stiprinimu, užimti Vilnių, suimti Jaunutį ir pakviesti Algirdą į didžiojo kunigaikščio sostą. Lietuvos metraščiai šio žygio pretekstu nurodo Jaunutį globojusios didžiosios kunigaikštienės Jaunės mirtį.

Jaunutis sugebėjo pabėgti į Maskvą. Į Lietuvą grįžo 1347 m. jau stačiatikis, gavo valdyti Zaslavlį gudų žemėse ir iki 1366 m. įsitraukė į valstybės gyvenimą.

Algirdas (1345 – 1377 m.) Tuoj po perversmo reikėjo atremti kryžiuočių žygį. Ordinas, paskleidus dezinformaciją apie įsiveržimą į jo valstybę, žygį sustabdė, o lietuviai nusiaubė Livoniją. Nuolatinių kovų 1345 – 1347 m. iniciatyva ir persvara buvo Lietuvos pusėje, žygius rengė bei juose dalyvavo Algirdas ir Kęstutis kartu. Tai rodo, kad LDK perversmo rezultatai buvo priimti. Joje vyko pertvarkymai, susiję su Gedimino sūnų santykiais. Algirdas įsitvirtino Vilniuje ir buvusioje Jaunučio daloje. Nebeminimas Manvydas, sugrįžęs Jaunutis gavo nedidelę valdą, 1348 m. žuvo Narimantas, o Karijotas nebuvo linkęs savarankiškai veikti. Visa tai sustiprino Algirdo, kaip valstybės valdovo, pozicijas. Išnyko valstybės branduolio suskaldymo į kunigaikščių valdas pavojus — beliko Algirdas bei Trakų kunigaikštis Kęstutis, dar valdęs dalį Juodosios Rusios, Palenkę ir greičiausiai Žemaitiją. Nuo judviejų santykių labai priklausė valstybės būklė. Šaltiniai rodo bendradarbiavimą ir susiklausymą, pabrėžia broliškus jausmus. Šie daug reiškė, bet svarbiausia buvo tai, kad, nesujungusi visų jėgų, LDK nebūtų atsilaikiusi gausiuose frontuose. Vykstant nuolatiniams karams su Ordinu ir konfliktams su Lenkija, buvo neįmanomas koks nors Kęstučio separatizmas. Jis būtų buvęs politinė savižudybė.Algirdas paveldėjo didelę valstybę bei įtemptus santykius su gausiais kaimynais. Išskirtini bent 3 konfliktų ir karų arealai: pati Lietuva ir kitos vakarinės LDK sritys – kryžiuočių agresijos objektas, Dnepro aukštupio ir kairiųjų intakų baseinas – LDK ekspansijos bei varžybų su Maskva objektas, taip pat Haličo-Voluinės žemė, kur susikirto LDK ir Lenkijos bei Vengrijos ekspansija. Už Rusios dar stovėjo Aukso Orda. Sėkmingai koordinuoti valstybės veiksmus tokioje didelėje erdvėje ir su tokia daugybe partnerių galėjo stiprus valdovas, nepriverstas derinti veiksmų su kitų dinastijos narių interesais. Toks ir buvo Algirdas, sprendęs visus valstybės reikalus ir įgyvendinęs savo sprendimus, ypač karo žygiuose bei mūšiuose Vokiečių ordino fronte ar Rusioje.Iškiliausias Algirdo bendradarbis visą laiką buvo Kęstutis. Jis valdė didžiąją pačios Lietuvos dalį, buvo kovos su kryžiuočių agresija įkvėpėjas. Jo darbas — kasdienis gynybos organizavimas, gausių žygių atrėmimas, įtampą ir nerimą Ordino valstybėje sėjančių būrių siuntimas į ją. Kęstutis visada būdavo šalia Algirdo grėsmingų susidūrimų su kryžiuočiais Lietuvoje, didelių žygių į Ordino valstybę ar Rusią metu. Jam dažnai tekdavo pačiam vadovauti žygiams, taip pat ir Rusioje. Nuveikti dideli darbai ir atsakomybė suteikė Kęstučiui tokį savarankiškumą, kad amžininkai dažnai jį gretino su Algirdu, ypač ten, kur Algirdas mažiau reiškėsi.Kitas aktyvus brolis Liubartas veikė mažesniame areale – Haličo-Voluinės žemėje – ir tvarkė santykius su Lenkija bei Vengrija. Čia jis buvo savarankiškas, pripažindamas Algirdo viršenybę ir bendradarbiaudamas su Kęstučiu. Algirdo valdymo pradžioje Polocką valdyti gavo vyriausiasis sūnus Andrius. XIV a. antrojoje pusėje į valstybės gyvenimą įsitraukė kiti Algirdo žmonos Marijos Vitebskietės sūnūs — Dimitras, Vladimiras. Šalia Kęstučio veikė sūnus Patrikas. Aktyvūs buvo Jurgis Narimantams, Karijoto sūnūs. Algirdo valdymo l-ajame dešimtmetyje atėjo nauja Gediminaičių karta. Jai buvo rasta valstybės ir jų interesus bei galimybes atitinkanti vieta.Po sėkmingų 1345 – 1347 m. kovų, kai kryžiuočiai veržėsi į valstybės centrą, jiems kelią pastojusios pajėgos iš visos LDK pralaimėjo Strėvos mūšyje.Tuo metu LDK prarado įtaką Pskove ir Naugarde. Maskvos kunigaikščiai vengė atvirų kovų su LDK, bet stengėsi patraukti į savo pusę į LDK įtaką patekusius smulkius Dnepro baseino žemių kunigaikščius. Jie 1349 m. sužlugdė Algirdo pasiuntinybės į Aukso Ordą pastangas užmegzti gerus LDK ir totorių santykius.Sudėtinga situacija 1349 m. susiklostė ir Lenkijos pasienyje, kur Palenkę valdė Kęstutis, o dėl Haličo-Voluinės žemių varžėsi Liubartas. Romos popiežių pasiekė Lenkijos karaliaus Kazimiero iniciatyva dėl Lietuvos krikšto. Jis pritarė tiems ketinimams, žadėdamas Kęstučiui karaliaus karūną. Tačiau net nežinia, ar Kęstutis gavo popiežiaus bulę, nes rudenį Kazimieras užpuolė Liubarto valdas. Karo veiksmai pasienyje vyko ir kitais metais. 1351 m. įvyko bendras Lenkijos ir Vengrijos žygis. Kęstutis juos pasitiko prie savo žemių ribos, Palenkėję. Mūšis neįvyko, pereita prie derybų. Kęstutis sutiko krikštytis, jam vėl buvo pasiūlyta karaliaus karūna. Pirma proga Kęstutis nutraukė susitarimą, ir tai parodė, kad derybomis jis norėjo tik sustabdyti įsiveržėlius. 1349 m ir 1351 m. Lietuvai krikštytis siūlė kaimynai, tačiau derybos nebuvo gerai paruoštos, greitai iširdavo, iš esmės skyrėsi nuo solidžių Gedimino bandymų krikštytis. Jas dar galima laikyti nepavykusiu bandymu sukiršinti Algirdą ir Kęstutį, nes jokių konfliktų tarp jų nekilo. LDK bei Lenkijos pasienyje kovos aprimo tik 1352 m., kai pagal paliaubų sutartį Liubartui atiteko Voluinė, o Lenkijai – Haličas.Po 1348 – 1349 m. nesėkmių Algirdas siekė susitarti Rusioje su Maskva. Susitarimas 1350 m. buvo sutvirtintas Algirdo bei Liubarto santuokomis su Šiaurės rytų Rusios kunigaikštytėmis (Algirdo žmona tapo tveriškė Julijona). Taika nebuvo tvirta, jau 1352 m. LDK ir Maskva susikirto Smolenske, bet, nors ir neilgam, buvo atsisakyta karo veiksmų, sureguliuoti santykiai su Maskvos siuzerenu — Aukso Orda.Dabar Algirdas Rusioje labiausiai rūpinosi sutvarkyti LDK stačiatikių bažnyčios reikalus. Varžybos dėl bažnytinių reikalų tarp LDK ir Maskvos baigėsi tuo, kad 1354 m. Konstantinopolio patriarchas Aleksijų įšventino Siaurės rytų Rusios metropolitu ir Algirdo žmogų Romaną – LDK stačiatikių bažnyčios metropolitu. Tai buvo svarbus laimėjimas, padėjęs Algirdui konsoliduoti gudų žemes bei plėsti ekspansiją Rusioje, įgyvendinti siekimą, išdėstytą 1358 m. — visa Rusia turi priklausyti LDK.Po neilgos pertraukos Algirdas XIV a. 6-ojo dešimtmečio viduryje vėl ėmėsi Rusios žemių prijungimo. Iš pradžių daugiausia dėmesio skyrė Smolenskui. Sis tai pripažino Gedimino viršenybę, dalyvavo Strėvos mūšyje, tai jame imdavo viršų promaskvietiška grupuotė. Algirdas 1356 – 1359 m. apsupo Smolenską iš jo atimtomis ir LDK valdomis paverstomis žemėmis. Smolenskas pripažino Algirdo valdžią, išlaikydamas savo kunigaikščius. Algirdas aktyviai veikė Severėnų Naugardo bei Černigovo žemėse, jo įtaka ėmė siekti Oką. Įvykių eiga čia nežinoma, galima kalbėti apie jų rezultatus — Briansko ir Trubčevsko kunigaikščiu tapo Algirdo sūnus Dimitras, kitas sūnus Kaributas — Černigovo ir Severėnų Naugardo kunigaikščiu. Starodubo ir Rylsko kunigaikštis buvo Patrikas Narimantaitis.1361 m. mirus metropojitui Romanui, LDK stačiatikių bažnyčia tapo pavaldi Aleksijui. Algirdas 7-ojo dešimtmečio pradžioje atliko dar 2 dideles karines operacijas. 1362 m. prie LDK visiškai prijungtą Kijevą valdyti jis pavedė Vladimirui Algirdaičiui. Aukso Ordą ištikus suirutei, Algirdas 1363 m. surengė žygį į totorių valdomas žemes tarp Dnepro žemupio bei Pietinio Bugo, prie Mėlynųjų vandenų sumušė tenykščius totorių chanus ir paliko sūnėnus Karijotaičius įsitvirtinti vadinamojoje Podolėje.Plačiai užsimoti Rusioje buvo galima ir todėl, kad iki XIV a. 7-ojo dešimtmečio pradžios karo su kryžiuočiais fronte buvo palyginti ramu. Kryžiuočiai neišnaudojo 1348 m. pergalės Strėvos mūšyje (ji, matyt, buvo ne itin didelė) ir net rečiau rengė žygius į Lietuvą. Abudu Ordinai, Vokiečių ir Livonijos, 1345-1361 m. surengė į LDK tik apie 18 žygių. Vos 1352 m. žiemą Ordinas surengė žygį į Žemaitiją, paskui kryžiuočius įsiveržę Algirdo, Kęstučio ir Patriko būriai ko gero dar baisiau nusiaubė Ordino žemes. Taip buvo ir artimiausiais metais, kai į Ordino įsiveržimus lietuviai atsakydavo tuo pačiu, nevengdavo pirmieji suduoti smūgį Ordinui. Tokius lietuvių veiksmus būtų galima paaiškinti tvirta energingai veikiančių Algirdo ir Kęstučio nuostata, vidaus persitvarkymais Ordine, laikinai jį galėjusia susilpninti maro epidemija. Ordinui plėsti agresiją į Lietuvą visada trukdė derybos dėl jos krikšto. Taip gal buvo 1349 m., bet spontaniškos 1351 m. derybos galėjo likti ir nepastebėtos. Kitaip viskas vyko, kai bene 1357 m. Lietuvos krikšto iniciatyvos ėmėsi imperatorius Karolis IV. Derėtis pas jį buvo pasiųstas kažkuris Gediminaitis, o pas Algirdą 1358 m. atvyko imperatoriaus pasiuntiniai. Algirdas pareikalavo, kad Lietuvai būtų grąžintos Ordino užimtos jos valdovų tėvoninės žemės ir LDK siena eitų Alnos ir Priegliaus upėmis, Baltijos jūra iki Dauguvos žiočių, Dauguva iki Aiviekstės žiočių ir pastarąja pro Lubano ežerą Rusios link. Vokiečių ordinas turėtų būti iškeltas į Rusios stepes ginti krikščionis nuo totorių. Tačiau visa Rusia turinti priklausyti LDK. Šias sąlygas galima laikyti pagoniškosios Lietuvos valstybės Gedimino giminės valdovų politine programa, motyvuojančia jų veiksmus iki pat Lietuvos krikšto.Derybos iširo, nes katalikiškosios Europos politinėms jėgoms sąlygos buvo nepriimtinos. Derybos, matyt, paskatino Vokiečių ordiną sukrusti ir vėl pulti Lietuvą. Taip ir atsitiko 1362 m., kai kryžiuočiai po ilgos apgulties paėmė Kęstučio sūnaus Vaidoto gintą mūrinę Kauno pilį. Po šio laimėjimo didžiojo magistro Vinricho Kniprodės vadovaujamas Ordinas atkuto. Livonijos ordinas iš šiaurės 1363 – 1367 m. kelis kartus puolė Upytę ir pasienio sritis. Vokiečių ordinas 1364 m. išžvalgė kelią į šiaurę nuo Kauno pro Ariogalą, Žeimius iki Šventosios. Juo jis pasinaudojo 1365 m., išnaudodamas į Ordiną pabėgusio Kęstučio sūnaus Butauto pretenzijas į LDK sostą, žygiavo iki Vilniaus, pakeliui sudegindamas Kernavės ir Maišiagalos pilis. Didelis žygis surengtas 1367 m., kai buvo pasiekti Trakai. Lietuvių kontrsmūgiai šiuo metu gerokai retesni, minėtini 1364 m. ir 1365 m. Algirdo bei Kęstučio žygiai.LDK padėtį sunkino nesureguliuoti santykiai su Lenkija dėl Voluinės. Pagrindinės jėgos čia nebuvo traukiamos, tačiau tekdavo paremti Liubartą. 1366 m. Lenkija surengė porą sėkmingų žygių į Voluinę, savo vasalu padarė Belzą valdantį Jurgį Narimantaitį, su Kazimieru bendradarbiavo Podolės Karijotaičiai. Tokiomis aplinkybėmis Algirdas, Kęstutis ir Liubartas sudarė sutartį bei pasidalijo Voluinę su Kazimieru ir jo vasalais Gediminaičiais. Kovos atsinaujino jau 1367 m., o 1370 m., Kazimiero mirties metais, Kęstutis ir Liubartas atsiėmė visą Voluinę. LDK padėtis čia pagerėjo, negrėsė Lenkijos diversija. Algirdas po 1366 m. į Voluinės reikalus jau nesikišo.1367 m. prekybos sutartis su Livonijos ordinu karo veiksmų nesustabdė. Jie XIV a. 7-ajame dešimtmetyje kasmet vis labiau plėtėsi. Lietuvai pavojus kilo dėl 3 veiksnių. Pirma, tebepuldama Žemaitiją, panemunę, Gardino žemę, Vokiečių ordino kariuomenė vis dažniau traukdavo į Lietuvos gilumą, iki Vilniaus ir Trakų. Po minėtų 1365 ir 1367 m. žygiui ypač dideli buvo 1375 ir 1377 m. žygiai. Antra, Livonijos ordinas 8-ajame dešimtmetyje vis dažniau žygius rengė į Šventosios baseiną ir pasiekdavo Neries krantus netoli Vilniaus. Dažnai koordinuojamų žygių skaičius yra įspūdingas: 1362 – 1382 m., iki Kęstučio mirties, Vokiečių ordinas apie 56 kartus žygiavo į LDK, Livonijos – 22, 1373 ir 1375 m. ne mažiau kaip po 5 kartus.Trečia, sugriovęs Kauną 1362 m., Veliuoną — 1348 m., 1363 m. ir kitas panemunės pilis, Ordinas trukdė lietuviams jas atstatyti ir tęsė prie Bajerburgo pradėtą darbą, statydinosi prie Nemuno išbandytą priemonę svetimoms žemėms užgrobti – Ordino pilis Gotesvederį (1362 – 1369 m.), Marienburgą (1367 – 1368 m.). Tai sunkiai sekėsi, lietuviai dažnai jas puolė, nes jos buvo ypač pavojingos Lietuvai.Nepadėjo Lietuvai nė eilinis popiežiaus siūlymas krikštytis 1373 m., į jį nereaguota. Lietuva, tapusi visiškai politiškai izoliuota, likusi be sąjungininkų, turėjo pasitikėti tik savo jėgomis. Nors kiek sustabdyti Ordino žygius galėjo tik atsakomieji žygiai į jo valstybę. Tačiau didelis Algirdo ir Kęstučio žygis 1370 m. baigėsi pralaimėjimu prie Rūdavos. Vis dėlto 1373 – 1377 m. Kęstutis, Algirdas ir jų sūnūs surengė ne mažiau kaip 7 žygius. Šie žygiai nebuvo tokie efektyvūs, kaip 1345 – 1361 metais.Pavojus iš Vakarų vis didėjo, o LDK po kelerių metų (1363-1367 m.) pertraukos vėl buvo įtraukta į karą Rusioje. Pagrindinis LDK politinis varžovas Šiaurės rytų Rusioje — Maskva telkė sąjungininkus, išnaudodavo stačiatikybės teikiamas propagandos galimybes ir stiprėjo. LDK tebepalaikė Rusioje Maskvos oponentus, visų pirma Tverę, ir Algirdas surengė 3 žygius į Maskvą, matyt, tikėdamasis padėti Tverės kunigaikščiui Mykolui užimti Vladimiro, t. y. Šiaurės rytų Rusios, didžiojo kunigaikščio sostą, jau seniai buvusį Maskvos kunigaikščių rankose. 1368 m. Algirdas, Kęstutis, Smolensko ir Tverės pulkai atžygiavo prie Maskvos, bet Kremliaus paimti net nebandė. 1370 m. žygis buvo pakartotas, bet Kremlius vėl nešturmuotas, pagaliau ir 1372 m. žygis baigėsi be rezultatų. Tarp tų žygių Algirdui dar tekdavo tramdyti tarp LDK ir Maskvos besiblaškančius smulkius pasienio kunigaikščius. Laimėjimu galime laikyti LDK stačiatikių bažnyčios metropolijos atkūrimą po energingo Algirdo 1371 m. demaršo Konstantinopolio patriarchate ir ilgos bylos. 1375 m. metropolitu buvo paskirtas energingas ir gudrus dvasininkas Kiprijonas.Tverės palaikymo akcija, pareikalavusi kelių žygių į Maskvą ir atitraukusi iš vakarų ten reikalingas pajėgas, LDK nieko nedavė, tik sustiprino Maskvos autoritetą Rusioje, parodė, kad lengvas LDK skverbimasis į Rusios žemes baigėsi.Taigi 8-ojo dešimtmečio viduryje Lietuvos valstybė pakliuvo į sunkią padėtį. Negana to, Liubartas ir Kęstutis 1376 m. vėl pradėjo kovas su Lenkija. Po 1377 m. lenkų puolimo buvo susitarta, kad Liubartui priklauso visa Voluinė, tačiau LDK jėgos buvo dar labiau skaidomos.Susiklosčius tokiai padėčiai, 1377 m. gegužės mėn. mirė Algirdas. Didžiąją gyvenimo dalį praleidęs ant žirgo, Algirdas pasižymėjo kaip labai energingas, gabus karvedys, gebėjo aprėpti didžiulės valstybės reikalus. Jis daugiau pasitikėjo ginklu negu diplomatija. Suprasdamas politinę krikščionybės svarbą, jis liko pagonis. Tą patį galima sakyti apie artimiausią Algirdo talkininką Kęstutį.Jie puikiai veikė konkrečiomis aplinkybėmis, bet nematyti, kad būtų skyrę daugiau dėmesio ir pastangų per 1358 m. derybas išdėstytai savo politinei programai įgyvendinti. Daugiausia tradicinė politinė veikla nebedavė reikiamų rezultatų, susiklosčius naujoviškoms situacijoms.Pirmojoje Algirdo valdymo pusėje LDK turėjo iniciatyvą: ir Rusioje, ir kare su kryžiuočiais daug laimėta. Valdymo pabaigoje jau pakliūta į gilią krizę, nes nepaprastai padidėjo kryžiuočių spaudimas, o ekspansija Rusioje atsitrenkė į rusų valstybę — Maskvą. Svarbiausia nesėkmių priežastis buvo politinis ir kultūrinis konservatizmas, užkirtęs kelią krašto modernizavimui, atvedęs LDK į politinę izoliaciją. Be sąjungininkų jai vienu metu teko skaidyti jėgas ir kovoti toli vienas nuo kito esančiuose frontuose.Didžiausi Algirdo laimėjimai buvo kryžiuočių agresijos atlaikymas ir tai, kad, suderinęs Gediminaičių interesus, išlaikė vieningą, į dalines kunigaikštystes nesuskilusią LDK.

Jogaila ir Kęstutis 1377 – 1382 m.: dviejų kartų ir dviejų politinių linijų konfliktas. Algirdas didžiojo kunigaikščio sostą paliko vyriausiajam savo ir Julijonos sūnui – Jogailai. Įsitvirtinti jame Jogailai teko pačiam. Šalia jo valstybės gyvenime tebesireiškė Kęstutis, iš pradžių lojalus Jogailai, rėmęs jį ir bendradarbiavęs. Kitaip susiklostė Jogailos santykiai su vyresniaisiais broliais iš Algirdo ir Marijos santuokos. 1377 – 1378 m. žiemą Andrius pasitraukė į Pskovą, paskui – į Maskvą. Nepatenkintas Jogailos įsigalėjimu, jis tikėjosi Maskvos padedamas užgrobti valdžią LDK. 1379 m. Maskva surengei žygį į Severėnų žemę, užėmė Dimitro Algirdaičio valdas, ir šis perėjo į Maskvos pusę. Valdančiosios giminės nariai siekė su kitos valstybės pagalba užgrobti valdžią. Tai rodė didėjančią LDK, taip pat ir dinastijos krizę. LDK padėtį lengvino tai, kad Maskva nepajėgė perbėgėliams suteikti efektyvios pagalbos.Pavojingiausia padėtis klostėsi kare su kryžiuočiais. Ordinas teberengė galingus žygius į Lietuvos gilumą. 1379 m., kai Ordinas eilinį kartą grasino Vilniui, Jogaila ryžosi pirmajam naujosios politikos žingsniui. Vasarą Jogailos brolis Skirgaila buvo pasiųstas į Vakarus ir Ordino valstybėje aptarė abiejų valstybių santykius bei Lietuvos krikšto galimybes. Jau rudenį Jogaila ir Kęstutis Trakuose sudarė su Ordinu sutartį, l0 metų apsaugančią Kęstučio gūdų valdas. 1380 m. žiemą Jogaila vienas susitarė su Livonijos ordinu dėl laikinos savo lietuvių valdų ir Polocko apsaugos nuo puolimų. Paliauboms baigiantis, 1380 m. gegužės mėn. Dovydiškėse Jogaila slapta nuo Kęstučio sudarė dar vieną sutartį su Ordinu dėl savo žemių apsaugos. Jis taip pat įsipareigojo neremti Kęstučio, jei Ordinas pultų Trakų kunigaikštystę.Pasiekęs laikiną taiką su Ordinu, Jogaila sudarė koaliciją su Aukso Orda prieš Maskvą. 1380 m. LDK kariuomenė žygiavo padėti totoriams prieš Maskvą, bet dėl neaiškių priežasčių nespėjo į lemiamą mūšį Kulikovo lauke. Mūšį laimėjęs Maskvos kunigaikštis Dimitras dar labiau sustiprino savo, kaip rusų žemių vienytojo, autoritetą. 1381 m. į jo pusę persimetė LDK stačiatikių metropolitas Kiprijonas, susilpnindamas LDK pozicijas Rusioje.Naujasis Jogailos bei Ordino santykių kursas ir nesėkmė Rusioje sudarė prielaidas konfliktui su Kęstučiu kilti. 1381 m. Ordinas, formaliai nepažeisdamas ankstesnių sutarčių, porą kartų siaubė Trakų kunigaikštystę bei Žemaitiją. Išaiškėjus nuo Kęstučio slepiamos Dovydiškių sutarties sąlygoms, konfliktas tapo neišvengiamas. 1381 m. rudenį Kęstutis, pasinaudojęs Skirgailos išvykimu malšinti bruzdantį Polocką, užėmė Vilnių ir didžiojo kunigaikščio sostą. Jogaila gavo valdyti Krėvą ir Vitebską. Į Polocką sugrįžo Andrius. Atrodė, kad Kęstutis įsigalėjo LDK, bet pasirodė, kad neilgam.Kęstučio politika, kurios tikslas buvo žūtbūtinė kova su Ordinu, žlugdė krašto ūkį, alino gyventojus, ėmė nebepatenkinti Lietuvos visuomenės. Ji parėmė Jogailą: 1382 m. birželio mėn. pirklio Hanulo vadovaujami Vilniaus miestiečiai sukėlė maištą ir įsileido Jogailos kariuomenę. Jogaila susigrąžino didžiojo kunigaikščio sostą. Liepos mėn., atnaujinęs paliaubas su Ordinu, jis paėmė Trakus. 1382 m. rugpjūčio mėn. suėjusios Jogailos bei Kęstučio kariuomenės lemiamo mūšio taip ir nepradėjo. Jogailą rėmė Ordinas. Kęstutis, matydamas jo karinę persvarą bei atsižvelgdamas į žemaičių nenorą dalyvauti tarpusavio kovose, sutiko derėtis. Tačiau Kęstutis su Vytautu buvo suimti. Nepraėjus savaitei, Krėvos pilyje įkalintas Kęstutis buvo rastas negyvas, nežinia, ar nužudytas, ar pats nusižudęs. 1382 m. rudenį Vytautas pabėgo iš kalėjimo ir pasidavė Ordino globai.Jogailos ir Kęstučio konfliktas buvo daugiareikšmis. Jogaila siekė pašalinti valstybėje aktyvų ir jį varžantį Kęstutį bei šio reikalų paveldėtoją Vytautą. Kęstutis tam pasipriešino. Antra, Kęstutis siekė, kaip ir anksčiau, žūtbūtinai kovoti su Ordinu, nesiskaitydamas su nuostoliais ir neieškodamas kompromisų. Šiuo metu jis nesidomėjo reikalais Rusioje, o tai gali reikšti, kad kovą su Vokiečių ordinu jis laikė svarbiausiu valstybės uždaviniu. Aktyviai veikdamas abiejuose frontuose, Jogaila, net ir patyręs nesėkmes Rusioje, neieškojo, kaip Gediminas, sąjungininkų kovai su kryžiuočiais, bet ėmė siekti taikos su Vokiečių ordinu. Jis susilaukė šalininkų, bet dėl Vokiečių ordino agresyvumo perspektyvos buvo neaiškios. Šį konfliktą galima pavadinti kartų konfliktu, tačiau Jogailos bendraamžis Vytautas irgi palaikė tėvą prieš Jogailą. Vytauto bėgimas į Ordiną parodė, kad jis nebuvo politinis konservatorius. Jo ir Jogailos konflikto esmė – valdžios troškimas. Prasidėjo juodviejų santykių veikiamas svarbus ir lemtingas Lietuvos gyvenimo penkiasdešimtmetis.Pagoniškosios Gedimino giminės valdymo šimtmetis Lietuvai buvo reikšmingas tuo, kad Lietuvos valstybė įsitvirtino lietuvių žemėse ir, prisijungusi Rusios žemių, tapo viena iš stipriausių regiono valstybių. Šią valstybę sukūrusi lietuvių tauta buvo istorijos vyksmo Europoje subjektas. Tiesa, nepriėmusi krikšto, ji beveik visą laiką buvo politiškai izoliuota. Pagonybė padėjo išlikti ir išsaugoti etnokultūrinį savitumą, bet kartu trukdė modernizuoti visuomenę ir valstybę bei mokytis iš kitų kraštų patyrimo. Lietuvai politinėmis priemonėmis pavyko apginti savo žemes nuo Vokiečių ordino ir jo talkininkų agresijos. Tačiau jau XIV a. antrojoje pusėje tos konservatyvios priemonės lėmė politinį inertiškumą – LDK politinės bei kultūrinės izoliacijos likvidavimas netapo jos valdovų veiklos programa. Be to, krašto jėgos buvo išskaidytos didelėje erdvėje. Lietuvai ėmė grėsti pavojus pralaimėti karą su Ordinu. XIV a. 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių sandūroje valstybę sukrėtė dinastijos narių tarpusavio kovos ir pastangos įgyvendinti savo interesus su kaimyninių, priešiškų LDK šalių pagalba. Galėjo pražūti didžiausias tautos laimėjimas – Lietuvos valstybė. Naujoji valdančiųjų karta ėmė ieškoti išeities iš krizės.

III. LIETUVOS DIDŽIOJI KUNIGAIKŠTYSTĖ JOGAILOS IR VYTAUTO LAIKAIS

1. JOGAILOS VALDYMAS. KRĖVOS SUTARTIS IR KRIKŠTAS. Mirus Kęstučiui, atstovavusiam senajai XIV a. antrosios pusės Lietuvos politikų kartai, baigėsi pirmasis vidaus kovų etapas. Iš politinės arenos buvo pašalinta viena iš svarbiausių jėgų, o Vytauto veržimasis į valdžią laikinai pristabdytas. 1382 m. rudenį Kęstučio sūnui Vytautui pabėgus iš įkalinimo Krėvos pilyje ir metų pabaigoje pasidavus Ordino globai, prasidėjo naujas, dabar jau nuo Jogailos ir Vytauto santykių priklausantis LDK istorijos laikotarpis.

Politinio sprendimo paieškos. 1383 – 1384 m. jos darė įtaką tolesniam Lietuvos valstybės likimui. Konkrečiai daug kas priklausė nuo pakitusios situacijos Vidurio rytų Europos regione.1382 m. rugsėjo mėn. mirė Liudvikas I – nuo 1370 m. personaline unija susietų Vengrijos ir Lenkijos karalius iš Anžu dinastijos. Dviejų valstybių unija iširo. Lenkijos sosto paveldėtoja buvo paskelbta mažametė jaunesnioji Liudviko I duktė Jadvyga. Politinę valdžią Lenkijoje Jadvygos mažametystės laikotarpiu kontroliavę Mažosios Lenkijos ponai tolesnį karalystės likimą siejo su jos vedybomis. Tarp galimų pretendentų vedybomis užimti Lenkijos karaliaus sostą buvo iškelta ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos kandidatūra.Tuo pat metu pasikeitė situacija ir Rytuose. Chano Tochtamyšo vadovaujama totorių-mongolų kariuomenė 1382 m. rugsėjo mėn. nuniokojo Maskvos kunigaikštystę ir kuriam laikui sustabdė jos ekspansiją į LDK žemes.1382 m. spalio mėn. 31 d. Jogaila, dalyvaujant jaunesniesiems broliams, sudarė su Ordinu 3 susitarimus, kuriais įsipareigojo: 1) per 4 metus apsikrikštyti pats ir pakrikštyti visą valdomą kraštą; 2) būti Ordino karo sąjungininku; 3) Ordinui užrašė Žemaitiją iki Dubysos upės. Sutartis buvo sudaryta, bet neratifikuota, t.y. nepatvirtinta LDK valdovo antspaudu. Dubysos sutartį ratifikuoti planuota kitą kartą susitikus su Ordino vyresnybe. Tačiau antrosios derybos Dubysos saloje neįvyko. Pasinaudojęs formaliu pretekstu 1383 m. liepos mėn. 19 d. Jogaila sužlugdė susitikimą ir 1382 m. sutarties ratifikavimą. 1383 m. liepos mėn. pabaigoje karo veiksmai su Ordinu bei jį rėmusiu Vytautu atsinaujino.Vytautas, radęs prieglobstį priešo stovykloje, išplėtojo aktyvią karinę ir diplomatinę veiklą prieš Jogailą. Vytautą rėmė 1383 m. pas jį Ordino valdose susibūrę šalininkai, nepatenkinti didžiojo kunigaikščio valdžia Lietuvoje. Tačiau bendradarbiavimas su Ordinu buvo tik laikina Vytauto politikos priemonė. 1383 – 1384 m. Vytautas rodė remiąs Ordiną – dalyvavo jo organizuotuose žygiuose prieš LDK, o 1384 m. sausio mėn. 30 d. net užrašė jam Žemaitiją iki Nevėžio upės. Kita vertus, jis palaikė slaptus ryšius su Jogaila ir 1384 m. liepos mėn. pabaigoje, sugriovęs bei sudeginęs 3 strategiškai svarbias atramines Ordino pilis Lietuvos pusėje prie Nemuno (Marienburgą, Jurgenburgą ir Naująjį Bajerburgą), grįžo į Lietuvą, pasidavė Jogailos valdžiai ir atgavo visas tėvo Kęstučio valdas, išskyrus Trakus.1384 m. Jogailos ir Vytauto kompromisas tapo įmanomas, nes abu jie priklausė naujai mąstančių Lietuvos politikų kartai, supratusiai, kad krikštas yra vienintelis būdas krizei įveikti ir Lietuvos valstybės tarptautiniam autoritetui stiprinti.

Krikšto problema. Lietuva galėjo pasirinkti tris kelius – priimti krikštą iš Ordino, Maskvos arba Lenkijos. Santykiuose su Ordinu dėl krikšto buvo pažengta toliausiai. Jogaila 1382 m. Dubysos sutartimi įsipareigojo apsikrikštyti pats bei pakrikštyti visą kraštą, o Vytautas, pabėgęs į Ordino valdas, 1383 m. spalio mėn. 21d. net apsikrikštijo Vygandu. Tačiau 1384 m. vasarą nutraukę visas derybas su Ordinu ir atnaujinę karą, Jogaila su Vytautu sutartinai atsisakė tokio pavojingo, į priklausomybę nuo Ordino stumiančio krikšto.1383 – 1384 m. Jogaila, galvojama, veikiamas gudės stačiatikės savo motinos kunigaikštienės Julijonos ir jos šalininkų stačiatikių, svarstė galimybę suartėti su Maskva bei priimti stačiatikybę. Galvota net apie vedybas su Maskvos kunigaikščio Dimitrijaus Doniečio dukterimi Sofija ir ta proga norėta priimti krikščionybę. Daroma prielaida, kad po chano Tochtamyšo žygio prieš Maskvą dėl to buvo sudaryta sutartis. Tačiau ir šio plano atsisakyta, baiminantis, kad suartėjimas su Maskva ir stačiatikybės priėmimas pernelyg sustiprins Maskvos įtaką LDK ir nesustabdys Ordino agresijos prieš kitatikiais laikomus stačiatikius.Jogaila pasirinko trečiąjį pretendentą krikštyti – Lenkiją. Ši kaimyninė slavų valstybė XIV a. pabaigoje atrodė ne tik mažiausiai pavojinga, bet ir galėjo tapti rimta atsvara Maskvos pretenzijoms prisijungti LDK slavų žemes, būti sąjungininke prieš Ordiną. Be to, Lenkijos politikai siūlė palankiausias krikšto priėmimo sąlygas – Jogailą kvietė užimti Lenkijos karaliaus sostą. Galvojama, kad pirmuosius kontaktus su Jogaila lenkai galėjo užmegzti dar 1383 metais. Žinoma, kad Jadvygos karūnacijos iškilmėse Krokuvoje 1384 m. spalio mėn. 15 d. dalyvavo ir Jogailos pasiuntiniai. Taigi 1384 m. abi pusės apsisprendė ir pradėjo derybas dėl Jogailos vedybų su Jadvyga, Lenkijos sosto ir Lietuvos. 1385 m. sausio mėn. į Krokuvą atvyko oficiali Jogailos brolio ir artimiausio patikėtinio Skirgailos vadovaujama lietuvių delegacija prašyti Jadvygos rankos. Jos nariai lankėsi Krokuvoje ir Budoje, kur tuo metu rezidavo Jadvygos motina Elžbieta, ir tarėsi dėl vedybų bei Lietuvos krikšto. Padėtį komplikavo tik tai, kad dar ankstyvoje vaikystėje Jadvyga savo tėvo karaliaus Liudviko I valia buvo sužadėta su Austrijos princu Vilhelmu Habsburgu, kuris 1385 m. vasarą atvyko į Krokuvą, ketindamas ją vesti. Tačiau visai Jadvygos ištekinimo akcijai vadovavę Mažosios Lenkijos ponai tvirtai rėmė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos kandidatūrą, tikėdamiesi, kad naujakrikštis valdovas, tvarkydamas valstybės reikalus, pasiduos Lenkijos politikų — pasauliečių ir dvasininkų — įtakai, o didžiulės LDK žemės atsivers lenkų kolonizacijai. Ne mažiau svarbu Lenkijai buvo padaryti Lietuvą – kovos su bendru priešu – Ordinu – sąjungininke. Derybas vainikavo 1385 m. rugpjūčio 14 d. dokumentas, istoriografijoje dažnai vadinamas Krėvos unijos aktu.

Krėvos sutarties aktas. Šiuo dokumentu Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, tapdamas Lenkijos karaliumi, įsipareigojo apsikrikštyti kartu su visais savo valstybės gyventojais pagonimis, atlyginti Jadvygos sužadėtiniui Austrijos princui Vilhelmui už vedybų sutarties netesėjimą, savo jėgomis ir lėšomis atgauti ir sugrąžinti Lenkijai priklausančias žemes, paleisti visus lenkų belaisvius, LDK prijungti prie Lenkijos karalystės.Būtent paskutinysis Jogailos pažadas, lotyniškame akto tekste išreikštas žodžiu applicare, ir sukėlė didžiausią diskusiją istoriografijoje dėl menamo LDK inkorporavimo į Lenkijos karalystę 1385 metais. Šiandien nemažai Lietuvos ir Lenkijos istorikų sutinka, kad Krėvos sutartis nebuvo jokia unija. Krėvos aktu Jogaila tik patvirtino per piršlybas Jadvygai Skirgailos jo vardu duotus pasižadėjimus. Jogailai užimant Lenkijos sostą, galėjo būti surašytas oficialusis Lenkijos ir LDK sutarties aktas. Tačiau tokio dokumento nėra žinoma. Atvirkščiai, yra net bandymų įrodyti, jog iki mūsų dienų Krokuvos kapitulos archyve išlikęs 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos akto originalas tėra politiniais tikslais lenkų parengtas falsifikatas.Krėvos akto autentiškumą istorikai vis dar aptarinėja, tačiau jau dabar galima tvirtinti, kad XIV a. pab. LDK nebuvo visuomeninių jėgų, suinteresuotų Lietuvos valstybės susijungimu su Lenkijos karalyste. Tai patvirtina ir faktas, kad, Jogailai išvykus karaliauti į Lenkiją, platieji Lietuvos bajorijos sluoksniai parėmė Vytauto pastangas tapti pilnateisiu suverenios LDK valdovu. Kita vertus, pati Lenkija XIV a. pabaigoje dar nebuvo pajėgi absorbuoti pagal plotą už ją daug didesnę, visiškai skirtingą tautiniu atžvilgiu, visuomenės ir valstybės organizacijos bei kultūros prasme valstybę – LDK. Galima kalbėti apie Jogailos suinteresuotumą sudaryti politinę sutartį su Lenkija, kuri padėtų išplėsti Gediminaičių dinastijos valdžią regione, ir tokiu būdu sustiprinti savo, kaip monarcho, ir Lietuvos valstybės tarptautines pozicijas bei prestižą. Krėvos aktą, kalbant šių dienų terminu, galima būtų pavadinti ketinimų protokolu, kuriuo norėta vadovautis, užmezgant naujus tarpvalstybinius LDK ir Lenkijos santykius.1386 m. pradžioje Jogaila atvyko į Krokuvą, buvo pakrikštytas Vladislovo vardu, sutuoktas su Jadvyga, karūnuotas Lenkijos karaliumi.

Krikštas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenė. 1386 – 1387 m. žiemą Jogailai atvykus j Lietuvą, čia buvo toliau vykdomi Krėvos aktu deklaruoti ketinimai. Sostinėje Vilniuje prasidėjo oficiali krikšto akcija, įkurtos pirmosios parapijos, statomos katalikų bažnyčios. 1387 m. Jogaila paskelbė 3 privilegijas – steigiamos Vilniaus vyskupystės vyskupui, Lietuvos bajorams katalikams ir Vilniaus miestiečiams. Jomis buvo išreikšta LDK visuomenės naujos raidos programa.1387 m. vasario mėn. 17 d. privilegija Jogaila įsteigė ir aprūpino Vilniaus vyskupystę. Vilniaus vyskupas iš didžiojo kunigaikščio gavo dalį Vilniaus miesto, Tauragnų pilį su valsčiumi, Labanoro ir Molėtų dvarus, Verkių bei Bokštų valsčius. Šias valdas sudarė 50-60 kaimų. Taip valdovo aktu iš didžiojo kunigaikščio žemių fondo buvo sukurta pirmoji Lietuvoje stambi latifundija, kurios dydis pranoko bet kurio didžiausio to meto žemvaldžio valdas. Žemės valdomis bei kitaip materialiai buvo aprūpintos ir steigiamos bažnyčios. Bažnyčios žemės bei jose gyvenę valstiečiai buvo atleisti nuo visų prievolių, net nuo karo tarnybos, taip pat mokesčių valdovui bei apsaugoti nuo pasaulietinės valdžios kišimosi į teismo ir administracijos reikalus.Taigi jau pirmaisiais krikšto priėmimo metais Lietuvos katalikų bažnyčia buvo ne tik gerai aprūpinta materialiai, jai suteiktas ekonominis ir teisminis imunitetas valstybėje. Šia prasme ji susilygino su Lietuvą krikštijusia Lenkijos bažnyčia, kuri keletą šimtų metų siekė įtvirtinti imuniteto teises.Dalinio imuniteto teisės buvo suteiktos Lietuvos bajorams. 1387 m. vasario 20 d. Jogailos privilegija visi krikštą priėmę bajorai katalikai, atliekantys karine tarnybą, gavo nuosavybės teises į tėvonines žemes, teisę laisvai jomis disponuoti, nevaržomai tvarkyti dukterų ištekinimo ir kitus moterų turto reikalus šeimoje. Bajorų tėvoninės valdos buvo atleistos nuo visų darbo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išskyrus pilių statybą bei remontą. Tačiau 1387 m. privilegija nepanaikino bajorų natūrinių ir piniginių mokesčių valdovui. Bajorų tėvoninės valdos ir toliau liko pavaldžios didžiojo kunigaikščio teismo jurisdikcijai.1387 m. kovo 22 d. Jogailos privilegija Vilniui suteikta Magdeburgo teisė. Vilnius tapo pirmuoju Lietuvos miestu, kurio miestiečių bendruomenei buvo suteikta savivalda. Tiesa, Magdeburgo teisė veikė ne visoje tuometinio Vilniaus teritorijoje. Greta miestiečių administracijos valdomos miesto dalies buvo teritorijos, vadinamosios jurzdikos, pavaldžios didžiajam kunigaikščiui, vyskupui ar bajorams.1387 m. Jogailos privilegijos paspartino dvasininkų, bajorų ir miestiečių luomų klostymąsi, sukūrė naujos LDK visuomenės teisinius pagrindus. Tolesnį visuomenės reformavimo darbą kuriam laikui sutrikdė 1389 m. atsinaujinusi vidaus kova tarp Vytauto ir Jogailos.

Vytauto kova dėl valdžios. Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, iškilo LDK valdymo problema, kurią mėginta spręsti Skirgailą paskyrus Jogailos vietininku. Viso krašto suverenu liko pats Jogaila. Skirgaila neturėjo LDK monarcho teisių, jam priklausė tik Jogailos suteikta vykdomoji valdžia. Kokią realią valdžią turėjo Skirgaila, nėra aišku. Žinoma, kad 1387 m. balandžio 28 d. aktu Jogaila pripažino jam faktišką pirmenybę prieš kitus Gediminaičius, bet nėra įrodymų, kad kiti kunigaikščiai jo klausė. Atvirkščiai, visuose išlikusiuose sričių kunigaikščių homogialiniuose raštuose ištikimybė žadama Jogailai, o Skirgaila visiškai neminimas. Tai patvirtina ir pirmieji Skirgailos vietininkavimo LDK metai. Besiklostanti savotiška Algirdo ir Kęstučio valdymo sistemos reminiscencija žlugo, nes Skirgaila nesugebėjo vykdyti Jogailos jam patikėtas LDK valdytojo pareigas.Skirgailos valdymas Vilniuje netruko sukelti ne tik kitų Gediminaičių, bet ir bajorijos bei platesniųjų gyventojų sluoksnių nepasitenkinimą. Jogaila mėgino stabilizuoti padėtį 1389 m. atsiųsdamas į Vilnių seniūną iš Lenkijos Klemensą Moskoževskį. Tačiau lenkų karinės įgulos įkurdinimas LDK sostinėje tik padidino įtampą ir vietos gyventojų nepasitenkinimą. Klostėsi Vytautui palanki situacija. Mat jis puoselėjo viltį užimti Skirgailos vietą.Reziduodamas Gardine, Vytautas telkė apie save nepatenkintuosius Jogailos politika Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. 1389 m. antrojoje pusėje jis pradėjo atvirą kovą, mėgindamas jėga užimti Vilnių. Akcijai nepavykus, Vytautas ryžosi antrą kartą prašyti Ordino prieglobsčio bei karinės paramos ir ui tai 1390 m. sausio 19 d. aktu įsipareigojo vykdyti visus 1384 m. susitarimus su Ordinu. Prasidėjo smarkus dinastinis Gediminaičių karas. Vytautas su Ordino kariuomene ne kartą puolė Lietuvą iki pat Vilniaus ir niokojo taip trokštama valdyti kraštą. Norėdamas dar labiau sustiprinti savo politinę įtaką LDK, ypač slavų žemėse, bei, tarptautines pozicijas, Vytautas atnaujino kontaktus su Maskva. 1391 m. jis ištekino savo dukterį Sofiją už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I ir vedė derybas dėl sąjungos sudarymo. Stiprėjanti Jogailos ir Vytauto konfrontacija vis labiau kėlė nerimą ir Lenkijos ponams, nepatenkintiems, kad naujasis karalius rūpinasi LDK reikalais. Norėdamas išsaugoti Lenkijos sostą ir nutraukti jo tėvonines žemes alinantį tarpusavio karą, nežadėjusį greitos pergalės nė vienai pusei, Jogaila dar kartą ryžosi kompromisui. 1392 m. pavasarį jis pasiūlė Vytautui taiką ir LDK vietininko pareigas. Vytautas priėmė pasiūlymą ir 1392 m. vasarą, antrą kartą, palikęs Ordiną, grįžo į Lietuvą.

Astravo sutartis. Naujojo Vytauto ir Jogailos susitarimo sąlygos buvo užrašytos 1392 m. rugpjūčio 4 d. Astravo sutartyje. Šiuo aktu Jogaila sugrąžino Vytautui Trakų kunigaikštystę ir kitas tėvonines Kęstučio žemes bei dovanojo naujų. Vytautas gavo teisę Jogailos vardu valdyti visą LDK su sostine Vilniumi ir tituluotis „Lietuvos kunigaikščiu”. Jis oficialiai pripažino esąs Jogailos vasalas, kurio žemės po jo mirties atiteks siuzerenui Lenkijos karaliui.Iš LDK vietininko pareigų pašalintam Skirgailai paliktas valdyti Polockas, o vėliau duota Kijevo kunigaikštystė, kur 1397 m. jis buvo nunuodytas.

2. VYTAUTO ĮSITVIRTINIMAS LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS SOSTE. Valstybės vidaus padėtis, Jogailos statusas ir santykiai su Vytautu. Astravo sutartimi buvo žengtas tik pirmas, juridiškai gal ne visai sunormintas žingsnis, kuriuo bandyta spręsti dviejų valstybių – Lenkijos ir LDK – valdymo problemas. Iki 1401 m. nėra žinomo dokumento, kuriame būtų aiškiai pasakyta, kad Vytauto turima valdžia yra Jogailos pavesta ir aptarta, kokiomis sąlygomis. Tik aišku, kad oficialiuose dokumentuose, rašytuose po 1392 m., Vytautas jau minimas pirmas po Jogailos. Pats Vytautas vidaus santykiuose dar pabrėžė Jogailos viršenybę, tačiau faktiškai Astravo sutartis pradėjo įtvirtinti Vytauto, kaip savarankiško LDK valdovo, pozicijas.Pirmieji realią Vytauto valdžią pajuto atskirų LDK sričių kunigaikščiai, kilę dažniausiai iš Gedimino giminės. Daugelis iš jų 1386 – 1388 m. homogialiniais aktais formaliai prisiekę vasalinę ištikimybę Jogailai, Jadvygai ir Lenkijos karūnai^lki 1392 m., remdamiesi šeimos paveldėjimo teisėmis, savarankiškai valdė savo kunigaikštystes. Šitoks kunigaikščių įsigalėjimas silpnino centrinę didžiojo kunigaikščio valdžią, iš vidaus ardė valstybę, kėlė grėsmę jos teritoriniam vientisumui. Sritinių kunigaikščių problema pasidarė ypač aktuali, kada Jogaila išvyko gyventi į Lenkiją, o jo paskirtas Skirgaila nesugebėjo LDK įsitvirtinti kaip didysis kunigaikštis.Vytautas, gerai supratęs LDK – didelę teritoriją užimančiai, nevientisos struktūros valstybei – kylantį pavojų, pradėjo įgyvendinti skausmingą, bet efektyvią valstybės centralizacijos politiką, kuri sukrėtė LDK visuomenę ir kartu paspartino jos modernizaciją.Per trumpą laiką – kelerius metus – Vytautas, nesiskaitydamas su priemonėmis, atėmė iš Jogailos brolių ir jų įpėdinių valdytąsias sritines kunigaikštystes. Jauniausiasis Jogailos brolis Švitrigaila, savavališkai po motinos mirties įsiviešpatavęs jos valdytame Vitebske, buvo Vytauto kariuomenės apsuptas, suimtas ir išsiųstas Jogailai į Krokuvą. Panašiai iš sritinių kunigaikščių buvo pašalinti ar priversti bėgti ir kiti Algirdaičiai: Kaributas – iš Severėnų Naugardo, Vladimiras – iš Kijevo, Teodoras, Liubarto sūnus, – iš Podolės ir t. t. Pašalintųjų kunigaikščių vietas užėmė Vytauto paskirti vietininkai. Didžiojo kunigaikščio valdžios atstovais tapo visiškai nauji žmonės, nesusiję giminystės saitais su Gediminaičių dinastija ir negalėję pretenduoti į didžiojo kunigaikščio valdžią ar jos nepaisyti. Daugelis iš jų buvo Vytautui ištikimi bajorai katalikai iš politinio LDK branduolio — Lietuvos.XIV a. pabaigoje įgyvendintos valstybės valdymo reformos nuostatos iŠ esmės pakeitė LDK vidaus situaciją. Vis tvirčiau monarcho valdžią rėmė naujas socialinis sluoksnis — kunigaikščiams nepriklausę bajorai žemvaldžiai. Vytautui įsitvirtinant valdžioje, jų žemėvalda buvo dar palyginti smulki. 1387 m. Jogailos privilegijoje bajorams visi žemvaldžiai nekunigaikščiai dar suprantami kaip viena visuma. Būtent Vytauto protekcionistinė politika, paremta žemių ir valdinių dovanojimais už tarnybą, sudarė prielaidas didikams atsirasti. Iš didžiojo kunigaikščio dovanojimų XIV – XV a. sandūroje išaugo pirmosios didelės bajorų žemvaldžių giminės — Manvydai, Kęsgailos, Radvilos, Goštautai. Jie tapo ir pirmaisiais Vytauto kurto naujo administracijos aparato pareigūnais, dalyvavo visose svarbiausiose valdovo politinėse-karinėse akcijose. Formuodamas naują visuomenės sluoksnį, remiantį didįjį kunigaikštį, Vytautas iš pat pradžių stengėsi neleisti, kad labai iškiltų kai kurios bajorų giminės ir imtų grėsti didžiojo kunigaikščio valdžiai. Vytautas bajorams lietuviams dosniai dalijo žemes Rusioje, neskirdamas vienam bajorui didelių valdų vienoje vietoje. Etninės Lietuvos žemės Vytauto laikais dar išliko didžiojo kunigaikščio rankose.Teritorinė valstybės centralizacija, bajorų žemėvaldos didinimas sustiprino didžiojo kunigaikščio valdžią visoje LDK, leido pradėti reformuoti centrinės valstybinės valdžios aparatą. Vytauto laikais didžiojo kunigaikščio taryboje kunigaikščių vietas užėmė įtakingiausieji bajorai, valdovo paskirti į aukštas valstybės tarnybas bei po krikšto į politinį LKD gyvenimą įsitraukę katalikų bažnyčios aukštieji dvasininkai. Tiesa, aptariamuoju laikotarpiu didžiojo kunigaikščio tarybos sudėtis dar nebuvo nusistovėjusi, jos nariai posėdžiaudavo nereguliariai, tačiau ji jau dirbo.Lietuvos bajorija, parėmusi LDK žemių centralizacijos politiką, tikėjo, kad Vytautas išsaugos LDK suverenumą, palaikydamas santykius su Lenkijos karalyste ir gebės valstybėje išlaikyti Rusios žemes. Kitaip naująją situaciją vertino Lenkijos visuomenė. Vytauto centralizacijos politika kirtosi su Lenkijos interesais. Lenkijos bajorija pretendavo į derlingas Voluinės ir Podolės žemes, todėl brendo konfliktas. Susidarė paradoksali situacija: Vytautas, pajungdamas savo valdžiai Vilniuje visas LDK žemes, veikė Jogailos, kaip aukščiausiojo siuzereno, vardu. Iš tikrųjų šia savo veikla Vytautas kūrė konfliktinę situaciją su Jogaila, kaip Lenkijos karaliumi.Juridiškai būdamas tik Jogailos vietininkas, Vytautas faktiškai jau pirmaisiais savo valdymo metais vykdė labai savarankišką užsienio politiką. Tai aiškiai matyti iš jo sutarčių su Ordinu. Vytauto pirmtakas Skirgaila visus tuos reikalus tvarkydavo Jogailos ir savo vardu, o Vytautas — tik savo. Galop Vytautas net ėmėsi atsakomybės disponuoti LDK teritorija, 1398 m. Salyno sutartimi savo vardu patvirtindamas Žemaitijos atidavimą Ordinui. Salyno suvažiavime 1398 m. Vytautas pasirodė jau ne kaip Jogailos vietininkas, o kaip suverenus LDK valdovas, tituluojamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.Užsitikrinusiam Lietuvos visuomenės paramą, 1392 – 1398 m. Vytautui pavyko centralizuoti LDK žemes ir perimti jų valdymą, tačiau juridiškai jis neskubėjo nutraukti santykių su Jogaila.Vytauto, kaip LDK valdovo, savarankiškumo stiprėjimui XIV a. pabaigoje nesipriešino, nesistengė jo apriboti ir Jogaila. Tai, be abejo, nereiškia, kad Jogaila neturėjo savų, su Vytauto politika ir planais besikertančių dinastinių interesų LDK. Per 13 vedybinio gyvenimo metų nesulaukęs iš santuokos su Jadvyga palikuonio, Jogaila gerai suprato, kad, jam mirus be sosto įpėdinio, naujasis Lenkijos karalius galėtų pretenduoti į LDK, paverždamas teises į šį Gediminaičių dinastijos palikimą. Tai vertė Jogailą remti Vytautą, beje, taip pat neturėjusį sūnaus, kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio reprezentantą ir išsaugoti suverenią LDK – atsvarą galimam Lenkijos ponų politiniam spaudimui.Šitaip vertinant Jogailos ir Vytauto santykius XIV a. pabaigoje, patikimesnės atrodo ir istorikams abejones tebekeliančios, istoriniuose šaltiniuose išlikusios užuominos, esą 1398 m. vyko Jogailos ir Vytauto pasitarimai su popiežiumi dėl Vytauto karūnacijos Lietuvos karaliumi. LDK virtimas karalyste tvirtai apsaugotų ją nuo galimo inkorporavimo į Lenkijos karalystę ir garantuotų, kad Lietuvos valstybė išliks Gediminaičių dinastijos valdžioje nepriklausomai nuo Lenkijos sosto likimo. Tokiu atveju suprantamesnis ir Lietuvos bajorų elgesys Salyno suvažiavime 1398 m., kur, Vytautui paskelbus karalienės Jadvygos reikalavimą mokėti leninę priklausomybę liudijančią duoklę, jie protestuodami viešai paskelbė Vytautą karaliumi. Ši akcija, neturėjusi jokios juridinės galios, pademonstravo aiškų LDK bajorijos požiūrį į santykius su Jogaila ir Lenkijos karalyste. Tai buvo įrodymas, kad ne tik Vytautas, bet ir LDK visuomenė buvo pasiryžusi ginti savo valstybės savarankiškumą, apeidama Jogailą, kaip Lenkijos karalių.Realios Vytauto valdžios stiprėjimas ir Jogailos kompromisinė politika LDK kėlė vis didesnį nepasitikėjimą Lenkijoje, siekusioje užsitikrinti, kad Gediminaičių žemės priklausytų Lenkijos karūnai. Įtampa tarp dviejų valstybių didėjo. Savotiška atomazga tapo 1399 m. įvykiai, dėl kurių pasikeitė bendra situacija.1399 m. birželio mėn. gimusi Jogailos duktė Bonifacija išgyveno vos 3 dienas, o liepos 17 d. mirė ir karalienė Jadvyga. Lenkijos sosto reikalai kuriam laikui atitraukė visą Jogailos dėmesį.1399 m. rugpjūčio 12 d. abi valstybes sukrėtė žinia apie Vytauto vadovai tos jungtinės LDK, totorių chano Tochtamyšo, Lenkijos ir Ordino kariuomenės pralaimėjimą mūšyje su Aukso Ordos kariuomene prie Vorsklos (kairysis Dnepro intakas).Vorsklos mūšio priešistorija prasidėjo 1395 m., kada totorių-mongolų valstybėje Aukso Ordoje kovodamas dėl valdžios chanas Timūras Kutlukas nuvertė chaną Tochtamyšą. Vytautas ryžosi pasinaudoti skilimu Aukso Ordoje, tikėdamasis, kad, parėmęs nuverstąjį chaną Tochtamyšą, galės laimėti LDK naujų žemių Rusioje, kurios carais formaliai vis dar titulavosi Aukso Ordos valdytojai. Vytautas ir chanas Tochtamyšas sudarė sutartį, pagal kurią Lietuvos didysis kunigaikštis įsipareigojo padėti Tochtamyšui atgauti valdžią Aukso Ordoje. Tochtamyšas išsižadėjo savo teisių į Rusios žemes, kurios tuo metu priklausė LDK ir pažadėjo padėti Vytautui prisijungti naujų.Vytautas ir Jogaila, gerai supratę kryžiaus žygių prasmę, nutarė išnaudoti palankiai susiklosčiusią situaciją ne tik naujoms žemėms įsigyti, bet ir parodyti popiežiui bei visai krikščioniškajai Europai, kad Lietuva, priėmusi krikštą, pati tapo krikščionybės gynėja. Vadinasi, tolesnė Ordino agresija prieš ją – nepateisinama. Vytauto organizuojamas žygis prieš Aukso Ordą buvo paskelbtas kryžiaus žygiu. Kijeve sutelktą sąjungininkų kariuomenę sudarė LDK, Lenkijos, Ordino ir Tochtamyšo totorių kariniai daliniai.Tikrasis karo tikslas buvo Vytauto siekimas įsitvirtinti pietinėse Rusios žemėse ir kontroliuoti pietų tranzitinės prekybos kelią palei Dnepro upę.Įgyvendindami šį didžiulį Algirdo Rytų politiką tęsiantį planą Vytautui nepavyko. Mūšis prie Vorsklos buvo pralaimėtas. Jame žuvo daug LDK kunigaikščių, tarp jų keli Algirdo sūnūs bei vaikaičiai.1399 m. pralaimėjimas, objektyviai sustiprinęs Maskvos pozicijas regione ir sukėlęs naują maištų bangą prieš Vytauto vietininkus LDK slavų žemėse, privertė Vytautą bei Lietuvos bajorus vėl ieškoti kompromiso su Jogaila ir Lenkija.

1401 m. Vilniaus ir Radomo susitarimai. 1400 m. gruodžio pabaigoje Jogailos ir Vytauto derybose Gardine buvo aptarta bei įvertinta susiklosčiusi situacija ir priimtas sprendimas, reiškęs naujo LDK ir Lenkijos santykių etapo pradžią. Šis susitarimas, juridiškai įteisintas trimis 1401 m. aktais: 1) Jogailos (dokumentas neišliko, bet jo turinys žinomas iš kitų vienalaikių šaltinių); 2) Vytauto ir Lietuvos bajorų (1401 m. sausio 18 d. Vilniuje); 3) Lenkijos karaliaus tarybos (1401 m. kovo 11 d., Radome). Istorinėje literatūroje šis susitarimas žinomas Vilniaus ir Radomo unijos pavadinimu. Šiais aktais Jogaila ir Lenkijos karaliaus taryba juridiškai patvirtino faktinį Vytauto, kaip LDK valdovo, savarankiškumą, paskelbdamas jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir perleisdamas jam visą savo valdžią LDK, o Vytautas su Lietuvos bajorais įsipareigojo laikytis šio susitarimo. Antra vertus, buvo pripažintas laikinas LDK savarankiškumas – iki Vytauto mirties, po kurios visos jam atiduotos valdos turėjo grįžti Jogailai ir Lenkijos karūnai. Jei mirtų Jogaila, nepalikęs įpėdinio, Lenkijos taryba įsipareigojo nerinkti naujo karaliaus be Vytauto sutikimo.Istorinėje literatūroje 1401 m. susitarimai suprantami, interpretuojami bei vertinami įvairiai. Vienuose darbuose jie vertinami kaip Lenkijos diktatas po pralaimėjimo prie Vorsklos nusilpusiai Lietuvai, užkirtęs kelią galimai Vytauto karūnacijai. Kituose – šie dokumentai interpretuojami kaip dviejų valstybių unija, ar net įžiūrima juose Jogailos, nesugebėjusio įgyvendinti Krėvos akte išdėstytos inkorporacijos, nuolaida. Naujausiuose tyrinėjimuose dominuojančios ir, manytume, labiausiai argumentuotos pozicijos atstovai 1401 m. Vilniaus ir Radomo dokumentų reikšmės nehiperbolizuoja. Jie pabrėžia, kad svarbiausia yra kompromisas tarp savarankiškos Lietuvos valstybės egzistenciją gynusio Vytauto ir LDK inkorporacijos planus puoselėjusios Lenkijos. 1401 m. susitarimai nesukūrė naujos situacijos, jų dokumentais tik buvo juridiškai įforminti faktiškai nuo 1398 m. egzistavę santykiai. Nauja, palyginti su ankstesniu laikotarpiu, buvo tai, kad 1401 m. LDK greta valdovo oficialiai atstovavo ir bajorai, savo vardu paskelbę valstybinį aktą. Taigi Lietuvos bajorija, neabejotinai ir anksčiau veikusi politinį šalies gyvenimą, pačioje XV a. pradžioje pirmą kartą pasirodė ne tik kaip organizuota, valstybę reprezentuojanti jėga, bet ir kaip turinti juridinę galia spręsti valstybės reikalus. Naujas buvo įtakos sferas aiškiai pasidalijusių Jogailos ir Vytauto bendradarbiavimas. Bendri valstybių interesai vertė ir toliau ieškoti kompromisų. Todėl 1401 m. Vilniaus ir Radomo aktai, nori nustatę tik laikiną LDK ir Lenkijos karalystės santykių statusą, atvėrė Vytautui ir jį rėmusiai Lietuvos bajorijai realias galimybes praktine valstybine veikla įtvirtinti LDK savarankiškumą ir ateityje. Šio tikslo siekimas tapo visos tolesnės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto politikos credo, o XV a. pirmuosius dešimtmečius galima apibūdinti, kaip LDK valstybingumo tvirtinimo laikotarpį, kurio sėkmė labiausiai priklausė nuo tarptautinės situacijos regione.

3. PERGALĖ PRIEŠ ORDINĄ. Lenkija – sąjungininkė. Nuo Salyno iki Žalgirio. Kova su Ordinu buvo ta sudėtingų LDK ir Lenkijos karalystės tarpusavio santykių sfera, kur dėl esminių, strateginių dalykų prieštaravimų nebuvo. Ordinas, remiamas Vidurio Europoje vis labiau įsigalinčios Liuksemburgu dinastijos, XV a. pradžioje sudarė realią grėsmę abiems valstybėms. Šių dviejų valstybių sąjungą prieš Ordiną stiprino ir geopolitiniai veiksniai. LDK ir Lenkijos didžiųjų upių — Nemuno, Dauguvos, Vyslos, įtekančių į Baltijos jūrą, žemupiai priklausė Ordinui. Sudarydamos sąjungą, LDK ir Lenkija tikėjosi įveikti karinę Ordino galybę ir teritoriškai bei politiškai įsitvirtinti regione.XIV – XV a. sandūroje sąjungininkės labai išplėtė karinę-politinę veiklą prieš Ordiną. 1398 m. Vytauto sudarytoji „amžinoji” Salyno taika su Ordinu truko vos trejetą metų. 1401 m. pavasarį Vytautas, užsitikrinęs Vilniaus ir Radomo susitarimais Jogailos ir Lenkijos paramą, atnaujino karą. Tuo pat metu 1401 m. prieš Ordiną sukilo ir Žemaitijos gyventojai. Iki 1403 m. pabaigos vyko aktyvūs karo veiksmai, kurių metu Ordinui vėl pavyko pasinaudoti Gediminaičių tarpusavio kova dėl Lietuvos didžiojo kunigaikščio sosto. 1402 m. Ordino sąjungininku tapo jaunesnysis Jogailos brolis Švitrigaila, pretendavęs užimti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto vietą. 1402 m. buvo atremtas didelis Ordino puolimas, kuriame dalyvavo Švitrigaila, norėjęs užimti Vilnių.XV a. pradžioje valstybės sąjungininkės greta įprastų karinių veiksmų vis dažniau ir efektyviau pradėjo naudoti modernius ideologinės-diplomatinės kovos metodus, pasitelkdamos mokslininkus bei publicistus, kurie rengdavo teisinius sprendimus, memorialus ar gynimosi raštus. Svarbiausiu teorinio ginčo objektu buvo krikštas. Abi pusės apeliavo į Vakarų Europos valstybes, teisindamos savo veiksmus ir kaltindamos priešininką. Ordino ideologai kaltino Lenkijos ir LDK valdovus, esą jie per mažai rūpinasi krikšto reikalais Lietuvoje, o LDK gyventojai slavai tebėra schizmatikai. Rimčiausiu sąjungininkių argumentu buvo Žemaitija, Ordino valdoma, bet nepakrikštyta. Dėl Žemaitijos bei Vakarų Lietuvos žemių XV a. pradžioje vyko tikroji LDK kova su Ordinu. Žemaičių valstybinė teisinė situacija bei priklausomybė buvo tų laikų Lietuvos ir Ordino tikrasis santykių matas.1404 m. pabaigoje Vilniuje, dalyvaujant Vytautui ir Jogailai, su Ordinu buvo sudarytos paliaubos bei susitarta su Švitrigaila nutraukti tarpusavio kovą. Vilniaus susitarimai sudarė sąlygas pasirašyti 1404 m. Racionžo taiką, kuri iš esmės pakartojo 1398 m. Salyno taikos nuostatas, t. y. Žemaitija dar kartą pripažinta Ordino valda. Racionžo taikos sutartimi Ordinui pavyko, tiesa, tik teoriškai gauti garantiją, kad, kilus konfliktui su LDK dėl Žemaitijos, Lenkija į karą nesikiš. Vytauto politiką atitiko vienintelis šios sąjungininkėms nepalankios taikos punktas: Ordinas įsipareigojo neremti maištaujančių prieš Vytautą Gediminaičių bei teikti ginkluotą paramą, jam kariaujant Rusios žemėse.1404 m. Racionžo taika LDK ir Lenkijos santykių su Ordinu nesureguliavo, o tik kuriam laikui atidėjo problemos sprendimą. Sąjungininkių ir Ordino santykiai blogėjo virsdami permanentiniu diplomatiniu-ideologiniu karu, kuriuo prisidengus, rengtasi naujam ginkluotam susidūrimui.1408 m. rudenį sudaręs taiką su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Vasilijum I ir kuriam laikui užsitikrinęs ramų užnugarį Rytuose, Vytautas ryžosi pradėti naują karą su Ordinu. 1408 m. pabaigoje Naugarduke įvykusiame Vytauto ir Jogailos pasitarime buvo nutarta, pasinaudojus Žemaitijos gyventojų nepasitenkinimu, išprovokuoti Ordiną sulaužyti Racionžo taiką ir tokiu būdu diskredituoti jį Vakarų Europos visuomenės akyse. 1409 m. pavasarį prasidėjęs žemaičių sukilimas nutraukė kelerius metus trukusius taikingus LDK ir Ordino santykius.

„Didysis karas”. Jis prasidėjo 1409 m. rugpjūčio 14 d., kai Ordino kariuomenė įsiveržė į Dobrynės žemę Lenkijoje. Pirmajame karo etape LDK kariuomenė nedalyvavo. Jis pasibaigė 1409 m. spalio l d. paliaubomis. Šiuo laikotarpiu abi pusės ruošdamosios tolesnei kovai ėmėsi aktyvios diplomatinės veiklos. Tarpininku tapo Čekijos karalius ir Vokietijos imperatorius Vaclovas IV Liuksemburgas. 1410 m. sausio mėn. Prahoje paskelbtas arbitražinis sprendimas, pripažįstąs teritorinį status quo, buvo palankus Ordinui. Maža to, vienas jo straipsnis skelbė, kad ateityje Lenkijos karalystė niekada daugiau nerinks karaliumi kandidato iš Lietuvos arba kitų Rytų kraštų, o vieną kurį nors Vakarų valdovą. Nepavyko suardyti Vytauto ir Jogailos sąjungos ir kitam Ordino rėmėjui – Vengrijos karaliui Zigmantui Liuksemburgui. 1410 m. pradžioje Kežmarke įvykęs Zigmanto susitikimas su Vytautu, kur už karinės sąjungos su Lenkija nutraukimą LDK valdovui siūlyta net karaliaus karūna, nedavė trokštamų rezultatų.Žalgirio mūšio išvakarėse kovodamos diplomatinę kovą sąjungininkės rėmėsi Krokuvos universiteto intelektualiniu potencialu. Pirmasis Jogailos laikais atkurto universiteto rektorius, teisės profesorius Stanislovas iš Skalbmiežo 1410 m. pirmojoje pusėje paskelbė traktatą Apie teisingą karą, kuriame suformulavo ir moksliškai pagrindė svarbią Lietuvai tezę, kad pagonys turi teisę sukurti valstybę ir ją ginti, o krikščionys negali jos be tikros priežasties pulti.Diplomatinė veikla, turėjusi formuoti Europos viešąją nuomonę, nesustabdė tiesioginio abiejų pusių pasiruošimo karui, kurio planą Vytautas ir Jogaila aptarė dar 1409 m. rudenį.1410 m. liepos 9 d. LDK ir Lenkijos karalystės jungtinės karinės pajėgos įžengė į Ordino teritoriją ir pradėjo žygį į sostinę Marienburgą. Liepos 15 d. priešininkų kariuomenės stovėjo viena prieš kitą būsimo Žalgirio mūšio lauko prieigose tarp Tanenbergo ir Liudvigsdorfo. Tyrinėtojai pateikia skirtingus skaičius, kuriais apibūdina mūšyje dalyvavusių kariuomenių dydį. Tiksliai jį nustatyti ir neįmanoma. Tik sutariama, kad Ordino ir sąjungininkių karinių jėgų santykis buvęs 2:3. Mažiau karių turėjusią Ordino kariuomenę, papildytą riteriais iš kitų Vakarų Europos kraštų, daugiausia iš Vokietijos, amžininkai vertino, kaip vieną geriausių Europoje. Jai vadovavo Ordino didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas. Sąjungininkių kariuomenę sudarė LDK ir Lenkijos daliniai bei samdiniai iš Čekijos.1410 m. liepos 15 d. įdienojus prasidėjo Žalgirio mūšis – vienos didžiausių Viduramžių Europos kautynių. Mūšis, prasidėjęs įspūdingu Ordino kariuomenės prasiveržimu, po 6 valandas trukusios kovos pasibaigė karine Ordino katastrofa. Jame žuvo Ordino didysis magistras ir daug vyresniųjų. Sąjungininkių rankose atsidūrė svarbiausi kariniai trofėjai – Ordino kariuomenės vėliavos. Į nelaisvę buvo paimta daugybė karių, tarp jų nemaža riterių iš įvairių Europos šalių. Vytauto vadovaujamos LDK kariuomenės taktiką, didžiąja dalimi nulėmusią pergalingą mūšio baigtį, specialistai nagrinėja jau keletą šimtmečių kaip reikšmingą viduramžių karo meno pavyzdį. Tačiau svarbiausia buvo istorinė Žalgirio mūšio reikšmė. Sutriuškinus karinę Ordino galybę, XV a. pradžioje lemiamą pergalę laimėjo du Šimtmečius dėl egzistencijos kovojusios dvi suverenios valstybės – LDK ir Lenkijos karalystė. Čia nusipelnė lietuviškos Gediminaičių dinastijos atstovai – Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir Lenkijos karalius Jogaila. Žalgirio mūšio laimėtojai užėmė deramą vietą tarp žymiausių Europos karvedžių ir politikų.1410 m. liepos 16 d. sąjungininkių kariuomenė pradėjo žygį į Ordino sostinę Marienburgą. Pakeliui Ordino pilys ir miestai pasidavinėjo be kovos. Tačiau 1410 m. liepos 25 d. pradėta galingais įtvirtinimų mūrais garsėjusio Marienburgo apgultis, kur užsidaręs gynėsi naujasis Ordino didysis magistras Henrikas fon Plauenas su įgula, užtruko ir nedavė rezultatų. Vytauto ir Jogailos kariuomenės paliko nepaimtą Ordino sostinę ir atsitraukė. Istorikai įvairiai aiškina baigiamojo karo etapo nesėkmės priežastis, tai pabrėždami prasidėjusias epidemines ligas ir kariuomenės drausmės pakrikimą, tai Vytauto ir Jogailos nesutarimus. Kiti mano, jog tai buvęs taktinis sąjungininkių manevras.

Bandymai spręsti po Žalgirio mūšio iškilusias problemas. „Didysis karas” pasibaigė 1411 m. vasario l d. Torunės taika, kurios svarbiausias konkretus rezultatas Lietuvai buvo tas, kad Žemaitija, nors ir laikinai — iki Vytauto ir Jogailos mirties – buvo pripažinta LDK. Ilgą laiką Torunės taika, dar XV a. antrosios pusės lenkų istoriko Jano Dlugošo pavadinta pralaimėtąja, taip ir buvo vertinama, pabrėžiant, kad taikos sąlygos neatitiko Žalgirio mūšyje pasiektos pergalės. Naujausių tyrinėjimų autoriai vis dažniau atsisako tokio tiesmukiško ir vienareikšmio požiūrio, vis labiau akcentuoja, kad, vertinant Torunės taiką, būtina atsižvelgti ne tik į Žalgirio mūšio baigtį, bet įvertinti bendrą tarptautinę situaciją, kuri nebuvo palanki LDK ir Lenkijai. Europa, atsitokėjusi nuo šoko, ėmėsi priemonių apsaugoti Ordiną nuo visiško sunaikinimo. Karo tęsimas būtų reiškęs susidūrimą su Ordiną rėmusiu 1411 m. išrinktu Vokietijos imperatoriumi Zigmantu Liuksemburgu. Diplomatiškai Ordiną parėmė taip pat Prancūzijos ir Anglijos karaliai. Morališkai Ordiną palaikė ir popiežius bei visa Vakarų Europa, kur dar buvo gyva krikščioniškųjų misijų tradicijų dvasia. Ordinas tam tikra prasme buvo tarptautinė viduramžių Europos organizacija, todėl, norint jį įveikti, buvo būtina kitų valstybių parama, o ne jų priešiškumas. Torunės taika turėjo politinės naudos. Pirmą kartą Ordinas buvo priverstas viešai prisipažinti pralaimėjęs ir grąžinti ginčytinas teritorijas: LDK – Žemaitiją, o Lenkijai – Dobrynės žemę. Faktiškai 1411 m. visam laikui buvo sustabdyta kariškai ir ūkiškai sužlugdyto Ordino ekspansija į LDK bei Lenkijos žemes. Tačiau pasiektąją pergalę sąjungininkės turėjo dar įtvirtinti ir išplėtoti, įtikinti Europą, kad LDK ir Lenkija yra visais požiūriais lygiavertės krikščioniškųjų valstybių partnerės, nes Ordinas ir imperatorius stengėsi sumenkinti ne tik pačią pergalę, bet ir valstybes laimėtojas.Torunės taika nebuvo tvirta, abi pusės ruošėsi karui. Svarbiausiu LDK ir Ordino ginčo objektu tapo Žemaitijos ribos, kurios niekada anksčiau nebuvo nustatytos ir suinteresuotosios pusės įsivaizdavo jas skirtingai. Vytautas reikalavo, kad Žemaitijai būtų pripažintos Ordino valdomo Nemuno dešiniojo kranto girios ir pajūris su Klaipėda. Šio ginčo superarbitru pasisiūlė būti Vokietijos imperatorius Zigmantas, šiuo savo žingsniu 1412 m. pripažindamas, kad konfliktas nėra baigtas ir Torunės taikos sąlygos gali būti pakeistos.Ginčijamas Žemaitijos sienas nustatyti buvo pavesta imperatoriaus paskirtam arbitrui Benediktui Makrai, kuris 1412 m. pabaigoje su šia misija atvyko Į Lietuvą. Ordinas reikalavo, kad Vytautas ir Jogaila nauju aktu patvirtintų, jog Žemaitija po jų mirties atiteks Ordinui, pateikė B. Makrai Žemaitijos užrašymo dokumentus nuo Mindaugo laikų. LDK ir Lenkijos diplomatai argumentuotai įrodinėjo, kad šie Žemaitijos užrašymo Ordinui aktai yra niekiniai, neturį jokios juridinės galios, nes su tokia užrašytojų valia niekada nesutiko Žemaitijos paveldėtojos — Vytauto ir Jogailos dukterys Sofija bei Jadvyga, taip pat krašto gyventojai žemaičiai. Sofijai atstovavęs Vytauto kanceliarijos sekretorius Mikalojus Cebulka aiškindamas, kad žemaičiai pripažino Vytautą savo valdovu, bet nesuteikė jam teisės disponuoti jų žeme, XV a. pradžioje aiškiai suformulavo tautos suverenumo koncepciją.1413 m. gegužės 3 d. B. Makra paskelbė sprendimą. Juo neatskiriami Žemaitijos dalimi buvo pripažintas visas dešinysis Nemuno krantas ir pajūris su Klaipėda. Ordinas šio imperatoriaus arbitro sprendimo nepripažino ir pradėjo Europoje naują propagandinę kampaniją prieš LDK bei Lenkiją, kartodamas senus teiginius, esą Lietuva tebėra pagoniška.B. Makros misijai neišsprendus ginčo ir deryboms iširus, 1414 m. vasarą Vytauto ir Jogailos kariuomenės įsiveržė į Ordino žemes. Po keletą mėnesių trukusių karo veiksmų, popiežiui bei imperatoriui tarpininkaujant, buvo sudarytos paliaubos, ir abi kariaujančios pusės sutiko, kad ginčą spręstų visuotinis bažnytinis Konstancos susirinkimas.

Santykių su Ordinu problema Konstancos susirinkime. Bažnytinis Konstancos susirinkimas, pradėjęs darbą 1414 m. rudenį, turėjo spręsti, kaip likviduoti Vakarų katalikų bažnyčios „didįjį skilimą”, svarstyti bažnyčios organizacijos reformos, Jono Huso erezijos, bažnytinės unijos klausimus. Greta šių bažnyčios problemų, buvo numatyta aptarti svarbiausius Europos politinio gyvenimo reikalus – susitarti, kad būtų užbaigtas Šimtametis karas tarp Prancūzijos ir Anglijos, sutelkti Europos jėgas kovai su turkais. Greta tokių visą Europą jaudinusių problemų to meto dvasininkų, politikų ir intelektualų elitas turėjo spręsti LDK ir Lenkijos ginčą su Ordinu.1415 m. pradžioje į Konstancą atvyko bendriems sąjungininkių – LDK ir Lenkijos — interesams atstovavusi delegacija, turėjusi plačius įgaliojimus pasirašyti taiką su Ordinu. 1415 m. gegužės 11 d. susirinkimas sudarė komisiją ginčui ištirti, o abi pusės pateikė raštu suformuluotus reikalavimus.1415 m. lapkričio 28 d. į Konstancą atvyko atskira žemaičių delegacija. 1416 m. pradžioje ji pateikė susirinkimui žemaičių skundą prieš Ordiną Proposicio Samaytarum. Jame buvo išdėstyta visa Žemaitijos santykių su Ordinu istorija, išvardytos patirtos skriaudos ir viešai pareikšta, kad žemaičiai yra tos pačios lietuvių tautos atstovai. Delegacija kreipėsi į bažnytinį Europos forumą, prašydama pavesti Vytautui ir Jogailai apkrikštyti Žemaitijos gyventojus. Tais pačiais metais susirinkimas įgaliojo Vilniaus vyskupą ir Lvovo arkivyskupą organizuoti Žemaitijos krikštą.Žemaičių delegacijos atvykimas į bažnytinį susirinkimą padarė nemažą įspūdį jo dalyviams ir, svarbiausia, sutrukdė Ordinui išplėtoti antilietuvišką propagandinę kampaniją.1418 m. vasario l d. susirinkimas, dalyvaujant naujai išrinktam popiežiui Martynui V, išklausė paskirtųjų vyskupų ataskaitas apie Medininkų vyskupystės įsteigimą Žemaitijoje 1417 m. spalio 17 d. ir jos gyventojų krikštą.Istorinę Konstancos susirinkimo reikšmę Lietuvai galima apibūdinti kaip moralinį ir politinį laimėjimą tarptautinėje arenoje. XV a. pradžioje patys lietuviai ir žemaičiai viešai atstovavo savo valstybei ir tautai tokio lygio Europos valstybių forume. Žemaičių krikšto akcija ir 1418 m. į Konstancos susirinkimą atvykusi Vytautą rėmusi LDK stačiatikių, bažnytinės unijos šalininkų, pasiuntinybė griovė pačius Ordino, kaip misionieriaus, pamatus. Pirmą kartą viešąja nuomone apsikeista buvusių pagonių naudai. Europa suprato, kad Vytautas ir Jogaila jau realiai atstovauja krikščionims rytiniame žemyno regione, o Ordinas nėra vienintelis misionierius. Tačiau svarbiausio Lietuvai Žemaitijos priklausomybės klausimo Konstancos susirinkimas, baigęs darbą 1418 m., taip ir neišsprendė. LDK laukė dar ketveri sunkūs politinės ir ginkluotos kovos metai.

Melno taika. 1419 m. gegužės mėn. įvyko naujos, tačiau, kaip ir ankstesniosios, bevaisės sąjungininkių derybos su Ordinu Gnievkove, dalyvaujant popiežiaus Martyno V legatui B. Capri. 1419 m. vasarą, sutelkus LDK ir Lenkijos jungtinę kariuomenę Prūsijos pasienyje, ginčas su Ordinu vėl buvo atiduotas imperatoriaus Zigmanto arbitražui.1420 m. vasarą Vroclave imperatorius paskelbė sprendimą, patvirtinusį, kad galioja 1411 m. Torunės taika. Vadinasi, po Vytauto ir Jogailos mirties Lietuva prarastų Žemaitiją. Vytautas kategoriškai atmetė Vroclavo sprendimą kaip neteisingą. Jogaila, oficialiai pripažinęs imperatoriaus arbitražą, apeliavo į popiežių, prašydamas jį panaikinti. Tačiau popiežiaus Martyno V mėginimai per savo pasiuntinį 1420 m. pakoreguoti Vroclavo sprendimą abiem pusėms priimtina linkme nedavė rezultatų. Lietuvos ir Lenkijos santykiai su Ordinu dar labiau paaštrėjo.1422 m., kai Ordino rėmėjas imperatorius Zigmantas, pretendavęs į Čekijos sostą, kovojo su Vytauto palaikomais husitais, sąjungininkės pradėjo karo veiksmus su Ordinu. Po keleto mėnesių, Ordino magistrui paprašius, 1422 m. rugsėjo 27 d. buvo pasirašyta Melno taika.Melno taika istorikų pagrįstai vadinama abipusiu kompromisu. Tačiau kompromisinis jos pobūdis nemažino šios taikos svarbos Lietuvai, kuri 1422 m. sutartimi galutinai ir neterminuotai atgavo Žemaitiją. Tiesa, Ordinui pasiliko Nemuno žiotys ir Klaipėda, bet Lietuvai pripažintas pajūrio ruožas nuo Palangos iki Šventosios suteikė jai išėjimą prie Baltijos jūros ir padalijo Ordino valdas į 2 dalis.Melno taika anuliavo visas ankstesnes sutartis su Ordinu. Pirmą kartą jis buvo priverstas atsisakyti visų teritorinių, politinių ir misijinių pretenzijų į LDK.Melno taikai įtvirtinti 1423 m. Kežmarke (Vengrijoje) buvo sudarytas LDK ir Lenkijos susitarimas su imperatoriumi Zigmantu. Imperatorius pripažino Melno taiką, atsisakė savo arbitražinio 1420 m. Vroclavo sprendimo, o LDK bei Lenkija sutiko atšaukti iš Čekijos Žygimantą Kaributaitį ir atsisakė remti husitus.1422 m. Melno taika ne tik galutinai išsprendė Lietuvos ir Ordino konfliktą, — ji pakeitė jėgų santykį Rytų Europoje. Nebevaržoma pavojaus iš Vakarų, LDK galėjo sutelkti dėmesį į Rytų politiką, tolesnę ekspansiją slavų žemėse. Ne mažiau svarbi Melno taika buvo ir Lietuvos santykiams su Lenkija, kurios konfliktas su Ordinu 1422 m. nebuvo galutinai sureguliuotas. Po Melno Ordinas tapo savotiška politinė korta LDK valdovų rankose, įgalinanti daryti spaudimą Lenkijai, pretendavusiai pajungti Lietuvą savo valiai. Ši taika atvėrė galimybes valdovo bei bajorų luomo jėgas ir energiją skirti vidaus gyvenimui – valstybės ir visuomenės reformoms, kurios buvo būtinos krikštą priėmusioje valstybėje.

4. VALSTYBĖS IR VISUOMENĖS CHRISTIANIZACIJA IR EUROPEIZACIJA. Dar kartą apie krikštą. Krikštu galima pavadinti vienkartinį valdovo aktą, deklaruojantį krikščionybės įvedimą valstybėje. Antra vertus, krikštas gali būti suprantamas ir kaip ilgalaikis valstybės ir visuomenės christianizacijos procesas.Pirmąja – deklaracinio akto – prasme Lietuva išgyveno net 3 krikšto priėmimo akcijas: Mindaugo, XIII a. viduryje, Aukštaitijos, XIV a. pabaigoje ir Žemaitijos, XV amžiuje. Tad nenuostabu, kad iki šiol tebediskutuojama, kuri yra tikroji Lietuvos krikšto data.Tačiau šioje diskusijoje neretai pamirštama antroji, istoriškai reikšmingiausia krikšto, kaip christianizacijos proceso, prasmė. Mindaugo krikštas, pasibaigęs grįžimu prie pagonybės, geriausiai parodė, kad deklaratyvaus akto paskelbimas sukuria tik prielaidą valstybei tapti krikščioniška, o svarbiausias, kuriamasis, yra po jo prasidėjęs visuomenės christianizacijos procesas.Lietuvoje ši valstybės ir visuomenės transformacija iš pagoniškosios į krikščioniškąją, prasidėjusi 1387 m. Aukštaitijoje, visose valstybės gyvenimo sferose be kliūčių galėjo plėtotis tik po Žemaitijos krikšto, kada paskutinė, ilgiausiai pagonybę išsaugojusi visuomenės grupė – žemaičiai – priėmė krikščionybę.

Žemaičių krikštas. Kova su Ordinu ir su ja susijusios politinės aplinkybės lėmė, kad Žemaitijos krikštas pagal formą labai skiriasi nuo kitų analogiškų akcijų Europoje. Vakarinės Lietuvos gyventojus žemaičius masiškai krikštyti pradėta tik praėjus ketvirčiui amžiaus po valstybės valdovų ir Aukštaitijos krikšto.1413 m. lapkričio mėn. Vytautas ir Jogaila savaitę krikštijo žemaičius prie Dubysos ir Nevėžio upių. Tačiau šios trumpalaikės, daugiau propagandinės misijų akcijos metu Žemaičių vyskupystė nebuvo įkurta. Tik po trejų metų pertraukos, Konstancos bažnytinio susirinkimo sprendimu Žemaičių krikštas buvo tęsiamas, dalyvaujant susirinkime deleguotiems Vilniaus ir Lvovo vyskupams bei Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui. 1417 m. spalio 24 d. Vytauto fundaciniu aktu buvo įsteigta Žemaičių vyskupystė su centru Medininkuose ir paskirtas pirmasis jos vyskupas Motiejus.Žemaitijos krikštą istorikai supranta, datuoja ir interpretuoja įvairiai. Teikiantieji pirmenybę formaliems kriterijams, Žemaičių krikštą vertina kaip savarankišką reiškinį ir dažniausiai datuoja jį 1417 m., kada buvo įkurta Medininkų vyskupystė. Tokios pažiūros oponentai Žemaitijos krikštą supranta plačiau, kaip neatsiejamą, dėl politinių aplinkybių keletą dešimtmečių vėlavusią baigiamąją Lietuvos krikšto akcijos dalį.Aptariant pagoniškosios Lietuvos tapsmą krikščioniška Europos valstybe, analizuojant jos visuomenės transformacijos procesus, svarbiausias yra nediskusinis faktas – XIV – XV a. sandūroje Jogaila ir Vytautas įteisino katalikų bažnyčios egzistenciją valstybėje bei sukūrė materialinį jos pagrindą.

Katalikų bažnyčios padėtis. Katalikų bažnyčia į pagoniškos ir stačiatikiškos LDK gyvenimą atėjo vėlyvaisiais Europos viduramžiais, atsinešdama šimtus metų kauptą patirtį ir savo problemas. Naujakrikščių žemėje jos laukė nauji sunkumai: nauja kalbinė-kultūrinė aplinka, indiferentiškos, o neretai, ypač Žemaitijoje, ir atvirai priešiškos vietos gyventojų nuostatos naujajam tikėjimui, porą šimtų metų valstybėje egzistavusios krikščioniškosios stačiatikių bažnyčios konkurencija.Institucinė katalikų bažnyčios veikla Lietuvoje prasidėjo 1387 m. vasario 17 d., kai Jogailos aktu buvo įkurta Vilniaus vyskupystė. 1388 m. kovo 12 d. šį aktą patvirtino popiežius Urbonas VI ir pavedė savo legatui Poznanės vyskupui Dobrogostui sutvarkyti naujosios vyskupystės organizacinius reikalus. Pirmuoju Vilniaus vyskupu buvo nominuotas Lenkijos dvasininkas, titulinis Šėrėto vyskupas Andrius. Vilniaus vyskupystei priklausė visa tuo metu dar daugiausia buvusios pagoniškos LDK teritorija, išskyrus laikinai krikšto nepriėmusią Žemaitiją bei tuo metu Vladimiro ir Kameneco vyskupystėms pavaldžias Ukrainos žemes.Jau pirmaisiais krikšto metais Aukštaitijoje pradėta statyti bažnyčias ir steigti parapijas. Jos turėjo tapti visuomenę naujam tikėjimui telkiančiais centrais. 1387-1392 m. Jogaila Aukštaitijoje įsteigė pirmąsias parapijas – Vilniaus, Ukmergės, Maišiagalos, Nemenčinės, Krėvos, Medininkų (prie Vilniaus), Ainos ir Obolcų.Tačiau visą Jogailos ir Vytauto valdymo laikotarpį naujos parapijos buvo steigiamos lėtai. Iki 1430 m. Aukštaitijoje atsirado 27 parapijos. Dar lėčiau šis katalikybės sklaidos visuomenėje procesas XV a. pirmojoje pusėje vyko Žemaitijoje, kur tik XV a. pabaigoje parapijų padaugėjo iki 26.Pirmųjų parapijų veiklą trikdė ir tai, kad joms priklausydavo dideli, retai gyvenami plotai. Vilniaus vyskupystėje vienai parapijai priklausė apytikriai 359 km2, o Žemaitijoje net po 600-800 km2. Kaimyninėje Lenkijoje tuo pat laiku vienos parapijos plotas būdavo maždaug 50 km2, o Vakarų Europoje jos buvo dar mažesnės.XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje LDK kūrėsi vis daugiau vienuolių katalikų. Greta nuo Mindaugo ir Gedimino laikų Lietuvoje žinomų savo bažnyčias turėjusių pranciškonų ir dominikonų įsikūrė benediktinai bei augustinai. Vilniuje, Senuosiuose Trakuose, Gardine, Naugarduke, Breste atsirado keletas pirmųjų vienuolynų.LDK valdovai, krikščionybės priėmimo katalikybės forma iniciatoriai – Jogaila ir Vytautas – rėmė ir protegavo katalikų bažnyčią. Jų rūpesčiu buvo ne tik įsteigtos, bet ir materialiai aprūpintos Vilniaus ir Žemaičių vyskupystės, jų kapitulos, pirmosios parapinės bažnyčios. Ir tik vėliau, maždaug XV a. antrojoje pusėje, bažnyčias globoti ir materialiai remti ėmė ekonomiškai sustiprėjusi bei kultūros atžvilgiu ūgtelėjusi bajorija.Kaip liudija popiežių Bonifacijaus IX 1398 m. balandžio 2 d. ir Martyno V 1421 m. rugsėjo 11 d. bulės, pirmaisiais veiklos dešimtmečiais Vilniaus vyskupystė, kaip ir XV a. pradžioje įkurta Žemaičių vyskupystė, buvo tiesiogiai pavaldžios Apaštališkajam sostui. Ir tik vėliau, XV a. 2-3-iajame dešimtmetyje, po nepavykusių Vytauto pastangų įkurti Vilniuje metropoliją, jungiančią visas LDK vyskupystes, Lenkijos dvasininkija sugebėjo Vilniaus ir Žemaičių vyskupystes padaryti pavaldžias Gnezno metropolijai. Tai lėmė pirmųjų katalikų vyskupų, kapitulų narių ir eilinių dvasininkų, dirbusių Lietuvoje, tautinė sudėtis bei, dar svarbiau, valstybinė orientacija. Iš 6 Jogailos ir Vytauto laikais nominuotų Vilniaus ir Žemaičių vyskupų tik 2 buvo lietuviai, kilę iš Lietuvos ar bent mokėjo lietuviškai. Tai antrasis Vilniaus vyskupas Jokūbas Plichta (1399 – 1407 m.) ir penktasis — Motiejus Trakiškis (1422 – 1453 m.), kuris buvo ir pirmasis žemaičių vyskupas (1417 – 1422 m.). Kiti 4 vyskupai buvo atkelti iš Lenkijos. Iš pirmųjų 12 Vilniaus katedros kapitulos narių 4 buvo lietuviškos kilmės, likusieji – kilę iš Mozūrų, Poznanės ir kitų Lenkijos vietų.Priėmusi krikštą iš Lenkijos, Lietuvos visuomenė, kuri, ruošdamasi šiam žingsniui, nebuvo pakankamai išugdžiusi katalikų, dvasininko veiklai pasirengusių vietinių žmonių, neturėjo kito pasirinkimo ir buvo priversta iniciatyvą perleisti atvykėliams. Todėl nuo pat pradžių buvo prarasta galimybė LDK sukurti lietuvišką katalikų bažnyčią, o kartu su christianizacija prasidėjusį Lietuvos visuomenės europietinimą labai veikė lenkų valstybės ir visuomenės organizacijos principai bei kultūra.

Krikšto padariniai valstybės gyvenimui. Krikštas pakeitė vertybinę tiek LDK buvusios pagoniškosios, tiek ir stačiatikių visuomenės dalies orientaciją. Valstybės, visuomenės, kultūros ir kitose gyvenimo sferose įvykę pasikeitimai vadinami europeizacija: šis reiškinys suprantamas kaip universaliųjų XV a. katalikiškoje Europoje viešpatavusių, iš dalies pakeistų, pritaikytų prie vietos sąlygų pažiūrų ir susiklosčiusių elgsenos normų perėmimas bei įtvirtinimas LDK vidaus ir tarptautiniuose santykiuose.

