lietuvos istorija

1264 0

LIETUVOS ISTORIJA

Sudarė Rima Baliukonienė

LIETUVOS ISTORIJA

Sudarė Rima Baliukonienė

KATALIZĖ

1997

Ši knygelė skirta visiems besidomintiems mūsų tautos istorija. Čia pateikiama Lietuvos valstybingumo ir parlamentarizmo raida, Lietuvos valdovai ir vadovai nuo XIII amžiaus iki Šių dienų, svarbiausi istoriniai įvykiai, datos.

„Lietuvos istorija“ labai tiks kaip konspektas 10 -12 klasių mokiniams, besiruošiant laikyti abitūros egzaminą.

Ši pagalbinė mokymo priemonė palengvins ir mokytojo darbą,- pamokoje atsiras daugiau galimybių ir laiko praktiniam darbui su istoriniais dokumentais, testais, žemėlapiais, karikatūromis.

Sudarytoja

PS. Būsiu dėkinga už pastabas, pataisytus netikslumus. Skambinkite ar rašykite leidyklos „Katalizė“ adresu:

KATALIZĖ

Pulko g. 68

8,

4580 Alytus,

tel./faksas (235) 5 13 73 e-mail alba@alytus.omnitel.net

ISBN 9986-876-02-8 © KATALIZĖ 1997

Lietuvos valstybingumo raida

Lietuvos kunigaikštystė XIII a.

Lietuvos Didžioji kunigaikštystė XIV a. – 1569 m.

Lietuvos – Lenkijos Respublika 1569-1795 m.

Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje 1795-1915 m.

Lietuva kaizerinės Vokietijos valdžioje 1915-1918 m.

Lietuvos Respublika 1918-1940 m.

Lietuva pirmosios sovietinės okupacijos valdžioje 1940-1941 m.

Lietuva hitlerinės Vokietijos valdžioje 1941-1944 m.

Lietuva antrosios sovietinės okupacijos metais 1944-1990 m.

Lietuvos Respublika nuo 1990 m. kovo 11d.

Lietuvos valstybės valdovai ir vadovai XIII a. -1997 m.

Lietuvos Didžioji kunigaikštystė (XIII a. -1569 m.)

1. Lietuvos karalius Mindaugas 1236-1263

2. Didysis kunigaikštis Treniota 1263-1264

3. Mindaugo sūnus Vaišelga (Vaišvilkas) 1264-1267

4. Mindaugo žentas Švarnas 1267-1269

5. Traidenis 1269-1282

6. Domantas apie 1282-1285

7. Butigeidis apie 1285-1292

8. Pukuveras-Butvydas (Butigeidžio brolis) 1292-1295

9. Vytenis (P

Pukuvero-Butvydo sūnus) 1295-1316

10. Gediminas (Vytenio brolis) 1316-1341

11. Jaunutis (Gedimino sūnus) 1341-1345

12. Algirdas (Gedimino sūnus) 1345-1377

13. Jogaila (Algirdo sūnus) 1377-1381, 1382-1392

14. Kęstutis (Gedimino sūnus) 1381-1382

15. Vytautas (Kęstučio sūnus) 1392-1430

16. Švitrigaila (Algirdo sūnus) 1430-1432

17. Žygimantas Kęstutaitis (Kęstučio sūnus) 1432-1440

18. Kazimieras (Jogailos sūnus) 1440-1492

19. Aleksandras (Kazimiero sūnus) 1492-1506

20. Žygimantas Senasis (Kazimiero sūnus) 1506-1548

21. Žygimantas Augustas (Žygimanto Se

enojo sūnus) 1529-1572 (pilnateisiu valdovu tapo 1548 m.)

Lietuvos-Lenkijos Respublikos (1569-1795 m.) karaliai

1. Henrikas Valua (pirmasis išrinktas valdovas) 1573-1574 m.

3

2. Steponas Batoras (išrinktas valdovas) 1576-1586 m.

3. Žygimantas Vaza (išrinktas valdovas) 1587-1632 m.

4. Vladislovas Vaza (Žygimanto Vazos sūnus) 1632-1648 m.

5. Jonas Kazimieras Vaza (Žygimanto Vazos sūnus) 1648-1668 m.

6. Mykolas Kaributas Višnioveckis (išrinktas valdovu) 1669-1673 m.

7. Jonas Sobieskis (išrinktas valdovu) 1674-1696 m.

8. Augustas II (išrinktas valdovu) 1697-1706 m. ir 1709-1733 m.

9. Stanislovas Leščinskis (išrinktas valdovu) 1706-1709 m.

10. Augustas III (Augusto II sūnus) 1733-1763 m.

11. Stanislovas Augustas Poniatovskis 1764-1795 m.

Carai, valdę Rusijos imperiją, kai Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje (1795-1915 m.)

1. Jekaterina II 1762-1796 m.

2. Pavlas I 1796-1801 m.

3. Aleksandras I 1801-1825 m.

4. Nikolajus I 1825-1855 m.

5. Aleksandras II 1855-1881 m.

6. Aleksandras III 1881-1894 m.

7. Nikolajus II 1894-1917 m.

Vokiečių okupacijos metais (1915-1918 m.) Vokietiją valdė kaizeris Vilhelmas D (1888-1918 m.)

Lietuvos Respublikos vadovai 1918-1940 m.

Lietuvos valstybės administracijos kūrimas prasidėjo nuo Valstybės Tarybos ir Laikinosios vyriausybės sudarymo.

Lietuvos Respublikos valdymo sistema buvo nustatyta jos Konstitucijose. 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 40-asis ir 19

928 m. Konstitucijos 42-asis straipsnis skelbė, kad Lietuvos Vyriausybę sudaro Respublikos Prezidentas ir Ministrų kabinetas. 1938 m. Lietuvos Konstitucijos 95-asis straipsnis skelbė, kad Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas ir kiti ministrai. Pagal 1922 m. Konstituciją Respublikos Prezidentą trims metams rinko Seimas. Respublikos Prezidentas buvo ir vyriausias visų Respublikos ginkluotųjų pajėgų viršininkas, jis atstovavo Respublikai, akredituodavo pasiuntinius ir priimdavo svetimų valstybių pasiuntinius.

Pagal 1928 ir 1938 m. Konstitucijas Respublikos prezidentas buvo renkamas ypatingųjų Tautos atstovų septyneriems metams.

Pagal 1922 m. Konstituciją Respublikos prezidento pakviestas Ministeris Pirmininkas turėjo teisę sudaryti Ministerių ka
abinetą ir pristatyti ministerius Respublikos Prezidentui patvirtinti (47 ir 57 straipsniai). 1938 m. Konstitucijos 96-asis straipsnis skelbė, kad Ministras Pirmininkas vadovauja Vyriausybei ir jai atstovauja. Šios Konstitucijos 97-ajame straipsnyje nurodoma, kad Ministrą Pirmininką skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas.

4

Prezidentai

1) Antanas Smetona (1919 04 04 -1920 06 19)

2) Aleksandras Stulginskis (1922 12 21 – 1926 06 07) (1920 – 1922 m. jis buvo Steigiamojo seimo pirmininku ir ėjo prezidento pareigas)

3) Kazimieras Grinius (1926 06 07 -1926 12 17)

4) Antanas Smetona (1926 12 19 – 1940 06 15)

Ministrų (Ministerių) kabinetų pirmininkai

Nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpiu ministrų (ministerių) kabinetai keitėsi 21 kartą.

Augustinas Voldemaras I (1918 11 -1918 12) ir XIV (1926 12 -1929 09) vyriausybių vadovas;

Mykolas Sleževičius II (1918 12 – 1919 03), IV (1919 04 -1919 10) ir XIII (1926 06- 1926 12) vyriausybių vadovas;

Pranas Dovydaitis III (1919 03 – 1919 04) vyriausybės vadovas;

Ernestas Galvanauskas V (1919 10 -1920 06), VII, VIII ir IX (1922 02 -1924 06) vyriausybių vadovas;

Antanas Tumėnas X (1924 06 – 1925 01) vyriausybės vadovas;

Vytautas Petrulis XI (1925 02 – 1925 09) vyriausybės vadovas;

Leonas Bistras XII (1925 09 – 1926 06) vyriausybės vadovas;

Juozas Tūbelis XV, XVI ir XVII (1929 09 – 1938 03) vyriausybių vadovas;

Vladas Mironas XVIII ir XIX (1938 03 – 1939 03) vyriausybių vadovas;

Jonas Černius XX (1939 03 -1939 11) vyriausybės vadovas;

Antanas Merkys XXI (1939 11 21 – 1940 06 17) vyriausybės vadovas.

Lietuvos Respublikos konstitucijos

1) 1918 11 12 (laikinoji konstitucija)

2) 1919 04 04 (laikinoji konstitucija)

3) 1920 06 10 (laikinoji konstitucija)

4) 1922 08 01 (nuolatinė konstitucija)

5) 1928 05 15 (prezidento deklaruota) 6)1938 02 11

Sovietų valdžios, vykdžiusios 1-ąją (1940-1941 m.) irll-ąją (1944-1990 m.) Lietuvos okupaciją, komunistų partijos generaliniai sekretoriai:

1) J.Stalinas (Džiugašvilis) 1922-1953 m.

2) N.Chruščiovas 1953-1964 m.

3) L.Brežnevas 1964-1982 m.

4) J.Andropovas 1982-1983 m.

5) K.Černenka 1983-1985 m.

6) M.Gorbačiovas 1985-1991 m.

5

Lietuva – nepriklausoma valstybė nuo 1990 m. kovo 11 d.

Valstybės vadovas – Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas. Išrinktas 1993 m. vasario 14 d. Pradėjo eiti pareigas 1993 m. vasario 25

d. . t

1992 m. rinkimuose A.M.Brazauskas buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu. Jis taip pat buvo išrinktas pirmuoju šio Seimo pirmininku ir tą pačią 1992 m. lapkričio 25 d. tapo laikinai einančiu Lietuvos Respublikos pr

rezidento pareigas.

Lietuvos Respublikos Ministrai pirmininkai

1) Kazimiera Prunskienė 1990 02 -1991 01;

2) Albertas Šimėnas 1991 01 11 -1991 01 13;

3) Gediminas Vagnorius 1991 01 -1992 07;

4) Aleksandras Abišala 1992 07 -1992 10;

5) Bronislovas Lubys 1992 10 -1993 03;

6) Adolfas Šleževičius 1993 03 -1996 02;

7) Mindaugas Stankevičius 1996 02 -1996 12;

8) Gediminas Vagnorius 1996 11 28 –

Parlamentarizmo raida Lietuvoje

Lietuvos valstybė, susikūrusi XIII a., XV-XVI a. pasiekė didžiausią politinę galią ir suklestėjimą, sukūrė originalų teisyną – Lietuvos Statutą, valstybės valdžios organą – Ponų tarybą ir kt. valstybines institucijas.

XVI a. antroje pusėje (1569 m.) buvo suformuotas bendras abiejų valstybių Seimas su vienoda rinkimo ir šaukimo tvarka, vienodos sudėties ir kompetencijos.

Carinės Rusijos pavergtoje Lietuvoje buvo naikinamos jos institucijos ir įstatymai. Mažojoje Lietuvoje, kurią užgrobė Vokietija, irgi galiojo svetimi įstatymai.

XX a. pradžioje, atkūrus nepriklausomybę, buvo kuriamos savos valstybės valdymo institucijos, sudarytos galimybės šiuolaikinio parlamentarizmo pradžiai: 1920-1926m.-tai parlamentinės respublikos laikotarpis.

1919 m. lapkričio mėn. priimtas Steigiamojo seimo rinkimų įstatymas;

1920 m. balandžio 16 d. įvyko Steigiamojo seimo rinkimai, kuriuos laimėjo krikščionys demokratai.

1920 m. gegužės 15 d. Steigiamasis seimas pradėjo darbą. Jis 1922 ra. rugpjūčio 1 d. priėmė Konstituciją 1922 m. vasario 15 d. priėmė Žemės reformos įstatymą 1922 m. rugpjūčio 16 d. priėmė įstatymą dėl lito įvedimo

1922 m. spalio 10-11 d. įvyko rinkimai į I-ąjį Seimą. Daugiausia vietų gavo krikščionių demokratų bloko atstovai.

1923 m. gegužės 12-13 d. įvyko rinkimai į II-ąjį Seimą. Vėl daugumą balsų gavo krikščionys demokratai.

1926 m. gegužės 8-10 d. įvyko rinkimai į III-ąjį Seimą. Daugiausiai vietų gavo

6

valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai. Seimas šiuo laikotarpiu (1920-1926 m.) atliko Konstitucijos apibrėžtas funkcijas: leido įstatymus, rinko Respublikos prezidentą, ko

ontroliavo Ministrų kabinetą, kuris privalėjo turėti Seimo pasitikėjimą.

Po valstybės perversmo (1926 m.), kai j valdžią atėjo Tautininkų partija ir įsitvirtino A.Smetonos autoritarinis režimas, Seimas buvo paleistas (1927 m.) ir parlamentinio valstybės valdymo praktika nutrūko. 1936 m. buvo paskelbtas naujas Seimo rinkimų įstatymas, nustatęs aukštus amžiaus, sėslumo, politinių kvalifikacijų cenzus ir kitaip ribojęs piliečių rinkimų teisę. Taigi tarpukario parlamentarizmas Lietuvoje neišsiplėtojo į nuolatinę demokratinę valdymo sistemą.

Kai 1940 m. Lietuvos Respublika buvo prievarta įjungta į Tarybų Sąjungą, Lietuvos įstatymai nustojo galioję. Teisinė padėtis nepasikeitė nei hitlerinės, nei antrosios sovietinės okupacijos metais. LTSR Aukščiausioji Taryba vykdė svetimšalių valią.

1990 02 24 d. Sąjūdžio ir savarankiškosios KP pastangomis Lietuvoje pirmą kartą sovietiniais metais buvo surengti demokratiniai rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą.

1992 m. spalio 25 d. Aukščiauioji taryba paskelbė pirmalaikius rinkimus į Lietuvos Respublikos IV Seimą. Kartu su rinkimais vyko referendumas dėl konstitucijos projekto. 1992 m. spalio 25 d. referendume Lietuvos Respublikos, piliečiai priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją. 1996 m. spalio 25 d. įvyko rinkimai į V Seimą.

Svarbiausios Lietuvos istorijos datos

X tūkst. pr.Kr. – dabartinės Lietuvos teritorijoje įsikuria pirmieji nuolatiniai gyventojai.

Apie 2500 m.pr.Kr. – į senųjų europiečių gyvenamas teritorijas ateina indoeuropiečiai.

Apie 2000 m.pr.Kr. – susidaro baltai.

Apie 1700 m.pr.Kr. – Lietuvos teritorijoje pasirodo pirmieji metalo dirbiniai.

Apie VI-V a.pr.Kr. – formuojasi vakarų baltų gentys – prūsai, jotvingiai, kuršiai.

98 m. – romėnų istorikas Kornelijus Tacitas pamini Baltijos pajūrio gyventojus aisčius.

Apie V a. – formuojasi rytų baltų gentys.

854 m. – kuršių karas su švedais. Apuolės pilies apgultis.

1009 m. – pirmąkart rašytiniuose Šaltiniuose minimas Lietuvos vardas.

1201 m. – Dauguvos žiotyse vokiečiai įkuria Rygos miestą.

1203 m. – įsteigiamas Kalavijuočių (karinis Kristaus brolių) ordinas.

1219 m. – Lietuvos kunigaikščiai pasirašo sutartį su Haličo ir Volynės kunigaikštyste.

1230 m. – prūsų žemėse įsikuria Kryžiuočių (Teutonų arba Vokiečių) ordinas.

1236 m. – žemaičių kunigaikščio Vykinto kariuomenė Saulės mūšyje sumuša kalavijuočius.

1251 m. – Mindaugo krikštas.

1253 07 06 – Mindaugas vainikuojamas Lietuvos karaliumi.

1260 m. – prie Durbės sutriuškinamas Kryžiuočių ordinas.

1260-1274 m. – Herkaus Manto vadovaujamas prūsų sukilimas prieš Kryžiuočių ordiną.

7

1323 m. – Vilnius pirmą kartą paminėtas kaip LDK sostinė.

1336 m. – kunigaikštis Margiris ir jo kariai gynė Pilėnų tvirtovę.

1348 m. – Strėvos mūšis tarp Algirdo, Kęstučio ir kryžiuočių kariuomenių.

1362 m. – Kauno sugriovimas.

1370 m. – Rūdavos mūšis.

1379 m. – Jogailos ir Kęstučio paliaubos su ordinu.

1380 m. – Dovydiškių sutartis. 1385 m. – Krėvos unija.

1381 1387 m. – Lietuvos k rikštas.

1382 1399 m. – Vorsklos mūšis.

1401 m. – Vilniaus – Radomo sutartis tarp Vytauto, Jogailos ir lenkų bajorų.

1409 m. – žemaičių sukilimas prieš ordiną ir galutinis išsivadavimas.

1410 07 15 – Žalgirio mūšis.

1411 m. – Torūnės taika.

1413 m. – Žemaičių krikštas.

1413 m. – Horodlės unija.

1415 m. – lietuviai laimėjo bylą prieš ordiną Konstancoje, Šveicarijoje. 1418 m. – žemaičių valstiečių sukilimas.

1422 m. – Melno taika. Kovų su ordinu pabaiga.

1429 m. – Lucko suvažiavimas.

1435 m. – Pabaisko mūšis tarp Žygimanto ir Švitrigailos. 1447 m. – Kazimiero privilegija Lietuvos bajorams.

1492 m. – Aleksandro privilegija bajorams.

1522 m. – Vilniuje išėjo pirma spausdinta knyga.

1529 m. – pirmasis Lietuvos Statutas.

1544 m. – įkurtas Karaliaučiaus universitetas.

1547 m. – išleistas M.Mažvydo „Katekizmas“ – pirmoji knyga lietuvių kalba.

1557 m. – LDK pradėta valakų reforma.

1564-1566 m. – pradėta teismo ir administracijos reforma.

1566 m. – antrasis Lietuvos Statutas.

1569 m. – Liublino unija.

1570 m. – įsteigta jėzuitų kolegija.

1572 m. – Žygimanto Augusto mirtis. Gediminaičių dinastijos pabaiga.

1579 m. – įkurtas Vilniaus universitetas (akademija).

1582 m. – išleista M.Strijkovskio „Kronika“ – pirmoji spausdinta Lietuvos istorija.

1588 m. – trečiasis Lietuvos Statutas.

1595 m. – išleistas Daukšos „Katekizmas“.

1605 m. – įvyko Salaspilio mūšis.

1772 m. – pirmasis Lenkijos – Lietuvos valstybės padalijimas.

1773 m. – įkurta Edukacijos komisija.

1788-1792 m. – Ketverių metų Seimas.

1791 m. gegužės 3 d. – priimta Respublikos konstitucija.

1793 m. – antrasis Respublikos padalijimas.

1794 m. – Tado Kosciuškos sukilimas.

1795 m. – trečiasis Lietuvos ir Lenkijos padalijimas.

1812 m. – prancūzų imperatorius Napoleonas įžengė į Lietuvą.

1817 m. – įsisteigė Filomatų, Šubravcų draugijos. Atsinaujino masonų ložių veikla. 1830-1831 m. – sukilimas prieš caro valdžią Lietuvoje ir Lenkijoje.

1832 m. – Vilniaus universiteto uždarymas.

1861 m. – Rusijos imperijoje panaikinta baudžiava. Politinės manifestacijos Lenkijoje ir Lietuvoje.

1863-1864 m. – sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje.

1863 m. – įsakas dėl valstiečių prievolinių santykių panaikinimo.

1864-1904 m. – lietuviškos spaudos draudimo metai.

1883-1886 m. – „Aušros“ leidimo metai.

1889-1905 m. – „Varpo“ leidimo metai.

1893 m. – Kražių skerdynės.

1896-1904 m. – „Tėvynės sargo“ leidimo metai.

1896 m. – įkurta Lietuvos socialdemokratų partija.

1902 m. – įkurta Lietuvių demokratų partija.

1904 05 07 – spaudos draudimo panaikinimas Lietuvoje.

1905 m. gruodžio 4-5 d. – lietuvių suvažiavimas Vilniuje (Didysis Vilniaus seimas).

1905 m. – įkurta Tautiškoji lietuvių demokratų partija, Lietuvos krikščionių demokratų sąjunga.

1906 m. – pastatyta pirmoji lietuviška opera – M.Petrausko „Birutė“.

1906 m. – caro įsakas dėl valstiečių skirstymosi į vienkiemius. Stolypino agrarinės reformos pradžia.

1907 m. – Vilniuje įsteigta Lietuvių mokslo draugija.

1907 m. – Vilniuje įvyko pirmoji lietuvių dailės paroda, įkurta Lietuvių dailės draugija.

1915-1918 m. – kaizerinės Vokietijos okupacijos metai.

1916 m. – lietuvių konferencijos Berne ir Lozanoje (Šveicarija).

1917 m. rugsėjo 18-22 d. – Vilniuje sušaukta Lietuvių konferencija, joje išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba.

1917 12 11 – Lietuvos taryba priėmė pareiškimą dėl atsiskyrimo nuo Rusijos ir dėl

draugystės su Vokietija.

1918 02 16 – Lietuvos Taryba priėmė aktą, kuriuo paskelbtas Lietuvos

nepriklausomos valstybės su sostine Vilniumi atkūrimas.

1918 m. lapkričio 11 d. – sudaryta A.Voldemaro vadovaujama Lietuvos laikinoji vyriausybė.

1918 11 23 – Lietuvos Respublikos vyriausybė paskelbė įstatymą dėl Lietuvos kariuomenės kūrimo.

1918 m. gruodžio – 1919 m. rugpjūčio mėn. – Lietuvos kariuomenės kovos su Raudonąja armija.

1918 12 31 – Lietuvos Respublikos vyriausybė persikėlė į Kauną.

1919 – 1939 m. – Lenkija okupuoja Vilnių ir Vilniaus kraštą.

1919 04 19 – 1920 11 21 – Lietuvos kariuomenės kovos su Lenkijos kariuomene.

1919 07 26 -1919 12 15 – Lietuvos kariuomenės kovos su bermontininkais.

1920 05 15 – Steigiamasis Seimas pradėjo darbą Kauno muzikos teatro rūmuose. 1920 m. liepos 12 d. – pasirašyta sutartis su Sovietų Rusija, kuria ji pripažino

9

Lietuvą „de jure“.

1921 09 22 – Lietuva priimta į Tautų Sąjungą.

1922 02 15 – priimtas Žemės reformos įstatymas.

1922 08 01 – priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija.

1922 08 16 – įvestas litas.

1923 01 09 – Klaipėdos sukilimas dėl prisijungimo prie Lietuvos.