Santykiai su Europa. Krikštas iš esmės pakeitė šių santykių pobūdį. Ir iki krikšto pagoniškoji Lietuvos valstybė palaikė įvairiapusius santykius su krikščioniškomis valstybėmis, buvo tarptautinio gyvenimo subjektu. Tačiau teorine juridine prasme į Lietuvą buvo žiūrima, kaip į pagonių nekrikštų kraštą. Viduramžių krikščioniškosios Europos galingieji – popiežius, imperatorius, Ordinas ir juos ‘rėmę kitų valstybių valdovai įsivaizdavo turį teisę spręsti šio krašto likimą. Tik po krikšto LDK buvo pripažinta juridiškai lygiaverte kitų krikščioniškųjų valstybių partnere. Iš tikrųjų ir patvirtinus krikštą bei popiežiui raginant Ordiną nutraukti karą su krikščionimis, Lietuvos valstybei savo naująjį statusą apginti ir įtvirtinti reikėjo ginklu. Tai buvo padaryta 1410 m. Žalgirio mūšyje, Europos valstybių pripažinta de facto 1414 – 1418 m. Konstancoje ir užfiksuota de jure 1422 m. Melno taikos sutartyje.Prie naujojo LDK, kaip krikščioniškosios valstybės, statuso prisidėjo ne mažiau svarbus pasikeitimas – Jogaila tapo Lenkijos karaliumi. Dviejų, dideles teritorijas užimančių, geopolitine prasme tarp Rytų ir Vakarų esančių valstybių sutelkimas vienose rankose Gediminaičių dinastiją pastatė greta didžiųjų to meto Europos dinastijų – Liuksemburgu ir Habsburgų – pretendavusių kontroliuoti visą Vidurio Europos regioną.Ne be pagrindo L. Rankė LDK ir Lenkijos sujungimą Gediminaičių valdžioje pavadino vienu didžiausių Rytų Europos istorinių įvykių po totorių-mongolų įsibrovimo. XV a. pirmosios pusės Europos politikoje Gediminaičių dinastijos atstovai, kai reikėjo atstovauti savo valstybiniams interesams tarptautiniu mastu, nestokojo veržlumo. Taip 1420 m. pradžioje Vokietijos imperatoriui Zigmuntui Liuksemburgui paskelbus nepalankų Lenkijai ir LDK Vroclavo arbitražinį sprendimą dėl jų ginčo su Ordinu, Jogaila ir Vytautas atsakė į tai ne tik tradiciniu būdu – apeliacija į popiežių, bet ir drąsiu, rizikingu diplomatiniu žingsniu — užmezgė santykius su Čekijos husitais. Šie tuo metu kovojo su imperatoriumi, pretendavusiu po savo brolio Vaclovo IV mirties 1419 m. į Čekijos sostą. Atsakydamas j husitų pasiūlymą užimti Čekijos sostą, Vytautas 1421 m. pasiuntė ten savo vietininką iš Gediminaičių dinastijos Žygimantą Kaributaitį. Kontaktai su husitų Čekija buvo trumpalaikiai, neturėję didesnių padarinių, nes remiantiems Konstancos bažnytinio susirinkimo sprendimu sudeginto eretiko Jono Huso šalininkus grėsė konfliktas su visa katalikiška Europa. Po Melno taikos, pasiekęs savo tikslą — išsikovojęs Žemaitiją, Vytautas atšaukė savo vietininką iš Čekijos ir nutaukė ryšius su husitais. Šiuo nestandartiniu diplomatiniu žingsniu, kokio vargu ar tikėjosi iš naujakrikščio valdovo imperatorius, Vytautas pademonstravo savarankišką valstybinį mąstymą ir politinį ryžtingumą.Ši, kaip ir kitos Jogailos ir Vytauto užsienio politikos akcijos, parodė Europos monarchams, kad Lenkijos ir LDK valdovai, pirmosios kartos krikščionys, vertintini kaip lygiaverčiai europinės politikos partneriai. Galutinė LDK pergalė prieš Ordiną tik dar labiau sustiprino dinastijų kovas Europoje kovojančių Gediminaičių pozicijas.Katalikybės pripažinimas viešpataujančia tikyba LDK bei atviras jos išpažintojų protegavimas XIV – XV a. sandūroje, t. y. pakitę santykiai su stačiatikiais, sukūrė iš esmės naują situaciją ne tik valstybės viduje, bet ir visoje Rytų Europoje.

Santykiai su LDK stačiatikiais. Paskelbus protekcionistinę 1387 m. Jogailos bei ją išplečiančią 1413 m. Horodlės privilegijas bajorams katalikams, naujakrikščiai lietuviai gavo plačias teises ir privilegijas tiek ūkiniame, tiek ir visuomeniniame-valstybiniame gyvenime. Bajorai stačiatikiai buvo priversti rinktis ištikimybę protėvių tikybai ir bažnyčiai ar privilegijas ir teisę į prestižines, gerai atlyginamas valstybines tarnybas. Dilema iškilo ir LDK stačiatikių bažnyčiai, per visą pagoniškos Lietuvos gyvavimo laikotarpį taip ir neįgijusiai didesnės įtakos valstybėje (nė vienas Lietuvos didysis kunigaikštis iš Gediminaičių dinastijos nebuvo oficialiai priėmęs stačiatikių tikėjimo), neišplėtojusiai aktyvios misijų veiklos, neturėjusiai rimtesnio poveikio lietuviškajai visuomenės daliai. Vytauto pastangos įtvirtinti Kijeve savarankišką, nuo Maskvos nepriklausantį LDK stačiatikių metropolitą ir įkūnyti katalikų ir stačiatikių bažnytinės unijos idėją dar labiau sukomplikavo stačiatikių dvasininkijos, suskilusios į promaskvietiškos ir prolietuviškos orientacijos stovyklas, bei ją rėmusių bajorų stačiatikių padėtį, gilino vidinį visuomenės skaidymąsi ne tik konfesiniu, bet ir politiniu pagrindu.Katalikų ir stačiatikių prieštaravimai didėjo būtent tada, kai XV a. 3-iajame dešimtmetyje Vytautas vykdė aktyvią Rytų politiką. 1425 m. mirė Vytauto žentas, Maskvos kunigaikštis Vasilijus, uošvio globai palikęs žmoną Sofiją Vytautaitę ir mažametį sosto įpėdinį. Tai įgalino Vytautą perimti iniciatyvą Rytuose ir surengti didžiulę politinę-diplomatinę kelionę į rusiškų žemių gilumą, kurios metu jo viršenybę be karo pripažino tolimų žemių, tokių kaip Riazanė, Tūla, Perejaslavlis ir kitos kunigaikščiai. LDK įtakai pasidavė ir du svarbiausi ekonominiai bei politiniai XV a. Siaurės Rusios centrai – Pskovas ir Didysis Naugardas išmokėjo LDK dideles kontribucijas.Šiems gyvenimo saulėlydyje sėkmingai vykdomiems Vytauto planams toliau plėsti LDK teritoriją rytų slavų žemėse trukdė jo paties ir Jogailos paskelbti „kieti” santykiai su LDK stačiatikiais. Tad nenuostabu, kad Vytauto politikos tęsėjai buvo priversti nuolaidomis švelninti santykius su LDK stačiatikiais — 1434 m. sulyginti stačiatikių ir katalikų bajorų teises, atsisakyti savarankiško, tiesiogiai Konstantinopolio patriarchui pavaldaus LDK stačiatikių metropolito. Iki XVI a. pabaigos neįgyvendinta ir bažnytinės unijos idėja.

Krikšto padariniai kultūrai – raštas ir švietimas, atsivėrimas Europos kultūrai. Pagonybės laikotarpiu daugiau kaip 100 metų trukęs permanentinis karas su Ordinu Vakaruose ir pačios Lietuvos ekspansija Rytuose formavo vienpusišką visuomenės mentalitetą. Lietuvos valstybę sukūrusios lietuvių tautos ir visų pirma jos intelektualinio elito energija eikvota bei protas visą tą laiką buvo nukreiptas plėtoti diplomatinę ir karinę kultūrą. Šiose srityse pagoniškosios Lietuvos kultūra buvo arčiausiai krikščioniškosios Europos. Apie tai byloja XIV a. – XV a. pirmosios pusės palyginti moderni LDK mūrinių gynybinių Vilniaus, Trakų, Kauno, Lydos, Kernavės, Medininkų ir kitų pilių kompleksų architektūra, fortifikacinė įranga bei viduramžių karo meno prasme įspūdinga Žalgirio pergalė.Tačiau ilgalaikis visuomenės dėmesio sutelkimas į kovą dėl valstybės gyvavimo ir politikos padiktuota pagonybės prolongacija (vėlyvas krikštas) lėmė, kad Lietuva atsiliko kitose kultūros srityse. Pagoniškame krašte XIII – XIV a. neįsitvirtino tipiški viduramžių Europos švietimo ir raštijos centrai — vienuolynai, nesusiklostė mokyklų tinklas, o visuomenė vėliau nei kaimyniniuose kraštuose suvokė rašto reikalingumą.Kita kultūrinė atmosfera iki oficialaus valstybės krikšto egzistavo slaviškose LDK teritorijose. Čia plėtojosi savita X a. krikščionybę priėmusių stačiatikių bažnyčios kuruojama slavų kultūra, palikusi gilų pėdsaką bendroje daugiatautėje viduramžių valstybės kultūros istorijoje.

Raštas buvo ta LDK kultūros sfera, kurioje slavų kultūros įtaka bene didžiausia. Rašto sferoje krikštas savaime greitai ir iš pagrindų nieko nepakeitė. Vytauto laikais, kaip ir iki krikšto, Lietuvos valstybėje buvo vartojamos 3 rašto kalbos — lotynų, kanceliarinė slavų ir vokiečių. Lietuvių kalba, XIV—XV a. plačiai vartota Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvare ir viešiesiems valstybės reikalams, vis dar buvo tik šnekamoji, o ne raštų kalba. Lenkų kalba tuo metu Lietuvos valstybės viešajame gyvenime dar nepaplito, jei ją ir vartojo, tai tik nedidelis būrelis lenkų katalikų dvasininkų. Krikštas sukūrė tik prielaidas lenkų kalbai įsigalėti LDK ateityje. Nauja buvo tai, kad, XIV – XV a. sandūroje prasidėjus christianizacijai ir valstybės centralizacijai, visuomenės elitui — dvasininkams, bajorams, miestiečiams — vis labiau ir daugiau reikėjo rašytinių dokumentų. Jie vis plačiau pradedami naudoti ne tik santykiams su užsienio šalimis palaikyti, bet ir vidaus gyvenime, ir ima išstumti pagonybės laikų reliktą — žodines sutartis.Prie rašto sklaidos LDK visuomenėje ypač prisidėjo XIV a. pabaigoje Vytauto sukurtoji kanceliarija, greitai tapusi gerai organizuota valstybės institucija. Čia dirbo kvalifikuoti specialistai, sugebėję parengti dokumentus įvairiomis kalbomis pagal visus to meto Europos rašto grafikos ir diplomatikos reikalavimus. Ryšiams su Vakarų šalimis bei popiežiumi, taip pat valstybės vidaus reikalams bene plačiausiai buvo vartojama lotynų kalba. Vokiečių kalba buvo rašomi oficialūs diplomatiniai raštai bei susirašinėjamą su Ordinu. XV a. vokiečių kalba vis labiau plito ir tarp LDK miestiečių, mat, plečiantis ryšiams su Vakarais, tarp jų daugėjo vokiečių. Kanceliarinė slavų kalba vartota santykiams su Rusia, totoriais palaikyti ir LDK vidaus gyvenime.Kanceliarine slavų kalba XV a. pirmojoje pusėje buvo parašytas ir pirmasis istorinio pobūdžio darbas – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis. Vytauto iniciatyva apie 1429 – 1430 m. Smolenske (nuo 1405 m. priklausė LDK) jį rašė vyskupui artimi žmonės, naudodamiesi pačio Vytauto 1390 m. vokiškai rašytu tekstu apie Kęstučio kovas su Jogaila dėl valdžios. Vėliau šis metraštis įėjo į XV a. viduryje sukurtą Trumpąjį Lietuvos metraščių sąvadą. Pirmajame metraštyje užrašyta krikšto priėmimo laikų politinės Lietuvos valstybės istorijos samprata, liudijanti intelektualinę Gediminaičių dinastijos potenciją bei ją išreiškusių rašto žmonių kultūrą.

Švietimas. Svarbiausias pasikeitimas po krikšto — pirmųjų viešųjų mokyklų atsiradimas. Nėra žinių, kad Lietuvoje iki krikšto būtų veikusios parapinės, vienuolynų, katedrų, miestų mokyklos, kolegijos ar universitetai. Vaikai mokyti, auklėti bei fiziškai lavinti namuose, labiausiai rūpintasi jaunuolius bajorus rengti karo tarnybai.1397 m. paminėta pirmoji žinoma mokykla, veikusi prie 1387 – 1388 m. pastatytos Vilniaus katedros, o iš 1409 m. Vytauto fundacijos sužinome apie Naujuosiuose Trakuose įsteigtą parapinę mokyklą.Pirmosios negausios mokyklos prie bažnyčių turėjo visų pirma tenkinti bažnyčios poreikius, ir jose galėjo mokytis tik nedidelė jaunimo dalis. Dauguma bajorų bei miestiečių vaikų švietimo ir mokslo pagrindus XV a. pirmojoje pusėje tebegaudavo namuose. Čia pasirengdavo pirmosioms aukštesnėms studijoms Europoje.XIV a. pabaigos šaltiniai mini ir pirmuosius įvardintus lietuvius — Baltramiejų Kęstutaitį ir Mikalojų Kirsmantą – imatrikuliuotus Prahos universitete 1389 metais. Studentų metai iš metų turėjo daugėti, nes 1397 m. karalienės Jadvygos Jogailienės rūpesčiu Prahoje buvo įsteigta pirmoji žinoma lietuvių kolegija (collegium Lithuanium), kurioje iš Lietuvos atvykę jaunuoliai galėjo apsigyventi ir gaudavo materialinę paramą. Nuo XV a. pradžios studentų iš Lietuvos traukos centru pasidarė Jogailos atnaujintas ir pagal Paryžiaus Sorbonos universiteto pavyzdį pertvarkytas Krokuvos universitetas, tapęs svarbia Vidurio Europos aukštojo mokslo įstaiga. Per 1410 – 1430 m. Krokuvos universitete buvo imatrikuliuota daugiau kaip 30 studentų iš Lietuvos.Taip Vytauto valdymo metais intelektualiai brendo pirmosios krikščioniškosios viduramžių Lietuvos inteligentų kartos, kurių atstovai po studijų, tėvynėje tapę diplomatais, dvasininkais ar užėmę kitas valstybės tarnybas ir dalyvaudami visuomenės gyvenime, išpureno dirvą bei pasėjo pirmuosius grūdus, kurie XVI a. Lietuvoje subrandino tikrąjį europinės kultūros derlių.

Atsivėrimas Europos kultūrai. Lietuvos krikštas iš esmės pakeitė abiejų — lietuvių ir slavų – kultūrų raidą, sukūrė sudėtingą ir paradoksalią situaciją. Teritorijos atžvilgiu, politiškai bei ūkiškai į Rytus orientuota Lietuvos valstybė nuo XIV – XV a. sandūros pradėjo sparčiai integruotis į Vakarų Europos kultūrą. Sis ne vieną šimtmetį trukęs procesas nevienodai palietė LDK lietuvių ir slavų visuomenes. Didžioji LDK slavų visuomenės dalis, ypač šiaurės rytų teritorijose, kur kas lėčiau ir gerokai menkiau atsivėrė Vakarų katalikiškosios kultūros įtakai nei valstybės branduolio — Lietuvos — visuomenė. Kultūros sferoje Lietuvos krikštas ne konsolidavo, o veikiau atvirkščiai, atitolino LDK lietuvių ir slavų visuomenes.

5. VALSTYBINGUMO RAIDA. Valstybės ir visuomenės organizavimo pakitimai, įvykę 1387 – 1430 m., per palyginti trumpą laiką pavertė LDK vėlyvųjų viduramžių Vidurio Europos valstybe. Labiausiai čia nusipelnė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas.Lietuvos valstybingumui, jos visuomenės modernizavimui ir europeizacijai ypač svarbus Horodlės suvažiavimas ir jo aktai, nulėmę visą tolesnę LDK vidaus raidą bei jos santykius su Lenkija.1413 m. spalio 2 d. Horodlėje (prie Bugo upės) įvykusio Lenkijos ir Lietuvos bajorų suvažiavimo aktai (bendras valdovų – Jogailos ir Vytauto bei atskiri Lenkijos ir Lietuvos bajorų) yra bene sudėtingiausi ir prieštaringiausi viduramžių Lietuvos dokumentai, kurie taip pat nevienareikšmiškai, dažnai net prieštaringai vertinami.Bręstant naujam karui su Ordinu, valstybės sąjungininkės nutarė sudaryti naują susitarimą ir pademonstruoti vienybę priešininkui bei konflikto stebėtojams — imperatoriui, popiežiui, Vakarų Europos valdovams, Maskvai ir totoriams. Tuo tikslu valdovų akte Jogailos vardu buvo pakartotas 1385 m. Krėvoje duotas pasižadėjimas suvienyti savo valdžioje abi valstybes. Jis išreikštas skambiais žodžiais: sujungėme, prijungėme, inkorporavome ir panašiai. Tačiau ši valstybinio vieningumo demonstracija neatspindėjo realios LDK ir Lenkijos santykių būklės po Žalgirio mūšio.LDK faktiškai egzistavo kaip savarankiška valstybė. Ją su Lenkija jungė tik Gediminaičių dinastija bei jos atstovas Jogaila, kuris, būdamas Lenkijos karaliumi, turėjo ir Lietuvos aukščiausiojo kunigaikščio (supremus dux) titulą. Reali valdžia priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui (magnus dux) Vytautui, bet tik iki gyvos galvos. Horodlės suvažiavime Vytautui pavyko šį Lietuvai gyvybiškai svarbų klausimą išspręsti Lietuvos naudai. Horodlės aktais buvo panaikinta 1401 m. Vilniaus ir Radomo susitarimų nuostata, skelbianti, kad po Vytauto mirties LDK turi grįžti Jogailai ir Lenkijos karalystei. Besąlygiškai pripažinus Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžios tęstinumą, buvo pripažintas ir faktiškai nuo 1392 m. egzistavęs LDK valstybinis atskirumas nuo Lenkijos.

Nustatytoji nauja LDK ir Lenkijos valdovų rinkimo tvarka taip pat patvirtino tik dinastinį valstybių ryšį. Horodlės aktais buvo numatyta, kad po Vytauto mirties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu galės būti išrinktas tik tas, su kurio kandidatūra sutiks Lenkijos karalius ir taryba. Jogailai mirus be įpėdinio, Lenkijos karaliaus rinkimuose būtinai turi dalyvauti Lietuvos didysis kunigaikštis ir bajorai.Atrodytų, kad Horodlės aktai, patvirtinę jog gyvuoja atskira nuo Lenkijos karalystės LDK, reiškė Vytauto ir jį rėmusios Lietuvos bajorijos pergalę. Tačiau tais pačiais dokumentais buvo padėti ideologiniai bei socialiniai būsimo Lietuvos ir Lenkijos bajorų suartėjimo pamatai.Svarbiausia naujovė, ženklinusi šio suartėjimo užuomazgą, buvo ta, kad 47 Lietuvos ir Žemaitijos bajorų giminėms suteikta teisė naudotis Lenkijos bajorų giminių herbais – svarbiausiu viduramžių Europos bajorų luomo atributu, garantuojančiu privilegijuotą padėtį visuomenėje. Šiuo simboliniu aktu Vytautas vykdė sąmoningą vakarietiškojo nobiliteto recepciją (Europos bajoriškosios kultūros), pabrėždamas, kad Lietuvos bajorų luomas niekuo nesiskiria nuo kitų katalikiškųjų Europos kraštų.Valdovo akte taip pat pastebėta, kad ateityje Lietuvos ir Lenkijos didikai bei bajorai galės abiems pusėms svarbius klausimus spręsti susirinkę į bendrus seimus Liubline, Parčeve ar kitur. Numatytieji seimai formaliai įteisino Lietuvos elitą kaip jėgą, valdančią kartu su didžiuoju kunigaikščiu, išplėtė jo teses. Kartu Lietuvos bajorai buvo įtraukiami į Lenkijos politinį gyvenimą.Lenkijos karalystės pavyzdžiu rėmėsi ir 1413 m. priimta LDK teritorinių-administracinių reformų programa, sustiprinusi centralizuotą valstybės valdymą. LDK teritorija buvo pradėta skirstyti į vaivadijas, įvestos naujos vaivadų ir kaštelionų pareigybės, kurias užimti galėjo tik bajorai katalikai.Plėsdamas Lietuvos didikų ir bajorų privilegijas, diegdamas LDK vidaus gyvenime Lenkijos politinės bei socialinės santvarkos elementus, Vytautas modernizavo valstybę. Tačiau šis didele dalimi Lenkijos diduomenės skatintas XV a. pradžios Lietuvos bajorijos suartėjimas su labiau išsivysčiusios Lenkijos valstybės bei visuomenės gyvenimu turėjo ir negatyvių padarinių. Mažėjo atsparumas kaimyninės valstybės įtakai, formavosi prielaidos ateityje, XVI amžiuje, Lietuvos bajorams suartėti su Lenkijos bajorais, pasiduoti jų politinei įtakai ir, galop, sudaryti Liublino uniją.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos santykių problemos. 1413 m. aktuose užprogramuotas LDK ir Lenkijos santykių prieštaringumas netruko išryškėti.1422 m. su Ordinu sudaryta Melno taika išskyrė vakarykštes sąjungininkes. Vytautas, įgyvendinęs svarbiausią teritorinį siekimą, atsikovojęs Žemaitiją ir Užnemunę, puoselėdamas didelius ekspansijos į rytų žemes planus, skubėjo užmegzti su buvusiu priešininku Vakaruose taikius santykius. Už šią taiką Vytautas sutiko palikti Ordinui jo paties reikalautas gražinti lietuviškas žemes su Nemuno žiotimis, Klaipėdos pilimi bei uostu. Kitokia buvo Lenkijos, neišsprendusios Melno taika teritorinio ginčo su Ordinu, pozicija. Jogaila ir Lenkijos diduomenė, pasiryžę tęsti kovą, tikėjosi, bet nesulaukė LDK valdovo paramos. Atvirkščiai, iškilus ginčui dėl gerai fortifikuoto Liubičo malūno-tvirtovės, svarbaus strateginio punkto Lenkijos ir Prūsijos pasienyje, Vytautas parėmė ne Lenkiją, o Ordiną. Dėl šio palyginti nedidelio objekto 1425 m. kilęs rimtas konfliktas tarp Jogailos ir Vytauto gerai apibūdina to meto LDK ir Lenkijos santykių būklę.Dviejų valstybių santykius XV a. 3-iajame dešimtmetyje komplikavo ne vien tik nesutarimai dėl politikos Ordino atžvilgiu. Nemaža įtakos turėjo ir Lenkijos vidaus politiniame gyvenime vykusi atkakli grupuočių kova dėl valdžios bei įtakos senstančiam, įpėdinio neturinčiam valdovui – Jogailai. Vienai tokiai Jogailai ir Gediminaičių dinastijai priešiškai grupuotei vadovavo jaunas, energingas diplomatas, Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis. Grupuotė negailėjo pastangų išsaugoti kuo didesnę įtaką LDK, todėl jos nariams vis didesnį nerimą kėlė stiprėjančio Vytauto, kaip savarankiško valdovo, siekiai, didėjanti jo įtaka ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, tarptautinis autoritetas. Šių nuogąstavimų pagrįstumą patvirtino XV a. 3-iojo dešimtmečio įvykiai, prasidėję nuo pasikeitimų Gediminaičių dinastijoje.

Dinastijos krizė. Gediminaičių giminėje brendo ne vieną dešimtį metų ir ją sukėlė keletas priežasčių. Jogailos ir Vytauto kartoje dinastija pradėjo nesustabdomai nykti fiziškai: mažėjo vyriškos giminės palikuonių, nuolatiniuose karuose ir tarpusavio vidaus kovose dėl valdžios žuvo nemaža kunigaikščių.Lietuvos valstybės teritorijai plečiantis slavų žemėse, reikėjo vis naujų Gediminaičių šioms žemėms valdyti, Vytauto politika srityse keisti bajorais senuosius dinastijos kunigaikščius aštrino vidinius prieštaravimus ir konfliktus. Kai kurie dinastijos nariai atsimesdavo nuo didžiojo kunigaikščio bei pasitraukdavo iš LDK.XV a. 3-iajame dešimtmetyje, pasiekusiai savo politinės ir teritorinės galybės viršūnę, valdančiai 2 didžiausias Vidurio ir Rytų Europos valstybes – LDK ir Lenkijos karalystę – Gediminaičių dinastijai ėmė grėsti fizinis išnykimas. Nei Jogaila, nei Vytautas, nei jauniausias Algirdaitis – Švitrigaila, rimtai pretendavęs į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą, neturėjo sūnų.Situacija kardinaliai pasikeitė, kai 1424 m. spalio mėn. iš ketvirtosios Jogailos santuokos su lietuvių kilmės Alšėnų kunigaikštyte Sofija gimė sūnus Vladislovas. Teisėto Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžios paveldėtojo ir realaus pretendento į Lenkijos sostą gimimas iš esmės pakeitė abiejose valstybėse ir visame Vidurio bei Rytų Europos regione susiklosčiusią situaciją, suardė politikų puoselėtus planus. Jogailos sūnaus gimimas išprovokavo ir naują Gediminaičių dinastijos krizę.Lenkijoje nuo Kazimiero Didžiojo laikų sostas buvo ne paveldimas, o užimamas rinkimų būdu. Egzistavo ne kartą patvirtintas Jogailos ir Lenkijos valdančiosios diduomenės susitarimas, kad Jogailos sūnus, jei toks gimtų, bus pripažintas Lenkijos sosto įpėdiniu, o duktė Jadvyga iš antrosios Jogailos santuokos ir jos sužadėtinis Fridrichas Hohencolernas neteks jiems suteiktų teisių į sostą. Tačiau, gimus Vladislovui Jogailaičiui, kurio Jogailos gyvenimo saulėlydyje mažai kas besitikėjo, situacija pasirodė esanti kur kas sudėtingesnė nei buvo tikėtasi. Valdančioji Lenkijos diduomenė, Jogailai pareikalavus pripažinti jo sūnaus Vladislovo teises paveldėti Lenkijos sostą, suskilo, nesutardama dėl sąlygų, kurias reikėtų iškelti valdovui. Padėtis dar labiau susikomplikavo, gimus antrajam (mirė mažametis) ir trečiajam Jogailos sūnui Kazimierui.Atrodytų ramiai ši žinia buvo sutikta LDK. Vytautas ir bajorija, oficialiai neprieštaraudami, pripažino tėvonines Jogailos sūnų teises į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą, o Vytautas net buvo paskirtas mažamečių Jogailos vaikų ir žmonos Sofijos globėju. Tačiau pademonstruotoji ramybė buvo tik išorinė.Jogailaičių gimimas sužlugdė Vytauto ne be pagrindo puoselėtas ambicingas viltis įsigalėti Lenkijos soste, jei amžiumi vyresnis Jogaila mirtų nepalikęs vyriškos giminės įpėdinio.Dinastijoje buvo ir trečioji jėga — Švitrigaila. Jogailaičių gimimas grėsė palaidoti jo seniai puoselėtas ambicijas užimti Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą, pasinaudojus LDK bajorų stačiatikių nepasitenkinimu Vytauto ir Jogailos vykdyta katalikų protegavimo politika.Dinastijos krizė Lenkijos karaliui Jogailai iki gyvenimo pabaigos kėlė labai daug rūpesčių, atėmė daug energijos ir subrandino istoriškai reikšmingiausią Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnavimo Lietuvos karaliumi projektą.

Vytauto pastangos karūnuotis. Lietuvos didžiojo kunigaikščio vainikavimo karaliumi idėja subrendo ne 1429 m. Lucko suvažiavime. Jame ji buvo tik viešai paskelbta. Visą XIV a., Gedimino, Algirdo ir Kęstučio laikais, LDK paskelbimo karalyste klausimas iškildavo kartu su Lietuvos krikšto problema. Tačiau, krikštą priėmus, tuometinis jos valdovas Jogaila gavo tik naująjį Lenkijos karaliaus titulą, Lietuvą ir toliau valdydamas kunigaikščio teisėmis. Viduramžių valdovų hierarchinėje sistemoje kunigaikščių padėtis buvo žemesnė negu karalių, be to, XV a. Europoje kunigaikštystės buvo likviduojamos ir įtraukiamos į besikuriančias nacionalines centralizuotas karalystes. Darosi aišku, kodėl nuo krikšto laikų kovą dėl LDK valdovo karūnos Lietuvos visuomenė suprato kaip kovą dėl savo valstybės suvereniteto, jos nepriklausomybės nuo Lenkijos karalystės pretenzijų išsaugojimą. Šiai kovai vadovavo Vytautas.Lietuvos paskelbimo karalyste klausimas tvyrojo Vidurio ir Rytų Europos „politiniame ore” nuo pat Vytauto įsitvirtinimo Lietuvos didžiojo kunigaikščio soste 1392 m. ir Salyno suvažiavimo 1398 m. laikų, kai Lietuvos bajorai, paskelbę Vytautą karaliumi, pirmą kartą viešai suformulavo šį siekimą.Ne mažiau aktualus Vytauto karūnavimasis buvo tarptautiniu mastu. Lietuvai tapus karalyste, Gediminaičių valdžioje būtų buvusi didelė jėga. Tai ir vertė kaimyninių valstybių valdovus bei universaliąsias to meto Europos jėgas – popiežių ir imperatorių – atidžiai stebėti situaciją, stengtis, kad didėtų dinastijos krizė ir LDK bei Lenkijos prieštaravimai, kurie ilgam nukreiptų Jogailos ir Vytauto dėmesį nuo ginčytinų Vidurio Europos reikalų. To labiausiai troško imperatorius Zigmantas, Čekijoje bei Vengrijoje turėjęs dinastinių interesų ir planų, kurie kirtosi su Lenkijos siekiais. Todėl neatsitiktinai kaip tik tada, kai Jogailai pavyko pasiekti geidžiamą tikslą – užsitikrinti Lenkijos sosto paveldėjimą savo sūnums, Vytautui buvo pasiūlyta karūnuotis Lietuvos karaliumi.Imperatorius Zigmantas paskelbė šį pasiūlymą 1429 m. Lucko suvažiavime, į kurį aptarti aktualių Rytų Europos politikos problemų buvo susirinkę Lenkijos ir LDK valdovai bei jų tarybų nariai, Maskvos ir kitų Rusios žemių kunigaikščiai, Vokietijos miestų, kunigaikštysčių atstovai bei popiežiaus legatas.Vytauto karūnacijos problema tapo svarbiausiu diskusijų objektu ne tik Lucko suvažiavime. Ir šiandien istoriografijoje rasime įvairiausių 1429 m. situacijos interpretacijų. Prieštaringiausiai vertinama Jogailos pozicija. Vieni įrodinėja, kad tai buvęs bendras Gediminaičių planas, kiti, atvirkščiai, ieško Vytauto ir Jogailos konflikto, kaltindami pastarąjį sužlugdžius karūnaciją. Abejonių nekelia tik viena, be abejo, svarbiausia, – Lietuvos valstybės valdančiojo bajorų luomo nuostata vainikuoti savo didįjį kunigaikštį karaliumi. Suprantama ir priešiška Lenkijos diduomenės pozicija. Lietuvą pripažinus karalyste, būtų žlugę jos puoselėtieji ekspansiniai LDK prijungimo prie Lenkijos valstybės planai. Pernelyg supaprastintas yra teigimas, kad Jogaila buvęs priešiškas LDK paskelbimui karalyste. Situacija dinastijoje buvo tokia, kad po Vytauto mirties vienas iš Jogailos sūnų būtų buvęs realiausias pretendentas į Lietuvos karalystės sostą. Pati Gediminaičių dinastijos tradicijų logika sakyte sako, kad Jogaila buvo suinteresuotas ir turėjo remti Vytauto karūnacijos idėją.Nuo 1429 m. pradžios vyko aktyvi diplomatinė abiejų pusių kova, prasidėjusi Lucko suvažiavime ir pasibaigusi Vytauto mirtimi 1430 m. spalio 27 dieną. Jos rezultatas Lietuvai buvo negatyvus. Vytautui ir LDK savarankiškumui priešiška Lenkijos didikų grupuotė, nesugebėjusi diplomatinėmis priemonėmis pakeisti įvykių eigos, pasinaudojo geografine Lenkijos padėtimi ir atvirai plėšikiškai pagrobusi per jos žemes į Lietuvą vežtąją karūną, sužlugdė 1430 m. rugsėjo 8 d. turėjusią įvykti Vytauto karūnaciją.Po Lietuvos diplomatijos pralaimėjimo ir greitos Vytauto mirties 1430 m. Gediminaičių dinastija pradėjo smukti. Pamažu ji ėmė virsti lenkiškos orientacijos lietuviškos kilmės Jogailaičių dinastija.

Vytautas ir Jogaila – Gediminaičių valstybingumo idėjos įkūnytojai. Iki mūsų dienų išlikusiose amžininkų liudijimuose ir istoriografijoje randame labai skirtingų, vienas kitam prieštaraujančių Vytauto ir Jogailos apibūdinimų. Stebėtinai prieštaringai vertinami jų nuveikti darbai – nuo beatodairiško garbinimo iki visiško sumenkinimo. Tai lėmė skirtinga rašiusiųjų tautinė valstybinė ir politinė orientacija, nes Gediminaičių valdymas paliko gilius pėdsakus kelių bendru likimu susietų tautų ir valstybių istorijoje.Nemėgindami aprėpti neaprėpiamo, pasistengsime atskleisti tik istoriška|j reikšmingiausius Vytauto ir Jogailos nuopelnus lietuvių tautai.Vytauto ir Jogailos sutelktomis karinėmis bei diplomatinėmis pastangomis Lietuvos valstybė buvo apginta nuo Ordino, 200 metų grasinusio sunaikinti tautą ir valstybę. Aktyvios Vytauto užsienio politikos XV a. 3-iajame dešimtmetyje dėka LDK tapo didžiausia ir galingiausia regione valstybe. Vytauto laikais LDK užėmė didžiausią teritoriją – nuo Baltijos jūros (tarp Palangos ir Šventosios) iki Juodosios (tarp Dnepro ir Dnestro žiočių).Mėginimai, vadovaujantis moderniąja tautos samprata, neigiamai vertinti XIV-XV a. sandūros Lietuvos valdovų pastangas plėsti LDK rytų slavų žemių sąskaita, nepateisinami, nes Vytauto ir Jogailos laikais dar neegzistavo tokia samprata. Valdovai tuo metu vadovavosi dinastijos, o ne tautos, šiuolaikine prasme, interesais. Tai suprantant, abejonių nebekelia ir didžiavalstybinė Algirdo bei Vytauto laikų Rytų politika, jų sukurta valstybė, kurioje lietuviai etnine prasme sudarė mažumą, bet buvo jos politinis branduolys. Jų rankose sutelkta centrinė valdžia Vytauto laikais sutvirtėjo, jos socialinę bazę išplėtė nauji žmonės – bajorai.Iš dinastijos interesų pozicijų vertinamos Jogailos pastangos įsigalėti Lenkijos karalystės soste, užsitikrinti dinastijos teisę jį paveldėti bei suartinti su LDK gali būti suprastos, kaip siekimas įgyvendinti modifikuotą Rytų politikos variantą (negatyvus šios politikos rezultatas Lietuvai vėlesniais laikais nereiškia, kad tokia interpretacija negalima) .Visos Vytauto vidaus politikos tikslas buvo pirmiausia stiprinti Lietuvą, kuriamo didžiulio valstybinio darinio branduolį. Vytautas sukūrė modernios krikščioniškosios monarchijos pagrindus, ekonomiškai, teisiškai bei politiškai sustiprino socialinę jos atramą — bajorų luomą. Vytauto proteguojami plėtojosi prekiniai-piniginiai santykiai valstybės viduje ir ryšiai su užsieniu, klostėsi miestiečių luomas. Šituo laikotarpiu buvo sukurta Lietuvos valstybės pinigų sistema, kaldinamos lietuviškos monetos, pakeitusios iki tol apyvartoje dominavusius Prahos grašius bei sidabro lydinius — lietuviškus ilguosius. Jogailos ir Vytauto laikais susiformavo Lietuvos valstybės simbolika, pradėtas vartoti vienas svarbiausių ir garbingiausių suverenios valstybės atributų – herbas, vėliau pavadintas Vyčiu. Lietuvos herbe pavaizduotas baltas (sidabrinis) raitelis (Vytis) raudoname lauke. Vyčio herbas yra vienas seniausių valstybinių simbolių Europoje, užfiksuotas jau XV a. herbynuose, XV a. pirmojoje pusėje Vytis galutinai tapo valstybės, o Gediminaičių stulpai, Vytauto asmeninis ženklas — valdančiosios dinastijos emblema. Žalgirio mūšyje 1410 m. lietuvių pulkai kovėsi su vėliavomis, kuriose buvo pavaizduota valstybės ir dinastijos simbolika.Vadovaujantis nuostata, kad esą po 1385 m. Krėvos akto Lenkija ir LDK sudarė vieną valstybę, istoriografijoje visa Vytauto bei Jogailos laikų valstybės ir visuomenės transformacija neretai aiškinama supaprastintai, kaip mechaniška Lenkijos karalystėje egzistavusių santykių recepcija. Bet jau pats Vytauto įsitvirtinimas Lietuvos didžiojo kunigaikščio soste 1392 m. ir tolesnis jo valdžios LDK stiprėjimas, pagaliau imperatoriaus sutikimas 1430 m. vainikuoti Vytautą karaliumi tai paneigia ir verčia žiūrėti į šį procesą visapusiškiau. LDK valstybės bei visuomenės raidą Vytauto ir Jogailos laikais lėmė senosios pagoniškosios Lietuvos valstybingumo tradicijos, perėmusios kai kurias Rusios ir Ordino administracijos, finansų, teisės normas ir naujus europinius valstybės bei visuomenės organizavimo principus. Šie nuo XIV a. pabaigos į valstybės vidaus gyvenimą atėjo per dinastiniais ryšiais susietą kaimyninę Lenkiją, turėjusią senesnes vakarietiškojo valstybingumo tradicijas ir labiau išsivysčiusią visuomenę.Būtent šituo Gediminaičių valdymo laikotarpiu tautos sąmonėje įsitvirtino vėliau karta iš kartos perduodamas suvokimas, kad lietuviai sukūrė valstybę, už kurios likimą jie yra atsakingi. Išugdytasis tautos valstybingumo jausmas – istoriškai svarbiausias Vytauto epochos rezultatas. Vėlesniais amžiais praradusi užimtąsias teritorijas, pati tapusi kitų valstybių ekspansinės politikos auka, lietuvių tauta išsaugojo Vytauto laikais suformuotą valstybingumo sampratą iki pat XIX a. tautinio atgimimo laikų, o XX a. sutvirtino ir perdavė kitoms Lietuvos valstybingumo kūrėjų kartoms.

IV. LIETUVOS VALSTYBĖ IR VISUOMENĖ NUO VYTAUTO LAIKŲ IKI LIUBLINO UNIJOS

Politinio, ūkinio, socialinio bei kultūrinio gyvenimo dinamiškumas, kaip Vytauto laikais – ryškiausias 1430 – 1569 m. laikotarpio bruožas. Per 139 metus LDK pasikeitė, galima sakyti, viskas – nuo kiekvieno visuomenės nario iki valstybės.Svarbi šių pasikeitimų prielaida buvo taika, XV a. 4-ajame dešimtmetyje ilgam įsiviešpatavusi etninėse Lietuvos žemėse. 1435 m. Švitrigailos kovos su Žygimantu Kęstutaičiu dėl Lietuvos didžiojo kunigaikščio sosto, kuriose buvo sutriuškinta ir Vokiečių ordino Livonijos atšakos galybė, buvo paskutinis didesnis karinis konfliktas valstybės branduolyje XV amžiuje. Ir vėliau, iki aptariamojo laikotarpio pabaigos, etninės Lietuvos gyventojai nepatyrė niokojančių karo veiksmų, XV – XVI a. sandūroje prasidėję karai su Maskva vyko valstybės rytinėse slavų žemėse. Atsirado galimybė aktyviausias visuomenės jėgas sutelkti kuriamajam darbui. Rezultatų nereikėjo ilgai laukti: dėl nuolatinio karo su Ordinu smarkiai militarizuota Vytauto laikų Lietuvos visuomenė neatpažįstamai pasikeitė.

1. POVYTAUTINĖ VISUOMENĖ. Ši sąvoka gali būti suprantama dvejopai. Siaurąja prasme galima kalbėti apie Vytauto epochoje subrendusių žmonių ir artimiausių kelių jų palikuonių kartų socialinę bendriją. Plačiąja prasme povytautinės visuomenės sąvoka aprėpia socialinius procesus, vykusius LDK iki pat 1569 m. Liublino unijos su Lenkija, nes daugelio jų šaknys nuveda į Vytauto laikus. Pasirinkę šią, darbo sumanymą geriau atitinkančią, plačiąją povytautinę visuomenės sampratą, dėmesį sutelksime į LDK visuomenės transformaciją 1430 – 1569 metais.

Gyventojai. Nuo XV a. vidurio sparčiai daugėjo etninės Lietuvos gyventojų. Apytikriais istorinėje literatūroje įvairuojančiais duomenimis, XV a. viduryje šiose žemėse, kurių dydis siekė maždaug 80 000 km2, galėjo gyventi nuo 300 000 iki 500 000 žmonių. Gana didelis tais laikais natūralusis gyventojų prieaugis – apie 0,8% per metus – užtikrino, kad iki XV a. vidurio jų skaičius išaugo iki 750 000, o galbūt net priartėjo prie l milijono. Vidutinis gyventojų tankumas etninės Lietuvos žemėse buvo 8-9 žmonės l km2, o intensyviausio ūkininkavimo zonose kvadratiniame kilometre galėjo gyventi net 20 žmonių. Sparčiai daugėjant gyventojų, buvo galima apgyvendinti karų su Ordinu laikotarpiu iš dalies ištuštėjusias Lietuvos žemes ir girių plotus pasieniuose su Prūsija ir Livonija. XV a. antrojoje pusėje – XVI a. pirmojoje pusėje intensyviausiai buvo apgyvendinamas kairysis Nemuno krantas – jotvingių ir skalvių žemės, šiaurinis Užneris – Deltuva ir Nalšia bei Žemaitijos teritorijos. Literatūroje pateikiami skaičiai liudija, kad pasibaigus karams su Ordinu, lietuviai kolonizavo maždaug 25 000 km2, tokių menkai gyvenamų, neintensyviai eksploatuojamų plotų, kuriuos tyrinėtojai neretai vadina dykromis.Kartu su vidine kolonizacija povytautiniu laikotarpiu vyko lietuvių migracija į Ordino valdžioje po 1422 m. Melno taikos likusias lietuviškąsias žemes Rytų Prūsijoje. Šios, maždaug 9000 km2 dydžio lietuvių kompaktiškai ištisais kaimais apgyventos Skalvos ir Nadruvos teritorijos jau XVI a. vadintos Mažąja Lietuva, o jų gyventojai — lietuvninkais. Kas buvo tie į pietus nuo Nemuno gyvenę vadinamieji vakariniai lietuviai, įnešę didžiulį indėlį į lietuvių kultūros lobyną — šio krašto autochtonai ar vėlesni atsikėlėliai — tyrinėtojai ginčijasi. Geriausiai argumentuota, atrodo, nuomonė, kad lietuvninkų etninė grupė Rytų Prūsijoje susiformavo iš senųjų Skalvos ir Nadruvos žemių gyventojų palikuonių ir XV – XVI a. atsikėlusių iš etninės Lietuvos — Aukštaitijos ir Žemaitijos. Vėliau 1525 m. Vokiečių ordino valdose susikūrusioje pasaulietinėje Prūsijos kunigaikštystėje iš lietuvninkų tankiausiai gyvenamų žemių buvo sudarytas atskiras administracinis vienetas — Lietuvos provincija (Klaipėdos, Tilžės, Ragainės, Įsruties apskritys).Etninė Lietuvos valstybės gyventojų sudėtis buvo nevienalytė. XVI a. viduryje maždaug trečdalį ar net daugiau visų LDK gyventojų (iš apytikriai 3 mln. žmonių) sudarė lietuviai, susitelkę valstybės branduolio žemėse. Daugiau kaip pusę gyventojų sudarė slavai, gyvenę įvairiu laiku prie Lietuvos valstybės prijungtose rytų ir pietryčių žemėse. XV – XVI a. LDK nuolat gyveno kitos skaitlingiausios etninės mažumos — žydai, vokiečiai, totoriai, karaimai, lenkai.

Teritorine-administracinė valstybės sandara. Povytautinę LDK sudarė kelios, skirtingą statusą valstybėje turėjusios, istoriografijoje įvairiai vadinamos, sudėtinės dalys.

LDK siaurąja prasme sudarė etninė Lietuva (Aukštaitija ir Žemaitija) bei prie jos anksčiausiai, pradedant XIII a. prijungtos, politiškai, ekonomiškai ir administraciniais saitais glaudžiausiai susietos Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžiai absoliučiai pavaldžios slavų žemės (Juodoji Rusia su Naugarduku ir Gardinu; Minskas ir žemės prie Berezinos, Dnepro vidurupio ir Sožos aukštupio; Turovo-Pinsko ir kitos žemės Polesėje; Palenkė su Bresto žeme). 1413 m. iš šių teritorijų buvo sudarytos Vilniaus ir Trakų vaivadijos. Žemaitijai buvo suteiktas atskiras Žemaičių seniūnijos statusas, liudijęs kiek kitokią jos padėtį LDK.Žemaitija nuo Lietuvos valstybės susikūrimo XIII a. pirmojoje pusėje buvo jos teritorijos dalis. Tačiau kovų su Ordinu laikotarpio politinės aplinkybės sudarė prielaidas stipriam žemaičių politiniam, o po Aukštaitijos krikšto 1387 m. — ir konfesiniam atskirumui susiformuoti. Tačiau iki 1441 m. Žemaičių žemei suteiktos Kazimiero privilegijos nėra žinomų didžiųjų kunigaikščių aktų, kurie patvirtina šio LDK šiauriąja prasme teritorinio-administracinio padalinio išskirtinę padėtį. Per 1409 m. sukilimą iš Ordino valdžios išsivadavusi Žemaitija susijungė su LDK ir pripažino Vytauto valdžią, o didysis kunigaikštis Žemaitijos seniūnu paskyrė savo vietininką Rumbaudą Valimuntaitį. Ir tik 1441 m. privilegija, kurią vėliau kartojo ir pildė Aleksandras (1492 m.) ir kiti didieji kunigaikščiai, aiškiai kalba apie tai, kad Žemaitijai suteikiamas teisinis bei administracinis savarankiškumas, teisė rinkti ir siūlyti didžiajam kunigaikščiui kandidatą seniūno pareigoms. Apie 1442 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio titule atsirado Žemaitijos pavadinimas — pabrėžiama, kad jis yra Lietuvos, Rusios ir Žemaičių kunigaikštis. Taigi po 1441 – 1442 m. jau galima kalbėti apie pasikeitusį juridinį Žemaitijos statusą LDK, jos virtimą žeme, turinčia autonominės vidaus tvarkos bruožų. Šį statusą Žemaitija su tam tikrais pakeitimais išlaikė iki 1569 m. Liublino unijos ir po jos.

LDK žemės – tai atskirų teritorinių-administracinių padalinių statusą valstybėje išsaugojusios buvusios Polocko, Vitebsko, Voluinės, Kijevo, Smolensko kunigaikštystės įvairiu laiku prijungtos prie Lietuvos valstybės. Priklausydamos LDK, šios žemės didele dalimi išsaugojo teritorinį vientisumą, senąją savo vidinę politinę visuomeninę bei teisinę individualybę. Toks jų statusas išliko ir Vytauto laikais pakeitus daugelyje iš jų valdžiusius iki tol žemių kunigaikščius (dažniausiai kilusius iš Gediminaičių dinastijos) Lietuvos didžiojo kunigaikščio vietininkais bajorais.Žemių santykius su centrine valdžia – didžiuoju kunigaikščiu, o nuo XV a. vidurio ir su Ponų taryba — reguliavo valdovų privilegijos. Tokios LDK žemių privilegijos, garantuojančios jų vidaus tvarkos savarankiškumą, visą povytautinį laikotarpį didieji kunigaikščiai tvirtino, kartojo bei pildė.Savitą padėtį LDK užėmė smulkios kunigaikštystės, išsidėsčiusios toliausiai į rytus nutolusiuose valstybės pakraščiuose prie Okos upės. Šios teritorijos buvo menkiausiai integruotos į LDK teritorinę-administracinę sistemą. XV – XVI a. sandūroje, prasidėjus karams su Maskva, dauguma jų anksčiausiai atskilo ir pirmosios buvo prarastos.Šitokia teritorine-administracinė sistema be esminių pakitimų egzistavo LDK iki 1564-1566 m. teismų ir administracijos reformų. Jų metu kuriant naują žemės, pilies ir pakamario teismų tinklą, istoriškai susidarę administraciniai ūkiniai vienetai, buvę neretai skirtingo dydžio, dažnai pernelyg maži, neatitiko naujos, palyginti sudėtingos, teismų sistemos reikalavimų. Todėl teritorine-administracinė sistema unifikuota – sudaryti nauji teritoriniai vienetai pavietai, tapę bajorų luominės savivaldos institucijų, teismų bei karinio šaukimo centrais. Visa LDK teritorija buvo padalyta į 12 vaivadijų ir kelias dešimtis pavietų: l. Vilniaus vaivadija (Vilniaus, Ašmenos, Ukmergės, Breslaujos pavietai); 2. Trakų vaivadija (Trakų, Gardino, Kauno, Lydos, Upytės pavietai); 3. Naugarduko vaivadija (Naugarduko, Slanimo, Volkovysko pavietai); 4. Bresto vaivadija (Bresto ir Pinsko pavietai); 5. Palenkės vaivadija (Drohičino, Belsko, Melniko pavietai); 6. Minsko vaivadija (Minsko ir Reči-cos pavietai); 7. Mstislavlio vaivadija (Mstislavlio pavietas); 8. Polocko vaivadija (Polocko pavietas); 9. Vitebsko vaivadija (Vitebsko ir Oršos pavietai); 10. Kijevo vaivadija (Kijevo ir Mozyrio pavietai); 11. Voluinės vaivadija (Lucko, Vladimiro ir Kremeneco pavietai); 12. Braclavo vaivadija (Braclavo ir Vinicos pavietai). Žemaitija išsaugojo išskirtinio teritorinio-administracinio vieneto — seniūnijos — statusą, kuris atitiko vaivadijos rangą.

Valstybės valdymo struktūra. Vytautas siekė Lietuvos valstybėje įtvirtinti stiprią monarcho valdžią ir suburti apie ją gerai funkcionuojantį centralizuotos valstybės valdžios aparatą. Jo valdžios paveldėtojai sugebėjo įgyvendinti tik antrąją plano dalį. Jau XV a. 4-ajame dešimtmetyje, praėjus vos keleriems metams po Vytauto mirties, išryškėjo priešinga, didžiojo kunigaikščio valdžios silpimo, tendencija. Nei Švitrigaila (Lietuvos didysis kunigaikštis 1430 – 1432 m.), nei Žygimantas Kęstutaitis (Lietuvos didysis kunigaikštis 1432 – 1440 m.) nesugebėjo savo rankose sutelkti visą valstybės valdžią. Jų tarpusavio kovų laikotarpiu vis didesnį vaidmenį valstybės gyvenime ėmė vaidinti Vytauto laikais stambiais žemvaldžiais bei įtakingais politikos veikėjais tapę Lietuvos didikai ir katalikų bažnyčios aukštieji dvasininkai. Šio, vis didesnę įtaką valstybės valdymui darančio, visuomenės sluoksnio atstovai sudarydavo didžiojo kunigaikščio tarybą, kuri XV a. viduryje iš patariamojo organo prie valdovo išaugo į faktinę LDK vyriausybę — Ponų tarybą.1447 m. Kazimiero ir 1492 m. Aleksandro privilegijos užfiksavo dar vieną svarbų povytautinio laikotarpio valstybės valdymo struktūros pasikeitimą — laipsnišką didžiojo kunigaikščio, kaip valstybės valdovo, galių perleidimą Ponų tarybai. XV a. antrojoje pusėje monarchas teisiškai tapo valstybės pareigūnu, vadovavusiu vyriausybei ir turėjusiu vykdyti jos sprendimus. Be abejo, negalima suabsoliutinti šios naujos teisinės situacijos padarinių. XVI a. Lietuvos valstybės gyvenime buvo momentų, kai didieji kunigaikščiai priimdavo politinius sprendimus nepaisydami Ponų tarybos nuomonės arba konfliktavo su ja. Tačiau tai nepaneigia fakto, kad asmeninė didžiojo kunigaikščio, kaip monarcho, valdžia sumažėjo.XV a. antrojoje pusėje – XVI a. pirmojoje pusėje intensyviai tvarkytas ir buvo baigtas formuoti LDK centrinės ir vietos valdžios aparatas. Svarbiausi LDK centrinės valdžios pareigūnai (urėdai) buvo:Didysis maršalas, urėdas, atsiradęs Vytauto laikais, prižiūrėjo tvarką valdovo dvare ar jo laikinos rezidencijos vietoje bei seime, skelbdavo didžiojo kunigaikščio potvarkius ar sprendimus, teisdavo už tvarkos pažeidimus ir nusikaltimus, padarytus didžiojo kunigaikščio dvare ar seime. Nuo XV a. vidurio LDK valdovams, kurie būdavo renkami ir Lenkijos karaliais, nuolat reziduojant Lenkijoje, maršalų reikšmė LDK centrinės valdžios aparate sumenko, nes pagal pareigas jie turėdavo realią galią tik tada, kai valdovas būdavo valstybėje. Kancleris – antrasis pagal rangą ir pirmasis pagal reikšmę vyriausybės narys. Sis didžiojo kunigaikščio ir Ponų tarybos kanceliarijos reikalų tvarkytojas (urėdas) LDK žinomas nuo XV a. pirmosios pusės. Kancleris turėjo tvarkyti valstybės įstatymų leidybą bei kontroliuoti, kaip jie vykdomi. Per jo rankas eidavo ir visi iš užsienio gaunami valstybinės reikšmės dokumentai. Kancleris dalyvaudavo formuojant valstybės administracijos aparatą, skiriant jo pareigūnus, skirstant jiems už tarnybas duodamus valdyti valstybės turtus.Kanclerio ir jam pavaldžių valstybės kanceliarijos raštininkų, sekretorių ir kitų tarnautojų žinioje buvo valstybės archyvas ir Lietuvos Metrika. Į pastarąją būdavo įrašomi svarbiausieji valstybės vidaus ir užsienio reikalus liečia dokumentai, reikalui esant, išduodami jų išrašai. Kancleris saugojo ir didįjį valstybės antspaudą, be kurio negaliojo valdovo valstybinis aktas.XVI a. pradžioje susiklostė tradicija kancleriu skirti Vilniaus arba, išimtiniais atvejais, Trakų vaivadą. Šio vyriausybės nario rankose faktiškai būdavo sutelkta aukščiausioji LDK valdžia.Žemės iždininkas — vyriausiasis valstybės iždo saugotojas ir tvarkytojas. Ižde buvo saugomi valstybės iždo pinigai ir brangenybės, didžiojo kunigaikščio regalijos bei vėliavos. Žemės iždininko žinioje taip pat buvo šaunamųjų ginklų ir šaudmenų arsenalas.Rūmų iždininkas tvarkė asmeninį didžiojo kunigaikščio iždą. Iškilus reikalui, jis pavaduodavo žemės iždininką.Didysis etmonas, vyriausiasis LDK bajorų pašauktinės kariuomenės vadas, karo metu kariuomenėje turėjo didžiausią galią, jo įsakymai prilygo didžiojo kunigaikščio įsakymams. Karui pasibaigus ir bajorų kariuomenei išsiskirsčius, didysis etmonas prarasdavo turėtąją galią. Didžiaisiais etmonais pagal tradiciją būdavo skiriami Trakų arba Vilniaus vaivados.Lauko etmonas karo metu vadovaudavo samdytajai (algininkų) kariuomenei. Taikos metu ši kariuomenė sudarydavo pilių įgulas.Be šių svarbiausių LDK centro valdžios pareigūnų, buvo dar nemaža kitų. Tačiau jų įtaka valstybėje buvo gerokai menkesnė. Išimtis — aukščiausieji vietos valdžios pareigūnai – vaivados. Nuo 1413 m., kai buvo įsteigtos pirmosios Vilniaus ir Trakų vaivadijos, vaivados tapo didžiojo kunigaikščio iki gyvos galvos skiriamais vietininkais, jiems pavaldžios teritorijos administratoriais, teisėjais, bajorų pašauktinės kariuomenės vadais. Lietuvos valstybės branduolio žemių — Vilniaus ir Trakų — vaivados buvo ne tik aukščiausieji vietos valdžios pareigūnai. Turėdami savo rankose taip pat kanclerio bei didžiojo etmono urėdus, jie tapdavo svarbiais žmonėmis, kai būdavo tvarkomi visos valstybės reikalai.Tokią pačią valdžią vietose turėjo ir XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje vaivadų titulus gavę Kijevo (1471 m.), Polocko (l 504 m.), Naugarduko (1507 m.), Smolensko (1508 m.), Vitebsko (1511 m.), Palenkės (1520 m.) aukščiausieji didžiojo kunigaikščio pareigūnai. Tik Polocko ir Vitebsko vaivadas, skirtingai nuo kitų, kaip ir Žemaitijos seniūną, rinkdavo vietos bajorai ir tvirtindavo didysis kunigaikštis.Etninės konfesinės visuomenės gyvenimo problemos. Sudėtingos, valstybę sukūrusių lietuvių (pagonių, nuo XVI a. pabaigos katalikų) ir prijungtųjų žemių gyventojų slavų (stačiatikių) bendro visuomeninio-valstybinio gyvenimo problemos LDK istorijoje aiškinamos bei interpretuojamos įvairiai.Istoriografijoje nemaža darbų, kuriuose teigiama, esą povytautiniu laikotarpiu ir ypač XVI a. pirmojoje pusėje slavai buvo bene aktyviausia visuomenės politinė jėga, o jos įtaka LDK buvo, jei ir ne didesnė, tai bent jau nemenkesnė nei valstybę sukūrusių lietuvių. Tačiau ši išvada paremta tik vienu neginčijamu faktu, kad slavai buvo skaitlingiausia LDK gyventojų grupė.Geriau argumentuotas kitas požiūris, teigiantis, kad egzistavusi mechaninė gyventojų slavų dauguma pati savaime nereiškė jų viešpataujančios padėties valstybėje. Ir štai dėl kokių priežasčių.Gyventojų slavų daugumą LDK sudarė XV – XVI a. politiškai neorganizuota, prie valstybės valdymo neprisidėjusi visuomenės dalis — valstiečiai. Visiškai kitoks buvo valdančiojo visuomenės sluoksnio — bajorų teritorinis pasiskirstymas bei jėgų santykis valstybėje. Etninės Lietuvos žemės Vytauto laikais sudarė tik 1/10, o XVI a. pirmojoje pusėje 1/6 valstybės teritorijos. Tačiau šiose žemėse buvo susitelkę daugiau kaip pusė visų LDK bajorų — politiškai aktyvių, valstybės karinę atramą sudariusių visuomenės narių. Dauguma iš jų — lietuviai katalikai. Lietuviškos didikų giminės — Kęsgailos, Goštautai, Radvilos, Astikai, Zaberezinskiai — buvo didžiausi to meto LDK žemvaldžiai, LDK kariuomenės 1528 m. surašymo duomenimis, išruošdavę po kelis šimtus ginkluotų raitelių. Antai 3 didikai Kęsgailos išruošė 768 raitelius, Radvilos — 621, Goštautai — 466. Krikštas ir bajorams katalikams suteiktos privilegijos dar labiau konsolidavo šią valdančiąją LDK visuomenės grupę.Visuomenėje kur kas mažiau buvo LDK bajorų, etnine prasme tikrų slavų, o pagal konfesinę priklausomybę — stačiatikių. Negalima pamiršti, kad slavų gyvenamose LDK teritorijose susidarė žemvaldžių sluoksnis, kurį sudarė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių įvairiu laiku į naujai prijungtąsias žemes išsiųstų, ten stačiatikybę priėmusių, lietuvių kunigaikščių, dažnai susigiminiavusių su Gediminaičiais, palikuonys. Etnine prasme jų negalima tapatinti su bajorais slavais. Be to, dauguma šių žemvaldžių dar Vytauto laikais, centralizuojant valstybės valdymą, buvo nušalinti nuo valdžios ir povytautiniu laikotarpiu visuomenėje praradę savarankiškumą.Kitokia buvo ir turtinė bei visuomeninė-politinė stačiatikių bajorų padėtis. Antai Voluinėje, iš prijungtųjų LDK slavų teritorijų bene tankiausiai gyvenamoje, garsėjusioje derlingomis žemėmis, kur XVI a. pirmojoje pusėje darišliko nemaža kunigaikščių titulus išsaugojusių žemvaldžių, turtingiausieji į kariuomenę siųsdavo po keliasdešimt, kiti — vos po keliolika ar net keletą raitelių.Lietuvos pagoniškajai visuomenei priėmus katalikybę, stačiatikių teisės prisidėti prie valstybės valdymo buvo suvaržytos. Draudimas stačiatikiams užimti aukštas valstybės tarnybas, o vėliau ir būti Ponų tarybos nariais, galiojęs LDK nuo 1413 m. Horodlės aktų paskelbimo, apribojo jų galimybes ne tik kopti tarnybinės karjeros laiptais ir dėl to turtėti, bet ir tiesiogiai veikti politinį valstybės gyvenimą. Į klausimą, kaip ilgai juridiškai galiojo šis draudimas, istorinėje literatūroje atsakoma įvairiai, nes nevienodai interpretuojami XV a. – XVI a. pirmosios pusės Lietuvos didžiųjų kunigaikščių privilegijų LDK bajorams tekstai. Tačiau personalinė LDK Ponų tarybos sudėtis liudija, kad povytautiniu laikotarpiu stačiatikiai iš tikrųjų retai pakildavo iki aukščiausių, sprendžiamojo balso teisę Ponų taryboje suteikiančių, valstybės tarnybų. LDK valdymo aparate dominavo lietuviai katalikai. Be abejo, būta išimčių. Gerai žinoma, kad 1430 – 1432 m. LDK valdęs Švitrigaila protegavo jį rėmusius slavų žemių bajorus. Padidintas dėmesys LDK slavų žemių bajorijai pastebimas ir XVI a. pirmojoje pusėje, vykstant karui su Maskva. Plačiausiai žinoma XVI a. pirmojoje pusėje LDK stačiatikių visuomeniniame gyvenime išimtis — didikas stačiatikis Konstantinas Ostrogiškis. Už ypatingą pasižymėjimą kare su Maskva, 1514 m. laimėtą mūšį prie Oršos, išimties tvarka jam buvo suteiktos Vilniaus kašteliono (vaivados pavaduotojo), o 1522 m. ir Trakų vaivados pareigos, suteikusios galimybę tapti vienu svarbiausių Ponų tarybos narių.Tačiau, kaip žinoma, išimtis tik patvirtina taisyklę. Šiuo atveju faktą, kad Lietuvos valstybės branduolys su sostine Vilniumi išsiskyrė iš visų kitų LDK žemių pagal didžiausią politiškai pilnateisių bajorų koncentraciją, buvo dvasinis ir organizacinis LDK gyvenimo centras.Kitas svarbus, istoriografijoje prieštaringai intepretuojamas klausimas yra tai, kiek LDK visuomenės modernizaciją XV a. – XVI a. pirmojoje pusėje veikė kaimyninėse valstybėse kur kas anksčiau susiklostę visuomeniniai santykiai. Vieni tyrinėtojai linkę absoliutinti Rusios, kiti – Lenkijos įtakos reikšmę. Nemėgindami paneigti, kad tokių įtakų būta, atkreipsime dėmesį, jog jos ne vienu metu ir nevienodu mastu veikė tų ar kitų LDK teritorijų gyventojus bei įvairias visuomenės gyvenimo sferas.Valstybės branduolio etninės Lietuvos visuomenės organizaciją visų pirma lėmė baltiškosios tradicijos ir paprotinė teisė, paveldėtos iš genčių laikų. Jos skyrėsi tiek nuo rytų slavų, tiek nuo lenkų, tiek ir nuo graikų-romėnų tradicijų perėmėjos Vakarų Europos tradicijų. XIV a. pabaigoje priėmus krikštą, šį pirmąjį baltiškąjį visuomeninių tradicijų klodą ėmė dengti antrasis – krikščioniškasis vakarietiškasis klodas. Vytauto laikais jis buvo dar labai plonas, jame galima įžiūrėti tik pirmąsias vakarietiškos luominės visuomenės užuomazgas. Tačiau būtent jomis buvo pagrįsta povytautinės krikščioniškosios etninės Lietuvos visuomenės raida.Kita visuomenės organizacijos tradicija susiklostė prie LDK prijungtose slavų žemėse. Čia viešpatavo Kijevo Rusios laikus siekusių stačiatikių tradicijų dvasia. Tačiau jų įtaka etninės Lietuvos visuomenei ir jos atstovų rankose sutelktos centrinės valdžios organizacijai buvo palyginti menka pagonybės laikais, o po krikšto nebepajėgė konkuruoti su visuomenės gyvenimo tradicijomis, kurios sklido iš Vakarų.

Luominė visuomenės struktūra. Luomai LDK klostėsi XIV a. pabaigoje – XVI a. pirmojoje pusėje, kai daugelyje Europos kraštų šis procesas buvo jau pasibaigęs arba baigėsi. Dėl specifinių politinių aplinkybių luomai susiformavo vėlai, tai lėmė ir LDK luominės visuomenės savitumus, kurie neleidžia kalbėti apie klasikinio tipo europietiška luominę sistemą Lietuvos valstybėje.Teisinius besiklostančių luomų pamatus padėjo pirmosios Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Jogailos ir Vytauto privilegijos bajorams katalikams (1387, 1413 m.), katalikų dvasininkijai (1387 m.) ir Vilniaus (1387 m.), Bresto (1390 m.), Kauno (1408 m.), greičiausiai Trakų (XIV – XV a. sandūra?) miestiečiams. Povytautiniu laikotarpiu luominės visuomenės struktūros užuomazgos buvo toliau plėtojamos.Sparčiausiai formavosi, atsiribojo nuo kitų visuomenės sluoksnių bajorų luomas. 1432, 1434, 1447, 1492, 1506, 1522, 1557 m. valdovų privilegijos ir kiti juridiniai aktai, 1529 ir 1566 m. teisės kodeksai – Lietuvos Statutai, išplėtė ekonomines, socialines, teisines bei politines bajorų teises ir privilegijas, garantavo jų luominį imunitetą. Bajorų luomui reikšmingiausios buvo 1447 ir 1492 m. privilegijos. 1447 m. Kazimiero privilegija padėjo ekonominio bajorų savarankiškumo teisinius pagrindus. 1492 m. Aleksandro privilegija tapo bajorų viršūnės — didikų — politinės hegemonijos valstybėje teisiniu pagrindu. XV a. pabaigoje LDK žemvaldžiai faktiškai jau sudarė vieną bajorų luomą. Visi bajorai individualiai atsakė už padarytus nusikaltimus, turėjo asmens neliečiamybės teisę, tam tikras turto valdymo garantijas, buvo atleisti nuo mokesčių ir natūrinių prievolių valdovui. Vienintelė bajoro prievolė buvo karo tarnyba. Kiekvienas bajoras turėjo joti į karą su savo žirgu, apranga ir ginkluote, turintieji valdinių, turėdavo dar išruošti tam tikrą, Lietuvos didžiojo kunigaikščio normatyviniais aktais nustatomą, karui parengtų karių skaičių.Visapusiškai privilegijuotą LDK visuomenėje sluoksnį nuo Lietuvos krikšto 1387 m. sudarė ir katalikų dvasininkija. Istoriografijoje nėra vienos nuomonės, ar katalikų dvasininkija LDK sudarė luomą. Skirtingai nuo kitų luomų, dvasininku nebuvo gimstama, o teisės nepaveldimos, ir bent jau teoriškai juo galėjo tapti bet kurio luomo žmogus. Tačiau visapusiškai privilegijuota katalikų dvasininkijos padėtis, plačios imuniteto teisės, galimybė prisidėti prie valstybės valdymo, uždarumas ir atsiribojimas nuo kitų visuomenės sluoksnių leidžia vadinti LDK katalikų dvasininkiją privilegijuotu luomu.Sudėtingiau apibūdinti LDK stačiatikių, nuo XVI a. ir protestantų, dvasininkų statusą visuomenėje. Šie dvasininkijos atstovai luomų klostymosi laikotarpiu nesinaudojo tokiomis pat teisėmis bei privilegijomis kaip katalikai. Istoriografijoje jie nėra vadinami luomais.Problemiška apibūdinti ir LDK miestų gyventojų luominę priklausomybę. Ne visi jie aptariamuoju laikotarpiu buvo miestiečiai ir tuo labiau luomo nariai. Jais galima vadinti tik Magdeburgo teisės pagrindu savivaldą gavusių miestų miestiečių bendruomenių narius. Antra vertus, LDK miestiečiai, skirtingai nuo bajorų, neturėjo visoje valstybėje jiems duotų didžiųjų kunigaikščių privilegijų, patvirtinančių teises bei privilegijas. Kiekvienas miestas ir jo miestiečių bendruomenė gaudavo atskirą savivaldos teisių privilegiją. Apribotos, palyginti su bajorais ir katalikų dvasininkija, buvo ir miestiečių teisės prisidėti prie valstybės valdymo. Todėl tik su išlyga magdeburginių LDK miestų miestiečių bendruomenių narius galima vadinti nepilnateisiu privilegijuotu luomu.Valstiečiai sudarė dar vieną, skaitlingiausią neprivilegijuotą prievolinį luomą. Jo nariai neturėjo jokių visuomeninių, socialinių ir net ekonominių teisiu, ar privilegijų valstybėje – tik prievoles. Luomu LDK valstiečius galima vadinti tik po 1557 m. agrarinės reformos. Jos metu alodinės laisvųjų bendruomenininkų žemės buvo paverstos skirtiniais sklypais, laikomais už rentą, o patys valstiečiai paversti asmeniškai nelaisvais baudžiauninkais. Agrarinė Valakų reforma užbrėžė neperžengiamą socialinę ribą tarp bajorų ir valstiečių. Abu luomai užsidarė ir atsiribojo, buvo panaikintos paskutinės iki tol egzistavusios, kad ir varžomos, galimybės valstiečiams tapti bajorais.Aptartosioms luominės visuomenės struktūroms priklausė ne visi LDK gyventojai. Miestiečių luomui nepriklausė, nesinaudojo jo teisėmis ir privilegijomis nesavivaldžių miestų ir miestelių gyventojai.Atskiras uždaras neluomines bendruomenes sudarė žydai. Žydai telkėsi daugiausia miestuose, kur vertėsi palūkanavimu, prekyba ir amatais. XIV a. pabaigoje LDK žemėse žinomos organizuotos žydų bendruomenės (Breste, Gardine, Lucke ir Voluinės Vladimire), pavaldžios didžiajam kunigaikščiui. 1388 ir 1399 m. Vytautas, atrodo, bus suteikęs žydams pirmąsias privilegijas. Jose aptarta teisinė, ekonominė, visuomeninė bei konfesinė žydų padėtis valstybėje, jų santykiai su krikščionimis. Žydams buvo suteikta teisė gyventi atskiromis bendruomenėmis, autonomiškai tvarkytis jų viduje. 1495 rn. Aleksandras uždraudė žydams gyventi LDK, konfiskavo jų turtą, o pačius išvarė. Daugumas LDK žydų persikėlė į Lenkiją. Po aštuonerių metų, 1503 m., žydams buvo leista grįžti. 1507 ir 1514 m. Žygimantas Senasis patvirtino jų turėtąsias privilegijas.Jokiam luomui nepriklausė ir kitų nekrikščioniškų tikybų išpažintojai totoriai ir karaimai, nuo Vytauto laikų nuolat gyvenę LDK. Jie sudarė atskirus uždarus socialinius visuomenės sluoksnius; istorikai dar tebediskutuoja, kaip apibūdinti jų statusą. Dalis totorių ir karaimų vertėsi karo amatu, turėjo žemės valdas. Kiti buvo amatininkai, vertėsi prekyba. Administraciniu ir dvasiniu Lietuvos karaimų centru tapo Trakai. 1441 m. Kazimieras Jogailaitis Trakų karaimų bendruomenei suteikė Magdeburgo, teises. Totoriai, įkūrę pirmąsias gyvenvietes prie Vokės upės, daugiausia apsigyveno kaimuose Vilniaus, Trakų, Ašmenos pavietuose.Luomams klostantis kito ir vidinė jų sandara. Tolimesnį Lietuvos valstybės likimą nulėmė XV a. – XVI a. pirmojoje pusėje bajorų luomo viduje įvykę istoriškai reikšmingiausi pasikeitimai. Dėl jų susiklostė visiškai nauja situacija kaime, kur gyveno dauguma valstybės gyventojų.

2. KAIMAS: BAJORAI IR VALSTIEČIAI. Visoje Europoje XV a. pabaigoje smarkiai keitėsi ekonominis, politinis, visuomeninis bei kultūrinis gyvenimas. Daugelyje kraštų gerokai padaugėjo gyventojų, intensyvėjo, įvairėjo jų ūkinis gyvenimas, plėtėsi tarptautiniai prekybiniai ryšiai. Gausūs bajorijos sluoksniai ėmėsi ne tik karinės-politinės, bet ir aktyvios ūkinės bei prekybinės veiklos. XV – XVI a. sandūroje kontinentas pasidalijo į du didelius regionus – Vakarų ir antrąjį, Vidurio ir Rytų, kurių tolesnė socialinė ir ekonominė bei politinė raida išsiskyrė.Vakarų Europos kraštai įveikė ilgalaikę ekonominę krizę, juose pradėjo plėtotis pramoninė gamyba, augti miestai, kuriuose telkėsi vis daugiau žmonių, nutraukusių ryšius su kaimu. Bajorija ekonominės iniciatyvos vis dažniau imdavosi ne tik žemės ūkyje, bet ir prekyboje bei pramonėje. Sparčiai nyko valstiečių baudžiavinės priklausomybės liekanos. Vieni virto savarankiškais žemės laikytojais, kiti – smulkiais žemės nuomininkais, treti — samdomaisiais žemės ūkio ir manufaktūrų darbininkais. Prasidėjo didžiųjų geografinių atradimų era. Europiečiai atrado ir ėmė kolonizuoti naujas žemes kituose žemynuose. Iš kolonijų plūstelėję brangieji metalai bei žaliavos išplėtė didžiųjų Vakarų Europos kraštų finansinės ir ekonominės veiklos galimybes, leido intensyvinti pramoninę gamybą, plėsti pramonės gaminių eksportą ir importuoti žemės ūkio produktus.Visiškai kitaip naujųjų laikų pradžioje klostėsi daugelio Vidurio ir Rytų Europos kraštų gyvenimas. Pramoninė gamyba čia dar tik formavosi, maža didelių miestų ir jų gyventojų. Šio regiono valstybės neturėjo turtingų užjūrio kolonijų. Tačiau čia plytėjo didžiuliai derlingų žemių plotai. Jų pakrantes skalavo Baltijos jūra, atverianti kelią į Atlanto vandenyną, kur kryžiavosi to meto tarptautinės prekybos keliai. Tuo ir skubėjo pasinaudoti ekonominiu požiūriu ir politiškai sustiprėjusi regiono bajorija. Jos dėmesys ilgam sutelkiamas į žemės ūkį, jo produktų bei žaliavų eksportą į Vakarų Europą. Žemvaldžiai didino dvarų arimų plotus ir valstiečių lažininkų skaičių juose. Regione įsiviešpatavo lažinė-palivarkinė žemės ūkio gamybos organizavimo sistema, pagrįsta asmenine valstiečių priklausomybe. Ilgam buvo suvaržyta pramonės plėtra bei urbanizacija. Miestiečiai netapo pilnateisiais ekonominio ir politinio valstybių gyvenimo subjektais.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų metamorfozė – nuo kario XV a. pradžioje iki prekiaujančio žemvaldžio XVI a. viduryje. Kintant Europos ekonominių santykių konjunktūrai, keitėsi ir LDK bajorų pasaulėvaizdis. XV a. pabaigoje – XVI a. pirmojoje pusėje žemėvalda, teikusi galimybes gaminti vis didesnę paklausą vidaus ir užsienio rinkose turinčią žemės ūkio produkciją, pradėta vertinti kur kas labiau nei tradicinis bajoriškas kario amatas. Bajoro-kario ir bajoro-žemvaldžio interesai vis labiau kirtosi, o XV—XVI a. sandūroje, prasidėjus karams su Maskva, jie kirtosi ir su valstybės interesais. Žemvaldžiai, sudarę pašauktinę LDK kariuomenę, vis dažniau buvo priversti, palikę dvarų ūkį, ne tik joti į ilgus karo žygius, bet ir mokėti kaskart vis didesnius mokesčius karo reikalams. Valstybės valdžiaXVI a. pirmojoje pusėje sugriežtino pašauktinės kariuomenės surinkimo tvarką ir kontrolę, buvo pareikalauta, kad visi žemvaldžiai prisiektų, kad teikia tikslius valdinių sąrašus, pradėta reglamentuoti į karą išruošiamų karių normą. 1528 m. surengtas pirmasis, 1567 m. — antrasis visuotinis LDK kariuomenės surašymas. Bajorams, vengusiems karo tarnybos, valdovai mėgino uždėti pinigines baudas, grasino konfiskuosią turtą, atimsią bajorystę ir net bausią mirties bausme. Tačiau vien represijomis padidinti pašauktinė kariuomenę ir ypač padidinti jos kovingumą buvo neįmanoma. Valdovų ir bajorijos santykiai darėsi vis labiau įtempti.Karo prievolės našta sunkiausiai slėgė eilinius vidutinius ir smulkius bajorus. Dalyvavimas karo žygiuose ir mokesčiai žlugdė jų ūkius. Stambiausieji žemvaldžiai didikai, kurie dažnai finansuodavo valdovus, skirdami dideles sumas karo ir kitiems valstybės reikalams, gaudavo už tai naujų žemių. Juos taip pat labiausiai domino ekonominė vyriausybės politika.Bajorai, pirmiausia stambūs žemvaldžiai, kėlė svarbiausią ekonominį reikalavimą — leisti prekiauti be muitų. 1547 m. Palenkės bajorija prašė seime, kad nebūtų imami muitai už grūdus ir gyvulius, vežamus iš bajorų dvarų parduoti į Lenkiją ir Prūsiją, bei nebūtų renkamos turgaus rinkliavos už tų prekių pardavimą vietiniuose turguose. 1551 m. į seimą su tokiais prašymais kreiptasi Lietuvos, Žemaitijos ir Voluinės žemvaldžių vardu. Šį kartą bajorai reikalavo teisės be muitų išvežti ne tik grūdus ir gyvulius, bet ir miško prekes, taip pat be muitų atsigabenti įvairių prekių iš užsienio ne parduoti, o savo dvaro poreikiams. Toks pats prašymas pakartotas 1554 metais.Tenkinti šiuos reikalavimus pradėta prasidėjus LDK karui dėl Livonijos, kai prireikė gauti bajorijos pritarimą. 1559 m. seime valdovas atleido žemvaldžius nuo išvežamųjų muitų už javus, gyvulius ir miško prekes, pagamintas bajorų dvaruose, taip pat nuo įvežamųjų muitų už karo reikmenis. 1566 m. II Lietuvos Statutas atleido nuosavas prekes vežančius bajorus nuo visų vidaus ir pasienio muitų bei rinkliavų. Už pardavimui supirktas prekes muitai buvo palikti.Nuolat didėjanti grūdų ir kitos žemės ūkio produkcijos paklausa Vakarų Europos rinkose skatino LDK žemvaldžius pertvarkyti visą ūkininkavimo sistemą, išplėsti dvarų arimų plotus ir pasirūpinti, kad juose dirbtų nuolatinė bei pigi darbo jėga. Žemvaldžių akys krypo į valstiečius ir jų valdomas paveldimas žemes.

Valstiečių metamorfozė — nuo laisvo žemdirbio iki baudžiauninko. XV a. pradžioje Vytautas pradėjo bajorams dalinti didžiojo kunigaikščio domeno i žemėse gyvenusius valstiečius. Tokie valstiečiai Lietuvoje vadinti veldamais. Didysis kunigaikštis, atiduodamas juos valdyti bajorui, panaikindavo jų išeivystės teisę. Žygimanto Kęstutaičio ir jo įpėdinių privilegijomis veldamai buvo atleisti nuo prievolių valstybei, o visos jų teikiamos pajamos perleistos bajorams. Toliau didėjo ir tokių valstiečių, kartu su didžiojo kunigaikščio domeno žemėmis atitenkančių privatiems žemvaldžiams ar bažnyčiai, skaičius. Bajorų valdos įgijo imuniteto teises ir jie tapo vieninteliais savo valstiečių administratoriais bei teisėjais.XVI a. viduryje valdovo žemėse buvo pradėti nauji, laiko dvasią atitinką žemėtvarkos bei žemėvaldos pertvarkymai. 1547 m. didžiojo kunigaikščio pilių ir dvarų valdytojų nuostatuose įsakoma urėdams nebepaisyti valstiečių tėvoninių teisių, žiūrėti, kad jie nepardavinėtų ir neužstatinėtų savo žemių. Teisių disponuoti žeme suvaržymas dar labiau susiaurino valstiečių alodines žemėvaldos teises. Naujas didelis žemėvaldos patikrinimas buvo atliktas 1557 m. pradėtos įgyventinti Valakų reformos metais. Reforma galutinai panaikino valstiečių alodines teises, o juos pavertė asmeniškai nelaisvais visuomenės nariais – baudžiauninkais. Valstiečių žemė buvo paskelbta besąlygine didžiojo kunigaikščio nuosavybe, dalis jos paversta dvarų arimais. Valstiečių prievolės už naudojimąsi skirtiniais sklypais virto žemės renta. Iš valstiečių prievolių labai padidėjo atodirbių (lažo) lyginamasis svoris.Valdovo pradėtos agrarinės reformos principus XVI a. antrojoje pusėje nerėmė ir savo žemėse įgyvendino bajorai bei bažnyčia. Valakų reforma ir 1588 m. III Lietuvos Statutas buvo baigiamieji valstiečių įbaudžiavinimo aktai. Jie tapo teisiniu pagrindu lažinio-palivarkinio ūkio, kuris turėjo gaminti žemės ūkio produkciją užsienio rinkai. Naujoji žemės ūkio raidos tendencija tapo pagrindine, ateityje daugiau kaip 200 m. ji Lietuvoje lėmė kaimo ir dvaro santykius.Lietuvoje XVI-XVIII a. kaip ir kituose Vidurio ir Rytų Europos regiono kraštuose, išliko teritorijų, kuriose lažinis-palivarkinis ūkis nesusiklostė arba plėtojosi taip menkai, kad netapo žemės ūkio gamybos pagrindu. Lietuvoje tokia išimtimi tapo Žemaitija, kur taip ir nebuvo įgyvendinta deklaruotoji lažinio-palivarkinio ūkio plėtojimo programa. Stambiausieji Žemaitijos žemvaldžiai – didysis kunigaikštis, seniūnas, katalikų bažnyčia ir didikai – neturėjo savų dvarų arimų, arba šie arimai buvo tokio pat dydžio, kaip ir valstiečių ūkiuose. Jų pajamas sudarė valstiečių mokėti piniginiai mokesčiai bei duoklės natūra.Tai, kad Žemaitijoje susiklostė kitokie kaimo ir dvaro santykiai, lėmė keletas priežasčių. Dauguma XVI – XVIII a. Lietuvos valstybės gyvenime viešpatavusio bajorų luomo atstovų Žemaitijoje buvo smulkūs žemvaldžiai. Tokie mažažemiai bajorai negalėjo savo valdose labai plėtoti lažinį-palivarkinį ūkį. Dėl istoriškai susiklosčiusių priežasčių naujoji ūkio sistema neįsivyravo ir stambiose didžiojo kunigaikščio, bažnyčios bei privačių žemvaldžių valdose. Žemaitijos valstiečiai buvo palyginti gerai aprūpinti žeme. Vidutinio Žemaitijos valstiečio ūkis turėdavo maždaug l valako (apie 21,36 ha) dydžio žemės sklypą. Nemažai pasiturinčių valstiečių valdė 2-3 ir daugiau valakų žemės. Tokio dydžio valstiečių ūkiai pajėgdavo ne tik sumokėti rentą žemvaldžiui, bet ir galėjo plėtoti prekinį ūkį bei rinkoje konkuruoti su smulkiaisiais ir net vidutiniais Žemaitijos žemvaldžiais. Patogi geografinė padėtis leido Žemaitijos valstiečiams be didesnių papildomų lėšų realizuoti žemės ūkio produktus ne tik vidaus, bet ir užsienio rinkose. Menkas ekonominis daugumos Žemaitijos bajorų potencialas neleido jiems tapti varomąja lažinio-palivarkinio ūkio plėtojimo jėga. Tai ir valstiečių ekonominis pajėgumas bei socialinis aktyvumas (Žemaitijoje vyko visi didžiausi XV – XVIII a. valstiečių sukilimai) buvo svarbiausios priežastys, dėl kurių Žemaitijoje neįsivyravo palivarkinis ūkis.

3. MIESTAI IR JŲ GYVENTOJAI. XV a. miestietis ar miestelėnas LDK visuomenėje, kaip ir miestietiška gyvenvietė kraštovaizdyje, jau nebuvo didelė retenybė. Urbanizacijos lygis Lietuvoje buvo menkesnis negu daugelyje Vakarų Europos šalių, tačiau XVI a. ir čia pastebima pozityvių poslinkių. XV a. pabaigos rašytiniuose šaltiniuose minima LDK teritorijoje buvus maždaug 80 miestietiškų gyvenviečių. Aptariamojo laikotarpio pabaigoje jų suskaičiuojama apie 380, t. y. l gyvenvietė apytikriai 786 km2 plote (šiuos statistinius duomenis reikia vertinti su tam tikra paklaida, nes jie atspindi situaciją, buvusią LDK žemėse, likusiose valstybės sudėtyje po Liublino unijos). Atskirose valstybės dalyse miestietiškų gyvenviečių tankumas buvo nevienodas. Išsiskiria regionai. Pirmasis – vakarinė LDK dalis, į kurią įeina Vilniaus, Trakų, Naugarduko (be Slucko kunigaikštystės) vaivadijos, Žemaitija ir Bresto pavietas. Šis regionas buvo nevienalytis, jį sudarė lietuvių žemės, kuriose miestai radosi XIII – XIV amžiuje ir Juodoji Rusia bei Bresto žemė, paveldėjusios, kad ir negausius, senosios Rusios miestus (pilis?). Tai labiausiai urbanizuotos LDK teritorijos. Čia vienam miestui teko apie 465 km2. Panaši urbanistinė situacija turėjo būti Palenkėję bei vakarinėje Voluinėje. Likusioje rytinėje LDK dalyje vienai miestietiškai gyvenvietei teko jau apie 1872 km2. Dauguma tokių gyvenviečių atsirado dar Rusios laikais. Didelę teritoriją turinčioje nevienalytėje valstybėje miestų kūrimosi ir augimo sąlygos buvo nevienodos.

Sąlygos. Konkrečių miestų kūrimasis bei augimas labai priklausė nuo geografinės padėties, ūkinės bei socialinės raidos. Patogūs susisiekimo keliai vakarines LDK sritis jungė su Baltijos jūros uostais bei Europos prekybos centrais. Pvz., iš sostinės Vilniaus XVI a. jau vedė svarbūs prekybos keliai į Rygą; per Kauną ir Jurbarką — į Karaliaučių ir Dancigą; per Gardiną — į Gnezną, Poznanę ir toliau į Vakarų Europą; per Brestą – į Krokuvą ir Lvovą; per Polocką – į Naugardą. Rytinėse valstybės srityse tebebuvo senieji Dnepro ir Dauguvos prekybos keliai. Tačiau šių upių aukštupių sritys XV a. pabaigoje – XVI a. pirmajame trečdalyje tapo nuolatinių LDK karų su Maskva arena. Pietinės, Ukrainos žemės, kentėjo nuo nuolatinių totorių puldinėjimų. Be to, šis regionas buvo toli nuo ūkinių LDK partnerių Vakaruose. Vis dėlto nuolat veikė svarbus tolimojo susisiekimo prekybos kelias iš Maskvos per Mogiliovą ir Minską į Vilnių ar Brestą, o iš ten — toliau į Vakarus.Pasibaigus karams su Ordinu ir didėjant iš LDK išvežamų prekių paklausai Vakaruose, didėjo prekybos – svarbiausio miestų augimo šaltinio – apimtys, LDK pirklius laisvai praleisdavo per Lenkiją, nuo XV a. pradžios galiojo abipusės laisvos prekybos principas, sutartas su Vokiečių ordinu. XV a. iš LDK daugiausia buvo išvežama gamtos turtų ir ekstensyvaus ūkininkavimo produktų — kailių, vaško, medaus ir kitų. XV a. antrojoje pusėje europiečiai vis dažniau leisdavosi į keliones jūromis, todėl atsirado didžiulis medžiagų laivams statyti poreikis. Iš LDK imta daugiau eksportuoti statybinę miško medžiagą (dažnai jau apdirbtą), dervą, pelenus, kanapių pluoštą, kiek vėliau ir linus. XVI a. LDK, be kitų eksporto prekių, vis daugiau parduodavo grūdų ir kitų žemės ūkio produktų. Augo žemės ūkio gamyba, didėjo įvairių socialinių sluoksnių perkamoji galia bei atsirado naujų interesų, todėl susidarė palankios sąlygos vidaus prekybai plėtotis. O tai savo ruožtu tapo bene svarbiausia įvairaus lygio prekyviečių, pirklių bei prekeivių gyvenviečių atsiradimo prielaida. Salia jų būrėsi amatininkai, transportininkai, smuklininkai. Augo miestai.Nemažiau svarbus miestų plėtros veiksnys buvo pati valstybė: XV a. antrojoje pusėje – XVI a. susiklostė administracijos sistema ir nuolatinių, įvairių lygmenų administracijos rezidencijų tinklas. Dažniausiai pirklių bei amatininkų gyvenvietė ir administracijos rezidencija (pilis, dvaras) kūrėsi greta. Jų prigimtis, funkcijos, socialinis turinys skirtingi, bet jos papildydavo viena kitą, jų sąveika buvo viena iš miestų augimo paskatų. Dauguma senųjų administracijos centrų, kurie ankstesniais laikais buvo ir gynybiniai centrai, kintant valstybės tarptautinei situacijai, kariavimo technikai, ėmė pamažu prarasti savo gynybines funkcijas. Tiesa, senieji Vilniaus, Kauno, Gardino gynybiniai kompleksai buvo modernizuojami, tačiau jie nenaudoti iki pat XVII a. vidurio karų. Realias gynybines funkcijas išlaikė tik LDK pietinių žemių ir rytinio bei šiaurinio pasienio miestai bei vadinamosios pakraščių pilys.Miestų augimą skatino ir trečia jėga — bažnyčia. Lietuvių žemėse visą povytautinj laikotarpį bažnyčia buvo neginčijamas miesto požymis, nes bažnyčių būta dar retai ir jos steigtos jau esančiose didesnėse gyvenvietėse. Kartu bažnyčia skatino ir gyvenvietės augimą, sutraukdama didesnius ar mažesnius maldininkų būrius, suteikdama jai miesto išvaizdą, būdama kultūrinio gyvenimo židiniu (mokykla, bažnyčios pastatas su meniniu interjeru, pamokslais, bažnytine muzika ir pan.). Didesni miestai turėdavo po kelias bažnyčias bei vienuolynus.Naujų miestietiškų gyvenviečių, teikusių nemažas pajamas, atsiradimu buvo suinteresuoti ir jų kūrimąsi savo valdose skatino valdovai, stambūs ir net vidutiniai žemvaldžiai. XVI a. pirmosios pusės ūkinių reformų metu didysis kunigaikštis reikalavo kurti miestelius jo žemėse, steigti privačius turgus prie esančių miestų ir miestelių.

Miestų įvairovė. Dėl visų minėtų veiksnių LDK susiklostė įvairių miestietiškų gyvenviečių — privilegijuotų bei neprivilegijuotų miestų ir miestelių — sistema. Daugiausia buvo miestelių. Nuo kaimų jie skyrėsi turgumi (jis vykdavo dažniausiai vieną kartą kurią nors savaitės dieną), juose gausu karčemų, prekeivių ir amatininkų, daugelyje jų yra bažnyčios, slavų žemėse — cerkvės. Jie tampa ir parapijų centrais. Prie miestelių, tarsi jų dalis, dažniausiai būdavo įsikūrę dvaras ar pilaitė, kur reziduodavo žemvaldys, valdovo valsčiaus ar didiko stambios valdos administratorius. Su kaimu miestelius siedavo tai, kad dauguma miestelėnų šalia prekybos ar amatų versdavosi ir žemės ūkiu, už valdomą žemę greta specifinių miestietiškų prievolių atlikdavo tokias pačias prievoles, kaip valstiečiai. Be to, valdoje miestelis būdavo išskirtas į atskirą administracinę ir prievolių apygardą, turėdavo savo administratorių – vaitą, dažnai naudodavosi, kad ir ribotomis, savitvarkos (ne savivaldos) galimybėmis, o svarbiausia – miestelėnai buvo asmeniškai laisvi. Jie galėdavo išeiti ir tapti didelių ar mažų miestelių gyventojais.Iš daugybės miestelių išsiskyrė vienas kitas, kurį amžininkai vadindavo miestu. Maži miestai nedaug kuo skyrėsi nuo miestelių. Svarbiausia tai, kad miestas turėdavo prekybinį užnugarį. Miestelio prekeiviai prekiaudavo savo miestelyje, aplinkiniuose kaimuose ir artimiausiame mieste, o mieste, kad ir mažame, susidarydavo grupė pirklių, kurie pasiekdavo didžiausius LDK prekybos centrus, Baltijos jūros uostus ar kitus artimesnius užsienio miestus. Miestų pirkliai būdavo ne tik tarpininkai tarp kaimo ir artimiausio miesto, bet versdavosi jau ir tolimąja prekyba. Tokio mažo miesto, neturinčio savivaldos teisių, gyventojų teisės ir prievolės paprastai nesiskirdavo nuo miestelėnų teisių ir prievolių. Tačiau jų viduje, dėl didesnės ūkinės veiklos apimties ir jos įvairovės, buvo didesnis socialinis susiskaidymas, išsiskirdavo elito grupė. Kiekviename tokiame mieste XVI a. pirmojoje pusėje gyvendavo mažiausiai 1000 žmonių. Jie būdavo stambių administracinių vienetų centrai. XVI a. lietuviškose LDK žemėse įsikūrę maži miestai – būsimieji pavietų centrai – Raseiniai, Ukmergė, Panevėžys, Lyda, Ašmena, stambių valdų centrai – Šiauliai, Alytus, ūkinis gyvenimas verda Merkinės, Valkininkų, Vilkijos, Kėdainių, Anykščių, gal Punios, dar vienoje kitoje gyvenvietėje.

Savivaldūs miestai. LDK nuo Jogailos 1387 m. privilegijos Vilniui paplito vokiečių miestų teisės atmaina – Magdeburgo teisė (Kulmo teisė naudota tik epizodiškai). Pagal šią teisę miestiečių bendruomenė ir jai priklausiusi miesto teritorija tapdavo nepavaldi didžiojo kunigaikščio vietininkų bei teismų valdžiai, įgydavo savivaldą. Miestą valdydavo magistratas, miestiečių šuolininkų teismas spręsdavo miestiečių ginčus. Miesto bendruomenei vadovavo ir jam atstovavo už jo sienų vaitas. Kartu vaitas buvęs lyg ir valdovo atstovas savivaldžiame mieste. Miesto piliečiai, vadinami miestiečiais, biurgeriais, prisiekę miestui, turintys jame nekilnojamąjį turtą, sudarė tą bendruomenę, turėjo teisę būti išrinkti ar kooptuoti j miesto valdžios organus. LDK miestuose realią valdžią savo rankose sutelkdavo nedidelė miestiečių grupė, egzistavusi miestui suteikiant savivaldą, ir jų palikuonys, vadinamieji patricijai. Ilgainiui, miestams augant ir juose atsirandant vis daugiau naujų miestiečių (miesto piliečių), tarp pastarųjų, dažnai vadinamų plebsu, ir patricijų kildavo konfliktai dėl miesto valdymo. Dėl tokių konfliktų XVI a. pirmojoje pusėje Vilniuje ir Kaune atsirado dar viena miesto valdžios institucija, kontroliavusi magistrato veiklą. Joje daugumą turėdavo vadinamasis plebsas. Vilniuje tai buvo 60 vyrų kolegija, Kaune – 12 narių kolegija. Be miesto piliečių, miestuose gyveno daug žmonių, nepriėmusių konkretaus miesto pilietybės, bet asmeniškai laisvų, besiverčiančių miesto darbais, ginamų ir baudžiamų Magdeburgo teisės. Jų miestuose būdavo net daugiau nei miestų piliečių. Šie gyventojai negalėdavo prisidėti prie miestų valdymo, tačiau kitose srityse naudavosi tokiomis pačiomis kaip piliečiai teisėmis ir būdavo miestų bendruomenių nariais.LDK miestiečių bendruomenės visą aptariamąjį laikotarpį konfliktavo su bajorais dėl valstiečių, įsikūrusių miestuose. Vienas iš miesto teisės principų skelbė, kad miesto oras daro laisvą kiekvieną jame gyvenantį. Šis principas XV – XVI a. sandūroje laimėjo daugelyje Lietuvos miestų, nors bajorai priešinosi. Tiesa, įbaudžiavinant valstiečius, vis mažiau ateivių grupių buvo galima taikyti šį principą.Greta teisinės buvo ir kita miestų savivaldos pusė – tai dalinis ekonominis imunitetas. Miestui būdavo pripažįstama žemės, kurioje jis įsikūręs, nuosavybės teisė. Dauguma miestų dar gaudavo dirbamos žemės plotus. Privilegijomis ir kitais dokumentais būdavo nustatomos miesto prievolės valdovui, kurios, paprastai, nebūdavo didinamos. Dažnai miestai būdavo atleidžiami nuo kai kurių prievolių. Antai Vilniaus pirkliai buvo atleisti nuo vidaus muitų visoje valstybėje. Suteikdamas savivaldą, valdovas dažnai perleisdavo miestams monopolines įmones, kurių pajamos iki tol eidavo į valdovo iždą. Tai būdavo miesto svarstyklės, vaškinės, kuriose būdavo formuojamos vaško eksporto siuntos, karpyklos, kur galutinai apdorodavo audinius, keltai per upes. Šios ūkinės lengvatos, dažnai įvairios skirtinguose miestuose, padėdavo atlaikyti valstybės intervenciją ir kitų luomų, visų pirma bajorijos, konkurenciją.Miestiečiai buvo reikšminga LDK ūkinio gyvenimo, ypač užsienio prekybos jėga. Savo ruožtu prekyba tapo turtingesniųjų ir veiklesniųjų miestiečių egzistavimo pagrindu. Aptariamuoju metu susiklostė pirklių veiklos pradai: individualusis pradas (privati nuosavybė, asmeninė iniciatyva bei veiklumas, rizika); kolektyvinis, korporacinis (bendros konkretaus miesto privilegijos ir lengvatos, kolektyviniai kreipimaisi į valdovą, svečių teisė reglamentavusi užsienio šalių pirklių prekybą mieste ir kita). Korporacinis pradas ėmė rastis ir amatininkų veikloje. XV a. pabaigoje Vilniuje, o XVI a. viduryje Kaune ir kituose miestuose ėmė kurtis amatininkų cechai. Šia prasme miestas buvo tipiškas viduramžių darinys.