1923 02 16 – Antantės valstybės priėmė nutarimą atiduoti Klaipėdos kraštą Lietuvai ir nustatė sieną tarp Lietuvos ir Vokietijos.

1923 03 15 – ambasadorių konferencija nustatė sieną tarp Lietuvos ir Lenkijos.

1924 05 08 – Klaipėdos kraštas pripažintas Lietuvai.

1926 09 28 – pasirašyta nepuolimo sutartis su Sovietų Sąjunga.

1926 12 17 – valstybės perversmas. A.Smetonos įsitvirtinimas valdžioje.

1928 m. – pasirašyta sutartis su Vokietija dėl sienų.

1930 m. – Kaune įkurtas Vytauto Didžiojo universitetas.

1933 m. – Kaune įkurta Muzikos konservatorija.

1933 07 15 – S.Dariaus ir S.Girėno skrydis per Atlantą.

1935 m. – Kaune įkurtas Dailės institutas.

1935 m. – Klaipėdoje įkurtas Pedagoginis institutas.

1937 m. – įsteigtas Tautinis olimpinis komitetas, 1939 m. priimtas į tarptautinį olimpinį komitetą.

1938 m. – lenkų okupantai Vilniaus krašte uždarė visas lietuviškas mokyklas ir organizacijas.

1938 03 17 Lenkijos ultimatumas Lietuvai.

1939 03 20 – Vokietijos ultimatumas Lietuvai.

1939 03 23 – Hitleris apsilankė aneksuotoje Klaipėdoje.

1939 08 23 – pasirašytas Molotovo – Ribentropo paktas (Nepuolimo sutartis) ir slaptieji protokolai, pagal kuriuos Lietuva pateko Vokietijos žinion.

1939 09 28 – SSRS ir Vokietija pasirašė Sienų nustatymo ir draugystės sutartį ir slaptąjį protokolą, pagal kurį Lietuva, išskyrus jos pietvakarinę dalį, pateko į SSRS įtakos sferą.

1939 m. spalio 10 d. – pasirašyta Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartis.

1940 06 14 – SSRS ultimatumas Lietuvai.

1940 06 15 – SSRS kariuomenė okupavo Lietuvą.

1940 06 17 – sudaryta marionetinė J.Paleckio vadovaujama Liaudies vyriausybė. 1940 06 25 – oficialiai įregistruota LKP.

1940 07 21 – Liaudies seimas paskelbė Lietuvoje sovietų valdžią ir priėmė deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į SSRS.

1940 08 03 – Lietuva oficialiai įjungta į SSRS.

1940 08 25 – priimta stalininė konstitucija, įteisinanti Lietuvos okupaciją.

1941 06 14-18 – pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas. 1941 06 22 – į Lietuvą įsiveržė hitlerininkai.

1941 06 23 – sukilimas prieš sovietinius okupantus. Sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė.

1941 08 05 – Laikinosios vyriausybės darbą nutraukė vokiečių okupacinė valdžia.

1943 11 25 – įkurtas rezistencijos vadovaujantis centras – VLIK-as. 10

1944 07 13 – Raudonoji armija užėmė Vilnių, prasidėjo antroji sovietinė okupacija.

1945 01 30 – Sovietinė armija išvijo hitlerininkus iš Lietuvos. 1947-1950 – kolektyvizacija.

1944-1956 – rezistencijos laikotarpis.

1945-1953 – masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai.

1972 03 19 – pradėta leisti „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“.

1972 05 14 – Kaune susidegino R.Kalanta.

1975 m. – įsteigta Lietuvos Helsinkio grupė.

1978 m. – įsteigta LLL.

1988 06 03 – Vilniuje įkurta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė.

1988 08 17 – legalizuota tautinė trispalvė vėliava ir „Tautiška giesmė“.

1988 08 23 – mitinge Vilniuje Vingio parke viešai pasmerkta Lietuvos okupacija.

1988 10 22-24 – pirmasis LPS suvažiavimas.

1988 11 18 – LTSR AT lietuvių kalbą paskelbė valstybine kalba, tautinę trispalvę -valstybine vėliava, V.Kudirkos „Tautišką giesmę“ – valstybiniu himnu.

1989 08 23 – 600 km ilgio Baltijos kelias nuo Vilniaus iki Talino. Akcijoje dalyvavo apie 1 mln. Lietuvos gyventojų.

1989 07 19-23 – LPK suvažiavimas, kuriame LPK paskelbė politinę

nepriklausomybę nuo SSKP.

1990 0111-13 – Lietuvoje lankėsi SSKP CK generalinis sekretorius M.Gorbačiovas.

1990 02 07 – LTSR AT panaikino 1940 m. deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į SSRS.

1990 02 24 – įvyko laisvi rinkimai į LTSR AT, juos laimėjo Sąjūdis, parlamento

(Aukščiausiosios Tarybos) pirmininkas V.Landsbergis.

1990 03 11 – LTSR AT paskelbė Lietuvą nepriklausoma valstybe. Valstybės herbu patvirtintas Vytis.

1990 04 17 – SSRS ekonominės blokados pradžia.

1991 01 13 – „Kruvinasis sekmadienis“ – sovietų okupantų ir jų kolaborantų mėginimas įvykdyti valstybinį perversmą; užimant LTV bokštą, žuvo 13 žmonių ir apie 700 žmonių sužeista.

1991 02 11 – Islandija pripažino Lietuvos Respubliką.

1991 09 17 – Lietuvos respublika priimta į JTO.

1992 10 25 – referendumu priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija.

1992 – laisvi rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą.

1993 02 25 – inauguruotas Lietuvos Respublikos prezidentas A.Brazauskas.

1993 06 25 – įvesti Lietuvos pinigai – litai.

1993 08 31 – paskutinis rusų kareivis paliko Lietuvos žemę.

1993 09 06-08 – Lietuvą aplankė Romos popiežius Jonas Paulius II.

1996 m. spalio 25 d. – rinkimai į Seimą.

11

Lietuvių tautos kilmė

(Pirmieji baltų paminėjimai. Bailų gentys ir jų teritorija I tūkstantmetyje. Baltų genčių likimas. Lietuvių tautos susidarymas)

Pirmieji baltų paminėjimai

Apie baltų gyvenamą teritoriją, esančią toli nuo Senojo pasaulio kultūros centrų, ilgą laiką mažai kas žinojo. Jei ne gintaras, kurį romėnai gaudavo iš pirklių nuo Baltijos krantų, kažin ar būtų buvę susidomėta Pabaltiju.

Bene ryškiausias rašytinėje baltų genčių istorijoje yra pirmasis tūkstantmetis po Kristaus gimimo. Pirmasis žinomas kūrinys, kuriame neabejotinai kalbama apie baltus (jie vadinami aisčiais), yra 98 m. parašytas romėnų istoriko Kornelijaus Tacito veikalas „Knyga apie germanų kilmę, gyvenamąsias vietas, papročius ir tautas“, kuris trumpai vadinamas „Germanija“. Tacitas rašė, kad germanų genčių rytiniai kaimynai yra aisčiai, kurie pažįsta žemdirbystę, mažai turi geležinių daiktų, renka gintarą. Manoma, kad autorius rašė tik apie prūsus, bet negalima kategoriškai teigti, kad Ši sąvoka neapima ir kitų tada jau buvusių baltų genčių. Jokiuose rašytiniuose šaltiniuose nerandame bendro visų mūsų protėvių genčių vardo. XIX a. viduryje mokslininkas G.Neselmanas pasiūlė visas jas vadinti „baltais“, ir dabar taip daroma visame pasaulyje. Šį vardą lėmė tų genčių gyvenamosios teritorijos geografinė padėtis prie Baltijos jūros.

II a. viduryje graikų geografas iš Aleksandrijos Klaudijus Ptolomėjus savo veikale „Geografija“ pirmą kartą mini atskiras baltų gentis – galindus ir sūduvius.

VI a. ostgotų istorikas Kasiodoras rašė, kad apie 525 m. ostgotų valdovą Romoje ar Ravenoje aplankė aisčių pasiuntiniai, kurie atvežė daugybę gintaro. Nekyla abejonių, jog buvo atvykę prūsai, siekę atkurti Gintaro kelią.

VI a. kitas gotų istorikas Jordanas savo knygoje „Apie gotų kilmę ir veiklą“ du kartus mini aisčius. Vienoje vietoje sakoma, kad jie gyvena už slavų, plačiu ruožu prieidami prie Baltijos jūros, ir apskritai yra taikūs žmonės. Kitoje knygoje, kur -pasakojama apie ostgotų karalių Hermanariką, nurodoma, kad jis, nukariavęs daug genčių, privertė savo valdžią pripažinti ir aisčius – iš dalies narsumu, iš dalies sumanumu. Tačiau Jordano knyga parašyta remiantis gotų istoriniu epu, todėl ja nelabai galima pasikliauti.

IX pab. anglosaksų pirklys Vulfstanas, lankęsis prūsų žemėje, nurodė, kad aisčių šalis labai didelė, joje daug pilių, kurių kiekvienoje yra kunigaikštis. Jis apibūdino gyventojų papročius, nurodė kai kurių vietovių pavadinimus.

Taigi antikos laikais buvo žinomos šiaurėje gyvenančios aisčių gentys. Jas pasiekdavo romėnų pirkliai. IŠ Čia į Romą pirmaisiais amžiais po Kristaus gimimo buvo gabenamas gintaras.

Baltų gentys ir jų teritorija I tūkstantmetyje. Baltų genčių likimas

Baltų genčių raida buvo ilga ir sudėtinga. Apie 2000 m. pr. Kr. mūsų protėviai tapo baltais. Jie gyveno dideliuose Vidurio ir Rytų Europos plotuose – nuo Vyslos iki 12

Volgos bei Okos upių. Tarp Vyslos žemupio ir Dauguvos žiočių gyvenusių žmonių kultūra vadinama Pamario kultūra. Ateiviai čia pamažu susiliejo su likusiais Narvos bei Nemuno kultūros gyventojais ir sudarė prūsų, lietuvių, latvių protėvius.

Kaip mano kalbininkai ir kai kurie archeologai, atskiros baltų gentys ir jų kalbos iš baltų kamieno, iš bendros prokalbės pirmiausia atskilo vakarų baltų teritorijoje. Maždaug VI-V a. pr. Kr. atskilo prūsai, jotvingiai bei kuršiai. Taip prasidėjo atskirų baltų genčių formavimas, užtrukęs net 1000 metų. Maždaug V-VI a. jame buvo susiformavusios visos šiandien žinomos baltų gentys.

Kuršiai. Tai Baltijos pakrantėje įsikūrusi vakarų baltų gentis, anksčiausiai iš kitų, gyvenusių Lietuvos teritorijoje, minima rašytiniuose šaltiniuose. Šiauriniai kuršiai gyveno dabartinės Latvijos, o pietiniai – Lietuvos pajūryje. Kuršius nuo jų rytinių kaimynų – žiemgalių ir žemaičių – skyrė Ventos upė, o nuo pietinių kaimynų – skalvių – dideli miškai ir pelkės.

Kuršiai – bene turtingiausia Lietuvos teritorijoje gyvenusi gentis. Ji valdė gintaro prekybą su Romas imperija, todėl beveik visos į baltų kraštus atvežtos romėnų monetos ir prekės liko jos teritorijoje. Kuršiai buvo geri jūrininkai ir varžėsi su vikingais. XIII a. pr. patys puolami kalavijuočių, niokodavo švedų ir danų karalystes. Be vergų, avių, kitokio turto, jie išsiveždavo ir bažnyčių varpus (kaip antai Danijoje 1203 metais), kuriuos vėliau perlydydavo į ginklus bei papuošalus.

XV-XVII a. pietiniai kuršiai susiliejo su žemaičiais, šiauriniai sulatvėjo. Ši išnykusi gentis mums paliko laivų statymo tradicijas, žvejams būdingą pasaulėjautą, jūrų mitologiją, daugybę vietovardžių vakarų Lietuvoje: Kuršai, Kuršeliai, Kuršėnai.

Jotvingiai (sūduviai) gyveno dabartinės Baltarusijos vakaruose, Lenkijos šiaurės rytinėje dalyje bei Lietuvos pietuose, daugiausia Nemuno pakrantėse. Šiauriniai jų kaimynai buvo lietuviai ir aukštaičiai. Vieni pirmųjų baltų kraštuose pradėjo verstis ariamąja žemdirbyste ir naudoti arklą su geležiniu noragu. Jie gynė savo žemę nuo slavų, kryžiuočių puldinėjimų, rėmė prūsų gentis, bet ir patys neišliko, žuvo arba pasitraukė. Nuo XV a. nualintų jotvingių žemių pietinėje dalyje apsigyveno lenkai, rytinėje – gudai, šiaurinėje – lietuviai. Taip jotvingių likučiai asimiliavosi.

Prūsai buvo stipriausi iŠ vakarų baltų. Jų gentys – bartai, notangai, galindai, pagudėnai, pamedėnai, sambiai, varmiai – gyveno į vakarus nuo kuršių, skalvių ir žemaičių, o jų žemės driekėsi iki pat Vyslos krantų. Savo turtais ir prekyba su Vakarų ir Rytų Europa prūsai neatsiliko nuo kuršių, o kai kur net lenkė juos. Prūsai kelis dešimtmečius didvyriškai gynė savo žemes nuo danų, švedų, lenkų, kryžiuočių puldinėjimų. Deja, pastarieji sugebėjo pavergti šias didvyriškas gentis ir jas suvokietinti. Manoma, kad paskutiniai prūsai, mokėję prūsiškai, išmirė XVIII a. viduryje.

Žiemgaliai. Į rytus nuo kuršių, tik siaura baltų kaimynų finougrų juosta atskirti nuo Rygos įlankos, Šiaurės Lietuvoje ir pietų Latvijoje, derlingame Mūšos upės baseine, gyveno žiemgaliai. Pietuose jų kaimynai buvo žemaičiai. Žiemgalių kapai ne tokie turtingi kaip kuršių, tačiau daug žemdirbystės įrankių. Nuo priešų gynėsi pačių pasigamintais plačiais peiliais, sunkiais ir tokiais pat aštriais kalavijais. Žiemgaliai buvo rimta užtvara 1202 m. Rygoje įsikūrusiam Kalavijuočių ordinui.

Žemaičiai. Jų gentys Virvytės ir Minijos, Ventos aukštupiuose ribojosi su kuršių gentimis, šiaurėje – su Žiemgaliais, o nuo Nemuno jas dar ilgai skyrė skalvių gentys. Žemaičiai – karingiausia baltų gentis. Mirusiuosius laidojo su gausiomis kario įkapėmis.

13

Net kūdikius į pomirtinį gyvenimą išlydėdavo ginkluotus. Žemaičiai ypač gerbė kario i ištikimą draugą – žirgą. Kilmingiems vyrams į kapą įdėdavo žirgo auką. Žemaičių tikėjimuose ypač ryškus saulės ir jos palydovo žirgo kultas.

Aukštaičių ir lietuvių gentys užėmė didžiąją dalį vidurio, pietų ir rytų Lietuvos žemių bei dalį dabartinės Baltarusijos teritorijos – net iki Svyrių ir Naručio ežerų. Iki buvo kaimyninės gentys, kurių žemės ribojosi prie Šventosios. Šiaurėje greta jų gyveno žiemgaliai ir sėliai, vakaruose – žemaičiai, pietuose – jotvingiai. Aukštaičiai savo mirusiuosius laidojo nedideliuose kapinynuose, o lietuviai – pilkapiuose. lietuvių kapai gana kuklūs: tik pačių turtingiausių vyrų kapuose kiek daugiau įkapių – pora iečių, antskydis, retai – kalavijas. Moterų kapuose papuošalų mažai.

Lietuvių ir aukštaičių gentis suartino slavų genčių veržimasis iš rytų. Pradėję stumti

lietuvių gentis į vakarus, slavai vertė aukštaičius ir lietuvius vienytis į vieną tautą, o

vėliau – ir valstybę.

Sėliai. Tai šiauriniai lietuvių kaimynai, vakaruose ribojesi su žiemgaliais. Šiek tiek jų gyveno dabartinėje šiaurės rytų Lietuvoje ir dalyje Latvijos teritorijos, nuo latgalių atskirti Dauguvos upės, kuri buvo svarbus sėlių prekybinis kelias. Jie vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste. Šiaurinė sėlių dalis susiliejo su latgaliais, o pietinė sulietuvėjo. Taigi kuršiai, žiemgaliai, sėliai gyveno ir Lietuvos, ir Latvijos teritorijoje. Formuojantis lietuvių ir latvių tautoms bei valstybėms, šios gentys arba sulietuvėjo, arba sulatvėjo. Jų kultūros ir kalbos yra dar viena jungiamoji grandis, kuri daro lietuvius ir latvius kraujo broliais.

Skalvių genties žemė buvo abipus Nemuno žemupio, nuo Kuršių marių iki Šešupės žiočių apylinkių. Skalviai vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste. Nemunu į Baltiją keliavo pirkliai. Skalvius nukariavo kryžiuočiai. Vėliau jie su nadruviais Mažojoje Lietuvoje sudarė etninį lietuvininkų branduolį.

Nadruviai gyveno Priegliaus baseino rytinėje dalyje. Tai buvo žemdirbių, gyvulių

augintojų gentis. XIII a. kryžiuočiams užkariavus Nadruvą, dalis nadruvių atsikėlė į

Lietuvą ir sulietuvėjo, o kita dalis liko nelaisvėje.

Latgaliai gyveno į šiaurę nuo Dauguvos, lai viena iš didžiausių baltų genčių. Latgalių kaimynai buvo lyviai, estai, sėliai, žiemgaliai, slavai. Jie vertėsi žemdirbyste. Manoma, kad latgaliai sudarė latvių tautybės pagrindą.

Rytų baltų gentys gyveno didžiuliuose Rytų Europos plotuose, jų žemės driekėsi net iki dabartinės Maskvos. Šias gentis nukariavo ir asimiliavo slavai. Dalis rytų baltų patraukė į vakarus ir stumtelėjo lietuvių gentis. Šie irgi pasistūmė į vakarus, gerokai suspausdami žemaičius, priversdami trauktis juos Baltijos jūros link ir asimiliuoti kuršius. Taip slavų veržimasis į vakarus keitė baltų genčių išsidėstymą, siaurino jų gyventas teritorijas.

Lietuvių tautos susidarymas

V-VI a. susidarė lietuvių genčių sąjunga, kuri užėmė rytinę Lietuvos dalį. Jai| pavadinimą davė lietuvių gentis, gyvenusi prie Neries aukščiau santakos su Šventąja. Ši teritorija buvo vadinama Lietuva, o XII a. pab. – XIII a. pr. ji tapo besikuriančios valstybės centru ir davė vardą Lietuvos feodalinei valstybei. IX-X a. Lietuvos teritorijoje buvo pastebimi feodalinės diferenciacijos požymiai, kurieypač išryškėjo XI-XII a. Tų 14

laikų rašytiniuose šaltiniuose baltai jau vadinami ne bendru aisčių, bet atskirais genčių vardais (lietuviai, kuršiai, žiemgaliai ir t.t.). Tai buvo genčių sąjungos, kurias sudarė giminiškos gentys. Atskira gentis liko teritoriniu vienetu – žeme. Žemės jungėsi į žemių konfederacijas. Šis procesas truko ilgą laiką. Valstybės susikūrimo išvakarėse egzistavo ne tik karinė, bet ir politinė žemių sąjunga.

XI-XII a. pirmos pusės šaltiniai nemini Lietuvos ar lietuvių. Vadinasi, tuo metu lietuvių žemės nebuvo stipri politinė jėga, nes jų konfederacijoje dar neegzistavo. Paminėjimas Kvedlinburgo analuose taikytinas tik daliai Lietuvos žemių (šių dienų pietryčių Lietuvai).

Nuo XII a. pab. rusų metraščiai dažniau ėmė minėti lietuvius, nes šie tapo stipria karine bei politine jėga. Apie tai byloja lietuvių koviniai veiksmai. Kunigaikščiai organizuodavo bendras karines operacijas arba, kilus pavojui, susitardavo dėl bendrų gynimosi veiksmų.

Taigi per XII a. du paskutinius dešimtmečius kūrėsi lietuvių žemių konfederacija. O nuo XIII a. pradžios ji jau funkcionavo. Ją sudarė bent dvi genčių sąjungos -žemaičiai ir Lietuva su aplink ją susigrupavusiomis žemėmis. Konfederacijos centru tapo šių dienų pietryčių Lietuva. Manoma, jog XIII a. pr. dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo Šios žemės: Šiauliai, Upytė, Ceklis, Karšuva, Knituva, Medininkai, Deltuva, Nalšia, Lietuva.

Suintensyvėję ekonominiai ir gimininiai santykiai lėmė, kad giminiškos gentys susijungtų į sąjungas. Šis procesas, prasidėjęs XI-XII a., baigėsi jau feodalinėje valstybėje. Lietuvių tautos branduolį sudarė lietuvių ir jų vakarinių kaimynų aukštaičių genčių sąjungos. Politiniai įvykiai privertė prisijungti ir žemaičius, su kuriais jau Lietuvos valstybėje susijungė pietiniai kuršiai, žiemgaliai bei sėliai.

Likusieji kuršiai, sėliai ir žiemgaliai buvo pavergti Livonijos ordino, susiliejo su latgaliais ir sudarė latvių tautą.

XIII-XIV a. visoje Lietuvos teritorijoje vienodėjo buitis, laidojimo papročiai. Lietuvių tautybė galutinai susidarė jau atsiradus vieningai Lietuvos valstybei.

Krikščioniškoji Europa ir Lietuva X-XIV a.

Romos imperijoje atsiradusi krikščionybė į Europos gilumą sklido iš jos. Kai žlugo Vakarų Romos imperija, dauguma jos gyventojų jau buvo krikščionys. Germanų gentys – gotai ir vandalai – krikščionybę priėmė dar IV a. arijoniška forma.

Frankai krikščionybę priėmė 496 m. apsikrikštijus frankų karaliui ir valstybės įkūrėjui Chlodvigui.

VI-VII a. krikščionybė išplito Anglijoje ir Pirėnų pusiasalyje, IX-XII a. – Vengrijoje, Skandinavijoje, 988 m. Kijevo Rusios valstybėje.

Dauguma Europos tautų krikščionybę priėmė patys, kiti misionierių veikiami, dar kitus pakrikštijo prievarta.

Krikščionybės išplitimą ir įsigalėjimą lėmė jos universalumas, dvasinė galia, sugebėjimas prisitaikyti prie įvairių aplinkybių:

1. 476 m. žlugus Vakarų Romos imperijai, krikščionybė liko vienintele jėga,

15

siejančia Europos kultūrą su antika, žadinančia jos tautų kūrybines galias.