Savivaldos plitimas. Savivaldos privilegijas kiekvienas LDK miestas gaudavo inidvidualiai. Pirmaisiais dešimtmečiais po krikšto pirmosios savivaldos buvo suteiktos vakarinėje LDK dalyje jau egzistavusiems miestams ar bent besikuriantiems miestams (Kaunas). Ir vėliau, Magdeburgo teisei plintant valstybėje, miestai retai kūrėsi tuščioje vietoje, kaip sako šaltiniai, „ant žalios šaknies”. Savivalda beveik visada būdavo suteikiama jau egzistuojančioms miestietiškoms gyvenvietėms. Ypač tai pasakytina apie miestus rytinėje LDK dalyje, kurią Magdeburgo teisė pasiekė palyginti vėlai, tik Aleksandro valdymo metais. Tada ją gavo Kijevas (1494 – 1497 m.), Polockas (1498 m.), Minskas (1499 m.) ir kiti, o kai kurie dideli miestai šią teisę gavo tik XVI a. antrojoje pusėje (Mogiliovas 1577 m., Vitebskas 1597 m.). Atrodo, šiuose miestuose ilgai sėkmingai gyvavo viečę primenanti santvarka.Ankstyvesnį Magdeburgo teisės atsiradimą LDK vakaruose galima paaiškinti ir tuo, kad čia greičiau pasiekė Vokietijos ir Lenkijos miestų gyvenimo tvarkymo įtaka. Vilniuje, Kaune jau XIV a. pabaigoje ir XV a. pradžioje įsikūrę vokiečių kolonistai, žinoję šios teisės privalumus miestams. Jie kartu su lietuvių pirkliais, o Vilniuje – ir su išeiviais iš LDK slavų miestų, prisidėjo prie miestiečių bendruomenių kūrimo. Lietuvių žemėse (kaip visoje Vidurio Europoje bei kituose Europos regionuose, į kuriuos skverbėsi vokiečių kolonistai, kuriuose plito vokiečių miesto teisė) kūrėsi etniškai mišrios miestiečių bendruomenės.Miestas tapo ne tik miestiečių gyvenamąja vieta, jame telkėsi valstybės ir visuomenės gyvenimas. Stambieji miestai – Vilnius, Kaunas, Gardinas, jau XV a. įgijo Vakarų miestams būdingus urbanistinius bruožus, juose buvo statomi mūriniai miestiečių namai ir rotušės, bažnyčios bei vienuolynai. Gyvenimas miestuose labai skyrėsi nuo valstybėje vis dar gyvavusio kaimo gyvenimo.

Vilnius – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė. Miestas, išaugęs istoriniame Lietuvos žemės centre, pirmasis 1387 m. gavęs savivaldą, daug kuo išsiskyrė iš kitų valstybės miestų. Vilniaus pirkliai buvo bene aktyviausi ir ekonomiškai pajėgiausi visoje valstybėje. XVI a. viduryje jų tarptautinių kontaktų arealą apibrėžia daugiakampis: Antverpenas – Talinas – Maskva – Konstantinopolis – Niurnbergas – Antverpenas. Miestas XVI a. pradžioje buvo apjuostas gynybine siena, bet jau XVI a. pirmojoje pusėje tapęs mūriniu netilpo jos viduje, augo ir plėtėsi Vilniaus priemiesčiai. Miesto gyventojų skaičius galėjo pasiekti 20 000. Vilnius tapo vienu iš didžiausių regiono miestų (atsiliko gal tik nuo Dancigo). Vilniaus svarbą valstybėje didino sostinės funkcijos. Čia rezidavo Lietuvos didieji kunigaikščiai, o šiems tapus Lenkijos karaliais ir didelę laiko dalį praleidžiant ten, iš Vilniaus valstybę valdė LDK Ponų taryba, veikė visos svarbiausios valstybėje institucijos. Vilnius buvo vyskupijos centras, vyskupo rezidencijos vieta, pilių teritorijoje stovėjo katalikų katedra, o mieste veikė nemaža įvairių konfesijų maldos namų. Miestiečių, valdovo, bažnyčios veiklos dėka Vilnius buvo ne tik sostinė, politinis valstybės branduolys, bet jis tapo didelio, etniniu atžvilgiu mišraus regiono materialinės ir dvasinės kultūros centru.

4. TIKYBOS IR BAŽNYČIOS. Tikyba buvo dar vienas svarbus veiksnys, daręs įtaką ne tik emocinei povytautinės LDK visuomenės atmosferai, bet daugeliu atvejų lėmęs jos narių elgseną konkrečiose gyvenimo situacijose. Lietuvos valstybėje XIV – XVI a. gyveno įvairių tikybų žmonės: pagonys, stačiatikiai, katalikai, protestantai, musulmonai, judaizmo ir karaizmo išpažintojai. Vertindami tikybų įvairovę kaip dalį Europos konfesinių santykių, tyrinėtojai nurodo, kad LDK buvo išvengta vidaus religinių karų. Kol valstybėje oficialiai pripažintas tikėjimas buvo pagonybė, joje gyveno ir laisvai išpažino savo tikybą stačiatikiai ir katalikai. Situacijos šia prasme iš esmės nepakeitė ir Lietuvos krikštas. LDK už religinius įsitikinimus nepradėta persekioti stačiatikių, nors kategoriškas tvirtinimas, kad jų padėtis visiškai nepasikeitė, taip pat nepagrįstas. Valdančioji katalikų grupuotė, pasinaudojusi kita stačiatikių konfesine priklausomybe kaip pretekstu, gana ilgą laiką neutralizavo jų politinę įtaką LDK. Lietuvos valstybėje buvo toleruojami gyvenę nekrikščionys — žydai, totoriai, karaimai. Sostinėje Vilniuje buvo statomos ir veikė katalikų bažnyčios, stačiatikių cerkvės, žydų sinagoga, totorių mečetė. Trakuose susibūrė dvasinis karaimų centras, veikė kenesė. XVI a. pirmojoje pusėje Europoje prasidėjus Reformacijos sąjūdžiui, LDK, oficialiai likusioje katalikiška valstybe, keletą dešimtmečių beveik nevaržomai kūrėsi ir veikė įvairių pakraipų protestantų bendruomenės. Tuo metu, kai Vakarų Europoje liepsnojo eretikus deginantys inkvizicijos laužai, Prancūzijos hugenotai kentė Baltramiejaus nakties košmarą, o tūkstančiai tikėjimo tremtinių buvo priversti ieškotis prieglobsčio toli nuo tėvynės, Lietuva išgyveno laiką, kuris vėliau, ypač kultūros prasme, bus pavadintas „aukso amžiumi”.Suprasti šį religine tolerancija vadinamą įvairių tikybų ir bažnyčių sugyvenimo LDK fenomeną galima tik pažinus jį iš vidaus.

Katalikybės plitimas ir sinkretizmo problema. Povytautiniu laikotarpiu įvairiuose LDK regionuose katalikybė plito nevienodai. Sparčiausiai katalikų daugėjo Vilniaus vyskupystei pavaldžiose teritorijose. Literatūroje pateiktais naujausiais patikslintais duomenimis 1430 – 1500 m. čia buvo įsteigtos 103, o XVI a. pirmojoje pusėje dar 129 naujos parapinės bažnyčios. 1550 m. Vilniaus vyskupystė turėjo 259 parapijas, t. y. nuo Vytauto laikų (įsteigtos 27 parapijos) jų padaugėjo 9 kartus. Daugiausia katalikų parapijų atsirado lietuvių gyvenamose vyskupystės žemėse — Ašmenos (53 parapijos), Vilniaus (26), Ukmergės (23) pavietuose. Kuo toliau į rytus, tuo parapijų skaičius mažėjo – Oršos, Vitebsko bei Polocko pavietuose veikė vos po l katalikų parapiją.Palyginti lėtai katalikų parapijų daugėjo Žemaičių vyskupystės žemėse. Čia per XVI a. pirmąją pusę jų skaičius tik padvigubėjo (veikė apie 50 parapijų).Pateiktieji duomenys rodo, kad katalikų bažnyčių ne tik daugėjo, bet ir didėjo jos visuomeninis prestižas. Matyti, kad povytautiniu laikotarpiu nemaža dalis buvusios pagoniškos Lietuvos visuomenės jau buvo priėmusi krikščionių tikėjimą ir ėmėsi jį stiprinti. Tai patvirtina ir faktas, kad bajorija perėmė naujų bažnyčių fundavimo iniciatyvą. Pirmaisiais dešimtmečiais po krikšto valdovai buvo bene vieninteliai bažnyčių fundatoriai. 1387 – 1430 m. jie fundavo 88,5% visų Vilniaus vyskupystės bažnyčių, bajorai vos 11,5%. 1431 – 1500 m. valdovų fundacijos sudarė 33%, bajorų – 63%, pačios bažnyčios – 4%. 1501 – 1550 m. – valdovų 21 %, bajorų – 74%, bažnyčios – 5%. Kitokia situacija buvo Žemaitijoje, kur iki pat XVI a. vidurio naujų bažnyčių steigimo iniciatoriais liko valdovai.Padėties skirtumai Vilniaus ir Žemaičių vyskupystėse leidžia galvoti, kad apie sostinę buvo susitelkę ekonomiškai pajėgesni, mobilesni bei dvasinio gyvenimo naujovėms imlesni visuomenės sluoksniai. Jiems bažnyčia darė didesnę įtaką, nei konservatyvesniems, senąsias pagoniškų tikėjimų tradicijas ilgiau puoselėjusiems, smulkiems ir vidutiniams Žemaitijos žemvaldžiams.Palyginti lėtai katalikybė sklido per vienuolynus, kurių XVI a. viduryje būta daugiau kaip 30. Aktyviausiai naujus vienuolynus steigė LDK Kazimiero Jogailaičio XV a. antrojoje pusėje įkurdintieji bernardinai. Jų pastangomis buvo pastatytos bažnyčios ir vienuolynai Vilniuje (1468 m. vyrų, 1494 m. moterų), Kaune (1468-1471 m.), Tikocine (1469 m.), Polocke (1498 m.). XV-XVI a. sandūroje įkurti keli bazilijonų vienuolynai, XVI a. pabaigoje tapę unitų bažnyčios organizacine atrama.Katalikybės plitimas tik iš dalies atsako į kitą, kur kas svarbesnį klausimą – kaip giliai naujoji tikyba buvo paveikusi visuomenės sąmonę. Tyrinėtojai konstatuoja, kad XVI a. viduryje, kai po Lietuvos krikšto buvo praėję daugiau kaip 150 metų, lietuviai valstiečiai bei nemažai bajorų, ypač žemaičių, dar nebuvo iki galo atsisakę senojo pagonių tikėjimo reliktų (tai liudija ir archeologų aptiktos ir ištirtos XVI-XVII a. pagonių šventvietės). Daugelio jų tikėjimas buvo evoliucionavusių pagoniškų ir dar neįsitvirtinusių krikščioniškų įvaizdžių mišinys, kuris vadinamas religiniu sinkretizmu.

Santykiai su stačiatikiais. XV a. antrojoje pusėje – XVI a. pirmojoje pusėje katalikų bažnyčia rūpinosi kurti naujus atramos centrus ne tik buvusiose pagoniškose Lietuvos žemėse. Ji siekė įsitvirtinti taip pat LDK slavų srityse, kur jau keletą šimtmečių viešpatavo stačiatikių bažnyčia. Aktyviausiai katalikybę šiose žemėse platino vienuoliai dominikonai, pradėję šį darbą XV a. pradžioje bei jį XV a. antrojoje pusėje – XVI a. toliau dirbę bernardinai ir bazilijonai. Dar Jogailos ir Vytauto laikais Vitebske, Smolenske, Polocke buvo įkurtos katalikų bažnyčios, dominikonų iniciatyva įsteigtos Kijevo (1405 m.) ir Vladimiro (1400 m., nuo 1427 m. Lucko) vyskupystės.Bažnyčių steigimas ir misijos buvo tik viena iš veiklos krypčių, kurios svarbiausias tikslas buvo išplėsti katalikybės įtaką LDK stačiatikiams. Nuo Vytauto laikų Lietuvos valdovai stengėsi neleisti Maskvai daryti įtaką LDK stačiatikių bažnyčiai bei rėmė popiežių puoselėtą katalikų ir stačiatikių bažnytinės unijos idėją. Tačiau 1439 m. katalikų ir stačiatikių bažnytiniame susirinkime pasirašytoji Florencijos unija, skelbusi, kad stačiatikiai pripažįsta popiežiaus vadovavimą ir bendrą dogmatiką, nebuvo įgyvendinta. Iki 1596 m. bažnytinės Bresto unijos LDK katalikų ir stačiatikių bažnyčios ir toliau gyvavo viena šalia kitos. 1563 ir 1568 m. privilegijomis Žygimantas Augustas, paskelbęs sulyginąs visų LDK bajorų krikščionių teises, panaikino paskutinius dar buvusius stačiatikių teisių apribojimus valstybėje. Tai buvo padaryta tuo metu, kai valstybėje jau keletą dešimtmečių veikė dar vienos krikščionių tikybos išpažintojai — protestantai.

Reformacijos pradžia. Jos sėkmės priežastys. Vėliausiai Europoje priėmusios krikštą Lietuvos, kur XV a. – XVI a. pradžioje nebuvo bent kiek stipresnių eretinių judėjimų, visuomenė į Reformacijos sąjūdį įsitraukė beveik tuo pat metu, kaip jį subrandinę kraštai (1517 m. Vitenberge buvo paskelbtos Martyno Liuterio tezės, XVI a. 3-iajame dešimtmetyje protestantizmas įsiviešpatavo kaimyninėje Prūsijoje ir pradėjo plisti tarp ten gyvenusių lietuvių, to amžiaus 3-4-ajame dešimtmetyje liuteronai pradėjo savo veiklą Lietuvoje, o 1542 – 1547 m. žymiausieji iš jų aktyviai įsitraukė į kultūrinį Prūsijos kunigaikštystės gyvenimą, prisidėjo prie protestantiško Karaliaučiaus universiteto sukūrimo. Tai rodo, kad Lietuvos valstybėje jau egzistavo pakankamai pajėgus intelektualinio elito sluoksnis, galėjęs ne tik akumuliuoti, bet ir skleisti protestantizmo idėjas visuomenėje, o ji buvo subrendusi jas priimti ir pritaikyti savo poreikiams.Pirmaisiais reformacijos idėjų skleidėjais Lietuvoje tapo liuteronai. Iškiliausi iš jų, palikę ženkliausius pėdsakus XVI a. kultūroje, buvo Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Martynas Mažvydas.Protestantų veiklos mecenatais LDK tapo turtingiausi ir žinomiausi to meto didikai. Į protestantizmą perėjo net kai kurie oficialiai katalikiškos valstybės vyriausybės – Ponų tarybos – nariai. Iškiliausia Reformacijos sąjūdžio asmenybė XVI a. viduryje buvo Mikalojus Radvila Juodasis — politikas, mokslo bei kultūros mecenatas, naujoms idėjoms imlus žmogus, susirašinėjęs su J. Kalvinu, Breste įsteigęs protestantų raštų spaustuvę, testamentu palikęs lėšų planuotam steigti protestantų universitetui. Šiuo LDK kanclerio ir Vilniaus vaivados pavyzdžiu sekė kiti didikai ir bajorai. Tarp perėjusių į protestantizmą būta tiek katalikų, tiek ir stačiatikių.LDK miestuose naujasis tikėjimas anksčiausiai ėmė plisti tarp juose gyvenusių vokiečių, o ilgainiui susilaukė ir daugiau šalininkų iš įvairių visuomenės sluoksnių.Kitaip negu Vakarų Europos kraštuose, LDK reformacija nesukėlė religinio karo ir žiaurių represijų prieš kitatikius. Tiesa, valdovas Žygimantas Senasis mėgino apsaugoti jo valdytas Lenkijos ir Lietuvos valstybes nuo protestantizmo idėjų plitimo. Nuo 1520 m. valdovo dekretais naujo tikėjimo išpažintojams buvo grasinama konfiskuoti turtą bei ištremti, mėginta drausti įvežti protestantišką literatūrą, dalyvauti disputuose, net studijuoti Europos protestantiškuose universitetuose. Tačiau dauguma šių draudimų taip ir liko neįgyvendinti (drastiškiausia pirmojo reformacijos laikotarpio represinė valstybės valdžios priemonė Lietuvoje buvo 1542 m. didžiojo kunigaikščio dekretas, kuriuo buvo uždrausta A. Kulviečio 1539 m. įsteigta aukštesnioji mokykla Vilniuje, o jis pats ir jo bendraminčiai priversti emigruoti iš krašto).Kokios Reformacijos sąjūdžio sėkmės Lietuvoje priežastys? Visi, ieškoję atsakymo į šį klausimą, akcentuoja dvi svarbiausias aplinkybes.

Pirma. XVI a. viduryje Lietuvos katalikų bažnyčia, kaip institucija, ir kai kurie jai visuomenėje atstovavę dvasininkai, kaip asmenybės, buvo intelektualiai per silpni, nepasirengę atremti idėjinį bei organizacinį protestantų spaudimą. Tuo tarpu jų oponentai buvo Vakarų Europos universitetuose mokslus baigę, viešuose moksliniuose teologiniuose disputuose su žymiais reformacijos teoretikais užsigrūdinę pirmosios protestantų kartos vyrai.

Antra. Reformacijos sąjūdį nuo pat pradžių moraliai ir materialiai parėmė LDK didikai ir bajorija – labiausiai išsilavinusi, aktyvioji visuomenės dalis, XVI a. pirmojoje pusėje pretendavusi į vienvaldystę valstybėje. Lietuvos didieji kunigaikščiai Žygimantas Senasis ir Žygimantas Augustas neperėjo į protestantizmą, bet netapo ir ryžtingais katalikų bažnyčios sąjungininkais (kodėl — tebediskutuojama).Jau pirmaisiais veiklos dešimtmečiais išryškėjo Reformacijos sąjūdžio sužadintos visuomenėje intelektualinės veiklos sritys, kuriose buvo padaryta daugiausia: švietimo sistemos reformavimas (A. Kulviečio viešai suformuluota nuostata, kad bažnyčios turtas turi būti panaudotas švietimo reikalams); nescholastinės teologijos kūrimas (S. Rapolionio doktorato Disputas dėl bažnyčios ir jos požymių, apginto 1544 m. Vitenberge, dalyvaujant M. Liuteriui ir P. Melanchtonui, tezės) raštų lietuvių kalba parengimas ir spausdinimas (M. Mažvydo Katekizmas, 1547 m.).Pirmosios protestantų kartos — liuteronų — darbus toliau dirbo XVI a. 6-ajame dešimtmetyje savo veiklą pradėję kalvinistai, ilgainiui tapę stipriausia reformacijos srove LDK, ir radikaliojo sparno atstovai – arijonai. Svarbiausieji jų darbai pasirodė XVI a. antrojoje pusėje — XVII a. pirmojoje pusėje, kai politinės (1569 m. unija su Lenkija) ir konfesinės (kontrreformacija) veiklos sąlygos jau buvo pakitusios, t. y. jau kitu LDK visuomeninio kultūrinio gyvenimo laikotarpiu.

5. KULTŪROS VIDURAMŽIAI AR RENESANSAS? Klausimas taip ir liks retorinis, jei stengsimės XV – XVI a. pirmosios pusės LDK kultūros reiškinius įsprausti į Vakarų Europoje susiformavusią Viduramžių ir Renesanso kultūrų sampratą, taikyti jų dėsningumus. Lietuvoje krikščionybė „vėlavo” beveik 1000 metų. Lietuva nepaveldėjo Antikos kultūrinio palikimo tiesiogine prasme ir nepakartojo viso ilgo krikščioniškosios Europos kultūros kelio. Tačiau XVI a. Reformacijos sąjūdžio ir Renesanso idėjos LDK teritorijose išplito beveik tuo pačiu metu kaip ir Vokietijoje ar Prancūzijoje. Tai verčia galvoti, kad per tuos 100 – 150 metų, kurie skyrė Lietuvos krikštą nuo Renesanso ir Reformacijos Europoje, turėjo įvykti gilūs visuomenės gyvenimo poslinkiai.Įvairių pakraipų istorikai šį ankstyvąjį katalikybės įsitvirtinimo Lietuvoje laikotarpį vertina skirtingai. Literatūroje rasime teiginių, kuriuose katalikybės nuopelnai kultūrai absoliutinami. Rasime ir priešingų, juos neigiančių, kad sukatalikinta Lietuvos visuomenė tapo mažiau moderni negu pagoniškoji, o katalikybės veikla čia buvo mažiau modernizuojanti negu Vakarų Europoje. 1387 – 1528 m. krikščionybės laikotarpis Lietuvoje net vadinamas Lietuvos viduramžių (pavėluota) pradžia, kada lietuvių gyvenimas buvo ne modernizuojamas, o grąžinamos viduramžių tradicijos. Bet ir kultūros procesams apibūdinti vartojamos sąvokos – viduramžiai, renesansas, atgimimas, humanizmas — suprantamos nevienareikšmiškai.Nebandysime įsiterpti į teorines diskusijas — ar galima kalbėti apie Viduramžių ir Renesanso kultūras Lietuvoje? Tai — kultūrologų bei kultūros istorikų specialių tyrinėjimų tikslas. Mėginsime parodyti tik tuos, mūsų manymu, svarbiausius povytautinės visuomenės gyvenimo pokyčius, kurie lėmė XVI a. LDK kultūros situaciją, bei pažvelgti į juos per Europoje vykusių procesų prizmę.

Kultūros novacijos pradiniu katalikybės sklaidos laikotarpiu. Krikštas XIV a. pabaigoje panaikino ideologinę užtvarą, skyrusią pagonišką Lietuvą nuo krikščioniškosios Vakarų kultūros, sukūrė kultūrų perimamumo prielaidas. Jas sutvirtino pirmosios krikšto iniciatorių Jogailos ir Vytauto akcijos.Pirmąjį katalikybės sklaidos šimtmetį LDK galima vadinti dirvos krikščioniškajai Vakarų kultūrai išpurenimo amžiumi. Intensyviausiai šis procesas vyko lietuvių, buvusių pagonių, žemėse. Europos kultūra palietė tik mažą lietuvių visuomenės dalį — bajoriją ir tam tikrą daugiausia patricijatui priklausiusį miestiečių sluoksnį ir, galima sakyti, visiškai nepasiekė valstietijos. XV a. liaudis tebetikėjo senaisiais pagoniškais dievais, kūrė ir puoselėjo Europos modernizacijos vėjų nepalytėtą, savitą materialinę ir dvasinę kultūrą. Katalikiškoji Vakarų kultūra XV a. nepasklido bent kiek plačiau ir slavų gyvenamose valstybės teritorijose tarp stačiatikių. Išimtį sudarė tik neskaitlingas būrys stačiatikių dvasininkų bei socialiai aktyvių bajorų, kuriuos visuomeniniai politiniai interesai artimai siejo su didžiuoju kunigaikščiu ir Ponų taryba. Bet pirmieji, sunkiausieji LDK visuomenės reformavimo žingsniai buvo žengti.XV a. buvo pradėti kurti elementariojo švietimo sistemos pagrindai. Parapijose, prie vienuolynų, didikų (Goštautų, Radvilų, galbūt Kęsgailų) dvaruose, o kiek vėliau, XVI a., ir šviesesniųjų bajorų dvareliuose greta dirbusių samdytų mokytojų pradėjo veikti įvairių lygių mokyklos, tarp jų, matyt, būta ir aukštesniųjų. Mokymo lygis, ypač žemiausios pakopos parapinėse mokyklose, priklausė nuo mokytojo išsimokslinimo. Geroje mokykloje stengtasi išdėstyti Europos standartus atitinkančius triviumo dalykus, tačiau abejotina, visose parapinėse mokyklose pavykdavo tai padaryti, juo labiau, kad tokių mokyklų povytautiniu laikotarpiu dar nebuvo daug. Remiantis skelbtais įvairiais skaičiavimais, galima manyti, kad nuo XIV a. pabaigos iki XVI a. vidurio Vilniaus ir Žemaičių vyskupystėse galėjo veikti apie 100 mokyklų, t. y. tik kas trečioje parapijoje. Tai patvirtina ir 1528 m. Vilniaus vyskupystės, kurioje parapijų ir prie jų veikusių mokyklų buvo daugiausia, statutas, vis dar įsakmiai reikalavęs, kad kiekviena parapija turėtų mokyklą.Tačiau svarbiausia, kad šiuose pirmuosiuose mokymo židiniuose buvo su formuota švietimo reikalingumo samprata. XV a. antrojoje pusėje raštingumas tapo būtinas didikui ir pageidautinas bajorui, norinčiam dalyvauti visuomenės gyvenime. XV a. katalikiškose mokyklose valdančioji visuomenės viršūnė išmoko elementariosios intelektualinės kultūros dalykų, be kurių nebūtų buvę įmanoma perimti Europos kultūrą. Visuomenėje pradėjo klostytis dar neskaitlingas, bet iniciatyvus elito sluoksnis, kuris XV a. pabaigoje iš valdovų perėmė kultūros naujovių diegimo iniciatyvą (tuo metu palyginti silpna Lietuvos katalikų bažnyčia buvo šio proceso dalyvė, bet ne iniciatorė).Naujas valstybinio visuomeninio LDK gyvenimo bruožas buvo tas, kad nuo XV a. vidurio vis daugiau bajorų ir miestiečių suprato rašto ir rašytinių dokumentų vertę, išmoko juos tvarkyti. Iki tol tai mokėjo tik labai nedaug didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje tarnavusių žmonių. Intensyvėjant krašto politiniam, ūkiniam ir socialiniam gyvenimui, rašytiniai dokumentai pradėti naudoti ne tik santykiams su užsienio valstybėmis palaikyti, bet ir LDK viduje. Dokumentų buvo išduodama vis daugiau, juos parengti darėsi vis sudėtingiau, todėl daugėjo raštinių ir jose dirbusių žmonių. XV a. antrojoje pusėje raštines turėjo centro ir vietos administracijos pareigūnai, teismai, savivaldžių miestų magistratai. Visuomenėje klostėsi elitinis išsilavinusių, raštvedybą išmaniusių specialistų sluoksnis. Daugelis jų mokėjo po keletą kalbų (oficialiajame valstybiniame LDK vidaus gyvenime povytautiniu laikotarpiu greta žodinės lietuvių, gudų, miestuose – vokiečių bei XV a. antrojoje pusėje pradėjusios plisti lenkų kalbos raštai rašyti LDK kanceliarine slavų, lotynų, vokiečių kalbomis, o santykiams su užsienio valstybėmis, reikalui esant, – totorių bei čekų). XV a. antrojoje pusėje daugelis dokumentų imta antspauduoti, formavosi antspaudų institutai.Iš didžiojo kunigaikščio raštinės XV a. pasklidusią rašto ir dokumentų tvarkymo kultūrą perėmė ne tik įvairaus lygio administracijos ir teismų įstaigos. Greitai rašytinių dokumentų vertę suprato eiliniai bajorai bei miestiečiai. XV a. pabaigoje LDK gyventojai, kurie buvo pilnateisiai ūkinio bei socialinio gyvenimo subjektai, mokėjo ir norėjo juridiškai pagrįstai tvarkyti savo reikalus. Jų prašymu raštinėse pradėta daryti vis daugiau įvairiausių dokumentų nuorašų, išrašų. Ne tik didikų, bet ir eilinių bajorų bei turtingųjų miestiečių namuose pradėti kaupti šeimos archyvai. Juose buvo saugojami įvairūs, dažniausiai turto įgijimą bei luominę priklausomybę liudijantys, dokumentai. XV a. pabaigoje pagal turinį ir formą pasaulietinė rašto ir dokumentų tvarkymo kultūra tapo LDK gyvenimo norma, o jos lygis priartėjo prie to meto Europos standartų reikalavimų.Šalia pasaulietinės raštinių kultūros klostėsi, kad ir vėliau negu krikščioniškoje Europoje, vienuolynų kultūra. Ilgą laiką apie katalikų vienuolių kultūrinę veiklą Lietuvoje žinota taip mažai, kad net manyta, jog ji net nesusiklostė ankstyvuoju katalikybės įsitvirtinimo laikotarpiu. Tačiau pirmieji tyrinėjimai rodo, kad neišplėtota viduramžių vienuolynų kultūra XV a. antrojoje pusėje – XVI a. pirmojoje pusėje vis dėlto egzistavo. Aktyviausių LDK kultūrininkų vardo, atrodo, nusipelno bernardinai. Žinoma, kad Vilniuje bernardinų vienuolyne veikė scriptoriumas, kur buvo perrašinėjamos ir iliustruojamos rankraštinės knygos. Yra duomenų, kad XVI a. pirmojoje pusėje vienuoliai bernardinai Kaune laikė mokyklą. Savo reikšmės neprarado ir senieji stačiatikių dvasininkijos globoti raštijos ir kultūros centrai, veikę LDK slavų žemėse, dažniausiai prie vienuolynų. Juose veikdavo mokyklos, būdavo perrašinėjamos rankraštinės knygos, puoselėjamos LDK kanceliarinės slavų kalbos tradicijos, kaupiami archyvai ir meno vertybės (kaip turintis vienus iš turtingiausių bažnytinių daiktų ir knygų rinkinių, garsėjo didikų Chodkevičių XV a. pabaigoje įsteigtas ir globotas Supraslio stačiatikių vienuolynas).Tikėtina, kad viename iš tokių kultūros židinių Smolensko stačiatikių vyskupo raštininkai XV a. pirmojoje pusėje atliko Lietuvos literatūros, istorijos, visuomeninės politinės minties istorijai reikšmingiausią darbą — apie 1429 – 1430 m. parašytas literatūrinis istoriografinis kūrinys Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis, o apie 1446 m. sudarytas pirmasis, vadinamasis Trumpasis Lietuvos metraščių sąvadas. Tačiau negalima atmesti ir kitos nuomonės, kad Trumpasis sąvadas galėjo būti sudarytas ne Smolenske, o apie XV a. vidurį Vilniuje didžiojo kunigaikščio raštinėje. Taigi į klausimą, kas ir kur rašė XV a. Lietuvos metraščius, tebėra neatsakyta. Tebediskutuojama ir dėl įvairių kultūrų įtakų jo parengėjams. Vieni tyrinėtojai, remdamiesi faktu, kad metraščiai rašyti LDK kanceliarine slavų kalba, suabsoliutina Rusios metraščių įtakos reikšmę. Kiti pabrėžia, kad jau XIV a. pabaigoje – XV a. Lietuvos metraščiuose vyrauja pasaulietinio turinio ištisiniai, dažnai nedatuoti, istoriniai pasakojimai, ir tuo jie iš esmės skiriasi nuo Rusios metraščių kompozicijos bei stiliaus, taip pat tvirtina, kad su katalikybės plitimu stiprėjo Vakarų kultūros įtaka (netiesioginiu to įrodymu gali būti ir XV a. metraščių vertimai į lotynų kalbą). Galima ir dar viena prielaida, kad XV a. veikė du vienas su kitu susiję, metraščių rengimo centrai: idėjinis – Vilniuje, didžiojo kunigaikščio dvare ir Vilniaus vyskupo globojamas, ir techninis rašymo – Smolenske, kurį globojo XV a. stačiatikių vyskupai, rėmę LDK valdovų politiką stačiatikių žemėse ir puoselėję kultūrinės veiklos tradicijas.

Visi šie pirmųjų Lietuvos metraščių istorijos diskusiniai svarstymai nepaneigia svarbiausio – fakto, kad XV a. buvo pratęsta, XIV a. pabaigoje Vytauto iniciatyva pradėtoji metraščių rašymo tradicija (prielaida, kad pirmasis Lietuvos metraštis galėjo būti parengtas XIII a. Naugarduke, kol kas nėra įrodyta), LDK kanceliarine slavų kalba buvo kuriama lietuviškos dvasios kupina literatūra bei istoriografija.XV a. į LDK visuomenę besiskverbianti krikščionybė keitė ir gyvenamąją aplinką. Vis dažnesnių, dar neseniai pagoniškos, Lietuvos kraštovaizdžio akcentu darėsi bažnyčios siluetas, didžiuosiuose miestuose statyta vis daugiau įvairios paskirties mūrinių pastatų. XV a. LDK architektūra ir vaizduojamoji dailė priskiriama iš Vakarų Europos perimtam gotikos stiliui (stipriausia vokiečių gotikos įtaka, o XV a. antrojoje pusėje išryškėjo ir vietinės gotikos ypatybės). Tik kai kuriuose stačiatikių kulto gotikiniuose pastatuose dar randama fragmentinių sąsajų su Rusios žemėse paplitusios bizantinės architektūros tradicijomis.XV a. pabaigoje pradėjo ryškėti dar vienas iki tol nebūdingas LDK gyvenimo bruožas. Buvusi uždara visuomenė atsivėrė pasauliui, pati ėmė ieškoti su juo kontaktų. Geriausiai tai parodo sparčiai didėjęs iš LDK kilusių studentų skaičius Europos universitetuose. XV a. antrojoje pusėje studijoms dažniausiai būdavo pasirenkamas Krokuvos universitetas. Jame per 50 Kazimiero Jogailaičio valdymo metų mokėsi maždaug 120 tokių studentų, daugiausia didikų – katalikų ir stačiatikių – sūnų. Per tą laiką maždaug pusė jų grįžo į LDK, gavę bakalauro, magistro ir daktaro laipsnius. Daugumas jų papildė aukštųjų katalikų dvasininkų gretas, įsitraukė į krašto visuomeninį politinį gyvenimą. Antai iš žinomų 123 Vilniaus kapitulos kanauninkų, 33 buvo tikri lietuviai. Beveik visi jie buvo studijavę universitetuose. Kita vertus, XV a. pabaigoje į LDK, visų pirma sostinę Vilnių, vis dažniau būdavo kviečiami dirbti ir gyventi išsimokslinę užsieniečiai. Kai kurie iš jų integravosi į vietos visuomenę ir paliko gilius pėdsakus krašto kultūroje.

Viduramžių kultūra (be kai kurių komponentų?). Per istoriškai trumpą laiką į Lietuvos kultūros tradicijų terpę buvo perkelti per kelis amžius susiformavusios, gyvenimo patikrintos krikščioniškosios Vakarų kultūros elementai. XV a. šis kultūros modelis susiklostė ne tik kartu su vėlyvųjų viduramžių Europos kultūra: panašūs ir kai kurie jų turinio bei formos bruožai.Gotikos stilius, Vakarų Europoje plitęs nuo XII a. vidurio, LDK lietuvių bei slavų gyvenamose žemėse pasirodęs XIV a. pabaigoje, XV a. paliko brandžios gotikos architektūros ir meno paminklų. LDK sfragistikoje ankstyvajai gotikai būdingus majuskulus XV a. pradžioje jau pakeitė vėlyvosios gotikos laikams būdingi minuskulai. Jie, kaip ir kaimyninėse Vokietijoje ir Lenkijoje, buvo vartojami iki XV a. pabaigos.Viduramžiškų bruožų XV a. viešajame Lietuvos valstybės gyvenime turėjo ir katalikybės propaganda. Antai pirmoji savivalda, suteikta krikšto proga LDK sostinei Vilniui, buvo paženklinta viduramžiams būdinga religine simbolika. XV a. vidurio Vilniaus antspauduose naudota greičiausiai dar XIV – XV a. sandūroje atsiradusi viduramžių Europos legendų didvyrio šv. Kristoforo, simbolizavusio krikščionybės platinimą, figūra. Ir Lietuvos bajorų katalikų herbų atsiradimo XV a. istorijoje, jei į ją žiūrėsime kaip į kultūros, o ne į vien politikos reiškinį, taip pat nesunkiai rasime sekimo viduramžių tradicijomis bruožų.Nestebino XV a. europiečių ir LDK rašto kultūros plėtra ne lietuvių, o kanceliarine slavų bei lotynų kalbomis. Juk lotynų kalba tebebuvo XV a. Europos raštų ir mokslo kalba.Šie tik keli, bet iškalbingi pavyzdžiai, rodo, kad XV a. Lietuvos kultūra suartėjo su Europos viduramžių tradicijomis. Toli gražu ne visos krikščioniškosios Vakarų kultūros formos čia buvo išplėtotos, neretai perimtosioms formoms būdavo pritaikomas kitas turinys. LDK nesusiklostė klasikinis europietiškas viduramžių kultūros modelis. Galima sutikti ir su tvirtinimu, kad Lietuvą krikščionybė pasiekė išgyvendama vidinę krizę, galbūt net sąstingio apimta, tačiau, vargu ar teisinga būtų nematyti XV a. kultūros procesų pažangos. Juk per trumpą, maždaug 100 – 120 metų laikotarpį buvo pasiektas istoriškai reikšmingiausias rezultatas – perimtosios kultūros naujovės subrandino, nors dar ir neskaitlingą, LDK visuomenės intelektualinį elitą, kuris buvo pasirengęs priimti Renesanso ir Reformacijos sąjūdžių idėjas. Žiūrint į šiuos pirmuosius XV a. Vakarų kultūros daigus Lietuvos kultūros dirvoje kaip į pažangų, modernizuojantį reiškinį, taip nestebins ir, atrodytų, staigus, bendro ekonominio lygio neatitikęs XVI a. kultūros šuolis.

Kontaktai su Renesanso ir Reformacijos Europa. Kultūros modernizacija. Labiausiai paplitusi kontaktų su Europa forma ir XVI a. pirmojoje pusėje buvo LDK gyventojų kelionės. XVI a. bajorų jaunimas vyko studijuoti dažniausiai į Italijos, Vokietijos ar Prancūzijos miestų universitetus (XV a. pabaigoje suprastėjus mokymui, Krokuvos universitete studijuojančių atvykėlių iš LDK sumažėjo. 1544 m. atidarytas Karaliaučiaus universitetas, kuriame XVI a. pirmojoje pusėje dėstė ir lietuviai, tapo nauju studentų iš Lietuvos traukos centru. 1544 – 1579 m. šiame universitete studijavo mažiausiai 86 lietuviai). Vis dažniau į tolimas keliones leisdavosi miestiečių elitas – pirkliai. Jie parsiveždavo ne tik materialinių gėrybių bei verslo patirties, bet ir naujos Renesansu ir Refomacija alsavusios kultūros dvasios, kurią, būdami didžiausių ir turtingiausių LDK miestų magistratų nariais, paskleisdavo viešajame jų gyvenime.XVI a. pirmojoje pusėje LDK sostinė Vilnius įgijo vis daugiau tipiško Europos miesto bruožų, sparčiai keitėsi jos architektūrinė išvaizda ir viešasis gyvenimas. Lietuvoje jau nuo XVI a. pradžios buvo bandoma patenkinti funkcinius ir estetinius naujųjų laikų poreikius. Tai puikiai rodo mūrinė gyvenamųjų namų architektūra.Renesansui plisti Lietuvoje palankiausios sąlygos susiklostė Žygimanto Senojo ir jo sūnaus Žygimanto Augusto valdymo XVI a. laikais. Žygimanto Senojo žmona Bona, Milano ir Bario kunigaikštytė, kilusi iš garsios Italijos aristokratų Sforcų giminės, globojo menininkus, kvietėsi juos iš Renesanso kultūros lopšio Italijos į Lenkiją ir LDK. 1500 m. italų architektai pradėjo renesanso stiliumi rekonstruoti Lenkijos karalių rūmus Vavelyje (Krokuvoje). Statyboms Lietuvoje taip pat vis dažniau vadovaudavo kviestiniai architektai, daugiausia italai. 1520 – 1530 m. italams vadovaujant, dideli rekonstrukcijos darbai atlikti Vilniuje — Katedroje ir didžiojo kunigaikščio Žemutinėje pilyje. Nenusileisdami užsieniečiams tiek Vilniuje, tiek kituose miestuose dirbo vietos meistrai. Antai Kauno rotušės (1542 m.) statybai vadovavo vietinis architektas Benediktas Choinovskis, meniškais dirbiniais XVI a. viduryje garsėjo renesansinė vietos meistrų koklininkystė. XVI a. 5-ajame -dešimtmetyje Vilniuje ilgam laikui apsigyvenus Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui ir jo motinai karalienei Bonai, Žemutinė pilis virto ne tik žymiausiu Vilniaus renesansiniu pastatu architektūros prasme. Rūmuose buvo kaupiamos meno vertybių, knygų kolekcijos, telkėsi krašto intelektualinis gyvenimas, nuolat lankėsi ir gyveno daug atvykėlių iš Vakarų Europos.Keitėsi gyvenimas ir už didžiojo kunigaikščio rūmų sienų. XVI a. pirmojoje pusėje sostinėje veikė 3 mokyklos: nuo 1397 m. parapinė prie Katedros; 1513 m. įsteigta parapinė miesto, prie Šv. Jono bažnyčios; 1539 m. A. Kulviečio įsteigta pirmoji kolegijos tipo mokykla. Visuomenėje prigijo humanistinė kultūringo žmogaus samprata. Idealu tapo žmogus, mokantis 3 senąsias kalbas – lotynų, graikų, hebrajų. Suklestėjo XV a. antrojoje pusėje pradėjusi formuotis mecenatų veikla. Didiko garbės ir orumo reikalu tapo globoti menininkus, rašytojus ir kitų kūrybinių profesijų žmones, kaupti meno vertybes, knygas ir pan.XVI a. pradžioje žinomi pirmieji dideli knygų rinkiniai. Juos turėjo ne tik valdovas Žygimantas Augustas, bet ir kiti, visuomenėje pagarsėję žmonės. Didžiausios šiandien žinomos bibliotekos, be garsiosios Žygimanto Augusto bibliotekos, saugotos Vilniaus Žemutinėje pilyje, buvo didiko Alberto Goštauto, žymių reformacijos veikėjų A. Kulviečio bei M. Mažvydo knygų rinkiniai. Juose sukaupta daug brangių rankraštinių ir spausdintų knygų. A. Kulviečio ir M. Mažvydo bibliotekose šalia žymiausių reformatų teorinių darbų buvo sukaupta daug antikinių autorių – Cicerono, Tito Livijaus, Aristotelio, Platono ir kitų darbų. Garsėjo ir asmeninė Vilniaus vyskupo sufragano Jurgio Albinijaus, abiejų teisių mokslų daktaro, humanisto ir antikinės literatūros tyrinėtojo biblioteka. 1570 m. jam mirus, knygos buvo perduotos tais pačiais metais Vilniuje įsteigtai jėzuitų kolegijai.XVI a. viduryje knygų, tais laikais brangių daiktų, turėjo ne tik valdovas, didikai ar aukšti dvasininkai bei mokyčiausi Lietuvos žmonės. Išlikę, kad ir negausūs, šaltiniai rodo, jog Kauno miesto gyventojai, negarsėję nei turtais, nei aukšta socialine padėtimi (smulkūs pirkliai, amatininkai, miesto raštininko tarnas, klajojantis smuikininkas, valdovo būgnininkas) 1543 – 1568 m. turėjo knygų. Tarp jų išsiskiria 1553 m. surašytas velionio Kauno miestiečio amatininko Jono Olandro aiškios renesansinės pakraipos 35 knygų rinkinys.Su Renesansu ir Reformacija į Lietuvą atėjo ir spausdinto žodžio era. Pirmuoju LDK spaustuvininku tapo Pranciškus Skorina. Gimęs Polocko pirklio šeimoje, mokęsis Polocke pas bernardinus, Krokuvos bei Padujos universitetuose, P. Skorina 1517 m. Prahoje įsteigė spaustuvę, kurioje pradėjo spausdinti kirilikos rašmenimis įvairią religinę literatūrą. XVI a. 3-iajame dešimtmetyje perkėlęs spaustuvę į Vilnių, P. Skorina čia dirbo toliau. Dar vienas knygų spausdinimo centras XVI a. viduryje pradėjo veikti protestantų mecenato M. Radvilos Juodojo dvare Brastoje.1547 m. buvo atspausdinta ir pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo Katekizmas. Tiesa, jis buvo atspausdintas ne LDK, o Prūsijoje, Karaliaučiuje. Tačiau knygos tekstai iš dalies buvo parengti Lietuvoje, kur XVI a. viduryje jau funkcionavo bendrinė lietuvių kalba ir dirbo inteligentija, rašiusi šia kalba. M. Mažvydo bendradarbiai – S. Rapolionis, A. Kulvietis, Augustinas Jomantas, Jurgis Zablockis – buvo inteligentai, kilę iš Lietuvos. M. Mažvydas, parengęs pirmąją lietuvišką knygą ir atspausdinęs ją Karaliaučiuje, skyrė ją visai lietuvių tautai – ten, kur ji tuo metu gyveno – ir LDK, ir Mažojoje Lietuvoje.Katekizmą sudarė kelios dalys: lotyniška pratarmė, eiliuota lietuviška pratarmė, kurią literatūros istorikai vadina pirmuoju originaliu lietuvišku eilėraščiu, elementorius, kuriame pirmą kartą pateikiama abėcėlė, pritaikyta lietuvių kalbos garsams reikšti, duodami skaitymo pratimai; katekizmo tekstas, kurio pagrindą sudarė Jono Sekliucijano 1545 m. Karaliaučiuje išleistas lenkiškas katekizmas; lietuviškas giesmynėlis su gaidomis. Rengdamas pirmąją lietuvišką knygą, M. Mažvydas lietuvių kultūros reikmėms panaudojo naujoviškiausią tokių knygų rengimo patirtį.Kai kalbama apie kultūrinį gyvenimą, negalima nepaminėti ir humanistinės literatūros lotynų kalba. Juk XVI a. pirmojoje pusėje kai kurie LDK visuomenės, kultūros žmonės, humanistų paakinti, laikė ją net tikrąja savo protėvių kalba, kurią laikas ir prastuomenė sugadino ir pavertė lietuvių kalba. Tokia pažiūra tik stiprino lotynų kalbos pozicijas LDK. XVI a. pradžioje čia pasklido lotynų kalba rašyti mokslo veikalai, poleminiai tikybos traktatai, atsirado lotyniška grožinė ir visuomeninė politinė literatūra. Tai liudija pirmosios humanistų kartos atstovų – S. Rapolionio, V. Agripos, A. Kulviečio, P. Roizijaus, M. Husoviano, M. Lietuvio (Venclovo Mikalojaičio) ir kitų-lotyniškoji kūryba.Savo vertės bei tradicijų neprarado ir rankraštinė literatūra kanceliarine slavų kalba. XVI a. pirmojoje pusėje buvo kuriami Lietuvos metraščiai ir platinami rankraštiniai jų nuorašai. Šie vertingi Renesanso epochos pradžios kultūros paminklai geriausiai atspindėjo politinio visuomeninio elito pažiūrą į savo valstybę.Daugelį čia aptartų sudėtingų LDK kultūros reiškinių sunku būtų suprasti ir paaiškinti, nežinant jų atsiradimo istorinių aplinkybių.

Etnolingvistinė situacija. XVI a. pirmojoje pusėje LDK kultūroje susiklostė, atrodytų, paradoksali situacija. Lotynų kalba buvo propaguojama kaip tikroji visuomenės ir valstybės gyvenime vartotina kalba. Čia buvo spausdinamos knygos kirilika bei lenkų kalba. O pirmoji lietuviška knyga buvo atspausdinta kaimyninėje Prūsijos kunigaikštystėje. Aiškinant šią situaciją, dažniausiai pabrėžiamas Reformacijos sąjūdžio poveikis, pirmųjų LDK protestantų, priverstų emigruoti iš Lietuvos, pastangos platinti savo idėjas plačiajai visuomenei ir liaudžiai suprantama gimtąja kalba. Bet galima pažiūrėti į šį faktą ir per kitą, etnolingvistinės situacijos prizmę. Per maža M. Mažvydo Katekizme matyti vien tik protestantų siekius efektyviau skleisti naująjį tikėjimą. Pirmosios lietuviškos knygos tekstus rengė kelių profesijų inteligentai. Didžiąją darbo dalį atliko liuteronų dvasininkai M. Mažvydas ir A. Jomantas, prisidėjo pedagogas J. Zablockis, Karaliaučiaus universiteto profesoriai — S. Rapolionis ir A. Kulvietis. Visus šiuos žmones subrandino Lietuvos kultūra. Gimtosios lietuvių kalbos vertės suvokimas buvo visai sąmoninga kultūrinė jų nuostata. Po pirmosios knygos greitai neimta spausdinti daugybę kitų lietuviškų tekstų. Tačiau tai nepaneigia, kad Renesanso kultūra suformavo raštijos lietuvių kalba būtinumo sampratą. M. Mažvydas gimtąją kalbą suvokė ir iškėlė kaip vieną svarbiausių kultūros vertybių.Etnolingvistinės situacijos sudėtingumą geriausiai parodo XVI a. Lietuvos metraščiai, rašyti valstybę valdžiusių Lietuvos didikų iniciatyva. Juose kanceliarine slavų kalba, kurią suprato valstybės gyventojų dauguma, buvo propaguojama romėniškoji lietuvių kilmės teorija ir aukštinama Lietuvos valstybė.Ne mažiau svarbus vadinamosios Brastos Biblijos atspausdinimas M. Radvilos Juodojo spaustuvėje 1563 m. lenkų kalba. Su juo galima sieti polonizacijos LDK visuomenėje pradžią. XVI a. viduryje valdovas, dvaras, diduomene jau buvo susitaikę su lenkų kalba viešajame LDK gyvenime. LDK rašto kultūros istorijoje gyva šnekamoji lenkų kalba tapo rimta lietuvių kalbos konkurente. Valdantysis politinis LDK elitas, gynęs valstybės savarankiškumą nuo Lenkijos karalystės, nesipriešino lenkų kultūrai, lenkų kalbai, ja bendraudavo su valdovais ir Lenkijos valdančiuoju elitu, nesirūpino viešai platinti lietuvių kalbą, ją įtvirtinti oficialiajame savo valstybės gyvenime. M. Mažvydo duotas impulsas XVI a. viduryje dar nesusilaukė atsako Lietuvoje. Valstybę valdžiusių didikų kalbos politiką XVI a. viduryje lėmė utilitarinis pradas. Jie netapo lietuvių kalbos teisių gynėjais Lietuvos valstybėje.Tačiau iš istorinės kelių šimtmečių perspektyvos matomi ir kiti, ne mažiau reikšmingi, valdančiojo luomo politikos padariniai. Tyrinėtojus tebestebina, kaip neskaitlinga lietuvių tauta sugebėjo ne tik sukurti valstybę, bet ir pasinaudoti didelių kaimyninių tautų įtaka kultūrai ir kalbai bei suformuoti daugiataučio, įvairias tikybas išpažįstančio, LDK bajorų luomo lietuvišką valstybinę savimonę. 1569 m. sudarę uniją su Lenkija, lietuvių ir gudų kilmės LDK bajorai, kalbėdami ir rašydami lenkiškai, vadino save lietuviais, suteikdami tam pavadinimui labai aiškią valstybinę politinę prasmę.Kaip paaiškinti šį istorijos reiškinį? Galbūt atsakymo reikėtų ieškoti šiandien mums dėl šaltinių stokos dar mažai ištirtoje pagoniškosios lietuvių visuomenės ir valstybės struktūroje, kuri, galimas dalykas, buvo stipresnė, labiau išplėtota ir geriau organizuota, nei gali atrodyti iš turimų rekonstrukcijų? Ar iš tiesų visas pagonybės laikotarpis buvo tik didelė Lietuvos kultūros ir elito istorijos spraga? Atsakyti į tai – ateities istorikų reikalas.

6. NAUJOJI VISUOMENĖ XVI AMŽIUJE. Europos naujųjų laikų idėjos, plūstelėjusios į Lietuvą, XVI a. pirmojoje pusėje tiesiogiai palietė tik pačią jos visuomenės viršūnę. Tačiau šio postūmio pakako, kad didelėje, etniniu ir kultūriniu atžvilgiu margoje valstybėje, kurią valdė jos interesų vis mažiau paisantys didieji kunigaikščiai, pradėtų klostytis nauja visuomenė, per trumpą laiką būtų sukurti jos ideologiniai bei teisiniai pamatai. Šių permainų iniciatoriumi tapo veržlus, kuriamojo intelektualinio potencialo neišeikvojęs bajorų elitas.

Bajorijos socialinis ir politinis veržlumas. Kaip veikliausia visuomenės jėga, bajorija anksčiausiai pasirodė politiniame Lietuvos valstybės gyvenime. XV a. antrojoje pusėje, kai Kazimieras Jogailaitis pasinėrė į Lenkijos karalystės reikalus, Lietuvos politikoje iškilo nedidelė, bet gerai organizuota apie Ponų tarybą susitelkusi didikų grupė, pradėjusi konkuruoti su didžiojo kunigaikščio valdžia. XVI a. pirmojoje pusėje politinės veiklos „virusas” išplito visuomenėje, apimdamas daug platesnius vidutinės bei smulkiosios bajorijos sluoksnius. Imlūs naujovėms LDK bajorai, akylai stebėję kaimyninės Lenkijos valdančiojo luomo gyvenimą, netruko įsitikinti, kad jis, to pačio valdovo valdomas, gyvena kur kas laisviau, jam nebegresia valdovų ar diduomenės inicijuotos nepageidaujamos permainos. Mat Lenkijos bajorų teises gina jų reikalavimu 1505 m. priimta konstitucija (vad. Nihil novi), uždraudusi karaliui leisti įstatymus be plačiųjų bajorijos sluoksnių sutikimo. Siekimas išsikovoti tokias pat teises bei laisves kelis dešimtmečius tapo LDK bajorų socialinės elgsenos katalizatoriumi. Dalyvauti visuomenės gyvenime XVI a. pirmojoje pusėje pasidarė ne tik didiko, bet ir eilinio bajoro prestižo reikalu. Vieni iš jų stengėsi patekti į didžiojo kunigaikščio ar įtakingo dignitoriaus aplinką, nors tik stebėtojais pakliūti į seimą, arba gauti kokią nors valstybės tarnybą. Kitų bajorų ilgalaike socialinio aktyvumo išraiška tapo kūrybinė veikla. Eilinių bajorų ir didikų prieštaravimai luomo viduje tik skatino konkurenciją ir abiejų sluoksnių veržlumą.Socialinis ir politinis bajorijos veržlumas veikė ir kitus visuomenės sluoksnius — XVI a. pirmojoje pusėje bajorijos veikiama visa LDK visuomenė keitėsi iš vidaus. Per žemvaldžių dvarus, per jų steigiamas ir globojamas bažnyčias ir mokyklas, įvairiais kitais viešojo gyvenimo kanalais bajorų visuomenės samprata bei jos normos sklido kaime ir mieste.Ekonominį bajorijos aktyvumą XVI a. pirmojoje pusėje išreiškęs siekimas kuo daugiau žemės ūkio produktų gaminti rinkai, iš esmės pakeitė socialinę situaciją kaime. Čia galėjo formuotis naujas, kur kas mobilesnis, ryšius su kitais luomais palaikantis valstiečio gamintojo socialinis sluoksnis. Antra vertus, lažinio-palivarkinio ūkio plėtrą lydėjusi ekonominė ir juridinė prievarta valstiečio asmens atžvilgiu, jo pririšimas prie žemės ir žemvaldžio, taip ir neleido valstiečiams tapti aktyviais lygiaverčiais socialinės bendrijos nariais.Tokiais žmonėmis XVI a. netapo ir LDK miestiečiai. Politinio, ekonominio ir socialinio bajorijos veržlumo protrūkis XVI a. pirmojoje pusėje nustelbė tik pradėjusių stiprėti LDK miestų gyventojų iniciatyvą. Ilgam, beveik 200 metų, miestiečiai visuomenės gyvenime buvo nustumti į bajorijos šešėlį. Neleista klostytis vadinamajam trečiajam luomui, kaip aktyviai visuomeninei jėgai, kuri Vakarų Europoje tapo rimta bajorijos vienvaldystės atsvara. Lietuva nuėjo kitu, vadinamojo bajorų parlamentizmo keliu.Bajorai vyravo ir kultūriniame LDK gyvenime. Bajorija formavo oficialiąją specializuotą institucinę kultūrą. Miestietiškos kultūros elementų bendroje kultūros struktūroje buvo palyginti nedaug, ir jie negalėjo atsverti bajorų kultūros. Neinstitucinę liaudies kultūrą puoselėjo daugiau kaip 90% visų valstybės gyventojų sudarę valstiečiai. Šių dviejų — bajorų institucinės ir ilgaamžėmis tradicijomis grįstos liaudies – kultūrų klodų perimamumas formavo savitą LDK kultūros atmosferą.

Metraščiai ir lietuvių kilmės teorijos — etnopolitinės savimonės išraiška. Povytautinės visuomenės situacija kreipia mus etnopolitinės savimonės apraiškų ieškoti politiškai brandžiausios ir socialiai aktyviausios jėgos — bajorijos elito – ideologijoje.Lietuvos didikai, anksčiausiai, XV a. antrojoje pusėje, tapę opozicine didžiajam kunigaikščiui jėga, XVI a. pradžioje pirmieji suformulavo bajorų luomo interesus išreiškiančią valstybės ir visuomenės koncepciją. Tuo tikslu buvo sudaryti 2 nauji Lietuvos metraščių sąvadai: Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės kronika (vadinamasis Platesnysis arba Vidurinysis sąvadas, rašytas, greičiausiai, prieš 1519 m.) ir Bychovco kronika (vadinamasis Platusis sąvadas, rašytas, greičiausiai, tarp 1519 – 1525 m.).XVI a. pradžios Lietuvos metraščius sudaro perdirbtas bei papildytas XV a. Trumpojo sąvado tekstas bei sukurtos visiškai naujos vadinamosios legendinės dalys, apimančios ankstyviausią Lietuvos istorijos laikotarpį iki Gedimino valdymo, bei istoriniai pasakojimai apie XV a. antrosios pusės — XVI a. įvykius. Šių lietuvių istoriografijos kūrinių autoriai nežinomi. Tačiau daugelis Lietuvos metraščių tyrinėtojų šiandien sutinka su geriausiai argumentuota nuomone, kad tikrieji jų sukūrimo iniciatoriai bei mecenatai buvo Lietuvos didikai, Ponų tarybos nariai, o pats darbas pagal jų užsakymą atliktas Vilniuje didžiojo kunigaikščio dvare. Idėjiniu jo įkvėpėju vadinamas įtakingiausias XVI a. pradžios LDK politikas Albertas Goštautas, o metraščiuose išdėstytoji istorinė ir politinė Lietuvos valstybės koncepcija vertinama, kaip atskleidžianti tuo metu bajorų luomo ideologiją formavusių didikų etnopolitinę brandą.XVI a. pradžios metraštininkai daugiausia rašo apie dvi svarbiausias Lietuvos bajorų visuomenę jaudinusias problemas: vidaus politikos – valdžios pasidalijimą tarp didžiojo kunigaikščio ir bajorijos; užsienio — santykius su kaimyninėmis, Lietuvos valstybei pretenzijų turinčiomis Lenkija, Rusia bei Ordinu. Šioms problemoms spręsti pasirinkta nauja, XV a. vidurio Trumpajame metraščių sąvade (neaprašoma Lietuvos istorijos pradžia) neminima romėniškoji lietuvių kilmės teorija. Šios, tautų kildinimo iš romėnų, teorijos buvo plačiai paplitusios Europos Renesanso istoriografijoje. Buvo žinoma ir lietuvių kilmės iš romėnų versija, bene plačiausiai Europoje pasklidusi Kazimiero Jogailaičio valdymo laikotarpiu XV a. antrojoje pusėje. Ja norėta parodyti šio, didelius politinius užmojus puoselėjusiu, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus garbingą kilmę. Lietuviai buvo viena iš tų Europos tautų, kurią dėl kalbos ir pagoniškų papročių panašumo į lotynų kalbą ir romėnų pagonybę net Lietuvos valstybės ir Gediminaičių dinastijos politiniai priešininkai (pvz., lenkų istorikas J. Dlugošas) pripažino gimininga romėnams. Tačiau šios teorijos panaudojimas legendinėje Lietuvos metraščių dalyje nebuvo vien tik duoklė Renesanso kultūrai. Čia lėmė valdančiosios didikų grupuotės, siekusios teoriškai pagrįsti savo turimą valdžią, politiniai tikslai. Platesniojo sąvado legendinėje dalyje pasakojama, kaip romėnai vadovaujami karvedžio Palemono, imperatoriaus Nerono giminaičio, bėgdami nuo Nerono žiaurumo ir sauvalės, pasiekė Nemuno žiotis ir įsikūrė Lietuvos žemėje (ši istorija iš esmės pakartota ir Bychovco kronikoje, tik joje romėnų atsikraustymo į Lietuvą laikas atkeltas iš Nerono laikų į V a. po Kr. gim.). Iš Palemono sūnaus Kūno palikuonių kilę Lietuvos didieji kunigaikščiai, o iš jo palydos – didikų giminių pradininkai. Iš romėnų kilę bajorai turi teisę valdyti valstybę ir jos gyventojus, kilusius iš senųjų vietos žmonių, tapusių romėnų valdiniais.Ši tipiška naujųjų laikų Europos istoriografijos teorija turėjo pagrįsti lietuvių didikų pretenzijas į tokias pačias kaip didžiųjų kunigaikščių teises į aukščiausią valdžią valstybėje ir bajorų pirmenybę prieš kitus luomus.Iš didikų, kurie priešinosi didžiojo kunigaikščio valdžios stiprėjimui, pozicijų metraščiuose dėstoma ir visa politinė Lietuvos istorija. Analizuojant konkrečius istorinius įvykius (pvz., Aleksandro konfliktą su Ponų taryba) nuosekliai pabrėžiamos luominės didikų teisės ir privilegijos, šlovinama jų valdoma valstybė.Kai pasakojama apie XVI a. pradžioje ypač aktualius Lietuvos ir Lenkijos santykius, pabrėžiama, kad Lietuvos bajorų kilmė yra senesnė ir garbingesnė negu lenkų. Savo senuosius herbus lietuvių bajorai paveldėjo iš protėvių romėnų. Priešingai Lenkijos istoriografijos tradicijai traktuojamas ir 1385 m. Krėvos susitarimas. Bychovco kronikoje jam apibūdinti nevartojamas žodis unija ar jo atitikmuo. Lenkijos magnatai vaizduojami kaip Lietuvos valstybės suverenumo priešininkai, trokštą prisijungti ją prie Lenkijos.Analogiškai, iš Lietuvos valstybinio patriotizmo pozicijų, aiškinamos ir santykių su Maskva aktualiosios peripetijos. Ir šiuo atveju reikšminga lietuvių kilmės iš romėnų teorija, turėjusi pagrįsti garbingą Gediminaičių dinastijos kilmę ir paneigti kaimynų — Ordino, Rusios kronikose bei metraščiuose dėstytas teorijas apie prasčiokišką Gedimino, neva jėga uzurpavusio aukščiausiąją valdžią, kilmę. Versija apie nekunigaikštišką Jogailos ir Vytauto kilmę buvo paskleista Ordino valstybėje po Žalgirio mūšio. Ją perėmė ir politiniais tikslais įvairiai kartojo kaimyninių valstybių kronikos bei metraščiai.Pasisakydami už Lietuvos valstybės savarankiškus santykius su Ordinu, Rusia ir Lenkija, didikų koncepcijos kūrėjai telkė lietuvių bajoriją, naujųjų laikų dvasia žadino jos valstybinį nacionalinį patriotizmą. Kita vertus, XVI a. pradžios metraščiuose nerasime LDK gyventojų ar jų tikybų supriešinimo. Atvirkščiai, juose gerai matyti, kad lietuvių ir gudų kilmės LDK bajorai, ypač elitas, suartėja, klostosi vieninga „politinė tauta”, kurią XVI a. sudarė įvairiakilmiai bei įvairiakalbiai, LDK savo tėvyne ir valstybe laikantys bajorai, vadinęsi lietuviais.XVI a. viduryje į LDK visuomeninę politinę literatūrą atėjo nauja, plačiųjų bajorijos sluoksnių nuotaikų reiškėjų, karta. Ji perėmė ir išplėtojo XVI a. pradžios Lietuvos metraščiuose išdėstytas etnopolitines nuostatas.Tokiu tipišku „politinės tautos”, plačiąja prasme vienijusios visą LDK bajorų luomą, XVI a. vidurio ideologu vadinamas Mykolas Lietuvis (Venclovas Mikalojaitis, lietuvis bajoras nuo Maišiagalos). Istorine pažintine prasme jo veikalas Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius, parašytas lotynų kalba 1550 m. ir dedikuotas valdovui Žygimantui Augustui (nevisas jo tekstas buvo atspausdintas tik 1615 m.) svarbus tuo, kad atskleidžia būdingiausias XVI a. vidurio Lietuvos valstybės visuomeninio, politinio ir kultūrinio gyvenimo tendencijas. Jame parodyta nebe luomo viršūnės – didikų – politinė orientacija, o plačiųjų bajorijos sluoksnių pažiūros iki unijos.Istoriografijoje neretai gana tiesmukiškai supriešinamos XVI a. vidurio Lietuvos didikų ir bajorų (pastarųjų judėjimas dėl savo teisių įtvirtinimo valstybėje Žygimanto Augusto laikais pasiekė apogėjų) pozicijos, jų pažiūros į valstybę ir jos ateities perspektyvas. Didikai vaizduojami kaip nuoseklūs unijos su Lenkija priešininkai ir Lietuvos valstybinio savarankiškumo gynėjai. Vidutiniai ir smulkieji bajorai, atvirkščiai, parodomi kaip visuomenės sluoksnis, troškęs unijos su Lenkija, tikėdamasis išplėsti savo teises bei laisves. Etnopolitinės savimonės elementų paieškos verčia kiek lanksčiau žiūrėti ir to meto Lietuvos vidaus situaciją, bajoriją laikyti ne tik prolenkiškai nusiteikusiu, unijos siekusiu, monolitu. M. Lietuvis ne tik kritikavo Ponų tarybos valdomos Lietuvos valstybės gyvenimo negeroves, kaltino didikus ir aukštuosius dvasininkus, smerkė jų privilegijas, savivalę, teisės pažeidimus bei moralinį pakrikimą. M. Lietuvis valstybės idealas – atgaivinta Vytauto laikų valstybė ir jokiu būdu ne Lietuva, unija sujungta su Lenkija. Autorius siūlo kitokį valstybės modelį negu XVI a. pradžios metraščiai, reikalauja atiduoti visą valdžią stipriam didžiajam kunigaikščiui, kuris remtųsi eiliniais bajorais.Traktate išdėstytas ir savitai išplėtotas iš esmės politinio kryptingumo nepakeitęs lietuvių kilmės iš romėnų teorijos variantas. Tuo metu, kai LDK bajorų visuomenėje jau buvo pradėjusi sklisti šnekamoji lenkų kalba, M. Lietuvis buvo vienas iš tų, kurie siūlė vietoje LDK kanceliarinės slavų kalbos valstybės gyvenime vartoti lotynų kalbą, kaip tikrąją senąją lietuvių kalbą. Visas lietuvių kilmės iš romėnų teorijos panaudojimas liudija autoriaus patriotinius tikslus. Rašydamas apie aktualius to meto vidaus ir tarptautinius santykius, M. Lietuvis Lietuvą stengiasi iškelti, išaukštinti jos valdovus, ypač, jo įsitikinimu, Cezario politinės doktrinos įgyvendintoją kunigaikštį Vytautą, labai vertina lietuvių mitologiją, papročius.Prolietuviška M. Lietuvio, išeivio iš vidutinės lietuvių bajorijos sluoksnio, pozicija dar labiau matyti, kai ji gretinama su to laiko lenkų autorių (pvz., Stanislovo Ožechovskio, Martyno Kromerio) darbais, kuriuose atvirai iš prolenkiškų pozicijų svarstoma LDK inkorporavimo į Lenkijos karalystę klausimas. Ši raštu ir žodžiu vykusi lietuvių ir lenkų bajorijos ideologų kova liudija, kad kasdieniniame valstybės vidaus gyvenime neretai dėl naudos siekę tokių pačių teisių ir laisvių, kokias turėjo kaimyninės Lenkijos bajorija, LDK bajorai XVI a. viduryje dar nebuvo polonizuoti. Greta materialiojo pragmatizmo LDK „politinė tauta” dar tvirtai laikėsi lietuvių valstybingumo tradicijų. Tai įrodo ir lietuvių teisės kodifikavimas XVI a. amžiuje.

Lietuvos Statutai. Teisinės valstybės kūrimas. Teisės būklė povytautinėje LDK visuomenėje nuo XV a. pirmosios pusės vidurio iki XVI a. pradžios smarkiai kito. Greta paprotinės teisės normų atsirado ir išsiplėtojo rašytinė teisė, palietusi įvairias valstybės ir visuomenės gyvenimo sritis. Tačiau teismams ir administracijos įstaigoms iškildavo vis daugiau praktinio darbo sunkumų. Daug nepatogumų atsirasdavo dėl to, kad įstatymai nebuvo kodifikuoti, o išmėtyti įvairių metų privilegijose, didžiojo kunigaikščio ir Ponų tarybos sprendimuose. Tos pačios teisinės normos įvairiose privilegijose neretai buvo skirtingai suformuluotos. Be to, greta visos valstybės privilegijų, buvo ir sričių ar žemių privilegijos, galiojusios tik kurioje nors vienoje valstybės teritorijoje. Taigi valstybėje veikė skirtingi įstatymai.Intensyvėjantis gyvenimas Lietuvos valstybėje vertė surinkti į vieną rinkinį veikiančius įstatymus, juos sutvarkyti ir papildyti, susisteminti ir paskelbti kaip bendrą visos valstybės kodeksą.XVI a. pradžioje Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, labai susirūpinta teisę kodifikuoti, susisteminti jos normas. Vis populiaresnė darėsi valstybės teisės, pakeičiančios paprotinę, papildytą privilegijomis, idėja. Ją kurti skubino ir politinės aplinkybės — Lenkija siekė vis glaudesniais ryšiais susieti abi, vieno valdovo valdomas valstybes ir, galop, LDK inkorporuoti į Karalystę, taip pat vis labiau prolenkiška tampanti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pozicija. LDK savarankiškumo išsaugojimas buvo vienas iš svarbiausių, nors ir nevienintelis, teisės kodifikavimo XVI a. pirmojoje pusėje motyvas. Kurdama teisinius Lietuvos valstybės pamatus, valdančioji lietuvių didikų grupuotė stiprino jos prestižą viduje ir tarptautinėje arenoje. Teisės sritis šiuo atžvilgiu buvo ypač palanki. Teisė buvo ta regiono valstybės visuomeninio gyvenimo sfera, kur įtaka sklido ne iš Lenkijos į LDK, o atvirkščiai; Lenkijos teisės kodifikavimo procesas XVI a. pirmojoje pusėje buvo lėtesnis ir mažiau vaisingas. LDK teisės tyrinėtojai pabrėžia, kad išskirtinis jos kodifikavimo bruožas — dinamiškumas. Per 60 metų (1529 – 1588 m.) LDK 3 kartus buvo tvarkoma ir tobulinama teisės sistema.Teisės istorikai įvairiai supranta ir vertina šį procesą. Vieni į visus 3 Lietuvos Statutus (1529, 1566, 1588 m.) žiūri kaip į vieną teisės paminklą, kiti – kiekvieną iš jų analizuoja atskirai, aiškindami, kad kitaip neatskleidžiami labai dinamiškos epochos bruožai.Rašydami politinę valstybės ir visuomenės istoriją, vadovausimės antruoju principu, nes šiuo atveju, iš tiesų, labai svarbus yra epochos dinamiškumo momentas. Kiekvieno iš trijų Lietuvos Statutų parengimą sąlygojo kitos valstybinio gyvenimo aplinkybės. Aptardami povytautinio laikotarpio LDK visuomenės gyvenimą, remsimės 1529 ir 1566 m. Lietuvos Statutų, medžiaga. 1588 m. Statutas parengtas po unijos sudarymo, kai susidarė kitos istorinės visuomenės gyvenimo aplinkybės.LDK teisės kodifikavimo idėja viešai buvo paskelbta dar pačioje XVI a. pradžioje. 1501 m. didysis kunigaikštis Aleksandras, suteikdamas Voluinės žemei privilegiją, nurodė, kad ji galios tol, kol bus sudarytas bendras visos LDK statutas. 1522 m. buvo parengtas pirmasis Lietuvos Statuto projektas, o 1529 m. rugsėjo 29 d. jis įsigaliojo. Kas buvo I Lietuvos Statuto teksto autorius — tebediskutuojama. Tačiau niekas neginčija svarbiausio dalyko, kad XVI a. 3-iajame dešimtmetyje LDK teisė buvo kodifikuojama Ponų tarybos iniciatyva, kanclerio Alberto Goštauto sutelktų žmonių pastangomis. Neišliko ir autentiško I Lietuvos Statuto teksto, nebuvo jis ir atspausdintas, o plito rankraštiniais nuorašais, rašytais originalo, t. y. LDK kanceliarine slavų kalba arba lotyniškais, o po unijos ir lenkiškais vertimais.Šis pirmasis kodifikuotas LDK teisės paminklas apima visą sunormintą ligtolinę Lietuvoje veikusią paprotinę ir rašytinę teisę. Matyti, kad I Lietuvos Statute panaudota Renesanso kultūrai taip būdinga Romos teisė. Taip pat žinoma, kad jo tekstą rengė ir 2 lietuvių kilmės kanonų ir Romos teisės daktarai – Jurgis Taliatas iš Eišiškių ir Vaclovas Čirka, palyginti gerai išmanę to laiko teisės mokslą ir LDK teismų praktiką.Paskelbus 1529 m. Lietuvos Statutą, LDK teisės kodifikavimas nesibaigė. 1529 m. Statutas tapo tik pirmuoju žingsniu siekiant politinio kompromiso su bajorija. Juo įteisintoji LDK valstybinė ir visuomeninė santvarka vadovaujantį vaidmenį politiniame gyvenime dar garantavo didikams. Ponų tarybai pavyko kuriam laikui stabilizuoti vidaus padėtį ir toliau kontroliuoti politinį gyvenimą. Tačiau valstybės vidaus situacijai keičiantis, formuojantis bajorų parlamentarizmo sistemai, kuri pamažu keitė didikų oligarchijos viešpatavimą, tapo būtina iš esmės peržiūrėti principines 1529 m. Statuto nuostatas. Todėl, praėjus vos 15 metų, 1544 m., vėliau 1547 m. seimuose didikai ir bajorai reikalavo parengti naują Statutą. Didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis iš principo sutiko. Tačiau tik 1551 m. seime Vilniuje Žygimantas Augustas, pasitaręs su Ponų taryba, sudarė komisiją iš l0 asmenų (5 katalikų ir 5 stačiatikių) naujam Statuto projektui rengti. Komisijos nariais buvo paskirti aukšti dvasininkai, Ponų tarybos nariai, bajorijos atstovai bei Vilniaus miesto vaitas. Ne visų jų pavardės šiandien žinomos. Bet ir tų, kurie žinomi, pakanka, kad paaiškėtų komisijos formavimo principai. Sudarant ją, stengtasi derinti jos narių aukštas valstybines pareigas, visuomeninį prestižą ir kompetenciją. Antai komisijos narys Žemaičių vyskupas Jonas Domanovskis buvo studijavęs teisę Italijoje, o kaip Ponų tarybos narys, turėjo ir nemenką praktinį teisinio darbo LDK patirtį. Kitas komisijos narys Povilas Ostrovickis, bajoras nuo Ašmenos, Vilniaus vaivados vadovaujamo pilies teismo teisėjas, buvo tipiškas XVI a. pirmosios pusės bajorijos siekių reiškėjas, gerai žinojęs LDK teismų praktiką. Vilniaus vaitas ir didžiojo kunigaikščio sekretorius Augustinas Rotundas buvo vienas labiausiai išsimokslinusių to meto Lietuvos žmonių, humanistinės kultūros atstovas Lietuvoje, prolie-tuviškos politinės orientacijos visuomenės veikėjas, apie 1560 m. parašytosios Lietuvos istorijos (ištisas tekstas neišliko) autorius, literatas. A. Rotundas išvertė į lotynų kalbą LDK kanceliarine slavų kalba rašytą 1566 m. Lietuvos Statutą.A. Rotundas ir Žemaičių kapitulos kanauninkas ispanas Petras Roizijus (Pedro Ruiz de Moroz), Padujos ir Bolonijos universitetų auklėtinis, Romos teisės daktaras, buvo puikūs teisės mokslo specialistai ir, matyt, atliko didžiausią darbą rengdami II Lietuvos Statuto tekstą.Šis Statutas buvo galutinai parengtas ir seimo aprobuotas 1565 – 1566 m., o 1566 m. kovo ll d. įsigaliojo. Jo teksto originalas nėra žinomas. Jis nebuvo atspausdintas, naudotasi jo originalo nuorašais, t. y. tekstais LDK kanceliarine slavų kalba bei vertimais į lotynų ir lenkų kalbas.Tiek pagal apimtį, tiek pagal kodifikavimo techniką bei sistemą 1566 m. Lietuvos Statutas buvo gerokai pranašesnis už pagrindinį jo šaltinį – 1529 m. Lietuvos Statutą. II Lietuvos Statutui būdingas juridinės minties aiškumas ir sistemingumas liudija puikų jo rengėjų profesinį, teorinį ir praktinį dalyko išmanymą.Visuomenine politine prasme 1566 m. Lietuvos Statutas, skirtingai nuo 1529 m. Statuto, atspindėjusio didikų ideologiją, rodo įsigalinčio valstybėje viso bajorų luomo arba besiklostančios „politinės tautos” pozicijas. Pagal 1566 m. Lietuvos Statutą aukščiausios teisės Lietuvos valstybėje priklauso bajorų luomui (tai dar nebuvo užfiksuota 1529 m. Lietuvos Statute). Todėl reikia sutikti su nuomone, kad nuo 1566 m. Statuto įgyvendinimo prasideda ne tik naujas Lietuvos teisės istorijos laikotarpis, bet kartu formaliai prasideda ir bajorų viešpatavimo Lietuvos valstybėje epocha.Žinant LDK „politinės tautos” etnopolitines nuostatas XVI a. viduryje, kyla klausimas, kodėl vis dėlto 1569 m. buvo sudaryta unija su Lenkija. Atsakymo tenka ieškoti praktinės politikos sferoje.

V. LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS POLITINĖ ISTORIJA IKI LIUBLINO UNIJOS

1. GEDIMINAIČIAI VIRSTA JOGAILAIČIAIS. 1386 m. Lenkijoje prasidėjo 186-erių metų Jogailaičių istorija, kada Lietuvos didysis kunigaikštis, Gedimino anūkas Jogaila tapo Lenkijos karaliumi, o vėliau, XV a. 3-iajame dešimtmetyje jo sūnui Vladislovui buvo pripažinta teisė paveldėti sostą. Tais pačiais 1386 m. LDK prasidėjo sudėtingas vertybių transformacijos procesas, daugiau kaip per 100 metų lietuviška Gediminaičių dinastija virto prolenkiškos orientacijos Jogailaičiais. Jogailai išvykus karaliauti į Lenkiją, jo tėvoninėje valdoje LDK, kurios aukščiausiuoju valdovu nominaliai jis ir liko, reali valdžia buvo sutelkta kito Gedimino anūko Vytauto rankose. Todėl tuo metu, kai Lenkijoje klostėsi nauja Jogailaičių dinastija, stiprėjo (net ir Vytautui mirus) senoji lietuvių Gediminaičių dinastija. Po Vytauto mirties Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą užėmė dar vienas Gedimino anūkas — Švitrigaila, vykdęs tradicinę dinastijos politiką.

Švitrigaila – Lietuvos didysis kunigaikštis. 1430 m. spalio 27 d. nelauktai mirus Vytautui, kai Vilniuje dar tebebuvo nemaža į karūnavimo ceremoniją sukviestų svečių, tarp jų ir Jogaila bei Lenkijos magnatai, susidarė nauja ir gana kebli politinė situacija. Lietuvos valstybė atsidūrė tarp Vytauto palikimo, Lenkijos ir dinastijos interesų.Vytautas mirė, nepalikęs nei sosto įpėdinio, nei testamento. Tai leido labai įvairiai interpretuoti paskutinę jo valią. Vienintelė Vytauto duktė Sofija, ištekėjusi už Maskvos kunigaikščio, našlavo, augindama Maskvos kunigaikštystės sosto įpėdinį. Lietuvoje nebuvo iki galo susiklosčiusių teisinių sosto paveldėjimo tradicijų. Aukščiausioji valdžia juridiškai tebepriklausė Jogailai. Tai ne kartą buvo patvirtinta Vytautui valdant LDK ir Lenkijos susitarimais. Iš gyvų likusių Gediminaičių dauguma gyveno LDK gudų žemėse, buvo stačiatikiai ir negalėjo pretenduoti į katalikiškos Lietuvos valstybės didžiojo kunigaikščio sostą. Dinastijoje, be Jogailos, buvo du realūs pretendentai katalikai: Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis, turėjęs sūnų Mykolą, ir Jogailos brolis Švitrigaila, 1430 m. dar nesukūręs šeimos.Į LDK vidaus reikalus labai kišosi bei stengėsi daryti įtaką Jogailai Z. Olesnickio vadovaujama Lenkijos didikų aktyvi politinė grupuotė, siekusi LDK visiškai inkorporuoti į Karalystę.Tačiau Vytauto laikais išugdytas savarankiškumo ir atskirumo nuo Lenkijos išsaugojimo siekis XV a. pirmojoje pusėje Lietuvos visuomenėje buvo toks stiprus, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą galėjo užimti tik lietuvių Gediminaičių dinastijos atstovas, jos valstybingumo tradicijų tęsėjas. Tad nereikia stebėtis, kad 1430 m. rudenį lemiamą žodį tarė Lietuvos didikai ir bajorija. Nepaklusę Jogailai, kaip aukščiausiajam valdovui, nepaisydami 1413 m. Horodlės susitarimų straipsnio, numatančio dviejų valstybių — Lenkijos ir LDK — bendrą sutarimą renkant valdovą, įveikę egzistavusią tam tikrą politinę LDK katalikų ir stačiatikių priešpriešą, jie Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu nedelsdami paskelbė Švitrigailą. Jogaila ir Lenkijos politikai apie tai sužinojo jau po laiko.Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžios perdavimo Švitrigailai visos aplinkybės nėra iki galo išaiškintos. Šaltiniuose ir literatūroje prieštaringai aiškinama juridinę pirmumo teisę turėjusio Jogailos pozicija. Vieni tvirtina, kad jis nieko nežinojęs apie ruošiamą akciją ir pats norėjęs valdyti LDK, kiti įrodinėja, kad Jogaila paskyręs Švitrigailą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir atsiuntęs jam valdžios simbolį — žiedą.Abejonių šioje istorijoje nekelia svarbiausias dalykas — rezultatas. Lietuvos bajorija XV a. pirmojoje pusėje dar kartą viešai ir ryžtingai pademonstravo to meto Europai, kad LDK yra suvereni valstybė ir jos valdymas nepriklauso nuo Lenkijos karaliaus ar Valstybės tarybos. Pabrėždamas tai, Lietuvos didysis kunigaikštis Švitrigaila kreipėsi į imperatorių Zigmantą Liuksemburgą, prašydamas atsiųsti jam Vytautui skirtąją Lenkijoje sulaikytąją karaliaus karūną. Jogailai teko tik pripažinti įvykusį faktą: tą jis ir padarė 1430 m. lapkričio 7 d. dokumente oficialiai pavadinęs Švitrigailą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.Visiškai kitokia, atvirai priešiška, buvo daugelio įtakingų Lenkijos politikų reakcija. 1431 m. pradžioje kilo didelis konfliktas tarp Jogailos ir jam opozicinių Lenkijos valstybės tarybos narių, reikalavusių pripažinti LDK priklausomybę nuo Lenkijos. Vasario mėn. Lenkijos bajorų suvažiavimo Sandomire dalyviai apkaltino Jogailą, kad jis savavališkai perdavė Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžią broliui Švitrigailai, nepaisydamas, kad LDK yra neatskiriama Lenkijos karalystės teritorija ir niekas neturi teisės disponuoti jos sostu be Lenkijos valstybės tarybos sutikimo. Siūlyta net atimti sostą iš paties Jogailos. Galop, ginčą mėginta spręsti kompromisu. Lenkijos bajorai sutiko pripažinti Švitrigailą Lietuvos didžiuoju kunigakščiu, bet pareikalavo, kad jis oficialiai kreiptųsi į Jogailą, kaip aukščiausiąjį valdovą, prašydamas suteikti jam įgaliojimą valdyti LDK vietininko teisėmis.Švitrigaila kategoriškai atsisakė vykdyti bet kokias Lenkijos jam iškeltas sąlygas, pareikšdamas, kad jis nieko neprašysiąs teisės valdyti Lietuvos valstybę, kuri yra teisėta jo tėvonija.Vėlyvą 1430 m. rudenį tapo aišku, kad karas tarp buvusių nesenų sąjungininkių, Žalgirio mūšio lauke bendromis jėgomis įveikusių vieną galingiausių Europos kariuomenių, neišvengiamas.LDK santykius su Lenkija po Vytauto mirties komplikavo dar ir senas, nuo Gedimino laikų trukęs teritorinis ginčas dėl turtingų Podolės ir Voluinės žemių, kurias nuo 1411 m. pagal susitarimą su Jogaila Vytautas turėjo teisę valdyti iki gyvos galvos. Pirmieji LDK ir Lenkijos kariniai susidūrimai ir įvyko Podolėje, Lenkijai pabandžius jėga užimti kai kurias šios žemės pilis. 1431 m. pradžioje įvykusio Sandomiro suvažiavimo nutarimai, kuriais siekta apriboti Švitrigailos teises valdyti LDK, tik pagreitino įvykius.Švitrigaila, ryžtingai atmetęs visas Lenkijos pretenzijas, pradėjo telkti plačią antilenkišką koaliciją. Dalyvauti joje Lietuvos didysis kunigaikštis kvietė visus, konfliktavusius su Lenkija — imperatorių Zigmantą, Ordiną, Moldavijos valdovą, totorius, rusų žemių kunigaikščius ir kitus. Tačiau daugiausia dėmesio skirta Ordinui. LDK valdovas ryžosi įgyvendinti Vytauto po Žalgirio mūšio suformuluotą politikos principą — pasinaudoti Ordinu kaip svarbiausia jėga LDK valstybiniam savarankiškumui ir teritoriniam vientisumui ginti.1431 m. birželio mėn. Skirsnemunėje LDK sudarė su Ordinu karinės sąjungos sutartį. Ši sąjunga ir Ordino kariuomenės įsiveržimas į Lenkijos teritoriją ne tik paskatino greitai nutraukti karo veiksmus, bet ir sukūrė naują politinę situaciją.1431 m. rugsėjo l d. Čartoriske LDK ir sąjungininkės sudarė 2 metų paliaubų sutartį su Lenkija. Istorikai tebesvarsto, kodėl Švitrigaila sutiko sudaryti šias ilgalaikes, iš esmės Lenkijai naudingas paliaubas. Įvairiai aiškinama bei vertinama ir bendra karinė bei politinė 1431—1432 m. situacija, LDK ir Lenkijos jėgų santykis, turėjęs reikšmės ne tik paliaubų sudarymui, bet ir 1432 m. sąmokslui prieš Švitrigailą. Vieni rašo apie Švitrigailos turėtą didelę karinę persvarą, nes Lenkija buvo priversta vienu metu kariauti su LDK, Ordino ir Moldavijos karinėmis pajėgomis. Kiti tvirtina, kad karas su Lenkija LDK buvęs pavojingas, o Švitrigaila buvo nuverstas, kai jo kariuomenė buvo sumušta, lenkai veržėsi į Voluinę, o jo sąjungininką Vokiečių ordiną paklupdė šiame kare Lenkiją rėmę čekų husitai. Treti atsakymo ieško 1432 m. balandžio mėn. įvykusio Sieradzo suvažiavimo sprendimuose, kuriais Lenkija, kaip ir Vytauto laikais, pripažino, nors ir laikinai, LDK valstybinį atskirumą. Švitrigaila iki gyvos galvos buvo pripažintas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu su sąlyga, kad po jo mirties LDK atiteks vienam iš Jogailos sūnų.Abejonių nekelia tik faktas, kad 1431 m. paliaubos ir pusiniai 1432 m. Sieradzo suvažiavimo nutarimai LDK ir Lenkijos santykių problemos neišsprendė. Karas, tapęs diplomatiniu, tęsėsi toliau. Lenkija ieškojo būdų sukiršinti LDK bajoriją ir Švitrigailą. Taip būtų galima pakeisti Lietuvos didįjį kunigaikštį kitu, Lenkijos politikai parankesniu. Švitrigaila ir toliau atkakliai laikėsi sąjungos su Ordinu stiprinimo taktikos, vertindamas ją kaip patikimiausią priemonę atremti Lenkijos pretenzijas į LDK. Tolesni įvykiai liudija, kad pirmąjį XV a. 4-ojo dešimtmečio diplomatinio karo etapą laimėjo Lenkija. Jai pavyko palyginti grejtai sutelkti Švitrigailai opozicinę Lietuvos didikų grupuotę, kuri ryžosi daryti valstybės perversmą.

Valstybės perversmas. Žygimantas Kestutaitis – Lietuvos didysis kunigaikštis. 1432 m. naktį iš rugpjūčio 31 d. į rugsėjo l d. Švitrigailą ir jo palydą, nakvojusius Ašmenoje, užpuolė Žygimanto Kestutaičio vadovaujami sąmokslininkai. Perversmo scenarijus buvo paprastas ir aiškus. Jį įvykdė formaliai teisėtas Vytauto įpėdinis – jo brolis Žygimantas. Padėtį po perversmo sukomplikavo tik tai, kad Švitrigailai pavyko pabėgti ir įsitvirtinti Polocke. Valstybė suskilo į dvi konfrontuojančias stovyklas, kurioms vadovavo du Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais besiskelbią valdovai. Žygimanto Kestutaičio valdžioje atsidūrė visa Lietuva su Vilniumi bei Žemaitija, taip pat Palenkė, Gardinas, Brestas, Minskas. LDK slavų teritorijos – Polockas, Vitebskas, Smolenskas, Kijevas, Voluinė, rytinė Podolė – liko ištikimos Švitrigailai. Naujas vidaus karas tarp Gediminaičių tapo neišvengiamas.Povytautinės LDK istorikai, vertindami 1432 m. susiklosčiusią situaciją, bandė atsakyti į 2 svarbiausius klausimus: 1) ar galėjo Žygimantas Kestutaitis, kuris anksčiau negarsėjo kaip žymus Lietuvos politikas, nereiškęs pretenzijų į Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžią nei brolio Vytauto valdymo laikais, nei jam mirus, kada buvo renkamas Švitrigaila, staiga tapti valstybės perversmo įkvėpėju? 2) kokios LDK visuomenės jėgos rėmė jį ir kodėl? Mat šaltiniuose nėra kalbama apie kokį nors didesnį LDK visuomenės nepasitenkinimą Švitrigailos valdymu. Atvirkščiai, Švitrigailos nuostata priešintis Lenkijos pretenzijoms į LDK buvo aiškiai remiama. Opoziciją sudarė tik grupė Vytauto laikais iškeltų aukštų valstybės pareigūnų, daugiausia lietuvių kilmės katalikų, kurie buvo nepatenkinti, kad keliami ir proteguojami nauji žmonės, dažnai stačiatikiai iš rytinių LDK žemių, rėmę Švitrigailą dar jo kovų su Vytautu ir Jogaila laikais, kad mėginama valstybėje sulyginti stačiatikių ir katalikų teises. Iki perversmo opozicija aktyviai neveikė prieš Švitrigailą.Visi, neretai prieštaringi, šio įvykio aiškinimai istoriografijoje tik pabrėžia, kad 1432 m. valstybės perversmas LDK tebėra istorinė lygtis su keliais nežinomaisiais. Rimčiausiai argumentuota yra interpretacija, kad tikrieji perversmo iniciatoriai bei organizatoriai buvo apie Z. Olesnickį susitelkę Lenkijos politikai, siekę LDK visiškai inkorporuoti į Karalystę ir sugebėję pasinaudoti vidiniais LDK visuomenės prieštaravimais. Švitrigailos vykdyta LDK valstybinio savarankiškumo gynimo ir stiprinimo politika bei pastangos konsoliduoti bajorų luomą trukdė jiems pasinaudoti Vytauto mirtimi, Jogailos senatve bei jo sūnų mažametyste ir įgyvendinti savo planus. Z. Olesnickio grupuotės žmogui, Lenkijos bajorui Laurynui Zarembai, anksčiau ne kartą buvojusiam LDK, pažinojusiam didžiuosius kunigaikščius ir jų dvariškius bei žinojusiam bajorų visuomenės nuotaikas, pavyko per trumpą laiką suburti apie Žygimantą Kęstutaitį neskaitlingą, bet ryžtingą sąmokslininkų grupę.1432 m. prasidėjo 8-erius metus trukęs Žygimanto Kestutaičio valdymas. Šis labai trumpas istorinis laikotarpis smarkiai veikė visą tolesnę LDK raidą. Taip teigti galima išanalizavus reikšmingiausius tris to meto valstybėje nutikusius įvykius.1432 m. spalio 15 d. Gardine Žygimantas Kestutaitis pasirašė su Z. Olesnickio vadovaujamais Lenkijos pasiuntiniais susitarimą, kuriuo pripažino, kad jis gavęs iki gyvos valdyti LDK iš aukščiausiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos tomis pačiomis teisėmis kaip valdė Vytautas. Kartu Žygimantas pasižadėjo niekada nebesiekti Lietuvos karaliaus karūnos. Po jo mirties LDK turėjo atitekti Jogailai, jo įpėdiniams ir Lenkijos karalystei. Tiktai Trakai buvo palikti Žygimanto sūnui Mykolui arba kitiems teisėtiems įpėdiniams, tačiau čia pat pabrėžta, kad jie turės paklusti Jogailai, jo įpėdiniams ir Lenkijos karalystei. 1432 m. Gardino sutartimi buvo atsisakyta Vytauto iškovotų ir 1413 m. Horodlės aktuose užfiksuotų LDK suvereniteto juridinių garantijų. LDK ir Lenkijos santykiai vėl tapo tokie kaip ir XIV a. ir XVa. sandūroje.Gardino sutartis suvaržė Lietuvos didžiojo kunigaikščio teises vykdyti užsienio politiką. Žygimantas paskelbė naikinąs visas su bet kuo jo ar Švitrigailos vardu sudarytas Jogailai žalingas sutartis, visų pirma, 1431 m. Skirsnemunės sutartį su Ordinu. Naujasis Lietuvos valstybės valdovas pasižadėjo remti Jogailą ir Lenkiją prieš visus jos priešus, taip pat ir prieš Ordiną, į kurį, kovodamas prieš Lenkijos ekspansiją į LDK, po Žalgirio mūšio orientavosi Vytautas, vėliau Švitrigaila. Ginčytinose Podolės ir Voluinės žemėse 1432 m. susitarimu Lenkijai padaryta teritorinių nuolaidų.1432 m. Gardino sutartį patvirtino Vilniaus ir Lucko vyskupai, keletas kunigaikščių, keliolika didikų ir bajorų. Z. Olesnickis Lenkijos karaliaus Jogailos vardu Žygimantą Kęstutaitį paskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. 1433 m. sausio 3 d. Jogaila ir Lenkijos Valstybės taryba patvirtino Gardino sutartį ir įsipareigojo remti Žygimantą kare prieš Švitrigailą. Taip Žygimantas Kęstutaitis, iškeltas į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą Lenkijos didikams remiant, buvo priverstas iš esmės pakeisti Vytauto ir Švitrigailos politikos kursą.Atrodytų, kad 1432 m. Gardino sutartimi Lenkijos politikams pavyko pasiekti geidžiamą tikslą — sutvirtinti savo įtaką LDK. Bet tyrinėtojai atkreipia dėmesį į daugkartinį sutarties tvirtinimą. Per 8-erius valdymo metus Žygimantas Kęstutaitis, Lenkijos pusei reikalaujant, net 4 kartus — 1433, 1434, 1437 ir 1439 m. — buvo priverstas patvirtinti Gardino sutartį. Šitoks Lenkijos spaudimas Žygimantui liudija, kaip ji vertino ir brangino šį aktą, leidusį tvirtesniais saitais pririšti LDK prie Lenkijos karalystės. Kita vertus, galima manyti, kad 1432 m. Gardino sutartis taip ir liko popieriuje, teisiniu deklaratyviu aktu, teorine galimybe, o ne politine gyvenimo realija. Tai ir vertė Lenkijos politikus reikalauti ją patvirtinti vėl ir vėl.Šią prielaidą patvirtina ir visa tolesnė dviejų valstybių santykių raida: net ir daug kartų pakartota Gardino sutartis netapo veiksmingesnė. LDK vidaus gyvenimas ėjo sava, nuo Lenkijos nepriklausiusia vaga.Reikšmingiausiu valstybės ateičiai ir aptariamojo laikotarpio vidaus gyvenimui dokumentu tapo 1434 m. gegužės 6 d. Žygimanto Kęstutaičio privilegija LDK bajorams. Šiuo aktu buvo pratęstas Vytauto pradėtasis darbas – stiprinami besiklostančio bajorų luomo pamatai, stabilizuotas jų ekonominis bei socialinis statusas valstybėje, o tai paskatino LDK bajorijos politinį aktyvumą.Trečiasis išsikirtinis politinis Žygimanto Kęstutaičio valdymo įvykis – 1435 m. rugsėjo l d. Ukmergės (Pabaisko, Šventosios) mūšis.Po dvejus metus kraštą niokojusių karo veiksmų tarp Švitrigailos ir Žygimanto 1435 m. dviejų Gediminaičių kariuomenės susitiko lemiamose kautynėse. Pabaisko mūšyje Lenkijos remiamo Žygimanto Kęstutaičio kariuomenė pasiekė pergalę ne tik prieš varžovą dėl didžiojo kunigaikščio valdžios, bet ir sutriuškino Švitrigailos sąjungininką Livonijos ordiną. 1435 m. Livonijos ordino pralaimėjimas pagal padarinius prilygo Žalgirio mūšiui. Ordino kariuomenė buvo sunaikinta, žuvo jo magistras, į nelaisvę pateko daugumas vyresniųjų riterių ir svečių, buvo pakirsti Vokiečių ordino Livonijos atšakos egzistencijos pagrindai.1435 m. gruodžio 31 d. buvo sudaryta Bresto (Kujavijoje) taika, kurią patvirtino iš vienos pusės Lenkijos karalius Vladislovas III ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis, iš kitos – Vokiečių ordino didysis magistras Paulius Rusdorfas, atstovavęs Ordino valdoms Prūsijoje, Livonijoje ir Vokietijoje. Bresto taikos sutartimi Ordinas įsipareigojo neberemti Švitrigailos, nesikišti į LDK vidaus reikalus, Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu pripažinti tik tą, kuris bus išrinktas su Lenkijos karaliaus ir Valstybės tarybos sutikimu. Abi pusės įsipareigojo, kad joks valdovas, net popiežius ar imperatorius, tos sutarties neprivers sulaužyti. Bresto taikos sutartimi LDK ir Lenkijos sienos su Ordinu buvo paliktos tokios, kokias nustatė 1422 m. Melno taika. Sutarties sąlygose užfiksuota nuostata, kad palaikydamas santykius su LDK ir Lenkija, Ordinas yra nepriklausomas nuo universaliųjų jį rėmusių jėgų — popiežiaus ir imperatoriaus. Vadinasi, jis pats neteko teisės skelbtis misionieriumi ir ateityje nebedrįso atvirai laužyti Bresto taikos.Po Ukmergės mūšio toliau kovoti dėl Lietuvos didžiojo kunigaikščio sosto nebepajėgė ir Švitrigaila. Per porą metų netekęs daugumos savo šalininkų net ilgiausiai jį rėmusiose pietinėse LDK srityse, jis buvo priverstas pasitraukti. 1437 m. rugsėjo l d. aktu Švitrigaila net pažadėjo ištikimybę Lenkijai, ir taip išplėtė jos galimybes kištis į LDK vidaus reikalus.Masinis LDK slavų teritorijų bajorijos atsimetimas nuo varžovo bei nekorektiška 1437 m. Lenkijos sutartis su Švitrigaila sutvirtino Žygimanto Kęstutaičio pozicijas ir paskatino ryžtis tvirtesnei bei savarankiškesnei politikai, mėginti net atsiriboti nuo Lenkijos. Tačiau, Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą užėmęs po valstybės perversmo, kurį inspiravo ir organizavo Lenkijos magnatai, Žygimantas Kęstutaitis buvo priverstas iki gyvenimo pabaigos laviruoti ir deklaruoti ištikimybę Lenkijai.Lauktų rezultatų nedavė ir Žygimanto vidaus politika. Pasidavimas politinei Lenkijos įtakai valdymo pradžioje, teritoriniai praradimai Podolėje ir Voluinėje, vidaus karas su Švitrigaila, neleido Žygimantui sutelkti LDK visuomenę, stabilizuoti padėtį. Galų gale buvo surengtas sąmokslas ir jis pats nužudytas.Aptariant pirmojo dešimtmečio po Vytauto mirties LDK politinio gyvenimo pergales ir praradimus, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad praradimų būta daugiau. Atsinaujino kova dinastijos viduje dėl valdžios, Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžia susilpnėjo, smuko jos autoritetas valstybės viduje ir tarptautiniu mastu, nepavyko atsiriboti nuo Lenkijos įtakos. Atvirkščiai, 1432 m. Gardino sutartimi ir vėlesniais ją patvirtinančiais aktais šie saitai bent teisiškai buvo sutvirtinti, sukurtas tam tikras juridinis pagrindas Lenkijos politikams ateityje kalbėti apie LDK nuo 1432 m. kaip integralią Lenkijos karalystės teritoriją.Bet, kaip parodė Lietuvos valstybės ateitis, minėtieji negatyvūs veiksniai netapo lemiantys. LDK visuomenė sutvirtino ir išplėtojo pozityviuosius pradus. Valstybės valdžią pamažu perėmė XV a. pirmojoje pusėje ekonomiškai sutvirtėjus bei politiškai subrendęs LDK bajorų luomo elitas – didikai ir jų valdžios organu tapusi Lietuvos didžiojo kunigaikščio taryba. Politinės iniciatyvos perėjimas į didikų rankas kompensavo didžiojo kunigaikščio valdžios nuosmukio neigiamus padarinius, o jų nuostatą ginti ir tvirtinti savarankišką LDK valstybingumą daugiau kaip 100 metų atitolino naują Lenkijos politikų mėginimą inkorporuoti LDK.