Ankstyvaisiais viduramžiais tik dvasininkai buvo raštingi. Bažnyčia steigė pirmąsias

viduramžių mokyklas. Vienuolynuose buvo perrašinėjamos bei platinamos knygos,

rašomi teologijos veikalai.

Taigi viduramžių kultūra iki universitetų atsiradimo – tai vienuolynų kultūra.

2. Ypač reikšminga krikščionybės galia – vienyti visuomenę, kuriantis naujoms Europos valstybėms ir prasidėjus feodalinio susiskaldymo laikotarpiui. Dvasininkai dažnai patys rūpindavosi krašto gynyba, derybų su kariuomenės vadais metu bažnyčios brangenybėmis išgelbėdavo miestą nuo žudynių ir plėšimų.

3. Krikščionybė kūrė ir stiprino dar Romos imperijos laikais atsiradusią centralizuotą religinę instituciją – Krikščionių bažnyčią, kuriai vadovavo Romos vyskupas, nuo V a. vadinamas popiežiumi. Jis susiskaldžiusioje Vakarų Europoje turėjo ne tik religinį, bet ir moralinį, politinį autoritetą.

Taigi tuo metu krikščionybė Europos tautoms buvo reikšminga savo universalumu, dvasinėmis galiomis, sugebėjimu vienyti visuomenę ir išgelbėti ją nuo nesėkmių. Sklido ji iš Vakarų Romos imperijos, todėl teritoriniu atžvilgiu ją pirmiausia perėmė artimiausios tautos, o toliau gyvenančios su ja susidūrė jau vėliau ir kitomis istorinėmis aplinkybėmis. Rytų Pabaltijo šalys, tarp jų ir Lietuva, krikščionybę priėmė XIII-XIV a. Kas tai nulėmė?

12-13 a. sandūroje lietuvių genčių žemes vis dar aplenkdavo Europos žemyno raidą lėmę įvykiai. Krikščionybę baltų kraštuose mėgino skleisti misionieriai. 997 m. Prahos arkivyskupas šv. Adalbertas Vaitiekus atvyko į vakarų baltų kraštus platinti krikščionybės. Vietiniai gyventojai, laikydamiesi savo krašto papročių ir įstatymų, nepritardami naujos religijos platinimui, jį nužudė. 1009 m. jotvingius bandė krikštyti šv.Brunonas Bonifacijus, tačiau ir jis susilaukė to paties likimo.

Po to lygiai 200 metų niekas nebeįkyrėjo baltams su pasiūlymais krikštytis, mat tuo metu visa Europa kariavo kryžiaus karus Palestinoje. Tik XII a. pabaigoje į šiaurinių baltų, kuršių ir žiemgalių žemės iš Vokietijos atvyko vienuoliai augustijonai bei jų vyresnysis Meinardas ir apkrikštijo dalį šiaurinių baltų ir finougrų genčių. 1186 m. jie įkūrė pirmąją vyskupystę. Tais pačiais metais ant Dauguvos kranto pastatė pirmąją, baltų kraštuose mūrinę bažnyčią. Tad 1996 m. latviai šventė 810 krikšto metines.

13 a. pirmaisiais dešimtmečiais lietuvių žemių kaimynystėje susikūrė dvi itin agresyvios valstybės (1202 m. Kalavijuočių ordinas, 1231 m. pradėjęs prūsų žemių nukariavimą Kryžiuočių ordinas). Iki buvo grobikų ir kolonizatorių valstybės.

Šie ordinai atnešė į užgrobtas žemes krikščioniškąją kultūrą, naujausią technologiją, aukštesnės pakopos visuomenės organizaciją. Tačiau vietinius gyventojus pavertė išnaudojamaisiais valdiniais, kurie buvo žemesnės rūšies žmonės. Užkariavimus lydėjo baltų genčių genocidas.

Šių jaunų agresyvių valstybių kaiminystėje gyvenantiems lietuviams kilo grėsmė, kad juos ištiks prūsų, latvių ir kitų Pabaltijo genčių likimas. Ne veltui nuo 1228 m. Lietuva imama minėti tarp užkariautų pagonių šalių, o 1236 m. prieš ją buvo paskelbtas kryžiaus žygis. Kai Livonijoje ir Prūsijoje kūrėsi kariniai krikščionių ordinai, baltų žemėse dar nebuvo vieno valdovo valdomos valstybės. Pirmasis tokią valstybę sukūrė Mindaugas. Nepatenkinti jo priešai, ypač sūnėnas Tautvilas, subūrė prieš jį slavus, jotvingius, žemaičius ir Livonijos kalavijuočius. Tautvilas, norėdamas įtikti krikščionims, 16

pirmas iš visų lietuvių kunigaikščiu apsikrikštijo Rygoje lotynišku (Romos katalikų) krikštu. Mindaugui reikėjo išardyti prieš jį susidariusią koaliciją. Kadangi Tautvilą krikštijo Rygos arkivyskupas, tai Mindaugas kreipėsi j jo priešą Livonijos magistrą ir 1251 m. apsikrikštijo kartu su sūnumis, žmona, kuri gavo Mortos vardą, ir, kaip sakoma popiežių bulėse, didele daugybe pagonių. Jis bent šiek tiek buvo rengiamas krikštui ir galėjo įsitikinti, kad krikščionybė yra palanki vieningai vieno valdovo valstybei, kad gali būti naudinga ją kuriant.

1254 m. Mindaugui pavyko įsteigti bažnytinę Lietuvos provinciją ir vyskupu pašventinti minėtąjį Kristijoną. Popiežiui reikalaujant, Mindaugas pastatė katedrą ir užrašė vyskupui po pusę Ariogalos, Betygalos, Laukuvos ir Raseinių žemių Žemaitijoje.

Krikšto sėkmė priklausė nuo bažnyčios veiklos ir nuo to, ar atsiras Lietuvoje dvasininkų korporacija. Čia nedaug buvo padaryta. Svarbiausia -minėta katedra. Mindaugo dvare buvo nuodėmklausys. Matyt, dvasininkai padėjo organizuoti valdovo raštinę – Europoje tai buvo jų monopolis. Tačiau tai beveik ir viskas, nes nėra žinių apie vietinių kunigų rengimą, apie bažnyčių statybą, išskyrus minėtąją, net kapitulos vyskupas Kristijonas neturėjo. Pats vyskupas jau 1259 m. veikė Vokietijoje, ten ir mirė 1271 m.

Nors dokumentų apie tai, kad Mindaugas būtų atsimetęs nuo krikščionybės nėra, bet padaryti Lietuvą krikščionišku kraštu jis nepajėgė, nes ji tam dar nebuvo pribrendusi. Be to, nebuvo rengta misionierių ar turėta ilgesnių kontaktų su katalikiškomis visuomenėmis. Katalikų bažnyčios struktūros – Rygos arkivyskupas, kiti Livonijos vyskupai, Ordinas, šiek tiek Lenkijos vyskupai – varžėsi vieni su kitais, nesugebėjo ar nenorėjo suvienyti jėgas. Dėl šių priežasčių Lietuvos krikštas, valdant Mindaugui, buvo tik istorijos epizodas, kuris nedaug paveikė vėlesnius įvykius.

Mindaugas priėmė katalikų tikėjimą, bet valdė pagonis lietuvius ir stačiatikius slavus. Lietuviams krikščionybė buvo priešų tikėjimas, o pagonybė- šventas lietuvybės simbolis. Atsisakyti jo ir priimti krikščionybę reiškė išduoti save ir tėvynę. Gindamasi nuo ordino ir jo stumiama Lietuva plito į rytus – Vytenis, Gediminas, kiti valdovai, kaip ir Mindaugas, didino Lietuvos valstybę, prijungdamas vis daugiau rusų žemių. Tad ilgainiui didieji Lietuvos kunigaikščiai rusiškų žemių ėmė valdyti daugiau negu baltiškų, o rusų pavaldinių turėjo kur kas daugiau nei lietuvių. Jei jie būtų priėmę stačiatikių (pravoslavų) tikėjimą, tai būtų užvaldę dar didesnius rusų žemių plotus. Bet tam reikėjo išsižadėti savo tikėjimo, lietuviškumo. Be to, pravoslavybė nebūtų apgynusi Lietuvos nuo ordinų ir visos katalikiškos Europos puolimo. Tik katalikybė galėjo laiduoti taiką su Europa. Kita vertus, nepaisyti savo pavaldinių pagonybės ir pravoslavybės negalėjo nei Mindaugas, nei po jo Lietuvą valdę valdovai. Todėl taip ilgai Lietuva ir rinkosi, kuriuo keliu pasukti. Šitaip ji ir dvejojo, beveik 200 metų blaškydamasi tarp pagonybės, pravoslavybės ir katalikybės, ištisus amžius svyruodama tarp rytų ir vakarų kultūrų, nuolat jų spaudžiama ir alinama. Kadangi Lietuvos gyventojai buvo įvairaus tikėjimo, priklausė įvairioms tautybėms, valdovai nuo seno buvo gana pakantūs, tolerantiški. Tačiau valstybė negalėjo būti be valstybinės religijos. Lietuvos valdovai labiau linko į katalikišką Vakarų Europą, jos kylančius mokslo centrus, sparčiai plintančią veržlią universitetų kultūrą. Krikštas buvo svarbus užsienio politikos veiksnys. Kad būtų sustabdyta karinė ir ideologinė parama Vokiečių ordinui, Gediminas panaudojo savo diplomatinius sugebėjimus. 1323-1324 m. jis parašė 6 laiškus. Gediminas turėjo du

17

tikslus: pirma- įtikinti Vakarų Europos krikščionis, kad kryžiuočiai yra ne krikščionybės platintojai, o užkariautojai, ir sutrukdyti vokiečių kolonistų kėlimąsi į Ordino užkariautąją Prūsiją, nes tie stiprino Ordiną ūkiškai ir kariškai, antra i pakviesti į Lietuvą amatininkų, pirklių ir žemdirbių. Gediminas iš visų Lietuvos valdovų geriausiai suvokė krikščionybės priėmimo būtinumą. Tik krikštas galėjo pašalinti LDK politinę izoliaciją ir sustabdyti kryžiaus karų idėjos vedamą riterių srautą.

Tačiau Gediminui noras krikštytis Vakaruose urnai praėjo – mat Rusios miestai pareiškė nuo jo atsiskirsią, jei jis krikštysis kataliku, o ordino sukurstyti žemaičiai (ordinui savanoriškas Lietuvos krikštas ir jos valstybingumo išlaikymas buvo neparankus, nes norėjo krikščionybę į Lietuvą atnešti ją nukariaudamas) pagrasino susidorosią su juo ir visa jo gimine, jei tik atsimesiąs nuo tėvų tikėjimo. Nors Gediminas liko pagonis, Vilniuje ir Naugarduke leido veikti vienuoliams katalikams ir nesikišo į savo pavaldinių tikėjimo reikalus rytuose.

Lietuvos krikšto akcija davė jai ketverių metų atokvėpį, kurį Gediminas panaudojo dalinei pergalei prieš Vokiečių ordiną išplėsti. Europos politinės jėgos buvo priverstos pripažinti Lietuvos valstybės egzistavimą, komplikavo ideologinį Lietuvos puolimo pagrindimą, atvėrė kelius ieškoti sąjungininkų.

Kai Lietuvą pradėjo valdyti Kęstutis ir Algirdas, reikalai pasidarė dar keblesni. Kęstutis, valdęs vakarines Lietuvos žemes, turėjo nuolat kariauti su ordinu, tad jam buvo labai svarbu žemaičių palankumas ir parama, o norėdamas, kad jį remtų pagonys žemaičiai, privalėjo Šventai laikytis tėvų tikėjimo. Algirdas, kurio rūpestis buvo prisijungti kuo daugiau rusų žemių ir tinkamai jas valdyti, turėjo būti pakantus pravoslavų tikėjimui. Nors abi jo žmonos buvo pravoslavės, Algirdas savo vaikų nekrikštijo ir pats tėvų tikėjimo neišsižadėjo. Be to, Algirdas su Kęstučiu, kaip ir daugelis kitų Lietuvos valdovų, politiniais sumetimais globojo katalikų bažnyčią Lietuvoje. Už katalikybės įvedimą ir savo krikštą jiedu reikalavo iš ordino žemių tarp Priegliaus ir Dauguvos, ketindami sujungti visas baltų žemes į vieną Lietuvos valstybę. Deja, to įvykdyti jiems nepavyko, nes ordinas Lietuvą krikštyti atsisakė.

XIV a. paskutiniame trečdalyje Vokiečių ordinas, išnaudodamas augantį savo valstybės potencialą, didėjančią talkininkų iš Europos paramą, jam palankią politinę konjunktūrą regione, sustiprino Lietuvos puolimą. Sunkiausios kovos jau vyko Lietuvos branduolio žemėse. Jos jėgos seko, tuo labiau, kad buvo įsivelta į kovas su Rusios kunigaikštystėmis. Tapo aišku, kad Lietuvai atsilaikyti bus vis sunkiau, kad pribrendo laikas ieškoti papildomų priemonių agresijai atremti.

Lietuvą apkrikštyti pavyko tik Algirdo sūnui Jogailai 1387 m. lai, ko niekam nepavyko padaryti jėga, lenkai padarė klasta, gudrumu ir intrigomis, pasinaudodami nepalankia Lietuvos situacija.

Taigi kas nulėmė, kad lietuviai buvo paskutiniai Europos pagonys? 1. Dauguma Europos tautų krikščionybę perėmė iš Vakarų Romos imperijos. Pirmiausia tos, kurios gyveno arčiausiai.

2. Dauguma tautų šią religiją priimdavo savanoriškai, nes ji vaidino teigiamą vaidmenį:

a) kaip vienijanti jėga;

b) visa viduramžių kultūra iki universitetų atsiradimo – vienuolynų kultūra;

c) krikščionybė – vienintelė gija, siejanti Europos kultūrą su antikos kultūra;

18

d) krikščionių bažnyčia turėjo religinį, moralinį ir politinį autoritetą.

3. XI-XII a. Europoje buvo organizuojami kryžiaus žygiai į Palestiną ir baltams niekas neįkyrėjo su pasiūlymais krikštytis.

4. Taikūs misionierių mėginimai apkrikštyti baigdavosi nesėkmingai, mat baltai tvirtai laikėsi krašto papročių ir senosios pagoniškos religijos.

5. XIII a. pr. pašonėje įsikūrę ordinai, siekiantys nukariauti ir užgrobti pagonių baltų žemes, dar labiau sustiprino priešiškumą krikščionybei, kuri buvo laikoma priešo religija.

Lietuvos valstybės susikūrimas ir raida

(Mindaugo Lietuva. Mindaugo krikštas. Senoji Lietuvos valstybė ir jos santykiai su kaimynais. Krėvos sutartis ir Lietuvos krikštas)

Mindaugo Lietuva

Lietuvos valstybės kūrimuisi reikiamos sąlygos susiklostė XIII a. Tuo laiku buvo susiformavusios visos pagrindinės lietuvių žemės, kurios jungėsi į konfederacijas. Augant miestams atsirado daugiau pirklių ir amatininkų. Stipri, vieninga valstybė buvo reikalinga amatininkams ir žemdirbiams, nes nuo savų feodalų vaidų kentėjo visi. Lietuviškų žemių vienijimasis paspartėjo po to, kai šiaurėje įsikūrė Kalavijuočių ordinas ir pavergė šiaurinius baltus. Vakaruose įsitvirtino Kryžiuočių ordinas.

Valstybės vienijimo misijos ėmėsi Mindaugas. Kaip rašo rusų Hipatijaus metraštis, į Lietuvą 1219 m. valdė 21 kunigaikštis ir 5 iš jų vyresnieji (Mindaugas vienas iš jų). Pradinė jo valdoma teritorija apėmė plotą tarp Nemuno, Neries, Merkio. Mindaugas jėga privertė klausyti kitus kunigaikščius. Jo valdžią pripažino Aukštaitijoje žemeSĮ valdę kunigaikščiai. Žemaitijoje irgi buvo savi kunigaikščiai, tačiau jie dar mažiau klausė Mindaugo. 1235 m. Hipatijaus metraštyje jau minima „Mindaugo Lietuva“. Didysis kunigaikštis rengė žygius į rytus, kur užėmė Slonimą ir Volkovyską, o sūnui Vaišelgai pavedė valdyti Naugarduką.

Taigi Mindaugo Lietuvą sudarė tokios valdos:

1. Didžiojo kunigaikščio domenas (pagrindinė jo kunigaikštystė ir prijungtos brolėnųj žemės, iš kurių gaudavo daugiausiai pajamų).

2. Realiai pavaldžios lietuvių kunigaikštystės (dabartinė Aukštaitija).

3. Nominaliai pavaldžios lietuvių kunigaikštystės (didžioji Žemaitijos dalis).

4. Vasalinė periferija (Naugardukas, Skalva, Nadruva, šiaurinė jotvingių žemės dalis).

Mindaugo krikštas

Besikuriančioje Lietuvos valstybėje susidarė antimindauginė koalicija. Apie 1248 m. Mindaugo brolio sūnūs Tautvilas ir Gedvydas, jų dėdė Žemaičių kunigaikštis Vykintas sukėlė prieš Mindaugą maištą. Tai buvo maištas dėl aukščiausios valdžios Lietuvoje, sudaręs didelį pavojų dar nesustiprėjusiam valstybingumui.

Tautvilas, kaip Dausprungo įpėdinis, puoselėjo pretenzijas į didžiojo kunigaikščio sostą (jį rėmė Romos popiežius, nes jis pirmasis iš Lietuvos kunigaikščių 1250 m. Rygoje

19

priėmė krikščionybę). Vykintas, paremdamas Tautvilą, išreiškė žemaičių feodalų nenorą pasiduoti Aukštaitijos kunigaikščio valdžiai.

Susidarė koalicija, kuriai priklausė beveik visi Mindaugo valdomos Lietuvos valstybės kaimynai: Haličo – Volynės kunigaikštystė, žemaičiai, Livonijos ordinas, dalis jotvingių. Prie šios sąjungos neprisidėjo tik Vokiečių ordinas, kuris dar buvo visiškai neatsigavęs po pirmojo prūsų sukilimo (1243-1249 m.) ir kaip tik tuo metu kariavo su Lenkija.

Mindaugas, nujausdamas, kad Rygos vyskupo ir Livonijos ordino interesai dėl

didelio karo laimikio – Lietuvos – nesutapo, nutarė išardyti koaliciją. Jis pasiuntė

pasiuntinius pas Ordino magistrą Andrių fon Štirlandą, kuris įžvelgė perspektyvą

pakrikštyti Mindaugą. Tai reiškė realius teritorinius laimėjimus – Žemaitiją. Ordino

magistras gavo sutartį, suskaldančią Lietuvą, o Mindaugas išardė koaliciją, sudarytą

prieš jį.

1251 m. Mindaugas, jo sūnus Ruklys ir Rupeikis, žmona (pakrikštyta Morta) bei jo dvariškiai priėmė katalikybę.

Livonijos ordino kunigas Kristijonas (1254 m. įšventintas Lietuvos vyskupu) išmoka Lietuvos valdovą tikėjimo tiesų. Be to, jis pradėjo dėstyti paskaitas apie politinę Europos struktūrą. Tai davė Mindaugui didelę naudą, greitai jis daug kuo pranoko savo mokytojus. Po krikšto Mindaugas kartu su Ordino magistru pasiuntė į Romą| pas popiežių Inocentą IV pasiuntinį. 1251 m. liepos 17 d. gavo raštą, kuriuo popiežius Mindaugui ir jo valstybei suteikė švento Petro nuosavybės teises. Tai reiškė, kad Lietuva lieka popiežiaus nuosavybėje ir gaus globą bei apsaugą.

Apsikrikštijęs Mindaugas tučtuojau vainikuotis negalėjo, nes tik 1252 m. pabaigoje įveikė savo priešus Lietuvoje. 1253 m. liepos 6 d. jis tapo karaliumi, 1255 m. juo apvainikavo savo sūnų, tuo garantuodamas valdžią įpėdiniams, pasiekė, kad Lietuvos karalystė priklausytų nuo Popiežiaus, o ne nuo Vokietijos imperatoriaus. Taiga Mindaugas iškovojo Lietuvai prideramą vietą Europoje. Tai buvo padaryta brangiai kaina: paaukoti žemaičiai, prarasta daug kitų Lietuvos žemių.Tačiau žemaičiai Ordino globai pasiduoti neketino. 1256 ir 1260 metais organizuojami Europos katalikių Kryžiaus žygiai prieš Ordino globon patekusius pagonis. 1260 m. liepos 13 dieną įvyko mūšis prie Durbės ežero, kuriame buvo sumušti kryžiaus žygio dalyviai. Po šio mūšio Livonijoje ir Prūsuose sukilo pavergtos gentys. Ordinui pavyko išlikti tik Vakarų Europos valstybių pagalbos dėka.

1263 m. rugsėjo 12 d. kunigaikštis Treniota (Mindaugo seserėnas), susitaręs su Nalšios kunigaikščiu Daumantu, suruošė sąmokslą prieš Mindaugą ir jį kartu su sūnumis Rukliu ir Rupeikiu (Aglonoje netoli Dauguvos upės) nužudė.

Mindaugo suburta ir apie 20 metų valdyta valstybė buvo pirmoji lietuvių valstybė, Tie 20 metų nenuėjo veltui: buvo sukurtos valstybės institucijos ir jos normaliai veikė. Geopolitinė Lietuvos padėtis lėmė, kad jai teko atremti ordininkų ir kryžininkų pavojų, Rusios žemėje plėsti valstybės teritoriją. Susikūrusioje Lietuvos valstybėje susidūrė trys pasauliai (pagoniškasis Lietuvos, katalikiškasis Vakarų Europos ir stačiatikiškasis Rusios) su skirtinga pasaulėžiūra, valstybingumu ir kt. Mindaugas bandė juos sujungta tačiau šis bandymas dėl Vakarų pasaulio agresyvumo nebuvo sėkmingas ir tapo perspėjimu kitoms Lietuvos žmonių ir valdovų kartoms.

20

Senoji Lietuvos valstybė ir jos santykiai su kaimynais

XIII a. pradžioje susikūrusi Lietuvos valstybė arti neturėjo stiprių kaimynų. Tuo

metu iš Azijos gilumos į Vidurinę Aziją, Kaukazą, Rytų Europą įsiveržė gerai

organizuota mongolų – totorių kariuomenė. 1236-1240 m. ji nusiaubė Rusią, įsiveržė

į Lenkiją, Vengriją ir 1242 m. grįžo į rytus. Prie Volgos įsikūrė mongolų-totorių valstybė

– Aukso Orda.

Lietuvių žygiai siekė Aukso Ordai pavaldžias Rusios žemes, tai inspiravo Burundajaus vadovaujamų totorių žygį į Lietuvą 1259 m. Lietuva atrėmė totorius, nors jie ir nusiaubė rytines Šalies sritis.

Vykdydamas užsienio politiką, Mindaugas didelį dėmesį kreipė į Rusią. Popiežius 1255 m. patvirtino Mindaugo užkariavimus Rusioje, ir tai irgi buvo Lietuvos valstybės diplomatijos laimėjimas. Lietuva Rusioje daugiausia puolė pietų ir pietryčių kryptimis, siekė žemes už Dnepro. Tačiau apie didesnių žemių prijungimą prie Lietuvos valstybės žinių nėra. Tik Polockas buvo tapęs priklausomas nuo Lietuvos.

Lietuvos pietinė kaimynė Lenkija irgi buvo susiskaldžiusi į smulkias kovojančias] kunigaikštystes. Lietuviai į Lenkijos žemes, daugiausia į Mazoviją, rengė siaubiamuosius žygius. Lenkų kunigaikščiams pavykdavo išgauti iš popiežiaus ne vieną bulę, skelbiančią kryžiaus žygius prieš jotvingius ir jau krikštytą Lietuvą.

Bene svarbiausi santykiai buvo su Livonija. Nuo 1251 iki 1261 metų tarp abiejų valstybių viešpatavo taika. Mindaugas už taiką ir paramą buvo priverstas užleisti Ordinui dalį savo žemių, 1253 m. užrašė jam dalį Žemaitijos (Karšuvą, po pusę Ariogalos, Betygalos, Laukuvos ir Raseinių žemių, Kulėnus ir Vangius), Nadruvą, žemes Sūduvoje (pusę Dainavos ir Veisėjus). Mindaugas užrašė tas žemes, kur jo valdžia buvo ne visai įtvirtinta. Ordinas su vyskupu turėjo patys užsiimti tas žemes, kurios niekaip jiems nepakluso. O tai Ordinui sukėlė naujų rūpesčių ir tik vėliau buvo panaudojama diplomatinei kovai su Lietuva.

Kontaktai su Ordinu, bent jau pirmaisiais metais, davė naudos. Mindaugo atstovai buvo įvesdinti į popiežiaus kuriją, gavo pirmąsias diplomatijos pamokas. Lietuvoje buvo panaudotas ne vienas nusižiūrėtas valstybės valdymo mechanizmo sraigtelis: prekybos muitai, dešimtinė bažnyčiai ir t.t.

Lietuva tapo svarbiu Europos politinio gyvenimo faktoriumi, bet tiesioginiai santykiai su Vidurio ir Vakarų Europa liko epizodiniai. Lietuva nebuvo įvesdinta į Europą: iš jos nuolat kilo grėsmė, nors tikėtasi, kad, tapus Europos valstybe, ta grėsmė sumažės.

Krėvos sutartis Sąjungos su Lenkija sudarymo priežastys

XIV a. politinė padėtis LDK buvo pasunkėjusi dėl šių priežasčių:

1. Kryžiuočių ordinas siekė nutautinti LDK ir sudaryti Pabaltijyje galingą jėgą prieš rytų slavus.

2. Sustiprėjusi Maskva vykdė rusiškų žemių jungimo politiką ir Lietuvos pozicijos rusiškose žemėse ėmė darytis netvirtos.

3. Bevaisės derybos su Kryžiuočių ordinu (1382 m. Dubysos sut.) ir su didžiuoju

21

Maskvos kunigaikščiu Dmitrijumi Doniečiu (1383 ra. derybos) Jogailą vertė ieškoti

naudingo sąjungininko.

Tarptautinė situacija susiklostė taip, kad Jogailai buvo pasiūlyta sąjunga su Lenkija.

1384 m Lenkijos valdove tampa dešimtmetė Jadvyga. Jos viešpatavimas reiškė lenkų

suartėjimą su Austrijos dvaru (susižiedavimas su Vilhelmu), o tai grėsė lenkų

valstybingumui. Lenkai, pasiūlydami Jogailai vesti Jadvygą, tikėjosi bendromis jėgomis

priešintis kryžiuočiams ir įsiviešpatauti LDK žemėse, su Lietuvos pagalba susigrąžinti

Galičo žemę, kurią buvo užėmę vengrai. Svarbiausia, tą sąjungą jie suprato kaip Lietuvos

prijungimą prie Lenkijos.

Jogaila, apsvarstęs Lietuvos ir savo, kaip kunigaikščio, politinę situaciją, atsižvelgdamas į Lietuvos bajorų ir miestiečių, siekusių plėsti prekybinius ryšius, poreikius, nusprendė priimti lenkų pasiūlymą ir vesti Jadvygą.

1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos pilyje Jogaila įsipareigojo krikštytis su visais Lietuvos žmonėmis, sumokėti Austrijos princui Vilhelmui 200 tukst. florinų, paleisti į nelaisvę paimtus krikščionis ir prijungti LDK prie Lenkijos Karalystės. Šiam aktui pritarė Jogailos broliai, taip pat Vytautas ir kiti kunigaikščiai.

1386 m. Krokuvoje Jogaila krikštijosi, gavo Vladimiro vardą, vedė Jadvygą ir buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Į Krokuvą buvo atvykęs ir Vytautas, kurį pakrikštijo Aleksandro vardu.

Krėvos sutarties padariniai

1. Sutartis sudarė sąlygas abiejų valstybių politiniam, socialiniam ir ekonominiam suartėjimui, spartino LDK feodalizaciją.

2. Buvo suvienytos lenkų ir lietuvių jėgos kovai su kryžiuočiais.

3. Į Lietuvą ėmė sklisti Europos kultūra.

4. Lenkų kronikininkai paneigė anksčiau egzistavusią mintį, kad lietuviai yra barbarai.

5. Nors LDK liko atskira nuo Lenkijos valstybė, tačiau Krėvos sutartis teikė lenkų feodalams juridinių argumentų ir toliau LDK laikyti Lenkijos dalimi.

Lietuvos krikštas ir jo reikšmė

Pirmasis Lietuvos krikšto etapas buvo paties Jogailos, jo brolių, giminaičių ir palydovų krikštas 1386 m. vasario 14 d. Krokuvoje.

Antrasis, svarbiausias etapas – žymesnių lietuvių bajorų, Vilniaus miestiečių krikštas, prasidėjęs 1387 m. vasario mėn. Vilniuje.

Jogaila, jau kaip Lenkijos karalius, atvyko į Lietuvą įvesti krikščionybę. Jį lydėjo daugelis lenkų dvasininkų. Krikštą aprašė Janas Dlugošas – žymiausias to meto lenkų istorikas. Bajorai buvo kviečiami į Vilnių ir krikštijami kartu su šeimomis, apipilant vandeniu, po vieną. Miestiečiai ir kiti paprasti žmonės buvo pamokomi tikėjimo, ir karalius, kaip krikšto tėvas, dalijo jiems vilnonio audinio, atsivežto iš Lenkijos. Sužinoję apie krikšto dovanas, prisirinko tiek daug žmonių, kad juos pulkais reikėjo vesti prie upės ir krikštyti. J.Dlugošas nesijuokė iŠ lietuvių gobšumo, o parodė, kad krikštas yra formalus.

Kad krikščionybė plistų ir tvirtėtų, Jogaila 1387 m. įkūrė Vilniuje Šventosios Trejybės katedrą, pavadintą Šv. Stanislovo vardu. Tais pačiais metais Vilniuje buvo pastatyta ir Šv.Jono parapijinė bažnyčia. 1387-1392 m. Jogaila įsteigė parapijines 22

bažnyčias Senojoje Ašmenoje, Bistryčioje, Krėvoje, Maišiagaloje, Medininkuose, Merkinėje, Nemenčinėje, Ukmergėje ir Vabalčiuose. Buvo įsteigta Vilniaus vyskupija, kurią 1388 m. kovo 12 d. patvirtino popiežius. 1387 m. vasario 22 d. raštu Jogaila uždraudė katalikų santuokas su stačiatikiais, jei šie netaps katalikais. 1389 m. sausio 10 d. įsakymu įvesta bažnyčios dešimtinė.

Svarbiausi krikšto proga paskelbti Jogailos dokumentai yra trys teisiniai aktai -privilegijos, kurie sudarė sąlygas luominės monarchijos formavimosi pradžiai Lietuvoje:

1.1387 m. vasario 17 d. privilegija Vilniaus vyskupystės vyskupui. Ji reiškė bažnytinės žemėvaldos įsteigimą be prievolių valstybei. Vilniaus vyskupas gavo dalį Vilniaus miesto ir keliolika dvarų su žemėmis ir valstiečiais. Į vyskupo, kaip kunigaikščio, žinią perėjo teismas ir administracija.

2. 1387 m. vasario 20 d. privilegija Vilniaus miestui, kuria buvo suteikta Magdeburgo teisė. Miestas gavo savivaldą, atskirą nuo bajorų teismą. Tačiau miestiečiai nebuvo atleisti nuo mokesčių ir karinės tarnybos.

3.1387 m. vasario 20 d. privilegija skirta apsikrikštijusiems bajorams. Bajoro turtas, žemė, ją dirbantys žmonės pripažįstama jo tėvonija, kuria galima laisvai disponuoti. Prievolė dalyvauti karo žygiuose paliekama.

Apsikrikštiję žemdirbiai valstiečiai irgi buvo paskelbti krikščionimis, tik neprivilegijuotais. Valstiečių paveldimai naudojama žemė nebuvo pripažinta jų nuosavybe. Taigi Jogailos privilegijos reiškė luomų įteisinimo pradžią.

Krikščioniškos-valstybinės religijos įvedimas turėjo teigiamą reikšmę:

1. Vokiečių feodalai neteko moralinio pagrindo Šauktis Europos katalikiškų kraštų paramos, o Jogailai ir Vytautui davė ideologinį ginklą propagandai prieš Ordiną Vakarų Europoje. Net popiežius Bonifacas IX pasiūlė susitaikyti su lietuviais, kad išvengtų skandalo.

2. Krikštas padėjo Lietuvai ūkiniu ir kultūriniu požiūriu suartėti su Lenkija ir Čekija, nes iš jų į Lietuvą ėmė plisti raštija, atsirado pirmosios mokyklos.

3. Krikščionybė sudarė sąlygas tautų bendravimui.

4. Katalikybė, oficialiai paskelbta valstybine religija, stiprino valstybę, tačiau žmonių sąmonė nelabai pasikeitė. Lietuvoje negreit išnyko seni tikėjimai.

LDK Vytauto Didžiojo valdymo laikais

(Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas, jo santykiai su kaimynais. Bandymas karūnuotis. Lenkijos karalystė ir LDK po Vytauto mirties)

Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas

Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas gimė 1350 m. Jo tėvai – kunigaikštis Kęstutis ir kunigaikštienė Birutė. Mirus Kęstučiui, Vytautas ryžosi su kryžiuočių pagalba susigrąžinti tėvo žemes iš Jogailos. Išvykdamas į Lenkiją karaliauti, Jogaila Lietuvą paskyrė valdyti broliui Skirgailai, kuriam užrašė dalį Vilniaus ir Trakų žemių. Vytautas įsižeidė, kad Jogaila negrąžino jam Kęstučio valdytų sričių, bet davė Voluinę. Dešimt metų truko Vytauto kova su Skirgaila ir Jogaila dėl dominavimo Lietuvoje. Jogaila,

23

suprasdamas, kad jam sunku bus išsilaikyti Lietuvoje, nes Lietuvos žmonės mielai jungėsi

prie Vytauto, pasiryžo su juo vėl susitaikyti ir grąžinti jam ne tik tėviškę, bet ir visas

Lietuvos žemes.

1392 m. Astravo dvare prie Lydos Vytautas ir Jogaila sudarė sutartį, pagal kurią Vytautas atgavo Trakų kunigaikštystę ir kitas tėvo Kęstučio turėtas žemes. Kaip Jogailos vietininkas, ėmė valdyti Vilnių. Vytautas pasižadėjo nesiskirti nuo Lenkijos ir teikti jai pagalbą, t.y. likti Lenkijos vasalu. Pagal sutartį po Vytauto LDK, išskyrus Vytauto brolio Žygimanto valdas, turėjo atitekti Lenkijos karaliui.

Taigi Vytautas ne tik atgavo tėvo palikimą, bet ir visą Lietuvą, nes tapo Vilniaus valdovu. Jis buvo tokia stipri asmenybė, kad pasinaudodamas tuo, ką gavo Astrave, sukūrė didingiausią Lietuvos istorijos epochą. Nuo Astravo sutarties 1392 m. iki savo mirties 1430 m. jis valdė Lietuvą vienas.

1401 m. Vilniaus – Radomo sutartimi Lenkija patvirtino Vytautą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tapęs didžiuoju LDK kunigaikščiu, savo krašto bajorų remiamas, visą valdymo laiką stengėsi stiprinti didžiojo kunigaikščio valdžią ir centralizuoti valstybę:

L Nepaklusnius kunigaikščius pašalino iš jų valdomų žemių ir į jų valdas paskyrė savo vietininkus, daugiausia ištikimus lietuvių bajorus ir paklusnius kunigaikščius.

2. Lietuvių bajorai ir didžiojo kunigaikščio klausantys maži kunigaikščiai sudarė

Didžiojo kunigaikščio tarybą. Su savo Tarybos nariais, ypač lietuvių bajorais, Vytautas

sprendė visus svarbiausius valstybės reikalus. Jie buvo valstybės savarankiškumo

gynėjai.

3. Valdė Lietuvą, remdamasis bajorų karine jėga. Duodamas bajorams daugiau

žemių, reikalavo iŠ jų uolesnės karinės tarnybos. Jis toliau tęsė Jogailos pradėtą valstiečių

dovanojimo paprotj, nustatė naują duoklės ėmimo tvarką: valstiečiai turėjo atiduoti

iš anksto nustatytą grūdų kiekį ir pinigų sumą.

4. Laipsniškai šalino kunigaikščius ir nuo vadovavimo kariuomenei, šias pareigas

perduodavo vaivadoms. Vaivadijos, kaip teritoriniai vienetai, buvo įvestos 1413 m.

Horodlės unijos aktu. Šis aktas iškėlė Lietuvos bajorų luomą ir aprūpino jį įvairiomis

privilegijomis.

Vytauto santykiai su kaimynais

Vytauto stiprėjimas, jo siekimas vykdyti savarankišką Lietuvos politiką bajorų pagalba kėlė Lenkijos ponų nerimą. Karalienė Jadvyga, lenkų ponų raginama, pareikalavo iŠ Vytauto vasalinės duoklės, nes Jogaila jai buvo užrašęs dalį LDK žemių. Vytautas atsisakė, nes tai būtų reiškę LDK ir jos valdovo Vytauto nepriklausomybės praradimą.

Susidarius palankioms sąlygoms vykdyti užkariavimus rytuose ir atsiradus progai pajungti savo valdžiai Rusią, Vytautui reikėjo turėti laisvas rankas vakaruose. Tuo tikslu 1398 m. Salyne buvo pasirašyta taikos sutartis su Ordino magistru, pagal kurią Vytautas užleido Ordinui Žemaičius iki Nevėžio, Šiaurinę Suvalkų dalį. Ordinas sutiko ne tik nepulti Lietuvos, bet ir padėti Vytautui kariauti rytuose.

Sudaręs Salyno sutartį, Vytautas pradėjo grobti ukrainiečių žemes, kurios dar buvo likusios totorių valdžioje. XIV a. pabaigoje jis išplėtė savo valstybės ribas iki Juodosios jūros. 1398 m. Vytautas įsiveržė į pietų Rusią ir iš ten į Lietuvą atsivedė totorių ir 24

karaimų, kurių palikuonys dar ir dabar gyvena Lietuvoje:

1399 m. pas Vytautą prašyti pagalbos susigrąžinti prarastą sostą atvyko totorių chanas Tochtamyšas. Tuo pasinaudodamas Vytautas surengė didelj žygį prieš totorius, kurį palaimino pats popiežius. Lemtingas žygis įvyko prie Vorsklos upes. Kautynės baigėsi skaudžiu pralaimėjimu: žuvo beveik trys ketvirtadaliai Vytauto kariuomenės ir apie 20 kunigaikščių. Pats Vytautas išsigelbėjo, pasinaudojęs nakties tamsa.

1401 m. Vilniaus – Radomo sutartimi užsitikrinęs Lenkijos paramą, Vytautas rėmė 1401 m. žemaičių sukilimą prieš Ordiną ir padėjo jiems išsivaduoti. Bet siekdamas susigrąžinti Smolenską, kurį prarado po Vorsklos mūšio, 1404 m. vėl atidavė Žemaitiją Ordinui ir tais pačiais metais užėmė ir prisijungė Smolenską. Tai Vytautą vėliau įgalino pasitelkti Žalgirio mūšiui ne tik Kijevo, bet ir Smolensko pulkus. 1406 – 1408 m. Vytautas kariavo su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste dėl Pskovo ir Naugardo, tačiau, sudaręs taikos sutartis su šiais miestais, užsitikrino Maskvos kunigaikščio paramą. Tai padaręs, nukreipė jėgas prieš kryžiuočius. 1409 m.Vytauto remiami sukilo žemaičiai ir išvijo kryžiuočius iš Žemaitijos. Žemaitija susijungė su Lietuva. Matydami bendrą priešą – kryžiuočius – Jogaila ir Vytautas nutarė sutelkti prieš juos jėgas. Lemiamas mūšis su Ordinu buvo neišvengiamas.

Vytautas ir Jogaila nutarė burti jungtines karines jėgas Lenkijoje, prie Vyslos. Jogaila surinko kariuomenę iš Lenkijos karalystės žemių. Su lenkų kariuomenės pulkais žygiavo samdytas čekų būrys. Vytauto kariuomenės daugumą sudarė lietuvių ir rusų kariai. Visas pasiruošimas karui vyko labai slaptai. Ordinas už didžiulius pinigus pasisamdė kariuomenės iš Europos.

1410 m. liepos 15 d. sąjungininkams, žygiuojantiems į Marienburgą, ties Tanenbergo ir Griunvaldo (Žalgirio) kaimais kelią pastojo Ordino kariuomenė, vadovaujama Ulricho fon Jungingeno. Nėra abejonės, kad pagal užimamą valstybėje vietą vadovauti derėjo Jogailai. Tačiau apie Vytauto vadovavimą kautynėms gana vaizdžiai kalba istoriniai šaltiniai:

1. Dlugošas rašo, kad Vytautas vadovavo visai lenkų ir lietuvių kariuomenei.

2. Magistras atsiuntė du kalavijus kaip kvietimą į mūšį. Taigi dvigubą sąjungininkų vadovybę pripažino ir Ordino vadovybė.

Sąjungininkų kariuomenė buvo išrikiuota trimis eilėmis: lietuviai buvo dešinėje, o lenkai kairėje. Ordino kariai nekantravo, tačiau nedrįso pulti, nes būtų tekę kautis miške. Jie norėjo, kad pirmieji pultų sąjungininkai. Magistras atsiuntė du kalavijus ir ragino nesislapstant krūmuose pradėti kautynes.

Duglošas rašė, kad vokiečiai visas jėgas nukreipė į dešinįjį sparną. Po beveik valandą trukusio smarkaus puolimo Vytauto kariuomenė ėmė trauktis. Matyt, šiuo iš anksto apgalvotu manevru buvo norima išsklaidyti kryžiuočių jėgas. Lietuvius atmušus, kryžiuočiai puolė lenkus ir Smolensko pulkus. Tris valandas vyko smarki kova. Kryžiuočiai jau buvo beapsupą lenkus, bet tuo metu, kiek kitaip surikiavęs būrius, į kovos lauką su savo kariais grįžo ir Vytautas. Smūgis buvo toks netikėtas, jog vokiečiai pakriko ir jau nebesugebėjo susitelkti. Kautynės baigėsi visišku Ordino kariuomenės sutriuškinimu. Tarp 200 kritusių riterių buvo pats didysis magistras, daug aukštų Ordino, pareigūnų.

Karo sėkmę Lenkijai ir Lietuvai lėmė tai, kad jų valdovai veikė sumaniai, apdairiai. Bendros karinės pajėgos pirmą kartą sėkmingai veikė išvien. Kariai buvo įsitikinę kovos

25

teisingumu, juos jungė moralinė – politinė vienybe.

Žalgirio mūšis sustabdė beveik 200 metų trukusį lietuvių tautos naikinimą. Kautynių lauke žlugo kryžiuočių ordino galybė, buvo užkirstas kelias jo yeržimuisi j Rytus. Lietuva ir Lenkija buvo pripažintos didžiausiomis valstybėmis, jos įgijo pirmenybę prieš Ordiną

Rytų Europoje.

Laimėję Žalgirio mūšį, sąjungininkai uždelsė žygį į Marienburgą ir leido naujam Ordino magistrui įsitvirtinti pilyje. Kryžiuočių sostinės jie nepaėmė. 1411 m. buvo sudaryta Toninės taika su kryžiuočiais. LDK buvo pripažinta Žemaitija iki Vytauto gyvos galvos, Lenkijai – Dobrynė. Ordinas turėjo atlyginti karo nuostolius, bet susigrąžino sąjungininkų užimtas pilis ir belaisvius.

Po Žalgirio mūšio prireikė suartinti Lenkijos ir Lietuvos socialinę ir valstybinę struktūras. Šiuos klausimus sprendė 1413 m. Horodlėje (prie Bugo upės, į pietus nuo Bresto) įvykęs abiejų šalių bajorų suvažiavimas. Buvo susitarta, kad, mirus Jogailai, be Vytauto žinios lenkai nerinks savo karaliaus, o mirus Vytautui, Jogaila turi teisę skirti Lietuvos valdovą. Abi šalys pasižadėjo padėti viena kitai gintis nuo priešų. Lietuvos bajorai, kurie išpažino katalikų tikėjimą, buvo prilyginti lenkų didikams. LDK buvo nuspręsta įvesti tokį teritorinį administracinį valdymą kaip Lenkijoje: jos teritorija padalijama į vaivadijas, į kurias didžiojo kunigaikščio vietininkais skiriami vaivados, o į svarbiausių vaivadijų pilis – kaštelionai. Katalikų vyskupai, vaivados ir kaštelionai ir kai kurių Rusios žemių seniūnai sudarė Didžiojo kunigaikščio tarybą, kuriai prigijo Ponų tarybos pavadinimas.

Po Horodlės unijos Vytautas toliau stengėsi didinti Lietuvos nepriklausomybę nuo

Lenkijos. Jis laikėsi rusų žemių grobimo politikos. Tuo tarpu kryžiuočiai vėl pradėjo

ginčą dėl Žemaitijos. Lenkija ir Lietuva 1414,1419 m. kariavo prieš Ordiną jo valdose.