Kazimieras Jogailaitis-Lietuvos didysis kunigaikštis 1440 – 1447 m. 1440 m. kovo 20 d. naujo perversmo auka tapo Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis. Jį Trakuose nužudžiusių sąmokslininkų, kuriems vadovavo kunigaikštis Ivanas Čartoriskis, rėmėjai bei jų tikslai nėra iki gali išaiškinti ir istorikų interpretuojami įvairiai. Diskusijų nekelia tik šios akcijos padariniai, kurie ir buvo istoriškai svarbiausi.Sąmokslu prieš Žygimantą pasinaudojo ne tiesioginiai jo vykdytojai, o kita politinė LDK grupuotė, kurią sudarė tokie įtakingi to meto didikai, kaip Žemaitijos seniūnas Jonas Kęsgailą, Vilniaus vyskupas Motiejus, Alšėnų kunigaikštis Jurgis ir kiti. Politiniu vadovu ir šios grupės organizatoriumi tapo buvęs Smolensko vietininkas, Žygimanto atšauktas, Jonas Goštautas.Motyvuodama savo pasirinkimą baime, kad valstybėje galimas keršto protrūkis ir net naujas vidaus karas, J. Goštauto grupuotė neparėmė nei jau 1430-1432 m. valdžiusio Švitrigailos, nei nužudytojo kunigaikščio sūnaus Mykolo Žygimantaičio kandidatūrų. Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostas buvo pasiūlytas su LDK politiniu gyvenimu iki tol nesusijusiam 1434 m. mirusio Jogailos jaunesniajam sūnui Kazimierui.Kazimieras Jogailaitis, 13 metų jaunuolis, 1440 m. dar tebegyveno vyresniojo brolio, Lenkijos karaliaus Vladislovo III, dvare laukdamas savo vietos didžiojoje politikoje. Karalius ir po Jogailos mirties greta mažamečio valdovo didžiulę valdžią įgijusi Valstybės taryba, užsiėmę Vengrijos sosto reikalais, sutiko išleisti Kazimierą į LDK. Tačiau su viena griežta sąlyga – Kazimieras galėjo vykti ne kaip pilnateisis didysis kunigaikštis, o tik kaip Lenkijos karaliaus paskirtas laikinasis vietininkas.Su tokiomis instrukcijomis bei didele Lenkijos didikų ir bajorų palyda jaunasis Kazimieras išvyko į protėvių kraštą. Vilniuje jo laukė pirmas rimtas politiko išbandymas – pasiūlymas užimti Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą, nepaisant Lenkijos karaliaus ir valstybės tarybos valios.1440 m. birželio 29 d. žengtas lemtingas žingsnis – Vilniaus katedroje Kazimieras Jogailaitis buvo paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Šiuo aktu valdantysis Lietuvos elitas dar kartą pademonstravo politinę valią ir deklaravo LDK suverenumą.Išrinkus Kazimierą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu be Lenkijos karaliaus ir seimo žinios bei pritarimo, neteko galios visi Žygimanto Kęstutaičio susitarimai su Lenkija. Todėl kai kurie istorikai Kazimiero atėjimą į valdžią LDK vadina net valstybės perversmu. Nuo 1440 m. LDK su Lenkijos karalyste vėl siejo tik abi valstybes valdanti Gediminiačių-Jogailaičių dinastija. Lietuvos valstybė grįžo Jogailos palikuoniui, bet ne Lenkijos karalystei, o su tuo ir negalėjo susitaikyti Lenkijos magnatai. 1440 m. viduryje prasidėjo naujas Lietuvos valstybės suverenumo tvirtinimo laikotarpis. Aktyviausia kuriamąja LDK politinio gyvenimo jėga tapo Lietuvos didikai, ėmęsi atsakomybės už jų protėvių sukurtos valstybės likimą.Kazimiero paskelbimą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Lenkijos valdantysis elitas sutiko priešiškai, būta net raginimų griebtis kraštutinės priemonės – karinės jėgos prieš LDK. Tačiau tam nebuvo juridinio pagrindo, nes naujasis Lietuvos didysis kunigaikštis buvo teisėtas lietuviškos Gediminaičių dinastijos atstovas, mirusio Lietuvos aukščiausiojo kunigaikščio titulą turėjusio Jogailos sūnaus ir valdančiojo Lenkijos karaliaus Vladislovo III brolis. Jono Goštauto grupuotės pasirinkimas juridiškai buvo nepriekaištingas.Šis pasirinkimas pasiteisino ir politiškai. Realią valdžią LDK savo rankose sutelkė greta jaunojo valdovo vis didesnę įtaką įgyjanti didžiojo kunigaikščio taryba. XV a. viduryje ji nuosekliai gynė Lietuvos valstybės savarankiškumą. Jos nariais nuo Vytauto laikų buvo įtakingiausi Lietuvos didikai bei aukštieji katalikų bažnyčios dvasininkai. Kazimiero valdymo pradžioje tikruoju netituluotu valstybės vadovu tapo žymiausias to meto Lietuvos politikas, Trakų, vėliau Vilniaus vaivada Jonas Goštautas. Šis gana pastovios sudėties valstybinės valdžios organas, paveldėjęs ir išplėtęs senosios didžiojo kunigaikščio tarybos funkcijas bei perimantis vis daugiau valdovo valdžios grandžių, vykdęs administracijos, teismo ir įstatymdavystės funkcijas, XV a. 5-ajame dešimtmetyje pradėtas vadinti Ponų taryba. Per visą ilgą 52 metus trukusį Kazimiero valdymą Ponų tarybos nariais būdavo žymiausių Lietuvos didikų šeimų — Goštautų, Kęsgailų, Radvilų, Mantigirdavičių, Manvydų, Sakavičių – žmonės. Jų sūnūs paveldėdavo ne tik tėvų žemės valdas ir kitą turtą, bet ir aukščiausias valstybės tarnybas.Ponų tarybai pavyko įvairiais kompromisais sužlugdyti Mykolo Žygimantaičio, Švitrigailos ir kitų pretendentų mėginimus kovoti dėl Lietuvos didžiojo kunigaikščio sosto. Daugiausia laimėta Žemaitijoje. Jos gyventojai 1441 m. sukilo prieš Kazimierą ir jo valdžią rėmusį seniūną Mykolą Kęsgailą. Žemaičiai istoriškai siedinę savo prisijungimą prie LDK su Vytauto valdymu, reikalavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą gražinti Kęstučio giminės palikuoniui Mykolui Žygimantaičiui. Derybomis ir 1441 m. Kazimiero privilegija, patvirtinusia bei išplėtusią Žemaitijos savivaldos teises ir laisves, pavyko išvengti pavojingo karinio konflikto Lietuvos valstybės branduolyje.Visa savo politika LDK didikai XV a. viduryje pademonstravo dar Vytauto laikais suformuotą politinį brandumą ir aiškią Lietuvos valstybingumo išsaugojimo, atsiribojimo nuo Lenkijos nuostatą. Ketverius metus LDK buvo visiškai nutraukusi valstybinius saitus su Lenkijos karalyste.Situacija pasikeitė 1444 m., lapkričio mėn. mūšyje su turkais prie Varnos žuvus Lenkijos karaliui Vladislovui III. Jo brolis Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis liko vienintelis tiesioginis Lenkijos sosto paveldėtojas. Lenkijos politikai vėl ėmė viltis per dinastinį ryšį atkurti ankstesnėmis sutartimis deklaruotus unijos nuostatomis grįstus dviejų valstybių santykius.1445 m. pradžioje Lenkijos seimo sprendimu Valstybės taryba pareikalavo, kad Kazimieras grįžtų į Lenkiją ir perimtų aukščiausiąją valdžią. LDK Ponų taryba į šį ultimatyvų kvietimą atsakė neigiamai. Pats Kazimieras pasirinko delsimo, atsargaus kompromiso ieškojimo kelią. Jis neatsisakė įpėdinystės teisių į Lenkijos sostą, bet atsisakė tuoj pat užimti jį, nes siūlomos sąlygos žeidė jo valdomos LDK interesus. Kazimieras, Lietuvos valdančiojo elito remiamas, reikalavo tėvo Jogailos palikimo su sąlyga, kad Lenkija pakviestų jį, kaip kitos suverenios valstybės valdovą ir besąlygiškai pripažintų jo teisę likti Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.Ginčas dėl Lenkijos karaliaus sosto užėmimo procedūros truko trejetą metų. Visą tą laiką susitikinėjo dviejų valstybių delegacijos, vyko ilgos bevaisės derybos.Lenkijos atstovai remdamiesi 1432 m. Žygimanto Kęstutaičio aktu, ilgą laiką mėgino traktuoti Kazimierą, kaip Lenkijos karaliaus vietininką LDK. Lietuvos didikai gindami valstybės suverenumą, labiausiai bijojo prarasti atskirą nuo Lenkijos valdovą. Kazimierui vis labiau linkstant priimti siūlomą Lenkijos karaliaus karūną, Lietuvoje buvo svarstoma net galimybė išrinkti kitą Lietuvos didįjį kunigaikštį, kuris būtų visiškai nesusijęs su Lenkijos karalyste. Toks kandidatas buvo siūlomas Gediminaičių giminės atstovas Algirdo anūkas Jurgis Lengvenaitis.Atrodė, kad abiems pusėms priimtino sprendimo taip ir nepavyks rasti. 1446 m. Piotrkovo seimo sprendimu, pakartotinai pasiūlius sostą Kazimierui, nauju Lenkijos karaliumi buvo išrinktas Mazovijos kunigaikštis Boleslovas. Tiesa, su išlyga, kad jo išrinkimas įsigalios tik tuo atveju, jei Kazimieras dar kartą atsisakys siūlomo sosto. Kaip diplomatinio spaudimo priemonę Lenkijai reikia vertinti LDK delegacijos pasiuntimą pas Ordino magistrą su pasiūlymu atnaujinti 1431 m. Švitrigailos ir Rusdorfo sudarytą sąjungos sutartį, nukreiptą prieš Lenkiją.Abiems pusėms darant spaudimą, Lenkijos politikų derybos su Kazimieru tęsėsi iki 1446 m. pabaigos. Jas laimėjo LDK Ponų tarybos remiamas Kazimieras. Lenkijos magnatų nuostatai, kad jie turi teisę nevaržomai disponuoti karalystės sostu, Kazimieras priešino ir apgynė dinastijos teisę jį paveldėti.LDK didikai, suprasdami, kad Lenkijos valdantieji sluoksniai, naudodamiesi Kazimieru ir dinastiniais ryšiais, vėl sieks LDK prijungti prie Karalystės, pasirūpino, kad valdovas įsipareigotų garantuoti LDK atskirumą. Teisiškai tie įsipareigojimai buvo užfiksuoti 1447 m. gegužės 2 d. Kazimiero privilegijoje. Šiuo aktu Kazimieras pažadėjo išlaikyti tokias LDK sienas, kokios buvo Vytauto laikais, t. y. su.Voluinės ir Podolės žemėmis.Nemažiau svarbus buvo privilegijoje užrašytas didžiojo kunigaikščio įsipareigojimas, kad teisė gauti žemės valdas ir valstybines tarnybas LDK nebus suteikiama užsieniečiams, ja naudotis galės tik LDK bajorai (indigenai). Taigi ši privilegijos nuostata turėjo apsaugoti nuo galimo Lenkijos bajorijos kišimosi į Lietuvos valstybės vidaus gyvenimą.1447 m. privilegija dar kartą išplėtusi LDK bajorų luomo ekonomines ir socialines teises, dar labiau suvaržė, finansiškai ir politiškai apribojo didžiojo kunigaikščio valdžią. Nuo Vytauto laikų dalindami bajorams didžiojo kunigaikščio domeno žemes ir jose gyvenusius valstiečius, Lietuvos valdovai darėsi ekonomiškai ir politiškai vis labiau priklausomi nuo bajorų luomo.Kai šis aktas vertinamas iš istorinės perspektyvos, matyti jo poveikio LDK gyvenimui prieštaringumas. 1447 m. Kazimiero privilegija, kai valdė bendras valdovas, juridiškai garantavo LDK teritorinį vientisumą ir valstybinį atskirumą nuo Lenkijos. Kita vertus, buvo išplėstas socialinis pamatas LDK ir Lenkijos bajorams suartėti, o tai turėjo padėti LDK bajorų visuomenėje plisti unijos idėjai.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės suverenumo ir Jogailaičių idėjos sankirta. Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis, 1447 m. birželio 25 d. Krokuvoje vainikuotas Lenkijos karaliumi, atsidūrė tarp prieštaringų politinių jėgų. Atkurtąjį dinastinį dviejų valstybių ryšį abi pusės traktavo skirtingai.Lenkijos magnatai ir bajorija tikėjosi, kad už paramą naujajam valdovui pavyks išsireikalauti naujų luominių privilegijų bei prijungti LDK Podolės ir Voluinės žemes, svarbiausia, įgyvendinti nuo XIV a. pabaigos puoselėtą LDK sujungimo su Lenkijos karalyste planą.LDK, priešingai, tolydžio stiprėjo tos didikų politinės grupuotės įtaka, kuri siekė išsaugoti Lietuvos valstybės savarankiškumą. Ponų taryba, kurią rėmė LDK bajorų visuomenė, nenorėjusi atnaujinti dinastinę sąjungą su Lenkija, buvo pasirengusi net nušalinti Kazimierą ir išsirinkti atskirą Lietuvos didįjį kunigaikštį, jei tik iškiltų pavojus Lietuvos valstybės suverenumui bei teritoriniam vientisumui.Laikui bėgant, ši LDK ir Lenkijos interesų priešprieša tik stiprėjo, darė įtaką valdovo elgesiui. Dinastiniams ir Lenkijos karalystės reikalams Kazimieras turėjo skirti vis daugiau dėmesio. 1447 – 1492 m. valdovas vis mažiau rūpinosi LDK problemomis.Istoriografijoje ši situacija aiškinama gana įvairiai ir prieštaringai. Lietuvos valstybės istorijai svarbus naujas valdovo požiūris į LDK. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdžią patikėjęs Ponų tarybai, Kazimieras nesugebėjo spręsti ir tarptautinių jos problemų, kurios darėsi vis sudėtingesnės.Visų pirma tai pasakytina apie LDK santykius su Maskvos kunigaikštyste. 1449 m. sudaręs su Maskva „amžinąją taiką”, pasidalijęs į įtakos sferas tuo metu dar savarankiškas Naugardo ir Pskovo respublikas, Tverės bei Riazanės kunigaikštystes, Kazimieras visą XV a. antrąją pusę nebesiėmė ryžtingesnių priemonių stiprėjančios ir agresyvėjančios kaimyninės valstybės grėsmei sumažinti. 1449 m. sutartis vertinama kaip didelis diplomatinis LDK rytų politikos pralaimėjimas. Kazimieras, 1454 – 1466 m. užsiėmęs Trylikos metų karo tarp Lenkijos ir Vokiečių ordino, o vėliau Čekijos bei Vengrijos sostų reikalais, neįstengė sustabdyti Maskvos ekspansijos į LDK įtakos zonoje buvusias rytinio padienio rusų žemes. Ivanas III (1462 – 1505 m.) nepaisė 1449 m. Kazimiero ir Vasilijaus II sudarytos „amžinosios taikos” sutartojo pasidalijimo įtakos sferomis, nesilaikė susitarimo nesikišti į viena kitos vidaus reikalus. XV a. 7–8-ajame dešimtmetyje prisijungęs didžiąją dalį išlikusių savarankiškų rusų kunigaikštysčių, Maskvos didysis kunigaikštis pradėjo prisijunginėti LDK slavų žemes. Nors Kazimiero laikais dar pavyko išvengti didelio karinio konflikto su Maskva, ir LDK rytinės sienos, nuo Vytauto laikų ėjusios Okos ir Ugros upėmis, nepakito, įtampa nuolat didėjo. Nuo 1487 m. tarp LDK ir Rusios vyko nuolatiniai pasienio konfliktai.Kazimieras dėjo nemažai pastangų, tačiau jam nepavyko išvengti neigiamų padarinių, kuriuos sukėlė XV a. antrojoje pusėje totorių visuomenėje įvykę pasikeitimai. Suskilus Aukso ordai, Rytų ir Vidurio Europos valstybių santykius ėmė labai veikti Krymo chanatas, kurio valdovas Mengli Girėjus 1468 m. sudarė sąjungą su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Ivanu III. 1475 m. turkų Osmanų imperijai užėmus pietinį Krymo krantą, Mengli Girėjus tapo turkų sultono vasalu, ir totoriai pradėjo aktyviai dalyvauti turkų žygiuose į LDK valdomas pietines žemes, nusiaubdavo Kijevą, Lucką, Brestą, Podolę, pasiekdavo net Naugarduką ir Nesvyžių, kartais pavojingai priartėdami prie Vilniaus. Kazimiero laikais LDK neįstengė sustabdyti turkų ir totorių antpuolių, ir Juodosios jūros pakrantės sritys atsidūrė Osmanų imperijos valdžioje.LDK Ponų taryba, be valdovo negalėdama laisvai tvarkyti svarbiausių užsienio politikos reikalų, XV a. 8-9-ajame dešimtmetyje vis įsakmiau reikalavo, kad Kazimieras nuolat reziduotų Vilniuje arba perleistų didžiojo kunigaikščio įgaliojimus sūnui Jonui Albrechtui. Kai kuriose LDK srityse kildavo maištai, net mėginta sąmokslu nušalinti Kazimierą. Greta senųjų pretendentų į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą – Švitrigailos ir Mykolo Žygimantaičio (abu mirė 1452 m.) – iškilo nauja jėga, Kijevą valdžiusi Gediminaičių dinastijos Algirdaičių atšaka, kunigaikščiai Olelkaičiai, 1481 m. mėginę įvykdyti perversmą ir užgrobti valdžią. Nors valdyti šias, viena kitai priešiškas valstybes buvo sudėtinga, Kazimieras nepaisė jam daromo spaudimo ir iki gyvenimo pabaigos 1492 m. valdė abi valstybes. Taip jis elgėsi dėl kelių priežasčių. Svarbiausia iš jų — XV a. antrojoje pusėje pakitusi tradicinių Gediminaičių-Jogailaičių dinastinių vertybių samprata. Jogaila Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą vertino kaip tėvoninę dinastijos atramą, stiprinusią jo pačio ir jo įpėdinių, konkuruojančių dėl Lenkijos karalystės karūnos, pozicijas, bei kaip svarbią papildomą karaliaus valdžios suverenumo garantiją. Su tokia nuostata į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą atsisėdo Jogailos sūnus Kazimieras, tačiau, laikui bėgant, ji pakito.Kazimieras baigė dinastijos istoriją: Gediminaičiai virto Jogailaičiais. Jis buvo paskutinis Lietuvos didysis kunigaikštis, dar nenutraukęs saitų su lietuvių Gediminaičių dinastijos tradicija. Dar jaunuolis atvykęs į Vilnių, Kazimieras brendo kaip valdovas ir politikas, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvare buvo mokomas lietuvių kalbos ir papročių. Pirmųjų valdymo metų emocinė atmosfera ir praktinis patyrimas veikė ne tik jo asmeninius santykius su Lietuvos didikais, bet ir politinius sprendimus: tai geriausiai parodė ginčas su Lenkijos magnatais dėl karaliaus sosto užėmimo sąlygų ir jo padariniai LDK. Antra vertus, Kazimieras buvo pirmasis Jogailos palikuonis, valdęs Lietuvos valstybę ir palikęs joje Jogailaičių dinastijos įpėdinius. Kazimiero vaikai, tarp jų būsimieji Lietuvos didieji kunigaikščiai Aleksandras ir Žygimantas Senasis bei XVII a. pirmojoje pusėje šventuoju kanonizuotas ir Lietuvos globėju paskelbtas Kazimieras, kaip asmenybės ir politikai augo, brendo Lenkijoje. Tarp garsių jų auklėtojų buvo ir Lenkijos istorikas Jonas Dlugošas, garsėjęs savo antipatijomis Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui ir viskam, kas Jogailos dinastijoje buvo lietuviška, savo istoriniuose darbuose sukūręs ir paleidęs į pasaulį ne vieną Gediminaičius menkinančią legendą.XV a. antrojoje pusėje skaitlinga Jogailaičių dinastija, susigiminiavusi su garsiausiomis ir galingiausiomis Europos monarchų giminėmis, Lenkijos valdančiojo elito remiama, puoselėjo grandiozinį planą sukurti Vidurio ir Pietryčių Europoje didžiulę jų valdomų valstybių sąjungą. XX a. istoriografija šį ambicingą projektą pavadino Jogailaičių idėja. Kazimieras, jo sūnūs Vladislovas (Čekijos karalius 1471 – 1516 m., Vengrijos karalius 1490 – 1516 m.), Jonas Albrechtas (Lenkijos karalius 1492 – 1501 m.), Aleksandras (Lietuvos didysis kunigaikštis 1492 – 1501 m. ir Lenkijos karalius 1501 – 1506 m.), Žygimantas Senasis (Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius 1506 – 1548 m.), anūkai Liudvikas (Čekijos ir Vengrijos karalius 1516 – 1526 m.) ir Žygimantas Augustas (Lietuvos didysis kunigaikštis 1529 – 1572 m. ir Lenkijos karalius nuo 1530 m., realiu abiejų valstybių valdovu tapęs 1548 m., mirus tėvui Žygimantui Senajam) praktiniais veiksmais stengėsi įgyvendinti Jogailaičių idėją. Arčiausiai trokštamo tikslo Jogailaičiai buvo 1471 – 1526 m., kada vienu metu jie valdė 4 regiono valstybes – LDK, Lenkiją, Čekiją ir Vengriją. Tačiau 1526 m. pralaimėtas Mohačo mūšis su turkais, kuriame žuvo Kazimiero anūkas Liudvikas, iš esmės pakeitė situaciją. Didžioji dalis Vengrijos karalystės atsidūrė Turkijos valdžioje, mažesnioji Vengrijos dalis ir Čekija atiteko Habsburgų dinastijai. LDK sujungimas su Lenkijos karalyste tapo Jogailaičių idėjos pagrindu. Tai įgyvendino Jogailaičių dinastijos ir Lenkijos karalystės politinių interesų atstovas LDK soste paskutinis Jogailaitis Žygimantas Augustas, 1569 m. pasirašęs Liublino unijos aktą. Ištaigingas, XVI a. Europos Renesanso dvasia alsavęs, Žygimanto Augusto, nebemokėjusio lietuvių kalbos ir nesidomėjusio protėvių tautos kultūra, karališkasis dvaras Vilniuje tapo LDK elito polonizacijos centru.Ir šiandien istorikai tebediskuotuoja, kaip atsitiko, kad per XVII – XVIII a. polonizacijos (kultūros prasme) stipriai paveikta LDK bajorija iki pat XX a. išsaugojo politinę Lietuvos valstybingumo sampratą. Šio istorinio fenomeno šaknys glūdi ir Kazimiero epochos LDK bajorų luomo istorijoje.Per ilgą, net 52 metus trukusį, neramų ir įtemptą Kazimiero valdymo laikotarpį LDK vidaus gyvenime įvyko esminių pokyčių. XV a. antrojoje pusėje, Europos viduramžių epochos saulėlydyje, LDK pasibaigė vieni visuomenės bei valstybės raidos procesai ir išryškėjo nauji, lėmę jos likimą naujaisiais laikais. Kazimierui valdant, buvo galutinai pakirstas LDK pietinėse žemėse išlikusių Algirdo palikuonių — Voluinėje Švitrigailos, Kijeve Olelkaičių — separatizmas, sumišęs su pretenzijomis į centrinę valdžią. LDK pakraščių žemės — Polockas, Vitebskas, Smolenskas, Kijevas, taip pat Žemaitija – tvarkėsi pagal valdovo suteiktas privilegijas, leidžiančias joms vidaus reikalus tvarkyti iš dalies savarankiškai ir kartu tvirtai susiejančias jas su LDK branduoliu.Kartu su teritorine valstybės centralizacija buvo stiprinamos valdymo struktūros. Kazimiero laikais greta Ponų tarybos susiklostė centrinės valstybinės valdžios organų struktūra, įvairių pareigybių funkcijos. 1468 m. LDK teritorijoje įsigalėjus pirmajam teisės normų rinkiniui (XIX a. jis pavadintas Kazimiero teisynu), buvo pradėtas teisės kodifikavimas.Kazimierui pripažinus LDK valstybiniuose vidaus reikaluose Ponų tarybos viršenybę ir nuolat reziduojant Lenkijoje, įsivyravo asmeninės monarcho galios apribojimo tendencija. Lietuvos didysis kunigaikštis tapo ne tik realiai, bet ir juridiškai nuo Ponų tarybos valios priklausomu jos sprendinių vykdytoju.Povytautiniu laikotarpiu susiklostę nauji didžiojo kunigaikščio santykiai su didikais ir bajorija liudija, kad skirtingai nuo kitų Europos monarchijų, vykstant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės centralizacijai, monarcho valdžia ne stiprėjo, o atvirkščiai – silpnėjo. Neįsivyravo Vytauto laikais išryškėjusi tendencija valdžią telkti didžiojo kunigaikščio rankose.Kazimiero laikais pastebimas dar vienas naujas besiformuojąs LDK visuomenės raidos bruožas – didėjo plačiųjų bajorijos sluoksnių politinis aktyvumas. Bajorai, XV a. antrojoje pusėje sparčiai pradėję iš karių virsti žemvaldžiais, reikalavo, kad valdovas ir didikai suteiktų vis daugiau ne tik ekonominių, teisinių ir politinių teisių ir privilegijų valstybėje. Juos vis labiau viliojo anksčiau susiklostęs Lenkijos karalystės bajorų laisvių modelis.Politiškai sąmonėjanti bajorija ėmė suvokti seimo, kaip luominės valstybės institucijos, svarbą. XV a. antrojoje pusėje vis dažniau svarbiausieji LDK vidaus ir užsienio politikos reikalai būdavo svarstomi visos valstybės seimuose. Tiesa, dar nebuvo susiklosčiusi atstovavimo seime tvarka, ir bajorija juose neturėjo sprendžiamojo balso, kaip didikai. Tačiau, gilindamiesi į valstybės reikalus dažniausiai tik kaip stebėtojai, bajorai brendo kaip nauja savarankiška politinė jėga. Ši aptariamuoju laikotarpiu tik pradėjusi ryškėti tendencija tikruosius vaisius subrandino XVI amžiuje.

Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tarp Maskvos ir Lenkijos. 1492 m. mirė Kazimieras Jogailaitis, ilgiausiai valdęs ir bene menkiausiai Lietuvoje žinomas LDK valdovas, iki šiol taip ir nepatraukęs bent kiek didesnio Lietuvos istorikų dėmesio.1492 m. liepos 30 d. LDK Ponų taryba, seimui Vilniuje pritarus, Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbė Kazimiero sūnų Aleksandrą. Tai padaryta nepaisant Lenkijos magnatų raginimo laikytis susitarimų rinkti vieną, abiems valstybėms bendrą valdovą bei išsaugoti personalinę uniją. Lenkijos karaliumi 1492 m. rugpjūčio 27 d. buvo išrinktas kitas Kazimiero sūnus Jonas Albrechtas.Pasirinkęs Aleksandrą, valdantysis Lietuvos valstybės elitas tikėjosi, kad tokiu, jau anksčiau išbandytu, būdu pavyks sutvirtinti LDK savarankiškumą, apsaugoti nuo Lenkijos įtakos. Naujojo valdovo valdymo pradžia šia prasme atrodė iš tiesų daug žadanti.1492 m. rugpjūčio 6 d. Aleksandras paskelbė privilegiją, kurioje pakartojo ir patvirtino visas anksčiau didžiųjų kunigaikščių suteiktas LDK bajorams teises ir privilegijas bei jas išplėtė. Ponų tarybai buvo suteikta teisė kontroliuoti ir tvarkyti valstybės finansus, tarybos nariams dalyvauti su sprendžiamojo balso teise, kai skirstomos naujos pareigybės ir turtai, ginti bajorų teises, jei į jas kėsintųsi didysis kunigaikštis. Užsienio politikos reikalus tvarkyti Aleksandras įsipareigojo tik su Ponų tarybos žinia ir pritarimu.1492 m. privilegija, nustačiusi iš esmės naują didžiojo kunigaikščio valdžios ir LDK Ponų tarybos santykį, dar labiau apribojo asmeninę monarcho valdžią, paversdama jį valdančiojo elito valios vykdytoju soste.Keletą pirmųjų valdymo metų Aleksandras vykdė šiuos savo įsipareigojimus, LDK vidaus ir užsienio politiką solidariai derino su Ponų taryba. Tuo metu pradėtos tvarkyti ir pagal Europos modelį modernizuoti svarbiausios valstybės vidaus gyvenimo grandys. Aleksandro pastangos stiprinti valstybę davė neblogų rezultatų. Atrodė, kad XV a. pabaigoje valdančioji LDK didikų grupuotė pasiekė savo tikslą – išsirinkusi atskirą valdovą, atsiribojo nuo Lenkijos ir savo rankose sutelkė visą realią valstybės valdžią. Tačiau greitai šios iliuzijos ėmė sklaidytis. 1499 m. Aleksandro ir Lenkijos karaliaus Jono Albrechto sutartimi buvo numatyta ateityje ir vėl derinti dviejų valstybių veiksmus, renkant naują valdovą. Tikrieji politiniai Aleksandro tikslai ir siekiai atsiskleidė 1501 m. mirus Lenkijos karaliui Jonui Albrechtui. Jis, kaip velionio brolis, tapo vienu realiausių pretendentų į renkamą Lenkijos karalystės sostą. Būtų galima tvirtinti, kad susiklostė tipiška, iš ankstesnių laikų dviejų valstybių istorijoje žinoma situacija. Tačiau Aleksandro pozicija rodo naują, anksčiau dinastijai nebūdingą, jo, kaip LDK valdovo, vertybinę orientaciją.Aleksandras pirmasis iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, tapdamas Lenkijos karaliumi, sutiko atsisakyti dinastijos tėvoninių teisių į LDK. 1501 m. spalio 23 d. Melniko aktu buvo deklaruota, kad Lenkijos karalystė ir LDK susijungia į vieną valstybę, kurią valdo bendrai išrinktas karalius, šaukiamas bendras seimas, yra viena kariuomenė ir bendra pinigų sistema. Pirmą kartą LDK susitarimo su Lenkija dokumente nebuvo numatyta, kad Lietuvos didysis kunigaikštis bus renkamas atskirai. Nors ir buvo nustatyta, kad bendrai išrinktas valdovas tituluosis ne tik Lenkijos karaliumi, bet ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, bet iš tikrųjų pirmiausia jis turėjo būti Lenkijos valdovu.1501 m. Melniko aktą galima pavadinti Jogailaičių dinastijos politine užduotimi Aleksandrui. Jis turėjo pajungti LDK naujiems Jogailaičių dinastiniams planams. Įgyvendinti šios užduoties Aleksandrui taip ir nepavyko. 1501 m. Melniko susitarimas, kurį parėmė tik nedidelė grupė Lietuvos politikų, niekada nebuvo LDK seimo patvirtintas, neįsigaliojo ir liko tik deklaracija.Aleksandrui teko spręsti sudėtingus užsienio politikos uždavinius. Jis paveldėjo valstybę, atsidūrusią tarp dviejų dinamiškų ekspansyvių slavų jėgų – tarp Lenkijos karalystės ir Maskvos didžiosios kunigaikštystės, pretendavusių viešpatauti didžiuliame Vidurio ir Rytų Europos regione.Vytauto proanūkis, Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas III, vedęs paskutiniojo Bizantijos imperatoriaus dukterėčią Sofiją, kaip teisėtas tėvų sosto įpėdinis, perėmė Bizantijos imperatorių herbą — dvigalvį erelį — ir 1485 m. pasiskelbė „visos Rusios valdovu”, o 1493 m. pirmą kartą pavartojo šį titulą, raštu kreipdamasis į LDK. Ivano III dvare buvo sukurta teorija, skelbusi, kad Maskva iš Konstantinopolio paveldėjo stačiatikių pasaulio centro teises ir pareigas. Tad nenuostabu, kad Aleksandro valdymo pradžia paženklinta 1493 m. karu su Maskva. 1494 m. vasario 7 d. su Ivanu III sudarytoje taikos sutartyje minimos pirmosios LDK prarastos teritorijos rytuose – Maskvai atiteko Viazmos kunigaikštystė ir nemaža teritorija Okos aukštupio baseine.Aleksandras, Ponų tarybos ir ypač LDK rusų žemių bajorijos raginamas, mėgino stabilizuoti dviejų valstybių santykius 1495 m. politinėmis vedybomis su Ivano III dukterimi Elena. Vedybų politika nepasiteisino. Atvirkščiai, jos tik sukomplikavo situaciją valstybės viduje. Ivanas III, ištekinęs dukterį už kataliko ir uždraudęs jai priimti vyro tikybą, susikūrė legalią galimybę nuolat kaltinti Lietuvos didįjį kunigaikštį religinės tolerancijos stoka, kiršinti LDK stačiatikius ir destabilizuoti vidaus padėtį.1499 m. Jogailaičiai – Aleksandro broliai, Lenkijos karalius Jonas Albrechtas bei Čekijos ir Vengrijos valdovas Vladislovas — sudarė sąjungos sutartį kovai su turkais. Tikėtasi, kad Lietuvos didysis kunigaikštis parems brolius ir prisijungs prie šios sutarties. Tačiau pasinaudoti šia situacija sugebėjo Maskvos valdovas Ivanas III, atnaujinęs karą prieš jam nepasiruošusią LDK, kuri negalėjo tikėtis turkų reikalais užimtos Lenkijos paramos. Karo metu Maskvos kariuomenė veržėsi gilyn į LDK teritoriją, užėmė Oršą, 3 kartus buvo apgulusi Smolenską, puolė Vitebską. 1503 m. paliaubų sutartimi Maskvai atiteko Černigovas, Severėnų Naugardas, Starodubas ir Okos pakrančių žemės. Maskvos valstybės siena vakaruose pasiekė Dnepro upę.Pietines LDK žemes – Kijevą, Podolę, Voluinę – iki pat Aleksandro mirties 1506 m. niokojo totoriai.Prasidėjęs karas su Maskva rytuose, nuolatinė turkų ir totorių puolimų grėsmė pietuose darė įtaką LDK ir Lenkijos santykiams. Nuo XV a. pabaigos jie tapo neatsiejami nuo LDK Rusios konflikto plėtotės. Antra verta, karinės LDK paramos reikėjo ir Lenkijai, kurios valdas vis stipriau puolė turkai ir totoriai. Abipusis suinteresuotumas bendrai gintis sudarė palankesnes prielaidas LDK ir Lenkijos valstybių sąjungos idėjai rutuliotis.Aleksandro laikais LDK valdantysis elitas, įvertinęs nepalankią tarptautinę savo valstybės padėtį, iš dalies atsisakė atviro priešiškumo Lenkijai politikos. Visuomenėje pamažu pradėjo formuotis nauja nuostata, kad būtina suartėti su bendro valdovo valdoma kaimynine Lenkijos karalyste. Atsirado tokių didikų ir bajorų, kurie rėmė jau nebe Ponų tarybos vykdytą savarankiškos Gediminaičių Lietuvos valstybės stiprinimo programą, o Jogailaičių dinastiją ir jos idėją sukurti galingą Lenkijos monarchiją, kurioje LDK žemės būtų patikimiau apsaugotos nuo priešų.Nuo XV a. pabaigos vyko šių dviejų visuomeninių jėgų kova. Ją atspindi pastangos sudaryti naują Lietuvos ir Lenkijos susitarimą – 1499 m. Vilniaus bei 1501 m. Melniko aktai. 1499 m. sutartis išreiškė Ponų tarybos poziciją, kad Lietuvai gali būti priimtina tik dviejų savarankiškų lygiateisių valstybių – partnerių sąjunga, kuriai atstovautų bendras valdovas. 1501 m. Melnike Aleksandrą parėmė tik keliolika LDK didikų, Jogailaičių valstybės idėjos šalininkų. Jų pozicija XVI a. pradžioje dar nesusilaukė platesnio LDK visuomenės pritarimo. Daugelis Ponų tarybos narių ir bajorai, vadovaujami pripažintų savo lyderių, Vilniaus vaivados ir LDK kanclerio Mikalojaus Radvilos, Žemaitijos seniūno Stanislovo Kęsgailos, Žemaičių vyskupo Martyno, Naugarduko vietininko Alberto Goštauto, 1505 m. LDK Bresto seime atmetė šią valstybės savarankiškumą ribojusią sutartį. LDK ir toliau liko atskira valstybė, turinti su Lenkija tik bendrą valdovą.

2. LUOMINĖS VALSTYBĖS KŪRIMAS. LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS UNIJA SU LENKIJA. 1506 m. prasidėjo paskutinis ir bene prieštaringiausias senosios Lietuvos monarchijos gyvavimo laikotarpis, pasibaigęs 1569 m. unija su Lenkija. Per 6 dešimtmečius LDK visuomenės dvasinė ir materialinė kultūra plačiąja prasme pasiekė gerų rezultatų ir kūrybinių aukštumų. Tuo pačiu metu ta pati visuomenė nesugebėjo suvaldyti sudėtingų, neretai išorės jėgų jai primestų politinio gyvenimo procesų.Kodėl taip atsitiko? Į šį klausimą labai įvairiai atsako didžiulė šio laikotarpio LDK istorijai skirta istoriografija. Nepolemizuodami su jos dažnai kontroversiškais teiginiais bei išvadomis, plačiau aptarsime, mūsų manymu, Lietuvos valstybės ateities perspektyvas nulėmusią 1506 – 1569 m. vidaus ir užsienio politiką.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ponų taryba ir dinastinė didžiojo kunigaikščio politika. Mirus įpėdinio nepalikusiam Aleksandrui, LDK Ponų taryba 1506 m. spalio 20 d. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbė jo brolį Žygimantą Senąjį. 1506 m. gruodžio 8 d. Žygimantas Senasis buvo išrinktas ir Lenkijos karaliumi. Susiklostė panaši kaip ankstesniais laikais situacija. LDK Ponų taryba nebe pirmą kartą pabrėždama, kad ji savarankiškai valdo Lietuvos valstybę ir sprendžia jos likimą, išsirinko atskirą nuo Lenkijos didįjį kunigaikštį. Lenkijos vadovaujantysis elitas taip pat tradicinėmis priemonėmis stengėsi išlaikyti dvi valstybes siejusį ryšį – bendrą valdovą. Žygimantas Senasis, nepažeisdamas susiklosčiusių santykių su LDK didikais ir bajorija, sosto užėmimo proga 1506 m. gruodžio 7 d. suteikė bajorų luomo ir Ponų tarybos teises tvirtinančią bei išplečiančią privilegiją. Atrodė, kad LDK naujasis valdovas tęs XV a. antrojoje pusėje susiklosčiusį vidaus politikos kursą, didelę veikimo laisvę paliks Ponų tarybai. Tačiau laikas parodė išryškėjusius ir naujus vidaus politikos bruožus.Žygimanto Senojo valdymo laikotarpiu Jogailaičiai vis labiau vėlėsi į sunkią kovą su Habsburgais dėl dominavimo Vidurio Europoje. Tai vertė kiek įmanoma išnaudoti LDK ir Lenkijos turimas galimybes. Tada ir buvo grįžta prie minties, kad dinastija turi užsitikrinti sau teisę paveldėti LDK ir Lenkijos sostus ir bajorų elito nekontroliuojamą varyti savo politiką.1520 m. gimus sūnui Žygimantui Augustui, Žygimantas Senasis ir karalienė Bona Sforca, kuri labai kišosi į to meto politinį gyvenimą, ėmėsi ryžtingų priemonių dinastijos pozicijoms LDK stiprinti. Planuota įpėdinio Žygimanto Augusto valdžioje sutelkti LDK, Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos sostus. Pradėti norėta nuo dinastijos lopšio — Lietuvos valstybės. 1522 m. Žygimantas Senasis pradėjo aktyvią kryptingą veiklą šioje srityje ir jos rezultatų nereikėjo ilgai laukti.1522 m. Žygimantas Augustas buvo pripažintas LDK sosto įpėdiniu, 1529 m. paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, 1530 m. karūnuotas Lenkijos karaliumi. Žygimantui Senajam pavyko įgyvendinti vieną svarbiausių dinastijos tikslų. Ši pergalė prieš Lenkijoje puoselėtą bajorų parlamentarizmo tradiciją rinkti valdovą, Jogailaičiams tapo ypač svarbi 1526 m. netekus Čekijos ir Vengrijos sostų.Dinastinę Žygimanto Senojo politiką parėmė dalis LDK Ponų tarybos narių, tačiau jie turėjo visai kitų tikslų. Kanclerio ir Vilniaus vaivados Albrechto Goštauto vadovaujama Lietuvos didikų grupuotė gerai suprato, kad Jogailaičių idėja iš esmės priešinga Lietuvos valstybės suverenumui, žinojo, kad Žygimantui Senajam, visą gyvenimą praleidusiam Jogailaičių dvaruose Lenkijoje bei Vengrijoje, LDK buvo tik viena iš jo didžiulės monarchijos teritorijų, svarbi politinio žaidimo korta, bet ne protėvių žemė. Ne paslaptis buvo ir to meto diplomatiniuose sluoksniuose, matyt, ne be pagrindo, sklandžiusios kalbos, kad karalius greičiau prarastų dalį Lietuvos ar net ją visą, negu atsisakytų Gdansko. Lietuvos politikai suprato, kad dinastinė Žygimanto Senojo politika, jo atkaklus siekimas Lietuvos didžiojo kunigaikščio sosto sau, o vėliau ir sūnui Žygimantui Augustui, turėjo vieną svarbiausią tikslą — apie Lenkijos karalystės karūną sutelkus visas Jogailaičių valdas, sukurti centralizuotą, dinastijos paveldimai valdomą monarchiją. Skelbdama Žygimantą Augustą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, XVI a. 3-iajame dešimtmetyje Goštauto vadovaujama Ponų taryba tikėjosi, kad LDK turės atskirą savarankišką valdovą. Šių, senosios Gediminaičių monarchijos idėjai ištikimų politikų vardu 1526 m. Vilniaus vyskupas Jonas iš Lietuvos kunigaikščių net siūlė Žygimantui Senajam atsiimti Vytautui skirtąją karūną ir Lietuvos karaliumi karūnuoti sūnų Žygimantą Augustą.

Tuo pat metu LDK politiniuose sluoksniuose vis dažniau buvo keliama ir priešinga mintis, kad reiktų suartėti su Lenkija, siekti kompromisinio susitarimo dėl galimos dviejų valstybių sąjungos, kuri garantuotų Lenkijos paramą karuose su Maskva. Taigi XVI a. pirmojoje pusėje LDK elitas skaidėsi, nevienodai suvokdamas Lietuvos valstybės ateities perspektyvą.XV a. antrojoje pusėje susilpnėjus Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžiai šalies viduje, stiprėjo aukšto rango LDK politikų tarpusavio priešprieša, kuri neretai virsdavo atvira kova dėl valdžios. XVI a. pirmojoje pusėje dėl įtakos Ponų tarybai konfliktavo jos nariai Mikalojus Radvila ir Albrechtas Goštautas, vėliau Albrechtas Goštautas ir Konstantinas Ostrogiškis. Būta ir daugiau smulkesnių priešpriešą didinusių konfliktų.Ryškiausias atviros vidaus politinės kovos LDK pavyzdys buvo Mykolo Glinskio maištas. Kunigaikštis M. Glinskis, Aleksandro laikais įgijęs nemažą įtaką dvare, rėmęs Žygimantas Senojo kandidatūrą į sostą, jam pradėjus valdyti, pasijuto nustumtas nuo valdžios. 1508 m. pradžioje nužudęs svarbiausią savo politinį priešininką Trakų vaivadą Joną Zaberezinskį, M. Glinskis mėgino LDK slavų žemėse sukelti maištą prieš Žygimantą Senąjį ir jį palaikiusią Ponų tarybą. Ideologine maišto vėliava buvo pasirinkta LDK stačiatikių teisių gynimo idėja. Tačiau tikrieji šio maišto tikslai buvo ne konfesiniai, o politiniai. Maištininkai kreipėsi karinės paramos į Maskvos valdovą Vasilijų III ir kartu su jo kariuomene 1508 m. pavasarį pradėjo karo veiksmus prieš LDK kariuomenę.M. Glinskio maištas nesusilaukė platesnės LDK gyventojų paramos, neišplito ir greitai buvo numalšintas. Tačiau jis atskleidė naują pavojingą tendenciją. 1481 m. sąmokslo prieš Lietuvos didįjį kunigaikštį Kazimierą organizatoriai kunigaikščiai iš Algirdo giminės Mykolas Olelkaitis ir Teodoras Belskis bei juos rėmęs Jonas Alšėniškis taip pat buvo susiję su Maskva ir joje ieškojo paramos. Tačiau jų žvaigždė jau nusileido. Jie buvo palikuonys aukštos kilmės žmonių, kurie LDK politinės ir teritorinės centralizacijos metu, dar Vytauto laikais, prarado įtaką ir buvo nustumti nuo valstybės valdymo. M. Glinskis – pirmas didikas, artimai susijęs su didžiuoju kunigaikščiu ir Ponų taryba, kuris, siekdamas valdžios, išdavė valstybės interesus ir kreipėsi paramos į XVI a. grėsmingiausią LDK priešą – Maskvos valdovą.

Maskvos reikšmė XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinei istorijai. XVI a. pirmojoje pusėje Vidurio ir Rytų Europos regione sparčiai kito geopolitinė situacija. Tarp valstybių susiklosčiusį XV a. jėgų santykį ėmė veikti į politinį gyvenimą įsiveržusios dvi agresyvios jėgos – turkai ir Maskva. Tie pasikeitimai labai palietė LDK.Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto valdymo metais santykiai su Maskva, tapusia politine ir karine Rusų žemių lydere, jų teikėja, labiausiai veikė LDK užsienio ir vidaus politiką. Antroji, tuo metu LDK priešiška karinė jėga – totoriai, nuolat puldinėję pietines valstybės žemes, darė didžiulius materialinius nuostolius, bet nesukėlę didesnių politinių problemų.Tuo tarpu Maskvos veržimasis į LDK žemes sudarė ne tik išorinę karinę grėsmę. Nuo XV – XVI a. sandūros Maskvos valdovai atvirai kišosi į LDK vidaus reikalus, kiršindami jos gyventojus stačiatikius prieš valstybę valdžiusius katalikus bei ragindami atsimesti nuo LDK.1507 m. Žygimantas Senasis mėgino santykius su Maskva sureguliuoti derybomis. Per savo pasiuntinius jis kreipėsi į Vasilijų III, siūlydamas laikytis 1449 m. taikos sutarties sąlygų ir grąžinti Lietuvos valstybei 1500 – 1503 m. užimtas teritorijas. Maskva atsakė karu.1507 m. atsinaujinęs karas tarp LDK ir Maskvos pradėjo karus, kurie su nedidelėmis pertraukomis truko 30 metų (1507 – 1508 m.; 1512 – 1522 m,; 1534 – 1537 m.). 1508 m. spalio 8 d. sudarydama „amžinąją taiką” su Maskva, LDK buvo priversta patvirtinti 1503 m. paliaubų sąlygas, pagal kurias ji neteko didelių teritorijų.Per 1512 m. prasidėjusį karą Maskvos kariuomenė sutelkė pastangas Smolenskui paimti. Šis miestas prie Dniepro, buvęs vienas svarbiausių regiono tranzitinės prekybos centrų, nuo Vytauto laikų (1404 m.) priklausė LDK. 1514 m. Vasilijus III sudarė su imperatoriumi Maksimilijonu I Habsburgu Jogailaičiams priešišką sutartį. Habsburgai, konkuravę su Jogailaičiais Čekijoje ir Vengrijoje bei gynę Vokiečių ordiną ir jo žemes, kai kilo ginčas su Lenkija, parėmė Maskvos siekius LDK. 1514 m. vasarą Maskvos kariuomenė, trečią kartą apgulusi Smolenską, miestą paėmė. Tačiau jau 1514 m. rugsėjo 8 d. mūšyje prie Oršos Lietuvos valstybės kariuomenė, sustiprinta algininkų ir savanorių daliniais iš Lenkijos, vadovaujama iškilusio LDK stačiatikių lyderio kunigaikščio K. Ostrogiškio, sutriuškino daugiau kaip 2 kartus didesnę Maskvos kariuomenę.K. Ostrogiškio pergalė prie Oršos plačiai nuskambėjo Europoje. Specialūs pasiuntiniai išgabeno rusų belaisvių transportus į Budą, Veneciją ir kitus miestus parodyti valdovams, kad tuo metu, kai Europa telkė jėgas prieš turkus, rytuose iškilo nauja katalikiškiems kraštams pavojinga jėga – schizmatikų valdoma Maskva.LDK kariuomenės pergalė prie Oršos leido Žygimantui Senajam 1515 m. suardyti imperatoriaus Maksimilijono I ir Maskvos valdovo sąjungą bei patraukti į Lietuvos valstybės pusę popiežių. Imperatorius ir popiežius ragino Vasilijų III sudaryti taiką su LDK ir kartu rengtis kryžiaus žygiui prieš turkus. Tačiau Maskva šiuos raginimus atmetė ir toliau kariavo prieš Lietuvos valstybę.Oršos mūšio kariniai strateginiai rezultatai buvo kur kas menkesni ir liko neišnaudoti. Susigrąžinti Smolenską nepavyko. Miestas, Lietuvos vartai į Rusų valstybės gilumą, liko Maskvai ir virto Maskvos vartais į LDK žemes. Vasilijus III ir toliau reikalavo Kijevo bei prekybos centrų prie Dauguvos upės – Polocko ir Vitebsko. Užimtose žemėse buvo statomos tvirtovės, iš kurių Maskvos daliniai įsiverždavo giliai į LDK žemes. 1519 m. Maskvos kariuomenė, besiveržianti Vitebsko, Polocko kryptimi, buvo pasiekusi net Ašmeną, Krėvą ir pirmą kartą priartėjo prie Vilniaus. 1522 m. buvo sudarytos paliaubos be žymesnių teritorinių pasikeitimų1533 m. mirė Vasilijus III, Maskvos didžiuoju kunigaikščiu tapo mažametis Ivanas IV (l533 – 1588 m.). Valstybėje prasidėjo vidaus konfliktai, kova dėl valdžios. Nuo sąjungos su Maskva atsimetė totoriai, puldinėję LDK žemes. Tai leido Lietuvos politikams perimti santykių su Maskva iniciatyvą. Žygimantas Senasis vėl pareikalavo, kad Maskva laikytųsi 1449 m. sutartimi su LDK nustatytųjų sienų. Maskvai nesutikus grąžinti prisijungtas žemes, 1534 m. Vilniaus seime buvo nutarta pradėti karą. Jis baigėsi 1537 m. paliaubų sutartimi. Lietuva beveik nieko nelaimėjo. Smolenskas ir Uždneprė liko Maskvai, siena su ja beveik nepakito.Žygimanto Augusto laikais 1537 m. paliaubos buvo kelis kartus pratęstos. O pradėjus savarankiškai valdyti Ivanui IV, kuris 1547 m. pasiskelbė „visos Rusios caru”, santykiai su LDK dar labiau komplikavosi. Abi pusės laikėsi savo reikalavimų. LDK siekė susigrąžinti Smolenską, Maskva reikalavo Kijevo, Voluinės žemės, Polocko, Vitebsko ir kitų LDK slavų žemių.XVI a. pirmojo pusėje karas su Maskva, virtęs nuolatiniu karu, pakeitė LDK vidaus santykių raidą ir tarpvalstybinius santykius su Lenkija.

Žygimantas Augustas, tarp didikų ir bajorų, tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos. 1529 m. 9-erių metų amžiaus paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, 1544 m. Žygimantas Augustas gavo iš tėvo Žygimanto Senojo teisę valdyti LDK. 1548 m. mirus Žygimantui Senajam, jis užėmė ir Lenkijos karaliaus sostą.Jau pačioje valdymo pradžioje Žygimantas Augustas susidūrė su sudėtingomis vidaus ir užsienio politikos problemomis. Karai su Maskva vertė nuolat didinti karo prievoles bei mokesčius, o tai formavo neigiamą žemvaldžių požiūrį į vyriausybės politiką, kaip griaunančią jų ūkį. Karas, įstūmęs šalį į ekstremalią situaciją, atskleidė, kad LDK vidaus gyvenime bręsta politinė krizė. Plačiųjų bajorijos sluoksnių ir luomo elito interesų sankirta ilgam prikaustė visuomenės dėmesį. LDK toliau gilėjo du, vienas kitam prieštaraują, procesai: 1) bajorų luomas konsolidavosi ir atsiribojo nuo kitų visuomenės sluoksnių; 2) luomas skilo iš vidaus. Politinės kovos centru tapo LDK seimas. XVI a. pirmojoje pusėje Ponų taryba vis dar stengėsi išlaikyti XV a. antrojoje pusėje susiklosčiusią LDK seimų šaukimo ir sprendimų priėmimo juose tvarką. Formaliai turėjo teisę atvykti į seimą ir būti jo dalyviu kiekvienas LDK bajoras, teritorinių-administracinių vienetų bajorija galėjo deleguoti savo atstovus. Tačiau realiai eiliniai bajorai ir net jų deleguoti atstovai seime būdavo pasyvūs stebėtojai. Ponų tarybos narių ir luomo elito požiūrį į bajorų vaidmenį seime aiškiai suformulavo vienas žymiausių to meto LDK didikų kancleris A. Goštautas. Apie 1530 m. rašytame memorandume dėl bajorų reikalaujamų teismų reformų jis bajorų dalyvavimo seime prasmę apibūdino taip: „Mes į savo seimus taip pat kviečiame bajoriją neva dėl garbės, tačiau iš tikrųjų tam, kad kiekvienam iš jų būtų aišku, ką mes esame nutarę”. Maždaug 50 turtingiausių ir įtakingiausių LDK žemvaldžių būdavo asmeniškai kviečiami dirbti seime. Šie žmonės iki XVI a. vidurio spręsdavo svarbiausius Lietuvos valstybės gyvenimo klausimus.Situacija ėmė keistis XVI a. viduryje. Lėtai, bet nuolatos didėjo eilinių bajorų įtaka seimuose. Šiuos pasikeitimus lėmė du svarbiausi veiksniai. Pirmas – būtinybė finansuoti vis daugiau lėšų reikalaujantį karą. Poreikis įvedinėti naujus papildomus mokesčius vertė LDK Ponų tarybą ir valdovą vis dažniau kreiptis į visus žemvaldžius. XVI a. 6-ajame dešimtmetyje seimas be eilinių bajorų sutikimo nebegalėjo nustatyti naujų valstybinių mokesčių jų valstiečiams. Supratę savo reikšmę valstybėje, buvę pasyvūs stebėtojai bajorai darėsi aktyviais seimų dalyviais, reikalavusiais vis naujų, jiems naudingų reformų.Antrasis veiksnys sietinas su Lenkijoje vykusiu vadinamuoju egzekuciniu plačiųjų bajorijos sluoksnių judėjimu ir jo dalyvių suformuluota ekonominių bei politinių reikalavimų valdančiajai Jogailaičių dinastijai ir ją rėmusiems Lenkijos magnatams programa. XVI a. viduryje egzekucinis judėjimas Lenkijoje, išaugęs į plataus masto bajorų akcijas, tapo pavyzdžiu LDK bajorijai, nepatenkintai valdžią uzurpavusių didikų politika. Daugelis LDK bajorų 1544, 1547, 1551, 1554, 1555 m. seimuose keltų reikalavimų sutapo su pagrindiniais Lenkijos egzekucinio judėjimo postulatais. LDK bajorai reikalavo, kad dvasininkai ir miestiečiai, turėję žemės valdas, atliktų, kaip ir bajorai, karo tarnybą; siūlė didinti tuo metu Europoje vis plačiau naudotą, karui geriau parengtą samdytą kariuomenę, atsiradusią Lietuvoje dar XV a.; reikalavo įvesti tvarką, kad dvasininkus už jų padarytus pasaulietinius nusikaltimus teistų ne bažnytinis, o ieškovo, t. y. pasaulietinis, teismas, kad miestiečių bylos su bajorais butų nagrinėjamos ne magdeburginiuose miestų teismuose; prašė panaikinti išvežimo muitus bajorų dvaruose pagamintai produkcijai. LDK bajorai kėlė ir politinius reikalavimus: įteisinti jų dalyvavimą leidžiant į apyvartą naujus pinigus; suteikti teisę kontroliuoti, kaip naudojamos vadinamojo „sidabrinės” mokesčio, seimo nutarimu įvedamo karo reikmėms finansuoti, lėšos. 1551 m. buvo suformuluotas reikalavimas, kad valstybėje įsigaliotų tik tie įstatymai, kuriuos priėmė ir patvirtino Ponų taryba bei visi bajorai. Kiekviename seime buvo reikalaujama daryti teismų reformą.Žygimantas Augustas ankstyvoje jaunystėje patyręs Lenkijos bajorų egzekucinio judėjimo dalyvių agresyvumą, dar ilgai neigiamai vertino visas bajorijos pretenzijas į valdžią tiek Lenkijoje, tiek ir LDK. Tik antrojoje valdymo pusėje Žygimanto Augusto pažiūra į bajoriją, kaip politinę jėgą, pasikeis, pakitus jo pažiūrai j LDK santykius su Lenkija.Žygimantas Augustas paveldėjo dvi, viena su kita susijusias, LDK užsienio politikos, problemas: 1) įsisenėjusį karinį konfliktą su Maskva ir 2) nesureguliuotus santykius su Lenkija.Visą XVI a. pirmąją pusę LDK ir Lenkijos suartėjimo iniciatorė, kaip ir XV a., buvo Lenkija. Unijos su Lietuva atnaujinimas, vienos nedalomos valstybės sukūrimas buvo vienas svarbiausių Lenkijos egzekucinio judėjimo programos politinių reikalavimų. LDK bajorija iki XVI a. vidurio dėl to viešai nediskutavo ir nekėlė tokio reikalavimo valdovui ir Ponų tarybai. Pirmąjį valdymo dešimtmetį Žygimantas Augustas dėl unijos su Lenkija buvo solidarus su LDK Ponų tarybos dauguma, kuri sutiko vesti derybas tik dėl dviejų valstybių gynybos sąjungos, kuri nepažeistų LDK savarankiškumo.Šitokią Žygimanto Augusto poziciją lėmė nuo Jogailos laikų dinastijoje susiklosčiusi nuostata, kad suvereni Lietuvos valstybė yra tvirčiausia valdžios Lenkijos karalystėje išsaugojimo garantija. Buvo ir kita, subjektyvi, bet ne mažiau svarbi priežastis, pastūmėjusi Žygimantą Augustą daugiau kaip 10 valdymo metų remti antiunijinę LDK poziciją. Tai XVI a. 5-ajame dešimtmetyje susiklostę santykiai su LDK didikų, nuo 1547 m. Šv. Romos imperijos kunigaikščių, Radvilų gimine, tapę ypač glaudūs, kai 1547 m. Žygimantas Augustas slapta vedė iš šios šeimos kilusią Barborą Radvilaitę. Vedybos su nekarališko kraujo, antiunijinėmis nuotaikomis garsėjusios lietuviškos didikų giminės moterimi, pačioje Žygimanto Augusto valdymo pradžioje sukėlusios didžiulį politinį skandalą Lenkijoje, dar labiau suartino jaunąjį valdovą su jį parėmusiais LDK politikais, unijos su Lenkija priešininkais. Tik po 3-ejų metų priešinimosi Lenkijos valdančioji grupuotė, supratusi, kad dėl karaliaus ryšių su jai nepalankia Radvilų gimine LDK gali visiškai atsiriboti nuo Lenkijos ir net nutraukti personalinę uniją, pripažino valdovo santuoką ir 1550 m. gruodžio 7 d. Barborą Radvilaitę karūnavo Lenkijos karaliene.Greita B. Radvilaitės mirtis 1551 m. gegužės 8 d., nepalikus įpėdinio, sužlugdė Radvilų viltis valdyti LDK per teisėtą Jogailaičių dinastijos palikuonį. Tačiau jų rankose sutelktos svarbiausios valstybinės tarnybos leido ir toliau vadovauti LDK politiniam gyvenimui. Juo labiau, kad XVI a. 6-ajame dešimtmetyje valdovas ir LDK Ponų tarybos narių dauguma rėmė Radvilų politiką prieš uniją su Lenkija. Dešimtį metų LDK ir Lenkijos valdančiųjų grupuočių požiūriai į uniją išliko nesutaikomi. LDK bajorų visuomenė ryžtingiau remti unijos su Lenkija idėją pradėjo tik XVI a. 6-7-ajame dešimtmetyje, kada atsiskleidė valstybę valdžiusios Ponų tarybos nesugebėjimas kare su Maskva apginti jos interesus.Bene geriausiai to meto LDK visuomenės nuotaikų kaitą rodo Voluinės ir Podolės žemių bajorijos pozicija. Nuo Švitrigailos laikų rėmusi LDK, gynusi savo valdas nuo Lenkijos pretenzijų, XVI a. viduryje ji perėjo į Lenkijos pusę. Todėl vėliau, Liublino unijos išvakarėse, Žygimantas Augustas galėjo be pasipriešinimo prijungti tas žemes prie karalystės.LDK suartėti su Lenkija paskatino ir 1558 m. prasidėjęs Livonijos karas (l558 – 1583 m.), pareikalavęs sutelkti daugiau vidinių jėgų, negu realiai buvo įmanoma. Supratę, kad Lietuvos valstybė 1560 m. atsinaujinusiame kare su Maskva viena nepajėgs apginti visų LDK teritorijų ir naujai prijungtos Livonijos, valdovas, Ponų taryba ir bajorija pradėjo kitaip vertinti ir unijos su Lenkija sudarymo perspektyvą. XVI a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje iš esmės pasikeitė LDK bajorų visuomenės politinė mąstysena.

Baltijos jūra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje. Livonijos prijungimas. Livonijos karas, pagreitinęs unijos su Lenkija sudarymą, buvo pirmasis Lietuvos valstybės karas dėl Baltijos jūros.XIII a. Vokiečių ordino išstumta iš Nemuno deltos žemių ir Klaipėdos, Lietuvos valstybė 200 metų teritoriją plėtė į rytus ir pietus. Vytauto laikais LDK valdos pasiekė Juodosios jūros pakrantę, o prie Baltijos 1422 m. Melno taikos sutartimi su Ordinu jai buvo pripažintas tik siaurutis pajūrio ruoželis ties Palanga. Nesusietas upės arterija su kraštu, jis neturėjo didesnės įtakos ūkiniam šalies gyvenimui. Ekonomiškai LDK žemes su Baltijos jūros regionu XV a. siejo ne savas uostas, o Dauguvos ir Nemuno upės, kurių žiotys buvo svetimų valstybių teritorijose.Vakarinės Lietuvos sienos, nustatytos XV a. 3-iajame dešimtmetyje, ilgiausiai ir neatsitiktinai liko nepakitusios. Po Žalgirio pergalės Lietuvos didieji kunigaikščiai bei jų politikos tęsėja Ponų taryba daugiausia dėmesio skyrė santykiams su Lenkija. Į Ordiną buvo žiūrima kaip į potencialų LDK sąjungininką, jei kiltų konfliktas su Lenkija.Prasidėjus Trylikos metų karui (1454 – 1466 m.) tarp Lenkijos ir Ordino dėl vakarinių Prūsijos žemių, LDK liko neutrali. Lietuvos vyriausybė, vadovaujama Vilniaus vaivados Jono Goštauto, neparėmė net žemaičių dalinių, savo iniciatyva 1455 m. užėmusių Ordinui priklausiusią Klaipėdą. Visas LDK dėmesys per karą buvo sutelktas į Podolės ir Voluinės sritis, stengtasi, pasinaudojus užsitęsusiu karu, ginklu atsiimti Lenkijos užimtas pilis ir žemes (1455 – 1456, 1460, 1463 – 1464 m.).Trylikos metų karas pasibaigė Lenkijos pergale. 1466 m. spalio 19 d. Torunės taika Lenkija atgavo Baltijos pajūrį, nuo kurio buvo atkirsta 1343 m. Kališo taikos sutartimi, bei gavo laisvą išėjimą Vyslos upe į jūrą. Prūsų, vakarinių lietuvių ir kitų baltų žemės, kurių likimu XV a. viduryje Lietuvos valstybės politikai nesidomėjo, liko Ordino valdžioje. Ordinas, netekęs Pamario su Dancigu (Gdansku), Kulmo (Chelmno) žemės, Varmijos vyskupystės, sostinės Marienburgo (Malborko), sostinę perkėlė į Karaliaučių (Konigsbergą). 1470 m. Ordino magistras prisiekė vasalinę ištikimybę Lenkijos karaliui Kazimierui. Trylikos metų karas gerokai susilpnino Ordiną, bet jo nesunaikino. Tai leido didžiajam magistrui Albrechtui iš Hohencolernų dinastijos reformuoti Ordiną ir 1525 m. paversti pasaulietine valstybe, kuri, nuolat stiprėdama, XVIII a. tapo viena pavojingiausių Lenkijos ir Lietuvos priešininkių, jos padalijimų dalyve.Istorikai pasyvią LDK Ponų tarybos poziciją Baltijos pajūryje XV a. antrojoje pusėje nagrinėja dažniausiai vienu, Lietuvos ir Lenkijos santykių, aspektu. Egzistavo ir kita, giluminė priežastis. Tai LDK visuomenės struktūra, lėmusi jos narių valstybės sampratą ir diktavusi valdovui bei vyriausybei prioritetines užsienio politikos kryptis. XV a. viduryje didesnioji LDK bajorijos pusė gyveno valstybės rytų teritorijose arba jose turėjo ekonominių interesų. Jose plytėjo ir daugelio Ponų tarybos narių valdos. Šių žemvaldžių nedomino Baltijos pajūris prie Klaipėdos. Jie naudojosi kitais tarptautinės prekybos centrais. Per Polocką, Vitebską Dauguvos prekybos keliu jie pasiekdavo Baltijos uostą Rygą. Geri partnerystės santykiai iki XV a. 8-ojo dešimtmečio su savarankiškomis Naugardo ir Pskovo bajorų respublikomis skatino plėsti ūkinę veiklą. Sostinė Vilnius XV a. ėmė garsėti visų pirma kaip tranzitinės rytų ir vakarų sausumos prekybos centras. Kijevas ir kiti Padneprės miestai traukė į pietų regioną. Šiame visame didžiuliame LDK žemių plote virė savarankiškas ūkinis gyvenimas, ir čia mažai ką domino vakarinis Baltijos pajūris. Šių žemių bajorų poziciją valstybės gyvenime lėmė kur kas daugiau nei XV a. Žemaitijos bajorų, kur beveik nebuvo stambių žemvaldžių, siekiai. Padėtis pradėjo keistis tik XVI a. pirmojoje pusėje, ypač praradus Smolenską bei Uždneprę ir iškilus pavojui netekti Kijevo, Polocko, Vitebsko.Kaip tik tuo metu, XVI a. viduryje antrą kartą susiklostė palankios aplinkybės Lietuvai įsitraukti į kovą dėl Baltijos jūros. Šį kartą Livonijoje, kurią aptariamuoju laikotarpiu sudarė nedidelių valstybėlių ir miestų konfederacija. 1525 m. Vokiečių ordino didžiajam magistrui Albrechtui Hohencolernui priėmus liuteronų tikėjimą, paleidus Ordiną ir pasiskelbus Prūsijos hercogystės valdovu bei prisiekus vasalinę ištikimybę savo dėdei Žygimantui Senajam, Rygos arkivyskupas Vilhelmas, hercogo Albrechto brolis, taip pat perėjo į liuteronybę ir prisijungė prie Reformacijos judėjimo. Livonijos ordinas liko kaip buvęs katalikiškas. Livonijoje prasidėjo ginkluotas konfliktas tarp protestantų ir katalikų. Protestantus rėmė Rygos miestiečiai, o arkivyskupas ir dalis žemvaldžių siekė suartėti su LDK ir gauti jos paramą.Lietuvos valstybei atsirado proga pasinaudoti politiniu ir religiniu Livonijos skilimu ir užvaldyti Rygos uostą bei Baltijos pajūrį. 1557 m. Pasvalyje buvo pasirašyta LDK ir Livonijos ordino karinės sąjungos sutartis.Naująja situacija Livonijoje netruko pasinaudoti Rusijos caras Ivanas IV (1533 – 1584 m.), kuris taip pat siekė įsigalėti Baltijos pajūryje, užgrobęs Livonijos žemes. 1554 m. Livonijos ordinas buvo sudaręs su Maskva 15 metų paliaubų sutartį, kuria pasižadėjo nesudarinėti sąjungos sutarčių su Lietuva. 1557 m. Pasvalio sutartis davė pretekstą Rusijai paskelbti Livonijai karą. 1558 m. Ivano IV kariuomenė įsiveržė į Livoniją ir užėmė Narvą, Tartu ir kitus miestus bei žemes.Livonijos ordino magistras Gotardas Ketleris atvyko į Vilnių prašyti Pasvalio sutartimi pažadėtos pagalbos. 1559 m. rugpjūčio 31 d. Ketleris pasirašė naują sutartį, pagal kurią su visu Ordinu ir jo valdomis pasidavė Žygimanto Augusto, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus, globai, tikėdamasis, kad jo žemėms ginti bus panaudotos ir Lenkijos karinės pajėgos. Žygimantas Augustas Livonijos gynybą pavedė LDK. Ordinas perdavė Lietuvos kariuomenės žinion svarbiausius kelius ir pilis palei sieną su Rusija. 1560 m. vasarą Rusijos kariuomenė, sutriuškinusi Livonijos ordino dalinius, užėmė didelę dalį teritorijos iki pat Talino. Tuo pačiu metu į Livonijos dalybas įsitraukė Danija ir Švedija. Danijos karalius Frederikas II nusipirko iš Saremos ir Kuršo vyskupų Saremos salą, Piltenės ir Aizputės sritis. 1561 m. vasarą Taliną ir visą Šiaurės Estiją užvaldė Švedija. 1561 m. lapkričio 28 d. Vilniaus sutartimi (Pacta subjectionis) paskutinis Livonijos ordino magistras G. Ketleris, o 1562 m. pradžioje ir Rygos arkivyskupas su savo vasalais pasidavė Žygimantui Augustui ir LDK. Livonijos valstybių konfederacija suiro, likvidavosi ir Ordinas.Prie LDK prijungtosios Kuršo, Žemgalos, Uždauguvio (be Rygos miesto, kuris 1561 m. lapkričio 28 d. sutarties nepripažino ir iki 1581 m. išliko savarankiškas) ir Pietų Estijos teritorijos gavo inkorporuotų vasalinių valdų statusą, miestams ir žemvaldžiams buvo palikta turėta savivalda, garantuota tikėjimo laisvė, bajorams suteiktos LDK indigenų teisės. Vasalinė Kuršo ir Žemgalos kunigaikštystė buvo atiduota valdyti pasauliečiui kunigaikščiu pasiskelbusiajam paskutiniam Ordino magistrui G. Ketleriui. Iki 1566 m. G. Ketleris buvo ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui pasidavusio Uždauguvio administratorius. 1566 m. gruodžio 26 d. Gardino seime buvo priimtas naujas Livonijos unijos su LDK aktas. Uždauguvis tapo sudėtine LDK dalimi, kuriai buvo suteiktas kunigaikštystės titulas. Kuršas ir Žemgala išsaugojo vasalinės kunigaikštystės statusą. Šitokia padėtis Livonijoje išliko iki Liublino unijos.Livonijos karas parodė, kad per XVI a. pirmąją pusę pakito LDK visuomenės dalies požiūris į valstybės ateitį. Naujoji LDK valdančiojo luomo karta atsisakė senosios Gediminaičių suformuotos teritorinės valstybės plėtros koncepcijos ir parėmė Jogailaičių, Lenkijoje dar XV a. patikrintą, jūrų valstybės sukūrimo modelį. Šį visuomenės nuostatos pasikeitimą sąlygojo keletas veiksnių. Pirmas — pakitusi pačios LDK visuomenės struktūra, sumažėjus joje gyventojų slavų skaičiui, o etninės Lietuvos bajorijai netekus dalies rytinėse žemėse turėtų valdų. Antras — akivaizdus ekonominis ir politinis Lenkijos sustiprėjimas XV a. antrojoje pusėje — XVI a. pirmojoje pusėje, atgavus Baltijos pajūrį. Trečias – visa naujųjų laikų ekonominių santykių atmosfera Europoje, tarptautinių prekybos kelių koncentracija Atlanto vandenyne, padidinusi Baltijos jūros ir jos uostus kontroliuojančių šalių svarbą.Kita vertus, 1562 m. karas Livonijoje virto nauju Vilniaus karu su Maskva dėl rytinių LDK slavų teritorijų. Ivano IV kariuomenė, pradėjusi didelį puolimą, pasiekė Vitebską ir Oršą, 1563 m. įsiveržė į Polocko vaivadijos žemes, o 1564 m. vasario 25 d. paėmė Polocko miestą. 1564 m. pavyko sustabdyti Rusijos kariuomenės veržimąsi Vilniaus link, bet nepavyko susigrąžinti Polocko ir kitų prarastų žemių. Derybose su LDK Ivanas IV reikalavo naujų didžiulių teritorijų tarp Smolensko ir Berezinos upės, Kijevo ir pilių Voluinėje bei Podolėje.Situacijai karo fronte sunkėjant, pašauktinė LDK bajorų kariuomenė vis dažniau atsisakinėjo atlikti karo prievolę bei užsikrauti naujų mokesčių naštą samdytajai kariuomenei išlaikyti, vis ryžtingiau reikalavo unijos su Lenkija.

Pastangos reformuoti valstybę. 1562 m. rugsėjo 13 d. LDK bajorų kariuomenė, susirinkusi karinėje stovykloje prie Vitebsko, kreipėsi į valdovą, reikalaudama sušaukti bendrą LDK ir Lenkijos seimą ir sudaryti uniją. Žygimantas Augustas deklaraciją įteikusiems bajorų pasiuntiniams neatsakė nieko konkretaus. Tačiau visi tolesni jo veiksmai ir sprendimai rodo, kad 1562 m. įvykiai LDK kariuomenėje sutvirtino naująją valdovo poziciją ir jis apsisprendė paremti unijos idėją. Palankiai tam klostėsi ir valstybės vidaus padėtis.1562 m. LDK pradėjo persigrupuoti politinės jėgos. Susilpnėjo Radvilų vadovaujamos unijos priešininkų grupuotės pozicijos. Kai kurie didikai perėjo į karaliaus pusę. Po 1563 m. Rusijos kariuomenės pasiektų pergalių dar padaugėjo pritariančiųjų LDK unijai su Lenkijos karalyste.Lenkijos politikai net tikėjosi, kad uniją pavyks sudaryti 1564 m. Varšuvos seime, kur vyko pirmosios specialiosios LDK ir Lenkijos atstovų derybos dėl unijos. Tačiau jose tuoj pat išryškėjo ir principiniai pusių nesutarimai. Lenkijos egzekucinio judėjimo vadovai reikalavo, kad, sudarant uniją, būtų laikomasi visų senųjų aktų — visų pirma 1413 m. Horodlės, 1432 m. Gardino bei 1501 m. Melniko dokumentų.1564 m. Lenkijos atstovų pateiktame oficialiame siūlomos sudaryti naujos unijos projekte buvo numatyta visiškai panaikinti Lietuvos valstybę, ją sulieti su Karalyste. Radikaliausioji Lenkijos egzekucininkų grupuotė reikalavo net panaikinti patį Lietuvos vardą, o LDK žemes vadinti Naująja Lenkija, kuri greta Mažosios ir Didžiosios Lenkijos sudarytų trečiąją Karalystės provinciją.Visiškai kitokią poziciją 1564 m. Varšuvos seime užėmė LDK atstovai. Kanclerio ir Vilniaus vaivados M. Radvilos Juodojo vadovaujama LDK delegacija kategoriškai atmetė Lenkijos siūlymus sukurti vienalytę valstybę ir vieną tautą. LDK atstovai atkakliai gynė Lietuvos valstybės suverenumą, atmesdami kaip niekinius visus ankstesnius, dviejų valstybių santykius reguliavusius aktus, ir sutiko vesti derybas tik dėl dalinės unijos sudarymo. Jų nuomone dvi valstybes galėtų jungti vienas valdovas ir bendra užsienio politika.LDK delegacijos nuostatos nepakeitė ir unijos šalininkus parėmusio Žygimanto Augusto 1564 m. kovo 13 d. deklaracija, kuria jis Lenkijos naudai atsisakė dinastinių teisių į LDK ir būsimo valdovo rinkimo teisę perdavė unijinei valstybei — Respublikai. LDK Ponų taryba šio Lietuvos didžiojo kunigaikščio akto nepripažino.1564 m. unija su Lenkija nebuvo sudaryta, bet LDK vidaus politinė situacija pasikeitė. 1562 m. Vitebsko deklaracija buvo reikšminga LDK bajorų politinei emancipacijai, įgalinusi per trumpą 1563 – 1566 m. laikotarpį įgyvendinti didžiulę visuomenės ir valstybės reformų programą. Valdovas ir Ponų taryba buvo priversti patenkinti kariuomenės pagrindą sudariusių ir iš savo valstiečių valstybės naudai mokesčius rinkusių eilinių bajorų reikalavimus.1564 m. Belsko seime LDK didikai atsisakė visų turėtų teisminių privilegijų ir pakluso vienam bendram su bajorais teismui. Pradėta kurti naują luominių bajorų teismų sistemą. Civilinėms byloms spręsti buvo sudarytas Žemės teismas, o byloms dėl žemės valdų ribų – Pakamario teismas. Baudžiamosios bylos buvo paliktos vaivadų ir seniūnų vadovaujamų Pilies teismų kompetencijai.Žemės ir Pakamario teismų, rezidavusių pavietuose, pareigūnus iki gyvos galvos rinkdavo iš savo tarpo visi pavieto bajorai, susirinkę į seimelį. Iš pavieto bajorų paskirti teisėjai kartu su vaivadomis, seniūnais ar jų vietininkais teisėjaudavo baudžiamosiose bylose pilies teisme. Naujoji teismų sistema leido bajorijai kontroliuoti teismus.Pavietai, tapę bendros bajorų ir didikų mobilizacijos vieta, sudarė LDK pašauktinės kariuomenės organizacinį pagrindą. Karo reikalų tvarkytojais pavietuose buvo skiriami vėliavininkai ir maršalai, pavaldūs didžiųjų karinių apskričių — vaivadijų — kariuomenės vadams — vaivadoms.Naujai sukurtieji teritoriniai-administraciniai vienetai – pavietai – tapo ne tik teismo, administracijos ir karinės tarnybos centrais. Jie pasidarė LDK bajorų luomo politinės veiklos organizaciniais branduoliais.Politinis bajorijos gyvenimas telkėsi 1565 – 1566 m. įsteigtuose pavietų seimeliuose. Į juos rinkdavosi ir svarbiausius valstybės gyvenimo reikalus kartu svarstydavo visi pavieto bajorai – Ponų tarybos nariai, didikai, vidutiniai ir smulkūs žemvaldžiai. Pavietų seimeliai būdavo sukviečiami prieš kiekvieną LDK seimą, svarstydavo jo darbotvarkę, rinkdavo po 2 delegatus į seimą, parengdavo jiems instrukcijas. Naujoji pavietų seimelių sistema suteikė galimybes visiems LDK bajorams realiai svarstyti svarbiausius valstybės gyvenimo reikalus ir per savo delegatus daugiau ar mažiau veikti seimo sprendimus, vadinasi, prisidėti prie įstatymų leidimo. Visus šiuos, LDK visuomenės ir valstybės pamatus pakeitusius, pertvarkymus juridiškai įteisino 1566 m. įsigaliojęs II Lietuvos Statutas. Jame, kaip ir 1529 m. Statute, buvo užfiksuotas valstybinis LDK savarankiškumas bei teritorinis vientisumas.XVI a. 7-ajame dešimtmetyje LDK reformos iš pagrindų pakeitė senąją Lietuvos monarchiją, baigė modernizuoti iš XV a. paveldėtą dar viduramžišką visuomenės ir valstybės organizaciją, sukūrė prielaidas jos sambūviui naujųjų laikų Europos valstybių bendrijoje. Tai buvo svarbiausias pozityvus reformų rezultatas.Kita vertus, reformos leido į politinį gyvenimą staiga įsiveržti su sprendžiamojo balso teise tais laikais tokiai daugybei naujų žmonių (LDK, kaip ir Lenkija, iš kitų Europos šalių išsiskyrė ypač skaitlinga bajorija. Įvairiais apskaičiavimais bajorai čia sudarė 6-9% visuomenės). Dauguma šių žmonių buvo menkai pasiruošę tam, ko taip atkakliai siekė, stokojo patyrimo valdyti valstybę. Skaitlingas, visais požiūriais labai margas LDK bajorų luomas, kaip visuma, sugebėjo naudotis suteiktomis teisėmis ir privilegijomis, būti vartotojais. Kur kas sunkiau buvo tapti kuriamąja, valstybę palaikančia jėga. Ją, kaip ir ankstesniais laikais, sudarė tik neskaitlingas LDK bajorų elitas. Tačiau jo pastangų ginti ir tvirtinti Lietuvos valstybę platieji bajorų sluoksniai neįvertino ir beveik neparėmė.Totalinis vieno, visapusiškai privilegijuoto luomo įsiviešpatavimas valstybėje neleido augti ir stiprėti miestams, nustelbė tik pradėjusių stiprėti LDK miestų gyventojų iniciatyvą. Ilgam, beveik 200 metų, miestiečiai visuomenės gyvenime buvo nustumti į bajorijos šešėlį, sustabdytas klostymasis trečiojo luomo, kaip aktyvios visuomeninės jėgos, kuri Vakarų Europoje tapo bajorijos vienvaldystės atsvara. Valstybė, kurioje nuo Vytauto laikų dinastija puoselėjo stiprios monarcho valdžios įtvirtinimo idėją, buvo pastūmėta kitu, bajorų parlamentarizmo keliu. Šias negatyvias politiškai nestabilios, ekonomiškai atsilikusios agrarinės Europos valstybės likimą užprogramavusias raidos tendencijas dar labiau sustiprino unija su senesnes ir gilesnes bajorijos viešpatavimo tradicijas turėjusia Lenkijos karalyste.

Liublino unija. Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos pabaiga. Dauguma Liublino unijos istorikų, vertindami LDK vidaus politinę situaciją iki unijos, akcentuoja eilinių bajorų, vienareikšmiškai vadinamų unijos šalininkais, ir jos priešininkų – didikų – nesutarimus. Kiti mėgina aiškinti, kad principinio nesutarimo dėl unijos tarp LDK didikų ir bajorų nebuvo. Bajorija taip pat pasisakė už Lietuvos valstybės nepriklausomybę garantuojančią dviejų savarankiškų valstybių sąjungą. Manytume, kad šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad LDK bajorijos pažiūra į uniją keitėsi. Vienokia, priešiška didikų politikai, ji buvo iki 1564 – 1566 m. reformų, kitokia, daug tolerantiškesnė, – po jų. Užsigarantavusi trokštamas teises bei privilegijas valstybėje, LDK bajorija suvokė visus savarankiškos valstybės valdančiajam luomui teikiamus privalumus, pasijuto lygiaverte Lenkijos bajorijos partnere. Poreforminiu laikotarpiu remti unijos įdėją bajoriją vertė tik viena aiškiai suvokta būtinybė — sutelkti dviejų valstybių karines pajėgas ir finansinius išteklius kovai su grėsmingai ir sparčiai stiprėjančia bei agresyvėjančia konkurente — Maskvos valstybe. Ji puoselėjo toli siekiančius planus prisijungti LDK slavų teritorijas bei Livoniją ir, kaip lygiavertė Europos valstybių partnerė, varžytis dėl dominavimo Baltijos jūroje ir Rytų bei Vidurio Europoje. Tačiau 1566 – 1569 m. seimuose pirmieji pavietų seimeliuose išrinktieji LDK bajorijos atstovai, kaip ir Ponų tarybos nariai, nebesutiko su lenkų inkorporacine unijos koncepcija, kėlė sąlygą — išsaugoti LDK kaip atskirą valstybę.Nuo 1566 m. nuolat vykusios derybos dėl unijos keletą kartų buvo nutrūkusios dėl nesuderinamų Lietuvos ir Lenkijos atstovų pozicijų. Priešiškumo dvasia viešpatavo ir 1569 m. sausio 10 d. darbą pradėjusiame specialiai unijai sudaryti Liubline sukviestame bendrame Lenkijos ir LDK atstovų seime.LDK delegacijai Liublino seime vadovavo kancleris ir Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis. Jam aktyviai talkino Žemaitijos seniūnas ir Livonijos valdytojas Jonas Jeronimas Chodkevičius bei pakancleris Eustachijus Valavičius. Stebėtojais Liublino seime dalyvavo popiežiaus legatas, Vokietijos imperatorius, Švedijos karalius, Krymo chano, Turkijos sultono, Maskvos didžiojo kunigaikščio ir kitų suinteresuotų valstybių pasiuntiniai.Svarstydamos pateiktus unijos projektus, abi pusės ir toliau laikėsi priešingų pozicijų. Pirmoji seimo dalis baigėsi be rezultatų, 1569 m. kovo pradžioje LDK delegacijai išvykus iš Liublino.Lenkijos seimui reikalaujant, siekdamas palaužti Lietuvos pusės pasipriešinimą, Žygimantas Augustas ryžosi vienašališkam, jos teritoriniam atskirumui ir valstybiniam savarankiškumui priešiškam aktui. Valdovo dekretais 1569 m. prie Lenkijos karalystės buvo prijungtos LDK teritorijos – Voluinės ir Palenkės, vėliau Podolės, Braclavo ir Kijevo vaivadijos. Šiais aktais Žygimantas Augustas sulaužė visose privilegijose ir Lietuvos Statute įrašytą savo, kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio, priesaiką nemažinti LDK teritorijos. Voluinės ir Palenkės žemės, kuriose daugiau nei kitur buvo unijos su Lenkija šalininkų, jau kovo mėn. pradėtos jungti prie Karalystės. LDK iškilo reali karo su Lenkija grėsmė. Jos politikams teko spręsti dilemą – pradėti dar vieną karą ir faktiškai sukilti prieš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto valdžią, ar sudaryti reikalaujamą uniją.Šį klausimą 1569 m. kovo 20 d. Vilniuje svarstė sušauktas LDK didikų suvažiavimas. Jame buvo nutarta pasiųsti į Liubliną 5 asmenų delegaciją, įgaliotą pareikšti Lenkijai oficialų protestą dėl LDK teritorijų aneksijos, ir prašyti unijos klausimą atidėti iki kito seimo, kuriame Lietuva pateiktų naują, pavietų seimeliuose aprobuotą, unijos projektą.Lenkijos valdantysis luomas atsakė į tai 1569 m. balandžio 23 d. paskelbdamas visuotinį karinį šaukimą unijai įgyvendinti ginklu. Tokiu atviru grasinimu panaudoti jėgą Lenkijai pavyko pasiekti, kad unija būtų sudaryta dar tais pačiais 1569 metais.1569 m. liepos l d. Liublino unijos aktas skelbė, kad Lenkijos karalystė ir LDK sudaro vieną valstybę, Respubliką, kurią valdo vienas valdovas, yra vienas bendras įstatymų leidžiamasis organas – seimas, bendra užsienio politika ir bendri pinigai. Valstybės valdovas, nesilaikant jokių dinastinių ryšių, renkamas bendro Respublikos seimo ir Krokuvoje vainikuojamas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Panaikinamas atskiras Lietuvos didžiojo kunigaikščio rinkimas ir inauguracija Vilniuje. Abiejų valstybių bajorams, lenkams – LDK, LDK indigenams – Lenkijoje, buvo suteikta teisė įsigyti ir valdyti žemės turtus bei visoje Respublikoje laisvai, be muitų prekiauti jų dvaruose išaugintais ir pagamintais produktais.Greta šių vienijančių dalykų kiekviena valstybė išsaugojo savo pavadinimą, teritoriją, valstybės sienas, kariuomenę, teisę, iždą ir visą vykdomąją valdžią. LDK nebuvo taikoma dvarų egzekucija – žemvaldžių teisių patikrinimas ir neteisėtai įgytų žemių grąžinimas valstybės iždui.Teisės požiūriu Liublino unija buvo tarptautinė sutartis, kurią sudarė 2 valstybės, turėjusios tik bendrą valdovą, kuris buvo vienos valstybės karalius, o kitos – didysis kunigaikštis. Šių dviejų valstybių seimai sudarė sutartį, kurią patvirtino bendras valdovas. Formaliai žiūrint, atrodytų, kad Liublino unija buvo laisva valia sudaryta tarpvalstybinė sutartis. Realiai – tai buvo dalinės prievartos prieš LDK aktas. Lietuvos valstybė, sudarydama sutartį, buvo priversta padaryti nuolaidų, kurios apribojo modernizavimo keliu ėjusios dinamiškos visuomenės ir valstybės suverenitetą.Greitai paaiškėjo, kad šis, taip sunkiai pasiektas, susijungimas nepatenkino ir Lenkijos. Unijos iniciatoriai Lenkijos magnatai ir bajorija, turėję savų planų sukurti Vidurio ir Rytų Europoje galingą, Lenkijos vienijamą valstybę, šio pagrindinio savo tikslo taip ir nepasiekė. Nors Liublino akto tekste įrašytoji deklaracija, kad “Lenkijos karalystė ir LDK yra vienas nedalomas, vienalytis kūnas, taip pat ne atskira, bet vienalytė Respublika, kuri dvi valstybes ir tautas į vientisą visuomenę suliejo”, atrodė daug žadanti, kiti to pačio akto straipsniai aiškiai prieštaravo jai. Faktą, kad Respublika nebuvo vienalytė, unitarinė valstybė, šiandien pripažįsta visi tyrinėtojai. 1569 m. Liublino unija tapo ir žymiu tarptautiniu įvykiu. Naujoji federacinė Lenkijos ir Lietuvos valstybė, XVI a. antrojoje pusėje turėjusi maždaug 7,5 milijono gyventojų, pagal dydį tapo viena didžiųjų Europos valstybių. Tačiau sukurtasis didelės, nevienalytės, daugiatautės, renkamų monarchų, dažnai svetimšalių, valdomos valstybės modelis jau XVI a. antrojoje pusėje nebeatitiko Europos naujųjų laikų, valstybingumo raidos tendencijos: ten įsiviešpatauja nacionalinės centralizuotos valstybės su stipria valdžia. Šiuo požiūriu Liublino unija, įteisinusi naujo valstybinio darinio – Abiejų Tautų Respublikos — organizacinius principus, sukūrė ir tam tikras būsimo jo nuosmukio prielaidas.Žygimantui Augustui buvo lemta baigti Gediminaičių-Jogailaičių dinastiją. Ir trečioji jo santuoka su Kotryna Habsburgaite nedavė laukto įpėdinio. Tad nenuostabu, kad galingiausių XVI a. antrosios pusės valdančiųjų Europos dinastijų atstovų akys krypo į pasiligojusio paskutinio Jogailaičio palikimą — Respublikos sostą. Laukimo atmosfera tvyrojo ir valstybės viduje. Aktyvioji visuomenės dalis jau gyveno naujo karaliaus rinkimų dvasia ir vis dažniau kritikavo nueinantį monarchą. Būsimų karaliaus rinkimų klausimą svarstydavo kiekvienas seimas. Asmeninis Žygimantas Augusto populiarumas mažėjo tiek Lenkijos, tiek ir LDK visuomenėse.Įvykdytoji magnatų dvarų egzekucija taip ir neišsprendė finansinių Lenkijos karalystės iždo problemų. Egzekucininkai 1569 m. net reikalavo, kad karalius atsisakytų savo privačios paveldėtos nuosavybės — motinos, karalienės Bonos, dvarų. Judėjimas, prasidėjęs Lenkijoje su šūkiu – “apriboti magnatų turtus ir galybę valstybėje”, paskutiniais Žygimanto Augusto valdymo metais virto judėjimu dėl karaliaus valdžios apribojimo.Daugianacionalinės LDK “politinės tautos” atstovai, aplinkybių priversti, prisiekė unijai, jausdami gilią nuoskaudą dėl įžeistų jų protėvių sukurtos Lietuvos valstybės suverenumo tradicijų. Unijos partnerio — Lenkijos — siekimas visiškai inkorporuoti LDK į Karalystę ir net panaikinti istorinį Lietuvos valstybės pavadinimą, nors ir neįvykdytas, virto sunkiai peržengiamu slenksčiu visoje tolesnėje dviejų valstybių santykių istorijoje. Patirti praradimai asociavosi ir su Lenkiją parėmusiu paskutiniu Jogailaičiu.Nepatenkino unija ir pačio Žygimanto Augusto – politiko, stiprios karaliaus valdžios šalininko, mėginusio kompromisu sukurti galingą Jogailaičiu monarchiją. Treji paskutiniai jo gyvenimo metai atskleidė naujai sukurtos valstybės vidinius prieštaravimus ir bajorų parlamentarizmo silpnąsias puses. 1572 m. liepos 18 d. Lenkijoje, Knyšine, mirė paskutinis Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos valdovas. Žygimantas Augustas nepaliko ne tik sosto įpėdinio. Visą gyvenimą blaškęsis tarp protėvių Gediminaičių sukurtos LDK, įgytos Lenkijos karalystės bei dinastijos interesų, mirė nesubūręs artimų bendraminčių, savo idėjų puoselėtojų bei tęsėjų.Kai apibendrinami aptariamo laikotarpio LDK vidaus ir užsienio politikos rezultatai, labiausiai į akis krinta jų prieštaringumas. Valstybės valdymo ir administracijos, teisės ir teismų reformos sutvirtino Lietuvos, kaip luominės valstybės, pamatus, paskatino tolesnę jos raidą. Jogailaičių užsienio politika, galima sakyti, nubraukė šiuos laimėjimus. Karas su Maskva per keletą XVI a. dešimtmečių padarė tai, ko nesugebėjo pasiekti Lenkijos politikai per 150 metų, nuo XIV a. pabaigos svajoję apie uniją su Lietuva. 1569 m. LDK buvo priversta sudaryti uniją su Lenkija.