1422 m. prie Melno ežero buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią Ordinas galutinai

atsisakė Žemaitijos, bet jam liko Klaipėda ir Klaipėdos kraštas. Lietuva gavo siaurą

išėjimą į Baltijos jūrą tarp Palangos ir Šventosios. Žemaitijos susigrąžinimu pasibaigė

kruvini karai su kryžiuočiais.

Bandymas karūnuotis

1429 m. sausio 9 – 29 d. įvyko Lietuvos, Lenkijos valdovų bei imperatoriaus Zigmanto suvažiavimas Lucke Vidurio ir Rytų Europos klausimams aptarti. Luckas buvo svarbiausias Voluinės miestas su didele mūrine pilimi ir katalikų vyskupo rezidencija, priklausęs LDK. Suvažiavime dalyvavo ir Maskvos, Tverės didžiųjų kunigaikščių, popiežiaus. Kryžiuočių ordino, Bizantijos imperatoriaus, Danijos, Moldavijos, Aukso Ordos, Riazanės ir kiti pasiuntiniai. Vytautas svečius priėmė tikrai karališkai, nustebindamas visus savo turtingumu, vaišingumu, dosnumu. Suvažiavimo pabaigoje buvo aptartas Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi siūlymas. Imperatorius Zigmantas, pasiūlęs vainikuoti Vytautą, manė sumažinsiąs Lenkijos įtaką Rytų ir Vidurio Europoje. Lietuvos bajorai palaikė pastangas paskelbti LDK karalyste ir stengėsi paveikti ir Vytautą, kuris laikėsi atsargiau ir neskubėjo vainikuotis. Jogaila vainikavimuisi pritarė, nes jį įkalbėjo pats Zigmantas. Be to, lenkų monarchui buvo naudinga, kad vienas jo sūnus taptų Lietuvos karaliumi (po Vytauto mirties). Lenkų ponai pasipriešino Vytauto vainikavimuisi ir sausio 28 d. išvyko namo. Savo sutikimo Ponų tarybos

26

spaudimu buvo priverstas atsisakyti ir Jogailai

Vytauto karūnavimas turėjo įvykti 1430 m. rugsėjo 8 d. Vilniuje. Lietuvos valdovas sukvietė daug užsienio šalių atstovų. Viskas buvo paruošta vainikavimosi apeigoms. Tačiau lenkų ponai Lenkijos teritorijoje sulaikė Zigmanto I pasiuntinius, vežusius atitinkamus imperatoriaus aktus ir karališkąsias regalijas. Vainikavimosi apeigas teko atidėti, kol bus atsiųsti nauji vainikai. Senas, jau aštuoniasdešimtmetis Lietuvos valdovas lenkų įžeidimo negalėjo užmiršti. Susikrimtęs ir sirguliuodamas pakeliui iš Vilniaus į Trakus nukrito nuo žirgo ir smarkiai susitrenkė. 1430 m. spalio 27 d. Vytautas mirė Trakuose. Vytautas buvo palaidotas Vilniuje, katedros rūsyje, po švento Mykolo altoriumi.

Vytautas už didžius nuopelnus Lietuvai vadinamas Didžiuoju. Paėmė Lietuvą valdyti suvargusią, karų ir netvarkos nukamuotą, suirusią, o paliko turtingą ir galingą, milžiniško didumo (nuo Baltijos jūros Šiaurėje iki Juodosios jūros pietuose), padarė ją savarankišką, atvėrė kelią į Lietuvą Europos kultūrai. Taigi Vytautas sukūrė Europos valstybę Lietuvą, reikalaujančią vienodų teisių su kitomis Vakarų valstybėmis ir tautomis. Matyt, likimas lėmė, kad Lietuva po Vytauto daugiau nebeturėjo didesnio valdovo.

Lenkijos karalystė ir LDK po Vytauto mirties

Po Vytauto mirties Lietuvos ponai, susitarę su LDK rusų, baltarusių ir ukrainiečių didikais, siekdami išsaugoti valstybės savarankiškumą ir nevykdyti Horodlės unijos, pasiūlė Švitrigailą (jaunesnįjį Jogailos brolį) (1430 – 1432) Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Jogaila, tuo metu buvęs Lietuvoje, su tuo sutiko.

O lenkų feodalai, pasinaudoję Vytauto mirtimi, užgrobė Podolę ir dalį Voluinės su Lucku. Lietuviai neišleido Jogailos. Kilo ginkluotas konfliktas. Švitrigaila slapta sudarė gynimosi ir puolimo sutartį su Vokiečių ir Livonijos ordinais, tarėsi dėl pagalbos su totoriais, stiprino taiką su Naugardu. Imperatorius Zigmantas palaikė Švitrigailos siekius karūnuotis. Šie rėmė Švitrigailą ir troško, kad iširtų Lietuvos ir Lenkijos unija, susilpnėtų Lenkija. 1431 m. Lenkijos karalystė pradėjo karą su Lietuva. LDK kariuomenei teko trauktis, 1431 m. rugpjūčio mėnesį Vokiečių ordinas paskelbė karą Lenkijai, karo veiksmai pakrypo Lenkijos nenaudai. Jogaila paprašė paliaubų. 1432 m. buvusieji Vytauto padėjėjai, kurstomi lenkų, pradėjo ruošti perversmą, nes Švitrigaila nesugebėjo tęsti Vytauto politikos, buvo žiaurus, karštuolis, jį supo daugybė naujų žmonių, su kuriais suartėjo gyvendamas rusų kraštuose. Švitrigailai pavyko pasprukti. Didžiuoju kunigaikščiu paskelbtas Žygimantas Kęstutaitis (jaunesnysis Vytauto brolis) (1432 -1440). Žygimanto valdžią pripažino Lietuva, Minsko žemės, Padneprės valsčiai. Visos kitos baltarusių, rusų, ukrainiečių žemės stojo už Švitrigailą. 1432 m. Gardino sutartimi Žygimantas atnaujino uniją su Lenkija. Jis pažadėjo po mirties palikti Jogailai ir jo įpėdiniams teises į LDK. Nuspręsta, kad Podolė turi būti Lenkijos, p Voluinė liko Žygimantui iki mirties, bet daug pilių buvo atiduota Lenkijai.

LDK atsidūrė kryžkelėje. Prieš ją buvo du keliai – arba su Švitrigaila ir baltarusių ir ukrainiečių feodalais kovoti prieš Lenkiją dėl nepriklausomybės, arba pasidalyti su lenkų bajorais užgrobtas ukrainiečių žemes ir drauge su Žygimantu pripažinti Lenkijos karaliaus valdžią. Tolesnį LDK likimą lėmė 1435 m. įvykęs Pabaisko (Ukmergės) mūšis tarp dviejų pretendentų į LDK sostą – Švitrigailos ir Žygimanto.

27

Nugalėjęs Švitrigailą, Žygimantas bandė atsikratyti Lenkijos feodalų globos, norėdamas palikti LDK sostą savo sūnui. Jis stiprino krašto valdžią ir ketino apriboti sritinių kunigaikščių teises. Už tai jis buvo sąmokslininkų nužudytas Trakuose. Nauju Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu išrinktas trylikametis Jogailos sūnus Kazimieras (1440 – 1492).

Reformacija ir kontrreformacija Lietuvoje

XVI a. pradžioje Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, išplito reformacijos sąjūdis. Tam pasitarnavo Renesanso kultūros plitimas, humanistų veikla. Lietuvoje buvo bandoma užkirsti kelią reformacijai plisti. 1520 m. ir 1535 m. įsaku Žygimantas Senasis uždraudė įvežti į savo karalystę M. Liuterio knygas.

1542 m. gegužės 19 d. Žygimantas Senasis išleido LDK vyriausybės dekretą. Šį dokumentą inspiravo Vilniaus vyskupas Polinas Alšėniškis, padavęs į bažnyčios teismą Abraomą Kulvietį bei uždaręs jo mokyklą.

Abraomas Kulvietis (1510 -1545) buvo pirmasis labai išsilavinęs lietuvis, pasisėmęs kultūros svetur ir ėmęs ją skleisti savo tėvynėje. Jis studijavo Krokuvos, Liuneno, Vitenbergo, Leipcigo, Sienos universitetuose. Baigęs mokslus, A. Kulvietis gavo teisės daktaro laipsnį.

1539 m. Kulvietis Vilniuje įsteigė aukštesniąją reformatų mokyklą. Ji turėjo rengti bajorų jaunimą studijoms užsienio universitetuose. Joje mokėsi apie 60 mokinių, dirbo keli mokytojai. Beje, šiai švietimo įstaigai padėjo atsirasti karalienė Bona. Mokykla buvo atidaryta be vyskupo sutikimo. 1542 m. paskelbus LDK vyriausybės dekretą, A. Kulvietis su savo mokyklos bendradarbiais pabėgo į kryžiuočių nukariautą Lietuvos dalį pas reformacijos rėmėją Prūsijos hercogą Albrechtą, paskutinį Ordino magistrą. Jis, 1544 m. įsteigęs Karaliaučiuje universitetą, A. Kulvietį, S. Rapolionį paskyrė šio universiteto profesoriais. A. Kulvietis dėstė graikų ir hebrajų kalbas. Jo veikla padėjo formuoti prielaidas pirmajai lietuviškai knygai pasirodyti. Tai buvo Martyno Mažvydo katekizmas su elementoriumi, išleistas 1547 m.

Kulviečio išvijimas iš Vilniaus buvo susijęs su reformacijos pradžia. Pirmieji reformatai Lietuvoje buvo liuteronai. Bet jų bendruomenė Vilniuje susiformavo tikį 1555 m.

Gana greitai plito kalvinizmas. Jis aprėpė palyginti įvairius visuomenės sluoksnius, ypač paplito tarp didikų ir bajorų. Kalvinizmą rėmė ir protegavo Radvilos – Mikalojus Juodasis ir Mikalojus Rudasis.

XVI a. viduryje LDK atsirado radikalioji reformacijos kryptis – antitrinitoriai. Radę daugiausia sekėjų tarp miesto plebėjų, jie pasidarė pavojingi valdantiesiems, nes ne tik atmetė Šventąją Trejybę, bažnytinę hierarciją, bet ir kėlė viešumon didžiuosius socialinius prieštaravimus. Didžiausias reformacijos nuopelnas – kad ji pažadino tautinę sąmonę ir paskatino tautinį valstybinį kūrimąsi. Daugelyje tautų į pirmą vietą iškilo gimtosios kalbos vartojimo ir tautinės Bažnyčios klausimas.

Nuo 1586 m. reformacija pradėjo smarkiai slūgti. Tais metais į katalikybę grįžo apie 300 stambių feodalų, jais pasekė bajorai. Tėvai buvo uoliausi reformatai, o vaikai

28

jau naikino jų reformacines knygas. Blėso apie porą dešimtmečių trukęs sąjūdis, kulminaciją pasiekęs trečiame XVI a. ketvirtyje. Reformacijos žlugimo priežastys:

1. Reformacijos nepriėmė liaudis, nes ji nebuvo skelbiama lietuvių kalba.

2. Pasikeitė valdovo pozicija reformacijos atžvilgiu. Žygimantas Augustas gyvenimo pabaigoje pradėjo uoliai remti katalikus.

3. Patys reformatai susiskaldę: Lietuvoje buvo kelios dešimtys sektų, kovojusių tarpusavyje dėl įtakos. Nuo kalvinų atsiskyrė radikalioji kryptis – arijonai, antitrinitoriai. Tai silpnino reformatų jėgas.

4. Prasidėjo kontrreformacija – katalikų priešpuolis, atėjęs iš Vakarų.

Kontrreformacija Lietuvoje

Siekdama sustabdyti reformacijos plitimą, katalikų bažnyčia 1545 m. Tridente sukvietė visuotinį katalikų bažnyčios susirinkimą, kurio nutarimų įsigaliojimu prasidėjo kontrreformaciją.

Svarbiausia kontrreformacijos jėga tapo Jėzuitų ordinas, kurį 1534 m. įsteigė Paryžiuje smulkus ispanų bajoras Ignatas Lojolą. Sis vienuolių ordinas popiežiui prisiekė visišką paklusnumą. Jėzuitai siekė kontroliuoti visą dvasinį aukštųjų visuomenės sluoksnių gyvenimą. Specialiai įsteigtos įstaigos rengė dvasininkus misijoms tarp protestantų.

Jėzuitai į Lietuvą atvyko 1569 m. Juos pakvietė Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. Vyskupo kvietimą ir jėzuitų atvykimą nulėmė žinia, kad Radvila Juodasis, LDK kancleris bei Livonijos vietininkas, miręs 1565 m., užrašė didelius turtus steigiamam reformatų universitetui ir kad to universiteto atidarymu rūpinasi filosofijos ir medicinos daktaras Georgas Blandrata. Vilniuje jėzuitai gavo rūmus, Šv. Jono bažnyčią, už miesto keletą dvarų. Jėzuitams Lietuvoje sekėsi. Antai Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnus Jurgis atsivertė, tapo Vilniaus vyskupu bei pasižymėjo naikindamas tėvo išleistą Bibliją. Didikai pravoslavai, atsimesdami nuo reformacijos, į pravoslavybę nebegrįžo ir virto uoliais katalikais. 1578 m. LDK įsigaliojo Tridento susirinkimo nutarimai, kurie sudarė palankias sąlygas jėzuitų veiklai. Šie, kovodami su reformacija, leido religinio turinio lietuviškas knygas (M. Daukšos „Katekizmas“, 1595 m., „Postilė“, 1599 m.). Tačiau, protestantizmą įveikus, domėtis lietuvių kalba nustota. Jėzuitų veiklą Žemaitijoje plėtė vyskupas Merkelis Giedraitis. XVII a. viduryje kontrreformacija pasiekė visišką pergalę.

LDK XVI a.

(Liublino unija ir jos padariniai. Bajorų demokratija . Kultūros laimėjimai Vilniaus akademija. Lietuvos Statutai. Teisinės, ūkinės reformos)

Liublino unija ir jos padariniai

LDK, turinti labai didelę teritoriją, XVI a. viduryje atrodė labai silpna tarp stiprėjančių gretimų valstybių. Viena iš jų buvo Švedija, kurioje valstiečiai buvo laisvi

29

nuo baudžiavos ir su karaliumi ėjo kariauti dėl Baltijos. XV a. pab. Rusija nusikratė mongolų – totorių jungo ir XVI a. pr., Maskvai vadovaujant, baigė vienyti įvairias kunigaikštystes. Rusijos svarbiausias užsienio politikos tikslas buvo išeiti prie Baltijos jūros ir užmegzti ryšius su Europos šalimis. Taigi LDK reikėjo pakankamai jėgų atsilaikyti prieš stiprėjantį kaimyną – Rusiją.

1557 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas privertė Livonijos magistrą pasirašyti Pasvalyje pagalbos sutartį, nukreiptą prieš Rusiją. Caras Ivanas IV 1558 m. pradėjo kovą prieš Ordiną. Ordino magistras atvyko į Vilnių prašyti pagalbos, kurią buvo žadėjęs Žygimantas Augustas. 1559 m. Ordinas atsidavė Žygimanto Augusto globai ir 1561 m. tapo LDK vasalu. Tuo karas dėl Livonijos nesibaigė. Į karą įstojo Švediija. LDK padėtis darėsi vis sudėtingesnė.

Liublino unijos priežastys

1. Nesėkmės karuose su Rusija vertė Lietuvos bajorus ieškoti sąjungininkų, ir karinės pagalbos jie tikėjosi iš Lenkijos.

2. Lenkijos feodalai siekė užvaldyti Ukrainą ir kai kurias kitas rusų žemes. Jie seniai laukė progos prisijungti Lietuvą ir tam dabar susiklostė labai palankios sąlygos.

3. Žygimantas Augustas buvo bevaikis. Jam mirus, turėjo pasibaigti Gediminaičių dinastija, kurios atstovai užimdavo ir LDK, ir Lenkijos sostą. Jam pasibaigus, sunku buvo tikėtis, kad Lietuvos ir Lenkijos feodalai valdovu išrinks tą patį asmenį. Lenkai to bijojo.

4. Lietuvos bajorai norėjo sau lygių teisių su Lenkijos bajorais.

Liublino unija

1569 m. Liublino mieste prasidėjo abiejų valstybių bajorų derybos. Lietuvos bajorai laikėsi nuomonės, kad Unija – tai dviejų laisvų valstybių sąjunga. Lietuva ir Lenkija ja remdamosi nepraranda nei žemių, nei savo valdymo tvarkos, nei įstatymų, tradicijų bei senųjų papročių. Lenkai siekė prijungti Lietuvą prie Lenkijos, kad Lietuva taptų Lenkijos valstybės dalimi. Protestuodami lietuvių bajorai paliko Seimą. Didžiausi unijos, kaip ją suprato lenkai, priešai iš lietuvių politikų buvo Radvilos, ypač M. Radvila Rudasis ir J. Chodkevičius. Dauguma bajorų Uniją laikė paprasta karine sąjunga. Tačiau kai karalius, vykdydamas lenkų bajorų valią, atskyrė nuo LDK keturias pietines vaivadijas ir prijungė jas prie Lenkijos, Lietuvos bajorai pasipiktino. Bet apie rimtą pasipriešinimą nebuvo kalbos. Lietuviai buvo priversti atnaujinti derybas. Chodkevičius kreipėsi į Žygimantą Augustą ir prašė neskriausti Lietuvos. Abi šalys jau buvo išvargintos derybų. Lietuviai pareiškė, kad priima uniją. Laiminti lenkų pusė nekreipė dėmesio į smulkmenas ir tuo pasinaudoję lietuviai nors iš dalies pasiekė savo tikslą.

1569 m. liepos ld. abi pusės unijos aktą patvirtino priesaika.

Liublino unijos akte buvo skelbiama:

1. LDK ir Lenkijos karalystė susijungia ir sudaro Respubliką.

2. Si Respublika turi vieną valdovą, renkamą visų Lenkijos ir Lietuvos bajorų luomų Lenkijoje ir karūnuojamą Krokuvoje.

30

3. Respublikoje bus vienas seimas ir vienas senatas.

4. Visi vidaus ir užsienio politikos klausimai bus sprendžiami bendrame seime.

5. Abiejų šalių bajorams leista visoje Respublikoje įsigyti dvarų, tarnybų ir keisti gyvenamą vietą.

Liublino unijos padariniai

1. Unija teisiškai įtvirtino savarankišką Lietuvos būvį sąjungoje. Lenkijos karalystė ir LDK turėjo atskirus valdžios pareigūnus, atskirą kariuomenę ir jos vadus, savo valstybės iždą, monetas, skirtingą teisę ir teismus.

2. Valstybės politika buvo vykdoma atsižvelgiant į Lenkijos interesus. Lietuva neteko teisės rinkti Vilniuje valdovą, turėti atskirą senatą ir atskirą seimą. Taigi valdovus rinko lenkai, o Lietuva galėjo jiems tik pritarti ar nepritarti. Lietuvos padėtis lemdavo jos pasirinkimą: ji pritardavo lenkų sprendimams, bet išsiderėdavo iš valdovo nuolaidų.

3. Sudarius uniją, jungtinė valstybė galėjo sėkmingiau užbaigti Livonijos karą.

4. Susidarė palankios sąlygos lenkų kalbos ir kultūros skverbimuisi į LDK, jos bajorų, miestiečių lenkėjimui.

Bajorų demokratija

Jungtinėje Lenkijos – Lietuvos valstybėje, vadinamoje Respublika, didelę valdžią turėjo bajorija (ji sudarė 8 -10 proc. krašto gyventojų). Bajorai sakydavo, kad jie yra Respublikos kūnas, o karalius – jos galva. Visus valstybės reikalus jie norėjo tvarkyti patys („Nieko naujo apie mane be manęs.“). Karaliaus valdžia pradėjo silpnėti, kai mirus Žygimantui Augustui baigėsi Gediminaičių dinastija ir karalių ėmė rinkti seimas – bajorų suvažiavimas. Nuo 1573 m. karaliai sudarydavo su bajorais valstybės valdymo sutartį, pagal kurią karalius buvo priverstas sutikti su visomis jam pateiktomis sąlygomis. Jeigu karalius nevykdydavo tų sąlygų, bajorai galėjo jo neklausyti ir pradėti prieš jį sukilimą. Nuo XVIII a. pab. bajorai įgijo dar daugiau laisvių.

Taigi, visas politinis Respublikos vidaus gyvenimas sukosi apie bajorų teisių gynimo šūkį. Bajorijai labiausiai rūpėjo 3 gyvenimo sferos: santykis su žeme, asmens laisvė, politinės teisės. Bajorų žemės nuosavybės bei jų asmens laisvės ir neliečiamybės garantijos buvo užfiksuotos III Statute ir neginčijamos. Geriausia bajorų laisvės išraiška buvo galutinai įsigalėjęs draudimas suimti bajorą be teismo sprendimo. Kitą principą, kad tvarka valstybėje negali būti keičiama be bajoro sutikimo, realizavo „liberum veto“ teisė (bajorų delegato teisė nesutikti su seimo daugumos nutarimais).

Tarp bajorų buvo skleidžiama visų bajorų lygybės idėja. Ji buvo grindžiama minėtais j principais, visų bajorų teise rinkti valdovą, atstovus į seimą, taigi prisidėti prie valstybės valdymo. Manyta, kad didžiausią pavojų bajorų lygybei ir laisvėms gali kelti stiprus valdovas. Dėl to valdovo veiksmai buvo vis labiau kontroliuojami. Tačiau iš tikrųjų lygybės bajorų tarpe nebuvo. Didikai išlaikė aukštas pozicijas visuomenėje ir valstybėje. Jie galėjo remtis dideliais turtais, įtaka visuomenėje, valdžia valstybėje, pinigais ir jėga. Nors visi bajorai formaliai buvo lygūs, tačiau didikai ėjo priešakyje ir rodė kelią.

Taigi vieno bajorų luomo hegemonija, kai kiti luomai silpni, virto anarchija, nors ji buvo dangstoma bajorų demokratijos vardu.

31

Kultūros pasiekimai XVI a.

Nuo XVI a. pradžios Lietuvoje pradėjo sklisti renesanso ir humanizmo idėjos, reformacinis sąjūdis. Iš visų Lietuvoje pasireiškusių humanistų aiškiausiai savo visuomenines pažiūras išdėstė Mykolas Lietuvis, lotyniškai parašęs politinius memuarus ir įteikęs juos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui. Jis siūlė priemones santvarkai tobulinti. Daugiausia kritikos kliuvo teismų tvarkai ir bažnyčiai. Sielodamasis dėl valstybės silpnėjimo, priekaištavo privilegijuoto luomo žmonėms už šiurkštų artimo meilės kaip dorovės normos pažeidinėjimą.

Humanistai politinių programų nesudarinėjo ir griauti valstybės valdžios neragino. Jų pasaulėžiūra atitiko ankstyvuosius buržuazijos siekimus, griovė feodalinę ideologiją.