LIETUVOS DIDŽIOJI KUNIGAIKŠTYSTĖ ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE 1569-1795 METAIS

I. KRAŠTAS IR ŽMONĖS

1. SENOS IR NAUJOS PROBLEMOS PO LIUBLINO UNIJOS. l 569 m. liepos l d. Liubline LDK ir Lenkijos Karalystės luomų bei Žygimanto Augusto aktais buvo paskelbta, kad sudaroma abiejų valstybių unija. Naujoji federacinė valstybė vadinosi Abiejų Tautų Respublika ar tiesiog Respublika. Tautomis buvo vadinama LDK ir Lenkijos bajorija, pabrėžiant ne etninę, o politinę sąvokos pusę. Etnine prasme Respublika apėmė lietuvių, lenkų, jau bebaigiančių vieni nuo kitų atsiskirti ukrainiečių ir baltarusių žemes. Ši unija, kurioje abi valstybės, visos jų tautos gyvens 226 metus, verta ypatingo dėmesio.

Liublino unijos aktų esmė. Buvo skelbiama, kad sukuriama vienalytė Respublika, kurioje dvi valstybės, dvi jų tautos susilieja į vientisą visuomenę. Respublikoje turėjo būti kartu renkamas bendras valdovas, vienu metu skelbiamas ir Lenkijos karaliumi, ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Bendras turėjo būti ir seimas, jo atstovų rūmai bei senatas. Į pastarąjį turėjo įeiti analogiški LDK ir Lenkijos centrinės bei vietinės (vaivadijų) valdžios pareigūnai. Kartu turėjo būti vykdoma užsienio politika, suvienodinta teisė bei pinigai ir, tai tuo metu atrodė ypač svarbu, tiek lenkams, tiek lietuviams buvo garantuojama teisė įgyti žemės valdų ar pareigybių bet kurioje Respublikos dalyje.Tuo pačiu metu išliko abiejų valstybių centrinės valdžios pareigūnai, bendra Respublikos vyriausybė nebuvo sudaroma. Išliko atskiri iždai, kariuomenės, valstybės antspaudų institutai, valstybių teritorijų atskirumo supratimas. Buvo patvirtintos abiejų tautų anksčiau gautos teisės ir privilegijos.Unijos aktuose užfiksuotos nuostatos reiškė, kad nors buvo sukurtos valstybės institucijos, jungiančios LDK ir Lenkiją į vieną valstybę – svarbiausia bendras valdovas ir bendras seimas – tačiau jos abi unijoje neišnyko, atskirų vyriausybių dėka išlaikė savo valstybingumo ir didelio savarankiškumo galimybes. Akivaizdu, kad Liublino unija buvo kompromisinė. Lenkija, pritariant Žygimantui Augustui, siekė LDK prisijungti. To padaryti nepavyko net išnaudojant LDK bajorų ir didikų nesutarimus, grėsmingą LDK tarptautinę padėtį (Livonijos karas), atplėšus nuo jos pietines žemes bei Palenkę.Vis dėlto unijos aktuose buvo užfiksuotas Lenkijos siekis jei jau ne pi jungti LDK, tai bent vyrauti, pasisavinti unijos subjekto statusą, o LDK stumti lyg ir j unijos objekto būklę. Antai valdovas turėjo būti renkamas bendrame seime, bet Lenkijoje, ten, Krokuvoje, ir karūnuojamas, atskiras jo pakėlimas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu nebuvo numatytas. Kurios nors valstybės bajorijos nedalyvavimas valdovo rinkimuose negalėjo sukliudyti rinkti — šitaip Lenkija užsitikrino veiksmų laisvę, LDK dėl kokių nors priežasčių nedalyvaujant rinkimuose. Buvo užtikrinta kiekybinė lenkų persvara seime ir ypač senate. Lenkija bet kokį suvienodinimą – teisių, pinigų, – suprato kaip LDK prisitaikymą prie lenkiškų normų. Teisė bajorams įsigyti žemės ir į pareigybių visoje Respublikoje atvėrė kelią lenkų kolonizacijai LDK.Taigi unijos aktai, skelbę, kad sukurta Respublika, buvo nevienodai suprantami ir net prieštaringai dėstė abiejų valstybių bendrabūvio sąlygas. Tiek LDK didikai, tiek bajorija nebuvo patenkinti visais unijos aktų teiginiais, ribojančiais LDK savarankiškumą, keliančiais pavojų LDK lygiateisiškumui su Lenkija, atveriančiais lenkams kelią į LDK. Kijevo, Voluinės, Podolės atplėšimas, padidinęs nepasitikėjimą Lenkija, buvo laikoma nebaigtu reikalu. Pirmieji dešimtmečiai po 1569 m. buvo LDK politinių jėgų pastangų pritaikyti uniją savo interesams metas.

Pirmieji tarpuvaldžiai ir valdovo rinkimai. Henriko artikulai. 1572 liepos 7 d. mirė bevaikis Žygimantas Augustas. Naujo valdovo rinkimų kampanijoje buvo sprendžiama daug uždavinių: Respublikos bajorija ir didikai varžėsi dėl įtakos valstybės valdymui (ypač smarkiai Lenkijoje) ir kartu valdovą varžančias sąlygas; kadangi stipriausi buvo užsienio kandidatai, buvo svarstomos Respublikos tarptautinės padėties perspektyvos ir į jas atsižvelgiama; LDK politikai rūpinosi sutvirtinti jos padėtį Respublikoje. Lenkijoje tarp daugybės kandidatų daugiausia šalininkų turėjo imperatoriaus Maksimiljono II Habsburgo sūnus Ernestas, Prancūzijos karaliaus Karolio IX brolis Henrikas Valua, Rusijos caras Ivanas Rūstusis ar jo sūnus Teodoras.LDK didikų lyderiai Mikalojus Radvila Rudasis, Jonas Chodkevičius ir Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis 1572 m., dar prieš Žygimanto Augusto mirtį, sutarė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu rinkti Ernestą, apvesdinę jį su Žygimanto Augusto seserimi Ona. Žinoma, jei jis patvirtins turimas teises ir laisves, prižadės LDK suteikti pareigybes bei seniūnijas tik jos bajorams, sugrąžins atplėštas Kijevo, Voluinės, Podolės žemes. Buvo tikimasi, kad Šitaip išrinktą Lietuvos didįjį kunigaikštį Lenkija bus priversta skelbti karaliumi ir jis taps visos Respublikos valdovu.Tarpuvaldžiu LDK didikai stengėsi nesivelti į lenkų tarpusavio ginčus, vengė jų suvažiavimų. Šį metą jie stengėsi išnaudoti LDK ir Lenkijos santykiams pakeisti — sulyginti jų padėtį Respublikoje. Tai padaryti tikėtasi tiek įgyvendinus minėtas sąlygas, tiek verčiant Lenkiją sutikti su LDK politiniais veiksmais. Tačiau Habsburgai nesiryžo priimti LDK siūlomas sąlygas. Tada lietuviai bandė derėtis su Ivanu Rūsčiuoju dėl LDK ir Rusijos unijos galimybių bei sąlygų. Ir tik paaiškėjus, kad šie planai nerealūs, LDK bajorijai nenorint nutraukti uniją su Lenkija, o Rusijai demonstruojant karinę jėgą Livonijoje, LDK atstovai savaitę pavėlavę 1573 m. balandžio 13d. atvyko į elekcinį seimą Varšuvoje. Gavę Henriko Valua įgaliotinio pažadą vykdyti LDK didikų reikalavimus, parėmė jį per rinkimus. Į Respublikos delegaciją, vykusią į Paryžių prisaikdinti ir parvežti Henriką buvo paskirtas M. K. Radvila. Jis visaip demonstravo savarankiškumą: vyko į Paryžių atskirai nuo delegacijos, skelbėsi atstovaująs LDK ir jos vardu paskelbė atskirą Henriko pripažinimo Respublikos valdovu deklaraciją.Henrikas Valua, dar Paryžiuje prisiekęs laikytis vadinamųjų Henriko artikulų ir Pacta conventa, 1574 m. vasario 21 d. buvo Krokuvoje karūnuotas. Tarpuvaldžiu, per rinkimų kampaniją, Respublikoje nuveiktas bene svarbiausias darbas — parengti minėti artikulai. Naujasis valdovas turėjo prisiekti jų laikytis, nepažeidinėti. Paskutinis straipsnis sakė: jei valdovas pažeidžia artikulų nuostatas, jo valdiniai, t.y. Respublikos bajorija turi teisę jam nepaklusti ir pašalinti jį iš sosto.Valdovas ateityje turėjo būti tik renkamas, įpėdinio pasirinkti jis negalėjo. Iš senato turėjo būti renkama 16 valdovo patarėjų. Iš jų 4 turėjo nuolat reziduoti prie valdovo ir valdyti Respubliką kartu su juo. Seimas, taip pat varžantis valdovą, turėjo būti šaukiamas ne rečiau kaip kas 2 metai. Be senato valdovas negalėjo spręsti karo ir taikos reikalų, be seimo — mokesčių ir visuotinio šaukimo į karą. Tuo pačiu metu buvo įtvirtintos asmeninės bajorų teisės — žemės ir jos turtų nuosavybė bei tikybos laisvė. Savo teisės sistemas turintys kraštai, taigi ir LDK, galės jomis naudotis ir jas taisyti. Kitame dokumente, Pacta conventa, buvo išdėstyti konkretūs Henriko Valua įsipareigojimai Respublikai, daugiausia finansiniai ir kariniai.Šiais dokumentais buvo nustatytas naujo valdovo santykis su Respublika, jo įsipareigojimai ir valdžios apimtis. Palyginti net su Prancūzija, jo valdžios apribojimai neatrodė labai dideli, viskas turėjo priklausyti nuo realaus politinių jėgų susiklostymo. Tačiau Henrikas Valua, gavęs žinią apie brolio Prancūzijos karaliaus Karolio IX mirtį, jau 1574 m. birželio 18-19 d. naktį skubiai ir slapta išvyko iš Krokuvos į Prancūziją ir tapo jos karaliumi. Pastangos jį sulaikyti, vėliau — susigrąžinti buvo bergždžios. Prasidėjo antras tarpuvaldis.Naujo valdovo rinkimų kampanijos pradžioje Lenkijoje ir vėl populiariausi buvo Habsburgų ir Maskvos kandidatai. LDK politikai vėl puoselėjo planus surengti LDK atskirus rinkimus. Kandidatas buvo tas pats — Ernestas, sąlygos irgi tos pačios. 1574 m. pabaigoje — 1575 m. pradžioje LDK net uždarė sieną su Rusija, trukdydama lenkams susisiekti su Ivanu Rūsčiuoju, sulaikė jų pasiuntinį, grįžtantį iš Maskvos su caro sąlygomis. 1575 m. pavasariop paaiškėjus, kad Habsburgai nerems atskirų rinkimų LDK, jos atstovai, visaip pabrėždami valstybės savarankiškumą, ėmė dalyvauti Respublikos seimuose. Elekciniame seime 1575 m. pabaigoje jie pasisakė už daugumos Lenkijos didikų remiamą Maksimiljoną II. Bajorams karaliumi paskelbus Oną ir jai j pagalbą paskyrus būsimą vyrą Transilvanijos vaivadą Steponą Batorą bei seimui suskilus, LDK atstovai sugrįžo namo. LDK buvo stebimi įvykiai Lenkijoje, skelbiama apie Maksimiljono palaikymą, kartu tiriamos galimybės Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu išrinkti caraitį Teodorą.Tuo metu Lenkijoje reikalai krypo Stepono Batoro naudai. 1576 m. balandžio 5 d. jis buvo karūnuotas lietuviams nedalyvaujant. LDK seimas tik 1576 m. birželio mėnesį, Steponui Batorui įsitvirtinant Lenkijoje ir stiprėjant Rusijos karinei grėsmei, nutarė pripažinti jį savo valdovu. Tik iškėlė sąlygas, iš kurių bene svarbiausios buvo: Respublikos seimai turi vykti pakaitomis LDK ir Lenkijoje, LDK kariuomenės vadais skirti tik jos bajorus, kompensuoti už atplėštas žemes. Steponui Batorui įsipareigojus šias sąlygas patenkinti, LDK pasiuntiniai 1576 m. birželio 29 d. paskelbė jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Respublikos valdovu.Audringi 1572 – 1576 m. parodė Liublino unijos gyvybingumą. LDK politikai rimtai siekė ją ne išardyti, o sutvirtinti LDK padėtį. Svarbiausias jų siekimas – atskiri rinkimai LDK – nebuvo įgyvendintas. Tačiau LDK pademonstruota savarankiška politika įtikinamai parodė, kad ji nėra ir nesiruošia būti Lenkijos dalimi, kaip kad galėjo atrodyti tuoj po unijos. Ši politika, išgautos nuolaidos (nors ne visos įgyvendintos) pradėjo faktišką LDK valstybingumui nepalankių unijos aktų vietų peržiūrėjimą, pabrėžė dualistinę Respublikos esmę ir parodė, kad su tuo reikia skaitytis.Kitas svarbus Respublikos gyvenimo reiškinys buvo pamatinių valstybės ir visuomeninės santvarkos elementų, paskelbtų Henriko artikuluose, suformulavimas ir teisinis įtvirtinimas. Vykdyti šiuos artikulus prisiekė ir Steponas Batoras, jie tapo privalomi kiekvienam naujam valdovui.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Steponui Batorui valdant 1576 – 1586 m. Susiklosčius naujoms sąlygoms, Steponui Batorui kartu su vadovaujančiais LDK politikais teko spręsti kelerius metus apleistas senas problemas. Bajorija ir didikai tebesivaržė dėl įtakos valstybės valdymui. Buvo svarbu politiškai sureguliuoti įvairių krikščioniškų tikėjimų išpažinėjų santykius. Visa tai stelbė nebaigtas karas su Rusija dėl Livonijos – besibaigiančios paliaubos bet kuriuo metu galėjo nutrūkti. Nauja (tik nuo 1569 m.) buvo gyvenimas unijoje su Lenkija. Ne itin vaisingos buvo ir tarpuvaldžių pastangos keisti unijos nuostatas taip, kad Respublikoje būtų įtvirtintas LDK valstybingumas. Čia valdovo ir LDK interesai ne visada sutapo, juos derinti nebuvo lengva.Unija su Lenkija pakeitė LDK geopolitinę padėtį. Lenkijos, kaip LDK sąjungininkės, statusas buvo tik sutvirtintas. Tačiau jau minėtas žemių atplėšimas, Lenkijos potencialo nulemtas ir noriai pabrėžiamas jos vyravimas unijoje, kurios aktai lenkams leido skverbtis į LDK, kėlė čia nepasitikėjimą Lenkija, ir tai negalėjo neveikti abiejų Respublikos dalių santykių. Praradus didelę dalį žemių, sumažėjo LDK demografinės, ekonominės, taigi ir karinės galimybės. LDK silpnėjo tuomet, kai nuolat grėsė Rusijos puolimas. Tai vertė ją siekti tvirtų ryšių su Lenkija. Antra vertus, išblėso totorių pavojus.Svarbiausi ir toliau buvo santykiai su Rusija, kuri plėtė ekspansiją į vakarus; tuo metu reikėjo baigti karą su ja dėl Livonijos. Rusija tebelaikė užėmusi Polocką, o pačioje Livonijoje per tarpuvaldžius, kol caras pretendavo į Respublikos sostą, didesnių LDK ir Rusijos susidūrimų nebuvo. Jie atsinaujino Steponui Batorui užėmus tą sostą, ir karo užbaigimas tapo bene svarbiausiu šio uždaviniu, įrašytu ir į Pacta conventa. Karo finansavimo reikalai buvo nelengvai sprendžiami 1576 – 1582 m. Respublikos seimuose, LDK atstovų bendruose (generaliniuose) seimeliuose, kuriuose vykstantys į seimus atstovai suderindavo veiksmus bei atskirai valdovo šaukiamose LDK arba Vilniaus konvokacijose. Jose dažniausiai po valdovui nepalankiai pasibaigusio Respublikos seimo atskirai būdavo aptariami LDK reikalai ir pozicija. 1577 m. mokesčius karui su Rusija rinkti nusprendusi LDK konvokacija buvo sušaukta po tų mokesčių nepatvirtinusio 1576 m. Respublikos seimo. Karo metu jos dar buvo šaukiamos 1578 ir 1580 metais. Šitaip lietuviams greitai sutinkant rinkti mokesčius karui, lenkams delsiant, siūlant skelbti visuotinį šaukimą, bet lietuviams nesutinkant praleisti per LDK žemes Lenkijos pašauktinių, t.y. ginkluotų bajorų, pinigai karui buvo surinkti. Kariuomenė samdyta sėkmingai, daug darbo turėjo Vilniaus patrankų liejykla.Vedinas LDK (1579 m. 23 000 karių, 1580 m. – 25 700, iš jų abu kartus po 10 000 pašauktinių) ir Lenkijos (atitinkamai 18 800 ir 23 800 karių) kariuomenėmis, Steponas Batoras surengė pamečiui 3 žygius. Jis siekė nuo pačios Rusijos atkirsti Livonijoje esančias jos pajėgas. 1579 m. atsiimtas Polockas, 1580 m. paimta jau Rusijoje buvusi Velikije Lūki tvirtovė, 1582 m. apgultas Pskovas. Stepono Batoro laimėjimai vertė Ivaną Rūstųjį taikintis, 1582 m. sausio 15 d. Zapoljės Jame buvo pasirašytos paliaubos 10 metų. LDK susigrąžino karo metu Rusijos užimtas žemes, ši pasitraukė iš Livonijos.Karas išsekino Rusiją, ji kelis dešimtmečius tapo nepavojingu kaimynu. Respublikos bajorai galėjo daug daugiau dėmesio skirti Livonijai, ir čia susikirto LDK ir Lenkijos bajorų siekimai padaryti ją sau priklausomą. Lenkijos bajorai, mokėję mokesčius Livonijos karui, pretendavo į ją ir siekė išstumti LDK, kurios kariuomenė per visą karą joje kovojo, paliaubų metu saugojo pilis. Livonija buvo susieta unijos ryšiais su abiem Respublikos valstybėmis. Ginčas persikėlė į Respublikos seimus, tačiau, valdant Steponui Batorui, nebuvo galutinai išspręstas. Anot jo pačio, Livonija liko LDK ir Lenkijos žinioje.Karas labai veikė ne tik krašto ūkio būklę (mokesčiai, kariuomenės žygiai), bet ir visuomeninius santykius. Bajorija su didikais, apsidėdami mokesčiais savo karui ir dalyvaudami savo kare, išnaudojo tai savo įtakai valstybės gyvenimui didinti. Steigta ir daugiau bajorų savivaldos institucijų. 1581 m. buvo išreikalauta įsteigti LDK vyriausiąjį tribunolą. Jį sudarė bajorų renkami teisėjai, ir jis perėmė iš valdovo teismų apeliacijas dėl pavietų teismų sprendimų — iš dar vienos bajorijos gyvenimo srities buvo išstumtas valdovas.Dar 1569 m. buvo sudaryta komisija Lietuvos Statutui pataisyti ir parengti naują redakciją. Bajorija ir čia reikalus paėmė į savo rankas, pasirūpinta, kad naujus Statuto straipsnius svarstytų ir tvirtintų pavietų seimeliai bei tam reikalui 1582 m. ir 1584 m. sušauktos LDK konvokacijos.Palyginti vieninga, palaikydama santykius su Lenkija ir valdovu, krašto viduje LDK bajorų visuomenė toli gražu nebuvo vieninga. Bajorijos ir didikų priešiškumas persimetė j visuomeniniame ir politiniame gyvenime vis labiau svarbius konfesinius santykius. Paradoksas, tačiau tai vienijo socialiniu ir konfesiniu atžvilgiu margas visos Respublikos bajorijos ir didikų grupuotes. Antai 1574 m. LDK pasiuntinys pas Henriką Valua M. K. Radvila, visaip pabrėždavęs LDK savarankiškumą, kartu su Lenkijos katalikiškąja stovykla veikė prieš 1573 m. Varšuvos konfederacijos aktą, skelbusį Respublikoje tikybos laisvę ir toleranciją. Pirmaisiais metais po Liublino unijos didelė grupė politiškai iškiliausių LDK didikų perėjo į katalikybę. Tarp jų buvo minėtasis M. K. Radvila su broliais, J. Chodkevičius. Tai atitiko ir Stepono Batoro politiką: jis laikėsi tikybos tolerancijos, bendradarbiavo LDK ir su protestantais, ir su stačiatikiais, visokeriopai rėmė katalikų bažnyčios institucijas ir ypač 1569 m. į Lietuvą pakviestus jėzuitus. Ne tik kultūriniu, bet ir politiniu įvykiu tapo Vilniaus universiteto įkūrimas.Lietuvos visuomenė XVI a. antrojoje pusėje aiškiai jautė, kad trūksta savos aukštosios mokyklos. Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius, jausdamas dalies visuomenės paramą, ieškojo galimybių Vilniuje įkurti jėzuitų žinioje būsiantį universitetą. Visi suprato, kaip jis reikalingas krašto kultūrai. Katalikiškoji LDK stovykla taip pat tikėjosi, kad universitetas taps katalikybės stiprinimo įrankiu. Kaip tik šito bijojo protestantai, planavę įkurti ir savo universitetą. Steponas Batoras palaikė V. Protasevičiaus pastangas, bet kai 1579 m. reikėjo tai oficialiai įforminti, LDK kancleris kalvinistas M. Radvila Rudasis atsisakė antspauduoti universiteto steigimo privilegiją LDK valstybės antspaudu – ji be antspaudo negaliojo. Tik Steponui Batorui stipriai paspaudus, LDK mažąjį antspaudą prie privilegijos prikabino pakancleris Eustachas Valavičius. Taip teisiškai buvo įformintas Vilniaus universiteto įkūrimas, greitai pateisinusio vienų viltis, kitų nuogąstavimus. Jau 1580 – 1581 m. jo studentai pradėjo susidūrimus tikybos pagrindu Vilniaus gatvėse. Kalvinistai tuo pačiu atsakė 1582 metais.LDK Steponą Batorą priėmė šaltai, tik išgavusi politinių nuolaidų pažadus. LDK jo valdymo metu tebesiveržė iš Liublino unijos aktų paspęstų pinklių. Steponas Batoras sąmoningai buvo ne tik Lenkijos karaliumi, bet ir visos Respublikos valdovu. Norėdamas vykdyti savarankišką politiką, jis išnaudojo LDK ir Lenkijos nesutarimus. Nepasiekęs savo tikslų Respublikos seime, Steponas Batoras nevengė šaukti LDK konvokaciją – Liublino unijos aktų panaikinto LDK seimo tęsėją. Nepasidavė Lenkijos bajorų spaudimui ir neatidavė Šiai Livonijos. Pagaliau pergalė prieš Rusiją — visa tai stiprino Stepono Batoro autoritetą LDK. Stipri padėtis Respublikoje leido Steponui Batorui planuoti sujungti Respubliką bei Rusiją ir kartu su kitais sąjungininkais išstumti Turkiją iš Europos, išlaisvinti gimtąją Vengriją. Mirtis, užklupusi Gardine 1586 m. gruodžio 12d., nutraukė šiuos planus.

Zigmanto Vazos rinkimas. Prasidėjo jau trečias per 17 Respublikos metų tarpuvaldis, panašus į pirmuosius: susipynę Lenkijos didikų ir bajorų grupuočių santykiai, savita LDK pozicija. Nebuvo tik Rusijos grėsmės. Net kandidatai buvo iš ten pat: imperatoriaus Rudolfo Habsburgo brolis Maksimiljonas, Rusijos caras Teodoras, anksčiau savo kandidatūrą kėlusio Švedijos karaliaus Jono III Vazos ir Kotrynos Jogailaitės sūnus Zigmantas.LDK tarp bajorų bene populiariausias buvo Teodoras, o didikų viršūnės siejo savo planus su Maksimiljonu. Planai buvo tie patys – sustiprinti LDK padėtį Respublikoje. Ir taktika ankstesnė — LDK didikai, reikalaudami, kad Lenkija atsisakytų pretenzijų į Livoniją, kad būtų sutarta seimus pakaitomis saukti LDK ir Lenkijoje, o valdovas kas treti metai gyventų LDK, bei grasindami užmiršti draugystės ryšius, atsisakė dalyvauti valdovo rinkimuose. Lenkai nekreipė dėmesio į lietuvių perspėjimus ir rugpjūtį be lietuvių, formaliai laikydamiesi Liublino unijos aktų nuostatų, rinko valdovą ir išsirinko net du – Maksimiljoną Habsburgą ir Zigmantą Vazą. Pastarasis buvo Švedijos sosto įpėdinis, o Respublikos bajoriją viliojo perspektyva sudaryti su ja uniją, sąjungą prieš Rusiją ir prisijungti Švedijos valdas Livonijoje (Šiaurės Estija). Zigmanto Vazos šalininkų gausėjo, jis atvyko į Krokuvą ir 1587 m. gruodžio 27 d. buvo karūnuotas.LDK atstovai iš karto pranešė abiems išrinktiesiems, kad jų nepripažįsta. Atrodė, kad trūkinėja unijos ryšiai, bet lietuviams buvo svarbu ne juos nutraukti, o tik pasiekti, kad būtų patenkintos sąlygos, kurias pateikė pas Zigmantą Vazą atvykusi LDK delegacija. Dabar reikalauta pratęsti paliaubas su Rusija – tam, gindamas Švedijos interesus, priešinosi Zingmantas Vaza. Dėl III Lietuvos Statuto patvirtinimo ir Livonijos priešinosi Lenkija. III Lietuvos Statute visai neminima unija su Lenkija. Todėl kartais manoma, kad jis apskritai paneigė Liublino uniją. Bet apie tai Statute irgi nė žodžio. Lenkams labiausiai nepatiko tikrai unijos aktams prieštaraujanti nuostata žemę ir pareigybes LDK suteikti tik jos gyventojams. Turint galvoje santykius su Lenkija, didelis LDK laimėjimas būtų buvęs ir šios nuostatos, ir viso Statuto patvirtinimas.Zigmantui Vazai buvo itin svarbu sutvarkyti santykius su LDK. 1588 m. sausio 27 d. jis sutiko sudaryti paliaubas, patvirtino III Lietuvos Statutą, pasiūlė kompromisą — bendrai valdyti Livoniją. LDK atstovai su tuo sutiko ir pripažino jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tarpuvaldis baigėsi.

Iš 19 po unijos prabėgusių metų (1569 – 1588 m.) LDK 13 metų kariavo ar buvo sudariusi nuolat pažeidinėjamas trumpalaikes paliaubas su Rusija. Bene 5-eri metai — tai tarpuvaldžiai, politiškai neramūs ir neproduktyvūs. LDK buvo nepatenkinta unija su Lenkija ir visą laiką stengėsi išsiveržti iš Lenkijos trokštamo pirmavimo unijoje gniaužtų. Tai buvo ypatingas šio laikotarpio požymis. Karas ir silpnino LDK, ir buvo panaudotas jos pozicijoms stiprinti. Greta savaimingai susirenkančių LDK bajorijos suvažiavimų tarpuvaldžiais buvo įteisinti unijos aktu panaikinti, bet Stepono Batoro dažnai šaukiami faktiški LDK seimai — konvokacijos. Buvo parengtas bei priimtas III Lietuvos Statutas, ir simbolinis, ir realus ypatingos LDK vidinės sąrangos, LDK kaip valstybės statuso Respublikoje įgyvendinimo įrankis ir laidas. Abiejų Respublikos valstybių pastangomis pasiekta pergalė prieš Rusiją sustiprino LDK tarptautinę padėtį. Tuo pačiu metu Livonija ilgam tapo pavojingu ir tarpusavio, ir regiono valstybių (Švedija, Rusija) santykių įtampos židiniu.LDK tarpuvaldžių taktika sustiprino jos pozicijas unijoje. Tačiau pasiekti ne visi tikslai, o susidarančios kritinės situacijos vertė LDK politikus galvoti apie kitokias priemones ateityje. Juo labiau, kad LDK bajorų visuomenė irgi nebuvo vieninga. Bajorijos ir didikų santykiai vis dar keitėsi, teisiškai lyginant jų padėtį. Bet gyvenimas rodė, kad didikai išnaudoja galimybes neišleisti valstybės valdymo iš savo rankų. Didikai irgi niekad nebuvo vieningi, ir unijos sąlygomis, skirtingų politinių nuostatų, giminystės ryšių, konfesinių santykių pagrindu mezgėsi jų ryšiai su partneriais Lenkijoje. Konfrontaciją ėmė keisti bendradarbiavimas, tačiau neužmiršta saugoti LDK savarankiškumą — savo pozicijų Respublikoje tvirtumo laidą.

2. KRAŠTAS TAIKOS IR KARO METAIS. Liublino unija pakeitė ne tik valstybinį LDK statusą, bet ir jos teritoriją bei gyventojų skaičių. Keitėsi LDK demografinis, karinis, ūkinis potencialas, geopolitinė padėtis. Tai veikė tiek LDK vidaus rinką, tiek ypač santykius su kaimynais. Keitėsi LDK poreikiai ir galimybės, jiems didžiulę įtaką dar darė kaimyninių valstybių raida.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija ir sienos po Liublino unijos. Atplėšus nuo LDK Palenkę, Voluinę, Kijevą ir Podolę, 1569 m. LDK užėmė apie 297 000 km2 plotą. Siena su Prūsija vakaruose išliko nepakitusi. Čia LDK, kaip ir anksčiau, turėjo tik siaurą išėjimą prie Baltijos jūros ties Palanga ir Šventąja. Dinamiška buvo siena rytuose su Rusijos valstybe tapusia Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste. Livonijos ir XVII a. karai stumdė šią sieną į vakarus ar rytus. Svarbiausias objektas buvo Smolenskas, kuris po XVII a. pradžios karų sugrįžo į LDK, o po XVII a. vidurio karų galutinai atiteko Rusijai, 1667 m. Andrusavo taika užfiksuota siena iš esmės nesikeitė iki I Respublikos padalijimo 1772 metais.1569 m. pasikeitė LDK ir Lenkijos siena. Išskyrus jos šiaurinę dalį, siena pasistūmėjo į rytus, atsirado didelė jos atkarpa, nutįsusi iš vakarų į rytus iki sienos su Rusija ir skirianti LDK ir Lenkijai atitekusias buvusias LDK žemes. Dviejų visai savarankiškų, nors ir asmenine unija sujungtų valstybių siena tapo konfederacinės valstybės vidaus siena. Bet ji liko siena tarp Respublikos valstybių. Valdovui pervažiavus iš Lenkijos į LDK, nustodavo veikti Lenkijos pareigūnų — maršalų, kitų dvaro urėdų — kompetencija, o jų pareigas perimdavo atitinkami LDK pareigūnai. Nei LDK, nei Lenkijos kariuomenė negalėjo be kitos valstybės sutikimo pereiti šią sieną. Lenkijos bajorui siena buvo riba, už kurios jis negalėjo gauti pareigybių ir žemių, taigi prasidėjo ne jo valstybė. LDK visuomenė ir politikai seimuose ar kasdieniniame gyvenime saugojo ir gynė valstybinį LDK ir Lenkijos sienos statusą.Šiaurės vakaruose LDK siena su buvusia Livonija nepakito, tik ji tapo Respublikos vidaus siena. Didžioji Livonijos dalis (be Šiaurės Estijos) po Livonijos karo tapo bendra LDK ir Lenkijos valda (toks jos statusas galutinai buvo užfiksuotas 1589 m.). Į pietus nuo Dauguvos atsirado Respublikos vasalas Kuršo kunigaikštystė, į šiaurę nuo jos — 3 Livonijos prezidatai (vaivadijos nuo 1598 m.) Vendeno (Cėsių), Dorpato (Tartu) ir Piarnu. Po XVII a. pradžios karų su Švedija pagal 1629 m. Altmarko sutartį didžioji Livonijos dalis atiteko Švedijai. Respublikai liko tik pietrytinė dalis (dabartinė Latgala), iš jos buvo sudaryta Livonijos vaivadija. XVIII a. pradžioje per Šiaurės karą Švedijos valdose įsitvirtino Rusija, ir čia tapusi Respublikos kaimyne.

Gyventojai. LDK gyventojų skaičių sunku apskaičiuoti, nes jų surašymų iki 1789 – 1790 m. nebuvo. Istorikai naudojasi mokesčių rejestrais, nors šie turi daug trūkumų: ne visi išlikę, dažnai skirtingi apskaitos principai, nurodomos apmokestinamų ūkių (dūmų), ne žmonių skaičius. Tenka papildomai skaičiuoti neapmokestinamus ūkius (manoma, kad juose gyvendavo iki 15% visų gyventojų), aiškintis, kiek žmonių gyveno dūme (nuomonės svyruoja nuo 5,5 iki 8 žmonių). Todėl lentelėje pateikiami XVI – XVIII a. LDK gyventojų apskaičiavimai yra apytikriai, dar tenka atsižvelgti į valstybės teritorijos kaitą.Lietuviškų vaivadijų ir pavietų, Žemaitijos, Vilniaus vaivadijos (be Breslaujos pavieto rytinės dalies) ir Trakų vaivadijos (be Gardino pavieto pietinės dalies) gyventojų apie 1650 m. butą l 700 000 arba 37,5% visų LDK gyventojų, apie 1670 m. – l 030 000 arba 44%. Gyventojų tankumas čia buvo didesnis negu visoje valstybėje – 1650 m. apie 20 žmonių l km2, 1670 m.- 12 žmonių. Panašus tankumas buvo ir gudų žemių vakarinėje dalyje — Bresto, Volkovysko, Slanimo, Gardino pavietuose. Apie 1650 m. rečiausiai gyventa Minsko vaivadijoje – 5,4 žmogaus l km2, apie l0 žmonių l km2 – Polocko, Mstislavlio vaivadijose, Naugarduko, Breslaujos, Pinsko, Vitebsko pavietuose.LDK XVII – XVIII a. patyrė 2 didžiules demografines krizes. XVII a. viduryje ji prarado apie 48% gyventojų, XVIII a. pradžioje, dar neatsigavusi po pirmosios krizės, vėl neteko 35% gyventojų. Tik XVIII a. vidurys ir antroji pusė buvo palankūs. Gyventojų skaičius tuo metu didėjo sparčiau negu Vakarų Europoje, ir prieaugis sudarė 13-16%. XVIII a. pabaigoje LDK gyventojų skaičius pagaliau viršijo 1650 m. lygį (tai rodo gyventojų tankumo duomenys).Demografinių krizių priežasčių buvo daug. Jos sutapo su karo veiksmais LDK teritorijoje, o jų metu gyventojų nuostoliai buvo dideli miestuose, kaimas daugiau kentėjo nuo kariuomenės plėšimų. Dešimtys tūkstančių žmonių, daugiausia iš gudų žemių, buvo išvedami į Rusiją. Apie 1665 m. 10% Maskvos gyventojų buvo išvežtieji iš LDK. Šių nuostolių negalėjo kompensuoti XVII – XVIII a. vis didėjantis bėglių iš Rusijos srautas. Vadinamųjų maskolių būta visoje LDK, net Žemaitijoje. Labiausiai gyventojų skaičius mažėjo dėl nederlių ir bado bei epidemijų. Kad ir rečiau negu viduramžiais, nederlius ir badas LDK ištiko 1657 – 1658 m., 1668 – 1669 m., 1677 – 1678 m., 1695 m., 1708 – 1711 m., 1741 – 1742 metais. Prie bado prisidėdavo epidemijų, dažniausiai maro, protrūkiai: 1624 – 1628 m., 1655 – 1658 metais. Per 1709 – 1711 m. LDK pasiekusią III maro pandemiją ypač nukentėjo vakarinės, lietuviškos valstybės sritys, taip pat Mažoji Lietuva Prūsijos karalystėje. Čia išmirė iki pusės visų gyventojų. Didžiausios demografinės krizės ištiko, kai vienu metu sutapo visos svarbiausios priežastys — badas, maras, karas. Ir tik apie XVIII a. vidurį, kai retesni tapo bado metai ir nebesikartojo epidemijos, gyventojų ėmė sparčiai daugėti.Demografinės krizės keitė etninę (kalbų) situaciją lietuvių ir gudų paribyje. XIII – XVI a. nesikeitusi šių etnosų riba po XVII a. vidurio nuostolių ėmė judėti. Ašmenos, Lydos, Gardino pavietuose gausėjo, Vilniaus apylinkėse ėmė rastis gudiškai kalbančiųjų. Ypač tai pastebima po 1709 – 1711 m. maro, kurio metu vakarinė LDK dalis nukentėjo labiau už rytinę.Tebesitęsė gudų skaidymasis, baltarusių (baltgudžių) ir ukrainiečių tautų susidarymas. Nemažai prie to prisidėjo ir teritoriniai LDK pakitimai. LDK ir Lenkijos siena, nors ir atvira, ėmė skirti šias tautas, buvusių LDK žemių ukrainiečiai sparčiai suartėjo su Lenkijos karalystės ukrainiečiais – rusinais.XVI – XVIII a. šaltiniuose nėra žinių apie kokią nors masiškesnę imigraciją iš Lenkijos ar vokiškai kalbančių kraštų. Dėl tam tikrų cechų sistemos nulemtų priežasčių vyko amatininkų judėjimas, iš Livonijos persikėlė šiek tiek bajorų, Lietuvą pasiekė iš tėvynės pasitraukusių škotų banga. Bet tai buvo negausūs neesminiai procesai. Iš esmės nesikeitė karaimų ir totorių padėtis, tik pastarieji ėmė prarasti savo kalbą, išlaikydami musulmonų tikybą.Tik žydų XVII – XVIII a. LDK vis gausėjo. Jų atsiradimo aplinkybės nėra aiškios. Pagrįstai abejojama XIV a. pabaigos Vytauto privilegijų žydams tikrumu. Vis dėlto XIV – XV a. sandūra buvo žydų kūrimosi LDK pradžia. Jie traukė iš Vakarų Europos per Lenkiją, tik XVI a. viduryje Žemaitijoje atsirado ateivių iš Prūsijos. XV – XVI a. žydai daugiausia telkėsi Bresto, Gardino, Pinsko areale, Voluinėje. Į 1623 m. įkurtą LDK žydų seimą įėjo trijų minėtų miestų bendruomenės. Tik 1652 m. prisijungė Vilniaus bendruomenė, nors žydų Vilniuje gausiau gyventa jau XVI a. pabaigoje. XVIII a. į žydų seimą atstovus dar siųsdavo Slucko, Smurgainių, Naugarduko, Minsko, Polocko, Žemaičių apygardos. 1766 m. LDK gyveno 157 000 žydų – apie 5% LDK gyventojų. Pačioje Lietuvoje jų ėmė sparčiai daugėti po XVIII a. pradžios demografinės krizės.LDK žydai XVII – XVIII a. sukūrė savo infrastruktūrą — seimą, kanalus ir jų padalinius, steigė sinagogas, švietimo ir kredito sistemas, tapo savaiminga ir ūkiškai reikšminga krašto gyventojų dalimi. Jie daugiausia kūrėsi miestuose ir miesteliuose, globojami šių savininkų ir ypač katalikų bažnyčios. XVIII a. neretame miestelyje žydai sudarė daugiau negu pusę gyventojų. Neišvengta nuolat plykstelėjančių žydų ir miestiečių bei miestelėnų konfliktų. Jie netapdavo masiški, religiniai kaltinimai žydams būdavo reti, abipusės ekonominės pretenzijos, konkurencija tarp žydų bei jų globėjų ir miestiečių bei miestelėnų darėsi nuolatinės.Demografinės krizės neturėjo didelės įtakos gyventojų socialiniam pasiskirstymui — nuo bado daugiau kentėjo valstiečiai ir miestiečiai, nuo karo veiksmų — bajorai ir miestiečiai. LDK visą laiką gyveno itin daug bajorų – apie 5-6%. Lietuvoje bajorų būta iki 10-11%, gudų žemėse jau mažiau, 3- 3,5%. Prieš XVII a. vidurio krizę miestuose gyveno apie 15% gyventojų, po karo — tik 12%, miestai nukentėjo labiausiai. XVIII a. antrojoje pusėje šis procentas po truputį augo. Didžiausią gyventojų dalį, apie 80%, sudarė valstiečiai. Bet dėl didelio bajorų skaičiaus, nors turtiniu atžvilgiu jie buvo susisluoksniavę, LDK vidaus santvarka ir valstybės politika darėsi perdėm bajoriška.

Ūkio ir visuomenės raidos kryptys. Liublino unija 1569 m. nebuvo kokia l nors LDK socialinės ir ekonominės raidos riba. Tebesitęsė jau XVI a. pirmojoje pusėje ir ypač amžiaus viduryje matomas ūkio pakilimas. Valdovo žemėse buvo baigiama Valakų reforma, pajamos iš jų apie 1588 m. siekė 82 000 kapų grašių ir viršijo ikireformines 4 kartus. Valdovo pavyzdžiu sekė ir palivarkus steigė stambūs ir net vidutiniai žemvaldžiai. Jie stengėsi didinti gamybą savo valdose, nes valdovas savo fondo žemes faktiškai jau buvo išdalijęs.Didelė grūdų ir miško medžiagos paklausa Vakarų Europoje skatino prekinę gamybą palivarkuose bei miškų eksploataciją. Šių prekių eksportas buvo ypač naudingas bajorams, kurie dar XVI a. viduryje išsikovojo teisę be muitų išvežti į užsienį savo ūkyje pagamintas prekes. Beveik visuotinai bajorą-karį keitė bajoras-ūkininkas, visų pirma besirūpinantis gamyba savo ūkyje ir gaminių realizavimu, ieškantis papildomo uždarbio, bet nenoriai einantis j visuotinį šaukimą ar mokantis mokesčius karo reikalams. Tokio bajoro pavyzdžiu gali būti Vilniaus pavieto bajoras Merkelis Petkevičius (†1608 m.), žinomas reformacijos veikėjas. Jis intensyviai supirkinėjo žemę, vertėsi mokesčių atpirkimu, prisidurdavo Vilniaus žemės teismo raštininko pajamas.Galutinai susiklostė ir stambios žemėvaldos sistema. Bajorija įgijo teisę laisvai disponuoti nuosava žeme, didėjo žemės apyvarta. Stambiausiai privačiai žemėvaldai apsaugoti imta naudoti ordinacijų institutą, t.y. valdos neskaldomos. Pirmosios LDK buvo 1586 m. paskelbtos Radvilų Nesvyžiaus ir Klecko ordinacijos. Be privačių valdų, didikų rankose atsidurdavo ir gausios valstybės žemės, dažniausiai iki gyvos galvos gaunamos valdyti seniūnijos. Radvilos, Chodkevičiai, Sapiegos, XVII a. antrojoje pusėje Pacai, XVIII a. Čartoriskiai, Tyzenhauzai, Chreptavičiai, dar keletas ar keliolika giminių turėdavo savo rankose tūkstančius valstiečių ūkių. Jie būdavo didikų politinės galybės pagrindas.XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje pakilimą išgyveno ir miestai. Prekių iš LDK paklausa ir pinigų apyvarta buvo tokia didelė, kad miestai atlaikė prekybinę bajorų konkurenciją, jų tinklas darėsi tankesnis. Vien vakarinėje, lietuviškoje valstybės dalyje miestų teises gavo valdovo žemėse iš nedidelių miestelių išaugę Merkinė (1569 m.), Vištytis (1570 m.), Alytus (1581 m.), Lyda (1590 m.), Virbalis (1593 m.), Lazdijai (1597 m.), Jurbarkas (1611 m.), Joniškis (1616 m.), privačiose didikų valdose – Skuodas (1572 m.), Biržai (1589 m.), Kėdainiai (1590 m.), Kretinga (1609 m.). Iš miestų pirmavo Vilnius, buvęs didžiausias prekybos kelių mazgas, į kurį prekes sausuma pirkliai gabendavo iš Rytų ir Vakarų Europos, bei Kaunas – svarbiausias prekybos Nemuno baseino vandens keliais centras. Rytinėje LDK dalyje greitai didėjo prie prekybos kelio iš Maskvos į Vakarų Europą stovėjusio Mogiliovo reikšmė. Svarbus buvo ir Dauguvos vandens kelias į Rygą.Tačiau antrąja baudžiavos laida vadinamoje kaime susiklosčiusioje palivarkinėje-baudžiavinėje sistemoje ir bajorų ūkinėje hegemonijoje glūdėjo LDK ekonominei raidai nepalankūs reiškiniai. Valstiečių įbaudžiavinimas ir atodirbinės rentos, lažo vyravimą (išskyrus Žemaitiją) mažino valstiečių perkamąją galią. Bajorų prekybinės privilegijos buvo jiems vieniems palankios. Dėl to siaurėjo vidaus rinka ir ilgainiui ėmė blogėti miestų būklė. Tiek prekiaujantys bajorai, tiek miestiečiai pirkliai dėl suvaržymų Baltijos uostuose buvo atskirti nuo Vakarų Europos rinkų. LDK šiaurinė dalis, Dauguvos ir Lielupės baseinai buvo Rygos ekonominis užnugaris, Nemuno ir Vakarų Bugo baseinų kraštai priklausė nuo Dancigo (Gdansko) ir kitų Prūsų miestų, taip pat ir nuo smarkiai kylančio Karaliaučiaus. Didelė prekybos pelno dalis nusėsdavo Dancigo ir Rygos pirklių kasose, nepasiekdavo gamintojų eksportuotojų.XVII a. trečiajame dešimtmetyje ėmė mažėti grūdų ir miško medžiagos paklausa Vakarų Europoje, smuko pinigų vertė. LDK ūkyje, dar apsunkintame su karais susijusių faktorių, ėmė reikštis sąstingio požymiai: XVII a. vidurio politinė ir demografinė krizė sudavė jau pradėjusiam smukti LDK ūkiui nepaprastai skaudų smūgį. Reikėjo atgaivinti ir kaimą, ir miestus.Kaime buvo atsisakoma palivarkų, vėl ėmė vyrauti piniginė renta, činšą vertęs valstiečius gaminti rinkai, valstiečiai gavo iniciatyvos. Tai padėjo kaimui atsigauti, nors ir sunkiai bei lėtai. Šios ūkininkavimo krypties nepakeitė ir XVIII a. pradžios karo sukelta nauja didelė krizė. XVIII a. viduryje LDK kaimas jau buvo atsigavęs tiek ūkiškai, tiek demografiškai, pasiekė XVII pirmosios pusės lygį. Didžiausią pažangą padarė ūkis tų regionų, kur nuosekliausiai buvo taikomas činšas ir geriausiai išnaudojama geografinė padėtis. Lietuviškose žemėse taip ūkininkavo Žemaitija, beveik nežinojusi palivarkų, kraštas valstiečių-činšininkų ir smulkių bajorų, tiesiogiai parduodavusių savo produkciją artimų Baltijos uostų – Rygos, Liepojos, Klaipėdos, Karaliaučiaus – pirkliams. Rygos artumą ir didelę linų paklausą sėkmingai išnaudojo šiaurinė Lietuva. Tuo pačiu metu ėmė ryškėti Rytų Lietuvos, Nemuno ir Neries tarpupio sąlyginis atsilikimas dėl itin gilių demografinių krizių, blogesnių gamtinių (dirvožemis) ir geografinių (atstumas iki uostų) sąlygų, gajausių, nepaisant visko, palivarko tradicijų.Po XVII a. vidurio suirutės sunkiai atsigavo ir LDK miestų gyvenimas. Mažieji provincijos miestai agrarizavosi, bajorų, ypač stambiųjų ir vidutinių žemvaldžių ūkinė hegemonija traukė miestiečių ryšius su užsienio pirkliais. Miestiečių pirklių vietą vis dažniau užėmė didiko samdytas prekybos agentas. XVII a. antrojoje pusėje ir ypač XVIII a. LDK miestuose ir miesteliuose apsigyvenantys žydai, taip pat dažnai susiję kliento santykiais su bajorais ir dvasininkais, buvo miestiečių ir miestelėnų konkurentai. Miestiečių ir miestelėnų bendruomenės bei žydų bendruomenės, gyvendamos greta, nesusiliedavo ir varžėsi vienos su kitomis, bet tai nebuvo laisva konkurencija, nes bajorija naudojosi vienais prieš kitus. Antra vertus, žydai, jų kapitalas buvo integrali LDK visuomenės ir ūkio dalis, labai padėjo atkurti LDK ūkį po XVIII a. pradžios suirutės.Kiek greičiau negu mažieji miestai atsigaudavo didmiesčiai. Turėjo reikšmės jų ūkinis potencialas, stipresni ryšiai su kitų miestų, taip pat ir užsienio, partneriais. Dažnai svarbu buvo ne ūkinės, o visuomeninės ir politinės aplinkybės. Antai Vilnius po abiejų didžiųjų krizių atstatytas greičiau negu Kaunas, išlikęs beveik vien biurgerių, pirklių ir amatininkų miestu. Vilniui labai padėjo LDK sostinės statusas, nors ir apkarpytas po 1569 m. Liublino unijos. Čia gausiai kūrėsi didikai, norėję būti arčiau valdžios institucijų, buvo gausu vienuolynų, veikė universitetas. Šios institucijos ir miesto gyventojų grupės – bajorai, dvasininkai, studentai – nesusiliejo su miestiečių bendruomene, bet, gyvendamos greta ir palaikydamos įvairiapusius santykius, rengė visuomenės modernizavimą.XVIII a. antrojoje pusėje LDK jau buvo iš esmės atsigavusi po XVII a. vidurio ir XVIII a. pradžios suiručių, atkūrusi ūkį ir demografinį potencialą. Antra vertus, ūkio struktūra buvo nesudėtinga, viską lėmė žemės ūkis, pramonės tebuvo užuomazgos. Vakarų Europoje vėl klostėsi Rytų Europos grūdų ir kitų žemės ūkio produktų gamintojams palanki konjunktūra, toliau paradoksaliai įtvirtinusi LDK ūkio vienpusiškumą, versdama ją, kaip ir kaimyninius kraštus, Europos žaliavų priedėliu.

Karo faktorius. Didelę savo istorijos dalį LDK kariavo. Kariauta su kaimynais, kariauta ir šalies viduje – ar liaudies sukilimai, ar didikų grupuočių maištai ir tarpusavio karai. Liublino unija buvo sudaryta Livonijos karo metu. Iš XVI a. 31 metų po Liublino unijos bene 15 metų kariauta. XVII a. kariauta 56 metus. XVII – XVIII a. sandūra ir pirmas dešimtmetis vėl buvo karų laikas. Sakydami “kariauta” turime galvoje ne tik karo veiksmus, bet ir visą valstybės būklę per karą. Karo veiksmus gana dažnai pertraukdavo paliaubos. Tačiau paliaubos dar nebuvo taika, jų metu tekdavo palaikyti padidintą karinę parengtį — organizuoti ir išlaikyti kariuomenę, karui rinkti mokesčius, sudaryti biudžetą.Vis dėlto akivaizdžiausią poveikį kraštui darė karo veiksmai, jų metu patirti demografiniai ir ūkio nuostoliai. XVI a. antrojoje pusėje — XVII a. pirmajame trečdalyje karo veiksmai daugiausia palietė bendras Respublikos valdas — Livoniją bei Kuršą, taip pat šiaurrytines ir rytines LDK vaivadijas — Polocko, Vitebsko, Mstislavlio, Smolensko. Pietrytines LDK žemes tepasiekdavo Ukrainos kazokų sukilimai 1594 – 1596 m. ir 1648 – 1654 metais. Taigi tuo metu nuo karo daugiausia kentėjo LDK gudų žemės. Tačiau ir lietuvių žemės, buvusios tolėliau nuo karo veiksmų teatro, nebuvo apsaugotos. 1625 m. švedai įžengė į lietuvių žemes ir čia pirmąją sugriovė Biržų pilį. Bet iki XVII a. vidurio lietuvių žemės daugiau kentėjo nuo savo kariuomenės, nuo grįžtančių iš karo, negaunančių atlyginimo ir plėšikaujančių algininkų iš Livonijos fronto ar avantiūristų, dalyvavusių apsišaukėlių Dimitrų aferoje Rusijoje.Visa LDK karo veiksmų teatru tapo per XVII a. vidurio karus. Lietuvių žemes kirto Švedijos ir Rusijos laikinai užgrobtų žemių riba. Rusija laikė savo okupacines įgulas LDK pilyse kelerius metus. Per šį karą buvo patirti didžiausi nuostoliai ir didžiausiose teritorijose. Su jais tegalima lyginti XVII – XVIII a. sandūros vidaus karų ir Šiaurės karo nuostolius. Tada, ypač XVIII a. pirmajame dešimtmetyje, visa LDK teritorija vėl tapo arba karo veiksmų vieta, arba per ją įvairiomis kryptimis traukdavo užsienio kariuomenės. Dar 1678 m. švedų daliniai žygiavo per Žemaitiją iš Livonijos į Prūsiją, o po Šiaurės karo LDK nuolat stovėjo Rusijos įgulos, jos kariuomenė per LDK traukė į karą dėl Respublikos sosto 1733 – 1735 m. ir į Septynerių metų karo 1756 – 1763 m. kovos veiksmų teatrus. Svetimos kariuomenės nuolatinis buvimas LDK turėjo ne tik didelę politinę reikšmę (apie tai vėliau), bet ir prisidėjo prie ūkio destabilizavimo, sunkino visuomenės gyvenimą.LDK nuolatinės kariuomenės nebuvo, karui būdavo skelbiamas visuotinis bajorų šaukimas ar samdomi algininkai. Pagrindinė bajorijos prievolė valstybei tebebuvo žemės arba karo prievolė. Tačiau ūkininkaujantys bajorai vis nenoriau eidavo į pašauktinę kariuomenę, nors ir nenorėjo jos visai atsisakyti – tai buvo vienas iš svarbiausių luomo požymių. Todėl XVII a. keitėsi šios prievolės atlikimo forma, nuo 1613 m. vis dažniau bajorai siųsdavo į šaukimą savo lėšomis samdomus pavietų algininkų būrius. Svarbiausius postus valstybėje užimantys didikai, kartu ir didžiausi žemvaldžiai – Radvilos, Sapiegos, Pacai ir kiti — išlaikydavo privačius kariuomenės dalinius. Didikų pareiga buvo į visuotinį šaukimą stoti su jų valdas atitinkančiu karių skaičiumi. Vis dėlto pašauktinės kariuomenės, vietoj jos statomų pavietų algininkų ir privačių didikų dalinių karui neužteko. Valstybei ir valdovui tekdavo samdyti papildomus karių kontingentus, ir jų reikšmė per visą XVII a. didėjo. Daugiausia samdydavo pėstininkų būrius, taip pat artileristus, rečiau raitelius — čia vyravo pašauktiniai.Per karą visuomenę imdavo slėgti papildomi mokesčiai, kuriuos aprobuoti būdavo priverstas Respublikos seimas ar LDK konvokacijos. Didžioji išlaidų dalis būdavo skiriama samdomai kariuomenei, jai apginkluoti ir apmokėti. Antai 1600 – 1611 m. tiems reikalams skirta 97,6% tų metų išlaidų, 1621 – 1630 m. – 77%. Iš viso 1600 – 1630 m. karo reikalams išleista per 6,5 milijono auksinių. Karui renkami mokesčiai slėgė ir tolimas nuo karo veiksmų valstybės žemes, sekino jos finansus, trikdė ūkio raidą.1717 m., Rusijai spaudžiant, Respublikoje buvo padaryta karinė-fiskalinė reforma, nustatyti pastovūs mokesčiai nuolatinei kariuomenei. Dabar kariuomenė nebeturėjo priklausyti nuo eilinio seimo nutarimo dėl mokesčių jai išlaikyti. Antra vertus, buvo nustatytas labai sumažintas kariuomenės dydis – Respublikoje 24 200 karių, iš kurių LDK — 6200. Ši kariuomenė buvo aiškiai per maža Respublikos sienoms ginti, bet reformą bajorija sutiko palankiai, nes ir mokesčius reikėjo mokėti nedidelius.

Po Liublino unijos iki XVIII a. antrosios pusės LDK raidą veikė Europos žaliavų periferijoje nuo XVII a. pradžios blogėjanti ekonominė konjunktūra. Valstybės būklę sunkino nuolatiniai karai ir epidemijos, sukeldavę demografines ir ūkio krizes. Tokiomis sąlygomis tiek LDK, tiek ir visa Respublika nepajėgė žengti ekonominės ir socialinės pažangos keliu neatsilikdama nuo Vakarų Europos, taip pat patyrusios krizių, tačiau ir pajėgusios išnaudoti palankias pasaulio raidos tendencijas. LDK išgyveno socialinės raidos sąstingį. Viena ryškiausių jo apraiškų buvo LDK virtimas vieno bajorų luomo valstybe. Bajorai nustelbė net valdovo instituciją.

3. BAJORAI IR JŲ VALSTYBĖ. Bajorai ir didikai. Bajorija buvo svarbiausias Respublikos luomas, šios valstybės subjektas. Tokią poziciją tiek LDK, tiek Lenkijoje ji išsikovojo dar prieš Liublino uniją. Lenkijos bajorų teisės XVI a. buvo sektinas visuomenės modelis LDK bajorijai, nors šitai atsirasdavo ir daugelis specifinių reikalų. Bajorų gyvenime didėjo nuosavybės, ypač žemės, ir asmens neliečiamybės garantijų reikšmė. O tie dalykai labai susiję su prievolėmis valstybei, bajorų pareigomis — valstybės gynyba, taigi ir užsienio politikos tvarkymu. Būtinybė spręsti šiuos visiems bajorams svarbius valstybės gyvavimo reikalus vienijo bajoriją kaip valstybinę jėgą. Kiekvienas bajoras turėjo būti valstybininkas. Unijos išvakarėse buvo pripažinta laisvų žmonių, bajorų lygybė prieš įstatymus, nepaisant tautinių bei tikybos skirtumų ir ponams, viršutiniam bajorijos sluoksniui, atsisakius atskirų teismų. Taigi į naują valstybę Respublikos bajorai įžengė formaliai lygūs. Unijos aktų numatyta valstybės santvarka darė ją bajorų nuosavybe, o valstiečius ir miestiečius ignoravo. Tai atitiko laiko dvasią ir visuomenės raidos lygį.Čia, gal kiek pavėluotai, reikia paaiškinti, kad, kalbėdami apie bajoriją, turime galvoje jau ne tik plačiuosius bajorų sluoksnius, bet ir formaliai su jais sulygintus didikus, ponus. Bajorija plačiąja prasme yra teisiškai vientisas luomas, tačiau pagal visuomeninę ir politinę bei ekonominę galią susiskaidęs į kelis sluoksnius. Gausiausia buvo smulkioji ir vidutinė bajorija — žemvaldžiai, turėdavę vieną, keletą, ar net keliolika kaimų (nelygu jų dydis) su priklausomais valstiečiais, nedidelį palivarką ar dvaro arimus. Tai buvo politiškai aktyvus sluoksnis, sugebėdavęs formuluoti konkrečius siekimus, ginti juos pavietų seimeliuose, seime ir pas valdovą. Dažniausiai iš vidutiniosios bajorijos iškildavo pavietų bajorų institucijų pareigūnai, pasiuntiniai į seimą. Vis dėlto iš šio sluoksnio LDK neiškilo bajorų lyderių ar garsesnių savarankiškų valstybės ideologų. Bajorijos politinį gyvenimą kontroliavo didikai, ir po Liublino unijos LDK nebuvo tokio organizuoto bajorų judėjimo prieš didikus, kaip kaimyninėje Lenkijoje. Dažnas bajoras buvo susijęs su kaimynu didiku – ar pelninga tarnyba šio dvare bei valdose, ar protekcija valdovo dvare, ar parama siekiant pavieto pareigybių ir pan.Dar labiau nuo didikų priklausė plikbajoriai, t. y. mažažemiai bajorai, neturėję valstiečių, ar net visai bežemiai. Jie privalėjo stoti į visuotinį šaukimą ir turėjo teisę dalyvauti seimeliuose – ir jie buvo bajorai. Tos dvi aplinkybės kėlė jų vertę, didikai viliojo juos į šalininkų gretas seimeliuose ar konfederacijų metu, nors XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmajame trečdalyje tas viliojimas dar netapo toks, kaip XVII a. pabaigoje – XVIII a. – didikas ar jo pareigūnas keliomis statinėmis nugirdytų plikbajorių gerklėmis ir kardais spręsdavo pavietų reikalus.Aptardami bajorijos sluoksnius, nuolat turėjome prisiminti didikus. Iš tiesų, ir sulyginus daugumos bajorų bei ponų teises, pastarieji išlaikė savo išskirtinę padėtį valstybėje. Po Liublino unijos nebeliko Ponų tarybos, jos vietą užėmė Respublikos senatas. LDK centro bei žemių pareigūnai, sudarant uniją, nebuvo keičiami, ir buvę Ponų tarybos vadai išlaikė savo tradicines aukštas pozicijas visuomenėje ir valstybėje. Tačiau, panaikinus teisinę ribą tarp bajorų ir ponų, XVI a. pabaigoje – XVIII a. LDK visuomenėje buvo sunku nubrėžti aiškią ribą tarp bajorų ir didikų, kurie skyrėsi jau ne teisiniais, kitais aspektais. Ne kiekvienas senatorius laikytinas didiku.Tik kelios LDK giminės stelbė kitas iškilesnes ir daugumą bajorų savo turtais, karta iš kartos išsaugomomis svarbiausiomis LDK pareigybėmis ir politine galia, sugebėjimu sutelkti prie savęs mažesnio rango politikus ir juos panaudoti savo tikslams pasiekti. Per visą LDK istoriją nuo XV a. vidurio tokias pozicijas išlaikė Radvilos. Po Liublino unijos iki XVII a. vidurio jie buvo neginčytini lyderiai ir tik XVII a. antrojoje pusėje – XVIII a. užleido šiek tiek senųjų pozicijų. Per XVI a. ilgam iškilo Sapiegos. Buvo ir daugiau giminių, išsilaikiusių piramidės viršuje kelias kartas iš eilės, tačiau ilgainiui pasitraukusių į antrąjį planą. XVI a. pabaigoje tokios giminės buvo visų pirma Chodkevičiai, taip pat Hlebavičiai, Kiškos, Valavičiai, XVII a. antrojoje pusėje — taip pat sena giminė Pacai. XVIII a. pradžioje sunykus kai kurioms senosioms giminėms, susilpnėjus Radviloms ir Sapiegoms, rodėsi, kad galingos giminės nyksta. Tačiau labai greitai senųjų vietą užėmė irgi senos, bet buvusios šešėlyje ar atsikėlusios iš Lenkijos Čartoriskių, Potockių, Sanguškų, dar vėliau — Kosakovskių giminės.

Dar daugiau buvo giminių, iš kurių senatorių krėslą pasiekdavo tik vienos kitos kartos atstovai, vienas kitas asmuo. XVI a. pabaigoje – XVII a. tokie buvo Abramavičiai (2 senatoriai), Agripos (1), Bialozarai (3), Chrapovickiai (2), Tolvaišai (2) ir kiti. Iš kai kurių tokių giminių vienu metu iškildavo bent keletas senatorių ir neilgam jos įgydavo tikrai didelę reikšmę LDK politiniame gyvenime. Antai 1584 – 1615 m. net 6 Vainos buvo senatoriai, 1566 – 1668 m. – 7 Naruševičiai. Iš čia paminėtų giminių tik pastarąsias tam tikru laikotarpiu galima laikyti didikais – greitai iš jų gretų iškrisdavo, netapdavo senatoriais. Dauguma tokių giminių – tai tarp bajorijos ir didikų atsidūręs savotiškas tarpsluoksnis. Nesvarbu iš ko būtų kilusios, bajorų ar ponų — šios giminės orientavosi į didikų gimines, siejo savo veiklą su jomis, netapdavo bajorų interesų reiškėjomis.Tokio tarpsluoksnio buvimas tik stiprino didikų pozicijas. Būtent didikai, o ne į seimelius susirenkantys bajorai lėmė LDK poziciją visais valstybės gyvavimo klausimais. LDK buvo bajorų valstybė, bet bajorams vadovavo Radvilos, Sapiegos, Pacai, Čartoriskiai.

Bajorų tauta – etnopolitinis fenomenas. Po Liublino unijos LDK bajorijoje esminių etninių pakitimų neįvyko – ją ir toliau sudarė lietuviai bei gudai. Tik pastarųjų dalis smarkiai sumažėjo. Praradus Palenkę, LDK liko nedaug giminystės ryšių ar tarnybos dėka atsikėlusių lenkų. Iš Livonijos atsikėlė šiek tiek vokiečių bajorų — iš ten Lietuvoje Plater’iai, Romer’iai ar Tisenhausen’ai (Tyzenhauzai). Jie greitai įsigyveno į LDK bajoriją.XVI a. plintanti reformacija padarė itin margą bajorijos konfesinę sudėtį. Jau nebegaliojo schema: katalikas — lietuvis, stačiatikis — gudas. Atsirado protestantizmo srovių — kalvinizmo, liuteronizmo, arionizmo — šalininkų lietuvių ir gudų. Dalis gudų stačiatikių per protestantizmą atėjo į katalikybę. Dar labiau viską sukomplikavo 1596 m. Bresto unija. Tikybos pagrindu formavosi nauji bajorų visuomeniniai ryšiai, dažnai net neapsiriboję LDK sienomis – visos Respublikos protestantai palaikė 1573 m. Varšuvos konfederacijos religinės laisvės aktą, visi jos katalikai kartu kilo į kontrreformacijos žygį. Religinis LDK bajorijos susiskaldymas sudarė prielaidas stiprėti abiejų Respublikos dalių bajorų ryšiams.Konfesiniai ryšiai slopino etninius skirtumus, etniniai ryšiai — konfesinius. Svarbūs buvo bajorų ryšiai paviete, su kuriuo bajoras buvo susijęs kaip žemvaldys ir karo prievolininkas, galintis įgyvendinti savo politines teises. Pavieto ryšiai susiklostė XVI a. 7-ojo dešimtmečio reformomis unifikavus valstybės dalių valdymą. Juose išnyko buvę LDK sričių skirtumai bei separatistinės tendencijos. Dėl šios aplinkybės, taip pat dėl to, kad pavietų seimeliuose bajorai aptardavo visos valstybės reikalus ir per siunčiamus atstovus į seimą veikdavo Jų sprendimus, savaime įsitraukdavo į ne tik kokios nors socialinės etninės-konfesinės ar teritorinės dalies, bet ir visos valstybės, viso luomo politinį gyvenimą. Todėl mažėjo aukščiau minėti luomo vidaus skirtumai.Po Liublino unijos galutinai susiformavo ir gyvavo LDK bajorų tauta, abejo, ir aptariamuoju laikotarpiu vis besikeičianti, įgaunanti naujų bruožų ir savybių. Jos nariai, jungiami luomo ir valstybės interesų, įveikė etninius-konfesinius, teritorinius ir kitus skirtumus. Lietuvių bajorija susitaikė su gudų bajorijos pasiektomis politinėmis nuolaidomis, visai sugriovusiomis abiejų bajorų grupių bendro gyvenimo vienoje valstybėje teisines kliūtis. Gudai savo interesais persiėmę lietuvių valstybės idėjos, politiškai virto lietuviais. Tai nereiškia, kad jie prarado savo etninį identitetą, tapo etniniais lietuviais. Jie savotiškai susidvejino – išlikdami etniniais gudais (ilgainiui smarkiai polonizavęsi), visuomeniniame ir politiniame gyvenime prie gudiškumo priderino lietuvybę. Tai būdinga paribio kultūros žmonėms, o tokio paribio sąlygomis ir gyveno LDK gudų bajorija.Visa lietuvių bajorų tauta prisidėjo prie valstybės valdymo, lygiomis teisėmis naudojosi bajorams valstybės teikiamomis gėrybėmis. Gudų bajorų perėjimas į politinės lietuvybės pozicijas vyko ilgai ir pamažu. Jos darėsi jiems tuo patrauklesnės, kuo daugiau gudų įgydavo atsakingas ir pelningas LDK pareigybes. Sapiegos, Chodkevičiai, Hlebavičiai ir kitos giminės buvo gudų bajorų politinio lietuvėjimo pionieriai. Paskui juos sekė dauguma bajorų, ir XVI a. pabaigoje šis procesas juos jau visiškai buvo įtraukęs. Tai liudija gudų bajorijos abejingumas etniškai artimos Rusijos propagandai, XVII – XVIII a. varomai prieš LDK ir Respublikos buvimą gudų žemėse, – gudų bajorai liko ištikimi LDK, ypač tai išryškėjo per XVII a. vidurio karus. Tai liudija ir gausūs vadinamieji egzuliantai — iš Rusijos užimtų žemių į Lietuvą pasitraukę gudų bajorai ir čia net išlaikę Starodubo, Smolensko bajorų seimelius. Tam tikrą sumaištį sukėlė nugalėjusios kontrreformacijos jėgų tvirtinimas, kad tik katalikybė – LDK bajorų tikyba. Vis dėlto minėtų jėgų savanaudiškumo nepavyko išnaudoti net galingai XVIII a. Rusijos propagandai, mielai pasinaudojusiai dizunitų, t. y. stačiatikių, gynimo pretekstu kištis į Respublikos vidaus reikalus. Čia išryškėjo integruojantis unitų bažnyčios vaidmuo.Daug labiau negu XVI a. 7-ojo dešimtmečio reformų išvakarėse, suartėję bajorų tautos lietuvių ir gudų būriai galutinai nesusiliejo. Tai rodo LDK kalbų situacija. Ir toliau vartotos 2 pagrindinės Šnekamosios kalbos – lietuvių ir gudų (baltarusių) bei 2 rašto kalbos – gudų ir lotynų. Lietuvių kalba XVI a. pabaigoje – XVIII a. raštvedybai vartota retai, dažniausiai turint reikalų su nuosekliausiais jos vartotojais — valstiečiais. Jau XVI a. LDK ėmė plisti lenkų kalba — tiek rašto, tiek ir šnekamoji. Ji skverbėsi per valdovo dvarą, per daugiausia su Lenkijos visuomene ryšius palaikančius didikus ir juos supančius žmones, per reformacijos iš savo vietų pakeltus ir į LDK patraukusius lenkų kunigus bei vienuolius, per jų oponentus — protestantus intelektualus. XVII a. – lenkų kalbos plitimo LDK viešajame gyvenime amžius. 1697 m. gudų kalba oficialiai buvo pašalinta iš viešųjų raštinių — jos vietą užėmė lenkų kalba.Lenkų kalbos vartojimas ilgai buvo tik techninis dalykas. Jis nedarė esminės įtakos lietuvių bajorų tautos etnopolitiniam turiniui, tačiau, be abejo, komplikavo jos įvaizdį. Ilgainiui, gal jau XVIII a. lenkų kalbos vartojimas kreipė šią tautą prie lenkiškai kalbančios Respublikos bajorų tautos, su kuria tapatintis siekė ir kuriai savo vardą davė Lenkijos bajorų tauta – lenkai. LDK bajorų tautos įsiliejimas į Respublikos bajorų tautą dar nėra gerai ištirtas, jame vyravo politiniai, ne etnolingvistiniai faktoriai, neaiški jo chronologija. Tas procesas nesibaigė: visą laiką išliko pačių bajorų įsisąmonintas skirtumas tarp lietuvio, kad ir kalbančio lenkiškai, ir lenko, tarp gudo, laikančio save lietuviu ir kalbančio lenkiškai, ir lenko. LDK buvo Lietuvos bajorų tautos, kalbančios lietuviškai, gudiškai, lenkiškai valstybė.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio institucija. LDK istorijoje buvo reiškinių, niveliavusių šalies specifiką, dariusių problematišką jos valstybingumą Respublikoje, buvo ir reiškinių, pabrėžusių, įtvirtinusių bei išsaugojusių tą valstybingumą. Daugelis valstybės institucijų veikė prieštaringai: ir tvirtino, ir slopino šalies valstybingumą. Antai Respublika buvo monarchija su renkamu valdovu. Išrinktasis pretendentas į sostą turėjo prisiekti saugosiąs LDK bei Lenkijos bajorų teises ir buvo karūnuojamas Lenkijos karaliumi. Tuo pačiu metu jis tapdavo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, atskiras pakėlimas Liublino unijos aktuose buvo panaikintas. Vis dėlto LDK politikai siekė išlaikyti realią kunigaikščio instituciją – ji buvo reikalinga LDK valstybingumui Respublikoje apsaugoti. Pirmieji rinkti Respublikos valdovai buvo priversti atskirai prisiekti saugosią LDK teises. Tik tada LDK pripažindavo juos savo valdovais, Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais. Svarbiausieji LDK valstybiniai aktai, kaip antai III Lietuvos Statutas, operavo tik šiuo titulu.Valdovas buvo renkamas ir karūnuojamas Lenkijoje, jj galėjo išrinkti vienos Respublikos valstybės bajorai, nedalyvaujant antrajai (žinoma, viskam vykstant Lenkijoje, ignoruojama galėjo būti tik LDK). Respublikos tarpuvaldžio vadovu — interrex’u — būdavo ir naująjį valdovą karūnuodavo Lenkijos vyskupai. Net Lenkijoje vartotas karaliaus titulas buvo aukštesnis už Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą. Todėl vis sunkiau LDK galėjo Respublikos visuomenės ir ypač užsienio akyse išlaikyti su Lenkijos karaliais netapatinamą Lietuvos didžiojo kunigaikščio institucijos prestižą. Bet tai darėsi vis mažiau svarbu valstybės vidaus gyvenime, nes visoje Respublikoje XVII – XVIII a. valdovo institucijos reikšmė greitai menkėjo.Silpna Respublikos valdovo valdžia buvo užprogramuota iš anksto. Sostas negalėjo būti paveldimas ir, valdovui gyvam esant, net nebuvo galima rinkti jo įpėdinio. Bajorija turėjo efektyvių priemonių kontroliuoti renkamą valdovą – jau minėtus Henriko artikulus, kuriuos patvirtinti turėjo kiekvienas išrinktasis, ir pacta conventa, kiekvienam valdovui seimo paruošiamas individualias sąlygas. Pagal šiuos dokumentus valdovo išrinkimas tapdavo pretendento ir Respublikos bajorijos sandėriu, kai bajorija būdavo stipresnioji pusė. Valdovas turėdavo susitarimų laikytis, nes kitaip kildavo grėsmė, kad bajorija pasinaudos Henriko artikulų straipsniu apie jos teisę nepaklusti valdovui, pažeidžiančiam sutarties sąlygas. Bajorija pati save pakurstydama ir didikų manipuliuojama, atidžiai sekė, kad valdovai nepažeidinėtų sutartų sąlygų, kad nekiltų nė mažiausia tikra ar tariama absoliutizmo grėsmė. Valdovai Respublikos seimuose nuolat turėjo aiškintis dėl tikrų pažeidimų ar tariamų kėslų. Bajorijos spaudimas valdovui XVII – XVIII a. nuolat sunkino ar net grasino paralyžiuoti valstybės gyvenimą.Steponas Batoras, Zigmantas Vaza dar sugebėjo vykdyti savo politiką ir išlikti pakankamai stipriais valdovais, nors jiems teko laviruoti tarp Respublikos didikų grupuočių, tarp didikų ir bajorų, tarp LDK ir Lenkijos. XVII a. padėtis vis blogėjo, ir jau besiblaškantis Jonas Kazimieras, visiškai atsitiktinis valdovas Mykolas Kaributas Višnioveckis ir panašiai apibūdintinas Jonas Sobieskis, taip pat ir XVIII a. valdę abudu Vetinai – Augustas II ir Augustas III, daugiau laiko praleisdavę Saksonijoje negu Respublikoje, – buvo silpni valdovai, greičiau didikų ir jų grupuočių intrigų bei kovų dėl valdžios įkaitai, negu valstybės gyvenimą planuojantys ir kreipiantys politikai.Vis dėlto valstybę reprezentuojanti valdovo, karaliaus institucija Respublikoje buvo gerbiama. LDK nuolat reikalavo, kad valdovas kas treji metai gyventų joje. Daugiau principinis negu valstybės valdymui svarbus reikalavimas turėjo pabrėžti lygią LDK ir Lenkijos padėtį Respublikoje. Steponas Batoras, Zigmantas ir Vladislovas Vazos palyginti dažnai būdavo LDK. Bet net jie reguliariai, kaip to norėjo LDK bajorija, joje nerezidavo. Antra vertus, Lenkijos bajorija neprieštaravo dėl tokio LDK reikalavimo, 1674 m. jis buvo įtrauktas į Jono Sobieskio pacta conventa. Vis dėlto jo nebuvo laikomasi ir, atrodo, ne iš principo, bet dėl kitaip susiklosčiusių Jono Sobieskio ar abiejų Augustų veiklos krypčių. Apskritai dėl valdovo rimtų nesutarimų su Lenkija neiškilo, LDK nesikratė nei unijos, nei bendro valdovo. Tuo labiau, kad jis buvo išstumtas iš svarbiausių pozicijų valstybėje.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centrinė valdžia Respublikoje. Greta silpnėjančių valdovų vis reikšmingesni darėsi centrinės valdžios pareigūnai, vadinamieji ministrai. LDK valdymas XV – XVI a. buvo pertvarkomas, ieškant pavyzdžių pas kaimynus, pirmiausia Lenkijoje. Todėl, sudarant Liublino uniją, LDK ir Lenkijos centrinės valdžios struktūros iš esmės buvo tapačios. Po unijos jos buvo paliktos. Tai buvo itin svarbu LDK, siekusiai atsilaikyti prieš Lenkijos bajorijos siekius likviduoti LDK valstybingumą.Pirmuoju ministru buvo laikomas žemės (krašto) maršalas, jį pavaduodavo dvaro (kiemo) maršalas. Jų pirmumas buvo susijęs su valdovu ir dvaru — jiedu tvarkydavo valdovo dvarą, buvo ceremonialo vadovai, teisėjaudavo valdovo buvimo vietoje. Svarbiausiu ministru buvo bene kancleris, irgi turėjęs antrininką – pakanclerį. Jiedu saugojo valstybės antspaudus – LDK didįjį ir mažąjį. Valdovo ar jo vardu skelbiami dokumentai galiojo tik jų antspauduoti. Jei dokumentai neatitikdavo įstatymų ar antspauduoto jų manymu prieštaravo LDK interesams, jie galėdavo neantspauduoti tų dokumentų. Tokių konfliktų tarp valdovo ir kanclerio nebuvo daug, bet galima priminti Stepono Batoro vargus dėl Vilniaus jėzuitų akademijos steigimo privilegijos. Kancleriai pagal įgaliojimus galėjo kontroliuoti tiek vidaus, tiek užsienio politiką, tuo labiau, kad jų kompetencijai priklausė santykiai su užsieniu.LDK bajorija saugojo kanclerį nuo pasikėsinimų į jo kompetenciją, laikydama tai savo teisių pažeidimu. Tokiu pasikėsinimu buvo laikomas valdovo rastų valstybės reikalais, siunčiamų į LDK, antspaudavimas valdovo asmeniniu ar net Lenkijos antspaudu, taip pat Lenkijos kanclerių kišimasis į LDK kanclerių veiklą, ypač į santykius su užsieniu. Tokiam kišimuisi bajorija audringai priešindavosi, todėl valdovai vengdavo nusižengti susiklosčiusioms taisyklėms.Maršalo ir kanclerio pareigybės buvo glaudžiai susijusios su valdovo dvaru. Kai valdovas retai lankydavosi LDK, maršalams būdavo mažiau darbo bei pajamų, menkėdavo ir jų įtaka, kanclerio pozicijos gal net stiprėdavo. Daug mažiau su dvaru buvo susijusios kitos 2 ministrų poros — LDK iždininkai ir etmonai.LDK žemės (krašto) iždininkas tvarkė valstybės iždą, dvaro (kiemo) iždininkas jį pavaduodavo ir tvarkė valdovo LDK dvaro iždą. LDK tvirtai laikėsi nuostatos turėti savo atskirą iždą. Jis reiškė savą mokesčių sistemą, muitus LDK ir Lenkijos pasienyje, savus pinigus. Abi valstybės finansuodavo savo išlaidas, ir bandymams pateikti jas kaip visos Respublikos išlaidas kita pusė pasipriešindavo — bendro Respublikos biudžeto nebuvo. Antra vertus, LDK, pvz., nesikratė finansuoti diplomatinių santykių su Rusija, nes norėjo išlaikyti juos savo rankose.Etmonai, didysis ir lauko, atsakė už pasirengimo karui reikalus ir buvo kariuomenės vadai. LDK ir Lenkijos kariuomenės liko atskiros, jos net be leidimo negalėjo pereiti Respublikos vidaus sienos. Abiejų valstybių kariuomenės buvo išlaikomos iš tų valstybių iždų. Jų etmonai buvo lygiateisiai, ir vienos valstybės etmonas negalėjo vadovauti kitos valstybės kariuomenei be jos sutikimo. Tai įtvirtino LDK valstybingumą Respublikoje, didino kiekvienos valstybės atsakomybę už savo užsienio politiką. Kartu valdovui ir jo šalininkams dėl to atsirasdavo papildomų sunkumų. Antai Stepono Batoro žygių į Livoniją metu LDK nenorėjo praleisti per savo žemes Lenkijos bajorų pašauktinę kariuomenę, paklusti Lenkijos etmono Jono Zamojskio vadovavimui. 1621 m. abi valstybės paskelbė kariuomenės šaukimą: Lenkija — prieš turkus, o LDK— prieš švedus. Zigmantui Vazai teko dėti daug pastangų, kad LDK kariuomenė prisidėtų prie Lenkijos karo su Turkija. Čia atsitiko retas įvykis — jungtinei kariuomenei vadovauti buvo patikėta LDK didžiajam etmonui Jonui Karoliui Chodkevičiui. O šiaip kariuomenių atskirumas pabrėžė Respublikos dvilypumą, stiprino etmonų padėtį valstybėje, bet sunkino bendrą užsienio politiką, silpnino valdovo pozicijas.Apskritai valdovas mažai galėjo paveikti tiek LDK, tiek Lenkijos ministrus. Valdovas turėjo teisę pats juos skirti, taigi lyg ir turėjo pasirinkimo laisvę, tačiau jam visada tekdavo atsižvelgti į didikų grupuočių santykius. Pareigūnai būdavo skiriami iki gyvos galvos, praktiškai nenušalinami, juos galima buvo tik perkelti į aukštesnę vietą. Faktiškai jie darėsi nepriklausomi nuo valdovo, o tai negarantavo politinio pastovumo, valdovui sunkiau būdavo telkti šalininkus. Valdovą dar varžė taisyklė, vertusi į tos ar kitos Respublikos valstybės postus skirti tik jos bajorus, nuolatinius gyventojus, ne pirmos antros kartos ateivius, turinčius joje nekilnojamojo turto – žemės. LDK bajorai, jausdami, kad Lenkijos bajorai gviešiasi dvarų ir pareigybių LDK, bei bijodami LDK politinio pajungimo Lenkijai, atidžiai sekė, kad tokia taisyklė nebūtų pažeidžiama. Iki XVIII a. tik vienas kitas lenkas sugebėjo gauti kokią nors nereikšmingą LDK pareigybę. Kilo tik vienas didelis konfliktas tarp LDK ir valdovo bei jį palaikiusios Lenkijos. 1591 – 1600 m. Zigmantas Vaza darė viską, kad Vilniaus vyskupu (minėta taisyklė liete ir katalikų bažnyčios hierarchiją) taptų Bernardas Maciejovskis. Visa LDK visuomenė atsisakė įsileisti jį į Vilniaus katedrą ir laimėjo. Ilgainiui, nuo XVIII a. pradžios, į LDK valdžios postus ėmė patekti ir Lenkijos bajorai. Minėtai taisyklei buvo nusižengiama tik iš dalies, nes Potockiai, Poniatovskiai, iš Gediminaičių kildinusi, taigi su Lietuva pagal kilmę susiję Čartoriskiai, Sanguškos ar Višnioveckiai bei kiti jau būdavo įvairiais būdais įsigiję čia dvarų, tapę lyg ir dviejų valstybių bajorais. Tuo pat metu vis daugiau LDK žemutinių pareigybių buvo išdalijama Lenkijos didikų sūnums —jos tapdavo tramplinu aukštesnėms pareigoms gimtojoje Lenkijoje užimti, LDK jie ilgai neužsibūdavo. Šie reiškiniai buvo LDK ir Lenkijos bajorų suartėjimo, jų jungimosi į vieną Respublikos bajorų tautą padarinys.Taip galima vertinti ir LDK bei Lenkijos ministrų įgaliojimų sulyginimą, vadinamąjį coaequatio iurium. LDK ministrų įgaliojimai buvo didesni negu jų kolegų lenkų – LDK kancleris vykdė ir specifines teismo funkcijas, etmonas turėjo teisę išdėstyti kariuomenę krašte savo nuožiūra ir kita. 1697 m., konfliktuojant LDK grupuotėms, Respublikos seimas nutarė LDK ministrų įgaliojimus prilyginti lenkų įgaliojimams. Istoriografijoje šis įvykis prilyginamas Liublino unijai, tik prieštaringai aiškinamas – ar kaip galutinis LDK valstybingumo Respublikoje įtvirtinimas, ar kaip visiškas teisinis bei faktinis LDK ir Lenkijos susiliejimas lenkiškoje Respublikoje. Pritartume A. Šapokos teiginiui, kad šis įvykis pernelyg sureikšminamas – valstybiniai LDK ir Lenkijos santykiai Respublikoje jau buvo nusistovėję, ir coaequatio iurium nieko nekeitė. Taip buvo sureguliuoti LDK bajorijos ir ministrų santykiai ir suvienodintos abiejų valstybių bajorijos teisės savose valstybėse. Be to, tai tik skatino abiejų bajorijų suartėjimą. Kilo akivaizdi grėsmė, kad LDK valstybingumas Respublikoje, kad ir teisiškai užfiksuotas ims nykti.Vis dėlto LDK centrinės valdžios atskirumas palaikė tą valstybingumą. Tarp LDK ir Lenkijos buvo šiokių tokių ginčų dėl su dvaru glaudžiai susijusių ministrų – maršalų ir kanclerių, – kompetencijos ir tarpusavio santykio, bet jie buvo neesminiai. Abiejų valstybių etmonų ir iždininkų veikimo sferos beveik nesusikirsdavo. Nebuvo Respublikos ministrų, bendros vyriausybės, buvo tik LDK ir Lenkijos ministrai prie bendro valdovo.

Respublikos seimas ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Veikė bendras Respublikos seimas – sudarant uniją, atskiri LDK ir Lenkijos seimai buvo panaikinti. Seimo organizacijos ir bendroji seimo kompetencija buvo perimtos iš Lenkijos, jos jau buvo žinomos ir LDK. Vyraujanti politinė doktrina skelbė, kad seimą sudaro 3 luomai: valdovas, senatas ir atstovų rūmai. Valdovo įtraukimas į seimo sudėtį rodė jo politinį silpnėjimą ir formaliai aukščiausiu valdžios organu tapusio seimo stiprybę. Senatas ir atstovų rūmai — tai bajorijos institucijos. Kiti luomai – miestiečiai, valstiečiai, net dvasininkai į seimą nebuvo įleisti, išskyrus katalikų vyskupus ir, kaip stebėtojus, Vilniaus miesto atstovus.Senatą sudarė aukščiausieji LDK ir Lenkijos pareigūnai — centrinės valdžios (ministrai) ir žemių (vaivadijų) administratoriai. Iš LDK į Senatą pateko abu maršalai, kancleris, pakancleris ir žemės iždininkas. Abu etmonai senatoriais tapo tik 1768 m., dvaro iždininkas — 1775 metais. Jie turėjo išsirūpinti vaivadų ar kaštelionų vietas, kad galėtų posėdžiauti senate. LDK sudarė 9 vaivadijos ir jiems prilyginta Žemaičių seniūnija (kunigaikštystė), į senatą įėjo jų vaivados (Žemaičių – seniūnas) ir kaštelionai.Elekciniuose seimuose, rinkusiuose valdovą, galėjo dalyvauti visi Respublikos bajorai. Į eilinį seimą, šaukiamą kas 2 metai 6 savaitėms, ir neeilinį, šaukiamą esant reikalui 2 savaitėms, buvo renkamas papročio nustatytas žemių atstovų skaičius, LDK — po 2 nuo 20-22 pavietų. Seimo posėdžiams pratęsti reikėjo visų atstovų sutikimo. Seimas pagal unijos aktus rinkdavosi Lenkijoje, dažniausiai Varšuvoje. Tik 1653 m. seimas įvyko LDK, Breste. Tuo metu LDK politikai ėmė stengtis, kad Respublikos seimai reguliariai vyktų ir LDK. 1673 m. seimas nutarė, kad kas trečias iš jų vyks LDK, Gardine. Šio nutarimo buvo iš esmės laikomasi. Tai turėjo pabrėžti LDK lygiateisiškumą Respublikoje, bet ir kėlė pavojų tapti trečiąja Respublikos provincija šalia Didžiosios ir Mažosios Lietuvos.Senate priimant sprendimus nebuvo balsuojama, valdovas apibendrindavo pareikštas nuomones. Seimas buvo įstatymų, vadinamųjų konstitucijų, leidžiamasis organas. Jos atstovų galėjo būti priimtos tik vienbalsiai, nes bet kaip pakeisti bajorijos padėtį – o konstitucijos ir buvo taikomos būtent bajorams, – negalėjo niekas prieš bent dalies bajorijos valią. Šią išreikšdavo į seimą išrinktieji atstovai. XVI a. pabaigoje atstovų savarankiškumą seime visiškai suvaržė jų pavietų instrukcijos. Tikslaus instrukcijų laikymosi ir vienbalsiškumo ar, kitaip sakant, liberum veto taisyklės XVII a. ėmė varžyti seimo darbą, sunkino konstitucijų priėmimą ir pagaliau paralyžiavo seimą. 1652 m. Upytės atstovas Vladislovas Sicinskis pirmąkart neleido pratęsti seimo ir šis išsiskirstė nebaigęs darbo. Pirmąkart liberum veto teise dar nepasibaigus 6 savaitėms seimas buvo nutrauktas 1669 m., 1688 m. seimas nutrauktas dar prieš jo darbų pradžią. Nutraukus seimą, visos jau priimtos konstitucijos neįsigaliodavo, taip buvo visiškai žlugdomas įstatymų priėmimas. 1573 – 1763 m. buvo susirinkę 137 Respublikos seimai, iš jų 53 seimai arba 39% nebaigė darbo. Didikai ir jų grupuotės, remdamiesi dažnai savo pačių iškeltais atstovais, siekdavo, kad nebūtų priimti jiems nenaudingi nutarimai, ir sėkmingai žlugdydavo seimų darbą. Pats V. Sicinskis ar į jį panašus bajoras nebūtų drįsęs nutraukti seimą — už jų nugaros stovėdavo žymiai galingesni. Tarp šių XVII a. antrojoje pusėje — XVIII a. netrūko ir svetimų agentų, taip prisidėdavusių prie Respublikos politinės negalios didėjimo. Bajorų parlamentarizmas virto didikų bei užsienio agentų skatinama anarchija. Palyginti efektyviai XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmojoje pusėje veikę seimai šių jėgų veikiami XVII a. antrojoje pusėje – XVIII a. tapo visai neveiksmingi.Bet visą laiką seimas buvo aukščiausioji Respublikos instancija, įstatymų leidėjas. LDK bajorija nenorėjo ištirpti bendrame seime ir puoselėjo įvairias atskiras darbo formas, neprieštaraujančias unijos aktams. Tuo labiau, kad tekdavo spręsti tik LDK liečiančius klausimus, ir nenorėta, kad lenkai į tuos dalykus kištųsi.Jau pirmaisiais metais po Liublino unijos LDK pavietų atstovai ir senatoriai prieš išvykdami į Respublikos seimą rinkdavosi į LDK priešseiminius suvažiavimus, iš pradžių Volkovyske, vėliau III Lietuvos Statutui tai juridiškai įtvirtinus, — Slanime. Juose būdavo aptariami bendri reikalai ir bendri veiksmai seime. Tokie suvažiavimai vykdavo ir Lenkijos provincijose. LDK jie dar iš dalies atstodavo senuosius jos seimus, nes būdavo svarstomi reikalai, nenumatyti seimo dienotvarkėje, pvz., 1584 m. – Lietuvos Statuto straipsnių naujos redakcijos. Priešseiminiai LDK suvažiavimai reguliariai vykdavo XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmajame ketvirtyje, vėliau – vis rečiau. XVII a. antrojoje pusėje tik pavietų seimeliai reikalaudavo atgaivinti šiuos suvažiavimus, tačiau jie nunyko.Suvažiavimus iš dalies dubliavo, vėliau ir atstojo atskiri seimo narių iš LDK posėdžiai seime. Jie žinomi per visą Respublikos gyvavimą ir būdavo reikalingi parengti konstitucijas, liečiančias tik LDK reikalus, aptarti LDK atstovų taktiką seime. LDK konstitucijos dažniausiai buvo išskiriamos iš konstitucijų, liečiančių Lenkijos ar bendruosius reikalus.Priešseiminiai suvažiavimai, atskiri posėdžiai seime, atskiros konstitucijos leido LDK atstovams Respublikos seime rūpintis LDK reikalais, neištirpti bendrame su Lenkija seime. Atskiri posėdžiai ir atskiros konstitucijos išliko net seimo krizės laikais, kurie sutapo su abiejų Respublikos valstybių bajorų visuomenių suartėjimo, susiliejimo į vieną bajorų tautą laikais. XVI a. pabaigoje — XVII a. pirmojoje pusėje jie padėjo išlaikyti LDK valstybingumą Respublikoje, o XVIII a. jie ėmė virsti didikų ar jų grupuočių interesų įgyvendinimo priemonėmis.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausieji suvažiavimai – senojo seimo pėdsakas. Jau per pirmuosius tarpuvaldžius po 1569 m. LDK didikai ir bajorija rinkdavosi Lietuvoje į atskirus nuo lenkų pasitarimus. Jie toliau dirbo unijos aktų panaikintos Ponų tarybos darbą. Steponas Batoras Respublikos seime negavęs lėšų karui su Rusija, 1577 m. sušaukė atskirą LDK atstovų suvažiavimą, vadinamąjį vyriausiąjį suvažiavimą arba konvokaciją Vilniuje, kuris paskyrė LDK mokesčius karui. Valdovui šis suvažiavimas buvo priemonė apeiti Respublikos seimą ir Lenkijos bajoriją. LDK bajorijai jis reiškė, kad faktiškai atgaivinamas unijos panaikintas LDK seimas. Suvažiavime dalyvavo tik LDK atstovai ir svarstė tik LDK reikalus. Jis buvo sušauktas valdovo, taigi ir teisėtas. Valdovas elgėsi kaip Lietuvos didysis kunigaikštis, konfliktavo dėl to su Lenkija, darėsi trečiąja jėga – visos Respublikos valdovu (ne pirmiausia Lenkijos karaliumi).Valdant dar palyginti stipriems valdovams Steponui Batorui ir Zigmantui Vazai, siekusiems išnaudoti LDK ir Lenkijos nesutarimus, LDK vyriausieji suvažiavimai buvo dažni, 1577 – 1624 m. jų sušaukta 20 (be tarpuvaldžio suvažiavimų). Juose daugiausia buvo sprendžiami mokesčių karui reikalai (Respublikos seimui, t. y. pirmiausia Lenkijai su jais nesutikus), Lietuvos Statuto rengimo ir taisymo, LDK sienų apsaugos ar dalyvavimo Lenkijos veiksmuose prieš turkus bei totorius reikalai. Suvažiavimai faktiškai laikytini atskirai nuo lenkų besirenkančiais LDK seimais.Suartėjant LDK ir Lenkijos bajorams, silpnėjant valdovo ir centrinei valdžiai, nyko jėgos, suinteresuotos LDK vyriausiasiais suvažiavimais, pajėgiančios juos sušaukti. Užfiksuotas 1634 m. suvažiavimas, ruoštasi jį šaukti 1654 – 1655 metais. Suvažiavimas 1665 ir 1671 m. šaukė faktiškieji LDK valdovai Pacai. Paskui suvažiavimai išnyko. Per XVII – XVIII a. sandūros vidaus kovas ir vėliau, XVIII a., juos iš dalies pavadavo LDK konfederacijos. Šių funkcijos buvo panašios į suvažiavimų funkcijas, tik teisinis sušaukimo ir veiklos pagrindas — kitas.LDK vyriausieji suvažiavimai pirmaisiais dešimtmečiais po Liublino unijos buvo viena iš efektyviausių LDK valstybingumo Respublikoje įtvirtinimo ir apsaugos priemonių. Susiklosčius LDK bajorų visuomenę iš esmės patenkinusiems LDK ir Lenkijos santykiams, politinio gyvenimo periferijoje atsidūrus Respublikos valdovams, suvažiavimai išnyko. Tik sudėtingais valstybės gyvenimo metais jie buvo atgaivinami kaip konfederacijos.