Žymiausi reformacijos idėjų skleidėjai Lietuvoje buvo Abraomas Kulvietis, Jurgis Zablockis, Stanislovas Rapalionis. A. Kulvietis laikomas pirmuoju labai išsilavinusiu lietuviu. Jis buvo ano meto Europos garso žmogus, didikų Goštautų ir karalienės Bonos remiamas 1539 m. Vilniuje įsteigė aukštesniąją reformatų mokyklą, kuri ruošė jaunimą studijoms užsienio universitetuose. Joje buvo mokoma lietuviškai.

Antras Europos garso humanistas – Stanislovas Rapolionis. Tai vienas iš Karaliaučiaus universiteto steigėjų bei žymiausių jo profesorių, vadovavo protestantų teologijos katedrai.

Rapolionis su Kulviečiu parengė dirvą pirmai lietuviškai knygai. Vertė į lietuvių kalbą giesmes, kuriomis vėliau pasinaudojo Mažvydas, globojo universitete studijuojančius lietuvius.

Vis dėlto didžiausias iš lietuvių humanistų buvo Martynas Mažvydas. 1547 m. Karaliaučiuje buvo išleista jo parengta pirmoji lietuviška knyga – „Katekizmas“. Ši knyga buvo skirta kunigams ir išsilavinusiems aukštuomenės sluoksnių žmonėms, kad jie mokytų beraštę liaudį religinių dogmų, ją šviestų. Po pratarmės eina nedidelis elementorius. Čia pateikiama pirmoji abėcėlė, pritaikyta lietuvių kalbos garsams reikšti.! Po katekizmo pridėtos giesmės su gaidomis.

Pačioje Lietuvoje lietuviškos knygos pradėtos leisti tik XVI a. pabaigoje. Mikalojus Daukša 1595 m. Vilniuje išspausdino „Katekizmą“, lai pirmoji išlikusi lietuviška knyga, į išleista LDK. Literatūrinę šlovę M. Daukšai pelnė kitas darbas – 1599 m. išleistai pamokslų knyga „Postilė“. Mums reikšmingiausia jos prakalba. Tai kūrinys, smerkęs prasidėjusį bajorijos lenkėjimą, lietuvių kalbos paniekinimą. Svarbiausiu tautos požymiu] laikė kalbą. Kreipdamasis į bajorus ir kunigus, jis ragino visur ir visada vartoti lietuvių kalbą. Daukša buvo didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių, padėjo pagrindus) lietuviškai raštijai XVI a.

1582 m. buvo išleista Motiejaus Strijkovskio „Kronika“ – pirmoji spausdinta Lietuvos istorija lenkų kalba.

1522 m. Pranciškus Skorina Vilniuje išspausdino pirmąją knygą „Mažąją kelionių knygą“, o 1525 m. – „Apaštalą“.

Knygų spausdinimo pradžia atskleidė neribotas perspektyvas kultūros pažangai.

Vilniaus akademija

XVI a. viduryje, kilus reformacijai ir plintant renesanso idėjoms, prasidėjo naujas 32

Lietuvos švietimo raidos etapas.

Vilniaus vyskupas V. Protasevičius, palaikomas karaliaus, pakvietė iš Lenkijos kovoti su reformatais katalikų vienuolių jėzuitų, kurie 1570 m. Vilniuje įsteigė pirmąją savo kolegiją. 1579 m. karalius Steponas Batoras pertvarkė kolegiją į akademiją (universitetą). Jėzuitai tikėjosi Vilniaus universitetą paversti kovos su reformacija centru, katalikybės atrama. Bet universitetas išaugo į tikrą mokymo ir mokslo įstaigą. Jame veikė du fakultetai – filosofijos ir teologijos.

Pirmuoju Vilniaus akademijos rektoriumi buvo paskirtas Krokuvos jėzuitas Petras Skarga. Dauguma studentų buvo lenkai ir lietuviai. Pagrindinė mokymo forma buvo paskaitos ir disputai. Mokslas vyko lotynų kalba. Čia 1579 m. mokėsi 160, o 1597 m. – 800 studentų. Universitetas turėjo turtingą biblioteką, kurios didžiausią dalį sudarė karaliaus Žygimanto Augusto dovanotos knygos.

Taigi Vilniaus universitetas buvo pirmoji aukštoji mokykla Rytų Europoje.

Lietuvos Statutai

XVI a. – įstatymų leidybos klestėjimo šimtmetis. Išleisti trys Lietuvos Statutai (1529, 1566,1588 m.) – žymūs teisės kultūros paminklai.

1529 m. visi seniau kunigaikščių išleisti įstatymai ir senieji papročiai buvo surašyti į vieną knygą, pavadintą Lietuvos Statutu. Juo buvo suteikta gana plačių teisių visam bajorų luomui. Įtvirtinta bajorų viršūnių – ponų – viešpataujanti padėtis visuomenėje. Ponų taryba kartu su didžiuoju kunigaikščiu valdė valstybę, o kiti bajorai privalėjo eiti karinę tarnybą, už tai gaudavo valdyti valstybei priklausančius dvarus. Bajorai savo nuožiūra galėjo tvarkyti tik trečdalį žemių. Kitą dalį žemės valdų galėjo tvarkyti tik su didžiojo kunigaikščio ar jo pareigūnų žinia. Statutas įteisino žemvaldžių feodalų viešpatavimą valstiečių atžvilgiu.

Sis Statutas buvo parengtas vadovaujant Albertui Goštautui. Jis visomis išgalėmis tvirtino Lietuvos savarankiškumą ir nepriklausomybę nuo Lenkijos.

Nė vienas iš daugelio Europos feodalinių teisynų ne tik savo apimtimi, bet ir turiniu, o ypač teisinių formulių baigtumu, kalbos tobulumu ir savo renesansine dvasia neprilygsta Pirmajam Statutui. Tai nulėmė keletas objektyvių sąlygų: niekur Europoje, išskyrus Lenkiją, feodalai neturėjo tokių laisvių, kurios ilgainiui išsigimė į anarchiją ir pražudė pačią valstybę. Statutu buvo sulygintos katalikų ir stačiatikių bajorų teisės. Tai suteikė jam demokratiškumo, tautinio ir religinio pakantumo atspalvį.

1566 m. buvo priimtas Antrasis Lietuvos Statutas. Šis Statutas išsprendė pagrindinę, eiliniams bajorams labiausiai rūpimą problemą – visiškai laisvo disponavimo žemės nuosavybe. Įtvirtino XVI a. vidurio LDK reformas: administracinį teritorinį valstybės suskirstymą į apskritis (pavietus), bajorų renkamus apskrities, žemės, pilies ir pakamorės teismus, bajorų dalyvavimą apskričių seimeliuose ir LDK seime, spartesnį valstiečių vertimą baudžiauninkais, sustiprėjusį jų išnaudojimą.

1588 m. išleistas Trečiasis Lietuvos Statutas dar labiau išplėtė bajorų teises ir detaliau reglamentavo valstiečių vertimą baudžiauninkais. Jis prarado savo galią 1840 m., kai Lietuvoje buvo priimti Rusijos įstatymai.

Naujajame Statute buvo patvirtinta, kad didysis kunigaikštis negali skirti jokių mokesčių ir prievolių bajorams, jų dvarams ir nuo jų priklausantiems valstiečiams. Tai

33

gali padaryti tik patys bajorai seime. Įvairius viešuosius darbus Statutas priskyrė didžiojo kunigaikščio miestų miestiečiams ir jo valsčių valstiečiams.

Bajoras, palikęs dvarą ir ėmęsis verslų, nustoja savo luomo teisių ir laisvių. Statutas patvirtina, kad j karą turi eiti visi žemvaldžiai, vesdamiesi valdomos žemės kiekį atitinkantį valstiečių skaičių. Jei to nepadarys, iš jo bus atimamas dvaras.

Pradėjus veikti jo nuostatoms, visiškai įsigalėjo bajorų demokratija ir eiliniai bajorai ėmė aktyviai reikštis politiniame gyvenime.

Taigi Lietuvos Statutas – jo trys laidos – dabar jau daugelio laikomas feodalinės teisės fenomenu, bene tobuliausiu to meto teisinių aktų rinkiniu visoje Europoje.

Ūkinės, teisinės reformos

1557 m. Didysis Kunigaikštis Žygimantas Augustas, siekdamas suintensyvinti žemės ūkį, padidinti iš jo gaunamas pajamas ir įtvirtinti feodalų teises į žemę, paskelbė dvarų reformą, vadinamą valakų reformos vardu. Visa valstiečių naudojama žemė buvo išmatuota valakais ir prievolių, ypač lažo, buvo reikalaujama nuo valako (21 ha).

Reformos esmė – visa ariamoji žemė sutelkiama į vieną masyvą ir iš jo kiekvienam valstiečiui skiriami 3 žemės rėžiai (pūdymui, vasarojui, žiemkenčiams). Tai buvo privaloma. Geriausiose žemėse kuriami palivarkai. Valstiečiai buvo apgyvendinti dideliuose gatviniuose kaimuose. Kadangi reforma pradėta vykdyti valstybiniuose dvaruose, jų valstiečiai buvo visiškai paversti baudžiauninkais.

Reformos padariniai: padidino valstiečių išnaudojimą, panaikino valstiečių žemės nuosavybę, asmens laisvę, įsigalėjus trilaukei žemės dirbimo sistemai, padidėjo darbo našumas ir iždo pajamos, suvienodino valstiečių ūkių pajėgumą.

1564 – 1566 m. Lenkijos pavyzdžiu buvo įvykdyta teismo ir administracijos reforma. Teismo ir administracijos vienetais tapo pavietai. Jie sudarė Trakų bei Vilniaus vaivadijas ir Žemaičių seniūniją. Taigi visa valstybės teritorija padalyta į 22 pavietus. Nauji teisinai buvo trejopi: žemės, pakamorės, pilies.

Iš šios teismų ir administracijos reformos bajorai laimėjo: jų teisės buvo sulygintos su ponų teisėmis. Taigi XVI a. viduryje visi feodalasi įgijo vienodas teises ir sudarė bajorų (šlėktų) luomą. LDK valstybės reikalai dabar buvo sprendžiami bajorų seimeliuose. Miestiečiai lemiamo balso valstybės valdyme neturėjo. Visa tai rodė, kad reforma padėjo pagrindą bajorų demokratijai.

LDK XVIII a.

(Vabtybingumo nuopuolis. Anarchija. Reformų bandymai Ketverių metų seimas (1788 -1792 m.). 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija. Padalijimai ir jų padariniai)

Valstybingumo nuopolis. Anarchija

Istoriniai šaltiniai leidžia tvirtinti, kad Respubliką sužlugdė objektyvios ir subjektyvios, vidinės ir išorinės priežastys. Galima teigti, kad Respublika žlugo pirmiausia dėl privilegijuotų luomų kaltės. Jie pasirodė esą bejėgiai, nesugebą veikti, 34

užtikrinti politinę pažangą, vidaus politinę pusiausvyrą.

Po Žygimanto Augusto mirties monarcho valdžia pradėjo silpnėti. Lietuva ir Lenkija turėjo rinkti naują valdovą, kuriam iš anksto savo parašu reikėjo patvirtinti raštą su surašytomis bajorų teisėmis ir laisvėmis. Čia buvo skelbiama, jog karalius neprieštarauja laisvam karalių rinkimo principui, jog karo ir taikos dalykus spręs tik senatui pritarus, o visuotinį bajorų šaukimą į karą skelbs tik seimui pritarus, jog nesiųs bajorų kariauti į užsienio Šalis, samdomą kariuomenę išlaikys iš valstybės dvarų pajamų, nuolat turės jo veiklą kontroliuojančius senatorius rezidentus, kas dveji metai šauks seimą. Jeigu karalius pažeistų šiuos pagrindinius principus, bajorai galėtų pareikšti nepasitikėjimą juo ir pradėti ginkluotą sukilimą. Naujas karalius turėdavo patvirtinti šiuos ir dar naujus reikalavimus, kuriais palaipsniui karalių valdžia buvo dar labiau apribojama. Taigi, karaliaus valdžią visiškai apribojo tie, kurie ją rinko. Taip bajorai siekė išsaugoti savo „aukso laisves“ (anarchizmą) ir neleisti įsigalėti absoliutizmui. Bajorai didžiuodamiesi gyrėsi, kad Respublika yra laisviausias pasaulio kraštas. Anot jų, Lenkijos – Lietuvos valstybė „laikosi netvarka“. Matydami valstybės silpnumą, bajorai vylėsi, kad jos niekas nenorės nukariauti.

Karaliaus valdžia ypač susilpnėjo valdant švedų Vazų dinastijos atstovams. Antai Zigmantas Vaza, norėdamas LDK didikų ir bajorų pripažinimo, 1588 m. patvirtino Trečiąjį Lietuvos Statutą, kuris suteikė bajorams dideles teises: tik jie galėjo spręsti ne tik savo luomo, bet ir visos valstybės reikalus, valdyti ir rinkti karalių. Valdant Jonui Kazimierui (1648 -1688 m.), įsigalėjo didikai: 1652 m. seime pirmą kartą pasinaudota liberum veto teise. Dalis bajorų laikė liberum veto demokratijos dalyku, o iŠ tikrųjų jis didino magnatų įtaką seimuose ir seimeliuose, sudarė sąlygas kištis į Lenkijos ir Lietuvos reikalus užsienio valstybėms. 1652 -1733 m. išsiskirstė nieko nenutarę 26 seimai, iŠ jų 13 nutraukė privatūs asmenys, dažnai tokie asmenys buvo paperkami. 1768 m. seimų reforma truputį sumažino liberum veto galią. Si teisė nebegaliodavo sprendžiant ekonominius klausimus. Galutinai ją panaikino 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija.

Taigi, susilpnėjus karaliaus valdžiai, valstybėje įsigalėjo anarchija. Ji stiprėjo nuo XVII a. pradžios, kada Lietuvoje ir Lenkijoje įsigalėjo didikai. Seimai, dėl veto teisės nieko neišsprendę, iširdavo. Į kovą dėl karūnos ėmė kištis užsienio valstybės, jos rėmėsi didikų grupėmis. Bajoriškoji demokratija, kurios pagrindinis principas buvo laisvas karalių rinkimas, tapo farsu. Smarkiai smuko Lenkijos ir Lietuvos autoritetas tarptautinėje politikoje. Tokia situacija valstybę stūmė į pražūtį.

Reformų bandymai

1764 ra. atskleidė paskutinį dramatiškiausią Abiejų Tautų Respublikos istorijos puslapį. Prasidėjo prieštaringas, dinamiškų įvykių kupinas, švietimo idėjų nutviekstas, kūrybinių ieškojimų, pastangų reformuoti visuomenę ir valstybę, atkurti jos tarptautinį prestižą laikotarpis. Jis baigėsi 1772,1793,1795 m. Respublikos padalijimais ir visišku valstybės likvidavimu.

Tarpuvaldžiu (1763 – 1764) Respublikos viduje kovodamos dėl valdžios susidūrė dar Augusto III laikais įsitvirtinusios politinės grupuotės. Vienai iš jų, vadinamųjų respublikonų, Respublikoje vadovavo Potockių giminė, o LDK jai priklausė Radvilos, Sapiegos, Višnioveckiai. Tai buvo senamadiškų didikų grupuotė, propagavusi bajorų

35

laisves ir teises, valdovo rinkimus ir jo valdžios apribojimą, liberum veto. Tai vadinamieji

„patriotai“, paramos ieškoję Prancūzijoje.

Kitai didikų grupei vadovavo senos kilmės, bet tik Augustui II valdant į stipriausių

giminių gretas iškilusi Čartoriskių giminė. Jos ir visos grupuotės vadinosi „familija“. Jie buvo kariuomenės didinimo šalininkai, matė reikalą reformuoti seimą ir seimelius,

panaikinti liberum veto, siūlė, kad valstybė stengtųsi skatinti ūkinius ir demografinius

procesus. Jie rėmėsi Rusijos diplomatinėmis ir karinėmis jėgomis.

Faktiškai abi grupuotės ketino reformuoti valstybės valdžią, bet svarbiausia joms

buvo pačioms įsitvirtinti valdžioje. Neįstengdamos susitarti, jos išardydavo beveik visus

seimus, galvodamos tik apie savo naudą.

1764 m. Čartoriskių šeimos atstovas Stanislovas Poniatovskis tapo karaliumi. Tai

buvo paskutinis Respublikos valdovas. Turėdami valdžią, Čartoriskiai norėjo įvykdyti

kai kurias reformas ir išsivaduoti iš Jekaterinos II globos.

1764 -1766 m. buvo bandoma įgyvendinti dalines Respublikos valstybės reformas:

panaikinti liberum veto teisę seime, sprendžiant ekonominius klausimus; įsteigti

Lenkijos ir LDK Iždo ir Karo reikalų komisijas; nustatyti naują seimo darbo tvarką;

padidinti kariuomenę, įvesti generalinius muitus; patvirtinti nuostatą, kad ateityje

valdovais galės būti renkami tik Respublikos piliečiai. Stanislovas Augustas ėmėsi žygių

monarcho valdžiai stiprinti, reorganizuoti ją aptarnaujančias tarnybas. Jo iniciatyva

prie valdovo buvo sukurtas patariamasis organas – kabinetas, reorganizuota Užsienio reikalų tarnyba, planuota artimiausiu laiku reformuoti švietimo sistemą. 1766 m.

Respublikos seimas atmetė Rusijos reikalavimą suteikti bajorams stačiatikiams ir protestantams (vad. disidentams) lygias su katalikais politines teises valstybėje.

Tačiau Jekaterina II prieš savo globotinius panaudojo jų priešininkus, suburdama juos Radome į konfederaciją – politinę ginkluotą karinę sąjungą. Konfederatai, vadovaujami Lietuvos didiko Karolio Radvilos, užėmė Varšuvą. Buvo sušauktas seimas, kuris pripažino Rusijai teisę žiūrėti, kad nebūtų pakeista valstybės santvarka ir paliestos bajorų teisės. Dalis bajorų pasipriešino tokiam sprendimui ir Baro miestelyje sušaukė savo konfederaciją, nukreiptą prieš Čartoriskius ir Rusijos viešpatavimą Respublikoje. Lietuvos ir Lenkijos feodalai konkrečių politinių tikslų, naudingų valstybei, neturėjo. Jie mėtėsi iš vienos stovyklos į kitą, ieškodami asmeninės naudos ir garbės.

1772 m. I Respublikos padalijimas

Rusijos, Prūsijos ir Austrijos pasitarimai dėl Respublikos padalijimo vyko nuo 1771 m. vidurio. Po pasitarimų buvo pasirašytos sutartys. 1772 m, Peterburge tarp Rusijos ir Prūsijos buvo pasirašyta sutartis dėl Respublikos padalijimo, o po dviejų savaičių prie jų prisidėjo Austrija. Šia sutartim Rusijai atiteko Polocko, Vitebsko, Matislavlio vaivadijos, dalis Minsko vaivadijos, Latgala. Prūsijai atiteko Pamario (be Gdansko), Vakarų Prūsijos bei Varmijos (be Torunės ir Malborko) teritorijos. Austrija prisijungė dalį Mažosios Lenkijos žemių su Lvovo miestu. Respublika per I padalijimą neteko maždaug 30 proc. teritorijos ir apie 35 proc. gyventojų.

1773 m. Respublikos seimas, valstybių aneksuotojų karinių jėgų spaudžiamas, buvo priverstas ratifikuoti 1772 m. padalijimą.

36

Ketverių metų seimas (1788 -1792). 1791 m. gegulės 3 d. Konstitucija’

1787 m., kai Turkija paskelbė karą Rusijai, o 1788 m. Švedija Rusijai, atsirado proga Lietuvos-Lenkijos valstybei pabandyti nusikratyti Rusijos jtakos. Valstybės reformų šalininkai skubėjo pasinaudoti palankia tarptautine situacija.

1788 m. darbą pradėjo neeilinio šaukimo Respublikos seimas, gavęs ketverių metų (1788 – 1792) seimo vardą. 1788 m. seimas ėmėsi valstybės valdymo reformų. Buvo padidinta kariuomenė (nuo 26 iki 100 tūkst.), panaikinta Nuolatinė taryba ir įsteigta Įstatymų sargyba (ministrų kabinetas), išrinktos Edukacijos, Policijos, Karo ir Biudžeto komisijos (ministerijos), jvestas valstybinis pajamų mokestis dvarininkams (10 proc.) ir dvasininkams (20 proc), nuspręsta imti rekrūtas iš visų žemvaldžių, taip pat ir Bažnyčios žemių. 1791 m. seime buvo priimtas Miestų įstatymas. Miestiečiai įgijo teisę būti žemės savininkais, užimti aukštųjų dvasininkų vietas, gauti valstybės tarnybą, būti karininkais. Jie galėjo siųsti į seimą savo delegatus, turinčius sprendžiamojo balsą svarstant miestų ir prekybos reikalus, ir patariamojo balso teisę sprendžiant kitas problemas. Tuo buvo sulygintos miestiečių ir bajorų teisės.

1791 m. gegužės 3 -ąją seimas priėmė Respublikos konstituciją, kuria patvirtino miestiečiams suteiktas teises, įvedė nutarimų priėmimą seime balsų dauguma, t.y. panaikinta liberum veto teisė. Konstitucijoje atsispindėjo prancūzų švietėjų idėjos: Ž.Ž. Ruso mintis, kad valdžia turi eiti „iš liaudies“, Š. Monteskjė samprotavimai apie valdžios padalijimą. Vykdomąją valdžią gavo karalius, kurio sostas paskelbtas paveldimu. Dalis šios valdžios priklausė ministrų kabinetui, vadinamam Įstatymų sargyba, veikiančiam karaliaus vardu. Karaliaus vardu turėjo būti skelbiami teismo sprendimai. Konstituciją priimant siekta stiprinti valstybę, centralizuoti jos valdžią. Taigi galima kalbėti apie naujos santvarkos – konstitucinės monarchijos – užuomazgų įteisinimą. Tačiau konstitucinės reformos nepalietė to, kas svarbiausia – nepanaikino baudžiavos ir valstiečių nepripažino valstybės piliečiais.

Konstitucijoje nebeliko valstybės dalijimo į Lenkijos karalystę ir LDK. Joje neužsimenama apie LDK savarankiškumą, neminimas nė Lietuvos vardas. Respublika vadinama Lenkija. Tačiau Liublino unijos aktas nebuvo panaikintas. Juo rėmėsi ir Ketverių metų seimo priimti įstatymai. Tad Lenkijos ir Lietuvos valstybė dar išlaikė dvilypį pobūdį.