Bajorų seimeliai. XVI a. 7-ojo dešimtmečio reformų metu LDK padalinus į vaivadijas ir pavietus, pastarieji tapo svarbiausia bajorijos valstybinio organizavimo, jos savivaldos institucija. Pavietų seimeliuose, į kuriuos privalėjo rinktis visi bajorai, buvo sprendžiami įvairiausi pavietų reikalai: vietinių bajorų pareigūnų rinkimai, mokesčių rinkimo, vadinamųjų pavietų karinių dalinių iri kiti reikalai. XVII a. bajorijai vis labiau vengiant pašauktinės karo tarnybos ir stengiantis atsipirkti mokesčiais, buvo organizuojamas pavieto iždas, kuris rūpindavosi karių samda.Prie pavietų vidaus reikalų tvarkymo retai prisidėdavo jame valdų turintys didikai. Bet jų niekad netrūkdavo seimeliuose, kai būdavo svarstomi valstybės reikalai. Šie seimelių dienotvarkėje atsirasdavo rengiantis valstybės seimui – valdovas pranešdavo apie numatomus seime svarstyti reikalus. Atstovų rinkimai bei privalomos instrukcijos jiems rengimas tapdavo politinių grupuočių susidūrimu. LDK neišsirutuliojo savarankiškas politinis bajorijos judėjimas, todėl tie susidūrimai būdavo įtakingiausių didikų ar jų grupuočių šalininkų susidūrimai. Seime įsigalėjus vienbalsiškumo principui, užteko turėti vieno pavieto atstovų balsus, kad galima būtų sutrukdyti priimti seime nepatinkančią konstituciją. Jei net seimas nebūdavo sužlugdomas, tai dar nereiškė, kad jo konstitucijos bus vykdomos visoje valstybėje. Poseiminiuose, vadinamuosiuose reliaciniuose seimeliuose neretai būdavo atmetamos seimo konstitucijos, ypač mokesčių.Labai platūs seimelių įgaliojimai žlugdė valstybės valdymą. Bajorija tarėsi ginanti savo teises, bet iš tikrųjų didikai manipuliavo ja. 1717 m. Nebylusis seimas panaikino daugelį seimelių įgaliojimų spręsti mokesčių ir karinius reikalus. Bajorijos savivalda buvo smarkiai apkarpyta. Tai dar labiau sujaukė valstybės gyvenimą, nes nebuvo sukurtų seimelių įgaliojimus perimančių institucijų. Seimelių valdymas leido istoriografijoje įsigalėti “bajorų demokratijos” sąvokai. Bet dėl bajorijos politinio nepasirengimo, dažnai savanaudiškumo ir netoliaregiškumo, dėl didelės didikų galios ir įtakos tik besiformuojanti demokratija virto anarchija, kurioje suvešėjo kartais užslėpta, kartais visai atvira didikų oligarchija.

Bajorų teisės ir lygybė. Visas politinis Respublikos vidaus gyvenimas sukosi apie bajorų teisių gynimo šūkį. Valstybės sandara turėjo tarnauti kaip tų teisių garantas. Bajorijai labiausiai rūpėjo 3 gyvenimo sferos: santykis su žeme, asmens laisvė ir politinės teisės. Bajorų žemės nuosavybės bei jų asmens laisvės ir neliečiamybės garantijos buvo užfiksuotos III Lietuvos Statute ir neginčyjamos. Geriausia bajorų laisvės išraiška buvo galutinai įsigalėjęs draudimas suimti bajorą be teismo sprendimo. Kitas principas, skelbęs, kad tvarka valstybėje negali būti keičiama be bajoro sutikimo, kreipė asmens laisvių problematiką į politinių teisių sferą. Jis buvo realizuojamas liberum veto, vienbalsiškumu seime.Tarp bajorų buvo intensyviai skleidžiama visų bajorų lygybės idėja. Ji buvo grindžiama minėtais principais, visų bajorų teise rinkti valdovą, atstovus į seimą, taigi prisidėti prie valstybės valdymo. Manyta, kad didžiausią pavojų bajorų lygybei ir laisvėms gali kelti stiprus valdovas. Jis vykdys savarankišką užsienio politiką, privers bajorus kariauti, kai jie to nenorės, apmokestins be jų sutikimo, iššvaistys valstybės turtus ir panašiai. Tarp bajorų visą laiką buvo palaikoma absolutum domintum baimė ir per pacta conventa, seimo konstitucijas, senatorius-rezidentus ir kitaip valdovo veiksmai buvo vis labiau kontroliuojami. Stipraus valdovo šalininkų, vadinamųjų regalistų, stovykla Respublikoje visada buvo silpna. Jai dažnai vadovaudavo didikai, pvz., XVI – XVII a. sandūroje LDK didikas L. Sapiega. Dažną iš jų į šią stovyklą atvesdavo nesutarimai su kitais didikais ir viltis su valdovo pagalba pirmiausia stiprinti savo pozicijas. Silpnėjant centrinei valdžiai, XVII a. antrojoje pusėje – XVIII a. valdovo šalininkų grupuotės iš esmės nesiskyrė nuo kitų didikų grupuočių.Bajorų lygybė buvo tik deklaratyvi. Nors ponų teisinis išskirtinumas LDK buvo panaikintas dar Liublino unijos išvakarėse, didikai išlaikė aukštas pozicijas visuomenėje ir valstybėje. Būtent jiems galėjo būti labiausiai neparankus stiprus valdovas, kaip tik jie organizavo kovą su jo valdžia ir daugiausia pasipelnė. Formaliai smulkus bajoras ir didikas turėjo tokias pačias teises, tačiau didikai galėjo remtis dideliais turtais, įtaka visuomenėje, valdžia valstybėje, pinigais ir jėga. Bajorija LDK neišugdė savarankiško politinio judėjimo ir tapo didikų kreipiama jėga. Visi buvo lygūs, bet didikai ėjo priešakyje ir rodė kelią.

Didikų valdžia ir konfliktai. Konfederacijos. Didikai ėjo ten, kur jiems buvo naudinga – į valdžią. Respublikoje buvo institucijų, leidžiančių patenkinti šį norą. Tai svarbiausios valstybės pareigybės, senatas, vadinamieji senatoriai-rezidentai. Pastarieji – tai prie valdovo nuolat būti ir jo veiklą kontroliuoti paskirti senatoriai. Jų būdavo po 4, nuolat veikti jie pradėjo po 1607 metų. Didikų reikšmė ypač padidėjo XVIII a., kai Vetinų dinastijos valdovai — Augustas II ir ypač Augustas III — beveik nebūdavo valstybėje.LDK didikai po Liublino unijos stengėsi laikytis vieningos linijos. Ją išlaikyti pavykdavo palaikant santykius su Lenkija, bet ne vidaus reikaluose, nes čia lėmė konkurencija dėl valdžios. XVI – XVII a. buvo jaučiama trintis tarp Radvilų ir Chodkevičių, Sapiegų. Bet į 1606 – 1607 m. vidaus karą Lenkijoje, vadinamąjį Zebržydovskio rokošą, LDK bajorų visuomenė dar neįsitraukė, išskyrus vieną kitą didiką (Jonušas Radvila). Vidaus karą primenanti situacija LDK buvo susiklosčiusi per XVII a. vidurio karus, vėliau LDK vis labiau įsitraukdavo į Lenkijoje kylančius didikų grupuočių karinius konfliktus. XVII – XVIII a. sandūroje LDK kilo tikras vidaus karas.Vidaus konfliktuose aktyviai dalyvavo bajorija, įtraukiama į juos ir pati įsitraukdama. Didikams ar valdovui reikėjo šalininkų, bajorams — vadų. Daugybei dalyvių reikėjo tinkamų organizacinių formų, ir nuo XVII a. pradžios svarbia Respublikos politinio gyvenimo forma tapo konfederacijos. Tai buvo savanoriška bajorų sąjunga. Jos renkamas valdžios organas – taryba – priminė seimą, tik čia negaliojo vienbalsiškumo taisyklė. Todėl konfederacijoms dažnai priešinosi konservatyvieji bajorų laisvių gynėjai, manydami, kad jos kelia pavojų liberum veto principams.Konfederacijomis siekta įgyvendinti tuos politinio gyvenimo uždavinius, kurių negalėjo ar nenorėjo išspręsti valdovas ir centrinė valdžia (pareigūnai, seimas). Buvo skiriamos remiančios valdovo veiksmus ar jam priešiškos konfederacijos. Pastarąsias jų dalyviai pateisindavo bajorų teise nepaklusti savo pareigų neatliekančiam valdovui. XVII – XVIII a., didikų įsigalėjimo laikais, konfederacijos dažniausia tapdavo jų grupuočių tikslų siekimo priemone. 1717 m. Nebylusis seimas uždraudė konfederacijas, tačiau jos vėl ir vėl buvo organizuojamos (LDK ir Lenkijoje atskiros). Tai dar kartą rodė valstybės valdžios silpnumą.

4. LIETUVOS DIDŽIOJI KUNIGAIKŠTYSTĖ IR UŽSIENIO VALSTYBĖS. LDK tarptautinę padėtį ir užsienio politiką veikė įvairūs veiksniai. Iš jų bene svarbiausi buvo sugyvenimas su Lenkija Respublikoje, teritorijos pasikeitimas po Liublino unijos, vidaus visuomeninė ir politinė būklė, regiono valstybių raida.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės užsienio politikos po Liublino unijos problema. Liublino unijos aktai skelbė vieningą Respublikos užsienio politiką. Nei LDK, nei Lenkija neturėjo vykdyti atskiros užsienio politikos. Tačiau išliko anksčiau nusistovėjusios jos kryptys ir formos, skirtingi abiejų valstybių interesai tarptautinėje plotmėje. LDK pastangos išlaikyti valstybingumą Respublikoje, susiduriančios su Lenkijos pretenzijomis tapatinti savo ir visos Respublikos interesus ir veikti jos vardu, taip pat vertė savarankiškai rūpintis santykiais su kaimynais.LDK per savo kanclerius kontroliavo diplomatinius santykius su Rusija. Jie priimdavo Rusijos pasiuntinius, į Rusiją siunčiami diplomatiniai raštai buvo antspauduojami LDK antspaudu, buvo siunčiamos savo, LDK, pasiuntinybės, ypač tarpuvaldžiais. Panašiai klostėsi Respublikos diplomatiniai santykiai su Vakarų Europos šalimis, tik juos tvarkė Lenkijos kancleriai. Tai nebuvo visiška vienos ar kitos valstybės monopolija, kancleriai atsiskaitydavo seime, nemažai lėmė valdovas. Kartu akivaizdu, kad tradicijos ir geografinė padėtis lėmė užsienio politikos ir kanclerių veiklos sferų pasidalijimą.Silpnėjant Respublikos centrinei valdžiai, dažnai kariaujant keliuose frontuose, LDK ir Lenkijai turint atskiras kariuomenes, XVII a. užsienio reikalus ėmė aktyviai tvarkyti etmonai. Prisimintinas Zigmanto Vazos ir LDK lauko etmono Kristupo Radvilos konfliktas dėl santykių su Švedija XVII a. 3-iajame dešimtmetyje, LDK didžiojo etmono L. Sapiegos 1626 m. savarankiškai sudarytos paliaubos su švedais, Jonušo Radvilos aktyvūs ir dažnai priešingi valdovo bei Lenkijos politikai santykiai su sukilusiais kazokais ir Švedija XVII a. 6-ajame dešimtmetyje. Etmonai retai dalyvaudavo diplomatinėse akcijose, bet jų užsienio reikalų sprendimai dažnai būdavo lemtingi.Pagaliau savo užsienio politikos nutarimus skelbdavo ir vykdydavo vietoj senojo LDK seimo atsiradę priešseiminiai LDK suvažiavimai ir ypač LDK vyriausieji suvažiavimai. Toks užsienio politikos subjektų gausumas ir jos funkcijų išsklaidymas dažnai trukdo suvokti, kada LDK vardu politinius žingsnius žengia ji pati, o kada pavieniai didikai ar jų grupuotės. Dažnai prieš valdovą ir jo atstovaujamą oficialiąją Respublikos politinę liniją stojantys Pacai, Radvilos, Sapiegos pretenduodavo atstovauti visai LDK, tačiau gindavo ir savuosius interesus. Tai mažiau pastebima iki XVII a. vidurio, o vėliau tampa kasdieniu reiškiniu. Destruktyvus abiejų Respublikos valstybių didikų kišimasis į užsienio politikos reikalus XVII a. antrojoje pusėje — XVIII a. buvo akivaizdus ir amžininkams. Kartu, be abejo, buvo visos LDK veiksmų, kurie skyrėsi nuo pagrindinės Respublikos valdovų ir Lenkijos užsienio politikos linijos. Tai — 1627 m. paliaubos su Švedija ir 1655 m. Kėdainių unija su ja, taikos su Rusija reikalavimas 1656 m. grasinant nutraukti uniją, visa LDK užsienio politika XVII a. pabaigoje, vidaus karo išvakarėse. LDK savarankiškumą Respublikoje rodė ne tik santykiai su Lenkija, t. y. Respublikos viduje, bet ir užsienio politika. Žinoma, LDK užsienio politiką varžė bendra Respublikos politika. Sergėdama savo savarankiškumą ir interesus, LDK dažniausiai savo veiksmus derindavo su Lenkija, kai reikėdavo tvarkyti santykius su kaimynais. LDK užsienio politika dažniausiai įsikomponuodavo į bendrą Respublikos politiką.LDK užsienio politikos nuostatoms didelę įtaką darė bajorų nenoras kariauti, savotiškas pacifizmas. Absoliuti jų dauguma susiejo gyvenimą su savo žemės valdomis, ne su karu. LDK po unijos plačiai nepaplito sarmatizmo idėjos, taip pat ir Lenkijos bajorų noriai kultivuojama kovos su islamu priešpilio koncepcija. LDK, unijos metu praradusios daug žemių ir apsuptos stiprių kaimynų, bajorija neužsikrėtė Lenkijoje XVII a. taip iškerojusia megalomanija bei šią lydinčia ksenofobija. Atvirkščiai, ypač po Šiaurės karo, plito saviapgaulės kupinos teorijos, kad silpna valstybė – LDK bajorai jautėsi, ypač po XVII a. vidurio karų, esantys tokios valstybės gyventojais, – niekam netrukdanti ir niekas jos nepuls. Tokia plintanti bajorų pozicija trukdė vykdyti aktyvią užsienio politiką.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykiai su kaimynais. Daugiausia reikalų LDK tebeturėjo su rytų kaimynu – Rusija. Jų santykiai klostėsi tebesitęsiant kovai dėl Rusios palikimo. Po unijos gudų žemes pasidalijo LDK ir Lenkija. Lenkija įgijo sieną su Rusija ir ėmė aktyviai kištis į Respublikos santykius su ja. Tačiau tradiciškai čia daugiausia reiškėsi LDK institucijos. XVI – XVII a. sandūroje Rusija išgyveno krizę – pralaimėjimas Livonijos kare, dinastijų kaita, netikrų carų avantiūrų sukelta suirutė – ir ėmė atrodyti esanti nebepavojinga, netgi silpna kaimynė. Bet ir tokiomis sąlygomis LDK bajorų visuomenė ir dauguma politikų stengėsi išlaikyti su Rusija taikius santykius, vangiai dalyvavo kai kurių Lenkijos didikų sukeltose netikrų carų avantiūrose. Su nerimu buvo stebimas Rusijos stiprėjimas valdant pirmiesiems Romanovams. Tai Rusija parodė XVII a. 6-ajame dešimtmetyje — pradėjo puolimą prieš Respubliką. Tada, tuo labiau, XVII a. paskutiniajame trečdalyje nustačius pastovią sieną su Rusija, buvo stengiamasi taikiai sugyventi. Nepakitusi Respublikos (ir LDK) siena su Rusija išliko iki Respublikos I padalijimo 1772 metais. Tačiau valstybių santykiai smarkiai pakito po Šiaurės karo, kai Rusija įsitvirtino prie Baltijos jūros ir tapo stipriausia regiono valstybe. Po 1717 m. Nebyliojo seimo, kuris vyko Rusijos kariuomenei prižiūrint, Respublika beveik tapo Rusijos protektoratu. Bajorų pacifizmas nepadėjo apsaugoti Respublikos nuo Rusijos agresijos.Po Livonijos karo Respublikos (ir LDK) kaimynu tapo Švedija, jos valdos Šiaurės Estijoje. Abiejų valstybių santykius komplikavo tai, kad Respublikos soste 1587 – 1668 m. sėdėjo Švedijoje valdančios Vazų dinastijos nariai, potencialūs Švedijos karaliai. Abi valstybės taip pat varžėsi dėl Baltijos pakrančių žemių, visų pirma Livonijos. XVII a. Respublika keletą kartų kariavo su Švedija, kuriai karai buvo sėkmingesni negu Respublikai. LDK politikų pozicija dažnai skyrėsi nuo Respublikos valdovų ir Lenkijos politikos. LDK stengėsi vykdyti nuosaikesnę politiką Švedijos atžvilgiu, bet karuose su ja dalyvaudavo. Minėti skirtumai ypač padidėjo 1655 m., kai Kėdainiuose buvo paskelbta LDK ir Švedijos unija. Ji nebuvo įgyvendinta. Iš Respublikos politinio gyvenimo pasitraukus Vazoms, Švedijos įtaka mažėjo, ir jos visai neliko po Šiaurės karo, kai Rusija išstūmė Švediją iš Livonijos ir užėmė jos vietą.Švedija XVIII a. nusilpo, o kito LDK vakarų kaimyno – Prūsijos – reikšmė ir jėgos nuolat didėjo. 1525 m. Vokiečių ordino valstybė buvo sekuliarizuota, tapo Prūsijos kunigaikštyste ir Lenkijos vasalu. Todėl ir Respublikoje buvo Lenkijos politikos objektas, LDK buvo tik pasyvi stebėtoja. 1618 m. Hohenzolernų dinastija sujungė savo valdžioje Prūsiją ir Brandenburgą. Jos valdas skyrė Lenkijos teritorija, ir tai lėmė Prūsijos valdovų strategiją – su jungti abi valstybės dalis. To buvo siekiama ilgai ir kantriai. 1657 m. Prūsija atsikratė Lenkijos siuzereniteto, 1701 m. tapo karalyste, XVIII a. pirmojoje pusėje — stipria militarizuota valstybe, pasiruošusia įgyvendinti savo strateginius tikslus. Lenkijos valdantieji neįvertino Prūsijos stiprėjimo ir XVIII a. jau nebegalėjo nieko padaryti. LDK politikai, kaip minėta, buvo pasyvūs bei, kaip ir lenkai, netoliaregiški.LDK nevykdė aktyvesnės politikos Prūsijos atžvilgiu, nors jos rytinėje dalyje, vadinamojoje Mažojoje Lietuvoje, dauguma gyventojų buvo lietuviai. Absoliuti Prūsijos lietuvių dauguma – valstiečiai – nedalyvavo politiniame gyvenime. Tai, matyt, lėmė, kad jais nesidomėjo LDK valdantieji sluoksniai, mąstę daugiau politinėmis, ne etninėmis sąvokomis. Ribą tarp abiejų lietuvių tautos dalių brėžė ir LDK nugalėjusi katalikiškoji kontrreformacija bei Prūsijoje įsitvirtinusi liuteronybė. XVII – XVIII a. Didžiosios ir Mažosios Lietuvos kultūriniai ir ekonominiai ryšiai buvo menki. Jie nė iš vienos pusės neįgavo nė menkiausių valstybinės politikos bruožų.XVII – XVIII a. Respublikai tolydžio silpstant, prie jos sienų išaugo stiprūs kaimynai, turėję jėgų nulemti Respublikos, taigi ir LDK, politinį likimą.

Vakarų Europa ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Respublikos santykiai su Vakarų Europos valstybėmis tapo Lenkijos veikimo sfera. Tų valstybių pasiuntiniai sustodavo Varšuvoje, Vilniaus nepasiekdavo. Jos tenkindavosi rezidentais Varšuvoje, Gdanske. Nematyti, kad Vakarų valstybės XVII – XVIII a. kokį nors specialų dėmesį būtų skyrusios LDK. Bene vienintelė išimtis buvo anglų pirklių pastangos, remiant Jonui Sobieskiui, XVII a. 9-ajame dešimtmetyje įsikurti Šventojoje prie Palangos. Jonas Sobieskis 1685 m. suteikė savivaldos privilegiją prie anglų pirklių faktorijos besikuriančiam miestui, buvo įrengtas uostas. Bet XVIII a. pradžioje konkurencijos bijoję Rygos pirkliai švedų rankomis sunaikino uostą, anglai išsikėlė.Vakarų Europos valstybėms, visų pirma Habsburgams, Prancūzijai, Vatikanui, Respublika buvo įdomi ir reikalinga kaip potencialus sąjungininkas kilus tarpusavio konfliktams ir ypač su Turkija. Viliojo ir Respublikos sostas. Todėl Vakarų Europa daugiau dėmesio Respublikai skirdavo per tarpuvaldžius. Jų metu politikų grupuotės buvo viliojamos pažadais ir didelėmis pinigų sumomis. Respublikos didikų papirkinėjimas XVII a. darėsi mažne kasdieniu reiškiniu. Amžiaus antrojoje pusėje tai jau buvo daroma ne tik per tarpuvaldžius, į apyvartą eidavo šimtai tūkstančių livrų ar kitokių monetų. Respublikos politiniame gyvenime klostėsi prancūziškoji, habsburgiškoji ir panašios partijos. XVIII a. visus nustelbė Rusijos pinigai, atėję į pagalbą jos kariuomenei.LDK didikai ne mažiau negu Lenkijos įsitraukė į svetimų valstybių gerai apmokamus politinius žaidimus. Nebuvo aišku, kada koks nors didikas gina Respublikos, LDK interesus, o kada jais prisidengdamas jam gerai sumokėjusiųjų. Valstybinė užsienio politika darėsi antraeiliu dalyku, nes didikų ir jų grupuočių veikla tapo svarbiausia. Tokia padėtis vedė į visišką politinį Respublikos krachą.Kalbant apie Respublikos santykius su Vakarų Europa, reikėtų aptarti dar vieną reiškinį. Vakarų Europai palaikant santykius pirmiausia su Lenkijos institucijomis, dėl toli pažengusios LDK bajorijos kultūrinės polonizacijos vis sunkiau atskiriant lietuvį, LDK gyventoją, nuo lenko, patiems LDK bajorams vis dažniau vadinantis lenkais (neatsisakant politinės lietuvybės ir laikant save Respublikos, ne Lenkijos gyventojais), imta nebeskirti lietuvio nuo lenko, LDK nuo Lenkijos. Lenkija palaikė Respublikos ir Lenkijos tapatumo suvokimą Vakarų Europoje, ir ši užmiršo Lietuvą, kurią žinojo per kryžiuočių karus, Vytautui ir netgi Jogailačiams valdant. Kaip Rusijos visuomenei XVII a. visa Respublika buvo Lietuva, taip Vakarų Europai XVII – XVIII a. – Lenkija. Kas bevyko bet kurioje Respublikos valstybėje, vakarų europiečio akimis vyko Lenkijoje.Šis supratimas prasiskverbė į Vakarų istoriografiją ir tebėra gajus. Tuo labiau, kad jį kultivavo ir dar neretai dabar kultivuoja Lenkijos istorijos mokslas. Dar ir dabar daug kam XVI – XVIII a. Radvilos – lenkai, Lietuvoje sukurtos kultūros vertybės, net lotynų kalba, ne lenkų, ir etninių lietuvių, pvz., A. Kojalavičiaus, Ž. Liauksmino, K. Semenavičiaus kūryba – lenkiškos. Lenkija buvo tarpininkas tarp Lietuvos ir Vakarų Europos, bet Lietuvą užstojo nuo Vakarų Europos.

Sudariusi uniją su Lenkija, LDK nuėjo panašų raidos kelią, ir ją ištiko toks pat likimas. Respublika tapo ekonomiškai stiprėjančios Vakarų Europos žemdirbystės priedu. Nedidelį ekonominį potencialą dar silpnino demografinės krizės, kaimynų agresija ir konservatyvi vidaus socialinė bei politinė raida. Bajorija iš esmės buvo patenkinta susiklosčiusia padėtimi, kai ji buvo laisva nuo valdovo ir pati tapo valstybingumo subjektu. Vengdama bet kokių valstybės reformų, naudodamasi vienbalsiškumu seime ir liberum veto bajorija perkėlė politinį gyvenimą į seimelius ir padarė neveiksmingus centrinę valdžią, seimą. Silpnas seimas didino didikų bei jų grupuočių reikšmę, negalėjo nuslopinti jų veiklos destruktyvumo. Įvyko vadinamoji suverenumo decentralizacija, savotiškas valstybės politinis susiskaldymas į pavietus ir didikų grupuotes. XVI a. pabaigoje — XVII a. pirmojoje pusėje visų jėgų dar nepraradusi Respublikos ir abiejų jos valstybių centrinė valdžia — valdovas, senatas, ministrai — stengėsi priešintis šioms tendencijoms. XVII a. antrojoje pusėje įsivyravo didikų politinės veiklos destruktyvios tendencijos. Respublika tuo metu ir XVIII a. tapo savotišku užsienio valstybių ir savų didikų savanaudiškos sąveikos užstatu.LDK stengėsi išsaugoti valstybingumą Respublikoje ir pasiekė, kad jai nepalankiausių unijos aktų teiginiai būtų pakoreguoti Lietuvos naudai. LDK savarankiškumą palaikė jos bajorų tautos, etniškai ir konfesiškai margos, bet besivienijančios politinės lietuvybės pagrindu, konsolidacija. Besivaidijančius ir besivaržančius dėl valdžios bei turtų didikus vis dėlto vienijo santykių su Lenkija problema. Tuo pačiu metu buvo suartėjamą su Lenkijos visuomene, formavosi Respublikos bajorų tauta su lenkišku apvalkalu. Vyko kultūrinė polonizacija, bet ir politikos sferoje Respublika pamažu ėmė virsti Lenkija. Šis procesas, prasidėjęs dar XVII a., stiprėjo XVIII a., kai LDK Respublikoje tapo labiausiai formaliai savarankiška ir lygiateisiška. Turinys ėmė prieštarauti formai. Vis dėlto politinė polonizacija nebuvo baigta, nes tam labai trukdė tiek politinio savarankiškumo siekusi bajorija, tiek didikai, turintys separatistinių interesų, kuriuos dangstė valstybinio savarankiškumo lozungais.Vykstant decentralizacijai, LDK bajorų tauta ir LDK valstybės savarankiškumo institucijos buvo kad ir nestiprūs, vis dėlto valstybę palaikantys veiksniai. Jie tiek LDK, tiek visoje Respublikoje (Lenkijoje buvo analogiška padėtis) negalėjo pakeisti bejėgės centrinės valdžios. Tuo labiau, kad didelė visuomenės dalis buvo įsitikinusi Respublikos valstybinės ir socialinės santvarkos tobulumu. LDK kartu su visa Respublika visą XVII a. ir XVIII a. klimpo į gilią politinę negalią: valstybės institucijas apėmė krizė, sumenko karinė galia, stagnacija sukaustė visuomenės raidą.

II. TIKYBOS, TAUTOS, KULTŪRA

Dviejų valstybių – Lenkijos karalystės ir LDK – “politinių tautų” 1569 m. valios aktas susijungti į bendrą valstybę – Abiejų Tautų Respubliką – tik sukūrė istoriškai susiklosčiusių skirtingų visuomenių ir kultūrų integracijos prielaidas, pradėjo sudėtingą ir prieštaringą procesą. 1569 – 1795 m. Respublikoje vienu metu vyko LDK ir Lenkijos valstybinio politinio bei visuomeninio kultūrinio gyvenimo integracija ir dezintegracija: klostėsi daugiatautė, įvairių tikybų, bendrų valstybinių interesų vienijama Respublikos bajorų “politinė tauta”, LDK oficialusis viešasis gyvenimas buvo polonizuojamas, ir tuo pačiu metu buvo toliau puoselėjama bei stiprinama valdančiojo luomo lietuviška valstybinė savimonė, savarankiško valstybingumo samprata; gudiškose žemėse formavosi šiandieninės baltarusių tautos nacionalinė savimonė bei stiprėjo kultūrinio savitumo samprata, vyko polonizacija, radosi trauka į Rusijos įtakos zoną; intelektualinio elito kūryboje susipynė lituanizacijos, lotynizacijos bei polonizacijos apraiškos.Šių ir daugelio kitų prieštaringų, neretai atrodytų viena kitą visuomenės gyvenime paneigiančių tendencijų samplaika geriausiai nusako tą specifinę, Respublikos laikų LDK būdingą kelių tautų ir kultūrų bendrabūvio atmosferą.

1. TIKYBOS IR BAŽNYČIOS. 1569 – 1795 m. LDK visuomeninio gyvenimo prieštaringumą lėmė keletas skirtingos prigimties veiksnių — bene daugiausia konfesinių dalykų.Sudarant Liublino uniją, atrodė, kad protestantizmas visiškai nurungs gilesnių šaknų LDK nespėjusią įleisti katalikybę ir labai mažins stačiatikybės įtaką. Protestantų bendruomenės kūrėsi ir veikė ne tik katalikybės atsisakančių lietuvių kilmės LDK didikų ir bajorų valdose bei miestuose, kur telkėsi nemaža gyventojų vokiečių. Į protestantizmą pereidinėjo ir įtakingiausi slavų kilmės LDK stačiatikiai. Tačiau LDK taip ir netapo protestantiška šalimi. Atvirkščiai, XVIII a. antrojoje pusėje šiose žemėse dominavo katalikų ir unitų bažnyčios. Visas LDK konfesinis gyvenimas iš esmės keitėsi antrojoje XVI a. pusėje – XVII amžiuje.

Reformacija. Sąjūdis, XVI a. pirmojoje pusėje sutelkęs Vakarų novacijų trokštančios LDK visuomenės jėgas, subrandinęs pirmąją naujųjų laikų lietuvių kultūrininkų kartą, XVI a. antrojoje pusėje pats susidūrė su vis gilėjančia vidaus krize. Kalvinistai per trumpą laiką tapo gausiausia, geriausiai organizuota ir labiausiai bajorų visuomenės remiama LDK protestantų srove, aprėpusia plačiausius gyventojų sluoksnius. Tačiau jau pirmaisiais jų veiklos metais pasigirdo kalbų apie jų gretose esančius eretikus, vadinamus bendru arijonų vardu. Apie 1555 m. Vilniaus kalvinistų bendruomenėse pradėjo sklisti Petro Gonenziečio mokymas, 1558 m. čia jau buvo diskutuojama dėl dviejų Kristaus prigimčių, pradėta neigti trejybės dogmą. Tais pačiais metais Vilniuje pradėjo dirbti Martynas Čechovicas ir Simonas Budnas, kurie po kelerių metų tapo garsiausiais LDK arijonais. Apie 1565 m. Lenkijos ir LDK reformatų bendrija skilo į dvi: didžiąją – kalvinistų ir mažąją – arijonų.Arijonai, iki 1570 m. LDK susibūrę į 10 bendruomenių (stipriausios veikė Vilniuje ir Kėdainiuose, kitos telkėsi gudų bei etniškai mišriose žemėse), suformulavę radikaliausias pažiūras į Dievą, bažnyčia ir visuomeninę santvarką, buvo paskelbti eretikais ir pradėti persekioti. Tai darė ne tik katalikai ir juos rėmusi karaliaus valdžia. Jų mokymo nepripažino ir kitų srovių protestantai. 1570 m. po daugelio nesėkmingų bandymų jungtis Respublikos kalvinistai, liuteronai ir čekų broliai sudarė vadinamąjį Sandomiro susitarimą, skelbusį, kad kiekviena savarankiška protestantizmo srovė išpažins savąjį tikėjimą, bet toleruos ir kitų protestantų pažiūras, sutelks jėgas kovoti su katalikais bei arijonais. Sandomiro susitarimas neilgam suvienijo didžiąją dalį Respublikos protestantų. Kalvinistų ir liuteronų ginčai, teologinės diskusijos nenurimo. XVI a. 8-9-ajame dešimtmetyje Radvilų valdose vykę nauji liuteronų ir kalvinistų pasitarimai taip pat neatnešė geidžiamos vienybės. Arijonai taip pat nebuvo vieningi: išsiskyrė nuosaikioji ir radikalioji srovės.Srovių priešprieša protestantų bažnyčios viduje, teologiniai ginčai pareikalavo didelės dalies jos kūrybinio elito pastangų, atitraukė jį nuo kultūrinės veiklos plačiąja prasme, silpnino viso Reformacijos sąjūdžio intelektualinį poveikį visuomenei.XVI – XVII a. sandūroje LDK protestantai susidūrė su nauja problema. Vis daugiau aktyviausių protestantizmo rėmėjų – didikų – pradėjo pereidinėti į katalikybę. Prasidėjęs procesas atskleidė protestantų, visų pirma LDK stipriausios kalvinistų bažnyčios, kurią mecenavo ir faktiškai materialiai išlaikė didikai ir bajorija, silpnąją pusę. Pasikeitus galingiausių visuomenės narių konfesinei orientacijai, susvyravo ir viena tvirčiausių protestantizmo LDK moralinių ir materialinių atramų.Simbolinę šio proceso pradžią galima sieti su įtakingiausio įvairių pakraipų protestantų globėjo M. Radvilos Juodojo mirtimi 1565 metais. Jo sūnūs – Mikalojus Kristupas (Našlaitėlis) ir Jurgis (kardinolas, 1581 – 1591 m. Vilniaus, nuo 1591 m. Krokuvos vyskupas) – tapo pirmaisiais, valstybės gyvenime aktyviai dalyvavusiais LDK didikais konvertitais. Iki XVI – XVII a. sandūros jų pavyzdžiu sekė tik pavieniai asmenys (iš įtakingiausių valstybės veikėjų – Jonas Jeronimas Chodkevičius, 1572 m.; Leonas Sapiega, 1588 m.). Šiandieninė reformacijos LDK tyrimų būklė neleidžia konkrečiais skaičiais parodyti šio proceso eigos ir tikrojo masto. Tik aišku, kad didikų ir jais sekusių bajorų, perėjimas į katalikybę vyko pamažu ir netapo visuotiniu. Per visą kontrreformacijos laikotarpį liko protestantizmui ištikimų žmonių, šeimų ir net giminių (pvz., M. Radvilos Rudojo, Biržų-Dubingių šakos giminė iki pat XVII a. pabaigos, kada mirė paskutinė giminės atstovė Liudvika Karolina Radvilaitė (1695 m.), globojusi kalvinistus; arijonų globėjais iki jų banicijos (ištrėmimo iš valstybės) XVII a. antrojoje pusėje liko didikai Kiškos). XVII a. pirmojoje pusėje LDK didikų sūnūs, bajorų palydų lydimi, dar vykdavo studijuoti ne tik į katalikiškus, bet ir į protestantiškus Europos universitetus. Antra vertus, XVII a. konvertitų katalikų skaičius ir, svarbiausia, jų visuomeninis prestižas bei įtaka valstybėje didėjo.Prasidėjus šiam procesui lengviau ir sparčiau stiprėjo katalikybės pozicijos, ji galėjo plisti LDK gudų žemėse. Į katalikybę XVII a. perėjo ir nemaža XVI a. protestantais tapusių, valstybėje įtakingų LDK stačiatikių (Valavičiai, Chodkevičiai, Sapiegos, Tiškevičiai, Glebavičiai, Olelkaičiai, Masalskiai, Dorohostaiskiai ir kiti). Didikai Čartoriskiai, Oginskiai, Krošinskiai, Sanguškos į katalikybę perėjo tiesiai iš stačiatikybės. Net tarp unitų, tik XVI a. pabaigoje atskilusių nuo stačiatikių, XVII a. jau buvo konvertitų katalikų (J. V. Rutskis, A. Pociejus, R. Korsakas).Pakitusi valdančiojo bajorų luomo pozicija įgalino katalikų bažnyčią XVII a. pirmojoje pusėje pradėti atvirą, valstybės valdžios aprobuotą, LDK protestantų persekiojimo kampaniją. Ši katalikų bažnyčios organizuota ir visuomenes XVII a. vis labiau remiama antiprotestantiškų veiksnių visuma vadinama bendru kontrreformacijos vardu.

Kontrreformacija. 1569 m. Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius, galvodamas apie katalikų bažnyčios ateitį LDK, misijų darbui iš Lenkijos pakvietė ten 1564 m. įkurdintus vienuolius jėzuitus, moraliai ir solidžiai materialiai parėmė šios bažnyčios prarastojo autoriteto atkūrimo visuomenėje programą. Jėzuitų, šių iniciatyvių, veiklių, intelektualiai išprususių, šviečiamajai propagandinei veiklai specialiai paruoštų vienuolių katalikų pasirodymas LDK, ryžtinga bažnyčios hierarhų pozicija, iš esmės pakeitė konfesinius santykius, o vėliau — ir visą kultūrinio gyvenimo atmosferą.Katalikų bažnyčia, valdovų katalikų valdžios ir jėzuitų autoriteto palaikoma, sugebėjusi reformacijos pakilimo laikais išsaugoti nesunaikintą ekonominį potencialą, nuo XVI a. pabaigos savo pozicijoms tvirtinti vis plačiau pradėjo naudoti ne tik ideologinės kovos būdus, bet ir juridinę bei fizinę prievartą. XVI – XVII a. sandūroje katalikų bažnyčia pradėjo teismo procesus protestantų užimtoms bažnyčioms atgauti, fanatikai užpuldinėjo protestantų bažnyčias, mokyklas, spaustuves ir smurtavo jose (pvz., Vilniaus kalvinistų bažnyčia buvo apgriauta ir nuniokota 1591, 1611, o 1639 m., 1640 m. buvo priversta išsikelti už miesto sienos, kur ją dar kartą nusiaubė 1682 metais).Reformacijos sąjūdžio vidinis silpimas, stiprėjanti bajorų luomo parama katalikybei leido katalikų bažnyčiai XVII a. viduryje per seimus įstatymais įtvirtinti viešpataujančią savo padėtį. 1658 m. paskelbtas banicijos įstatymas arijonams privertė juos apsispręsti – arba pereiti į katalikybę, arba išvykti iš šalies. Maždaug pusė visų Respublikos arijonų (apie 5000) emigravo, daugiausia į Šiaurės Vokietiją ir Nyderlandus. Emigracijoje LDK arijonai, kaip atskira organizacija, jau nebesireiškė, o, laikui bėgant, gyvendami uždarose. emigrantų bendruomenėse, asimiliavosi su lenkais bei vietos gyventojais. 1668 m. buvo uždrausta iš katalikų tikėjimo pereiti į protestantų.1658 – 1668 m. Respublikos seimų nutarimai pakirto Reformacijos, kaip gyvybingo visuomeninio sąjūdžio, šaknis. XVII a. pabaigoje LDK protestantai jau buvo praradę apie 3/4 turėtų bažnyčių (XVI a. pabaigoje LDK, daugiausia Vilniaus vyskupystės teritorijoje, veikė apie 200 protestantų bažnyčių. XVII a. pabaigoje jų liko maždaug 50). Dar veikusios pavienių mecenatų globojamos protestantų bendruomenės nebesudarė rimtesnės opozicijos katalikų bažnyčiai, XVIII a. sunyko ir jų kultūrinė veikla.Iš daugelio Reformacijos sąjūdžio, XVI a. pirmojoje pusėje taip nesunkiai už-valdžiusio aktyviosios LDK visuomenės dalies protus, pralaimėjimo priežasčių reiktų visų pirma išskirti protestantizmo istorikų jau pastebėtą vėlyvo Lietuvos krikšto poveikį. XVI a. lietuvių žemėse krikščionybė dar neturėjo gilių tradicijų, buvo gana paviršutiniška, menkai pasklidusi liaudyje. LDK intelektualinio elito katalikų sluoksnis XVI a. pirmojoje pusėje protestantizmą suvokė daugiau kaip ryšį su Vakarų kultūra, politikai praktikai — kaip tam tikrą valstybinio LDK savarankiškumo garantą, galintį padėti jiems kovoti su Lenkijos katalikų dvasininkijos remiama unijos idėja. LDK stačiatikių visuomenės elitas pereidinėjo į protestantizmą, siekdamas visų pirma lygiomis teisėmis valdyti valstybę.Po Liublino unijos, pakitus politinei situacijai valstybės viduje, jėzuitams perimant iš protestantų kultūrinės veiklos iniciatyvą, Vakarų Europoje Reformacijos sužadintus kultūrinius kuriamuosius procesus vis labiau užgožiant konfesiniam nepakantumui ir religiniams karams, LDK “politinė tauta” taip pat nesunkiai atsižadėjo silpstančio protestantizmo ir parėmė katalikybę.Kontrreformacijos laikotarpiu katalikų bažnyčios organizacinė veikla LDK buvo nukreipta ne tik prieš protestantus. Ji buvo kur kas platesnė. 1578 m. Respublikoje pradėjus veikti Tridento visuotinio bažnyčios susirinkimo (l545 – 1563 m.) priimtiems nutarimams, prasidėjo vidinė LDK katalikų bažnyčios reforma. Jos metu buvo pradėta steigti daugiau parapijų, imta griežčiau kontroliuoti visų bažnyčios padalinių veiklą (reguliarios vizitacijos), išplėtota vienuolijų veikla, susirūpinta rengti visų lygių dvasininkus, visą krašto švietimo sistemą sutelkti jėzuitų rankose.XVII a. pirmojoje pusėje visiškai susiklostė LDK katalikų bažnyčios aukštųjų institucijų – Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų – struktūra bei parapijų tinkas, kuris nedaug tepakitęs išliko iki Respublikos padalijimų XVIII a. 8-10-ajame dešimtmetyje (XVIII a. antrojoje pusėje Vilniaus vyskupystėje buvo 433 parapijos ir 136 filijos, Žemaičių vyskupystėje — 98 parapijos ir 66 filijos. Iš viso — 3 kartus daugiau nei jų buvo XVI a. viduryje).XVII – XVIII a. LDK įsisteigė 165 nauji vienuolynai. Didžiausia vienuolynų koncentracija buvo Vilniaus vyskupystėje. Vilnius greta Krokuvos, Varšuvos, Liublino, Lvovo, Poznanės tapo stambiu Respublikos vienuolynų veiklos centru. Visai naujai jie steigėsi Žemaitijoje. Aktyviausią konfesinę visuomeninę veiklą LDK žemėse išplėtojo vienuoliai katalikai – jėzuitai, dominikonai, bernardinai ir unitai – bazilijonai.Sustiprėjusi iš vidaus, katalikų bažnyčia ėmė efektyviau skleisti savo įtaką visuomenėje. Sukurtasis pakankamai tankus parapijų tinklas, suaktyvėjusi eilinių dvasininkų veikla įgalino katalikybę kontrreformacijos laikotarpiu daugiau ar mažiau pasiekti visus LDK gyventojų sluoksnius, veikti jų pasaulėžiūrą ir buitį, savo rankose sutelkti didžiąją dalį švietimo bei mokslo įstaigų, daryti įtaką kitoms visuomenės dvasinio gyvenimo sferoms.Katalikų bažnyčia ieškojo ir rado naujų bendravimo su plačiaisiais visuomenės sluoksniais formų. XVII a. pradžioje Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina, karaliaus Vladislovo Vazos palaikomas, atnaujino dar XVI a. pradėtąją Kazimiero paskelbimo šventuoju bylą. 1602 m. popiežius Klemensas VIII pripažino šv. Kazimiero kanonizaciją ir kovo 4-ąją paskelbė šio šventojo šventės diena. 1604 m. šiai žiniai paskelbti Vilniuje buvo surengtos didžiulės iškilmės. 1636 m. popiežiui Urbonui VIII pripažinus šv. Kazimierą Lietuvos globėju, visuomenėje toliau klostėsi šio šventojo kulto tradicijos.Kontrreformacijos laikotarpiu ne tik sostinėje, didžiuosiuose miestuose, bet ir krašto gilumoje miesteliuose prie parapinių bažnyčių steigėsi katalikų brolijos ir kitos tikinčiųjų organizacijos. Jėzuitai propagavo atlaidus, rengdavo viešas teatralizuotas procesijas, diegė visuomenėje tikėjimą šventųjų apsireiškimais. Taip XVII a. susiklostė Šiluvos bažnyčios Dievo Motinos paveikslo kultas ir iki šių dienų garsiausių Lietuvoje Šilinių atlaidų Šiluvoje tradicija.Antra vertus, galima diskutuoti, ar vidinė katalikų bažnyčios reforma Respublikoje davė visus Tridento suvažiavimo propaguotus rezultatus. Respublika taip ir netapo katalikiškojo absoliutizmo valdoma šalimi. Jos bajorija, parlamentarizmo pozicijų sergėtoja, pasipriešino jėzuitų pastangoms ir mėginimams realiais veiksmais remti atviriausiai Zigmanto Vazos laikais išreikštus ketinimus stiprinti monarcho valdžią (šią nuostatą bene geriausiai parode 1607 – 1608 m. Lenkijoje vykęs Zebržydovskio maištas).

Bažnytinė Bresto unija. Naują konfesinę situaciją kontrreformacija sukūrė ir LDK stačiatikių pasaulyje. XVI a. antrojoje pusėje suaktyvėjus katalikų bažnyčiai vis smarkiau skverbiantis į stačiatikių bažnyčios įtakos zoną, čia vėl atgijo nuo Jogailos ir Vytauto laikų puoselėta, 1439 m. Florencijos unijos nuostatose suformuluota, bet neįgyvendinta, LDK stačiatikių bažnyčios pajungimo popiežiaus valdžiai idėja. Svarstant šį klausimą XVI a. pabaigoje, Respublikos stačiatikių bažnyčios hierarchų bei suinteresuotų pasauliečių nuomonės išsiskyrė. Grupė žymių stačiatikių bažnyčios vyskupų, siekusių lygiomis teisėmis su katalikais prisidėti prie valstybės valdymo, nuo kurio stačiatikiai buvo nuolat stumiami, užmezgė kontaktus su Romos popiežiumi. Bažnytinės unijos idėją rėmė ir Respublikos valdovas katalikas Zigmantas Vaza bei LDK kancleris Leonas Sapiega.1595 m. gruodžio 25 d. popiežius Klemensas VIII patenkino Respublikos stačiatikių, unijos šalininkų, prašymą. Stačiatikių dvasininkija ir pasaulietinė visuomenė nevienareikšmiškai vertino šį žingsnį. 1596 m. spalio 8 d. Breste buvo sušaukti du atskiri bažnytiniai susirinkimai — unijos šalininkų ir jos priešininkų. Unijos šalininkai pasisakė už susijungimą su katalikais ir 1596 m. spalio 9 d. paskelbė bažnytinę Bresto uniją, kuria Respublikos stačiatikiai pripažino popiežiaus valdžią ir svarbiausias katalikų bažnyčios apeigas. Unijos priešininkų stačiatikių dizunitų grupuotė susitelkė apie ilgametes LDK stačiatikių interesų gynimo tradicijas puoselėjusios kunigaikščių Ostrogiškių giminės atstovą Konstantiną Vasilijų Ostrogiškį.1596 m. Bresto unija suskaldė ne tik Respublikos stačiatikių bažnyčią, sukėlė kovą dėl tikinčiųjų, bažnyčių, vienuolynų ir jų turtų. Ji sukūrė ir naujas politines vidaus bei tarptautines problemas.Formaliai juridiškai unitams valstybėje buvo suteiktos lygios su katalikais teisės. Tačiau realiai unitų galimybės patekti į Respublikos politinio gyvenimo aukščiausiąsias grandis buvo ribotos. Jau XVII a. žinomi unitų perėjimo į katalikybę bei grįžimo į stačiatikių tikybą faktai. Tuo pat metu, XVII a. pirmojoje pusėje, abi bažnyčios, stačiatikių vyskupo Piotro Mohylos ir unitų metropolito Velamino Rutskio iniciatyva dėjo pastangas reformuotis ir sutvirtinti savo padėtį visuomenėje. Unitus konsoliduojančia jėga darėsi vienuolių bazilijonų ordinas. Stačiatikybės intelektualiniu centru pamažu tapo Kijevas. Per XVII a. pirmąją pusę Respublikoje išaugo ir nauja, politikoje bei visuomenėje įtakinga, į Rusijos pusę linkstanti, stačiatikybės atrama — kazokai.Bažnytinė Bresto unija dar labiau sukomplikavo Respublikos santykius su Rusijos valstybe. Jai atsivėrė papildomos galimybės savo kišimąsi į Respublikos vidaus reikalus motyvuoti būtinybe ginti stačiatikių interesus. Tuo Rusija pasinaudojo XVII – XVIII amžiuje. Kita vertus, unitų bažnyčia, kultūriniu bei politiniu atžvilgiu orientuota į Vakarus, atitraukė nemažą dalį tikinčiųjų ir iš dalies suvaržė tas Rusijos galimybes per 1589 m. įkurtą atskirą nuo Konstantinopolio Maskvos patriarchatą išnaudoti Respublikos stačiatikių bažnyčią savo politiniams tikslams.

Tolerancijos saulėlydis. XVI a. antrojoje pusėje amžininkus, atvykstančius iš kitų, ypač protestantų ir katalikų karuose paskendusių Vakarų Europos kraštų, tebestebino LDK visuomenės gyvenime viešpatavusi religinio pakantumo atmosfera. Didžiuliai konfesiniai skirtumai ir net prieštaravimai dar nebuvo įgiję drastiškų priešpriešos formų, skirtingų tikybų išpažintojai — katalikai, protestantai, stačiatikiai — palaikė vieni su kitais politinius bei visuomeninius kontaktus, neretos konfesiniu požiūriu mišrios santuokos. Įvairių tikybų bajorai ne tik bendrai sprendė valstybės reikalus seime, bet ir kartu leisdavo laisvalaikį. LDK kanceliarija nuo Liublino unijos sudarymo iki pat XVI a. pabaigos neišleido nė vieno oficialaus antiprotestantiško akto. Valstybės branduolyje politika buvo atribota nuo religinės ideologijos, viešpatavo pragmatinė politinė kultūra, kurios pagrindai susiformavo dar pagonybės laikais. Nėra žinoma ir bent kiek ryškesnių religinio antisemitizmo apraiškų, nors žydai LDK tuo metu jau sudarė nemenką miestų ir miestelių gyventojų dalį ir turėjo gana stiprias pozicijas prekybos ir finansų sferose. Iki XVII a. pradžios tarp tuo metu dar pavienių tokio pobūdžio bylų žinomi tik 2 raganavimu apkaltintų asmenų sudeginimo atvejai, tik 1611 m. Vilniuje buvo įvykdyta vienintelė žinoma religinio eretiko antitrinitoriaus italo Lorenco Francio egzekucija.Visa tai leidžia tyrinėtojams teigti, kad 1550 – 1580 m. LDK buvo liberalizmo centras Europoje, o jos sostinė Vilnius — pažangiausios to meto minties centras.Respublikoje religinio liberalizmo ir tolerancijos nuostata pirmą didesnį išbandymą laikė 1572 m. mirus valdovui Žygimantui Augustui, sugebėjusiam sudėtingu Reformacijos kilimo laikotarpiu neįžiebti krašte religinės nesantaikos. Pirmuoju tarpuvaldžiu vienu rimčiausių kandidatų į Respublikos sostą buvo Prancūzijos karaliaus Karolio IX brolis Henrikas Valua, priklausęs katalikiškai dinastijai, kuri aktyviai dalyvavo antiprotestantiškoje Baltramiejaus nakties (1572 m. rugpjūčio 23 – 24 d.) akcijoje Paryžiuje. Ši kandidatūra ne be pagrindo kėlė nerimą Respublikos protestantų visuomenei. Siekdami neutralizuoti galimus neigiamus Henriko Valua atėjimo į sostą padarinius, 1573 m. sausio 28 d. Varšuvoje susirinkę Lenkijos bajorai (LDK atstovai dėl politinių priežasčių nedalyvavo) paskelbė dokumentą, žinomą 1573 m. Varšuvos konfederacijos akto pavadinimu. Šiame dokumente greta kitų įvairias valstybės gyvenimo sferas liečiančių dalykų buvo nurodyta, kad, nors Respublikoje yra nemažų religinių skirtumų, įvairių konfesijų atstovai įsipareigoja nepralieti kito tikėjimo išpažinėjų kraujo. Valdančiajam Respublikos bajorų luomui (tyrinėtojai tebediskutuoja, ar nuostata galioja kitiems valstybės gyventojams) buvo juridiškai įteisinta tikybos išpažinimo laisvė (LDK bajorija šitokias garantijas iš esmės buvo gavusi iš didžiojo kunigaikščio dar 1563 metais). 1573 m. Varšuvos konfederacijos religinės santarvės priimta nuostata įrašyta į 1588 m. Lietuvos Statutą, kuris juridiškai įteisino jos galiojimą LDK.Tačiau XVI a. 8-ajame dešimtmetyje juridiškai įteisinta teorinė religinės tolerancijos nuostata jau nebegalėjo sustabdyti kontrreformacijos plitimo ir ja lydėjusio netolerantiškumo plitimo. XVI a. 9-ajame dešimtmetyje LDK atsirado pirmieji požymiai, liudiję, kad religinės tolerancijos laikai pasibaigė. 1581 m. Vilniaus vyskupas išleido potvarkį draudžiantį spausdinti protestantiškas knygas ir jomis prekiauti, be vyskupo leidimo organizuoti sostinėje protestantų laidotuvių eisenas. Ir ne taip svarbu, kad šis draudimas kurį laiką neveikė. Šiuo aktu buvo pademonstruota, kad katalikybė, tapdama dominuojančia ideologija, uzurpavo teisę kontroliuoti kitų tikybų išpažinėjų veiklą. XVII a. ši nuostata buvo pradėta vykdyti ne tik konfesiniame, bet ir visuomenės pasaulietiniame gyvenime. 1673 m. uždraudus nekatalikams įgyti bajorystę, o 1718, 1736, 1746 m. aktais juridiškai apribojus nekatalikų teises užimti valstybės tarnybas, religinis nepakantumas įsitvirtino aukščiausiose valstybės gyvenimo sferose. LDK, garsėjusi ilgaamžėmis tolerancijos tradicijomis, tapo vienos tikybos valstybe, katalikiškosios Europos periferija. Tolerancija Respublikoje sunyko tuo metu, kai Vakarų Europoje naujųjų laikų liberalizmo ir tolerancijos dvasia ėmė stiprėti. Taip pat didėjo atotrūkis tarp Respublikos ir Vakarų Europos visuomeninio kultūrinio gyvenimo.

2. KULTŪRINIS GYVENIMAS VYKSTANT IDEOLOGINĖMS KOVOMS. Pirmąjį Respublikos gyvavimo šimtmetį, nuo 1569 m. unijos iki valstybės pamatus pakirtusių XVII a. 6-7-ojo dešimtmečio karų su Rusija ir Švedija, galima pavadinti LDK ir Lenkijos idėjinės kultūrinės konkurencijos amžiumi.

Diskusijų dvasia. Dar prieš uniją Reformacijos sąjūdžio laikais buvo paplitę ne tik teologiniai disputai; visuomenės viešojo gyvenimo dalimi tapo polemika, kokia turėtų būti naujai kuriama valstybė, jos visuomeninė santvarka, teisė, kultūra. Po 1569 m. politinis LDK elitas, iš esmės neginčijęs, kad unija su Lenkija, kaip karinė ir politinė dviejų valstybių sąjunga, buvo neišvengiama, tęsė intensyvią, lenkiškajai unijos sampratai opozicinę, kultūrinę ir propagandinę veiklą. Svarbiausias jos tikslas buvo kryptingai formuoti visuomenės nuostatą, kad unija esanti dviejų lygiateisių tautų sąjunga ir dviejų valstybių konfederacija, diegti suvokimą, kad, gyvenant bendroje su Lenkija Respublikoje, būtina saugoti ir stiprinti savarankišką Lietuvos valstybingumą, savą visuomenės sąrangą ir kultūros savitumą.Šį darbą atliko XVI a. Vilniaus politinės ir kultūrinės aplinkos subrandinta inteligentija, jos rašyti istorijos ir visuomeninės politinės publicistikos tekstai. Jų autoriai (M. Lietuvis, A. Rotundas, V. J. Agripa, A. Volanas, P. Roizijus, E. Pelgrimovskis, ir kiti), polemizuodami su oponentais, visų pirma su kaimyninių Lenkijos ir Maskvos valstybių skleistomis priešiškomis LDK ideologinėmis nuostatomis ir jos istorijos interpretacijomis, kūrė teorinius naujųjų laikų tautinės Lietuvos valstybės ir jos visuomeninės santvarkos modelius. Juose akcentuota savita lietuvių tautos prigimtis, tradicijos, kultūra, pasirėmus naujomis romėniškosios lietuvių kilmės teorijos interpretacijomis, kaip svarbiausia lietuvių valstybingumo ypatybė, iškelta istoriškai susiklosčiusi stipri, paveldima, Lietuvos teisės normas gerbianti didžiojo kunigaikščio valdžia.Šie aštrūs, poleminiai darbai kėlė skausmingiausias dviejų tautų ir dviejų valstybių praeities ir bendros ateities problemas. Kūriniai, kurių autoriai buvo žinomiausi ir įtakingiausi to meto intelektualai, tapo ne tik LDK vidaus gyvenimo, bet ir visos Respublikos kultūros faktu. Šie darbai buvo paskleisti visuomenėje XVI a. 8-10-ajame dešimtmetyje, kai buvo rengiamas ir priimtas 1588 m. Lietuvos Statutas, de jure įteisinęs atskirą nuo Lenkijos LDK valstybingumą.Aktyviausiais opozicinio lietuvių sąjūdžio organizatoriais, literatūros ir publicistikos kūrinių užsakovais bei mecenatais ir pounijiniu laikotarpiu liko Lietuvos didikai — Nesvyžiaus ir Biržų giminių Radvilos, Žemaičių vyskupas Melchioras Giedraitis, Pacų, Olelkaičių, Manvydų ir kitos giminės. Jų dvaruose būrėsi nauji kultūriniai ir politiniai LDK visuomenės traukos centrai. Juose buvo puoselėjamos senosios Lietuvos valstybingumo tradicijos, buvo tęsiama XVI a. pradžioje LDK kanclerio A. Goštauto ir jo artimų žmonių pradėta akcija — priešintis Lenkijos politikų mėginimams likviduoti Lietuvos valstybę, sulydyti jos ir lenkų visuomenes.Ši LDK politikų suformuota bekompromisinė lietuvių valstybinio patriotizmo nuostata kirtosi su XVI a. Lenkijos visuomenės gyvenime įsigalinčia sarmatizmo ideologija. Sarmatizmo politinė doktrina skelbė, kad Jogailos sukurta ir jo palikuonių valdoma Lenkijos monarchija, aprėpianti ne tik lenkų, bet ir lietuvių, žemaičių ir gudų žemes, yra Europos “priešpilis”, kuris gina krikščioniškąjį pasaulį nuo musulmonų turkų ir totorių. Lenkijos politikai sarmatizmo ideologiją stengėsi skleisti tarp LDK bajorų, ypač gudų kilmės. Ji turėjo tapti ginklu, slopinančiu politinio LDK savarankiškumo ir lietuvių valstybingumo siekius. Vienas pirmųjų sarmatizmo idėjų propaguotojų LDK buvo iš jos kilęs poetas Jonas Vislicietis. Jo 1515 m. lotyniškai rašytame kūrinyje Prūsų karas / Bellum Prutenum didi ir garbinga lietuvių praeitis, vaizduojama kaip slavų istorijos dalis. Lietuvos ateitį J. Vislicietis matė tik vieningoje lenkiškoje Sarmatijos imperijoje.Po Liublino unijos, kai nuo LDK buvo atskirtos arčiausiai musulmonų pasaulio buvusios Voluinės ir Podolės žemės, lenkiškoji Europos “priešpilio” idėja LDK bajorijai tapo mažiau patraukli. Sarmatizmas LDK visuomenės sąmonėje nenurungė romėniškosios lietuvių kilmės teorijos suformuotų nuostatų. Tačiau, intensyvėjant LDK bajorijos kontaktams su Lenkija, Sarmatijos idėjos propaganda susilaukė tam tikro atgarsio.Ją nuosekliai išdėstė lenkų kalba parašytos pirmosios spausdintos LDK istorijos Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika (Kronika polska, liteivska, zmodzka i wszystkiej Rusi, Macieja Stryjkowskiego, Krolewiec, 1582) autorius Motiejus Stryjkovskis. Pagal kilmę lenkas, savo tėvyne laisvai pasirinkęs LDK, jos šviesuomenės sutiktas kaip savas žmogus ir aštriai kritikuotas amžininkų Lenkijoje, M. Stryjkovskis gyveno ir dirbo aplinkoje, kurioje Lietuvos valstybingumo idėja buvo itin akylai sergstima. Tačiau jo parašytieji istoriografijos tekstai be išlygų negali būti gretinami su M. Lietuvio, A. Rotundo ir kitų lietuvių valstybinio patriotizmo propaguotojų kūryba. M. Stryjkovskio Kronika, kaip prieštaringas kūrinys, atspindi tą sudėtingą tautinę, socialinę, politinę bei kultūrinę aplinką, kuri realiai egzistavo XVI a. LDK ir formavo jos visuomenės nuostatas.Vertindamas lietuvių tautos ir jos sukurtos valstybės praeitį, M. Stryjkovskis rėmėsi tomis pačiomis ideologinėmis nuostatomis kaip ir Lietuvos valstybingumo sergėtojai. Tautos savimonėn įaugusią romėniškąją lietuvių kilmės teoriją susiejęs su kultūrinės baltų vienovės samprata, Kronikos autorius iškyla kaip Lietuvos valstybės patriotas, gynęs lietuvių tautos politinius ir kultūrinius interesus.Tačiau etninės LDK vienovės idėja M. Stryjkovskio Kronikoje neužgožė tautinio valstybės dvilypumo. Istorikas, pabrėžęs, kad lietuviškasis valstybingumas išaugęs iš senosios Rusios, aiškiai formuluoja mintį, kad nūdienos Lietuvos valstybė turi remtis darniu abiejų etnosų – lietuvių ir gudų – sugyvenimu, nes tai lėmė istorinės tradicijos. Susidūręs su sunkiai sutaikomais XVI a. LDK tikrovės prieštaravimais, M. Stryjkovskis brėžia aiškią ribą tarp Lietuvos praeities ir dabarties bei ateities. Įtikinėdamas skaitytojus, kad XVI a. LDK neišlikę jokių iš romėnų laikų atėjusių papročių, o kilmė neįpareigojanti visuomenės gyvenime vartoti lotynų kalbą, M. Stryjkovskis ragina stiprinti LDK, kaip dviejų lygiateisių tautų – lietuvių ir gudų – politinę bendriją, o ją glaudžiausiais saitais susaistyti su lenkiška Sarmatų imperija.M. Stryjkovskio istorinė koncepcija objektyviai padėjo regione stiprėjančio panslavizmo ideologijai plisti ir Lenkijos pozicijoms LDK stiprinti, iš esmės prieštaravo XVI a. pabaigos Lietuvos politikų ir ideologų pastangoms išsaugoti valstybės savarankiškumą.XVII a. pirmojoje pusėje LDK intelektualai toliau polemizavo su Lenkijoje viešpatavusia sarmatizmo ideologija, kritikavo jos propaguojamą nežabotą bajorijos laisvės nuostatą, bajorų tautos supratimą, valdovų rinkimo praktiką. Lenkų “Sarmatų imperijai” Lietuvos baroko literatūra priešpriešino baltų žemės vienybės ir “Lietuvos imperijos” idėją, kartojo stiprios monarcho valdžios siekį. Herojinėse A. Rimšos ir J. Radvano poemose, A. Gvagninio, S. Daugirdo istoriniuose kūriniuose sukurtas ir naujas tėvynės gynėjo įvaizdis. Tai nebe Lenkijoje karaliaujantis ir LDK interesų nenorintis paisyti valdovas, o iškiliausias krašto didikas – dažniausiai kuris nors iš Radvilų giminės. XVII a. LDK visuomenei imponavo, kad gindami savo valstybės interesus Lietuvos didikai savarankiškai spręsdavo svarbius valstybės reikalus, nepaisydami nei karaliaus, nei sąjungininkų lenkų. Tautą, jos papročius ir LDK valstybingumą ginančio didiko vaizdinys – išskirtinis XVII a. Lietuvos kultūros bruožas, nebūdingas to meto Lenkijai. Tai laikotarpis, kada bendrų Respublikos interesų dvasia LDK visuomenės sąmonėje dar nebuvo užgožusi prisirišimo prie senų tradicijų ir kultūros.Tai patvirtina ir iškiliausias XVII a. LDK istoriografijos darbas – A. Kojalavičiaus Lietuvos istorija, (A. Koialowicz Wiiuk, Historiae Litvanae, Pars prior, Dantisci, 1650; Pars altera, Antverpiae, 1669). Ši iš Kauno miestiečio šeimos kilusio lietuvio jėzuito lotynų kalba parašytoji istorija pasirodė praėjus 70 metų po M. Stryjkovskio Kronikos. Autorius, apibūdindamas savo ryšį su M. Stryjkovskio darbu, nurodo, kad Kronika, papildyta naujais šaltiniais ir X a. žodinės tradicijos duomenimis, tapo jo veikalo pagrindu. Galbūt būtų galima sutikti su tokiu pačio A. Kojalavičiaus išsakytu savo darbo traktavimu, jei kalbėtume vien tik apie jame pateiktą istorinę medžiagą. Tačiau jos interpretacija A. Kojalavičiaus Lietuvos istorijoje – visiškai kitokia. Kita ir visa šio kūrinio dvasia. Tai darbas, spinduliuojąs Lietuvos valstybingumo idėją, nukreiptas prieš M. Stryjkovskio skleistą lenkų sarmatizmą. Lietuvos valstybės samprata išskiria šiuos du istorijos darbus. A. Kojalavičius, perrašydamas M. Stryjkovskio Kroniką, “ištrynė” iš jos sarmatizmą, sugriovė M. Stryjkovskio sukurtą idilišką darnių lietuvių ir rusų, lietuvių ir lenkų santykių vaizdinį. Istorinė Kojalavičiaus koncepcija nukreipta ne tik prieš didžiausią XVII a. LDK priešą — Rusijos valstybę, bet ir prieš agresyviąsias sąjungininkės Lenkijos politines tendencijas. Iš esmės teigiamai vertindamas 1569 m. Liublino uniją, autorius dėsto ne lenkišką, bet lietuvišką unijos koncepciją. A. Kojalavičiaus požiūriu LDK esanti savarankiška valstybė Abiejų Tautų Respublikoje, kurioje turi viešpatauti ne laisvai renkami valdovai, o lietuviška Jogailaičių dinastija.A. Kojalavičiaus Lietuvos istorija atskleidžia ne tik XVII a. vidurio LDK bajorų visuomenės politinę valstybinę nuostatą. Šis Vilniaus universiteto auklėtinio darbas apibūdina visą XVII a. viduryje dar lietuviška dvasia alsavusią kultūrinio gyvenimo atmosferą, kurioje brendo ir kūrė krašto šviesuomenė.

Švietimas ir mokslas. XVI a. antrojoje pusėje – XVIII a. pirmojoje pusėje, intensyvėjant krašto ūkiniam ir politiniam gyvenimui, plečiantis ryšiams su pasauliu, švietimas LDK visuomenėje plito sparčiau nei bet kada anksčiau. Nemažai įtakos tam turėjo ir kontrreformacijos sužadinta katalikų ir protestantų konkurencija. Siekdami didinti savo įtaką, tiek vieni, tiek ir kiti stengėsi patraukti visuomenės dėmesį geriau organizuota švietimo sistema. Intelektualinis lenktyniavimas paliko ženklius pėdsakus krašto kultūroje.XVII a. viduryje LDK buvo daugiausia parapinių pradžios mokyklų. Elementarusis švietimas tapo prieinamas visiems visuomenės sluoksniams. Krašte sparčiai daugėjo ir vidurinių mokyklų. Daugiausia kolegijų, per 10, LDK lietuvių ir gudų žemėse įsteigė jėzuitai. Greta katalikiškų veikė ir protestantų, unitų bei stačiatikių bendruomenių išlaikomos vidurinės mokyklos.1579 m. Vilniaus jėzuitų kolegijai buvo suteiktos aukštosios mokyklos teisės. Vilniaus universiteto (Academia et universitas Vilnensis) įsteigimas buvo reikšmingiausias LDK kultūrinio gyvenimo ir didelės praktinės politinės svarbos įvykis. 1579 m. LDK šviesuomenė pasiekė visą XVI a. puoselėtą tikslą turėti savą universitetą, susilyginti su kaimyninėmis valstybėmis – Lenkija bei Prūsija. Vilniaus universitetas tapo rimta atsvara tradiciniams studentų iš LDK traukos centrams — Krokuvos ir Karaliaučiaus universitetams. Vilniaus universitete studijavo vis daugiau studentų. 1570 m. pradėjusi veikti Vilniaus jėzuitų kolegija turėjo 160 mokinių. 1590 m. universitete mokėsi 600, 1618 m.- 1210 studentų. Maždaug trečdalį visų Vilniaus universiteto studentų sudarydavo lietuviai ir žemaičiai. Dauguma likusiųjų buvo kilę iš LDK gudų žemių. Greta jų jau pirmaisiais Vilniaus universiteto gyvavimo dešimtmečiais jame studijavo jaunimas iš Livonijos, Prūsijos, Lenkijos. Tarp gavusiųjų laipsnius Vilniaus universitete XVII a. pirmojoje pusėje taip pat daugiausia buvo lietuvių iš LDK ir Prūsijos bei lenkų. Nemaža Vilniaus universiteto profesorių bei rektorių būta lietuvių. 1570 – 1672 m. iš 27 jame dirbusių rektorių 9 buvo lietuviai.XVI a. pabaigoje – XVIII a. pirmojoje pusėje Vilniaus universitete subrendę dėstytojai pasiekė to meto tradicinio Europos aukštojo mokslo intelektualinį lygį, parengė pirmuosius daugelio dalykų vadovėlius. Šie darbai buvo kai kurių disciplinų pirmosios knygos mūsų krašte, reiškė ne vienos mokslo šakos pradžią.Kai kurių humanitarinių mokslų – logikos, retorikos, poetikos, literatūros teorijos – darbai atitiko to meto tradicinio mokslo reikalavimus. Jie buvo pripažinti ir naudojami garsiuose Vakarų ir Vidurio Europos universitetuose. M. Smigleckio Logikos (1618, 1634, 1638, 1658 m. leidimai) vadovėliu XVII a. naudotasi Oksfordo, Dublino, Paryžiaus ir kituose universitetuose. 13 kartų 1658 – 1732 m. užsienyje buvo išleista Z. Liauksmino Iškalbos praktika (Praxis omtoria). Ją skaitė ir vertino tiek katalikai, tiek protestantai. Lietuvos humanitarinį mokslą Europoje XVII a. pirmojoje pusėje garsino pagal kilmę lenkas, darbais ir gyvenimu su LDK kultūra suaugęs profesorius M. Sarbievijus. Europa jį žinojo kaip poetikos kūrėją, žymų to meto literatūros teoretiką. Jo Vilniaus universitete skaitytų paskaitų dėka krašte skleidėsi antikinės literatūros ir kultūros dvasia.XVII a. pirmojoje pusėje Vilniaus universiteto profesoriai parengė ir pirmuosius Lietuvoje originalius tiksliųjų mokslų – matematikos, fizikos, astronomijos, optikos – darbus. Jų autoriai gal ir neatrado naujų pasaulio dėsningumų, bet skleidė mokslo žinias LDK visuomenėje, artino ją prie naujųjų laikų Europos.Vilniaus universitetas, jo biblioteka, spaustuvė XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmojoje pusėje buvo svarbiausi centrai, skleidę mokslo naujoves LDK visuomenėje. Tačiau tai nebuvo vienintelis kelias mokslui plisti. Kaip ir anksčiau LDK jaunuomenė mokėsi įvairiuose užsienio valstybių protestantiškuose bei katalikiškuose universitetuose. XVI a. juose mokėsi daugiau kaip 600 studentų iš LDK. XVII a. jų būta per 700. Populiariausi buvo Karaliaučiaus, Krokuvos, Leideno, Frankfurto, Ingolštato, Brambergo, Padujos, Bazelio, Altdorfo, Leipcigo, Heidelbergo, Vitenbergo universitetai.XVII a. pirmojoje pusėje krašte plėtojosi ir neuniversitetinis mokslas. Mokslininkai būrėsi karaliaus dvare (ypač Vladislovo Vazos laikais), dirbo didikų, daugiausia Radvilų, išlaikomi. Čia buvo atliekami praktinėms valstybės reikmėms būtini taikomųjų mokslų tyrinėjimai. Reikšmingiausi iš jų — M. K. Radvilos Našlaitėlio rūpesčiu parengtas ir XVII a. pradžioje Amsterdame atspausdintas LDK žemėlapis, J. Narūnavičiaus-Naronskio, A. Freitago, F. Getkanto, K. Semenavičiaus kartografijos, karo inžinerijos ir kitų tiksliųjų mokslų darbai. Jie parašyti remiantis naujausiais europinio mokslo duomenimis bei praktiniais pačių autorių tyrinėjimais.Iki pat XVII a. vidurio karų švietimas ir mokslas LDK plėtojosi pažangos kryptimi, sumažėjo LDK visuomenės atotrūkis nuo Vakarų ir Vidurio Europos kraštų.

3. SUSTINGĘS LAIKAS. XVII A. ANTROSIOS – XVIII A. PIRMOSIOS PUSĖS KULTŪRA. Tai šimtmetis, kuris prasideda XVII a. vidurio karais, sugriovusiais ne tik krašto ūkį, bet ir sustabdžiusiais daugelį politinės ir kultūrinės raidos procesų. Kultūros istorikai tebesvarsto, kada prasidėjo LDK kultūros nuosmukis, kodėl jis buvo gilesnis nei Lenkijoje, kuri per XVII a. vidurio ir XVIII a. pradžios karus patyrė nemenkesnius nuostolius. Tai prasidėjo ne per karus, bet jie išryškino neigiamus reiškinius, jų metu buvo sunaikinta daugybė materialinės kultūros vertybių. Dar didesnių, sunkiai pataisomų nuostolių patyrė dvasinė kultūra. Pralaimėjimų kartėlis, lėtas, bet nesustabdomas valstybinio savarankiškumo nykimas, galingesnių kaimyninių valstybių politikų kišimasis į Respublikos vidaus reikalus, ekonominis nuosmukis — visa tai vis labiau demoralizavo valdančiąją LDK visuomenės viršūnę. Didikų, diktavusių LDK viešojo gyvenimo normas, politinė ir moralinė degradacija plito ir tarp eilinių bajorų. Papirkinėjimai, girdymai, ginkluoti tarpusavio ginčų sprendimai ir kiti negatyvūs gyvenimo reiškiniai tarpo LDK visuomenėje.Nyko ir senoji LDK visuomenės ideologinių vertybių sistema. XVI a. antrojoje pusėje – XVII a. pirmojoje pusėje dar dauguma LDK bajorų tėvyne vadino LDK. XVII a. antrojoje pusėje sparčiai pradėjo plisti pažiūra, kad tėvynė yra visa Respublika, o siaurąja prasme – Lenkija, kurioje reziduoja karaliai, intensyvus politinis gyvenimas. XVIII a. mažėjo LDK bajorų bei miestiečių, išlaikiusių tautinę lietuvių savimonę. Tuo pat metu didėjo luominis Respublikos bajorijos užsisklendimas, izoliacija nuo kitų visuomenės sluoksnių, formavosi savimonė, kad tik bajorija sudaro tautą.Ši nauja visuomeninio politinio LDK gyvenimo atmosfera neigiamai veikė kultūros raidą. Po dinamiškų reformacijos ir kontrreformacijos laikų, kada kultūrinis LDK gyvenimas virte virė, XVII a. antrojoje pusėje – XVIII a. pirmojoje pusėje jis beveik apmirė, formos sustingo, menkai kito turinys. Katalikams laimėjus pergale prieš protestantus, lauktojo pakilimo nebuvo. Atvirkščiai, netekusi oponentės protestantų bažnyčios konkurencijos, katalikų bažnyčia prarado ir didelę dalį kūrybinės potencijos bei novatoriškumo.Katalikų, LDK gudų srityse — unitų dvasininkija, laimėjus kontrreformacijai, pasijuto vienvaldė, pretendavo “kontroliuoti protus”, visomis priemonėmis stengėsi neleisti, kad visuomenėje plistų tikėjimo dogmas griaunančios mokslo žinios. XVII a. antrojoje pusėje – XVIII a. pirmojoje pusėje LDK daugėjo raganų procesų, kaltinimai juose darėsi vis fantastiškesni, dažnėjo kankinimai, bausmės skiriamos vis žiauresnės.Iki XVIII a. 3-iojo dešimtmečio švietimo sistemoje be konkurencijos viešpatavę jėzuitai (protestantai švietimo srityje turėtąsias pozicijas išlaikė tik Prūsijai priklausiusiame krašte, kur dauguma gyventojų buvo lietuviai) tik atkūrinėjo per karus vis sugriaunamas parapines ir vidurines mokyklas. Mokymas sustabarėjo. Per visą XVII a. ir XVIII a. pirmąją pusę jėzuitų išlaikomose mokymo įstaigose beveik nepakito dar XVI a. nusistovėjusios mokymo programos. Vilniaus universitete nuo XVII a. vidurio iki XVIII a. vidurio beveik nedaugėje nei studentų, nei dėstytojų, menkai kito ir mokymo turinys. Europos mokslininkai darė didžiulius gamtos bei tiksliųjų mokslų atradimus ir dėstė juos mokyklose, o Vilniaus universitete, kaip ir XVI a., buvo mokoma visų pirma universaliųjų humanitarinių disciplinų.XVIII a. pirmojoje pusėje ne tik švietimo ir mokslo sistema buvo jau gerokai atsilikusi nuo Vakarų ir Vidurio Europos kraštų. Visame LDK visuomenės kultūriniame gyvenime tvyrojo gilios provincijos dvasia.Šiais bendro kultūrinio sąstingio laikais beveik paradoksaliai atrodo XVIIa. antrojoje pusėje – XVIII a. pirmojoje pusėje LDK žemėse suklestėjusi baroko architektūra ir menas. Baroko epochoje propaguotasis dorovinis idealas, skelbiąs, kad žemiškasis gyvenimas tėra tik laikinas prieglobstis, skatinęs žmogų atsigręžti į mirtį, atitiko negandų draskomos LDK visuomenės nuotaikas.XVII – XVIII a. sandūroje, kai valstybės iždas nuolat stokojo pinigų būtiniausioms reikmėms, LDK didikai fundavo didžiulių prabangių bažnyčių statybą. Sunkiausiais karų ir epidemijų laikais LDK miestuose, visų pirma Vilniuje, kurį ir šiandien neretai vadina baroko architektūros miestu, buvo pastatytos įspūdingos bažnyčios ir rūmai, kurių puošnumas kontrastavo su nualintu kraštu. XVIII a. pirmaisiais dešimtmečiais susiklostė net savitas Lietuvos baroko architektūrinis stilius (Vilniaus barokas), artimas XVIII a. Šiaurės Italijos barokui, krašte užaugo savų architektų, statytojų, tapytojų karta.Šią barokinę, išoriškai puošnią ir įmantrią, bet iš vidaus menkai kitusią, kultūrą sukrėtė, pastūmėjo iš sąstingio būsenos XVIII a. viduryje pradėjusios plisti Šviečiamojo amžiaus visuomeninės politinės idėjos. Tačiau naujas LDK kultūros istorijos laikotarpis priklauso kitai epochai, yra glaudžiai susijęs su XVIII a. antrosios pusės politiniais įvykiais, pastangomis reformuoti visą valstybės ir visuomenės gyvenimą.

4. ETNOPOLITINIAI IR ETNOLINGVISTINIAI PROCESAI LIETUVOS DIDŽIOJOJE KUNIGAIKŠTYSTĖJE. Liublino unija bei Respublikos laikų karai pakeitė etnopolitinę LDK situaciją. Nuo jos buvo atskirtos daugiausia slavų gyvenamos teritorijos. Tačiau pa tirtieji teritoriniai praradimai iš esmės nepakeitė etninės gyventojų struktūros. LDK visuomenės pagrindą, kaip ir iki unijos su Lenkija, sudarė lietuviai ir gudai.Kiek labiau pakito tautinių mažumų situacija. XVII a. Respublikos žeme užplūdo įvairių tautybių žmonės, bėgę nuo religinių persekiojimų tiek iš karų Europos, tiek ir iš kaimyninės Rusijos. Iš Rusijos bėgę 1653 – 1666 m. stačiatikių bažnyčios patriarcho Nikono reformos nepripažinę sentikiai apsigyveno daugiausia LDK žemėse. Sentikių bendruomenės susibūrė net ko paktiškai lietuvių gyvenamose valstybės branduolio žemėse.Iš Vakarų Europos, daugiausia iš Vokietijos, Čekijos, Ispanijos ir Portugalijos, į LDK kėlėsi žydai. XVII a. antrojoje pusėje – XVIII a. žydų vis daugėjo ir jie iš didžiųjų LDK miestų pasklido po visą kraštą, kūrėsi mažuosiuose miesteliuose. Antai XVIII a. Lietuvos gilumoje dažname Žemaitijos miestelyje žydams priklausydavo nuo keliolikos iki keliasdešimties krautuvėlių. LDK susiformavo, nors ir neskaitlinga, žydų inteligentija. Tačiau dauguma LDK žydų bendruomenių, sutelktų tautiniu konfesiniu pagrindu, gyveno uždarą kultūrinį gyvenimą. Žydų kultūra gyvavo, galima sakyti, autonomiškai, šalia kitų LDK etnosų kultūrų.

Visuomenės gyvenimo polonizacija. Visiškai kitaip veikė pounijinės LDK visuomenės gyvenimą įsiveržusi lenkų kultūra. Lenkijos kultūra darė kur kas didesnę įtaką negu gyventojai lenkai, kurių po unijos LDK visuomenėje daugėjo palyginti lėtai.Lenkų kalba iš esmės pakeitė visą etnolingvistinę situaciją. LDK imta vis plačiau vartoti lenkų kalbą. XVII a. pabaigoje ne tik aukštieji LDK pareigūnai, bet ir eiliniai bajorai, geriau ar blogiau jau mokėjo lenkų kalbą. Tai leido Respublikos seimui 1697 m. įteisinti lenkų kalbą kaip oficialią LDK raštinių kalbą. Tiesa, dar ilgai daugelis LDK bajorų išliko dvikalbiai, mokėjo gimtąją – lietuvių ar gudų – ir atneštinę lenkų kalbą. Ilgainiui net susiformavo, kalbininkų vadinama lietuviška lenkų kalbos atmaina, kurioje buvo gausu lietuvių ir gudų kalbų elementų. Ši lenkų kalbos atmaina plito ir LDK raštinėse. Lenkų šnekamosios ir rašto kalbos įsiveržimas dar labiau sukomplikavo lietuvių kalbos padėtį Lietuvos valstybėje.

Lietuvių kalba viešajame valstybės gyvenime. XVI a. – XVII a. pirmojoje pusėje LDK plėtojosi 2 prieštaringi vienalaikiai procesai. Viešajame valstybės gyvenime stiprėjo lenkų kalbos pozicijos. Tuo pat metu pradėti spausdinti lietuviški raštai, daugėjo jų rengėjų, būta pastangų lietuvinti net anksčiausiai sulenkėjusią, Lenkijos bažnytinei provincijai priklausiusią bažnyčią. Tiek protestantai, tiek katalikai pasirūpino bažnytinei praktikai būtinomis knygomis lietuvių kalba. Lietuvių kalbos puoselėjimo židiniu LDK tapo kosmopolitinio Jėzuitų ordino rankose buvęs Vilniaus universitetas. Mokymo, mokslo ir literatūros kalba – lotynų kalba – nekonkuravo su lietuvių kalba. Atvirkščiai, lotynų kalbos vartojimas universitete ir kolegijose iš dalies stabdė lenkų kalbos intervenciją. Be to, XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmojoje pusėje Vilniaus universitete bei Žemaičių vyskupystės centre Varniuose susibūrė būrelis kūrybingų gimtosios lietuvių kalbos puoselėtojų ir propaguotojų.Per keletą jų veiklos inspiruoto lituanistinio sąjūdžio dešimtmečių buvo parengti ir išspausdinti didieji lietuvių kalbos darbai, turėję lemiamą reikšmę lietuvių rašto kalbai LDK kurti.1595 m. buvo išleistas tarp Žemaičių vyskupo M. Giedraičio suburtų intelektualų subrandintas Mikalojaus Daukšos į lietuvių kalbą išverstas ispanų jėzuito J. Ledesmos Katekizmas. Tai pirmoji iki mūsų dienų išlikusi lietuviška knyga, išspausdinta LDK. 1599 m. LDK visuomenė gavo naują M. Daukšos darbą – lenkų jėzuito J. Vujeko Postilės vertimą į lietuvių kalbą.XVII a. pirmojoje pusėje pasirodė Vilniaus universitete išugdyto didžiojo lietuvių kalbos darbininko Konstantino Sirvydo darbai. Jo parengtas trikalbis lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodynas (Dictionarium trium linguarum, apie 1620 m.) yra pirmas originalus lietuvių leksikografijos darbas, tapęs pagrindine knyga, iš kurios ilgą laiką buvo mokomasi lietuvių kalbos. Yra duomenų, kad K. Sirvydas buvęs autorius pirmosios (neišlikusios) lietuvių kalbos gramatikos, išleistos maždaug 20-30 metų prieš Danieliaus Kleino 1653 m. Karaliaučiuje išspausdintąją gramatiką, kuri ilgą laiką buvo vadinta pirmąja.Daugiau kaip 10 metų sakęs lietuviškus pamokslus Vilniuje šv. Jono bažnyčioje, K. Sirvydas parengė ir išleido 2 dalių darbą Punktai sakymų (1629, II dalis – 1645 m.). Tai pirmas originalus lietuviškų pamokslų rinkinys su vertimais į lenkų kalbą.M. Daukšos, K. Sirvydo darbai, J. Jaknavičiaus evangelijų vertimai, to paties meto protestantų – M. Petkevičiaus, J. Morkūno – parengtos bei išspausdintos knygos be tiesioginės savo paskirties – padėti dvasininkams ir studijuojančiam jaunimui išmokti lietuvių kalbą – tapo lietuvių kalbos ir raštijos formavimosi pamatu, liudijo, kad ir pounijiniu laikotarpiu LDK visuomenei reikėjo lietuvių kalbos. Vien tik pavienių entuziastų, sąmoningai supratusių gimtosios kalbos reikšmę, pastangomis vargu ar įmanoma būtų paaiškinti raštijos lietuvių kalba plėtojimą Respublikoje XVI a. pabaigoje – XVIII amžiuje.Antra vertus, XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmojoje pusėje lituanistinis sąjūdis atspindėjo ir besiklostančią naują kalbinę situaciją LDK visuomenėje, išaugusį poreikį išmokti lenkų kalbą. Šį poreikį tenkino K. Sirvydo trikalbis žodynas bei lietuviškų pamokslų vertimai į lenkų kalbą, M. Petkevičiaus Katekizmas lietuvių ir lenkų kalbomis.LDK beveik vienu metu buvo pradėtos spausdinti knygos lietuvių ir lenkų kalbomis, todėl dar labiau susikomplikavo lietuvių kalbos situacija, sumažėjo jos galimybės įsitvirtinti oficialiajame valstybės gyvenime.XVII a. antrojoje pusėje – XVIII a. polonizacijos vaisiai jau subrendo. LDK net tarp šviesuolių išblėso lituanistinio sąjūdžio dvasia. Daugelis jų, įvairių tautybių ir kilmės, lenkų kalbą laikė universalia visos Respublikos bajorijos kalba. Lietuviškų raštų kalba ėmė degraduoti, joje daugėjo polonizmų. Svarbiausiu lietuviškų knygų leidybos regionu tapo Prūsija.XVIII a. produktyviausia LDK Vilniaus universiteto spaustuvė pirmą kartą išlaido daugiau knygų lenkų kalba nei lotynų ir kitomis kalbomis. Neišlaikė lenkų kalbos konkurencijos ir spaustuvės, leidusios rašto darbus kirilika. L. ir M. Mamoničių spaustuvė Vilniuje, nuo 1586 m. turėjusi teisę leisti oficialiąją LDK teisinę literatūrą, XVII a. ėmė spausdinti vien tik lenkų kalba.LDK bajorija taip ir nesuvokė, kad lietuvių kalbos ir kultūros teises būtina įteisinti oficialiajame valstybės gyvenime. Plintanti moralinė visuomenės degradacija, nutautėjimas, intelektualinis kultūrinis sąstingis verčia kultūros istorikus pirmuosius tris XVIII a. dešimtmečius vadinti tamsiausiu Lietuvos kultūros laikotarpiu.

5. LIETUVIŠKAI KALBANTYS PRŪSIJOS VALDINIAI. Lietuvių kultūros centras. Iki XVIII a. pradžios Mažosios Lietuvos teritorija ir jos gyventojų struktūra beveik nesikeitė. Čia klostėsi savita lietuvių kultūra. Jos raida buvo netolygi – vaisingiausi buvo XVI ir XVIII amžiai. Tuo metu kai kuriose lietuvių kultūros srityse Mažoji Lietuva net aplenkė LDK.Prūsijoje, o ne LDK buvo išspausdinta Lietuvos intelektualų parengta pirmoji lietuviška knyga (M. Mažvydo Katekizmas, 1547 m.); pirmą kartą į lietuvių kalbą išverstas visas Biblijos tekstas (J. Bretkūnas, 1579 – 1590 m., liko rankraštis); 1591 m. Karaliaučiuje išleistoji J. Bretkūno Postilėje pirmasis lietuvių literatūroje neverstinis, pusiau originalus kūrinys; 1579 m. pasirodė pirmieji spausdinti lietuviški evangelijų tekstai (B. Vilentas, 1579 m.); išleista pirmoji pasaulietinio turinio grožinės literatūros knyga lietuvių kalba (J. Šulco išverstos Ezopo pasakėčios, 1706); parengta pirmoji istorinė studija apie lietuvių kalbą, jos kilmę ir pobūdį (P. Ruigys, 1747 m.); K. Donelaičio apie 1765 – 1775 m. parašytoji poema Metai (išspausdinta 1818 m.) pirmoji plačiausiai išgarsino pasaulyje grožinę lietuvių literatūrą; XVII a. E. Vagneris Vita et mores Lithuanorum in Borussia, 1621 ir T. Lepneris (Der Preusche Littauer, 1744) perėmė ir tęsė XVI a. Lietuvoje pradėtą darbą – aprašinėti Prūsijos lietuvių gyvenimą ir papročius. XVII a. pabaigoje M. Pretorijus parašė didžiulę studiją apie vakarinių lietuvių ir prūsų istoriją, Vokiečių ordino politinę istoriją, geografiją, papročius, kalbą, mitologiją (Deliciaeprussicae oder Preussische Schaubuhne, rankraštis neišspausdintas). Karaliaučiaus universitetas XVI – XVIII a. buvo žinomas LDK inteligentijos ugdymo centras. Prūsijoje veikė daugiau lietuviškų mokyklų, lietuvių kalba plačiau vartota oficialiajame Prūsijos valstybės gyvenime nei Respublikoje.Žymiausi Mažosios Lietuvos kultūros darbininkai ir jų darbai tapo visos lietuvių kultūros dalimi, buvo žinomi ne tik Prūsijoje, bet ir LDK. Tačiau, vargu, ar stokojant naujų tyrinėjimais pagrįstų argumentų, galima sutikti su istoriografijoje įsisenėjusiu kategorišku teiginiu, kad lietuvių tautinė savimonė, patriotiniai jausmai Prūsijos sudėtyje buvusioje Mažojoje Lietuvoje ėmė formuotis anksčiau nei lietuvių sukurtoje ir išpuoselėtoje valstybėje — LDK. Dvi vienos tautos dalys, priklausiusios skirtingoms valstybėms — LDK ir Prūsijai — nors ir susietos etnokultūriniais saitais, gyveno savą visuomeninį politinį gyvenimą, išsiugdė savitą tautinės valstybinės kultūros sampratą. Mažąją Lietuvą nuo LDK net intensyviausio intelektualinio kultūrinio bendradarbiavimo laikais XVI a. skyrė tikybos skirtumai — liuteronybė Prūsijoje, katalikybė ir kalvinizmas — LDK.

Germanizacija. XVIII a. visai lietuvių tautai iškilo reali nutautėjimo grėsmė. Tai liudija polonizacijos mastai LDK ir germanizacija Mažojoje Lietuvoje.Per 1709 – 1711 m. marą lietuvių tankiausiai gyventose apskrityse išmirė pusė ir daugiau gyventojų, todėl atsirado prielaidos iš esmės pakeisti Mažosios Lietuvos gyventojų struktūrą. Ištuštėjusiose žemėse 1710 – 1756 m. Prūsijos valdžiai įkurdinus vokiečių kolonistus pasikeitė etninė Mažosios Lietuvos gyventojų sudėtis. 1710 – 1736 m. Lietuvos provincijos kaimuose, kur iki tol vokiečių valstiečių beveik nebuvo, įsikūrė apie 23 000 kolonistų. Labiausiai kolonizuota ir germanizuota buvo Įsruties apskritis, buvusi arčiausiai LDK sienos. Dėl tokios sąmoningos Prūsijos valdžios politikos sparčiausiai pradėjo nutautėti ne lietuviai, gyvenę Prūsijos teritorijos gilumoje, o žemėse prie LDK. Šią, sąmoningai organizuotą, Prūsijos švietimo ir administracijos sistemos remtą akciją lydėjo ir savaiminė Mažosios Lietuvos lietuvių germanizacija XVIII amžiuje.XVIII a. antrojoje pusėje Mažojoje Lietuvoje, kaip ir LDK, iškilo ta pati lietuvių tautos, jos kalbos ir kultūros išsaugojimo problema. 1772 – 1795 m. žlungant Abiejų Tautų Respublikai, Rytų Prūsijoje pastebimas lietuvių kultūros pagyvėjimas, kuris XIX a. taps visai nauju reiškiniu – tautinio atgimimo judėjimu.

Etnopolitiniai ir etnokultūriniai XVII – XVIII a. procesai pažeidė LDK visuomenės vidinę sandarą, bet jos nesuardė. Polonizacija nebuvo totalinė, neapėmė visų visuomenės sluoksnių. Giliausiai ji palietė LDK “politinę tautą”. Blėso jos, kaip ir visos Respublikos bajorijos, vis dažniau tapatinusios luomą ir tautą, etninė savimonė. Tačiau ne visi LDK bajorai – pagal kilmę lietuviai ar gudai – perėmė etninę lenkų savimonę. Lietuvos bajorų dalis, viešajame valstybės gyvenime vartodami lenkų kalbą, nesikratydami lenkų kultūros, tautine prasme netapatino savęs su lenkais, o valstybine – LDK su Lenkija, jautėsi esą lietuviai, mokėjo ir kalbėjo gimtąja kalba, šeimoje ir buityje laikėsi senųjų tautos papročių. Dar lėčiau polonizacija skverbėsi į nuo seno įvairiakalbių LDK miestų ir miestelių gyvenimą, kuriuose greta pagrindinių etnosų – lietuvių ir gudų – telkėsi bene visos tautinės mažumos.Skaitlingiausią ir kultūrine prasme konservatyviausią LDK luomą valstiečius — valstybės gyventojų daugumą — polonizacija iki pat XVIII a. pabaigos palietė menkiausiai, vos užkabino pačią jo viršūnę.Neišnyko, tautinių bei kultūrinių ryšių su Lietuva neprarado ir kelis šimtmečius nuo tautos kamieno bei Lietuvos valstybės atskirta šaka — Mažosios Lietuvos lietuvninkai.

III. LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS POLITINĖS ISTORIJOS NUO ZIGMANTO VAZOS IKI AUGUSTO III BRUOŽAI

LDK, kaip Respublikos dalies, politinės istorijos apžvalgą padalijome į skyrelius pagal Respublikos valdovus. Kaip beveik kiekviena periodizacija, ji iki galo neatspindi viso aprašomų reiškinių sudėtingumo ir chronologinių ryšių. Kad ir kokia silpna ilgainiui tapo Respublikos valdovo valdžia, apie jį sukosi abiejų jos valstybių visuomeninis ir politinis gyvenimas bei užsienio politika. Valdovų rinkimai pranašavo politinius pakitimus. Respublikos valdovus nuo Zigmanto Vazos iki Augusto III aptariame viename skyriuje, nes jų valdymo Respublikoje ir LDK laikai buvo didėjančio visuomenės sandaros ir valstybės santvarkos konservatyvumo, reformų neigimo laikai, kai valstybė silpo, agresyvūs kaimynai stiprėjo. Atskirai aprašomi paskutiniojo Respublikos valdovo laikai, kai po neišvengiamų visuomenės ir valstybės reformų valstybė buvo užkariauta.

1. ZIGMANTAS VAZA (1587 – 1632 m.) Zigmantas Vaza Respublikoje buvo sutiktas kaip Švedijos sosto įpėdinis, Jogailaičių ainis ir katalikas, kuriam įtaką darė jėzuitai. Tikėtasi sąjungos su Švedija prieš Rusiją (tai ypač svarbu buvo LDK), Estijos prijungimo prie Respublikos. Kartu nerimauta, nes Respublika galėjo būti įtraukta į Švedijos vidaus reikalus. Jogailaičių kraujas darė jį artimesnį visuomenei. Katalikybės kėlimas į pirmą vietą rodė, kad konfesinė priklausomybė bus politinio gyvenimo faktorius.Po tarpuvaldžio rimstančioje Respublikoje Zigmantas Vaza turėjo ir šalininkų, ir priešininkų. Susidūręs su daugumos didikų (Lenkijoje – J. Zamojskis, LDK – Kristupas Radvila Perkūnas ir kiti) nenoru bendradarbiauti, valdovas nusivylė Respublikos sostu, 1589 – 1590 m. derėjosi su Habsburgais dėl jo perleidimo. Dėl to jam teko atlaikyti tikrą teismą 1592 m. seime. Ši byla pakenkė valdovo prestižui. Vis kildavo įtarimų dėl jo nevalstybinio elgesio.1592 m. Zigmantas Vaza po Jono III mirties paveldėjo Švedijos sostą. Respublikos visuomenė palankiai žiūrėjo į jo išvykimą į Švediją 1593 – 1594 m. karūnuotis. Tačiau Zigmantui Vazai greitai buvo pasipriešinta Švedijoje, nepadėjo nė ginkluota 1598 m. ekspedicija, o 1599 m. buvo nuverstas nuo sosto.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomeninės ir politinės raidos tendencijos valdant Zigmantui Vazai. Politiškai aktyvių asmenų ir grupių priklausomybė vienai ar kitai bažnyčiai LDK tebeturėjo giliai įspaustą politinę žymę. Zigmanto Vazos remiama katalikų bažnyčia sėkmingai stūmė reformaciją iš LDK religinio ir visuomeninio gyvenimo. Protestantų stovykla XVII a. pradžioje pastebimai silpnėjo. Išmirė kai kurių didikų giminių protestantiškos šakos, gausėjo pereinančių į katalikybę.Įtakingiausi LDK didikai kalvinistai Radvilos su vis retėjančiais bendratikiais pirmaisiais Zigmanto Vazos valdymo dešimtmečiais sugebėjo išlaikyti politinę katalikybės ir reformacijos šalininkų lygsvarą. XVI a. pabaigoje ėmė megztis politinė kalvinistų ir stačiatikių sąjunga. Tačiau ji dėl politinio stačiatikybės silpnumo nesusiklostė. Zigmanto Vazos valdymo pabaigoje bene tik kalvinistiškoji Radvilų Biržų ir Dubingių šaka atstovavo kalvinistams tarp LDK valdžios žmonių.Politinės kalvinistų stovyklos silpnėjimas buvo vienas iš Zigmantui Vazai valdant išryškėjusių LDK visuomeninės – politinės raidos tendencijų.Reikia kalbėti ir apie visuomeninius bei politinius 1596 m. Bresto unijos padarinius. Ji suskaldė LDK gudus. Dalis iš jų, daugiausia LDK rytinėse žemėse, taip pat Ukrainoje išlaikė senąją tikybą. Juos, vadinamuosius dizunitus jau XVII a. buvo pradėjusi naudoti Rusija kišimuisi į LDK reikalus pagrįsti. Vakarinėse gudų žemėse unija labiau paplito, ją priėmė dauguma bajorų. Taip unija pasitarnavo LDK bajorų tautos konsolidacijai. Unitai lengvai imdavo vartoti lenkų kalbą, dėl to lengviau galėjo suartėti su Lenkijos bajorija ir prisidėti prie polonizuotas Respublikos bajorų tautos formavimosi. Su unija susiję reiškiniai rodė dar vieną LDK raidos tendenciją.LDK išvengė religinių karų. Valstybėje buvo laikomasi religinės tolerancijos nuostatų. Tačiau pasitaikydavo ir ekscesų, buvo užpultos kalvinistų bažnyčios – Vilniuje 1591 ir 1611 m. (čia ypač pasižymėjo Vilniaus universiteto studentai), Žemaitijoje 1620 m. ir kitur. Panašūs konfliktai kildavo ir tarp unitų bei stačiatikių, vieno iš jų metu 1623 m. Vitebske žuvo unitų Polocko arkivyskupas Juozapotas Kuncevičius. LDK valdžia, taip pat ir katalikybę palaikantis valdovas bei didikai nepritarė jėgos naudojimui religiniams reikalams, reikalavo viską spręsti teismuose. Visokių tikėjimų LDK bajorija seimeliuose ir kitose vietose smerkė tokius ekscesus. Jėgos naudojimas buvo vertinamas kaip bajorų politinių laisvių ir teisių pažeidimas. Religinės netolerancijos požymių gausėjimas ir bajorijos pasipriešinimas jai politinėmis priemonėmis buvo dar viena to meto LDK raidos tendencija.Ir dar – LDK bajorai ir didikai vis labiau įsitraukdavo į Respublikos reikalus, juos tvarkydavo kartu su lenkais, Lenkijoje rasdavo ir politinių sąjungininkų ir priešininkų. LDK ir Lenkijos priešprieša išliko, bet Respublikoje ėmė formuotis bendros valdovo šalininkų ir priešininkų stovyklos.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Zigmantas Vaza. Zigmantui Vazai patvirtinus III Lietuvos Statutą ir kompromisu sutvarkius Livonijos valdymo reikalus, LDK pripažino jį Respublikos valdovu bei savo didžiuoju kunigaikščiu. Jau pačioje valdymo pradžioje tarp valdovo ir LDK kilo rimtas konfliktas. 1591 m. jis perkėlė į Krokuvos vyskupo vietą Vilniaus vyskupą Jurgį Radvilą, o į šio vietą skyrė lenką Lucko vyskupą Bernardą Maciejovskį. LDK visuomenė atkakliai pasipriešino. Ji rėmėsi III Lietuvos Statutu, skelbusiu, kad svetimšaliai negali būti skiriami į LDK pareigybes. Ginčas užsitęsė. Tik 1600 m. Vilniaus vyskupu buvo paskirtas savas Benediktas Vaina. LDK bajorija ir ypač didikai parodė, kad grupiniai politiniai ir konfesiniai skirtumai netrukdo susivienyti, kai pažeidžiamos LDK teisės.Ginče dėl Vilniaus vyskupo kartu laikėsi ir Zigmanto Vazos politikos Respublikoje šalininkai, ir priešininkai. Tik sėdęs į sostą valdovas stengėsi patraukti į savo pusę didikus, pirmiausia katalikus. 1589 m. LDK kancleriu jis paskyrė L. Sapiegą, 1623 m. – kitą kataliką Albrechtą Stanislovą Radvilą, didžiuoju etmonu 1605 m. skyrė J. K. Chodkevičių, iki Vilniaus vaivadų iškėlė M. K. Radvilą Našlaitėlį. Kartu Zigmantas Vaza neignoravo ir kalvinistų – jų jėga tebebuvo politinė realybė. LDK didžiuoju etmonu 1589 – 1603 m. buvo K. Radvila Perkūnas, lauko etmonu 1615 – 1635 m. jo sūnus Kristupas. Bet po J. K. Chodkevičiaus mirties didžiuoju etmonu tapo ne, kaip laukta, K. Radvila, o L. Sapiega. K. Radvila, dažnai nesutaręs su valdovu, tapo atkakliu jo priešininku. Nuolat prieš Zigmantą Vazą veikė kitas kalvinistas Jonušas Radvila, todėl ne jam tekdavo laisvos senatorių kėdės.Zigmantui Vazai sunkiai sekėsi suburti šalininkus, vadinamuosius regalistus. L. Sapiega, J. K. Chodkevičius, A. S. Radvila veikė kartu su valdovu, palaikė jo politiką. Jei ji imdavo kirstis su akivaizdžiais LDK interesais, LDK didikai dažniausiai konfliktuodavo su valdovu, vykdydavo savą lietuvišką politiką, ypač per karus su Švedija, Rusija.

Karas Livonijoje 1600 – 1611 m. Zigmantas Vaza siekė susigrąžinti Švedijos sostą. Norėdamas patraukti Respublikos bajorus į savo pusę, paskelbė prijungsiąs prie Respublikos šiaurinę Estiją. Zigmanto Vazos dėdė, būsimasis Švedijos karalius Karolis IX (1604 – 1611 m.), 1600 m. įsiveržė į Livoniją. Jis ėmė pilį po pilies ir artėjo prie LDK sienų, keldamas grėsmę ne tik Respublikos valdoms Livonijoje, bet ir pačiai LDK. Dinastinis Vazų konfliktas Švedijoje buvo paverstas karu dėl Livonijos.Iniciatyvą rodė Švedija, nes ji sugebėjo karo teatru paversti Respublikos žemes. Pagrindinė karinė ir finansinė našta teko LDK. Respublikos seimuose į sunkiai būdavo priimami nutarimai dėl karo finansavimo, LDK konvokacijose užsikraudavo papildomus mokesčius, o Lenkija jų vengė. Lėšų nuolat trūkdavo, samdyta kariuomenė būdavo neapmokėta, linkusi dezertyruoti. LDK kariuomenei vadovavę K. Radvila Perkūnas 1600 – 1601 m. ir J. K. Chodkevičius 1603 – 1621 m. daugiau dėmesio turėjo skirti ne karo veiksmams, o kariuomenės finansavimui.Švedų puolimus pavykdavo sustabdyti lauko mūšiuose. K. Radvila Perkūnas su LDK kariuomene sumušė juos 1601 m. vasarą prie Kuoknesės (Kokenhausen), J. K. Chodkevičius – 1604 m. prie Paidės (Weissenstein) ir 1605 m. prie Salaspilio (Kirchholm). Pastarasis mūšis, kai 3400 LDK karių sutriuškino 14 000 švedų, išgarsino etmono vardą Europoje. Livonijos pilys eidavo iš rankų į rankas, J. Zamojskio vadovaujamas didelis Lenkijos korpusas pasirodė Livonijoje tik prasidėjus antriesiems karo metams. Jam pavyko atsiimti iš švedų daugumą Livonijos pilių, tačiau persilaužimo kare jis nepasiekė, ir Lenkijos kariuomenė 1602 m. rudenį iš Livonijos pasitraukė, kare ji dalyvavo simboliškai.Lenkijos kariuomenės plėšikiškas žygiavimas per LDK, LDK ir Lenkijos nesutarimai dėl karo finansavimo, Zigmanto Vazos nesugebėjimas sukoncentruoti Respublikos politikos viena kryptimi (apie tai vėliau) blogino LDK ir Lenkijos, LDK ir valdovo santykius. LDK didikai, Respublikos vidaus gyvenime atsidūrę skirtingose stovyklose, dėl Livonijos iš esmės sutarė ir veikė kartu. LDK vis labiau linko karą nutraukti. 1611 m. buvo sudarytos paliaubos. Abi pusės nebuvo pasiekusios savo tikslų, paliaubos nebuvo ramios.

Netikrų carų avantiūra. Respublika, ypač LDK, XVI a. pabaigoje norėjo taikos su Rusija. Tarp Švedijos ir Rusijos buvo karo būklė, todėl Zigmanto Vazos politika iki jo nuvertimo nuo sosto Švedijoje buvo prieštaringa. 1591 m. Respublikos pasiuntiniai pasiūlė Rusijai glaudžią sąjungą. 1600 m. pasiūlymas, pritarus sąjungininkų prieš Švediją beieškančiam Zigmantui Vazai, buvo pakartotas. Abu kartus buvo tik pratęstos paliaubos.Taikius Respublikos ir Rusijos santykius sudrumstė bene 1601 m. Lenkijoje pasirodęs veikiausiai apsišaukėlis, kuris skelbėsi esąs Jono Žiauriojo sūnus Dimitras ir pretendavo į Rusijos sostą. Rusijoje brendo sąmokslai prieš carą Borisą Godunovą, su sąmokslininkais ryšius palaikė kai kurie Respublikos didikai, tarp jų L. Sapiega. Tokia padėtis paskatino tariamąjį Dimitrą su savo rėmėjais avantiūristais Lenkijos didikais Jurgiu Mnišechu, Višnioveckiais 1604 m. pradėti žygį į Maskvą.Didžioji dauguma Respublikos politikų nepritarė dalyvavimui šiame žygyje. LDK didikai irgi pasisakė prieš jį, galvodami, kad ginklu nepavyks padaryti Rusiją sąjungininke, ir buvo sunerimę dėl nebaigto karo Livonijoje. Iš pradžių įvykiai klostėsi palankiai Dimitrui. 1605 m. mirė caras Borisas, ir Maskvos bojarinai pakvietė Dimitrą į sostą. Į avantiūrą ėmė įsitraukti Zigmantas Vaza, pažadėjęs Dimitrui pagalbą. Imta tartis dėl Respublikos ir Rusijos sąjungos, bet Maskva 1606 m. sukilo prieš Dimitrą, ir šis žuvo. Caru tapo Vasilijus Šuiskis. Rusijos nuraminti jam nepavyko. Iš jos neišėjo Dimitro būriai, daugiausia perėjūnai ir avantiūristai. Atsirado naujas apsišaukėlis – tariamai išsigelbėjęs Dimitras, vadinamas antruoju. Jį parėmė kai kurie Lenkijos didikai, taip pat ir Sapiegos.Šiuo Rusijai kritišku metu Respublikos ir valdovo pozicija buvo nuosaiki. Dar 1606 m. pradžioje Maskvos bojarinai siūlė sostą Zigmanto Vazos sūnui Vladislovui. Tai žadėjo seniai planuojamą Respublikos ir Rusijos glaudžią sąjungą. Tačiau Zigmantas Vaza, matyt, dėl sudėtingos Respublikos vidaus būklės nesiėmė žygių tokiam pasiūlymui įgyvendinti, pasisakė už taiką su Rusija, 1607 – 1608 m. skelbė draudimus Respublikos bajorams ir kazokams kištis į Rusijos reikalus.

Zebržydovskio rokošas ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1606 – 1609 m. Valdovas nuolat susidurdavo su valstybės santvarkos ydomis, jo savarankiškesni veiksmai buvo varžomi. Siekdamas įveikti ryškėjančią valstybės negalią ir sustiprinti savo valdžią, jis 1606 m. šaukiamam seimui pasiūlė svarstyti nuolatinės gynybos, t. y. nuolatinės kariuomenės ir nuo seimo nutarimų nepriklausomo iždo organizavimą. Bajorų laisvių ir teisių gynėjai šiuose pasiūlymuose įžvelgė absoliutizmo grėsmę. Vienu metu susirinko seimas ir valdovu nepatenkintų bajorų suvažiavimas. Aistras pakurstė katalikų vyskupų seime atmesta konstitucija dėl religinės taikos Respublikoje. Suvažiavimas pasiskelbė konfederacija, kuri gavo jos vadovo Zebržydovskio rokošo vardą (rokošas — valdovui priešiška konfederacija). Respublikoje formavosi 3 politinės grupuotės. Valdovo šalininkai, regalistai, siekė stiprios valdovo valdžios. Bajorų laisves ir teises seime gynė su valdovu bendradarbiauti siekę legitimistai. Rokošininkai kėsinosi nušalinti nuo sosto Zigmantą Vazą ir visai apriboti valdovo valdžią. Pastarųjų dviejų grupuočių vadai rėmėsi bajorija ir skelbėsi giną jos reikalus, bet iš esmės sutarė, kad valstybę turi valdyti didikai.Propagandinė kova peraugo į ginkluotą susirėmimą. 1607 m. birželio 24 d. valdovo kariuomenė sumušė rokošininkus prie Guzovo. Rokošas išsikvėpė, valdovas atsisakė savo planų, 1609 m. buvo paskelbta amnestija.LDK iš pradžių rokošą paskelbė Lenkijos reikalu. Tačiau tarp LDK ir Lenkijos didikų jau buvo užsimezgę įvairiapusiai ryšiai: politiniai, konfesiniai, šeimyniniai. Tarp politinių grupuočių vadų matome ir LDK didikus: regalistą J. K. Chodkevičių, legitimistams priskirtinus L. Sapiegą ir M. K. Radvilą Našlaitėlį, rokošo maršalas buvo J. Radvila. LDK bajorų seimeliuose ir suvažiavimuose vis dėlto vyravo legitimistai, tarp rokošininkų, be J. Radvilos, atsidūrė tik vienas kitas LDK didikas.Rokošininkai savo tikslų nepasiekė, bet valdovas irgi turėjo atsisakyti ketinimų valstybėje daryti reformas. Jo valdžia dar labiau susilpnėjo. LDK visuomenė jau įsitraukė į Lenkijos įvykius, laikydama juos ir savais, suvokdama kaip bendrus Respublikos reikalus. Tai bandyta derinti su tvirta laikysena, kai reikalas lietė valstybinius santykius su Lenkija.

Karas su Rusija 1609 – 1618 m. Rokošo nuslopinimas, suirutė Rusijoje ir 1609 m. sudaryta Respublikai pavojinga Rusijos ir Švedijos sąjunga paskatino Zigmantą Vazą 1609 m. pradėti karą su Rusija. Buvo apgultas Smolenskas (paimtas 1611 m.), 1610 m. prie Klušino sumušta Rusijos kariuomenė. Caras Vasilijus Šuiskis buvo nuverstas, Respublikos kariuomenė įžengė į Maskvą, Rusijos bojarinai caru išsirinko Zigmanto Vazos sūnų Vladislovą.LDK politikai nebuvo vieningi. L. Sapiega rėmė intervenciją į Rusiją, nors ir jis, kaip dauguma LDK didikų, kurie priešinosi karui, suprato, kad ginklu Rusijos pajungti nepavyks. Atskiri LDK kariuomenės daliniai, vadovaujami J. K. Chodkevičiaus ar Sapiegų, dalyvavo karinėse operacijose Rusijoje, tačiau LDK neįsivėlė į šį karą, palikdama iniciatyvą Zigmantui Vazai ir Lenkijai. Vis dėlto, kai 1611 m. Respublikos seimas prijungė prie Lenkijos užimtas anksčiau LDK priklausiusias Smolensko, Černigovo ir Severėnų žemes, LDK energingai protestavo.Reikalus komplikavo pačio Zigmanto Vazos noras užimti Rusijos sostą, užsitęsusios derybos su maskvėnais, Respublikos karinių dalinių ir avantiūristų gaujų plėšikavimai, išprovokavę eilinį sukilimą, peraugusį į Rusijos išsivaduojamąjį judėjimą. 1612 – 1613 m. Respublikos kariuomenė buvo išstumta iš Rusijos, Vladislovas Vaza nebuvo karūnuotas caru, negavo tos karūnos ir Zigmantas Vaza. 1613 m. Rusijos caru tapo naujos dinastijos pradininkas Michailas Romanovas.Respublikos ir Rusijos karas permainingai tęsėsi dar kelis metus. 1618 m. Deulino kaime prie Maskvos buvo pasirašytos 16 m. paliaubos. Smolensko žemė atiteko LDK, Černigovo ir Severėnų žemės – Lenkijai. Vladislovas Vaza nesutiko atsisakyti Rusijos caro titulo ir tai pranašavo naujus karus.

Santykiai su Švedija XVII a. 2 ir 3-iajame dešimtmetyje. Paliaubos su Švedija nebuvo tvirtos. Zigmantas Vaza kiršino naująjį karalių Gustavą Adolfą, rengė žygį į Švediją. Švedai aplenkė Zigmantą Vazą. 1617 m. vasarą jie vėl išsikėlė Livonijoje ir ėmė pulti. Per 3 kampanijas, 1617 – 1618 m., 1621 – 1622 m. ir 1625 – 1627 m. jie užėmė didžiąją Livonijos dalį. 1621 m. pasidavė Ryga, 1625 m. po beveik 200 m. pertraukos priešas įsiveržė į etninę Lietuvą ir užėmė Radviloms priklausiusią Biržų pilį.LDK santykiai su Zigmantu Vaza bei Livonijos karo reikaluose jį palaikančia Lenkija darėsi vis labiau nesuderinami. Pirmojo švedų puolimo metu, dar nebaigęs karo Rusijoje, Zigmantas Vaza skubėjo sudaryti paliaubas su Švedija. Tam atkakliai priešinosi LDK reikalams atstovavęs K. Radvila — LDK labiau rūpėjo Švedijos pavojus negu Rusija. 1622 m. svarbiausiu paliaubų rengėju jau tapo pats K. Radvila, dėl to valdovas buvo nepatenkintas. K. Radvilos pasipriešinimas Zigmanto Vazos planams įsiveržti į Švediją skatino vis garsiau kalbėti apie tai, kad karas su Švedija — ne LDK, ne Respublikos reikalas, kad jis reikalingas tik Zigmantui Vazai.1625 m. atsinaujinę karo veiksmai buvo nesėkmingi Respublikai. Švedai puolė Livonijoje ir Prūsijoje bei Lenkijos Pamaryje. 1626 m. L. Sapiega be valdovo žinios ir pritarimo sudarė LDK ir Švedijos paliaubas, 1627 m. LDK įgaliotiniai jas atnaujino. LDK šiuo metu veikė neatsižvelgdama į Zigmanto Vazos ir Lenkijos protestus, vykdė savarankišką užsienio politiką.Tuo metu Respublikos ir Švedijos karas įgijo tarptautinį atgarsį — nuo 1618 m. Europa pasinėrė į Trisdešimtmetį karą. Prancūzija, norėdama, kad jos sąjungininkė Švedija visiškai įsitrauktų į tą karą, ėmė tarpininkauti jai ir Respublikai, 1629 m. buvo sudarytos 6 metų paliaubos. Respublika prarado didžiąją Livonijos dalį, jai beliko jos pietryčiuose esanti Latgala bei vasalinė Kuršo kunigaikštystė. Bet Zigmantas Vaza neatsisakė Švedijos karūnos, todėl tebegrėsė karas.LDK nuo karo Livonijoje pradžios 1600 m. skyrė jam daug lėšų ir karių. Krūvis buvo per didelis, tuo labiau, kad teko kariauti Rusijoje ar 1621 m. su turkais. Ilgainiui ėmė aiškėti, kad karas vyksta visų pirma dėl Zigmanto Vazos ir Lenkijos interesų. Ypač tai išryškėjo 1627 m., kai buvo LDK pragaištingai uždrausta išvežti prekes per Baltijos uostus, uždaryta LDK pinigų kalykla. Nors LDK ir Lenkijos visuomenės buvo suartėjusios, kritiškais momentais veikė visai savarankiškai, Lietuvos politikai visų pirma gynė LDK interesus.

Zigmantas Vaza mirė 1632 m. balandžio 30 dieną. Paskutiniais valdymo metais jam labiausiai rūpėjo Respublikos sostą perleisti sūnui Vladislovui. Ji susilaukė beveik visuotinės paramos, bet rinkimų tvarkos pakeisti nepavyko. Užtat 1631 m. seime buvo priimtos dešimtmečiais siektos konstitucijos dėl religinės laisvės.Per ilgą, 45 m. trukusį ir kupiną įvykių Zigmanto Vazos valdymą Respublika buvo įsitraukusi į ilgalaikius karus su Švedija ir Rusija, neramus buvo ir Turkijos pasienis. Svarbi tų karų priežastis buvo Zigmanto Vazos dinastinė politika siekti Švedijos, vėliau ir Rusijos sostų. Šiuos karus valdovas kariavo Respublikos bajorams sutinkant ir jų remiamas. Tai rodo, kad bajorų visuomenė buvo pakankamai nusiteikusi ekspansijai. Kartu karai parodė, kad Respublikos valstybės santvarka turi daugybę ydų: pvz., prastai formuojamas iždas ir apmokama kariuomenė. Respublika prarado taip LDK reikalingą Livoniją su Baltijos uostais, iš Rusijos atgavo anksčiau LDK priklausiusias žemes. Dabar jos tapo eiliniu Rusijos kėslų objektu.Išryškėjo skirtingas Respublikos valstybių požiūris į karus. Lenkija iš esmės buvo linkusi remti dinastinius Zigmanto Vazos siekimus. LDK stengėsi apginti Livoniją, bet aiškiai skyrė savo ir valdovo interesus.Karai vyko tuomet, kai blogėjo tarptautinė ekonominė konjunktūra, patirta didžiulių demografinių nuostolių per 3-iojo dešimtmečio marus ir didėjo finansų krizė. Pirmąkart Respublikoje taip aktyviai veikė didikų oligarchija, skelbdama bajorų laisvių gynimo šūkius. Valdovas 2 ir 3-iajame dešimtmetyje dažniausiai sugebėdavo valdyti seimą, tačiau tokios padėties nepavyko įteisinti. Vis aiškesni darėsi artėjančios valstybės ūkinės, karinės ir politinės negalios požymiai.LDK svarbiausiais klausimais stengėsi išlaikyti vidinį politinį bendrumą, priešindamasi jai nepalankiems valdovo ir jį palaikančios Lenkijos veiksmams. Bet akivaizdus ir LDK, ir Lenkijos didikų bei bajorų politinis suartėjimas, LDK įsitraukimas į daugiausia Lenkijoje kylančius Respublikos vidaus konfliktus ir kitus politinius procesus.

2. VLADISLOVAS VAZA (1632 – 1648 m.) Tarpuvaldis po Zigmanto Vazos mirties buvo trumpas, Vladislovas Vaza konkurentų neturėjo ir 1632 m. lapkričio 14 d. buvo išrinktas Respublikos valdovu. Viena iš tokio skubotumo priežasčių buvo 1632 m. rudenį Rusijos atnaujintas karas, pavadintas Smolensko karu. Rusai apgulė Smolenską. Dar prieš valdovo rinkimus prieš Rusijos kariuomenę nuskubėjo LDK lauko etmonas K. Radvila (po L. Sapiegos mirties 1633 m. tapęs didžiuoju etmonu), paskui jį atvyko ir valdovas su Respublikos kariuomene. Smolensko apgultis buvo pralaužta, o apsupta Rusijos kariuomenė kapituliavo. 1634 m. Polianovo kaime buvo sudaryta Respublikos ir Rusijos taika. Pastaroji atsisakė pretenzijų į Deulino sutartimi Respublikai atitekusias žemes, o Vladislovas Vaza turėjo atsisakyti Rusijos caro titulo. Respublikoje visi buvo patenkinti, išskyrus Vladislovą Vazą.Su jo, taip pat ir LDK interesais nebuvo skaitytasi ir sureguliuojant santykius su Švedija. Ši buvo įsitraukusi į Trisdešimtmetį karą. 1632 m. žuvo Gustavas Adolfas, ir Vladislovui Vazai atrodė, kad padidėjo jo galimybės užimti Švedijos sostą. Jis provokavo karą su Švedija ir 1635 m. pradėjo karo veiksmus prieš ją Prūsijoje. Valdovą palaikė LDK, siekusi atsiimti Livoniją. K. Radvila ten pradėjo sėkmingus karo veiksmus. Tačiau Lenkijos didikai, nenorėjo, kad valdovas sustiprėtų. Jausdami, kad bajorai priešinasi karui, mokesčiams ir absoliutizmo baubui, tarpininkaujant Švedijos pasitraukimui iš šio karo suinteresuotai Prancūzijai ir kitoms Europos valstybėms, 1635 m. rugsėjo 12 d. jie su Švedija pasirašė separatinę taiką. Livonija liko Švedijai, ji tik pasitraukė iš Prūsijos. LDK ir Vladislovas Vaza turėjo sutikti su šia taika, o valdovas dar buvo priverstas atsisakyti pretenzijų į Švedijos sostą.Jau tarpuvaldžio seimuose atsiskleidė labiausiai pažeidžiamos valstybės gyvenimo pusės: valstybės valdymo, religinė tolerancija, kazokai. Respublikos bajorus buvo apėmusi absoliutizmo baimė. Vladislovas Vaza nesugebėjo per visą savo valdymą įgyti nuolatinės įtakos seimui ir net nespėjo suformuoti sau palankaus senato. Jis galėjo remtis tik keliais palankiais didikais, tarp kurių valdymo pradžioje buvo K. Radvila, labai greitai perėjęs į opoziciją, visą laiką – A. S. Radvila. Seimas visą laiką siekė kontroliuoti valdovo veiksmus. Tai jam, siekusiam aktyvių tarptautinių santykių, buvo labai neparanku. Vladislovas Vaza nuolat ieškojo sąjungininkų prieš Švediją. Todėl ilgą laiką bene vieninteliu Respublikos sąjungininku tapo su Švedija kariavę Habsburgai, ir tokie santykiai 1637 m. buvo sutvirtinti Vladislovo Vazos santuoka su Cecilija Renata Habsburgaite (mirė 1644 m.). Tačiau ši sąjunga nepadėjo Vladislovui Vazai įsitraukti į Europos politinį gyvenimą, tapti Trisdešimties metų karą kariaujančių šalių tarpininku. Po faktiškojo Habsburgų priešininkės Prancūzijos vadovo kardinolo Richelieu mirties 1642 m. buvo užmegzti glaudesni ryšiai su Prancūzija, vėl sutvirtinti valdovo antrąja santuoka 1646 m. su prancūzų kunigaikštyte Liudvika Marija Gonzaga. Iš esmės nesėkmingos Vladislovo Vazos pastangos dalyvauti politiniame Europos gyvenime didino jos valstybių įtaką Respublikai, Habsburgų ar Prancūzijos pasiuntiniai pradėjo veikti vidaus politinį gyvenimą. Apskritai Vladislovui Vazai valdant, dar labiau užkonservuota valstybės santvarka, stiprėjo didikų oligarchija.Vladislovas Vaza pasižymėjo asmenine religine tolerancija. To iš jo buvo tikimasi ir tapus valdovu. Todėl rinkimuose jį parėmė ir protestantai, tarp jų ir LDK kalvinistai, vadovaujami K. Radvilos. Iš tikrųjų, Vladislovo Vazos laikais buvo mažiau lokalinių religinių konfliktų, negu valdant Zigmantui Vazai. Katalikų bažnyčios kontrreformacinė veikla vis dėlto buvo vaisinga, susipynusi su politiniu bajorijos gyvenimu. 1638 m. seimas priėmė arijonams priešiškas konstitucijas. 1640 – 1641 m. religiniai neramumai kilo Vilniuje, už į jo sienų buvo iškelta kalvinistų bažnyčia. Vladislovo Vazos iniciatyva 1645 m. sušauktas Respublikos katalikų, kalvinistų ir liuteronų suvažiavimas, kuriame tikėtasi rasti bendrą kalbą, baigėsi be rezultatų.Valdovas labai domėjosi unitų ir stačiatikių santykiais, stengdamasis juos teisiškai sunorminti, dažniausiai stačiatikiams palankiai. Ši problema siejosi su pietrytinių Lenkijos karalystės žemių — Ukrainos — problemomis. Čia egzistavo ir akivaizdžiai stiprėjo socialinis, tautinis ir etninis priešiškumas tarp bajorijos, daugiausia lenkų kolonistų, ir vietinių gyventojų — valstiečių bei laisvų karių kazokų. XVII a. 4-ajame dešimtmetyje čia įvyko keletas sukilimų, kurie buvo numalšinti tik 1638 metais. Tačiau problemos nebuvo išspręstos, ir grėsė nauji neramumai.Nors ir buvo neišspręstų valstybės gyvenimo problemų, LDK ir Lenkijos santykiai atrodė nusistovėję. Tačiau būta ir nesutarimų: 1635 m. dėl santykių su Švedija, 1645 – 1646 m. teritorinių ginčų. Tiesinant sieną su Rusija, šiai iš LDK buvo perleistas Trubeckas, o atlygį gavo Lenkija pietiniame sienos ruože. LDK nesutiko su nuostoliais ir išsireikalavo iš Lenkijos Liubečo ir Lojovo seniūnijas. Tokie nesutarimai buvo tik epizodai, nes išsilaikė Zigmantui Vazai valdant išryškėjusi tendencija – LDK užsitikrinus lygiateisiškumą ir savarankiškumą Respublikoje, bajorų visuomenės pamažu politiškai artėjo.Valdymo pabaigoje Vladislovas Vaza, siekdamas sustiprinti savo valdžią, įeiti į Europos politinę areną, nuraminti kazokus, rengėsi karui su Turkija, 1645 m. pradėjo verbuoti kareivius, išgavo net įtakingiausių LDK didikų sutikimą. Tačiau Respublikos bajorija, kaip tik bijodama valdovo valdžios, taip pat kazokų sustiprėjimo ir apskritai nesiverždama kariauti ar mokėti mokesčius, 1646 m. seime sužlugdė ir šį valdovo planą. O karui sukrutę kazokai nenurimo, dėl socialinės ir konfesinės priespaudos 1648 m. Ukrainoje prasidėjo didžiulis kazokų ir valstiečių sukilimas. Jau jo pradžioje Lenkijos kariuomenė buvo 2 kartus smarkiai sumušta.Taip klostantis įvykiams, 1648 m. gegužės 20 d. Vladislovas Vaza mirė. Audringai, 2 karais prasidėjęs jo valdymas vėliau buvo kur kas ramesnis, negu pirmtako Zigmanto Vazos. Respublikoje toliau silpnėjo centrinė valdžia ir valstybės organizacija, įsigalėjo bajorai ir didikai, mažėjo religinė tolerancija, politiškai iškeliama viena tikyba – katalikybė. Santykiai su stipriais kaimynais Švedija ir Rusija buvo taikūs, bet juose tebeglūdėjo konfliktų užuomazgos. Pasirodė pirmieji Respublikos virtimo Europos valstybių politikos objektu požymiai.

3. JONAS KAZIMIERAS (1648 – 1668 m.) Į Respublikos sostą 1648 m. pretendavo du Vladislovo Vazos broliai – Jonas Kazimieras ir Karolis Ferdinandas. Rinkimų būta nesudėtingų, skubių, nes Ukrainos sukilėliai grasė Lenkijai ir LDK. Valdovu buvo išrinktas Jonas Kazimieras Vaza, tam pritarė ir sukilėlių vadas Bogdanas Chmelnickis.

Ukrainos sukilimas, karo su Rusija pradžia ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Karas su Ukrainos sukilėliais vyko permainingai, Lenkijos kariuomenė tai laimėdavo pergales, po kurių buvo sudaromos sutartys su kazokais, tai šie vėl sukildavo ir sumušdavo lenkus. LDK buvo suprantama, kad šis sukilimas jau nėra tik Lenkijos karalystės vidaus reikalas, kad jis gali išplisti į LDK, į stačiatikių gudų gyvenamas jos rytines sritis. Dar per tarpuvaldį susirūpinta organizuoti LDK gynybą. Veikliausias buvo LDK lauko etmonas Jonušas Radvila, Zigmanto ir Vladislovo Vazų oponento Kristupo Radvilos sūnus, LDK kalvinistų vadas. Kilus pavojui, kad sukilimas gali plėstis į LDK, jis, kaip ir dauguma Lenkijos didikų, skelbė nesutaikomą kovą B. Chmelnickiui.J. Radvila 1648 m. vasarą sustabdė į LDK pietrytines sritis įsiveržusių kazokų puolimą. Sukilimas neišplito toliau į LDK, kazokai apsiribojo Pinsko, Starodubo, Mozyriaus apylinkėmis. 1649 m. J. Radvila sumušė kazokus prie Lojovo, 1651 m. perėjo LDK ir Lenkijos sieną ir užėmė Kijevą. Šios pergalės buvo svarbios, bet daugiausia kovoti su Ukrainos sukilėliais teko Lenkijai. Tuo metu LDK pradėta nerimauti dėl aiškėjančių B. Chmelnickio ketinimų pasiduoti Rusijai. 1652 m. J. Radvila jau reikalavo patraukti kazokus į Respublikos pusę net darant didelių nuolaidų. Vis dėlto B. Chmelnickis kreipėsi į Rusiją dėl Ukrainos prisijungimo prie jos. Tai paskelbta 1654 m. sausio mėnesį Perejaslavlio sutartimi tarp Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus bei B. Chmelnickio ir buvo ženklas Respublikos ir Rusijos karui.Tais pačiais metais Rusijos kariuomenė plačiu frontu įsiveržė į Respubliką. LDK tapo pagrindiniu karo su Rusija teatru ir jai teko pakelti visą jo naštą. Valstybė karui nebuvo paruošta, kariuomenė negausi, iždas pustuštis. J. Radvila jautėsi reprezentuojąs LDK savarankiškumą, laikėsi savarankiškai, nebuvo linkęs paklusti silpnam besiblaškančiam valdovui Jonui Kazimierui. 1654 m. įtakinga didikų grupė privertė valdovą didžiuoju etmonu paskirti J. Radvilą. Kaip atsvarą jam Jonas Kazimieras lauko etmonu paskyrė savo statytinį LDK iždininką Vincentą Gosievskį. Abu etmonai dažnai veikė atskirai, LDK visuomenė skaldėsi, jos jėgos silpo. Lenkijos favoritas Jonas Kazimieras veikė destruktyviai, vienyti nepajėgė.1654 – 1655 m. žiemą permainingos kovos vyko ties Dnepru, Berezina ir Dauguva. 1655 m. vasarą puolimą pradėjęs Aleksejus Michailovičius pagrindines jėgas sutelkė prieš LDK. Jų sulaikyti nesugebėta. Rusijai buvo skubiai siūlomos taikos derybos, bet 1655 m. rugpjūčio mėnesį priešas pirmą kartą LDK istorijoje paėmė jos sostinę Vilnių, po to Kauną ir Gardiną. Rusų kariuomenė plėšikavo, miestai, ypač Vilnius, buvo nusiaubti. Dėl tarpusavio nesutarimųLDK kariuomenė po silpno bandymo apginti sostinę pasitraukė toliau į vakarus. Rusų puolimas sustojo ties Breslaujos-Kauno-Gardino riba.

Švedų įsiveržimas. Kėdainių sutartis. Prasidėjus Respublikos karui su Rusija, padėtis regione daug priklausė nuo Švedijos pozicijos. Ši nerimavo dėl Rusijos sėkmių, tačiau buvo nepalanki Respublikai, ypač Jonui Kazimierui. Švedija siekė pasidaryti Baltijos jūros valdove, užimti visas jos pakrantes. Jonas Kazimieras, neturėdamas pakankamų karinių ir materialinių išteklių bei diplomatinės paramos, užsispyręs bandė tęsti dinastinę Vazų politiką ir skelbėsi Švedijos karaliumi. Tai dar labiau komplikavo Švedijos ir Respublikos santykius.Respublikoje tikėtasi, kad Švedija bus sąjungininkė. Jau 1654 m. J. Radvila siūlė kviesti Švediją būti tarpininke. Dalis LDK bajorijos, ypač katalikų spaudžiami kalvinistai, palankiai žiūrėjo į Švediją, yra žinių, kad palaikė su ja santykius. Bet ir Respublikos valdžia dar 1655 m. vasarą siuntė į Švediją pasiuntinybes, tačiau 1655 m. liepos mėn. Švedijos kariuomenė įžengė į Respubliką. Liepos 25 d. jai be kovos pasidavė Lenkijos pašauktinė kariuomenė, rugpjūčio 8 d. — Varšuva, Jonas Kazimieras pabėgo į užsienį. Spalio 25 d. dauguma Lenkijos vaivadijų pareiškė ištikimybę Švedijos karaliui Karoliui Gustavui.Puolant Rusijos kariuomenei, liepos 29 d. LDK didikai — Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius, J. Radvila, jo pusbrolis Boguslavas Radvila, žinodami apie įvykius Lenkijoje, kreipėsi į švedus pagalbos prieš Rusiją ir Švedijos karaliaus globos. Derybose tartasi dėl pasidavimo Švedijai sąlygų, jos ne kartą buvo keičiamos. LDK visuomenė nebuvo vieninga. Dalis jos, tarp jų ir V. Gosievskis, buvo linkusi tartis su caru ir pasiduoti jo valdžiai. Šis norėjo taikytis su Respublika, bet kėlė savo sąlygas. Rugsėjo 13d. Aleksejus Michailovičius Vilniuje pasiskelbė Lietuvos, Baltarusijos, Voluinės ir Podolės (LDK žemės iki Liublino unijos) didžiuoju kunigaikščiu. Buvo agituojama jam pasiduoti (LDK instigatoriaus Vincento Ordos 1656 m. sausio 17 d. atsišaukimas). Kartu vyko Švedijos ir Rusijos derybos, nežadėjusios LDK nieko gero.Lenkija buvo priešų parblokšta, LDK liko viena prieš Rusiją ir Švediją ir turėjo pati rūpintis savo likimu. Atėjo LDK ir Lenkijos unijos išbandymų metas. Tebesitęsiančiuose pasitarimuose su švedais dalyvavo ir kalvinistai J. ir B. Radvilos, ir LDK katalikų bažnyčios hierarchai, ir V. Gosievskis, tuo pačiu metu palaikęs kontaktus su rusais. Dalis LDK kariuomenės atsiskyrė, skelbdama ištikimybę Jonui Kazimierui, ir tai silpnino derybininkų pozicijas. Švedai demonstravo karinę galią, derybų metu įvedė į rusų dar neužimtą Lietuvos teritoriją (Žemaitiją, Upytės pavietą) savo kariuomenę.Derybos su švedais baigėsi 1655 m. spalio 20 d. karo stovykloje prie Kėdainių. Čia suvažiavo Žemaitijos, Upytės, Ukmergės, Kauno ir Breslaujos pavietų atstovai, daug kitų bajorų. J. Radvila, Žemaitijos vyskupas Petras Parčevskis, Vilniaus vyskupo įgaliotinis Jurgis Bialozaras ir dar per 1000 bajorų pasirašė LDK vardu suredaguotą Kėdainių sutarties aktą. Buvo nutraukiama LDK ir Lenkijos unija, išsižadama pavaldumo Jonui Kazimierui, skelbiama, kad sudaroma LDK ir Švedijos unija, Karolis Gustavas – LDK didžiuoju kunigaikščiu. LDK turėjo reziduoti karaliaus vietininkas. Buvo paliekama LDK santvarka, bajorų luominės ir religinės teisės, bet naujojoje unijoje buvo akivaizdus LDK pavaldumas naujajam partneriui.Kėdainių sutartis parodė, kad Liublino unija LDK nebuvo labai paveikusi. Atsirado jėgų, kurios visai nutraukė uniją su Lenkija. Tos jėgos nebuvo labai gausios ir greitai susilaukė pasipriešinimo, tuo labiau, kad sutartis smarkiai skyrėsi nuo derybose aptariamų sąlygų ir nepatenkino daugelio pasirašiusiųjų, matyt, ir J. Radvilos. Taigi sutartis su Švedija nebuvo vien J. Radvilos užgaida ar LDK kalvinistų sąmokslo rezultatas, nors J. Radvilos ambicijos ar kalvinistų konfesinės simpatijos, kontrreformacijai puolant, turėjo tam tikrą reikšmę. Su švedais aktyviai derėjosi ir LDK katalikų bažnyčios hierarchai. Svarbiausia tai, kad ieškota LDK gyvavimo garantijų.

Interventų išvarymas. LDK žemes užėmusios Rusija ir Švedija ėmė organizuoti savo administraciją. Jiems svarbiausia buvo išspausti kuo daugiau mokesčių ir išmaitinti čion įvestą kariuomenę. Pagrindinės švedų pajėgos patraukė į Lenkiją. Nedideli švedų būriai, išdėstyti visoje vakarinėje Lietuvoje, greitai ėmė kelti gyventojų nepasitenkinimą. Panašios nuotaikos vyravo ir gudų žemėse, nors čia didelę gyventojų dalį sudarė stačiatikiai, tikėjęsi caro globos – ir ten padidėjo mokesčiai, administracija buvo griežtesnė, bajorų teisės ir laisvės buvo ignoruojamos.1655 m. pabaigoje kilo didelė LDK didikų sumaištis. J. Radvila neteko turėtos valdžios, pasitraukė į Tikocino pilį Palenkėje, ten ir mirė. Kalvinistų grupuotė tirpo, B. Radvila laviravo tarp švedų ir Jono Kazimiero. Formavosi opozicinės sutarčiai su švedais karinių dalinių ir bajorų grupuotės, linkusios išsaugoti Respubliką ir bendradarbiauti su Jonu Kazimieru. Jas priešų neužimtoje LDK pietvakarių dalyje telkė Povilas Sapiega, kuris 1656 m. tapo LDK didžiuoju etmonu. Jis nevengė taktinių derybų nei su švedais, nei su rusais.1655 m. pabaigoje ėmė atsigauti Lenkija. Prasidėjo antišvediškas partizaninis judėjimas, lenkus įkvėpė sėkmingas Censtochovos vienuolyno gynimas ir vadinamosios Lvovo sužadėtuvės, kai sugrįžęs Jonas Kazimieras paaukojo Lenkiją Dievo motinai. Respublikos karas su Rusija (net ir be Ukrainą puolančių Krymo totorių), įsitraukus į jį Švedijai, tapo regiono karu, į kurį ilgainiui įsivėlė daug Europos valstybių. Švedijos ir Rusijos nesutarimai 1656 m. vasarą virto jų karu. Kariaujama buvo Livonijoje, LDK švedų įgulų jau nebuvo. 1656 m. balandžio ir gegužės mėn. Lietuvoje įvyko sukilimas prieš švedus, ir jie iš Lietuvos buvo išvaryti. Sukilimas panaikino iki galo neįsigaliojusią LDK ir Švedijos uniją.Rusijos ir Švedijos karo pradžia pagreitino LDK ir Rusijos derybas. 1656 m. rugpjūčio 12 d. Nemėžyje buvo pasirašytos Respublikos ir Rusijos paliaubos. Jos palengvino Respublikos padėtį, nors Karolis Gustavas dar sudarė prieš ją Švedijos, Brandenburgo ir Prūsijos, Transilvanijos, kazokų ir B. Radvilos koaliciją. Jos dalyviai 1656 m. gruodžio 6 d. sutartimi Ragnot’e sutarė pasidalyti Respubliką. Švedija ketino pasiimti Žemaitiją ir kitus anksčiau užimtus LDK pavietus, B. Radvilai turėjo atitekti Naugarduko vaivadija ir visi paveldimi dvarai. Šis pirmas Respublikos padalijimo planas liko neįgyvendintas. 1657 m. buvo sumušta Transilvanija, pasitraukė Brandenburgas, išsiderėjęs, kad būtų panaikintas Prūsijos vasalitetas Lenkijai, 1658 m. buvo sudaryta sutartis su iš Rusijos globos ištrūkusiais kazokais (iš Kijevo, Černigovo ir Podolės vaivadijų numatyta sukurti Rusios kunigaikštystę ir Respubliką paversti trinare). Nors didžioji LDK dalis buvo rusų užimta, jos kariuomenė kovėsi visuose frontuose — prieš Transilvaniją, prieš švedus Lenkijoje ir Livonijoje. Respublikai paramą suteikė Habsburgai, Danija, Olandija. Nenorėdama, kad iškiltų Habsburgai, Prancūzija dar kartą ėmė tarpininkauti Respublikai ir Švedijai. 1660 m. gegužės 3 d. Olivoje buvo sudaryta taika. Teritorinių pakitimų neįvyko. Jonas Kazimieras atsisakė bet kokių pretenzijų į Švedijos sostą.1659 m. kazokams vėl persimetus į Rusijos pusę, atsinaujino karas su Rusija. LDK teko didžioji karo naštos dalis, jos vis dar okupuotos žemės tapo karo lauku. Intensyvesni karo veiksmai vyko 1660 ir 1663 – 1664 m., 1661 m. buvo atsiimta sostinė Vilnius. Nuo 1663 m. rudens vyko sunkios taikos derybos, Rusija net reikalavo atiduoti jai visą LDK. 1667 m. sausio 30 d. Andrusovo kaime buvo pasirašyta Rusijos ir Respublikos taikos sutartis. Pastaroji prarado daug rytinių žemių, taip pat ir LDK – Smolensko vaivadiją, Starodubo pavietą, Sebėžą, Nevelį, Veližą ir kitus miestus šiauriniame pasienyje. Į sutartį buvo įrašytas straipsnis dėl stačiatikių teisių Respublikoje ir katalikų teisių Rusijoje gerbimo — jis greitai tapo pretekstu Rusijai kištis į Respublikos vidaus reikalus.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė paskutiniais Jono Kazimiero valdymo metais. Per karus ir okupaciją LDK patyrė didžiulių materialinių ir demografinių nuostolių. Prisidėjo 1655 – 1656 m. badas ir maras, LDK iš viso neteko apie 40% gyventojų. Dėl šių nuotolių ižde nuolat trūko pinigų. Ypač sunku buvo baigti karą su Rusija, nes neapmokėta kariuomenė nenorėjo paklusti vadams. Derybose su kariuomene 1662 m. žuvo V. Gosievskis. Dėl karų įvairiapusiškai keitėsi Respublikos ir LDK visuomenė. Pergalė prieš švedus Lenkijoje buvo pasiekta optimaliai išnaudojant konsoliduojančias katalikų bažnyčios galimybes. Tai buvo ir kontrreformacijos Respublikoje pergalė, pasibaigusi arijonų išvarymu iš Lenkijos ir LDK 1658 m. seimo nutarimu. Nors buvo pažeistos religinės bajorijos teisės, bajorai neprotestavo. Politinė kalvinistų grupuotė traukėsi iš LDK politinio gyvenimo — prarado vadus, B. Radvila įsikūrė Prūsijoje.Pergalė kare su Švedija didino valdovo autoritetą Respublikoje, jam su žmona Liudviko Marija (Vladislovo Vazos našlė) pavyko suburti valstybės reformų, kurios stiprintų centrinę valdžią, šalininkus. 1658 m. buvo pasiūlyta panaikinti liberum veto, įvesti nuolatinius mokesčius. Reformų planai buvo papildyti pasiūlymu valdovo įpėdinį rinkti valdovu dar gyvam esant. Dvaras siūlė kandidatą prancūzų kunigaikštį d’Anghieu (akivaizdi per Liudviką Mariją veikiančios Prancūzijos įtaka). Respublikos didikai dėl savo asmeninių interesų suskilo į valdovo, taigi ir reformų, šalininkus bei priešininkus.LDK politinio elito gretose įvyko esminių pakitimų. 1656 m. mirus J. Radvilai ir A. S. Radvilai, abi Radvilų šakos prarado turėtą įtaką. Į jų vietą pretendavo apie P. Sapiegą susitelkusi grupuotė ir kylanti Pacų giminė. Kristupas Zigmantas Pacas 1658 m. tapo LDK kancleriu, Mykolas Kazimieras Pacas 1663 m., po V. Gosievskio mirties — lauko etmonu, 1667 m. — didžiuoju etmonu (P. Sapiega mirė 1665 m.). Pacai buvo artimai susiję su Jono Kazimiero dvaru ir prancūzų partija, pasisakė už stiprų valdovą, todėl nebuvo populiarūs tarp bajorų. Sapiegų grupuotė, kaip ir laviruojantis B. Radvila, buvo artimesnė Lenkijoje susidariusiai Jurgio Liubomirskio vadovaujamai bajorų laisvių gynėjų stovyklai, tačiau atvirai su ja nesusisiejo. Lenkijoje brendo vidaus konfliktas, o su valdovo dvaru nesusijusiems LDK politikams didžiausią rūpestį kėlė dar nebaigtas karas su Rusija.XVII a. 7-ojo dešimtmečio pradžios Respublikos seimuose valdovo siūlomos valstybės reformos buvo atmestos, nors Prancūzija dėjo daug pastangų paveikti senatą ir atstovus – auksas papirkimams plaukė į Respubliką plačia upe. Už prancūzus ne mažiau veiklūs buvo reformų Respublikoje priešininkai Habsburgai, popiežius, Brandenburgas (Prūsija). Seimų kova 1665 – 1666 m. virto vadinamuoju Liubomirskio rokošu ir vidaus karu. Šis karas, kaip ir Zebržydovskio rokošas, vyko Lenkijoje, bet jame dalyvavo ir valdovui padėti Pacų atvesta LDK kariuomenė. LDK bajorai pavietų seimeliuose atsiliepė į reformų problemas, tačiau labiau rūpinosi karo su Rusija reikalais. Rokošininkai sumušė valdovo pajėgas, šis atsisakė įpėdinio rinkimo planų.Jonas Kazimieras 1668 m. atsisakė Respublikos valdovo karūnos, išvyko gyventi į Prancūziją ir ten 1672 m. mirė.

Jono Kazimiero valdymo laikais įvyko daug įvykių, kurie leidžia kalbėti, apie stiprėjančias nepalankios Respublikos ir LDK vidaus gyvenimo bei tarptautinės padėties raidos tendencijas. Respublika didelėmis pastangomis ir patyrusi nuostolių apsigynė nuo interventų. Ji prarado dideles teritorijas rytuose, tačiau išsaugojo visas abiejų savo valstybių branduolių žemes. LDK ir Lenkijos unija išlaikė išbandymą. Tačiau karai parodė, kad didėja Rusijos agresijos pavojus. Susidarė sąlygos Prūsijai stiprėti. Respublikos reikalus ėmė spręsti užsienio valstybės jai nedalyvaujant, buvo sudarytas, nors ir neįgyvendintas, jos padalijimo planas. Po karų užsienio valstybės vis labiau kišosi į Respublikos vidaus reikalus.Valstybėje galutinę pergalę šventė kontrreformacija. Visuomenės konfesinis ir politinis gyvenimas tapo skurdesnis. Bandymai valstybėje daryti reformas Jono Kazimiero valdymo pabaigoje žlugo, o tai reiškė, kad stiprėja didikų oligarchija ir didėja valstybės decentralizacija, taigi valstybė silpnėja.LDK visuomenė pasirodė esanti susiskaldžiusi ir nesugebanti susivienyti net kilus didžiausiam pavojui. Didikams – J. Radvilai, V. Gosievskiui, P. Sapiegai – sunkiai sekėsi derinti LDK ir savo interesus. Tai LDK naudai buvo visai ignoruojami Respublikos reikalai, tai kokių nors Respublikos didikų ar valdovo asmeniniai reikalai nustelbdavo LDK interesus. LDK pozicijas Respublikoje gerokai silpnino valdančiosios didikų grupuotės radikali kaita, jų vis glaudesnis suartėjimas su Lenkijos viršūnėmis ir kartu su jomis pasidavimas užsienio įtakoms.Vis dėlto ir tada LDK politinės jėgos pademonstravo politinės veiklos valią ekstremaliomis sąlygomis ir sugebėjo valstybės interesais pagrįsti savo ir Lenkijos ar Respublikos valdovo pozicijų nesutapimą.

4. MYKOLAS KARIBUTAS (1669 – 1673 m.) Jonui Kazimierui atsisakius sosto, Respublikoje nebeliko su juo susijusios giminės. Tarpuvaldžiu vėl imta žaisti sudėtingus politinius žaidimus, į juos įsitraukė ir bajorija. Iš pradžių atrodė, kad stipriausi yra Prancūzijos kandidatų – Neuburgo kunigaikščio Pilypo Vilhelmo ar kunigaikščio Conde, – šalininkai, tarp kurių buvo ir Radvilos bei Pacai, taip pat Lenkijos didysis etmonas Jonas Sobieskis. Šalininkų turėjo ir Habsburgų kandidatas Lotaringijos kunigaikštis Karolis. Iškėlė savo kandidatūrą ir Rusija — pats caras ar caraitis Aleksejus. LDK iš pradžių derėjosi dėl rinkimų sąlygų su caru. Su juo nuolatinius ryšius palaikė Pacai. Atsirado šios kandidatūros šalininkų ir Lenkijoje. Tačiau greitai išaiškėjo, kad tai yra tam tikra maskuotė.Politinės kovos metu užsienio valstybės nesislapstydamos dalijo, o Respublikos didikai ėmė didelius pinigus, korupcija buvo akivaizdi. Tai bajorijai jau buvo įsipykę paskutiniais Jono Kazimiero valdymo metais. Bajorai smarkiai subruzdo prieš šį reiškinį, vis dažniau imta kalbėti apie kandidatą “Piastą”, t. y. vietinį, Respublikos, Lenkijos didiką. Tokių atsirado, net B. Radvila bandė kelti savo kandidatūrą. Vis dažniau imta minėti Mykolą Kaributą Višnioveckį. Višnioveckiai – sena giminė, kildinusi save iš Gediminaičių, Algirdo sūnaus Kaributo, buvo įsikūrę pietinėse gudų žemėse. Kandidato tėvas – kovose su kazokais išgarsėjęs, bet savo didžiulius turtus praradęs Jarema Višnioveckis.Į M. K. Višnioveckį, neturėjusį valdovui reikalingų asmeninių savybių, kitų kandidatų šalininkai žiūrėjo iš aukšto. Bet Lenkijos pakancleris Antanas Olševskis nuteikė bajorus jo naudai ir šis 1669 m. birželio 19 d. netikėtai buvo išrinktas Respublikos valdovu. Mykolas Kaributas, karūnuotas 1669 m. rugsėjo 29 d., valdyti pradėjo nesėkmingai – iširo jau pirmasis seimas.Didikai ėmė persigrupuoti. Mykolo Kaributo globėjas A. Olševskis stengėsi suburti valdovo šalininkus. Buvo pataikaujama bajorų laisvių kraštutiniams apologetams, stengiamasi tarp bajorų įgyti kuo daugiau šalininkų, nesirūpinant, kad visiškai susilpninama centrinė valdžia. Valdovo pozicijas tikėtasi sustiprinti santuoka 1670 m. su Eleonora Habsburgaite. Tai pavyko tik iš dalies, nes Habsburgai Respublikoje nebuvo populiarūs. Jau 1669 m. pabaigoje susibūrė grupė didikų, Prancūzijos kandidato šalininkų — J. Sobieskis ir kiti, iš LDK B. ir M. K. Radvilos, – susimokiusių nuversti Mykolą Kaributą. Respublikos vidaus gyvenimas visai susijaukė, plito konfederacijos, 1672 m. rimtai grėsė vidaus karas.LDK buvo ramiau negu Lenkijoje. Faktiniai to meto LDK valdovai Pacai kiek padelsę prisijungė prie valdovo ir Habsburgų šalininkų. Radvilos buvo valdovo priešinininkų stovykloje, bet abiejų LDK etmonų, M. K. Paco ir M. K. Radvilos santykiai buvo normalūs. Jie abudu buvo LDK kariuomenės stovykloje, kai ji 1672 m. pabaigoje paskelbė konfederaciją valdovui paremti, abudu kartu žygiavo prieš turkus 1673 metais. Radvilų galia buvo sumažėjusi, ypač po B. Radvilos mirties 1669 metais. Antra vertus, Pacams ramybės nedavė Sapiegos.Sutvarkius Respublikos santykius su Švedija ir Rusija, LDK pasienyje tapo ramu. Sumažėjo LDK didikų veiklumas už LDK ribų. Kad ir dalyvaudami Respublikos politiniame gyvenime, jie, išskyrus vieną kitą, vengė sudėtingesnių situacijų. Tai lėmė ir Lenkijos politikų laikysena LDK atžvilgiu. Antai 1672 m. pabaigoje J. Sobieskis perspėjo konfederacinę LDK kariuomenę neperžengti LDK ir Lenkijos sienos, t. y. nesikišti į valdovo šalininkų ir priešininkų konfliktą Lenkijoje. Tačiau į žygius prieš LDK tolimus totorius ir turkus jos kariuomenė būdavo primygtinai kviečiama, piktintasi, kai ji 1671 m. neapmokėta ir alkana pasuko atgal, ar net siūlyta LDK etmonams vadovauti Respublikos kariuomenei, kai jie 1673 m. dėl panašių priežasčių stabdė žygj. LDK politikai stengėsi išnaudoti savo kariuomenės poreikį ir 1673 m. sutiko ją išrengti tik seimui nutarus kas trečią Respublikos seimą šaukti LDK.Valdant Mykolui Kaributui, didžiausias Respublikos santykių su kaimynais problemos persikėlė prie LDK tolimų pietinių sienų su Turkija ir jos vasalais. LDK nenorėjo laikyti tų problemų savomis, tačiau pagalbą Lenkijai teikė. Susidūrimai su totoriais ir kazokais 1672 m. virto karu su Turkija. Respublika per karą prarado Kamenecą, o 1672 m. balandžio 18d. Bučačo taika – pietines žemes. Tai telkė Respublikos visuomenę, ir 1673 m . J. Sobieskio vadovaujama jungtinė Lenkijos ir LDK kariuomenė sulaikė turkų puolimą, sumušusi juos 1673 m. lapkričio 10 – 11 d. prie Chotimo.Mūšio prie Chotimo dieną mirė Mykolas Kaributas. Pasibaigė trumpas neramus jo valdymas (iš 6 seimų 4 iširo), kurio metu suklestėjo didikų oligarchija, atvira ar besislepianti už bajorų laisvių gynėjų. Prasidėjo naujas tarpuvaldis.

5. JONAS SOBIESKIS (1674 – 1696 m.) Tarpuvaldis po Mykolo Kaributo mirties buvo labai panašus į ankstesnįjį. Vėl varžėsi Prancūzijos ir Habsburgų Austrijos kandidatai bei jų šalininkai, vėl LDK iškėlė Rusijos caro ir jo sūnaus kandidatūrą, kuri buvo reikalinga Rusijos taikingumui užsitikrinti. Prancūzijos ir Austrijos kandidatūrų šalininkams nepajėgiant vieniems kitų įveikti, vėl atsirado “Piasto” kandidatūra, ir 1674 m. gegužės mėn. Respublikos valdovu buvo išrinktas Lenkijos didysis etmonas Jonas Sobieskis. LDK atstovai nesutiko su jo išrinkimu, ir nepasitenkinimas rinkimų rezultatais LDK išliko per visą Jono Sobieskio valdymą.Jonas Sobieskis buvo pasižymėjęs tebevykstančiame kare su turkais, ir tai bei Prancūzijos pinigai lėmė rinkimų rezultatus. Valdant pirmtakui, Jonas Sobieskis buvo opozicinės valdovui ir Prancūzijos remiamos didikų grupuotės vadas. Santuoka su prancūzų kilmės Marija Kazimiera d’Anquien lengvino jo ryšius su Prancūzijos karaliaus dvaru.Dar būdamas opozicijoje valdovui, Jonas Sobieskis su kitais didikais oponavo radikaliausiems bajorų laisvių, tampančių anarchijos valstybėje pagrindu, gynėjams. Jis sakėsi stiprinsiąs centrinę valdžią, atkursiąs didikų ir valdovo sąjungą, kuri gyvavo pirmiesiems Vazoms valdant. Tapęs valdovu, savo nuostatas tik sustiprino,.bet kai jis bandydavo Respublikos seimams siūlyti atsargias valstybės reformas, neišvengiamai sulaukdavo pasipriešinimo ir tuoj būdavo įtariamas siekiąs absoliutizmo. Jau pačioje Jono Sobieskio valdymo pradžioje Respublikoje susidarė jam priešiška didikų grupuotė, kurią jungė priešinimasis reformoms ir numatomam užsienio politikos kurso keitimui. Opozicijai ėmė vadovauti faktiški LDK vadovai Pacai, pačioje LDK nustelbę negausius Jono Sobieskio šalininkus – M. K. Radvilą ir valdovo prieš Pacus keliamus Sapiegas.Karas su Turkija dar nebuvo pasibaigęs. Austrija buvo suinteresuota, kad Respublika šį karą tęstų, pati ar sudariusi sąjungą su Rusija – to leido tikėtis Andrusovo paliaubos. Suartėjęs su Prancūzija, Jonas Sobieskis norėjo keisti užsienio politikos kursą. Europoje tuo metu vyko Prancūzijos ir Švedijos karas su Austrija, Brandenburgu ir jų sąjungininkais. Jonas Sobieskis ėmė puoselėti planus Prancūzijos ir Švedijos remiamas pradėti karą su Brandenburgu, tikėdamasis užimti šiam priklausančią Prūsiją. Ji būtų tapusi paveldima Sobieskių valda ir palengvinusi Jono Sobieskio sūnų kelią į Respublikos sostą.1675 m. Jonas Sobieskis sudarė sutartį su Prancūzija prieš Brandenburgą, 1676 m. – paliaubas su Turkija, 1677 m. – sąjungą su jau su Brandeburgu kariaujančia Švedija. Šiai karas nesisekė, o Sobieskiui į jį įsitraukti sutrukdė opozicija Respublikoje. Bajorai bijojo valdovo stiprėjimo, jiems vaidenosi absoliutizmas. Austrija su Brandenburgu ėmėsi diplomatinių priemonių ir papirkinėjimų Respublikoje, siekdamos vėl ją nukreipti prieš turkus.Respublikos viduje svarbi buvo LDK pozicija. Čia nenorėta karo prie savo sienų. Bijota, kad į jį neįsitrauktų Rusija. Pacai bendradarbiavo su Austrija ir Brandenburgu. 1678 m. M. K. Pacas, nepaklusdamas Jonui Sobieskiui, trukdė švedams žygiuoti per Žemaitiją į Prūsiją. LDK spaudė valdovą ir Lenkiją sutvarkyti santykius su Rusija, nes artėjo Andrusavo paliaubų terminas, net zondavo atskirų derybų su Rusija galimybes. Čia bendradarbiavo šiaip nesutariantys Pacai ir Sapiegos. 1678 m. Respublikos ir Rusijos sutartimi paliaubos buvo pratęstos. LDK politikai siekė vėl pakreipti Joną Sobieskį kartu su Rusija ir Austrija kariauti su Turkija.Jono Sobieskio planai užimti Prūsiją žlugo. 1679 m. Prancūzija susitaikė su Brandenburgu, ir karas su juo tapo neįmanomas. Prancūzijos paliktas ir opozicijos spaudžiamas Jonas Sobieskis vėl ėmė keisti kursą ir 1683 m. su Austrija sudarė sutartį prieš Turkiją. Valstybės viduje tai sutapo su laikinu opozicijos pralaimėjimu seime. Valdovas galėjo laisviau veikti, ir jau 1683 m. rudenį skubėjo padėti turkų apsuptai Austrijos sostinei Vienai. Jungtinės Respublikos (faktiškai Lenkijos, nes LDK savo kariuomenės neatsiuntė) ir Austrijos pajėgos, vadovaujamos Jono Sobieskio, 1683 m. rugsėjo 12 d. prie Vienos sutriuškino turkus. Turkų puolimas Europoje buvo galutinai sustabdytas.Tačiau karas su Turkija užtruko. 1684 m. buvo sukurta Šventoji lyga (Austrija, popiežius, Venecija), prie jos prisijungė Respublika ir 1686 m. su ja pasirašiusi taikos sutartį Rusija. Šią sutartį pasirašyti ypač spaudė LDK atstovai derybose – LDK nerimavo dėl Rusijos ketinimų. Sutartimi buvo patvirtintos Andrusavo paliaubų sąlygos, tik Rusijai galutinai atiteko Kijevas, o LDK grįžo šiaurinio pasienio miestai — Sebežas, Nevelis ir kiti. Po šios taikos Respublikos ir Rusijos sienos nesikeitė iki Respublikos I padalijimo 1772 metais. O karas su Turkija baigėsi jau po Jono Sobieskio mirties Karlovicų sutartimi. Respublika susigrąžino pietines Bučačo sutartimi prarastas žemes.Visas Jono Sobieskio valdymas buvo atkaklių politinių vidaus kovų metas. Į šias kovas buvo įtraukta bajorija, visaip demagogiškai jai pataikaujant, skelbiant, kad jos laisvės ginamos nuo tikrų ir sufabrikuotų pavojų. Ta kova vyko seimeliuose, renkant atstovus į seimus, Respublikos seimuose ir bajorų rankomis juos žlugdant. Iš 11 seimų, sušauktų Jonui Sobieskiui valdant, iširo 6.Valstybės reformoms besipriešinanti bajorija ėmė priešintis bet kokioms naujovėms visose gyvenimo sferose. Visuomenė darėsi vis uždaresnė, konservatyvesnė, suvešėjo neapykanta svetimiems – kitataučiams ir kitatikiams. Galutinai laimėjo kontrreformacija, ir jos pergalė veikė politinį gyvenimą, bajorų laisvių sferą. Antai 1678 m. buvo uždrausta atsisakyti katalikybės, 1689 m. Varšuvoje ant laužo sudegintas LDK bajoras Kazimieras Lyščinskis, apkaltintas abejojęs Dievo buvimu. Bajorija į tai nereagavo. Bajorija jau nebuvo savaveiksmė, už jos stovėjo ir ją kreipė didikai, jų grupuotės. Respublikos politiniame gyvenime visą laiką rungėsi valdovo šalininkai ir jo opozicija. Visi jie buvo nuolat susiję su užsienio valstybėmis, kaitaliojo sąjungininkus (Jono Sobieskio valdymo paskutiniais metais vėl linkta tartis su Prancūzija), nesivaržydami ėmė iš tų valstybių didelius pinigus (taip pat ir valdovas). Apskritai Jono Sobieskio dvaras veikė tokiais metodais kaip ir didikų grupuotės. Akivaizdžiai degradavo centrinė valdžia, Respublika tapo politiškai decentralizuota valstybe – neužteko valdovo sprendimų, reikėjo opozicijos, ministrų sutikimo, pagaliau – LDK pozicija buvo aiškiai išreiškiama.Visos šios valstybės negalios buvo ir LDK negalios. Bajorų anarchija paplito labai plačiai, ji tapo didikų valdžios įtvirtinimo ir jų tarpusavio kovų įrankiu. Vis dėlto LDK tuo metu išliko dar pakankamai konsoliduota. Tai aiškiausiai matyti iš užsienio politikos – nuosekliai, nepriklausomai nuo Jono Sobieskio ir Lenkijos politinių jėgų pozicijos, buvo vengiama karo veiksmų prie savo sienų, siekiama palaikyti taikingus santykius su kaimynais. Todėl 1671 m. nenorėta, kad Švedija kariautų su Brandenburgu Prūsijoje ir Respublika į tą karą įsiveltų, siekta 1678 m. bei 1686 m. sudaryti sutartį su Rusija, nors ir buvo galutinai prarandamos 1667 m. paliaubomis laikinai Rusijai perleistos žemės. Todėl norėta, kad Lenkija kariautų su turkais – prie pietinių Respublikos sienų, toli nuo LDK, net būdavo suteikiama šiokia tokia parama.Tokį nuoseklumą lėmė tai, kad LDK valdžioje buvo įsitvirtinusi viena giminė – Pacai. Jų ginklas ir sąjungininkas buvo turtai, opozicija valdovui Lenkijoje, užsienio valstybių pinigai ir LDK valstybinis interesas, taip pat padėjęs suburti šalininkus. Iš iškilių LDK giminių lojalūs Jonui Sobieskiui išliko įtaką praradę Radvilos. Šalininkų čia jis turėjo nedaug ir šie nebuvo įtakingi. Valdovas ėmė į savo pusę traukti Sapiegas, norėdamas suskaldyti LDK politikus. Po M. K. Paco mirties 1682 m. ir K. Z. Paco mirties 1684 m. vadovauti LDK ėmė jos iždininkas Benediktas Sapiega ir didysis etmonas nuo 1682 m. Kazimieras Sapiega. Jie toliau vykdė Pacų politiką. Užsienio politikos tęstinumo simptomų būta ir anksčiau — 1678 m. LDK interesams derybose su Rusija veikliai atstovavo K. Sapiega. Respublikos viduje Sapiegos iš karto atsidūrė opozicijos Jonui Sobieskiui pusėje. Buvo tęsiama LDK politikos linija, nors Sapiegos buvo nuosaikesni.Apskritai Sapiegos LDK tvarkė griežtais metodais, sau nepalankius nutildydami represijomis, dažnai panaudodami LDK kariuomenę, kurią dislokuodavo neįtikusiųjų valdose. Ši priemonė dažnai būdavo priverstinė – trūko pinigų kariuomenės išlaikymui. Ji buvo nereta visoje Respublikoje, bet nepopuliari, nes kėsinosi į bajorų nuosavybę. LDK ėmė formuotis Jono Sobieskio palaikoma opozija Sapiegoms. Vienu iš jos vadovų buvo Vilniaus vyskupas Povilas Bržostovskis. Jis 1693 m. pavasarį pasipriešino kariuomenės dislokavimui bažnytiniuose dvaruose ir iškėlė K. Sapiegai bylą seime. Ji tapo politine ir virto Jono Sobieskio šalininkų bei opozicijos jėgų jau ne tik LDK, bet ir visoje Respublikoje išbandymu. Antra vertus, P. Bržostovskis į LDK vidaus ginčą įtraukė valdovą ir Lenkiją, todėl nuteikė prieš save ir neutralius LDK sluoksnius, pvz., LDK pakanclerį K. S. Radvilą. 1694 m. sausio mėn. Joną Sobieskį aplankė LDK pasiuntiniai, kurie pateikė valdovui tokias sąlygas, kad šis prakalbo apie pavojų LDK ir Lenkijos unijai. Iš tiesų kilo pavojus Lenkijos hegemonijai unijoje, nors ją viešai išardyti niekas negalvojo.Įtampa LDK didėjo. P. Bržostovskis atskyrė K. Sapiegą nuo bažnyčios, šis remiamas kariuomenės tai ignoravo ir išgavo ekskomunikos panaikinimą. Vis dėlto Sapiegos ėmė už Jono Sobieskio pečių ieškoti kontaktų su dvaru, buvo besusitarią su Marija Kazimiera. Jonas Sobieskis tam kategoriškai pasipriešino, bet daugiau nuveikti nespėjo. Jis mirė 1696 m. birželio 17 dieną.

Jonas Sobieskis laimėjo ne vieną mūšį, iš kurių garsiausi 1673 m. Chotimo ir 1683 m. Vienos, bet nelaimėjo karų. Jis puoselėjo sudėtingus valstybinius ir dinastinius planus, bet nesugebėjo jų įgyvendinti. Respublika pasirodė nepajėgi savarankiškai išspręsti savo problemų nei karu, nei diplomatijos metodais. Aišku, tarptautinė padėtis nebuvo palanki Respublikai ir jos valdovui. Bet svarbiausia priežastis buvo Respulikos visuomenės pakrikimas, jos valstybinė negalia. Valstybės gyvenimą tvarkė, jos vidaus ir užsienio politiką kreipė didikų grupuotės. Jonas Sobieskis atėjo į sostą turėdamas veikimo valdovui opozicinėje grupuotėje patyrimą ir juo naudojosi, buvo vienas iš besivaržančių grupuočių narių, vadas. Politiniame Respublikos gyvenime susipynė įvairiausi interesai, ir beveik neįmanoma atskirti, kur valstybės interesai, o kur valdovo asmeniniai ar dinastiniai, vienos ar kitos grupuotės, LDK ir Lenkijos, sienos ar kitos užsienio valstybės. Pastarosios ne tik kišosi į Respublikos reikalus, mokėdamos už “interesų sutapimą” didelius pinigus visiems, taip pat ir valdovui. Jos ėmė sudarinėti sutartis, įsipareigodamos neleisti Respublikoje valstybės reformų, t. y. pasmerkdamos ją visiškai politinei degradacijai. Pirmą tokią sutartį dar Jonui Kazimierui valdant 1667 m. sudarė Švedija ir Brandenburgas. Rusijos iniciatyva tokia sutartis buvo 1675 m. sudaryta su Austrija (jos nepavyko ratifikuoti 1679 m.). 1686 m, – vėl Švedija su Brandenburgu, taip pat Austrija su Brandenburgu. Šios sutartys būdavo slaptos, jas sudarydavo tuometinės Respublikos sąjungininkės. Įsitraukusi į Europos politiką, Respublika tapo jos valstybių politikos objektu. Jos kaimynai – Rusija, Brandenburgas, Austrija stiprėjo, ji silpo.Respublikos apibūdinimas valdant Jonui Sobieskiui iš esmės tinka ir vienai iš jos valstybių – LDK. Tik vidaus konfliktai nepasiekdavo Lenkijos mastų, bet tik todėl kad čia visą valdžią savo rankose iš pradžių sutelkė Pacų giminė, vėliau — Sapiegos. Ir vieni, ir kiti slopino opoziciją ir vairavo LDK gyvenimą. Užsienio ir vidaus politikos perimamumas rodytų, kad LDK pozicijos atspindėjo jos valstybinius interesus. Žinia, jie čia, kaip ir Respublikoje, buvo susipynę su politikos vykdytojų – didikų giminių ir grupuočių – interesais, buvo derinami su visos Respublikos interesais, arba jiems prieštaravo. Pacų ir Sapiegų nuolatinė opozicija rodė ir šių didikų opoziciją iš jų kilusiam valdovui, ir tai, kad jis, tapatindamas Respublikos valdovo bei Lenkijos karaliaus funkcijas, neaprėpė Lietuvos didžiojo kunigaikščio pareigų – jas iš dalies uzurpavo, iš dalies iš LDK visuomenės gavo jos vadai. Šitokia situacija darėsi pavojinga LDK ir Lenkijos unijai.

6. AUGUSTAS II (1697 – 1733 m.) Tarpuvaldis: vidaus kovos LDK ir valdovo rinkimai. Nors Respublika silpo, valdovo reikšmė joje mažėjo, šįkart buvo net 18 pretendentų į jos sostą. Vėl stipriausi pasirodė esąs Prancūzijos kandidatas kunigaikštis de Conti ir Austrijos remiamas Jono Sobieskio sūnus Jokūbas. Kai ėmė ryškėti prancūzo persvara, įsikišo Rusijos caras Petras I. pareiškęs, kad laiko de Conti Rusijos priešu.Konfliktas LDK tarp Sapiegų ir P. Bržostovskio įgijo naujų bruožų. Žemaitijoje ir gudų žemėse būrėsi prieš Sapiegas nusiteikę bajorai. Žemaitijos seniūnas Grigas Oginskis su bajorų būriais ėmė siaubti Sapiegų valdas, ir tai buvo vidaus karo pradžia. Sapiegos rėmė de Conti, tačiau Petrui I pagrasinus karu, jei jį išrinks, Sapiegų stovykla ėmė mažėti, atsirado perbėgėlių. Antra vertus, K. Sapiega susitaikė su Vilniaus vyskupu.Sapiegų priešininkai LDK išnaudojo prieš juos Respublikos elekcinį seimą. Jame 1697 m. birželio 26 d. buvo priimta vadinamoji coaequatio iurium, t. y. teisių sulyginimo konstitucija. Skelbiant LDK ir Lenkijos ministrų kompetencijos sulyginimą, buvo sumažinta LDK pareigūnų valdžia. Nebereikėjo kancleriui tvirtinti teismų sprendimų dėl bajorų teisių atėmimo ar ištrėmimo. Etmonas neteko teisės savo nuožiūra dislokuoti kariuomenę, mokesčiai ėjo ne į iždą, o iš pavietų kasų būdavo išmokami tiesiai kariuomenei. Buvo išplėsta bajorų renkamo teismo — Lietuvos vyriausiojo tribunolo — kompetencija, silpninama valstybės centrinė valdžia, jau didikų pasisavinta. Padidėjo bajorijos reikšmė, betgi ji ir buvo didikų oligarchijos įrankis. Reformos buvo mažareikšmės, iš tikrųjų siekta Sapiegas — didįjį etmoną, iždininką — susilpninti ir palengvinti jų priešininkų veiklą.Coaequatio iurium konstitucijoje buvo dar nurodyta LDK teismų aktų knygas rašyti lenkų kalba. Po XVI a. 7-ojo dešimtmečio reformų šios knygos buvo rašomos gudų kalba. Lietuvių kalba į jas neprasimušė. Ilgainiui, XVII a., į jas vis dažniau imta įtraukti lenkiškai rašytus dokumentus. Artimos gudų ir lenkų kalbos nelabai skirtos, su vakarietiškąja kultūra susigyvenusiai bajorijai ėmė sudaryti sunkumų gudiškuose raštuose naudojama kirilika. XVII a. pabaigoje gudiškai jau buvo rašomos tik formaliosios aktų dalys, patys dokumentai — lenkiškai ar, rečiau, lotyniškai. Todėl tas nutarimas buvo pribrendęs. Jis rodė lenkų kalbos paplitimą LDK bajorų visuomenėje, tiek lietuvių, tiek gudų žemėse. Ji buvo laikoma Respublikos bajorų luomo kalba.Elekcinis seimas turėjo išrinkti valdovą. Jo išvakarėse ėmė kilti naujas pretendentas — į katalikybę perėjęs liuteroniškosios Saksonijos kunigaikštis Fridrichas Augustas iš Vetinų dinastijos, Respublikoje dar vadintos Saksais. Jis užsitikrino Jokūbo Sobieskio galimybėmis nusivylusios Austrijos bei Rusijos paramą. Fridrichas Augustas siekė Respublikos sosto tikėdamasis įvesti tvirtą valdžią joje, sustiprinti savo padėtį ir įvesti absoliutizmą Saksonijoje, įgyti daugiau įtakos Vokietijoje.Respublikos seimas suskilo, 1696 m. birželio 27-28 d. buvo išrinkti de Conti ir Fridrichas Augustas. Pastarasis buvo greitesnis ir, atskubėjęs į Krokuvą, karūnavosi, priėmęs Augusto II vardą. De Gonti nepradėjo karo dėl karūnos, ir po kelių mėnesių ginčų tarp jų šalininkų (LDK de Conti rėmė Sapiegos, bet ir jie lapkričio mėnesį perėjo į Augusto II stovyklą) Augustas II buvo visuotinai pripažintas.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vidaus karas ir švedų įsiveržimas. Augustas II siekė patraukti į savo pusę Respublikos bajoriją grąžindamas prarastas žemes. Su Saksonijos ir Respublikos pajėgomis, taip pat K. Sapiegos vadovaujama LDK kariuomene, jis dalyvavo kare su Turkija, 1699 m. pasibaigusiame minėta Karlovicų taika. Atgavęs turkų užgrobtas Respublikos žemes, Augustas II planavo atsiimti iš Švedijos Livoniją ir paversti ją savo paveldima valda. Jis susisiekė su Livonijos bajorais, kurie buvo nepatenkinti švedais, ir 1699 m. su jais sudarė slaptą globos sutartį. 1698 – 1699 m. buvo paruošta antišvediška sutartis su Rusija, caras Petras I siekė gauti išėjimą į Baltijos jūrą. Prisijungė ir Danija. Augustas II šiuose pasirengimuose dalyvavo kaip Saksonijos kunigaikštis, Respublikos seimas jo nebuvo tam įpareigojęs. Todėl jam labai svarbu buvo laikyti Respublikoje, geriausia prie Livonijos sienos, savąją Saksonijos kariuomenę – o tai prieštaravo jo Pacta conventa.Tuo metu LDK vis atkaklesnės darėsi vidaus kovos. K. Sapiegai kariaujant su turkais, jo priešininkai, vadovaujami G. Oginskio, Mykolo Višnioveckio ir kitų, sustiprėjo ir pradėjo atvirą karą su Sapiegomis — ėmė siaubti jų dvarus. Kautynėms pasiruošę bajorų būriai 1698 m. prie Gardino pasitiko iš karo grįžtantį K. Sapiegą. Augustas II su savo Saksonijos kariuomene ėmėsi tarpininkauti ir pasiekė, kad būtų sudarytos kompromisinės paliaubos. Saksonijos kariuomenė buvo nusiųsta į Žemaitiją lyg Sapiegų dvarų saugoti, lyg Šventosios uostą statyti – papildomi Saksonijos daliniai stovėjo prie Livonijos sienų.Paliaubos tarp besivaidijančių nebuvo tvirtos, įsisiūbavusios ir dar didikų, Sapiegų priešų, skatinamos bajorijos jos negalėjo nuraminti. 1700 m. lapkričio mėn. prieš Sapiegas susibūrė daugumos LDK bajorų Valkininkų konfederacija. 1700 m. lapkričio 17 d. mūšyje prie Valkininkų Sapiegų pajėgos buvo sutriuškintos, jie patys pabėgo į Lenkiją. Konfederatai paskyrė naują LDK valdžią 2 metams — M. Višnioveckiui buvo patikėta kariuomenė, M. Kocielui ir G. Oginskiui — iždas.Konfederatai siekė Augusto II paramos, ir čia neaiškiomis aplinkybėmis atsirado LDK bajorų raštas, kuriuo jie atsisakė valdovo rinkimo teisės ir paskelbė Augustą II patvaldžiu Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu su paveldėjimo teise. Nors tai automatiškai ir nereiškė, kad išardoma LDK ir Lenkijos unija, tačiau tai tikrai būtų pakeitę LDK ir valdovo statusą Respublikoje ir jos pačios sandarą. Todėl šis raštas buvo taip smarkiai lenkų kritikuojamas, kad net jį pasirašiusieji ir labiausiai juo suinteresuotas Augustas II nedrįso jo ginti. Raštas buvo 1701 m. Varšuvoje budelio sudegintas ir neturėjo jokių teisinių padarinių, vis dėlto jis rodė tam tikrą LDK abejingumą unijos reikalams.Augustas II negalėjo bandyti pasinaudoti šiuo raštu, nes prasidėjo karas su Švedija. 1700 m. Augusto II Saksonijos kariuomenė apgulė Rygą, Petras I – Narvą prie Suomių įlankos. Karas prasidėjo sąjungininkams nesėkmingai, Švedijos karalius Karolis XII 1700 – 1701 m. sutriuškimo danus, sumušė rusus, nuvijo nuo Rygos Augusto II saksus. Švedų kariuomenė stovėjo prie šiaurinių LDK sienų. Augustas II nesulaukė Respublikos sutikimo kariauti, jis galėjo panaudoti tik Saksonijos kariuomenę. To buvo per maža, ir 1701 m. jis jau turėjo galvoti apie taiką.Petras I pasirodė atkaklesnis. Jis stengėsi įtraukti į karą Respubliką. 1702 m. vasario – kovo mėn. suvažiavime Biržuose su Augustu II ir Respublikos ministrais siūlė šiai pagalbą prieš švedus ir viliojo Livonija. Lenkai tikėjosi, kad karas nepersimes į jų žemes, juos mažai domino Livonija, daugiau – Kijevas, kurio vaivadiją norėjo iš Rusijos atgauti. Susitarti nesisekė. Sąjunga su Rusija daugiau susidomėjo Valkininkų konfederatai, nes švedai grėsė LDK bei jai buvo reikalingi Livonijos uostai. Tačiau Petras I dar vengė atskiro susitarimo su LDK. Biržuose buvo patvirtinta tik Rusijos ir Saksonijos sąjunga.LDK susidarė sudėtinga, neaiški padėtis. Tebesitęsė ginkluotas Sapiegų ir Valkininkų konfederatų konfliktas. Respublikos valdovas Augustas II įsitraukė į karą su Švedija. Tiesa, tai jis darė kaip Saksonijos kunigaikštis, bet jo kariuomenės veiksmų baze tapo LDK. Prie LDK sienų stovėjo priešiška švedų kariuomenė, į jos teritoriją įžengė ir Augusto II sąjungininko Rusijos caro kariuomenė. Lenkija, LDK partneris Respublikoje, bijodama Augusto II sustiprėjimo ir nesutardama dėl sąjungos su Rusija sąlygų, vengė karo.1701 m. vasarą Sapiegos paprašė Karolio XII apsaugos savo dvarams Žemaitijoje, ir švedų kariuomenė įžengė į LDK, 1701 m. liepos 24 d. paėmė Biržų pilį. Valkininkų konfederatai ėmė plėsti partizaninį karą prieš švedus ir Sapiegas. Švedai 1701 – 1702 m. užėmė vakarinę LDK dalį, o M. Višnioveckio, G. Oginskio, Liudviko Pociejaus, Kazimiero Zarankos būriai užpuldinėjo jų įgulas ir nedidelius būrius. Vyko permainingos kovos, Lietuvos žemės buvo siaubiamos, miestai, miesteliai, kaimai plėšiami ir deginami. Antai Biržų pilis 3 kartus ėjo iš rankų į rankas ir galop 1704 m. buvo susprogdinta. Švedai neorganizavo krašto administracijos, nelaikė miestuose nuolatinių įgulų, todėl jie – Vilnius, Kaunas – ėjo iš rankų į rankas ir kiekvieną kartą mokėjo dideles rinkliavas.Sapiegoms persimetus į švedų pusę, Valkininkų konfederatai vis labiau linko sudaryti sąjungą su Rusija, 1702 m. balandžio 3 d. sudarytas LDK ir Rusijos susitarimas dėl bendrų veiksmų prieš švedus, dėl Rusijos pagalbos kariais ir pinigais. LDK didikai, įsivėlę į tarpusavio kovas, iš pradžių norėjo, kad jų ginčus spręstų Augustas II, paskui tikėtasi, kad bendrose Respublikos institucijose – seime, senate – jiems padės Lenkija, pagaliau – užsienio jėgos. Tokia jėga iš dalies buvo pats Augustas II su Saksonijos kariuomene, visiškai akivaizdžiai – Švedija ir Rusija. Ir švedai, ir rusai įžengė į LDK kaip jos suskilusios visuomenės dalių sąjungininkai. Besivaidijančių grupuočių veiksmuose jau beveik neįmanoma įžvelgti LDK valstybinės minties, nors abi pusės skelbėsi teisėtais LDK reprezentantais, ginančiais jos interesus.Neužtrukdamas LDK Karolis XII 1702 m. pavasarį iš Žemaitijos pradėjo žygį į Lenkiją ir iki rudens ją užėmė, nors dalis bajorijos liko ištikima Augustui II, kurio Karolis XII negalėjo užklupti. Lenkija buvo traukiama į karą. 1703 m. pavasarį Valkininkų konfederacija su Augusto II pritarimu persitvarkė į LDK konfederaciją, kuri pasiskelbė ginsianti teisėtą valdovą, katalikybę, bajorų laisves ir teises. Karoliui XII veikiant Lenkijoje, Petras I, vengęs atskirų sutarčių su LDK, ne su visa Respublika, ėmė keisti pozicijas. 1703 m. liepos 9 d. buvo sudaryta LDK ir Rusijos sutartis. LDK už pagalbą prieš švedus įsipareigojo kariauti su jais, net jei Lenkija nekariaus, 1703 m. gruodžio 13 d. buvo sudaryta analogiška trišalė sutartis, prisijungus Augustui II, kaip Saksonijos kunigaikščiui.

Augustas II ir Stanislovas Leščinskis, Rusija ir Švedija bei karo pabaiga. Respublikoje įvykiai ėmė sparčiai keistis 1704 metais. Karolis XII suorganizavo ir 1704 m. vasario 16 d. Varšuvoje paskelbė Augustui II priešišką konfederaciją, kuri jį nuvertė nuo sosto. Augusto II šalininkai 1704 m. gegužės 20 d. Sandomire paskelbė jį palaikančią konfederaciją. 1704 m. liepos 12 d. įvyko Karolio XII prižiūrimi naujo valdovo rinkimai, juo išrinktas Stanislovas Leščinskis. 1704 m. rugpjūčio 30 d. Narvoje buvo sudaryta Rusijos ir Respublikos (Augusto II šalininkų) sutartis, pagal kurią pastaroji pagaliau oficialią stojo j karą.1704 – 1708 m. Respublikos žemėse vyko permainingos kovos, LDK sritys ir miestai ėjo iš rankų į rankas, kovose aktyviai dalyvavo besivaidijantys LDK bajorai. Karolis XII turėjo iniciatyvą, jam labiau sekėsi, vakarinė LDK dalis, etniriės lietuvių žemės beveik visą laiką buvo švedų ir Sapiegų rankose. 1706 m. švedai surengė žygį į Saksoniją ir grasindami iš Augusto II atimti jo sostą, privertė 1706 m. rugsėjo 24 d. Altranstadto sutartimi atsisakyti Respublikos sosto. LDK ėmė irti konfederatų gretos, M. Višnioveckis susitaikė su Sapiegomis.Tačiau visos Respublikos švedams užimti nepavyko, gudų žemėse stovėjo Rusijos kariuomenė. 1707 m. Petras I atgaivino Sandomiro konfederaciją ir nedavė ramybės Karoliui XII. Šis, karui užsitęsus, 1708 m. pradėjo žygį į Rusiją, Maskvos link, bet nuo Mogiliovo pasuko į pietus susijungti su sąjungininku Ukrainos etmonu Ivanu Mazepa. Prie Poltavos 1709 m. rugpjūčio 21 d. įvyko Rusijos ir Švedijos kariuomenių mūšis, kurį laimėjo rusai. Švedų karinė galia buvo sutriuškinta ir nors jie dar kurį laiką priešinosi, karo pabaiga buvo nulemta.Baigiamajame karo etape Respublika nedalyvavo, jis baigėsi 1721 m. Nyštadto taika. Livonija atiteko Rusijai, o ne Respublikai. Rusija tapo viena iš stipriausių regiono valstybių, ir XVIII a. kartu su Austrija bei taip pat sustiprėjusią Prūsija lėmė regiono politinius santykius.

1717 m. Nebylusis seimas ir jo padariniai. Po Poltavos mūšio Augustas II vėl pareiškė pretenzijas į Respublikos sostą. 1710 m. vasario 4 d. seimas jį jam sugrąžino. Stanislovas Leščinskis pabėgo į užsienį, bet sosto neatsisakė. Nurimo ir LDK, išvarginta viso dešimtmečių karo veiksmų, savų ir svetimų kariuomenių, ypač 1708 – 1711 m. siautėjusio maro. Kraštas buvo nualintas taip, kaip ir po XVII a. vidurio karų.Į sostą sugrįžęs Augustas II neatsisakė valdovo valdžios stiprinimo planų, ieškojo sąjungininkų. Susitaikė su Sapiegomis ir amnestavo juos. Augustas II buvo aktyvus diplomatijos baruose, ieškojo paramos Rusijoje, Prūsijoje, Austrijoje, aptarinėjo net Respublikos padalijimo planus. 1713 m. į Respubliką vėl įvedė Saksonijos kariuomenę, kuri net buvo išlaikoma iš Respublikos lėšų. Tačiau užsienio valstybės visai nenorėjo Respublikos valdovo, taigi, ir jos pačios stiprėjimo. Tai sutapo su didikų ir bajorijos nenoru turėti stiprų valdovą. Prisidėjo visuotinis nepasitenkinimas plėšikaujančia saksų kariuomene. 1715 m. iš pradžių Lenkijoje, vėliau ir LDK prasidėjo ginkluotas pasipriešinimas, organizuotas į Tarnogrodo konfederaciją, Augustas II suvaldyti konfederatų nesugebėjo ir turėjo sutikti, kad tarpininkautų Petras I. Mat jis Augusto II prašomas vėl įžengė į Respubliką su kariuomene. Bajorų konfederacijos vadovai irgi sutiko su tarpininkavimu, o praktiškai — priežiūra. Valdovo ir konfederatų susitarimas buvo patvirtintas 1717 m. Nebyliajame Respublikos seime. Jis vyko prižiūrint rusų kariuomenei tik l dieną, neleista diskutuoti, ir nutarimai buvo nedelsiant priimti. Augustas II privalėjo išvesti iš Respublikos saksų kariuomenę, o bajorija atsisakė teisės organizuoti konfederacijas. Valdovas nebegalėjo pradėti karo be seimo sutikimo, privalėjo vykdyti senatorių – rezidentų nutarimus. Respublika galėjo laikyti 24 200 karių nuolatinę kariuomenę (Lenkija 18 000 ir LDK 6 200), buvo numatyti nuolatiniai mokesčiai jai išlaikyti, kuriuos ji pati ir turėjo išrinkti. Iš bajorų seimelių buvo atimtos teisės tvarkyti kariuomenės reikalus ir iš dalies – iždą. Respubliką ir Saksoniją siejo tik personalinė unija. Šios 1717 m. Nebyliojo seimo konstitucijos garantu tapo Petras I.Seimo nutarimas atėmė iš valdovo bet kokias galimybes stiprinti savo valdžią. Bajorų seimelių kompetencijos ribojimas siaurino jų savivaldą. Palikus liberum veto ir suvaržius bajorų teisę skelbti konfederacijas, praktiškai tapo neįmanoma daryti bet kokias legalias (seime) valstybės santvarkos reformas. Buvo konservuojama akivaizdžiai ydinga Respublikos santvarka.Visa tai garantavo Rusijos caras. Dabar jis turėjo valią reguliuoti Respublikos vidaus gyvenimą. Jos statusas labai priminė Rusijos protektorato statusą. Rusija faktiškai pajungė savo valiai Respubliką, bet dar nepajėgė ją visiškai užgrobti. Todėl ji laikinai nebuvo suinteresuota Respublikos padalijimu, stengėsi išlaikyti esamą padėtį. Tokias pastangas rodė 1720 m. Rusijos ir Prūsijos sutartis išsaugoti Respublikos bajorų teises, liberum veto ir valdovų rinkimą, neleisti daryti reformas. 1732 m. Austrija, Prūsija ir Rusija susitarė, kad būsimuosiuose rinkimuose neleis išrinkti Respublikos valdovu nei Stanislovo Leščinskio, nei Augusto II sūnaus Fridricho Augusto. Respublikos vidaus reikalai tapo užsienio valstybių politikos objektu, iškeliami į tarptautinę areną ir čia, ne Respublikoje, sprendžiami.