1793 m. 11 Respublikos padalijimas

Dalis didikų ir bajorų skelbdamiesi, kad stoja prieš ryškų Lietuvos valstybingumo sumenkinimą Konstitucijoje, šaukdamiesi Rusijos caro pagalbos, Targovicos miestelyje, Ukrainoje, įsteigė savo konfederaciją. Jie skelbė, kad eis gaivinti „sulaužytų“ bajorijos laisvių. Savo etmanu išrinko Simoną Kosakovskį. Jekaterina II atsiuntė savo kariuomenę. Konstitucijos šalininkai buvo nugalėti, o konstitucija 1793 m. panaikinta, nes imperatorė įžiūrėjo ir reformose, ir konstitucijoje savo nekenčiamos Prancūzijos didžiosios revoliucijos (1789 -1794 m.) įtaką.

Kai Respublikoje dar vyko tarpusavio kovos, už jos sienų imta derėtis dėl tolesnių šios valstybės žemių dalybų. 1793 m. Peterburge Rusija ir Prūsija pasirašė antrojo padalijimo sutartį. Prūsija užgrobė vakarines lenkų žemes, tarp jų ir Gdanską, Torūnę

37

ir Poznanę, o Rusija dešiniakrantę Ukrainą ir didumą Gudijos – Kijevo, Braclavo, Podolės, Minsko vaivadijos, dalį Vilniaus vaivadijos, Bresto žemę ir dalį Voluinės. Austrija tuo metu kariavo su Prancūzija, tad antrajame Respublikos padalijime

nadalyvavo.

1793 m. paskutinis Respublikos seimas pripažino (tylėdami), dalyvaujant rusų

kariuomenei, antrąjį padalijimą. Po antrojo padalijimo išlikusi apkarpytomis sienomis

Respublika su 4 milijonais gyventojų, atskirta nuo jūrų, apsupta trijų ekonomiškai ir

politiškai stiprių valstybių, neteko bet kokio savarankiškumo.

1795 m. III Respublikos padalijimas

Paskutinis bandymas gelbėti Lenkijos valstybę buvo 1794 m. sukilimas. Jame dalyvavo dvarininkai ir miestiečiai – Gegužės 3 – iosios konstitucijos ir reformų šalininkai, – taip pat valstiečiai.

Sukilimą numalšino Rusijos armija. 1794 m. rugjūčio mėn. ji užėmė Vilnių, o vėlų rudenį nuslopino sukilimą Lenkijoje. Vėl užėmusios visą kraštą ir sunaikinusios sukilėlius, Rusija, Prūsija ir Austrija 1795 m. įvykdė trečią Respublikos padalijimą. Austrija pasiėmė Lenkijos žemių dalį su Krokuva, Prūsija – Lenkijos žemes su Varšuva ir Lenkijos Užnemunę, Rusija – visą Lietuvą, išskyrus kairįjį Nemuno krantą (Užnemunę).

Respublikos žlugimo padariniai

1. Tai buvo reakcinis trijų monarchų aktas, sužlugdęs 226 metus gyvavusią jungtinę valstybę.

2. Prisijungus Lietuvą prie Rusijos, caro vyriausybė pradėjo vykdyti ekonominę, politinę ir kultūrinę ekspansiją (įtakos ir viešpatavimo sferų plėtimą), norėdama ją paversti savo kolonija, asimiliuoti (tautos susiliejimas su kita) lietuvių tautą.

3. Kraštą ėmė valdyti kitataučiai, lietuviams svetimos kultūros ir tikybos žmonės.

4. Liovėsi daug žalos dariusios feodalų tarpusavio kovos.

Lietuva carų valdžioje

(Carizmo politika Lietuvoje. Kultūrinis pasipriešinimas. Sukilimai, jų tikslai ir padariniai Baudžiavos panaikinimas ir Lietuvos visuomenės raida XIX a. antroje

pusėje. Tautinis lietuvių atgimimas, jo politiniai siekiai)

Carizmo politika Lietuvoje

Po 1795 m. trečiojo Respublikos padalijimo visa Lietuva, išskyrus Užnemunę, buvo prijungta prie Rusijos. Abiejų Lietuvą pasidalijusių valstybių vadovai laikėsi vienodos politikos: Rusijos caras – rusinimo, Prūsijos karalius – vokietinimo Užnemunėje.

Po 1773 -1775 m. administracijos reformų visa Rusijos teritorija buvo padalyta į

38

gubernijas, o šios – į apskritis. Per kelis kartus iš prijungtų LDK žemių buvo sudarytos Vilniaus, Gardino ir Kauno gubernijos. Į jas buvo paskirti gubernatoriai. Aukščiausią valdžią turėjo generalgubernatorius, kuris kartu buvo ir Lietuvoje laikomos kariuomenės viršininkas. Gubernijos buvo padalytos į apskritis. Jas valdė ispravnikai. Miestai pagal teises ir vidaus tvarką buvo suskirstyti į gubernijų ir apskričių miestus bei miestelius. Apskritai Lietuvą valdė Vyriausioji valdyba, kuri turėjo iždo, baudžiamąjį, civilinį ir ekonominį skyrių. Skyriams vadovavo viršininkai – Lietuvos vyriausiosios valdybos nariai.

Caro valdžia nepakeitė valstiečių santykių su dvarininkais. Jie liko kaip ir buvę dvarininkų baudžiauninkais. Buvo pakeisti tiktai mokesčiai ir įvestas rekrūtų ėmimas. Mokesčius valstybei valstiečiai turėjo mokėti nuo vyrų skaičiaus, patikslinamo kas 15 metų. Mokesčius iš valstiečių surinkdavo dvarininkai ir atiduodavo į iždą. Jeigu valstietis neįstengė sumokėti mokesčių, vykdavo egzekucijos (tam tikros bausmės vykdymas). Į valstiečio kiemą buvo atsiunčiamas vienas ar du kareiviai ir čia apgyvendinami tol, kol bus sumokėti mokesčiai. O į rekrūtus dvarininkas atiduodavo tą valstietį, kurį norėjo bausti už nepaklusnumą. Kariuomenėje tekdavo tarnauti dvidešimt ir daugiau metų. Taigi prie Rusijos imperijos prijungta Lietuva negavo jokios savivaldos ir įsigalėjo Rusijos valdymo tvarka ir įstatymai (galutinai nuo 1840 m.)

Užimtoje Lietuvoje Jekaterina II buvo įvedusi Rusijos įstatymus. Jos įpėdinis, sūnus Pavlas I, nekęsdamas motinos, darė viską priešingai. Todėl jam valdant Rusijos valdžios politika kiek sušvelnėjo. Jis paskelbė 1794 m. sukilėliams amnestiją, išleido iš kalėjimo Tadą Kosciušką, mėgino užkirsti kelią valdininkų nesąžiningumui, grąžino Lietuvos Statutą. Caras Aleksandras I savo valdymo pradžioje, persiėmęs liberalizmo idėjomis, vykdė reformas, kėlė kultūros lygį. 1803 m. išleido įsaką dėl „laisvųjų žemdirbių“, t.y. dvarų savininkai galėjo atleisti nuo baudžiavos valstiečius su žeme. Kai kurie dvarininkai paleido valstiečius, bet be žemės.

1831 m. Rusijos carizmo politiką Lietuvoje atskleidžia būsimojo Vilniaus generalgubernatoriaus M. Muravjovo raštas carui Nikolajui I. Rašte nurodyti konkretūs tos politikos tikslai: panaikinti Lietuvos Statutą, uždaryti Vilniaus universitetą, užkirsti visus kelius turtingesnio ir išsilavinusio sluoksnio kilimui Lietuvoje, suvaržyti katalikų dvasininkijos ekonomines ir politines teises, nepatikimus bajorus ir valstiečius iškelti į kitas gubernijas, Lietuvoje apgyvendinti kuo daugiau rusų kolonistų, iŠ jų suformuoti patikimą valdininkiją. Tam buvo panaudotos valstybinės žemės, kurias caras dosniai dalijo savo pagalbininkams.

Lietuvoje buvo daug bajorų, kurie sielojosi dėl prarasto valstybingumo ir kūrė planus jo atkūrimui. 1807 m. Prancūzijos valdovas Napoleonas, nugalėjęs Austriją ir Prūsiją, iš Lenkijos žemių sudarė Varšuvos kunigaikštystę, prie kurios prijungė lietuvių Užnemunę. Lenkų ir lietuvių bajorai laukė, kad Napoleonas, pradėjęs kovą su Rusija, atgaivins Lietuvos ir Lenkijos valstybę. Bet į Napoleono planus tai neįėjo. Pasitraukus Napoleono armijai, tuojau buvo sugrąžinta senoji caro valdžia Napoleono šalininkai iškart pradėti persekioti. Pasibaigus karui, Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, didėjo nepasitenkinimas esama valdžia.

Kultūrinis pasipriešinimas

1803 – 1831 m. suaktyvėjo bajoriškoji inteligencija, ypač jos jaunimas, kurie

39

organizavosi visuomeniniu, pasaulietiniu – kultūros, mokslo – pagrindu. Tai buvo vienas

iš luomines struktūros irimo požymių.

Naujo pobūdžio draugijos – sambūriai kūrėsi pirmiausia kultūros, mokslo židiniuose apie Vilniaus universitetą, vidurines mokyklas. 1776 m. įsikūrė masonų draugija, siekusi vienybės, brolybės ir nesavanaudiškos pagalbos. Ši draugija platino švietimą, kovojo su priešais ir užsiėmė labdara, skelbė religinę ir tautinę toleranciją. Masonai propagavo, ugdė naujos, kapitalistinės visuomenės elementus, jiems rūpėjo, kad amatininkai ir valstiečiai įgytų elementarių mokslo žinių, keltų savo profesinį lygį.

1817 m. susikūrė Šubravcų draugija, kurios nariai įsipareigojo nuolat užsiimti saviaukla, atlikti luomo ar profesijos pareigas, turėti bibliotekoje visuotinės istorijos ir geografijos knygų ir skaityti bent po vieną politinį ar literatūrinį leidinį ir t.t. Tai buvo intelektualų sambūris, jame visai nebuvo dvarininkų. Jų feodalinės santvarkos kritika buvo nuosaiki, iš esmės jos negriaunanti.

1817 m. Vilniaus universiteto studentai įkūrė slaptą Filomatų (mokslo mylėtojų) draugiją. Jos įkūrimu, veikla rūpinosi Adomas Mickevičius, Tomas Žanas, Juozapas -Ježovskis. Jie globojo ir rūpinosi įvairiomis studentų organizacijomis. Gausiausia iŠ jų buvo Filaretų (dorovingųjų) draugija. Aukščiausiu filomatų tikslu laikoma tautos laisvė. Jie siekė atkurti Lenkijos valstybę, kurioje būtų galėję jaustis LDK patriotais ir atvirai reikšti politinės laisvės idėjas, rašydami Lietuvos kovų su kryžiuočiais temomis (A. Mickevičius „Gražina“, „Živilė“, „Konradas Valenrodas“).

Stiprėjant reakcijai, 1822 m. buvo uždrausta masonų veikla, Šubravcų draugija. Pradėtos vykdyti represijos, kuriomis caro valdžiai pavyko nuslopinti kylantį visuomenės nepasitenkinimą.

1830 • 1831 m. sukilimas ir jo pasekmės

Sukilimo priežastys:

1. Prijungus Lietuvą prie Rusijos, lietuvių tauta atsidūrė engiamos tautos padėtyje.

2. Pavergtų tautų kova Europoje skatino ir lietuvius sukilti prieš svetimšalius.

3. Valstiečiai siekė gauti žemės ir laisvę, smulkieji bajorai ir sukilimo vadovybė -sukurti Lietuvos – Lenkijos valstybę, dvarininkai – išlaikyti baudžiavą.

4. Kovo mėn. pradėtas visuotinis rekrūtų ėmimas.

Sukilimo etapai:

1. 1831 m. kovo pabaiga -1931 m. birželio pradžia.

Kovo 25 – ąją sukilimas prasidėjo Raseinių apskrityje ir greitai išplito visoje Žemaitijoje. Pavasarį trumpam buvo išvadavę nuo caro valdžios pareigūnų beveik visą Lietuvą. Didesnės rusų kariuomenės dalys tebuvo likę tik Vilniuje ir Kaune. Nepavykus paimti Vilnių ir Kauną, sukilėliai pasirinko partizaninę kovos taktiką.

2. 1931 m. birželio pradžia -1931 m. ruduo.

Sukilėliams paremti iŠ Lenkijos į Lietuvą buvo atsiųstas korpusas reguliariosios lenkų kariuomenės, kuriai vadovavo generolai A. Gelgaudas ir D. Chlopovskis. Prie jų prisijungė vietos sukilėliai. Paėmę Kauną, sukilėliai patraukė į vakarus, o paskui – į Vilnių, tačiau miesto pakraštyje, Paneriuose, įvyko mūšis ir sukilėliams teko pasitraukti.Maža dalis prasimušė į Varšuvą, o kiti buvo sulaikyti ir nuginkluoti. Lenkijos sukilėlių vyriausybės pagalba – ginklai ir amunicija – pavėlavo. Tikėdamiesi caro žadėtos 40

amnestijos, iš sukilimo pasitraukė dauguma dvarininkų. Kaudamiesi su gausesnėmis rusų kariuomenės pajėgomis, blogai ginkluoti, be vieningos vadovybės sukilėliai pralaimėjo visus mūšius.

Sukilimo metu pasižymėjo ne vienas dalyvis. Tarp jų ir Emilija Pliaterytė (1806 -1831), kuri drąsiai kovėsi pirmose sukilėlių gretose ir net vadovavo būriui. Jos drąsą išaukštino istorikai, poetai ir muzikantai.

Sukilimo padariniai

1. Nuslopinusi sukilimą, caro valdžia uždarė daug bažnyčių ir vienuolynų, bažnyčias vertė cerkvėmis.

2. Baudžiamieji būriai nusiaubė dvarus ir kaimus.

3. Beveik 9 tūkst. sukilimo dalyvių ar prie jo kaip nors prisidėjusių buvo atiduoti karo lauko teismams.

4. Daug ištremta į Rusijos gilumą ir į jų vietas atkelta rusai, sukilėlių bajorų dvarai konfiskuoti.

5. 1832 m. uždarytas Vilniaus universitetas.

6. Panaikinta Lenkijos Karalystė, jos kariuomenė. Didžiuma jos teritorijos padalyta j gubernijas ir įjungta į Rusijos imperiją.

7. 1840 m. sustabdytas Lietuvos Statuto veikimas ir įvesti rusų įstatymai.

Reikšmė. Nors sukilimas pralaimėjo, tačiau jis pažadino lietuvių tautą kovai su

carizmu, brandino jos nacionalinę savimonę.

1863 • 1864 m. sukilimas. Priežastys, sukilėlių tikslai

Po 1830 -1831 m.

1. Sustiprėjusi reakcinė carizmo politika.

2. 1861 m. vasario 19 d. reforma Lietuvoje, įteisinusi didelės dalies valstiečių bežcmiškumą.

3. Rusų valdininkų įtakos didėjimas.

4. Vidurio bei Pietryčių Europos nacionalinio išsivadavimo judėjimas.

5) Stiprėjanti feodalinė krizė Rusijoje, besiformuojantys kapitalistiniai santykiai.

6. Agrarinio pobūdžio judėjimai Rusijoje, prasidėję po 1861 m. reformos paskelbimo.

7. Rusų revoliucinių demokratų įtaka.

8. Lenkų nacionalinio išsivadavimo judėjimas.

9. 1861 m. Lietuvoje ir Lenkijoje susiformavo dvi visuomeninės grupuotės: „raudonieji“ ir „baltieji“.

„Raudonieji“ buvo tos nuomonės, kad tik ginkluotos kovos prieš carizmą būdu galima išsivaduoti. Juos sudarė miestiečiai, inteligentija, bežemė bajorija, jaunimas. Nebuvo vieningos nuomonės, todėl išsiskyrė trys srovės: dešinieji, nuosaikieji bei kairieji. Dešinieji neprieštaravo sukilimo rengimui, bet stengėsi jį atidėti. Jie siekė sukurti nepriklausomą Lenkiją, prijungti Lietuvą, baltarusių ir Vakarų Ukrainos žemes. Nuosaikieji siekė tuojau pradėti sukilimą, nemokamai atiduoti valstiečiams tas žemes, kurias jie valdė baudžiavos metais, atlyginti dvarininkams iš valstybės iždo. Nacionaliniu

41

klausimu jie taip pat pasisakė, kad būtų atkurtos 1772 m. Lenkijos sienos. Kairieji reikalavo ne tik tuoj pradėti sukilimą, bet ir aprūpinti valstiečius žeme be išpirkimo. Buvo laikomasi nuomonės, kad lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai turėtų patys spręsti savo likimą. „Baltieji“ – dvarininkai ir pramonės buržuazija – buvo nusiteikę prieš revoliucinę kovą. Dešinysis „baltųjų“ sparnas bendradarbiavo su caro valdžia, tikėjosi iš jos nuolaidų aktualiais krašto klausimais. Jie siekė, kad būtų atkurtos 1772 m. Respublikos sienos.

Sukilimas Lietuvoje buvo antifeodalinis, siekęs buržuazinių pertvarkymų. Jis buvo sukilimo Lenkijoje, Baltarusijoje ir dešiniakrantėje Ukrainoje sudedamoji dalis. Sukilimo varomąja jėga tapo valstiečiai ir miestiečiai. Jame dalyvavo dalis bajorų, smulkiųjų dvarininkų, žemesnio ir vidutinio rango katalikų dvasininkų.

Galima išskirti tris sukilimo etapus:

1. 1863 m. kovo – gegužės mėn.

2. 1863 m. birželio – gruodžio mėn.

3. 1863 m. gruodžio pabaiga -1864 m. pavasaris.

Pirmajme etape sukilimo vadovybė siekė suvienyti atskiras sukilėlių grupes ir organizuoti jų kariuomenę. Trakų apskrityje vienam būriui vadovavo L. Narbutas. Jo būrys buvo stiprus ne tiek karių skaičiumi (150 – 300), kiek moraline įtaka gyventojams. Jo būryje buvo žymus dailininkas iliustratorius M. E. Andriolis, išgarsinęs būrį ir patį sukilimą iliustracijomis. L. Narbutas žuvo gegužės 4 d. mūšyje prie Dubičių. Kauno gubernijoje sukilimas sustiprėjo, atvykus Z. Sierakauskui. Krekenavos miške sujungęs sukilėlių grupes, jis suformavo 500 žmonių būrį. Ragauvos miške Z. Sierakausko ir B. Kolyškos sukilėlių būriai sumušė caro kariuomenės dalį – tai buvo pirmas stambesnis sukilėlių laimėjimas. Iš čia Sierakausko, Kolyškos ir Mackevičiaus būriai per Karsakiškiu mišką žygiavo į Andrioniškio mišką. Jame sukilėlių kariuomenę Z. Sierakauskas padalijo į tris kolonas, siekdamas išplėsti sukilimą ne tik visoje Lietuvoje, bet ir Kurše, siuntė jas prie Biržų.Prie Biržų Z. Sierakausko ir B. Kolyškos kolona gegužės 7 d. sėkmingai susikovė su caro kariuomenės dalimis, tačiau jau kitą dieną pralaimėjo. Nežinodami apie caro kariuomenės judėjimą, stiprumą, sukilėliai po mūšio traukėsi ir rusų kariuomenė prie Gūdiškių sumušė Z. Sierakausko ir B. Kolyškos būrius. Z. Sierakauskas ir B. Kolyška pateko į nelaisvę.

Antruoju sukilimo laikotarpiu įvyko apie 70 kautynių, apie 50 iš jų – Kauno gubernijoje. Po Z. Sierakausko sukilėlių pralaimėjimo dvarininkai atvirai pradėjo palaikyti vyriausybę: carui siuntė ištikimybės raštus, gailėjosi suklydę. K. Kalinauskas antrą kartą Vilniuje sudarė revoliucinę Lietuvos ir Baltarusijos vyriausybę – Lietuvos Valdymo komitetą. Kauno gubernijų valstiečių sukilimui vadovavo A. Mackevičius. Jo būrys ėjo prie Prūsijos sienos, tikėdamasis gauti užsienyje užsakytus ginklus. Prie Šilalės sukilėlius pradėjo supti caro kariuomenė. Mackevičiui pavyko išvesti būrį iš apsupimo. Akmenės miške ties Panemune (Zarasų apskr.) po 12 vai. trukusio mūšio sukilėlių būrio vadas B. Dluskis privertė caro kariuomenę atsitraukti.

Gruodžio pradžioje A. Mackevičius pateko nelaisvėn. Trečiajame etape sukilėlių judėjimas įgavo stichinės kovos pobūdį. Smulkios valstiečių grupuotės (po 20-30 žmonių) veikė Ukmergės, Panevėžio, Šiaulių apskrityse dar rugpjūčio pabaigoje. Kauno gubernijoje sukilimas baigėsi 1864 m. pavasarį.

42

Sukilimo padariniai

1. Sukilimo Lietuvoje metu įvyko 321 mūšis bei susirėmimas su caro kariuomene. Sukilėlių būriuose kovėsi 77 tūkst. menkai ginkluotų žmonių. Sukilimą slopino 145 000 rusų karių, 60 kazokų šimtinių. Iki 1865 sausio 1 d. už dalyvavimą išsivaduojamajame judėjime caro teismas nuteisė 21 712 žmonių.

2. 1864 m. M. Muravjovas lietuviškiems raštams vietoj tradicinio lotyniškojo raidyno įvedė kirilicą (vadinamąją graždanką, civilinį raidyną). Visą mūsų tautos spaudą į savo rankas perėmė caro administracija.

3. Caro administracija kėlė į Lietuvą rusų kolonistus, stengėsi, kad katalikų žemės atitektų stačiatikiams. Matydamas, jog bažnyčios yra lietuvių religinio ir tautinio atsparumo centrai, caras pradėjo jas uždarinėti. Per 1863 – 1866 m. laikotarpį buvo uždarytos 32 bažnyčios ir 52 koplyčios. Be karinio apskrities viršininko leidimo kunigas negalėjo išvykti iš parapijos. Šis draudimas galiojo net vyskupams. Buvo kontroliuojamas ir net varžomas jaunų kunigų rengimas. Varžydama tikėjimo laisvę, valdžia uždraudė rengti bažnytines procesijas, pardavinėti religinius ženklus, statyti kryžius pakelėse. Policija klausydavosi pamokslų bei bausdavo kunigus už taisyklių nesilaikymą.