Paskutinė išvada geriausiai apibūdina trečdalį amžiaus trukusį Respublikos vidaus ir tarptautinio gyvenimo tarpsnį valdant Augustui II — jis mirė 1733 m. vasario 2 d. Karo veiksmų dešimtmetis Respublikoje atnešė tik didelių demografinių, ūkinių ir politinių nuostolių, pakirto jos tarptautinį autoritetą. Bajorai, didikai, Augustas II, negalėdami suderinti savo politinių siekimų, kvietė užsienio valstybes padėti spręsti vidaus konfliktus, todėl Respublika virto kaimynų prižiūrima valstybe.Užsienio valstybių skatinamas stiprėjo daugumos bajorų politinis konservatyvumas. Tebesitęsė protų valdymo monopolizacija, prasiveržianti ir į politinį gyvenimą įvairiais draudimais — 1718 m. uždrausta statyti naujas protestantų bažnyčias, 1718 m. ir 1733 m. apribotos kitatikių, ne katalikų, teisės eiti valstybines pareigas, būti renkamais į seimą.LDK jau seniai buvo integrali Respublikos dalis, ir visi šie reiškiniai jai taip pat buvo būdingi. Keliolika metų partizaninio karo ir užsienio valstybių žygių per ją vėl sužlugdė po XVII a. vidurio kataklizmų vos atsigavusį jos ūkį ir demografinį potencialą. Po karų ir marų net 6200 žmonių nuolatinę kariuomenę buvo sunku išlaikyti. Faktiškai LDK valdžiusių didikų politinė veikla šiuo laikotarpiu vis mažiau atitiko LDK, kaip valstybės, interesus. Net karas su užsieniu nenuramino vidaus kovos, nustelbusios poreikį suformuluoti ir įgyvendinti bendrą LDK valstybinės veiklos programą. Asmeniniai ir grupiniai didikų interesai stelbė LDK interesą. Antai Sapiegos, rėmę de Conti, perėjo per Augusto II, švedų ir Stanislovo Leščinskio stovyklas, galiausiai vėl susitaikė su Augustu II. Nebuvo sutarimo ir konfederatų stovykloje, svarbesnių pareigų dalijimas neišvengiamai sukeldavo nesutarimus, ir jų gretos suskildavo. Dėl vidaus kovų ir karo su švedais pasikeitė LDK valdantysis elitas. Sapiegos, patyrę didelių materialinių nuostolių, neatsigavo, nebeiškilo jokia kita giminė, galėjusi sutelkti LDK valdžią ir neformaliai reprezentuoti valstybę. LDK ministrai ir kiti pareigūnai buvo tik tipiški didikų oligarchijos atstovai.

7. AUGUSTAS III (1733 – 1763 m.) Naujasis tarpuvaldis sukėlė Respublikoje gerai apskaičiuoto patriotizmo protrūkį. Ir bajorija, ir didikų grupuotės tiek Lenkijoje, tiek LDK beveik vieningai pasisakė už valdovą – tremtinį Stanislovą Leščinskį. Buvo užmiršti nesėkmingi jo bandymai įsitvirtinti Respublikos soste su svetimųjų pagalba, nebeatrodė baisi nors absoliutinė, bet tolima Prancūzija. Buvo tikimasi, kad Stanislovas Leščinskis sugebės sutelkti Respubliką ir išlaviruoti tarp grėsmingų kaimynų — Austrijos, Rusijos, Prūsijos. Pirmosios dvi labai susirūpino Prancūzijos karaliaus Liudviko XV uošvio Stanislovo Leščinskio populiarumu ir tuo, kad padėtis Respublikoje tampa jų nekontroliuojama. Nematydamos geresnio kandidato į Respublikos sostą, kaip Augusto II sūnus ir įpėdinis Saksonijoje Fridrichas Augustas, jos atsisakė ankstesnio susitarimo ir ėmė jį remti. 1733 m. vasarą pasklido gandai apie Rusijos intervenciją, ir Stanislovo Leščinskio šalininkų, ypač LDK, ėmė mažėti. Bajorija susirūpino savo valdomis, esančiomis prie Rusijos kariuomenės žygiavimo Respublikoje maršrutų.Rusijos kariuomenė įsibrovė į Respubliką prasidėjus elekciniam seimui, bet pavėlavo — 1733 m. rugsėjo 12 d. bene 13 000 bajorų paskelbė Stanislovą Leščinskį Respublikos valdovu. Bet įvyko ir antri rinkimai. 1733 m. spalio 5 d., prisidengdamas Rusijos kariuomene, bene 10 kartų mažesnis bajorų būrys paskelbė valdovu Fridrichą Augustą, kuris 1734 m. sausio 20 d. karūnavosi Augusto III vardu. Į Respubliką įžengė saksų kariuomenė, kuri kartu su rusais sumušė Lenkijoje ir LDK suburtos Stanislovui Leščinskiui remti konfederacijos pajėgas.Europoje įvyko vadinamasis Lenkijos įpėdinystės karas tarp Stanislovą Leščinskį rėmusių Prancūzijos ir Ispanijos bei Augusto III rėmėjų – Austrijos, Rusijos ir Saksonijos. Pats karo pavadinimas rodo, kad Vakarų Europa nematė Respublikos dualizmo, tapatino Respubliką ir Lenkiją, nebeskyrė LDK. Karo veiksmai, pralaimėjus Stanislovo Leščinskio šalininkams, vyko daugiausia Vakarų Europoje, ir kariaujančios valstybės sprendė savus reikalus. Prancūzijai nesisekė, ji neapgynė Stanislovo Leščinskio teisių į sostą, ir jis turėjo jo atsisakyti.Respublikoje ėmė valdyti Augustas III, iškeltas į sostą ir jame įtvirtintas kaimyninių valstybių — Rusijos, Austrijos, — kariuomenių. Jis stengėsi tęsti savo tėvo Respublikos ir Saksonijos suartinimo politiką, turėjusią užtikrinti Jo įpėdiniui Saksonijos ir Respublikos karūnas. Net galvota apie trinarę Saksonijos, Lenkijos ir LDK federaciją, globota rūmų Gardine – federacijos valdžios rezidencijos – statyba. Didžiąją laiko dalį Augustas III praleisdavo Saksonijoje. Todėl Respublikoje mažėjo valdovo reikšmė. Diskutuojama, kodėl taip vyko: ar dėl Augusto III nenoro ir nesugebėjimo valdyti, ar jis sąmoningai traukėsi į šešėlį, valdžią sutelkdamas kontroliuojamo pirmojo ministro rankose. Saksonijoje tai buvo įprasta absoliutizmą praktikuojančioms valstybėms priemonė. Respublikoje, kur viešpatavo didikų oligarchija, kur valdžia buvo išskaidyta tarp savęs nesusijusių ministrų ir kitų senatorių rankose, tai irgi pasirodė esanti efektyvi priemonė. Respublikoje visiškai sutriko įstatymų leidyba – Augustui III valdant, besivaidijančios politinės grupuotės išardė 13 iš 14 seimų. Senatorių pareigybės buvo atitekusios besivaržančioms dėl valdžios didikų grupuotėms. Todėl Henrikas Brohl’is, nuo 1738 m. pirmasis Saksonijos ministras, o faktiškai ir Respublikoje analogišką vietą užimantis, valstybės valdymo reikalus sutelkė vienose rankose. Tik nesisekė sutelkti geros valdovo dvaro grupuotės, be to, H. Brohl’io valdymo metodai – valstybės turtų kaupimas savo rankose, paperkamumas – buvo nepopuliarūs ir negalėjo Respublikoje duoti tokių pačių rezultatų kaip Saksonijoje. Nedidino dvaro politikų populiarumo ir neslepiamas pinigų ėmimas iš Rusijos ar Austrijos.Tuo labiau, kad Respublikoje dar Augusto II valdymo pabaigoje ėmė formuotis, o, valdant Augustui III, politiniame gyvenime įsitvirtino dvi politinės didikų grupuotės, kurias parėmė ir daug bajorų. Vienai iš jų, vadinamųjų respublikonų, Respublikoje vadovavo Potockių giminė, o LDK jai priklausė Radvilos, Sapiegos, Višnioveckiai. Tai buvo senamadiškų didikų grupuotė, propagavusi bajorų laisves ir teises, valdovo rinkimus ir jo valdžios apribojimą, liberum veto ir pasipriešinimą valstybės reformoms. Manyta, kad didžiųjų valstybių apsupta Respublika išliks, jei neturės centralizuotos valdžios, bus silpna ir nepavojinga kaimynams. Iš tiesų, Austrija, Prūsija ar Rusija norėjo užkonservuoti Respublikos santvarką, kad galėtų joje išlaikyti savo įtaką, todėl, Augustui III valdant, Respublika nepatyrė svetimųjų intervencijos.Kitai didikų grupei vadovavo senos kilmės, bet tik Augustui II valdant į stipriausių giminių gretas iškilusi Čartoriskių giminė, kildinusi save iš Gediminaičių. Jos ir visos grupuotės, vadinamos “Familija”, vadais tapo Vilniaus kašteliono Kazimiero Čartoriskio sūnūs: Frederikas Mykolas, 1724 – 1752 m. LDK pakancleris, 1752 – 1775 m. kancleris ir Augustas Aleksandras, Rusios vaivada Lenkijos karalystėje. “Familija” sutelkusi šalininkų tiek LDK, tiek Lenkijoje, 1738 – 1752 m. seimuose siūlė konkrečias kariuomenės ir iždo reformas. Jie buvo kariuomenės didinimo šalininkai, matė reikalą reformuoti seimą ir seimelius, panaikinti liberum veto, siūlė, kad valstybė stengtųsi skatinti ūkinius ir demografinius procesus. Didėjant Prūsijos karingumui ir pretenzijoms Respublikai, Rusija ir Austrija ėmė atsargiai remti “Familijos” politiką, nes suprato, kad joms būtų naudinga Prūsijai pajėgsianti pasipriešinti Respublika, vykdanti prognozuojamą politiką.Faktiškai abi grupuotės, kovodamos viena su kita, nepriklausomai nuo savo programų, nutraukdamos seimus, toliau žlugdė valstybę. Vis dėlto ėmė rastis vis daugiau “Familijos” siūlomos reformos šalininkų. Respublikos bajorų visuomenė vis dar gyvavo vadovaudamasi iš XVII a. atsineštomis savo luominio išskirtinumo, bajorų laisvių idėjomis, kurias papildė religinė netolerancija, didikų gretose išsikerojęs politinis cinizmas ir parsidavėliškumas. Tačiau joje jau vyko procesai, kurie formavo atviresnę, permainas suprantančią ir palaikančią visuomenę. Jaunesnioji politikų karta ėmė parsivežti iš Vakarų Europos ten plintančių Švietimo idėjų. Matyti, kad keitėsi ir vidaus gyvenimas. LDK nuo XVIII a. 3-iojo dešimtmečio plito su jėzuitais konkuruojančių pijorų mokyklos. Šiose mokyklose imta dėstyti daugiau gamtamokslinių ir visuomeninių disciplinų jos ėmė ugdyti mokinius, kurie sugebės mąstyti valstybingumo kategorijomis pajutę konkurenciją, savo mokymo programas ta pačia kryptimi ėmė pertvarkyti ir jėzuitai. Jie 1751 m. Vilniuje įkūrė modernią mokyklą bajorų vaikams-Collegium Nobilium. Nuo XVIII a. 4-ojo dešimtmečio Vilniaus universiteto spaustuvėje pastoviai imta leisti kalendorių-skaitinių knygas, o tai reiškė, kad kuriasi informacijos ir žinių skleidimo sistema. 1760 m. pradėjo eiti pirmieji Vilniaus laikraščiai. Vis populiaresnė darėsi istorinė ir politinė literatūra. 1732 m. pasirodė pirmasis Volumina Legum – seimų konstitucijų rinkinio – tomas. Šie ir kiti leidiniai rodė didėjantį visuomenės susidomėjimą savo praeitimi, kartu ir rūpestį ateitimi. Ypač tai liudija įvairūs reformų projektai, iš kurių išsiskiria vieno iš reformų ideologinio pagrindėjo Stanislovo Konarskio darbai. Kad švietimo reformos ir žinių skleidimas duotų akivaizdžius rezultatus, dar turėjo praeiti daugiau laiko. Bet ir paskutiniai Augusto III valdymo metai parodė, kad visuomenėje jau yra tam tikrų poslinkių.Respublikoje tebevyko politinė didikų grupuočių kova. Augustas III buvo priverstas ieškoti sąjungininkų ir, negalėdamas sudaryti stiprios dvaro partijos, bandė užmegzti kontaktus su “Familija” — jos nuosaikūs reformų planai atrodė priimtini. Tačiau nesutarta dėl valdžios pasidalijimo, bendradarbiavimas nepavyko. Be to, Augusto III padėtis susikomplikavo prasidėjus Septynerių metų karui, kuriame jis, kaip Saksonijos valdovas, kariavo kartu su Austrija, Rusija, Prancūzija ir Švedija prieš Prūsiją ir Angliją. Saksus prūsai sumušė pačioje karo pradžioje 1756 m., Augustas III persikėlė į Varšuvą. Respublika kare nedalyvavo, tačiau turėjo sutikti, nors jos net nebuvo atsiklausta, su svetimų kariuomenių žygiavimu per jos teritoriją. Ypač tai patyrė LDK, tapusi Rusijos kariuomenės judėjimo ir stovyklavimo vieta. Karas pasibaigė 1763 m., nepadaręs regione didesnių pakeitimų.Dar tebevykstant karui ir esant Respublikoje Rusijos kariuomenei, Čartoriskiai, Rusijai tyliai pritariant, 1762 m. seime ėmė agituoti prieš Augustą III. tikėdamiesi, kad konfederacija padės įvykdyti valstybės perversmą, nušalinti Augustą III ir iškelti į sostą savo giminės narį. Nors Rusijos imperatorė Jekaterina II iš esmės rėmė Čartoriskius, ją daugiau sudomino ne jų seimo reformos, ne valstybės pagrindų stiprinimo programa, o Čartoriskių stovyklos narių Stanislovo Poniatovskio ir jo sūnaus, LDK stalininko, Stanislovo Augusto pasiūlytas valdovo valdžios sustiprinimo Respublikoje projektas. Taip ji būtų galėjusi geriau kontroliuoti Respubliką. Čartoriskių bandymas nuversti Augustą III nepavyko, grėsė karinis konfliktas, ypač kai 1763 m. spalio 5 d. mirė Augustas III. Prasidėjęs tarpuvaldis tapo jo valdymo metais susiformavusių politinių srovių Respublikoje ir jų protektorių užsienyje išbandymo metas.

8. 1588 – 1763 m.: LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VISUOMENINĖ IR POLITINĖ RAIDA RESPUBLIKOJE. Po ilgai ruoštos, bet, galima sakyti, LDK netikėtomis sąlygomis primestos Liublino unijos LDK porą dešimtmečių ieškojo savo vietos Respublikoje. LDK įvairiomis priemonėmis stengėsi užimti lygiateisę su Lenkija padėtį Respublikoje — vykdė savarankišką užsienio politiką, ypač tarpuvaldžiais, bandė sudaryti sąjungą su valdovu Steponui Batorui valdant, stiprino savo teisinę ir politinę sistemą. 1588 m. buvo patvirtintas Lietuvos Statutas ir kompromisiniu susitarimu Zigmantas Vaza pripažintas valdovu – visa tai rodė, kad LDK visuomenė pasirengusi būti unijoje su Lenkija, tačiau ji nenori prarasti savo teisių ir sugeba apginti savo interesus, išsaugoti savo identitetą.Paskutinis XVIII a. trečdalis, Stanislovo Augusto valdymo metai buvo ilgą laiką degradavusios visuomenės atsikūrimo, valstybės santvarkos modernizavimo, pastangų paversti Respubliką Lenkija, ištirpdyti joje LDK ir pasipriešinimo tam, galiausiai – valstybės žlugimo laikotarpiu.Abu šie trumpi laikotarpiai – pirmieji 20 metų po Liublino unijos sudarymo ir paskutinis XVIII a. trečdalis — pagal politinio gyvenimo intensyvumą ir jo padarinių reikšmingumą LDK likimui gali būti laikomi revoliuciniais ir yra aptariami atskirai.Ilgas 1588 – 1763 m. laikotarpis, per kurį būta trumpesnių, ramesnių gyvenimo tarpsnių ir audringų metų ar dešimtmečių, kai vyko daugybė lemtingų įvykių ar formavosi reiškiniai, keitę visuomenę ir valstybę, vis dėlto laikytinas iš esmės vientisu evoliucijos laikotarpiu. Kaip ir kurlink evoliucionavo LDK visuomeninis ir politinis gyvenimas, stengtasi parodyti šiame skyriuje. Vientisas laikotarpis yra susiskaidęs į smulkesnius laiko tarpus – LDK visuomenės ir valstybės raida įgydavo tik tam tikram laikui būdingų bruožų. Tai nevisada sutapdavo su Respublikos valdovų kaita. Įvykius ir reiškinius skirstant bei aptariant pagal valdovus, nebuvo primygtinai pabrėžiamos tų mažesniųjų laiko tarpų ribos ir ypatybės. Todėl čia trumpai apibūdinamas visas 1588 – 1763 m. laikotarpis ir jo dalys.LDK politinę būklę lėmė jos vidinė raida, santykiai su Lenkija ir jos politinėmis jėgomis Respublikoje bei santykiai su LDK ir visos Respublikos kaimynėmis. Į Respubliką LDK atėjo didikų valdoma. Bajorija joje neįgijo tokio savarankiškumo ir politinės reikšmės, kaip Lenkijoje. Tokia padėtis išliko visą aptariamąjį laikotarpį.XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmojoje pusėje Respublikoje aiškiai stengtasi palaikyti valdovo ir didikų sąjungą. Tačiau padėtis LDK ir Lenkijoje skyrėsi. Lenkijos visuomenei artimesni buvo Vazų dinastiniai siekiai, tapę sunkių karų su Švedija paskata, ir ji geriau priėmė valdovų politiką. LDK visuomenė pagrįstai nerimavo dėl savo padėties Respublikoje, nenorėjo tapti valdovų ir Lenkijos politikos įrankiu. Tai skatino ją konsoliduotis. Nors tarp to meto vadovaujančių LDK giminių – Radvilų, Chodkevičių, Sapiegų – būta nesutarimų, bet, kilus konfliktams su valdovu ir jo atrama Lenkija, LDK politikai laikydavosi kartu ir imdavosi savarankiškos, įskaitant ir santykius su užsieniu, politikos.LDK tarptautinė padėtis XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmojoje pusėje buvo sudėtinga. Ji kartu su visa Respublika, taip pat Rusija ir Švedija sudarė trikampį, kurio valstybių interesai buvo susipynę ir iš esmės nesuderinami. Karai dėl Livonijos ar rytinių LDK sričių buvo neišvengiami. Todėl LDK buvo politiškai ir kariškai aktyvi šiame regione, kantriai nešė karų naštą, bet vengė avantiūrų ir nerealistinės politikos tiek Rusijoje, tiek Livonijoje. Kitas karštas Respublikos regionas – Ukrainos žemės su kazokų sukilimais ir agresyviais kaimynais turkais bei totoriais – buvo toli nuo naujųjų LDK sienų, ir ji vengė įsivelti į ten kylančius konfliktus, laikydama juos Lenkijos veiklos sfera, ir tik sunkiausiais momentais paremdavo ją. LDK demonstravo turinti savo valstybinių interesų ir saugojo juos.Visai Respublikai ir LDK lemtinga buvo XVII a. vidurio krizė, prasidėjusi Ukrainos sukilimu ir virtusi karais su Rusija bei Švedija. Pralaimėjimas karuose parodė, kad silpnėja Respublikos karinė galia ir didėja izoliacija regione – čia ji neturėjo tvirtesnių sąjungininkų. Po karų įtampa minėtame trikampyje ėmė blėsti, nes nukentėjusi Respublika neturėjo jėgų revanšui. LDK valdančiųjų tikslas tapo palaikyti taikius santykius su potencialiai pavojingiausia Rusija, atitraukti jos dėmesį. Todėl jie, skirtingai negu iki XVII a. vidurio, palaikė Respublikos karus su Turkija, trukdė Respublikos valdovų politinėms iniciatyvoms prie Baltijos jūros.XVII a. 6-ojo dešimtmečio įvykiai – 1654 m. Perejaslavlio sutartis, 1655 m. Kėdainių sutartis, bemaž visuotinis nusigręžimas nuo valdovo, Prūsijos išsivadavimas iš vasalinės priklausomybės Lenkijai 1657 m. – Respublikai turėjo lemiamą reikšmę. Vis dėlto valstybės ir jos pagrindinės teritorijos integralumą pavyko išsaugoti. LDK Kėdainių sutartis, nutraukianti uniją su Lenkija ir skelbianti uniją su Švedija, susilaukė stiprios opozicijos ir negalėjo būti įgyvendinta. Sudaryta tada, kai LDK visuomenė buvo pakrikusi ir įsiveržę priešai kėlė pavojų valstybės egzistavimui, kai nesulaukta paramos iš Respublikos valdovo ir partnerės joje Lenkijos, ji liko tik nepasisekusiu bandymu gelbėti valstybę. Kėdainių sutarties nesėkmė dar rodė, kad LDK bajorų visuomenei svarbios jos luominės pozicijos valstybėje, ir ji nenorėjo jomis rizikuoti, kad unija su Lenkija jau tapo LDK bajorijos savastimi, nors ir ne iki galo su ja buvo apsiprasta.XVII a. vidurio įvykiai galutinai sugriovė nuolat silpnėjusios Respublikos valdovo ir didikų sąjungos likučius. Respublikoje sparčiai įsigalėjo didikų oligarchija. Nuolatinės valdovui priešiškos konfederacijos Lenkijoje rodė, kad valdovas tampa tik vienos iš didikų grupuočių vadu. Bajorija, lengvai pasiduodanti didikų propagandai, tarėsi ginanti savo teises, o iš tikrųjų tapo didikų politikos įrankiu. Visi šie procesai vyko ir LDK, tik čia buvo sava specifika – svarbiausias pareigybes ir valdžią XVII a. 7-10-ajame dešimtmetyje sugebėdavo sutelkti savo rankose viena giminė – Pacai, Sapiegos. Kai LDK ir Lenkijos bei valdovų interesai, ypač dėl užsienio politikos nesutapdavo, šių giminių vadovaujama LDK beveik nuolat būdavo opozicija valdovui.Šios giminės, nejausdamos tokios konkurencijos, su kuria susidurdavo Radvilos XVI – XVII a. sandūroje, savo valdžią LDK stiprino tiesmukiškai ir brutaliai. Tai XVII – XVIII a. sandūroje atvedė į LDK sukrėtusį vidaus karą. Tuo metu pasikeitė ir Respublikos bei LDK tarptautinė padėtis. Personalinė Respublikos ir Saksonijos unija vėl įtraukė Respubliką į Švedijos ir Rusijos konfliktą. Dešimtmetį karas vyko Respublikos žemėje ir bene pirmą kartą besivaidijančios didikų grupuotės atvirai naudojosi užsienio jėgų pagalba, žlugdydamos valstybės suverenumą. Ieškodamos rėmėjų, jos surado Respublikos prižiūrėtoją – Rusiją ir šios asistentes – Austriją bei Prūsiją.LDK XVIII a. pradžioje sugriuvo vienos giminės hegemonijos sistema, valdžia, kaip ir Lenkijoje, išskydo tarpusavyje nesutariančių pavienių didikų ar nepatvarių jų grupuočių rankose, nebeliko LDK interesų reprezentantų. XVIII a. pirmojoje pusėje Respublikos visuomenė taip degradavo, kad valsty. bes gyvavimui kilo pavojus. Valstybės būklė tapo priklausoma nuo kaimynu interesų, ir tvarką valstybėje garantavo tie patys kaimynai. Kartu gili valstybės krizė rodė, kad reikia reformų, ėmė rastis jų rengėjų. LDK buvo svarbu, kad konservatyviosios Respublikos jėgos buvo ir Respublikos dualizmo, LDK ir Lenkijos atskirumo sergėtojos. Į reformas linkstančiųjų gretose tvirtėjo vieningos unitarinės valstybės šalininkai, siekę, kad Respublika virstų Lenkijos valstybe. Iškilusi Čartoriskių šeima buvo sava ir LDK, ir Lenkijoje. Jai nerūpėjo LDK specifika, jai rūpėjo valdžia Respublikoje ir šios stiprinimas. Respublikos visuomenės raida rodė, kad kyla grėsmė LDK valstybingumui Respublikoje. Tai vyko tuomet, kai Respublika išgyveno gilią valstybingumo krizę.

IV. REFORMOS IR VALSTYBĖS ŽLUGIMAS. 1764 – 1795 METAI

1764 m. atskleidė paskutinį dramatiškiausią Abiejų Tautų Respublikos istorijos puslapį. Prasidėjo prieštaringas, dinamiškų įvykių kupinas, Švietimo epochos idėjų nutviekstas, kūrybinių ieškojimų, pastangų reformuoti visuomenę ir valstybę, atkurti jos tarptautinį prestižą laikotarpis. Jis baigėsi 1772, 1793, 1795 m. Respublikos padalijimais ir visišku valstybės likvidavimu. XVIII a. antrojoje pusėje iš vidaus krizės pradėjusią kilti valstybę sužlugdė tos pačios Švietimo epochos subrandintų Rusijos, Prūsijos ir Austrijos monarchų organizuota brutali politinė, diplomatinė ir karinė intervencija, įvykdyta tuo metu, kai Prancūzijos revoliucija, griaudama senąją tvarką, kūrė naujosios Europos demokratijos pamatus.

1. 1764 – 1772 METAI. I RESPUBLIKOS PADALIJIMAS.XVIII a. antrojoje pusėje susiklostė Respublikai nepalankus regiono politinių jėgų santykis. Vidinių prieštaravimų draskoma, ekonomiškai ir kariškai nespėjusi sutvirtėti Respublika tapo dinamiškiausių, didžiausią karinę galią įgijusių valstybių — Rusijos ir Prūsijos — ekspansinės politikos objektu. Savus planus šiame Europos regione tradiciškai puoselėjo Habsburgai, per Austrijos įpėdinystės karą (1740 – 1748 m.) ne tik apsigynę nuo antiaustriškos koalicijos puolimo, bet ir sutvirtinę savo tarptautines pozicijas.1763 m. spalio 5 d. mirus Augustui III, Europos politinio gyvenimo laikrodis pradėjo skaičiuoti paskutinių Respublikos gyvavimo dešimtmečių valandas.

Tarpuvaldis. Tarpuvaldžiu (1763 m. lapkričio 11 d. – 1764 m. rugsėjo 7 d.) Respublikos viduje kovodamos dėl valdžios susidūrė tos pačios, dar Augusto III laikais įsitvirtinusios, politinės grupuotės – Čartoriskių “Familija” ir Potockių ir Branickių vadovaujami respublikonai. Nepakito ir svarbiausios jų politinės nuostatos.“Familija” ir toliau propagavo stiprios monarchijos idėją. Prie jos vis labiau šliejosi, brendo kaip politikas ir būsimasis Respublikos valdovas Stanislovas Poniatovskis. LDK Čartoriskius aktyviausiai rėmė etmonas Mykolas Juozapas Masalskis ir jo sūnus Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis.Respublikonams tarpuvaldžiu LDK atstovavo energingasis Karolis Stanislovas Radvila. Respublikonai kandidatu į sostą kėlė Lenkijos didįjį etmoną Joną Klemensą Branickį, kita vertus, jų politikos teoretikai siūlė panaikinti patį karaliaus valdžios institutą ir sukurti “Nepriklausomų ir suvienytų provincijų Lenkijos respubliką”.Abiejų grupuočių politines programas lyginti, svarstyti jų privalumus ir trūkumus būtų prasminga, jei jas vertintume tik kaip teorinius, galimo valstybės pertvarkymo modelius. Praktiniame politiniame XVIII a. antrosios pusės Respublikos gyvenime abiejų grupuočių projektai turėjo tą patį, valstybės ateičiai lemtingą, trūkumą. Ir Čartoriskiai, ir Branickiai su Potockiais, tarpuvaldžiu neturėję valstybės viduje pakankamai daug šalininkų, savo atėjimą j valdžią siejo su užsienio valstybių parama ir provokavo jas kištis į Respublikos vidaus reikalus. Čartoriskiai planavo organizuoti konfederaciją ir įvykdyti valstybės perversmą Rusijos remiami. Potockiai ir Branickiai tikėjosi Prūsijos, Prancūzijos, Turkijos palaikymo.

Valdovo rinkimai. “Familija”, iškėlusi kandidatu į sostą LDK kanclerio Fridricho Mykolo Čartoriskio seserėną, LDK stalininką, buvusį Respublikos ir Saksonijos pasiuntinį Peterburge ir Londone Stanislovą Poniatovskį, kreipėsi į Jekateriną II, prašydami politinės ir karinės paramos.Konvokacinis seimas (1764 m. gegužės 7 d. – 1764 m. birželio 23 d.) vyko Rusijos kariuomenės prižiūrimas, jo darbą kontroliavo Rusijos diplomatas Varšuvoje N. Repninas.Opozicijos atstovų K. S. Radvilos ir J. K. Branickio paskelbtasis manifestas prieš Pvusijos kariuomenės buvimą ir mėginimai išardyti seimą nepadėjo. Atvirkščiai, tik davė Jekaterinai II pretekstą pasiųsti į Respubliką naujus kariuomenės dalinius, pulti LDK teritorijoje buvusias K. S. Radvilos tvirtoves.Tokiomis aplinkybėmis sušauktas elekcinis seimas 1764 m. rugsėjo 7 d. valdovu išrinko Stanislovą Augustą Poniatovskį.

Bandymai daryti reformas. Stanislovo Augusto palaikoma Čartoriskių grupuotė 1764 – 1766 m. ėmėsi iniciatyvos įgyvendinti dalines Respublikos valstybės reformas: panaikinti liberum veto teisę seime, sprendžiant ekonominius klausimus; įsteigti Lenkijos ir LDK Iždo ir Karo reikalų komisijas; nustatyti naują seimo darbo tvarką; padidinti kariuomenę, įvesti generalinius muitus; patvirtinti nuostatą, kad ateityje valdovais galės būti renkami tik Respublikos piliečiai. Stanislovas Augustas ėmėsi žygių monarcho valdžiai stiprinti, reorganizuoti ją aptarnaujančias tarnybas. Jo iniciatyva prie valdovo buvo sukurtas patariamasis organas – kabinetas, reorganizuota Užsienio reikalų tarnyba, planuota artimiausiu laiku reformuoti švietimo sistemą. 1766 m. Respublikos seimas atmetė Rusijos reikalavimą suteikti bajorams stačiatikiams ir protestantams (vad. disidentams) lygias su katalikais politines teises valstybėje.Reformos, kurias įgyvendinus Respublika būtų sutvirtėjusi, kėlė nerimą kitus planus puoselėjusiai Rusijai ir jos sąjungininkei Prūsijai. 1764 m. Peterburge pasirašytąja sutartimi Rusija ir Prūsija, tęsdamos dar XVII a. antrojoje pusėje naudotą politiką, įsipareigojo bendrais veiksmais neleisti keisti Respublikos vidaus santvarkos. 1767 m. Jekaterina II atvirai stojo prieš neseniai remtų Stanislovo Augusto ir Čartoriskių vidaus politiką. Tam pasinaudota senu ir LDK santykių su Rusija istorijoje gerai žinomu pretekstu. Čartoriskiai buvo apkaltinti, kad negynė seime Respublikos disidentų, nesulygino jų politinių teisių su katalikais. Rusijos politikai, išradingai manipuliuodami tarpusavyje besikivirčijusiais Respublikos didikais ir bajorais, užsitikrino K. S. Radvilos vadovaujamos opozicijos, dar visai neseniai stojusios prieš Rusijos kišimąsi į Respublikos vidaus reikalus, paramą.

Radomo ir Baro konfederacijos. 1767 m. vasario 3 d. Peterburge Jekaterina II paskelbė deklaraciją prieš 1766 m. Respublikos seimo nutarimus ir valdovą. Rusija pasiskelbė visų Respublikos disidentų globėja ir pareikalavo sušaukti ekstraordinarinį seimą disidentų reikalams tvarkyti. Rusijos deklaraciją parėmė 1767 m. pradžioje organizuotos disidentų konfederacijos Slucke (LDK stačiatikių ir protestantų) ir Torunėje (Lenkijos protestantų).1767 m. viduryje valdovo ir Čartoriskių priešininkai, vadovaujami K. S. Radvilos, pradėjo burtis Vilniuje ir Radome. 1767 m. birželio 2 d. Vilniaus konfederacija paskelbė reformoms priešišką aktą, kuriuo pripažino disidentų politines teises, jų konfederacijos legalumą. 1767 m. birželio 3 d. Vilniuje buvo paskelbta generalinė laisvosios LDK Vilniaus konfederacija, siekusi sustabdyti 1764-1766 m. reformas, pašalinti Stanislovą Augustą ir Čartoriskius. 1767 m. spalio mėn. Rusijos kariuomenės apsuptoje, represijomis bauginamoje Varšuvoje darbą pradėjo Radomo konfederatų, susibūrusių 1767 m. birželio 23 d., seimas. Į konfederatų ir Rusijos pusę perėjo ir valdovas. Respublikoje buvo atkurta senoji visuomeninė santvarka, įsigaliojo “amžinos ir neatšaukiamos”, vadinamosios kardinalinės teisės – luominės bajorų privilegijos, teisė nepaklusti valdovui, laisvi jo rinkimai, menkai apribota liberum veto teisė. 1768 m. vasario 24 d. Respublikos disidentams buvo suteiktos politinės teisės, o Jakaterina II pripažinta Respublikos vidaus politinės santvarkos išsaugojimo garante. Radomo konfederacija sutrukdė įgyvendinti reformas ir įstūmė Respubliką ne tikį faktinę (nuo 1717 m. “Nebyliojo” seimo), bet ir į formalią teisinę, valstybės suverenitetą apribojusią, priklausomybę nuo Rusijos.1768 m. seimo nutarimai paskatino sudaryti naują konfederaciją. Ji susibūrė 1768 m. vasario 29 d. Baro mieste Podolėje, turėdama tikslą kovoti prieš Rusijos įtaką Respublikoje ir jos statytiniu tapusį Stanislovą Augustą. Baro konfederatai kreipėsi pagalbos į Austriją, Prancūziją, Turkiją. Baro konfederacija buvo vienas sudėtingiausių politinių judėjimų Respublikos istorijoje. Jame susipynė bajorų konservatizmas ir naujos XVIII a. idėjos. LDK teritorijoje Baro konfederatai veiklą pradėjo 1768 m. liepos mėnesį. Ją rėmė, ginkluotai konfederatų kovai vadovavo LDK didikai – Juozapas Sapiega, Mykolas Kazimieras Oginskis, Karolis Stanislovas Radvila, vadinęs Baro konfederaciją Radomo konfederacijos tęsiniu. Generalinės LDK konfederacijos su Baro vėliava vyriausiuoju maršalu buvo paskelbtas Mykolas Jonas Pacas, dalyvavęs rengiant Respublikos Baro konfederatų programą, galbūt ir planus nuversti Stanislovą Augustą nuo sosto. Pirmuosius Baro konfederatų būrius Lietuvoje 1768 m. suorganizavo Simonas Kosakovskis.1768 – 1772 m. Baro konfederacija išplito po visą valstybę, įtraukdama plačiuosius bajorijos sluoksnius. Kartu pastebimas tam tikras organizacinis karinis pakrikimas, stokota vienybės, nebuvo stipraus politinio ir karinio vadovavimo, nesiliovė intrigos ir vadovų tarpusavio kova dėl įtakos. Nepavyko ir mėginimas nuversti nuo sosto Stanislovą Augustą. Neefektyvi pasirodė ir Baro konfederatus parėmusios Prancūzijos pagalba pinigais, kariniais instruktoriais bei padrikais kariniais išpuoliais prieš Rusijos karinius dalinius. 1768 m. Turkijos paskelbtas karas Rusijai trumpam atitraukė jos dėmesį nuo Respublikos reikalų, bet nebuvo sėkmingas. Atvirkščiai, Rusijos karinės pergalės Balkanuose supriešino Austriją su Rusija. 1769 m. buvo sudaryta Austrijos ir Prūsijos sutartis dėl bendrų veiksmų. Prūsija ėmėsi tarpininkauti Austrijai ir Rusijai. Šia sutartimi abi valstybės pripažino LDK Rusijos įtakos zona. Prūsija, bijodama, kad Rusija, nepaisydama susitarimų, viena pati prisijungs Respubliką, skubino įgyvendinti jos padalijimo įdėją.

1772 m. I Respublikos padalijimas. Rusijos, Prūsijos ir Austrijos pasitarimai dėl Respublikos padalijimo vyko nuo 1771 m. vidurio (Respublikos atstovai juose nedalyvavo). Po pasitarimų buvo pasirašytos sutartys: Rusijos ir Prūsijos (1772 m. vasario 17 d.) ir trišalė Rusijos, Prūsijos ir Austrijos (1772 m. rugpjūčio 5 d.). Šia sutartimi Rusijai atiteko 92 000 km2 Respublikos teritorijos (Polocko, Vitebsko, Mstislavlio vaivadijos, dalis Minsko vaivadijos, Latgala). Prūsija ir Austrija prisijungė dalį Lenkijos žemių. Prūsijai atiteko 36 000 km2 Pamario (be Gdansko), Vakarų Prūsijos bei Varmijos (be Torunės ir Malborko). Austrija prisijungė 81 900 km2 Mažosios Lenkijos žemių su Lvovo miestu. Respublika per I padalijimą neteko maždaug 30% teritorijos ir apie 35% gyventojų.Stanislovas Augustas ėmėsi diplomatinės propagandinės veiklos, nesėkmingai bandydamas atkreipti Europos valstybių dėmesį į Respublikos žemių aneksiją. 1773 m. Respublikos seimas, valstybių aneksuotojų karinių jėgų spaudžiamas, buvo priverstas ratifikuoti 1772 m. padalijimą.

2. RESPUBLIKA TARP I IR II PADALIJIMŲ. 1773 – 1791 M. REFORMŲ LAIKOTARPIS. 1772 m. padalijimas apkarpė Respublikos teritoriją, bet nepanaikino valstybės. Krašte tęsėsi ūkinis pakilimas, gana sparčiai didėjo gyventojų skaičius (1772 m. Respublikoje gyveno daugiau kaip 6,5 mln. žmonių. XVIII a. pabaigoje jų skaičius priartėjo prie 9 milijonų. 1790 m. pirmojo visuotinio LDK gyventojų surašymo duomenimis, jos gyventojų būta per 3,5 mln.). Visuomenė ir toliau norėjo reformų.

Tarptautinis Respublikos statusas. Per I padalijimą Respublikos sostą išsaugojęs Stanislovas Augustas vykdė ankstesnę užsienio politiką. Respublikos diplomatinė tarnyba buvo skatinama išlaikyti gerus santykius su Rusija ir taip sumažinti jos norą kištis į Respublikos vidaus reikalus. Tuo pat metu ieškota ir kitų, Respublikos reikalais tradiciškai suinteresuotų valstybių, visų pirma Prancūzijos, paramos, stengtasi išnaudoti stiprėjančius padalijimų organizatorių tarpusavio prieštaravimus bei Rusijos ir Turkijos santykių komplikacijas.Savo ruožtu, Rusijos ir Prūsijos politikai, organizavę I Respublikos padalijimą, vertino jį tik kaip pirmą žingsnį likviduojant kaimyninę valstybę. Kuriam laikui buvo pakeista tik taktika – sustabdyta atvira karinė agresija ir grįžta prie dar XVII a. antrojoje pusėje pradėtų taikyti metodų, pastangų sutrukdyti reformuoti ydingą, valstybės atgimimą stabdančią Respublikos vidaus santvarką.Atviriausiai į Respublikos vidaus reikalus ir toliau kišosi Rusija. Jos pasiuntinys, agresyvios politikos šalininkas, Otonas Stackelbergas net neslėpė, siekiąs išguiti iš Respublikos visuomenės sąmonės “nepriklausomybės fantazijas”. O. Stackelbergas stengėsi sukiršinti Respublikos visuomenę, burti Rusijai palankius šalininkus ir per juos Rusijos diktatui pajungti visą valstybės gyvenimą. Tačiau šios pernelyg ambicingo politiko pastangos XVIII a. 8-ajame dešimtmetyje nedavė geidžiamų rezultatų. O. Stackelbergui nepavyko sutelkti bent kiek įtakingesnės atvirai prorusiškos grupuotės.Bene didžiausia nuolaida, kurią pavyko pasiekti Rusijos diplomatijai, buvo 1775 m. Respublikos seimo sprendimas patvirtinti ir išplėsti 1768 m. kardinalinių teisių akto veikimą bei senosios santvarkos nekeičiamumo garantėmis pripažinti visas tris I padalijimo organizatores. Tačiau šis, 1775 m. seime deklaruotasis kardinalinių teisių įtvirtinimo aktas, beveik 20 metų taip ir liko praktiškai neįgyvendintu siekiu. Respublikos vidaus gyvenime nugalėjo valstybės pertvarkymo šalininkai.

Vidaus reformų programos. XVIII a. 8-ajame dešimtmetyje gana lanksčios vidaus politikos dėka valdovui pavyko sutvirtinti savo pozicijas, patraukti į savo pusę nemenką dalį vidutinės bajorijos, gauti didikų pritarimą daryti įtaką seimui. Stanislovo Augusto dvaras Varšuvoje tapo svarbiu Respublikos politinio gyvenimo centru. Apie valdovą susitelkė centrinės valdžios stiprinimo šalininkai, kurie pirmiausia stengėsi įgyvendinti dar nuo Augusto III laikų puoselėtą mintį – prie valdovo sukurti stiprų, vieną visos Respublikos centrinės vykdomosios valdžios organą. Stanislovas Augustas ir jo aplinkos žmonės, prisidengdami deklaruojama ištikimybe Rusijai, siekė modernizuoti svarbiausias valstybės gyvenimo sritis: valdymą ir administraciją, užsienio politikos žinybą, kariuomenę, finansus ir švietimą.Respublikoje būta ir stiprios centralizuotos monarchijos priešininkų. Jie sudarė opoziciją valdovo reformų programai. Opozicijos gretose po 1772 m. padalijimo susibūrė nemaža vakarykščių priešininkų iš Čartoriskių ir Potockių grupuočių. Susiklosčius naujoms aplinkybėms, įveikusi tarpusavio prieštaravimus, opozicija siekė įtvirtinti senąją valstybės santvarką: laisvus valdovo rinkimus, senąsias bajorų teises ir laisves, teisę nepaklusti valdovui. Seimą vadindama aukščiausiuoju valstybės valdžios organu, opozicija realiai ribojo ir jo galimybes modernizuoti ir stiprinti valstybę, reikalaudama, kad seime, kaip ir senais laikais, galiotų sprendimų priėmimo vienbalsiškumo principas.Santykiai su užsienio valstybėmis atskleidė visų XVIII a. antrosios pusės Respublikos vidaus politinių jėgų nenuoseklumą. Viešai deklaruodama antirusišką nusiteikimą bei kaltindama Stanislovą Augustą pataikavimu Rusijai, opozicija tuo pat metu puoselėjo slaptus planus tos pačios Rusijos padedama nuversti nuo sosto jiems trukdžiusį Stanislovą Augustą. Užsienio valstybių ekspansinei politikai buvo paranki ir visa reformoms priešiška opozicijos programa.

Nuolatinė taryba. 1775 m. seimo nutarimu buvo įkurta Nuolatinė taryba – naujas Respublikos valstybinės valdžios organas prie valdovo, kurį sudarydavo 36 seimo deleguoti nariai.Įvairios politinės valstybės vidaus ir užsienio jėgos savaip suprato šio naujo valstybinės valdžios organo paskirtį ir įsivaizdavo jo veiklą. Rusija tikėjosi, kad Nuolatinė taryba taps jos kontroliuojamu Respublikos vykdomosios valdžios organu ir leis apriboti reformas. Stanislovas Augustas ir jo grupuotė su Nuolatine taryba norėjo pradėti pertvarkyti valstybės gyvenimą, žengti pirmą žingsnį konstitucinės monarchijos link. Stiprios monarchijos priešininkai planavo paversti Nuolatinę tarybą seime dar gana stiprias pozicijas turėjusių senosios bajorų demokratijos šalininkų politiniu įrankiu, pasinaudoti ja kovai prieš Stanislovą Augustą.Dėl vidinių politinių jėgų prieštaros keitėsi Nuolatinės tarybos asmeninė sudėtis, o jos veikla per visą jos gyvavimo 1775 – 1788 m. laiką buvo nenuosekli. Dėl to Nuolatinę tarybą istoriografija vertina gana prieštaringai. Vieni autoriai akcentuoja, kad seimo sukurta Nuolatinė taryba turėjo apriboti Stanislovo Augusto ir apskritai Respublikos valdovo valdžią, perimti dalį jo pareigų: vadovauti užsienio politikos žinybai bei kariuomenei, aiškinti įstatymus, kontroliuoti finansus. Valdovas neteko teisės skirstyti valstybės tarnybas ir atlyginti už jas valdomis. Tarybos nariai iš savo tarpo rinkdavosi maršalą, kuris turėjo teisę net neleisti valdovui pirmininkauti taryboje.Antra vertus, tyrinėtojai pabrėžia ir tai, kad Nuolatinės tarybos veikla apribojo aukštas valstybės tarnybas turėjusių didikų savivalę, sudrausmino visą valstybės vykdomosios valdžios aparatą. 5 Nuolatinės tarybos departamentai – užsienio, policijos, karo, teisingumo, iždo – gavo teisę kontroliuoti savo srities vykdomosios valdžios veiklą, o, reikalui esant, ir perimti jos funkcijas (taip ir buvo pasielgta 1776 m. kilus konfliktui su kariuomenės vadais – etmonais). Valdovas, Nuolatinės tarybos lyg ir prižiūrimas, sugebėjo pasinaudoti ja ir pradėti įgyvendinti reformas.Nuolatinės tarybos veiklos laikotarpiu buvo modernizuota ir padidinta kariuomenė, apribota jai vadovavusių etmonų savivalė, dėta pastangų modernizuoti teisės sistemą ir teismų darbą, sutvarkyti vykdomosios valdžios įstaigas. Įgyvendintos merkantilistinės ūkio ir finansų reformos (įvesta vieninga svorio ir tūrių sistema, pertvarkyti mokesčiai, sudarytos palankios tarptautinės prekybos sutartys ir kt.) pagyvino Respublikos ekonominį gyvenimą.Tačiau Nuolatinės tarybos sukūrimas buvo tik mėginimas daliniais pertvarkymais modernizuoti Respublikos valstybinę santvarką. 1775 – 1788 m. taip ir nebuvo sprendžiamos Respublikos visuomenei gyvybiškai svarbios, plačiausiai diskutuotos problemos. Nebuvo panaikintos luominės bajorų privilegijos, valstiečių baudžiavinė priklausomybė, nesulaukė atsako miestiečiai, reikalavę sulyginti jų ir bajorų teises. Tuo metu visuomenė, XVIII a. 9-ajame dešimtmetyje gaudama žinių iš ikirevoliucinės Prancūzijos, radikalėje. Nuolatinės tarybos veikla vis mažiau tenkino Respublikos esminės pertvarkos šalininkus.

Švietimo ir mokslo reforma. Edukacinė komisija. 1773 m. liepos 21 d. popiežiaus sprendimu panaikinus Jėzuitų ordiną, didžioji dalis Respublikos mokyklų liko be priežiūros. Nauja situacija paskatino greičiau pradėti pertvarkyti švietimo sistemą.1773 m. spalio 14 d. Respublikos seimo sprendimu buvo įkurta Edukacinė komisija, tapusi viena pirmųjų pasaulietinių švietimo ministerijų Europoje. Jos žiniai buvo perduotos visos Respublikos akademijos ir mokyklos, pavesta rūpintis ne tik mokymu, bet ir mokslu, supasaulietinti bei modernizuoti jo turinį. Komisija gavo ir gana solidžią materialinę bei finansinę bazę – pajamas iš buvusių jėzuitų turtų. Pirmuoju Edukacinės komisijos pirmininku paskirtas Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis. Nariais tapo Respublikos visuomenei gerai žinomi, kultūra susirūpinę žmonės – Jokimas Chreptavičius, Adomas Čartoriskis, Andrius Zamoiskis ir kiti.Edukacinės komisijos rūpesčiu per trumpą laiką buvo sukurta nauja mokyklų administravimo sistema, pakeistos mokymo programos, parengti ir išleisti nauji vadovėliai. Respublikos švietimo sistemai vadovauti buvo pavesta Krokuvos ir Vilniaus universitetams. Vilniaus universitetui, 1781 m. pavadintam LDK vyriausiąja mokykla, priklausė apie 30 naujo tipo vidurinių, vadinamųjų apygardinių ir paapygardinių mokyklų. Apygardinės 6 klasių (7-erių metų) mokyklos buvo įsteigtos Gardine, Kražiuose, Naugarduke ir Breste. Pora dešimčių žemesnės pakopos paapygardinių 3 klasių (6-erių metų) mokyklų pradėjo veikti įvairiose LDK srityse. Tvarkant pradinį mokymą, 1774 m. nuspręsta įsteigti po vieną pradinę mokyklą trims parapijoms. LDK šio darbo rezultatai netruko išryškėti. 1777 m. vien tik Vilniaus vykupystėje veikė daugiau kaip 300 tokių pradinių mokyklų.Mokslo prasme XVIII a. antrojoje pusėje LDK pasaulio nenustebino, neišugdė ir didžių Europos masto Švietimo epochos mąstytojų, mokslininkų teoretikų ar praktikų. Tačiau Edukacinės komisijos pasaulietine dvasia reformuotame Vilniaus universitete greta senųjų akademijos dėstytojų eksjėzuitų radosi vis daugiau naujai mąsčiusių mokslo žmonių. Jie ir tapo tuo ryšiu, kuris LDK visuomenę susiejo su Europos mokslu ir kultūra. Vilniuje, greta iš Vakarų Europos atvykusių gamtos ir tiksliųjų mokslų atstovų, tarp kurių XVIII a. pabaigoje būta ir jėzuitų, ir modernaus pasaulietinio mokslo atstovų, dirbo, brendo kaip profesionalai, nauja LDK mokslininkų karta, buvo sukurtos naujos matematikos, astronomijos, medicinos, architektūros katedros, pradėjo darbą Vilniaus universiteto astronomijos observatorija, viešąja tapo turtinga universiteto biblioteka. Vilniaus universitete išaugo architektų karta, kuri sukūrė savitą lietuviško klasicizmo architektūros mokyklą, atsiskleidė žymiausio LDK klasicizmo stiliaus architekto ir pedagogo Lauryno Gucevičiaus talentas. Jo suprojektuoti ir prieš 200 metų statyti pastatai (Vilniaus katedra, rotušė, vyskupų rūmų ansamblis Verkiuose) ir šiandien puošia Lietuvos sostinę.Pasaulietinė, Švietimo epochos filosofijos principais besivadovaujanti mokykla, naujų mokslo žinių sklaida visuomenėje ir šioje, XVIII a. gilia provincija tapusioje, Vidurio ir Rytų Europos dalyje formavo naują tautos, pagrįstos ne luomine priklausomybe, o etniniu, kalbiniu bei kultūriniu bendrumu, ir tautinės valstybės sampratą, ugdė visuomenės narių pilietiškumą.Taip optimistiškai ir būtų galima baigti apie Edukacinės komisijos pradėtas švietimo ir mokslo reformas, jeigu XVIII a. paskutinio ketvirčio Respubliką tapatintume su Lenkijos valstybe, nebematytume vidinio jos dvilypumo. Edukacinės komisijos laikais vidurinėse LDK mokyklose ir Vilniaus universitete viešpatavusią lotynų kalbą pradėjo keisti lenkų kalba (lietuvių kalbos buvo mokoma tik pradinėse Lietuvos mokyklose). Lenkų kalba vadinta visų Respublikos bajorų gimtąja kalba, LDK jaunuomenei buvo skiepijama unitarinės, lenkiškos Respublikos pilietiškumo ir patriotizmo dvasia. LDK visuomeninė politinė mintis XVIII a. antrojoje pusėje nebesubrandino tokių aiškių, lietuvių valstybingumą ir tautinį atskirumą teigiančių postulatų kaip XVI amžiuje. LDK bajorijai iškilo reali ateities perpektyva – identifikuojantis su lenkų bajorija, atsisakyti 200 metų saugoto Respublikos valstybinės struktūros dualizmo.

Nuo valstybinio dualizmo prie unitarizmo. Pradžia. 1766 m. artimiausi valdovo patarėjai svarstė projektą (Ucalenia unii Wielkiego Księstwa Litewskiego z Koraną Polską – LDK ir Lenkijos karalystės unijos suglaudinimas), kuriame buvo numatyta sukurti prie valdovo bendras visai Respublikai iždo ir kariuomenės tvarkymo institucijas, t.y. sujungti tam tikras LDK ir Lenkijos karalystės komisijas, panaikinti atskiras LDK ir Lenkijos kariuomenes, sukurti vieną Respublikos iždą. Projektas numatė panaikinti atskirų LDK ir Lenkijos karalystės antspaudų galiojimą, įvesti tokią tvarką, kad bet kuris iš 4 Respublikos kanclerių turėtų teisę antspauduoti bet kurį Lenkijoje ar LDK rašytą dokumentą. Turi būti įvesti antspaudai, kuriuose būtų pavaizduoti valdovo herbu sujungti Lenkijos karalystės ir LDK valstybiniai herbai.1766 m. šis Stanislovo Augusto projektas, akivaizdžiai pažeidžiantis LDK, kaip atskiros valstybės, interesus, tuo metu Respublikoje įtakingiausiai Čartoriskių grupuotei pasirodė pernelyg pavojingas, galįs sukelti LDK bajorijos protestą, nebuvo net pateiktas svarstyti seimui. Tačiau idėjos – sukurti stiprią centralizuotą unitarinę valstybę – Stanislovas Augustas neatsisakė ir tik laukė patogaus momento pradėti ją įgyvendinti.Palanki situacija susiklostė po 1772 m. Respublikos padalijimo. Iškilus grėsmei tolesniam visos valstybės gyvavimui, LDK ir Lenkijos dualizmo išsaugojimo problema LDK bajorijai nebeatrodė pati svarbiausia. 1773 – 1774 m. Stanislovas Augustas vėl mėgino likviduoti dualistinę valstybės sandarą, bene pirmą kartą jo projektuose matyti siekimas Respublikoje sukurti vieningą administracijos ir teismų sistemą. Įgyvendinus valdovo siūlomus projektus, būtų sukurta vienalytė unitarinė valstybė. Unijos idėja liktų joje tik kaip tradicijos reliktas. 1774 m. šiuos savo planus Stanislovas Augustas aptarinėjo ne tik su Respublikos politikais, bet ir su Prūsijos bei Rusijos diplomatais, mėgino pateikti seimui. Realūs rezultatai buvo menkesni nei projektai, bet gerai atspindėjo Respublikos vidaus politinių procesų raidos tendenciją. Edukacinė komisija (1773 m.) ir Nuolatinė taryba (1775 m.), kurių sukūrimui seime nebuvo pasipriešinta, tapo pirmaisiais bendrais visos Respublikos vykdomosios valdžios organais. Pirmą kartą Respublikoje greta valdovo ir seimo pradėjo veikti abi valstybes apimą centrinės valdžios organai. Tačiau bendra visos valstybės administracijos ir teismų sistema dar nebuvo sukurta, LDK atstovai seime ir toliau gynė dualistinės valstybės koncepciją, reikalavo, kad būtų paisoma unijos. 1780 m. ne be LDK bajorų opozicijos pastangų buvo atmestas seimui pateiktas Respublikos teisės kodifikavimo ir unifikavimo projektas. LDK bajorų seimeliuose tebesklandė dualizmo dvasia, buvo keliamas senas reikalavimas, kad kas trečias Respublikos seimas rinktųsi LDK (Gardine), reikalauta pervežti iš Varšuvos į Vilnių Lietuvos Metriką.Tačiau LDK bajorijos nuotaikos ir jų atstovų pozicija seime nepakeitė valstybės reformavimo unitarizmo dvasia tendencijos. 1787 – 1788 m. pakitusi tarptautinė situacija tik paspartino reformas.

Ketverių metų seimas. 1788 – 1792 metai. 1787 m. Rusijai ir Austrijai įsitraukus į karą su Turkija, 1788 m. Švedijai pradėjus karą prieš Rusiją bei iškilus rimtiems Rusijos ir Prūsijos prieštaravimams, Respublikai atsivėrė galimybės atsikratyti Jekaterinos II “globos”. Valstybės reformų šalininkai skubėjo pasinaudoti palankia tarptautine situacija.1788 m. spalio 6 d. darbą pradėjo neeilinio šaukimo Respublikos seimas, istorijoje žinomas kaip Ketverių metų seimas. Sušauktas, kaip įprasta, 6 savaitėms, seimas, kurio deputatų skaičius per 1790 m. rinkimus buvo padvigubintas, dirbo 4-erius metus.Tik susirinkę seimo deputatai pasidalijo į reformatorių ir konservatorių grupuotes. LDK deputatų būta ir vienoje ir kitoje pusėje. Reformatorių blokas, vadovaujamas žymių to meto Respublikos valstybės ir visuomenės veikėjų (Lenkijos vicekanclerio Hugo Kolontajaus, LDK rūmų maršalo Ignoto Potockio, seimo maršalo Stanislovo Malachovskio) ryžtingai ėmėsi įgyvendinti tokią programą, kuri padėtų stiprinti Respublikos valstybinį savarankiškumą bei visiškai atsikratyti Rusijos diktato. Sukūrė seime Lenkijos karalystės ir LDK deputatų konfederacijas, reformų šalininkai neleido konservatoriams pasinaudoti veto teise (konfederacijos laikotarpiu liberum veto negaliodavo) ir sukūrė kūrybingą, chaoso netrikdomą darbo atmosferą.Naujojoje situacijoje Stanislovas Augustas parėmė Ketverių metų seime politiškai dominavusius reformų šalininkus ir net sutiko atsisakyti savo tradicinės “gerų santykių su Rusija” politikos.Tuo tarpu konservatyvioji opozicija, stojusi už senosios santvarkos nekeičiamumą, ne tik gynė archaišką, naujųjų laikų Europos dvasios nebeatitikusį valstybės modelį, bet ir šliejo ją prie Rusijos. LDK aktyviais reformų priešininkais, rėmusiais Rusijos politiką, buvo Ketverių metų seimo deputatai 4 broliai Kosakovskiai: Mykolas, Breslaujos vaivada, Antanas, Uždauguvio kaštelionas, Juozapas Kazimieras, Uždauguvio vyskupas ir Simonas, buvęs antirusiškos Baro konfederacijos organizatorius.1788 – 1792 m. seimas įgyvendino nemaža svarbių, valstybės vidaus gyvenimą iš esmės pakeitusių, reformų: įvedė pastovų valstybės mokestį žemvaldžiams (pasauliečiams ir dvasininkams); padidino kariuomenę, nustatė naują jos komplektavimo bei valdymo tvarką; 1791 m. balandžio 18 d. aktu miestiečiams suteikė teises ir privilegijas, kuriomis iki tol naudojosi tik bajorija (privilegija nebūti suimtam be teismo sprendimo; teisė įgyti žemės valdas; užimti tarnybas valstybės administracijos aparate ir teismuose; teisė siųsti savo delegatus į seimą ir dalyvauti diskusijose, svarstant miestų reikalus; tarnauti kariuomenėje karininkais). 1791 m. miestų reforma sudarė prielaidas klostytis Respublikoje naujam reiškiniui — bajorų ir miestiečių sąjungai (nemaža miestiečių buvo nobilituota, o daug bajorų įsirašė į miestiečius), išplėtė socialinę monarchijos atramą, buvo žengtas pirmas žingsnis (baudžiavinė valstiečių priklausomybė nebuvo panaikinta, miestiečiai negavo visų teisių dalyvauti leidžiant valstybės įstatymus), pertvarkant luominę visuomenę į pilietinę.Jau pirmaisiais mėnesiais seimas pradėjo reformuoti politinę valstybės sistemą (1789 m. sausio 19 d., balsų dauguma buvo panaikinta Nuolatinė taryba) bei svarstyti naujo jos sutvarkymo projektus. 1789 m. pavasarį išvedus Rusijos kariuomenę, sąlygos reformoms įgyvendinti tapo dar palankesnės. Tačiau tuo pat metu išryškėjo ir du skirtingi požiūriai į valstybės ateitį.Vieni (H. Kolontajus, Stanislovas Augustas) siūlė kurti centralizuotą unitarinę valstybę. Šių programų įgyvendinimas reikštų, kad Abiejų Tautų Respublika virstų vienalyte Lenkijos valstybe, kurioje, kaip skelbė 1790 m. Stanislovo Augusto dvare parengtas projektas, “dvi tautos – lenkų ir lietuvių – sudarytų tik vieną tautą”. Tačiau šis, XVIII a. gerai organizuotos valstybės sampratą atitinkąs Respublikos pertvarkymo modelis nebuvo priimtinas LDK deputatams. Jie, kaip ir anksčiau, atsižvelgdami į seimelių instrukcijas, reikalavo, kad Lenkijos ir LDK santykiai būtų grindžiami unijos principais, kad kas trečias seimas posėdžiautų LDK (Gardine arba Vilniuje), kad galiotų 1588 m. Lietuvos Statutas, būtų išsaugotas atskiras LDK vykdomosios valdžios aparatas, nepažeisti kiti LDK interesai.Gerai žinodama LDK bajorijos nuotaikas, seimo sukurtoji komisija (vadovas – I. Potockis) reformų projekte Valdymo formos pagerinimo pradžia siūlė kurti bendrus visos valstybės vykdomosios valdžios organus, taip pat akcentavo federacinį valstybės pobūdį ir būtinybę laikytis unijos nuostatų.Projektų svarstymas tik dar kartą patvirtino, kad seime, kaip ir visuomenėje, yra tiek unitarinės Lenkijos valstybės sukūrimo, tiek ir dualistinės federacinės Abiejų Tautų Respublikos išsaugojimo šalininkų. Tačiau greitai kintanti tarptautinė situacija vertė reformų šalininkus skubėti ir per trumpiausią laiką įstatymiškai įteisinti, kad ir iki galo neapsvarstytus, ginčytinus valstybės santvarkos pakeitimus.

1791 m. gegužės 3 d. konstitucija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Gegužės 3 d. konstitucija neišsprendė visų valstybės santvarkos reorganizavimo problemų. Ji tik nustatė svarbiausius, XVIII a. europinę koncepciją atitikusius, valstybės santvarkos organizavimo principus, kuriuos įgyvendinus, bajorų respublika su renkamu valdovu turėjo tapti konstitucine luomine monarchija.Konstituciją sudarė 11 straipsnių. Pirmasis – Viešpataujanti tikyba – katalikybę skelbė valstybine religija, draudė katalikams pereiti į kitus tikėjimus. Kitų religijų atstovams garantavo laisvę ir teisę, nepažeidžiant įstatymų, išpažinti savo tikybą. Antrasis – Bajorai žemvaldžia – patvirtino visas luomines bajorų teises ir privilegijas, skelbė, kad kiekvienas bajoras privalo ginti šią konstituciją ir tėvynės laisvę. Trečiasis – Miestai ir miestiečiai – patvirtino, kad įsigalioja 1791 m. balandžio 18 d. miestų įstatymas. Ketvirtasis – Valstiečiai valsčionys – nepanaikino baudžiavinės valstiečių priklausomybės, tačiau įpareigojo valstybės valdžią būti jų globėja. Į kraštą naujai atsikeliantiems ar grįžtantiems garantavo laisvą gyvenamos vietos ir verslo pasirinkimą bei teisę laisvai išvykti. Penktasis – Valdžia arba viešosios valdžios simbolis – tautos valią paskelbė bet kokios valdžios šaltiniu. Paskelbė būtiną valdžių padalijimą į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Šeštasis – Seimas arba įstatymų leidžiamoji valdžia – aptarė dvejų rūmų seimo — aukščiausiosios įstatymų leidžiamosios valdžios — organizavimo tvarką ir kompetenciją. Seime panaikino liberum veto teisę, uždraudė šaukti bet kokias konfederacijas ar konfederuotus seimus. Nustatė tvarką kas 25-erius metus šaukti ekstraordinarinį seimą konstitucijai peržiūrėti bei pataisyti. Septintasis – Karalius arba vykdomoji valdžia – aukščiausiąja vykdomąja valdžia paskelbė valdovą ir tarybą (Įstatymų sargybą). Nustatė, kad ateityje valdovai bus renkami iš Vetinų (Saksų) dinastijos, pradedant Fridrichu Augustu. Įstatymų sargybą sudarys: katalikų bažnyčios galva — primas; 5 ministrai — policijos, karo, iždo, vidaus ir užsienio reikalų; 2 sekretoriai. Be to, sudaromos 4 Komisijos (ministerijos) — Edukacijos, Policijos, Karo, Iždo. Aštuntasis – Teisminė valdžia – paliko nepakeistą renkamų luominių teismų sistemą, kurią sudarė kelios institucijos (vaivadijų; vyriausieji tribunolai; aukščiausiasis Seimo teismas). Regentystės ir valdovų vaikų auklėjimo klausimai aptarti devintajame – Regentystė ir dešimtajame – Karaliaus vaikų auklėjimas konstitucijos skyriuose. Vienuoliktasis – Tautos karinės pajėgos – suformuluotas naujųjų laikų dvasia, skelbė, kad valstybės integralumą ir suverenitetą gina tautos karinės pajėgos.Konstitucija neišsprendė ir ją svarstant bene daugiausia ginčų sukėlusios LDK ir Lenkijos santykių problemos, kokia – unitarinė ar federacinė – bus reorganizuotoji valstybė. LDK valstybinio suvereniteto problemą nevienodai supranta bei vertina ir istorikai.Vieni, akcentuodami, kad konstitucijos tekste valstybė vadinama nebe Abiejų Tautų Respublika, bet Lenkija, o LDK nėra net paminėta, kad įgyvendinant jos nuostatas buvo kuriami bendri valstybės vykdomosios valdžios organai, Gegužės 3 d. konstituciją sieja su unitarizmo idėjų pergale. Kiti, atvirkščiai, pabrėžia, kad Gegužės 3 d. konstitucija nesukūrė vienalytės valstybės, nepaneigė 1569 m. Liublino unijos principų, o tik panaikino įstaigų, iždo ir kariuomenės dualizmą.Tačiau apie istorinę šio įstatymo reikšmę negalima spręsti vien iš jame išdėstyto teorinio valstybės modelio. Būtina atsižvelgti į XVIII a. pabaigos gyvenimo realijas, visuomenės nuotaikas. Gegužės 3 d. konstitucija buvo priimta ypatingomis aplinkybėmis, skubotai. Priimtasis konstitucijos variantas smarkiai skyrėsi nuo projektų, kuriuose buvo numatyta išsaugoti 1569 m. nustatytus Lenkijos ir LDK federacinius ryšius. Nors 1791 m. seimas posėdžiavo neapsuptas Rusijos kariuomenės, bet šios valstybės spaudimas buvo jaučiamas ir uždėjo savo antspaudą. Tad ir faktas, kad LDK atstovai seime sutiko priimti konstituciją kaip visumą, dar neįrodo, kad jie sutiko su joje aptartu unitarinės valstybės modeliu. LDK deputatai reformų šalininkai parėmė konstituciją, suprasdami, kaip būtina pertvarkyti valstybės santvarką, ir koks pavojus iškilo valstybės suverenitetui ar net egzistencijai. Tuo pat metu, svarstant seime konkrečius valstybės organizavimo klausimus, LDK atstovai nuolat reikalavo pokonstituciniais aktais įteisinti LDK, kaip lygiateisės Lenkijos partnerės federacinėje valstybėje, statusą, išsaugoti dualizmą. Lenkijos pusė, bijodama sudėtingoje situacijoje prarasti sąjungininką, buvo priversta daryti kompromisus.Tokiu, sunkiai pasiektu kompromisu tapo 1791 m. spalio 20 d. seimo priimtas Abiejų tautų savitarpio garantijos įstatymas (Zaręczenie tuzajemne obojga narodow). Lenkijos deputatai šiuo aktu įstatymiškai įtvirtino bendrą kariuomenę ir iždą, bendras centrinės valdžios institucijas (komisijas). Tačiau padarė nuolaidą, sutikdami, kad Lenkija ir LDK turėtų jose po lygiai narių. LDK atstovai 1791 m. spalio 20 d. pasiekė svarbiausią, ilgai polemizuojant su Lenkijos puse siektąjį tikslą – LDK šiuo aktu buvo pripažinta lygia Lenkijai antrąja dualistinės Respublikos dalimi, Garantijos aktas buvo prilygintas 1569 m. Liublino unijos aktui, buvo numatyta, kad jis taps pacta conventa dalimi.Ketverių metų seimo deputatų reformatorių 1791 m. parengti įstatyminiai aktai – Gegužės 3 d. konstitucija ir Abiejų Tautų savitarpio garantijos įstatymas – sudarė sąlygas spartesnei visuomenės konsolidacijai, padėjo valstybės atgimimo pamatus.Tačiau to nepakako išgelbėti Respubliką nuo naujos kaimyninių valstybių agresijos ir antrojo padalijimo, nes Ketverių metų seimo reformoms pritarė tik palyginti nedidelė skaitlingos Respublikos bajorijos dalis. Kur kas daugiau bajorų buvo nusiteikę prieš reformas, kurios naikino jų luomines privilegijas, griovė nusistovėjusią gyvenimo tvarką.Šiuo nepasitenkinimu reformomis valstybės viduje sugebėjo pasinaudoti Jekaterina II. 1792 m. baigusi karą su Turkija, Rusija ėmėsi organizuoti konfederaciją prieš Ketverių metų seimo reformas.

3. PASKUTINIAI RESPUBLIKOS METAI. Targovicos konfederacija. 1793 m. valstybės padalijimas. 1792 m. gegužės 3 d. Varšuvoje iškilmingai pažymint pirmąsias reformų seimo priimtos konstitucijos metines, prie valstybės sienų jau stovėjo invazijai paruošta Rusijos kariuomenė. Jai įsiveržus į šalį, 1792 m. gegužės 14 d. Targovicos miestelyje buvo viešai paskelbtas 1792 m. balandžio 27 d. Peterburge surašytas prorusiškos orientacijos reformų priešininkų konfederacijos aktas. Targovicos konfederatai pasiskelbė, kad jie, Rusijos globojami, atkuria senąją valstybės santvarką, naikina visas 1788 – 1792 m. reformas. Rusijos kariuomenė, nesunkiai įveikdama nesukomplektuotą, karui nepasiruošusią Ketverių metų seimo kariuomenę, per 3 mėnesius okupavo visą LDK ir Lenkiją (birželio mėn. užimtas Vilnius, rugpjūčio pradžioje — Varšuva). Visame krašte apie okupacinę kariuomenę telkėsi konfederacijos šalininkai, buvo kuriami nauji valdžios organai, plėšiamas ir niokojamas reformų šalininkų turtas, o jie patys — priversti emigruoti.1792 m. liepos mėn. Targovicos šalininkai Vilniuje sukūrė Generalinę LDK konfederaciją. Jos vadovais tapo Simonas ir Juozapas Kosakovskiai, Aleksandras Mykolas Sapiega, Ignotas Jokūbas Masalskis. Rusijai pareikalavus, į Targovicos konfederatų pusę perėjo ir Stanislovas Augustas, vos prieš metus prisiekęs Gegužės 3 d. konstitucijai. 1792 m. rugsėjo 11 d. Breste Lenkijos ir LDK konfederatai susijungė ir sukūrė Abiejų Tautų generalinę konfederaciją.Ketverių metų seimo deputatų pastangų organizuoti pasipriešinimą Rusijos agresijai neparėmė nė viena Europos valstybė. Visą dėmesį sutelkusios į revoliucijos apimtą Prancūziją, valdantieji monarchai Respublikos likimu nesirūpino. Paramą žadėjusi Prūsija pati skubėjo užimti Gdanską ir Torunę.Tokiomis aplinkybėmis 1793 m. sausio 23 d. Peterburge Rusija ir Prūsija pasirašė dėl antrojo Respublikos padalijimo sutartį (Austrija, kariavusi tuo metu su Prancūzija, 1793 m. padalijime nedalyvavo). Šiuo aktu Rusijai atiteko Kijevo, Braclavo, Podolės, Minsko vaivadijų žemės, rytinė Vilniaus vaivadijos dalis, Bresto žemė ir rytinė Voluinės dalis. Prūsija gavo vakarines Lenkijos žemes su Gdansku, Torunę, Poznane. Respublika neteko apie 250 000 km2 — maždaug pusės teritorijos. Net Targovicos konfederacijos vadovus šokiravo Rusijos, žadėjusios nekeisti Respublikos sienų, agresyvumas.Abiejų Tautų Respublikos istorijoje Targovicos konfederacija yra tapusi valstybės žlugimo simboliu. Sugriovę viską, ką Ketverių metų seimas buvo sukūręs, konfederatai, būdami tik Rusijos politiniu įrankiu, nesukūrė nieko.Sudėtingiau nusakyti Targovicos konfederacijos vietą LDK istorijoje. Greta bendro jų ir Lenkijos konfederatų siekimo atkurti senąją archaišką, valstybę žlugdančią santvarką, išryškėja vienas esminis skirtumas. LDK konfederatai pasisakė už Lietuvos valstybės savarankiškumo stiprinimą ir žengė pirmuosius praktinius žingsnius ta linkme. Tvirtindami, kad Gegužės 3 d. konstitucija panaikino Lietuvos valstybę, eilinės provincijos teisėmis LDK prijungė prie Lenkijos, sulaužė 1569 m. uniją, reikalavo anuliuoti ją. Bet ir šiuo, LDK atveju, Targovicos konfederatai, tikėdamiesi sutvirtinti Lietuvos valstybę Rusijos imperijos kariuomenės padedami, pasirinko galbūt konkrečių istorinių aplinkybių padiktuotą, bet pavojingą valstybingumo gynimo būdą. Praeis metai, ir 1794 m. sukilėliai Vilniuje ir Varšuvoje Targovicos konfederacijos vadovus (Juozapą ir Simoną Kosakovskius, Ignotą Jokūbą Masalskį ir kitus) pasmerks mirti. Šis faktas tik dar kartą įrodo epochos prieštaringumą ir dramatizmą, to meto politinių nuostatų sudėtingumą bei kintamumą, kintant aplinkybėms, neleidžia daryti skubotų ir kategoriškų išvadų.1793 m. pasibaigė paskutinis mėginimas reformomis modernizuoti ir sustiprinti valstybę. Gardino seimas po nesėkmingo mėginimo nepaklusti Rusijos, žadėjusios Targovicos konfederacijos kūrėjams teritorinį valstybės neliečiamumą, diktatui, ratifikavo antrąjį padalijimą ir priėmė konstituciją, kuri deklaravo senosios valstybės santvarkos atkūrimą.

1794 m. sukilimas. 1795 m. padalijimas ir valstybės žlugimas. 1793 m. rudenį perdavęs valdžią Nuolatinei tarybai, darbą baigė Gardino seimas. Tačiau jo sukurtoji valstybės vidaus tvarka gyvavo vos keletą mėnesių. 1794 m. kovo mėn. Lenkijoje prasidėjo emigracijoje susitelkusių Ketverių metų seimo reformų šalininkų parengtas sukilimas.Sumanymas pradėti ginkluotą pasipriešinimą Targovicos konefederatų ir Rusijos valdymui krašte gimė dar 1792 metais. Politiniai emigrantai Saksonijoje, Leipcige sukūrė organizacinį sukilimo centrą. Tikėdamiesi revoliucinės Prancūzijos paramos prieš bendrus priešininkus – Rusiją, Prūsiją, Austriją – sukilimo organizatoriai 1793 m. į Paryžių siuntė karinių ir politinių kontaktų užmegzti rengiamo sukilimo vadovu numatytą 1775 m. Jungtinių Amerikos Valstijų Nepriklausomybės karo dalyvį generolą Tadą Kosciušką.1793 m. slaptos sukilėlių organizacijos kūrėsi ir Rusijos kariuomenės okupuotoje LDK. Iždas buvo tuščias, valdininkijos viršūnėse klestėjo korupcija, ne tik valstiečius, bet ir žemvaldžius slėgė LDK dislokuotos Rusijos kariuomenės išlaikymo našta. Sukilimas brendo ir negausioje LDK kariuomenėje. Gardino seimas nutarė dar labiau sumažinti kariuomenę, karininkams iškilo atleidimo, kareiviams — tarnavimo rekrutais Rusijos kariuomenėje grėsmė. Kito preteksto sukilimui pradėti nė nereikėjo. Tačiau jo organizatorių tikslai buvo kur kas toliau siekiantys. Buvo reikalauta iš Respublikos išvesti Rusijos kariuomenę, atkurti valstybę 1772 m. sienoms ir pratęsti joje 1788 – 1792 m. reformas.Sukilimo rengimo LDK centras, vadovaujamas Jokūbo Jasinskio, susibūrė Vilniuje. 1794 m. žiemą sukilimui buvo pasiruošta. Jį pradėti LDK turėjo M. Sulistrovskio vadovaujama I tautinės kavalerijos brigada, stovėjusi Šiauliuose ir jų apylinkėse. Tai buvo vienas stipriausių kariuomenės dalinių, kurio vadas ir karininkai rėmė sukilimą. Be to, Žemaitijoje 1793 – 1794 m. žiemą nebuvo Rusijos kariuomenės įgulų.Sukilimas LDK prasidėjo 1794 m. balandžio 16 d., pirmieji sukilo LDK kariuomenės daliniai Šiauliuose. Tuo metu, kovo 24 d. Lenkijoje, Krokuvoje, jau buvo paskelbtas sukilėlių manifestas, balandžio 17 – 18 d. sukilėliai paėmė valdžią Varšuvoje.Sukilimas greitai plėtėsi. Sukilimą pradėję karininkai kreipėsi į visus Žemaitijos pavietų gyventojus, ragindami dėtis prie sukilėlių, kovojančių dėl lygybės ir laisvės, remti juos moraliai ir materialiai. Jau balandžio mėn. prie sukilimo dėjosi ir kito LDK regiono, esančio visai netoli naujos 1793 m. LDK ir Rusijos sienos (Smurgainys, Lyda) gyventojai.Balandžio 23 – 24 d. LDK sukilėliai užėmė Vilnių, paskelbė (balandžio 24 d.) sukilimo aktą, kuriuo prisidėjo prie Lenkijos sukilėlių 1794 m. kovo 24 d. Krokuvoje paskelbtojo manifesto. Šį aktą pasirašė daugiau kaip 2000 žmonių. Vilniuje buvo sudaryta LDK sukilėlių vyriausybė – Lietuvos tautinė aukščiausioji taryba, pradėti kurti sukilėlių vykdomosios valdžios organai – deputacijos. Tarybos vardu buvo kreiptasi į LDK gyventojus lenkų ir lietuvių kalbomis. Tai pirmi žinomi atsišaukimai Lietuvoje, rašyti lietuviškai. Vilniuje sukilėliai leido Vilniaus tautinį laikraštį (Gazeta Narodowa Wilenska). Ieškota ne tik karininkų ar politiškai labiausiai išprususių bajorų paramos, bet kreiptasi ir į miestiečius, miestelėnus bei valstiečius.1794 m. gegužės 7 d. Lenkijos sukilėlių vyriausybei paskelbus Polaneco universalą, kuriuo visiems Respublikos valstiečiams buvo pripažinta asmens laisvė, sukilėlių kariuomenėje tarnaujantys atleisti nuo lažo, kitiems – jis sumažintas, šio universalo nuostatos birželio viduryje pradėtos taikyti ir LDK.Sukilimas susilaukė plačios LDK gyventojų paramos. Per pirmąjį sukilimo etapą (balandžio 23 d. – birželio 25 d.), kada sukilėliai turėjo iniciatyvą, sukilimas išplito visoje 1793 m. LDK teritorijoje.Pabrėžę turį tokius kaip ir Lenkijos sukilėliai tikslus, J. Jasinskio vadovaujami LDK sukilėliai veikė savarankiškai, kėlė radikalesnius reikalavimus, kvietė ginti ne tik nepriklausomybę, bet ir kovoti dėl visų piliečių laisvės ir lygybės. 1794 m. gegužės 3 d. buvo sukurtas baudžiamasis teismas konstitucijos priešams ir 1792 m. vidaus karo sukėlėjams Targovicos konfederatams teisti. Po kelių dienų Vilniuje Rotušės aikštėje buvo pakarti LDK didysis etmonas Simonas Kosakovskis, bajorų maršalas Šveikauskas ir kiti. Kitus du žymius LDK politikus, Targovicos konfederatus Ignotą Masalskį ir Juozapą Kosakovskį sukilėliai pakorė Varšuvoje.Gegužės l d. Vilniaus rotušėje oficialiai buvo paskelbta, kad LDK sostinė prisideda prie sukilimo, pradėta organizuoti miestiečių municipalinė gvardija. Jai vadovavo Vilniaus universiteto profesorius, architektas L. Gucevičius.1794 m. svarstant valstybės pertvarkymo galimybes sukilimui laimėjus, kaip ir ankstesniais laikais, išryškėjo ne tik Lenkijos ir LDK sukilėlius vienijusios valstybės pertvarkymo idėjos bei tikslai. Tarp LDK ir Lenkijos sukilimo organizatorių ir vadovų būta ir nesutarimų, skirtingų požiūrių į sukilimo tikslus bei jų įgyvendinimo taktiką. Sukilimo vadovui T. Kosciuškai ir jo aplinkos žmonėms, unitarinės Lenkijos valstybės patriotams, kėlė nerimą išryškėjęs LDK sukilėlių siekimas toliau tvirtinti atskirą nuo Lenkijos valstybinį savarankiškumą. Su nepasitikėjimu žiūrėta ir į J. Jasinskio vadovaujamų LDK sukilėlių “jakobinizmą”. 1793 – 1794 m. sandūroje vis drastiškesnė tampanti Jakobinų diktatūra Prancūzijoje baugino nuosaikųjį 1794 m. sukilimo Lenkijoje ir LDK sparną.Savarankiški LDK sukilėlių veiksmai, nepriklausoma sukilimo vadovo J. Jasinskio pozicija gąsdino Lenkijos bajoriją, kuri reikalavo, kad T. Kosciuška jį pakeistų. Labiausiai bijota, kad LDK gali atitolti nuo Ketverių metų seime sukurtos Lenkijos valstybės. Nors LDK sukilėlių vadovybė viešai nepaskelbė kokių nors politinių pareiškimų, kurie liudytų jos norą atsiriboti nuo bendrų sukilimo idealų, griautų Lenkijos ir LDK sukilėlių vienybę, 1794 m. vasaros pradžioje buvo panaikinta LDK sukilimui vadovavusi Tautinė aukščiausioji taryba, kiek vėliau į Lenkiją atšauktas ir J. Jasinskis.Kol sukilėliai aiškinosi vidaus nesutarimus (jų būta ne tik tarp Lenkijos ir LDK sukilimo vadovų, visam judėjimui būdingas susiskaidymas), Rusija, Prūsija ir Austrija ėmėsi malšinti sukilimą. Prancūzija, 1794 m. vasarą sprendusi sudėtingas vidaus gyvenimo problemas (per 1794 m. liepos 27 d. Termidoro perversmą buvo nuversta jakobinų valdžia) ir pati kariavusi su didžiosiomis Europos valstybėmis, nesuteikė karinės paramos, kurios laukė sukilėliai. Po keleto savaičių įnirtingų mūšių 1794 m. rugpjūčio 11 d. Rusijos kariuomenė užėmė Vilnių, LDK sukilėlių daliniai traukėsi į Lenkiją.1794 m. rugsėjo pabaigoje – spalio viduryje Rusijos kariuomenė užėmė visą Lietuvos teritoriją iki Nemuno, Prūsijos kariuomenė – Užnemunę. 1794 m. lapkričio 5 d. kapituliavus Varšuvai, sukilimas greitai buvo nuslopintas. Pasibaigė paskutinis bandymas išgelbėti Abiejų Tautų Respubliką.1795 m. spalio 24 d. Peterburge pasirašytoji Rusijos ir Austrijos sutartis dėl trečiojo Respublikos padalijimo išbraukė ją iš Europos valstybių sąrašo. 1795 m. lapkričio 25 d. S. A. Poniatovskiui atsisakius sosto, valstybę baigta formaliai likviduoti. 1795 m. prasidėjo visai naujas lietuvių tautos istorijos šimtmetis.

V. ISTORINIS LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS PALIKIMAS: LAIMĖJIMAI IR NETEKTYS

Lietuviai, vieninteliai iš baltų genčių, XIII a. pirmojoje pusėje pasiekė kokybiškai naują civilizacijos raidos pakopą – sukūrė valstybę. Ji atsirado tvirtais valstybiniais dariniais neužpildytose Vidurio Europos rytinio pakraščio teritorijose, tarp Vakarų ir Rytų civilizacijų.Krikščioniškasis Vakarų pasaulis naująją “vėluojančią” valstybę sutiko, galima sakyti, priešiškai. Jis ir toliau rėmė katalikiškų riterių ordinų “kryžiaus žygius” į šias žemes. Lietuvos valstybė beveik 200 metų buvo priversta ginklu ginti savo egzistenciją. Permanentinis karas su ordinais ir jį lydėjusi priverstinė izoliacija lėtino ir konservavo valstybės vidaus gyvenimą, kurstė visuomenės priešiškumą krikščionybei ir stiprino apsauginę pagonybės išsaugojimo nuostatą. Iki pat XIV a. 9-ojo dešimtmečio Lietuvai nepavyko įveikti izoliacijos nuo Vakarų pasaulio. Nei Mindaugo krikštas 1251 m., nei jo karūnavimas Lietuvos karaliumi 1253 m., nei Gedimino pastangos XIV a. pirmojoje pusėje užmegzti glaudesnius ekonominius bei politinius kontaktus su Europa nedavė ilgalaikių apčiuopiamų rezultatų. Mindaugo priimtoji katalikybė XIII a. netapo valstybės religija, o pats karalius buvo vidaus sąmokslininkų nužudytas. Tikėtina, kad toks pat likimas XIV a. viduryje ištiko ir kitą Lietuvos gyvenimo reformatorių – didįjį kunigaikštį Gediminą. Tik po keleto dešimtmečių alinančių karų su ordinais, XIV a. 9-ajame dešimtmetyje, valstybės vidaus politiniame gyvenime galutinai nugalėjo krikšto priėmimo, atsivėrimo Europai šalininkai.Kitaip klostėsi Lietuvos santykiai su kaimyninėmis šalimis Rytuose. Priversta gintis, ieškodama naujų šaltinių jėgoms papildyti bei instinktyviai siekdama plėsti savo teritoriją, Lietuva XIII a. antrojoje pusėje pati pradėjo skverbtis į susiskaldžiusias, totorių-mongolų niokojamas kaimyninės Rusios žemes, kur aptiko bemaž politinį vakuumą. Lietuvos ekspansija į stačiatikių rytų slavų gyvenamas žemes pakeitė geopolitinę situaciją regione, pasikeitė ir pati Lietuvos valstybė. Lietuvių etninėse žemėse sukurta valstybė XIV a. antrojoje pusėje virto daugiataute, įvairių tikybų bei įvairių kultūrų Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste.XIV a. antrojoje pusėje prasidėjo įvairialypių interesų skatinamas suartėjimas su kita kaimyne — Lenkija. Tai iš esmės pakeitė tolesnę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raidą. 1386 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila tapo Lenkijos karaliumi; 1387 – 1417 m. pagoniškosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių žemės priėmė krikštą; 1410 m. jungtinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos kariuomenė laimėjo lemiamą karinę pergalę prieš Vokiečiai ordiną, ir ši grėsminga jėga daugiau nebeatsigavo; didele dalimi Lenkijai tarpininkaujant, buvusi pagoniška Lietuva palyginti per trumpą laiką integravosi į krikščioniškosios Europos kultūrą.XV a. antrojoje pusėje išryškėjo svarbiausieji pirmojo Lietuvos valstybės raidos laikotarpio rezultatai. Sudėtingomis ir valstybingumo plėtotei nepalankiomis aplinkybėmis Gediminaičių dinastija ir apie ją susitelkęs politinis valstybės branduolio, lietuviškų žemių, elitas sugebėjo ne tik apginti ir išsaugoti valstybę – per tą laiką Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo krikščioniška, didele, Europos pripažinta ir jai atvira valstybe. 1392 – 1430 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas reformavo, modernizavo jos vidaus santvarką, priartino ją prie vėlyvųjų viduramžių Europos standartų.Kita vertus, XIV a. pabaigoje prasidėjęs suartėjimas su Lenkija, nuo 1447 m. virtęs nuolatine personaline unija, turėjo Lietuvai ir kitų, toli gražu ne tokių pozityvių, padarinių. XV a. antrojoje pusėje pradėjo keistis politiniai Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Lenkiją valdžiusios Gediminaičių dinastijos prioritetai. Lenkijos karalystės interesai, stiprėjančios politinės varžytuvės su Habsburgais dėl įtakos Vidurio Europoje pradėjo stelbti tėvonijos – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – interesus. XV a. antrojoje pusėje – XVI a. pirmojoje pusėje lietuviška Gediminaičių dinastija virto prolenkiškos politinės ir kultūrinės orientacijos Jogailaičių dinastija, o polonizacija įžengė į Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvarą ir pradėjo plisti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų visuomenėje, ėmė klostytis palanki situacija įgyvendinti Lenkijos politikų nuo XIV a. pabaigos puoselėtą dvejų valstybių unijos idėją.Dinastijos praradimas pakeitė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vidaus politinį gyvenimą. XV a. antrojoje pusėje silpnėjo reali Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžia, o valstybės valdymą perėmė įtakingiausieji Lietuvos didikai katalikai, susibūrę į svarbiausią valstybinės valdžios instituciją – Ponų tarybą. Platieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorijos sluoksniai, kopijuodami Lenkijos bajorų gyvenimo būdą, patrauklų dėl laisvių bei teisių, XVI a. pirmojoje pusėje vis įsakmiau reikalavo lygių su didikais teisių valdyti valstybę bei sudaryti uniją su Lenkija. Lietuvos valstybė, kurioje buvo susiklosčiusios stiprios monarcho valdžios tradicijos, pradėjo darytis sunkiai valdoma bajorų valstybe.Valdančiajai didikų grupuotei, siekusiai išsaugoti ir sustiprinti atskirą nuo Lenkijos Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir net puoselėjusiai planus nutraukti personalinę dviejų valstybių uniją, darėsi vis sudėtingiau priešintis bajorijos ir Jogailaičių palaikomai realios unijos sudarymo idėjai.Sudaryti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos uniją skatino ir tarptautinė situacija. XV a. pabaigoje iškilo ir ėmėsi telkti visas senosios Rusios žemes Maskvos kunigaikštystė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo priversta įsitraukti į naują ilgalaikį alinantį karą, kad išlaikytų valstybės slavų žemes, greitai buvo patirti ir pirmieji teritoriniai nuostoliai rytuose. Karinio sąjungininko paieškos vėl tapo svarbia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politikos problema.Tokiomis aplinkybėmis reikalaujant bajorijai, XVI a. pirmojoje pusėje vis dar sudariusiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pagrindą, valdovui Žygimantui Augustui pritariant, valstybę valdę žymiausieji Lietuvos didikai, unijos priešininkai, buvo priversti nusileisti. 1569 m. buvo sudaryta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės unija. Europoje susikūrė nauja valstybė – Abiejų Tautų Respublika. Prasidėjo naujas Lietuvos valstybės istorijos laikotarpis.1569 – 1795 m. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, įeidama į Abiejų Tautui Respubliką, išlaikė savo valstybingumą, nesusiliejo jos ir unijos iniciatorėj Lenkijos, siekusios sudaryti unitarinę lenkų valstybę, valstybinės institucijc Iki pat Abiejų Tautų Respublikos žlugimo 1795 m. ir jos žemių perėjir Rusijai, Prūsijai bei Austrijai, Respubliką sudarė dvi valstybės – Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – ir dvi “politinės bajorų tautos”. Valdantysis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elitas akylai sekė, kad šio ai skirumo būtų paisoma. Ir tik XIX a. – XX a. pirmosios pusės Lenkijos istoriografija suformavo tokį įvaizdį, kad dar ir šiandien ši valstybė neretai tapati namą su Lenkija, o antroji jos narė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – ignoruojama.Visa tai, be abejo, nepaneigia fakto, kad integracijos procesai Respublikoje 1569 – 1795 m. buvo pakankamai ženklūs. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos nesutarimai beveik netapdavo pavojingi unijai ir tai liudija, kad abiejų valstybių bajorų visuomenės susigyveno, sutapo jų luominiai interesai ir jiems saugoti pasirinktos tos pačios priemonės. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenė nesipriešindama perėmė ir lenkų kalbą bei kultūrą.Abiejų Tautų Respublikos, kaip valstybės, likimas susiklostė dramatiškai. Tik sukurtos valstybės santvarkoje jau glūdėjo užkoduotas būsimasis nuosmukis ir žlugimas. XVI a. viduryje, kai Vakarų Europoje dominavo naujas nacionalinių centralizuotų, stiprių monarchijų modelis, Vidurio ir Rytų Europos žemėse atsirado milžiniška, daugiatautė, įvairių tikybų ir įvairių kultūrų valstybė, valdoma renkamų svetimšalių monarchų, vietos didikų oligarchijai viešpataujant. Valstybėje nesusiklostė stiprūs centrinės valdžios institutai. Vieno bajorų luomo hegemonija, kai kiti luomai silpni, virto anarchija, nors ji buvo dangstoma bajorų demokratijos vardu. Svetimų dinastijų monarchai įtraukė Abiejų Tautų Respubliką į joms reikalingus, dešimtmečiais kraštą niokojusius karus. XVIII a. pirmojoje pusėje formaliai dar savarankiška valstybė darėsi faktišku Rusijos protektoratu.Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIII a. kūrėsi ir augo kaip lietuvių tautos, jos politiškai aktyvaus sluoksnio – lietuvių kunigaikščių ir bajorų valstybė. Prisijungus Rusios žemes, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei tapo svarbus tų žemių ir jų bajorijos statusas. Gudų bajorija išlaikė turėtą visuomeninę padėtį savo žemėse, o per XV – XVI a. pasiekė, kad jų politinės teisės būtų sulygintos su katalikybę išpažįstančios lietuvių bajorijos teisėmis. Nepraradusi savo etniškumo ir stačiatikybės, gudų bajorija tapo lietuvių “politinės tautos” nare, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę laikė savo valstybe.Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės “politinės tautos” kontaktai su lenkų bajorija, abiejų Respublikos valstybių visuomenių suartėjimas skatino lenkų kalbos ir lenkų kultūros plitimą tarp lietuvių ir gudų bajorų. Tačiau politiškai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos bajorija nesusiliejo, apie vieną Respublikos bajorų tautą vargu ar galima kalbėti. Tik XVIII a. pabaigoje, paskutiniaisiais Respublikos gyvavimo dešimtmečiais, bandant panaikinti valstybės dualizmą ir reformomis sukurti vieningą Lenkijos valstybę, į kurią būtų inkorporuota Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, matomi ir tokią valstybę atitinkančios, lenkiškumo suvienytos bajorų tautos požymiai. Tačiau XVIII a. pabaigoje tai jau buvo anachronizmas, ir ji iki galo nesusiformavo.Istorinis paradoksas yra tai, kad lietuvių sukurtoje valstybėje lietuvių kalba netapo valstybės institucijų rašto kalba, ją stelbė lotynų, kanceliarinė slavų, vėliau – lenkų kalbos. Praėjo bemaž 250 metų nuo pirmosios lietuviškos Martyno Mažvydo knygos atspausdinimo 1547 m., kol Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdžios institucijos per 1794 m. sukilimą lietuviškai raštu kreipėsi į krašto gyventojus, į pamatinį besiformuojančios modernios tautos sluoksnį – valstiečius ir miestelėnus, išlaikiusius gimtąją kalbą. Lietuvių kalba nebuvo svetima ir lietuviškų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių bajorijai. Visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo laiką nebuvo nutrūkęs ryšys tarp įvairių lietuvių tautos sluoksnių – bajorų, valstiečių, miestelėnų ir miestiečių, nebuvo prarasta gimtoji kalba.Tautos gyvavimo ypatybė buvo ta, kad skaitlinga jos dalis gyveno kitoje valstybėje – Prūsijoje, vadinamojoje Mažojoje Lietuvoje. Dar vienas paradoksas – lietuvių kalbos funkcijos čia buvo įvairesnės ir raštija lietuvių kalba buvo turtingesnė. Įvairiais laikotarpiais abi tautos dalys, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje, palaikė nevienodus ryšius. Glaudesni jie buvo XVI a. Reformacijos epochoje, vėliau, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje laimėjus katalikybei, o Mažojoje Lietuvoje įsigalėjus liuteronybei, susilpnėjo, bet nenutrūko.Taigi XVI – XVIII a. randame lietuviškai kalbantį lietuvį bajorą, valstietį, miestietį, gudiškai ar lenkiškai kalbantį, bet save lietuviu (politine prasme) laikantį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorą, lietuvį – Prūsijos valdinį. Vargu, ar įmanoma visus juos pavadinti viena tauta, tenka kalbėti apie etnokultūrinę ir politinę bendrijas, apie lietuviškai kalbančius ar bent kalbėjusius ir apie politinėmis lietuviškumo sąvokomis mąstančius, nesvarbu kokia kalba jie kalba. Daug to meto žmonių atsidurtų abiejose bendrijose, tačiau ne visi.Taip susipynus tautoms, tikyboms, tradicijoms, susiformavo savitas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras-pilietis, kuris pagal kalbą, kultūrą linko į lenkų kultūrą, o politine idėjine prasme – išliko lietuviu, Lietuvos valstybės piliečiu ir jos patriotu. Šis istoriškai susiklostęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietiškumo fenomenas ypač akivaizdžiai išryškėjo XIX a. ir pastebimas net XX a., tada, kai jau nebebuvo jį pagimdžiusios terpės. Ir šiandien, baigiantis XX amžiui, kuriame du kartus – 1918 m. ir 1990 m. – buvo atkurta Lietuvos valstybė, galima tvirtinti, kad 500 metų egzistavusi lietuvių sukurtoji Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė suformavo tautoje tai, ką gamtininkai pavadintų genetiniu kodu, – iš kartos į kartą perduodamą nenutrūkstamą valstybingumo tradiciją.