4. Uždraudė steigti religines, visuomenines ir kultūrines organizacijas.

5. 1864 m. Muravjovas išleido įsakymą uždaryti visas parapijines mokyklas, o jų vietoje kurti rusiškas. Iš mokyklų buvo pašalinti mokytojai ne rusai, o jų vietoj mokytojauti iš Rusijos atvažiuodavo rusų tautybės žmonės. Vykdydama rusinimo politiką, caro vyriausybė mokyklose uždraudė lietuvių kalbą, vaikus katalikus mokyti pradėjo stačiatikių maldų. Caro valdžia stengėsi vaikams duoti tik elementarų raštingumą, o svarbiausias mokyklų tikslas – surusinti lietuvius.

Sukilimo reikšmė. 1863 – 1864 m. sukilimas turėjo buržuazinės revoliucijos tendencijų (taigi Lietuvoje jos pasireiškė pusamžiu anksčiau negu Rusijoje). Jis palengvino valstiečiams kai kurias baudžiavos reformos sąlygas: Lietuvoje 20 metų anksčiau negu Rusijoje buvo įvestas privalomas žemės išpirkimas, sumažinta žemės kaina. Tai sudarė palankesnes sąlygas kapitalizmui vystytis Lietuvoje. Valstiečiams palankus žemės reformos užbaigimas ir baudžiavos panaikinimas nauja linkme pakreipė Lietuvos socialinę ir ekonominę raidą. Ilgainiui nebe sulenkėję dvarininkai ir bajorai, o praturtėję laisvi lietuviai valstiečiai, iš jų kilusi naujoji inteligentija įgijo lemiamą balsą lietuvių tautos gyvenime.

Sukilimas paspartino demokratinės minties, tautinio atgimimo sąjūdžio plėtimąsi.

Baudžiavos panaikinimas

Baudžiavos panaikinimas XIX a. viduryje ir ypač Krymo karo metais (1853 -1856) Rusijos imperijoje didėjo feodalinės baudžiavos sistemos krizė, kuri privertė Rusijos vyriausybę pradėt rengtis baudžiavos panaikinimui. Dar 1817 m. Vilniaus gubernijos bajorų seimelyje buvo viešai pasiūlyta suteikti valstiečiams asmens laisvę, bet tada caras uždraudė. O jau 1857 m. caras Aleksandras II pats kreipėsi į Vilniaus generalgubernatorių, nurodydamas sudaryti gubernijų bajorų komitetus žemės reformai rengti. Tai sužinoję Lietuvos dvarininkai pasistengė sau pasilikti valstiečių sodybinę ir skirtiną žemę, valstiečius perkeldami į nedirbamus laukus. Valstiečiai naudojamą žemę

43

laikė savo nuosavybe ir siekė nusikratyti dvarininkų valdžios ir baudžiavos prievolių.

1861 m. vasario 19 d. caras Aleksandras II pasirašė manifestą ir įstatymus, kurie naikino

baudžiavą ir skelbė pagrindines reformos sąlygas. Buvusių baudžiauninkų santykius su

dvarininku reglamentavo „Bendrieji nuostatai“, galiojantys visoje Rusijos imperijoje.

Kadangi Lietuvoje buvo kitoks – kieminis, o ne bendruomeninis žemės valdymas, jai

buvo išleisti „Vietiniai nuostatai“ dėl dvarininkų žemėse apgyvendintų valstiečių

aprūpinimo žeme Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko gubernijose ir Vitebsko (latviškoje)

dalyje. Pagal juos valstiečiai gavo teisę be dvarininko sutikimo tuoktis, verstis prekyba,

įsigyti turto. Žemę galėjo išsipirkti visi, kurie ja naudojosi prieš paskelbiant manifestą.

Taigi žemė liko dvarininkų nuosavybe. Skirtinė žemė arba sklypas turėjo aprūpinti

valstiečio Šeimą, kad ji galėtų mokėti činšą, eiti lažą dvarininkui ir valstybei. Per

pirmuosius 9 metus valstietis neturėjo teisės atsisakyti šios žemės, o ją išpirkti galėjo

tik dvarininkui leidus. Valstiečiai gavo teisę išsipirkti tik savo sodybas. Nustatant skirtinės

žemės išpirkos dydį, metinių prievolių vertė buvo prilyginama 6 proc. visos skirtinės

žemės vertės. 20 proc. taip apskaičiuotos visos sumos valstiečiai turėjo tuoj sumokėti

dvarininkui, o likusiai sumai valstybė davė paskolą, kurią reikėjo grąžinti per 49 metus.

Tokia reforma valstiečių nepatenkino. Jie vis labiau bruzdėjo. Tuo metu prasidėjo ir

religinės patriotinės manifestacijos Lietuvoje. Vietos administracija, siekdama

susilpninti politinę įtampą krašte, ėmėsi ypatingų priemonių. 1861 m. rugsėjo 3 d. buvo

paskelbta karo padėtis Vilniuje bei Vilniaus apskrityje, beveik visoje Kauno gubernijoje.

Lietuvos visuomenės raida XIX a. antroje pusėje

Lietuvos buržuazinės visuomenės socialinė struktūra formavosi jau XIX a. pr. Politinis, ekonominis Lietuvos pavergimas labai komplikavo ir lėtino naujos socialinės struktūros susidarymą. Lietuvos kaime dar prieš 1861 m. reformą egzistavo privati žemės nuosavybė, buvo gaminama rinkai, samdoma darbo jėga.

1863 m. sukilimas paspartino kapitalistinių santykių vystymąsi, kuris pakeitė visuomenės struktūrą. Caras 1863 m. kovo ld. patvirtino nuostatus Šiaurės vakarų krašte, kuriais nuo gegužės 1 d. panaikino lažą. Šie nuostatai drauge su duoklės sumažinimu, žemės išperkamųjų mokesčių įvedimu buvo veiksniai, skatinę buržuazinių santykių formavimąsi Lietuvos kaime. Siekiant suintensyvinti žemės ūkio gamybą, XIX a. II pusėje kaimai pradėjo skirstytis į vienkiemius. Tai skatino valstiečių diferenciaciją. Žemės reforma Lietuvoje vyko nevienodai. Kauno gubernijoje dėl skaudžių 1863 -1864 m. sukilimo padarinių, septinto dešimtmečio antrosios pusės trukusio nederliaus ir bado agrarinė reforma truko ilgai ir užsitęsė iki Pirmojo pasaulinio karo. Suvalkų gubernijoje didesnių kliūčių agrarinės reformos įgyvendinimui nebuvo, todėl čia ji baigėsi jau XIX a. aštuntojo dešimtmečio pirmoje pusėje.

Lietuvos valstiečius slėgė mokesčių našta. Mokesčiai smukdė mažiau žemės turinčius valstiečius, spartino socialinę diferenciaciją. Valstietis turtėti ir plėsti savo ūkį galėjo tik išnaudodamas samdinius ir varginguosius valstiečius. Todėl poreforminio laikotarpio ekonominė raida skatino turtingųjų valstiečių ūkiuose vis sparčiau naudoti samdomąją darbo jėgą. Laisvai samdomo darbo naudojimas buvo valstiečių buržuazijos egzistavimo požymis. Šiuose ūkiuose dirbo bežemiai, kurių Lietuvos kaime buvo gana gausu.

Vykstant žemės reformai, tobulėjo agrotechnika ir agrokultūra. Ryškios žemės ūkio 44

specializacijos dar nebuvo. Dėl devintojo dešimtmečio pasaulinės agrarinės krizės grūdinių kultūrų plėtotė sustojo. Žemės ūkis ėmė specializuotis pieninės gyvulininkystės ir kiaulininkystės srityse. Po baudžiavos panaikinimo ir agrarinės reformos valstiečiai tapo piliečiais bei žemės valdytojais. Šalia dvarininkų privačios žemės atsirado kita žemės nuosavybės rūšis – valstiečių skirtinė žemė. Absoliučią valstiečių daugumą – 77,1 proc. sudarė lietuviai. Dėl to kaimo buržuazija buvo tautinė. Žemėvaldoje dar daug buvo feodalizmo liekanų.

Caro valdžia neskatino Lietuvoje sunkiosios pramonės ir strateginiais sumetimais, ir dėl to, kad čia jai nebuvo žaliavos. Labiau augo pramonės šakos, susiję su vietine rinka ir žemės ūkiu. Kapitalistini ūkj skatino geležinkelių tiesimas. Jis Lietuvoje buvo susijęs su Rusijos ekonomikos raida, kuri ypač paspartėjo po 1861 m. reformos. Lietuva priklausė pramoniniu atžvilgiu silpniems Rusijos rajonams. 1910 -1911 m. Lietuvos pramonės darbininkai tesudarė 1 proc. visų gyventojų. Lietuvoje nebuvo tautinio proletariato, nes pramonėje dirbo tik 27,6 proc. lietuvių (miestuose 5 proc). Miesto gyventojų skaičius augo lėtai. Dėl didelio darbo jėgos pertekliaus miestuose, mažo darbo užmokesčio Lietuvos kaimiečiai emigravo į užsienį. Jie vykdavo uždarbiauti į Rusijos imperijos pramonės centrus, į Vakarų Europą ir ypač į Šiaurės Ameriką.

Lietuvos buržuazija susiformavo XIX a. antroje pusėje. Dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių ir dėl caro vyriausybės politikos prekybinė pramoninė buržuazija, proletariatas buvo daugiausia kitataučiai. Kapitalizmo brendimo laikotarpiu lietuviai buvo beveik tik valstiečiai. Tautinė buržuazija daugiausia formavosi iš valstiečių.

Lietuvių atgimimo periodizavimas

Tautinio atgimimo laikotarpiai (XIX a. pradžia – XIX a. pabaiga) Politinio atgimimo laikotarpiai (XIX a. pabaiga-1918 m.)

XIX a. pradžia-

XIX a. pirmoji pusė XIX a.

pirmoji pusė –

1863 m. 1863-1881 m. 1882 m.-

XIX a. paskutinio deš. vidurys XIX a. pabaiga -1904 m. 1905-1907 m. 1908-1918 m.

Romantinis Realistinis Naujos

socialinės

struktūros

formavimosi Spartaus tau¬tinės sąmo¬nės brendimo, moderniosios

tautos formavimosi Intensyvaus politinės minties

brendimo Tautinės

antikolonijinės

revoliucijos Spartaus dva-sinės kultūros brendimo ir politinio atgi-mimo būdų paieškos

Lietuvių tautinis atgimimas, jo politiniai siekiai

Tautinis Lietuvos atgimimas prasideda iš karto po Lietuvos – Lenkijos Respublikos panaikinimo. Slegiama dvigubos slavų – lenkų ir rusų priespaudos, lietuvių tauta buvo atsidūrusi prie išnykimo ribos. Labai pavojinga lietuvių tautiškumui buvo polonizacija, kuri jau XIX a. pirmoje pusėje turėjo kelių Šimtmečių tradicijas. Jos padariniai lietuvių kalbai ir kultūrai buvo katastrofiški.

Polonizacijai tvirčiau spyrėsi Žemaitija. Todėl XIX a. pradžios lietuvių tautinis atgimimas sietinas kaip tik su šia Lietuvos dalimi. Apsišvietę bajorai, daugiausia kilę iš

45

smulkiosios bajorijos, ėmė labai domėtis viskuo, kas lietuviška, nebuvo užmiršę savo protėvių kalbos ir bandė rašyti žemaitiškai ir lietuviškai. Daugelį jų išauklėjo Vilniaus universitetas. Susirūpinę lietuvių kalba, mokslus baigę žemaičiai patys pradėjo rašyti lietuviškai. Dionizas Poška žemaitiškai parašė vieną pirmųjų eiliuotų kūrinių „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“, rinko medžiagą gimtosios kalbos žodynui. Jis įrengė pirmąjį žemaičių archeologijos ir tautodailės muziejų – Baublį. Tačiau didžiausią įtaką to meto tautinio atgimimo sąjūdžiui turėjo universiteto auklėtiniai – istorikas Simonas Daukantas (parašė keturis Lietuvos istorijos veikalus: „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, „Istorija žemaitiška“, „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, „Pasakojimai apie veikalus lietuvių tautos senovėje“). Simonas Stanevičius (didžiausią pripažinimą pelnęs pasakėčiomis ir tautosakos rinkimu ir skelbimu), vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis. Taigi XIX a. pr. lietuvių tautinis atgimimas prasidėjo kultūros srityje. Tautos žadintojai stengėsi gaivinti Lietuvos istoriją, puoselėti lietuvių kalbą, ugdyti raštiją. Šį pradinį etapą galima vadinti romantiniu, nes tai buvo tautinių jausmų gaivinimo ir ugdymo tarpsnis. Galbūt prasminga jį vadinti ir literatūriniu, mat tas jausmų atgimimas buvo susijęs su literatūrine veikla. Šį judėjimą sustabdė 1830 -1831 m. sukilimo pralaimėjimas. Vėlesnį etapą vadiname realistiniu, nes to laikotarpio tautinio atgimimo veikėjai stengėsi kuo nors konkrečiai prisidėti prie jo plėtojimo. Tai pereinamasis laikotarpis tarp 1831 -1863 m. sukilimų. Šiuo laikotarpiu prie lietuvių tautinio atgimimo žadinimo daug prisidėjo vyskupas Motiejus Valančius, Simonas Daukantas, Laurynas Ivinskis, Mikalojus Akelaitis bei jų rėmėjai. Visuomenėje jie stengėsi iškovoti lietuviškosios kultūros (lietuvių kalbos, raštų šia kalba, liaudies papročių ir kūrybos) ir jos statuso pripažinimą. Tuo laiku pasirodė knygelių valstiečiams su praktiniais patarimais, buvo pradėta leisti kalendoriai, skirti daugumai skaitytojų, pribrendo lietuviško laikraščio leidimo būtinybė, bandyta steigti draugijas, kurti lietuvių kultūros židinius. Taigi tautinio atgimimo veikėjai šiuo laikotarpiu ieškojo glaudesnių ryšių su eiliniu žmogumi, žadino ir ugdė valstietį. Šio laikotarpio atgimimo žadintojų veikla buvo suvaržyta po 1863 -1864 m. sukilimo pralaimėjimo.

Po baudžiavos panaikinimo prasidėjo naujos socialinės struktūros formavimosi ir naujų socialinių jėgų brendimo laikotarpis. Baudžiavos panaikinimas labai konsolidavo tautą, nes visi žmonės tapo teisiškai laisvi, gavo lygias teises siekti mokslo. Pradėjo formuotis ne tik savo kilme, bet ir pažiūromis lietuviška inteligentija, kilusi iš vidutinių ir stambių ūkininkų. Ji suvaidino labai svarbų vaidmenį ugdant lietuvių tautos savimonę ir kultūrą. Pradinėje kylančio tautinio judėjimo programoje svarbiausia buvo kova su rusinimu bei lenkinimu, kova dėl lietuviškos mokyklos ir spaudos.

Boikotuodami oficialią valdinę mokyklą, lietuviai sukūrė savo slaptą švietimo sistemą. Rašto buvo mokoma namie ir slaptose mokyklose, daraktoriais dirbo vadinami savamoksliai ar nelabai išsilavinę mokytojai. Tai buvo valstietiškos mokyklos. Per 40 metų galėjo būti apie 5 tūkst. daraktorių, mokiusių lietuviškai. Caro valdžia šitas mokyklas sekė ir žiauriai persekiojo. Lietuvos gyventojai mažai lankė valdines mokyklas, bet slaptų mokyklų dėka Lietuvoje buvo vienas didžiausių gyventojų raštingumo rodiklių Rusijos imperijoje.

Daugelio raštingų žmonių buvimas suformavo lietuviškos spaudos poreikį. Buvo organizuotas draudžiamos lietuviškos spaudos leidimas užsienyje – daugiausia Rytprūsiuose (Tilžėje, Ragainėje) – ir jos slaptas platinimas Lietuvoje. Ten buvo spausdinamos maldaknygės, elementoriai ir kitos pasaulietinio turinio knygelės.

46

Nebijodami žandarų persekiojimų, lietuviškas knygas ir laikraščius per sieną gabeno ir po Lietuvą nešiojo knygnešiai.

1882 m. – XIX a. paskutinio dešimtmečio vidurys – tai spartaus tautinės sąmonės brendimo ir moderniosios tautos formavimosi laikotarpis. Šiuo laikotarpiu susikūrė nelegali lietuviška periodinė spauda. Pirmuoju tokiu laikraščiu tapo „Aušra“, kurią 1883 -1886 m. Rytprūsiuose leido grupė inteligentų, o redagavo Jonas Basanavičius. Tai buvo tautinis patriotinis leidinys, žadinęs meilę Lietuvai, siekęs lietuviams lygių teisių su kitomis tautomis, bet vengęs svarstyti opesnius politinius klausimus ir neturėjęs aiškesnės programos. Tai buvo daugiau kultūrinės krypties leidinys. Vis dėlto lietuviškos periodinės spaudos atsiradimas telkė inteligentiją, formavo jos grupuotes.

1889 m. pradėjo eiti Vinco Kudirkos redaguojamas „Varpas“ (ėjo iki 1905 m.). Šis laikraštis turėjo lemiamą reikšmę tautiniam atgimimui. Tai buvo daugiau inteligentijai skirtas laikraštis, nors jame bandyta aprėpti visų visuomenės sluoksnių reikalus. „Varpas“ buvo gana kovingas leidinys, nevengęs caro valdžios politikos bei sulenkėjusios lietuvių bajorijos kritikos ir pasmerkimo. Jis Lietuvą šaukė į kovą, lietuvius ragino siekti ūkio pažangos. „Varpe“ pirmiausia išsirutuliojo autonomijos, o paskui ir nepriklausomybės idėja. „Varpe“ 1899 m. išspausdinta V. Kudirkos „Tautiška giesmė“, vėliau tapusi Lietuvos himnu.

Daugumą lietuvių inteligentijos sudarė katalikų kunigai. Jie nelabai pritarė ne tik „Aušros“, bet ir „Varpo“ krypčiai. 1890 m. Rytprūsiuose pradėtas leisti gana kovingas laikraštis „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ ypač atkakliai kovojęs su rusinimu bei bandymu lietuvius paversti stačiatikiais. 1896 m. kun. Juozas Tumas – Vaižgantas pradėjo leisti kiek nuosaikesnį katalikišką nelegalų laikraštį „Tėvynės sargas“, skatinusį Lietuvos atgimimą (ėjo iki 1904 m.).

Slaptos lietuviškos mokyklos, užsienyje leidžiami lietuviški laikraščiai, knygnešių triūsas, patriotiškai nusiteikusios, lietuvybę rėmusios katalikų dvasininkijos veikla pakėlė ir sutelkė lietuvių tautą tolesnei kovai už savo teises ir valstybės atkūrimą.

Politinį atgimimą galima suskirstyti į tris laikotarpius. Pirmajam būdingas intensyvus politinės minties ir revoliucinės situacijos brendimas. Tauta jau pajuto savo jėgą ir iš caro vyriausybės svyravimų lietuviškos spaudos draudimo klausimu suvokė, kad ateina pergalė. 1904 m. nuolaida labai padrąsino lietuvių tautą, kuri nuo dalinių reformų reikalavimų perėjo prie visos valstybės sistemos keitimo siekių.

Antrasis apima 1905 – 1907 m. tautinę revoliuciją. Ją tiktų vadinti tautine antikolonijine revoliucija. 1905 m. didžiajame Vilniaus seime lietuvių tauta pareikalavo autonomijos.

Trečiasis – 1908 – 1918 m., kai sparčiai brendo lietuvių dvasinė kultūra ir buvo ieškoma politinio atgimimo kelių.

Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metais. Lietuvių pastangos atkurti nepriklausomą valstybę

Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metais

1914 08 01 Vokietija paskelbė karą Rusijai. Apie 60 tūkst. vyrų iš Lietuvos buvo

47

mobilizuoti į Rusijos kariuomenę, o Klaipėdos krašto vyrai – į Vokietijos kariuomenę. 1915 m. vasario mėnesį vokiečių Aštuntoji (Nemuno) ir Dešimtoji armijos įnirtingai puolė Lietuvą, kur dislokavosi rusų kariuomenė. Caro karinės pajėgos buvo priverstos trauktis. 1915 m. rugpjūčio 3 d. vokiečiai užėmė Šiaulius, rugpjūčio 8 d. – Panevėžį, rugpjūčio 31 d. – Kauną. Po to Vokietijos kariuomenė spalio 2 d. įsiveržė į Vilnių ir okupavo beveik visą Lietuvos teritoriją. Čia buvo dislokuoti Aštuntosios (Šiauliuose) ir Dešimtosios (Vilniuje) armijų bei Atskirosios kariuomenės grupės (Utenoje) štabai. Okupuotoje Rusijos imperijos Pabaltijo teritorijoje buvo sudarytas karinis administracinis vienetas Oberostas, suskirstytas į Kuršo, Lietuvos, Suvalkų, Vilniaus, Bialystoko ir Gardino sritis, arba becirkus. Sritis sudarė apskritys (kreizai), kurių skaičius bei ribos kelis kartus keitėsi. Oberostui vadovavo vyriausiasis Vokietijos Rytų kariuomenės vadas, o kiekvienai sričiai – vokiečių karinis viršininkas. 1916 m. Vilniaus ir Suvalkų sritys buvo sujungtos. 1917 m. kovo mėn. prie Lietuvos srities vokiečiai prijungė Vilniaus – Suvalkų, o 1918 m. sausio mėn. – ir Bialystoko – Gardino sritis.

Taigi valdžios aparatą centre ir vietose sudarė vokiečiai. Vietos gyventojai galėjo būti skiriami seniūnais. Oberosto valdymo taisyklės, kurias vokiečiai paskelbė 1916 m. birželio 7 d., atėmė iš vietos gyventojų elementariausias politines teises, uždraudė išvykti iš vienos apskrities į kitą, vaikščioti ir važinėti naktį, keisti butus, priimti nepažįstamą žmogų nakvynei, siųsti laiškus, naudotis telefonais ir t.t. Už pasipriešinimą okupantams ir įsakymų nevykdymą gyventojai buvo baudžiami mirties bausme, kalėjimu, piniginėmis baudomis.

1915 ir 1916 m. derliai buvo rekvizuoti. Valstiečiams buvo nustatytos didelės pieno, mėsos produktų bei žaliavų pristatymo normos. Darbingi vyrai turėjo mokėti pagalvės mokestį, valstiečiai – ir žemės mokestį. Jau pačioje okupacijos pradžioje buvo įvesti degtinės, tabako, sacharino, degtukų, šunų, tiltų bei kiti mokesčiai. Okupantai įvedė naujus pinigus – iš pradžių Oberosto rublį, vėliau – Oberosto markę, gyventojų vadinamą ostmarke. Lietuvos ūkis buvo taip pertvarkytas, kad galėtų išlaikyti Rytų fronto vokiečių kariuomenę, remtų Vokietijos ekonomiką. Nusmukus pramonei, daug darbininkų virto bedarbiais. Prievolės okupantams buvo tokios didelės, kad vietiniams gyventojams trūko maisto. Buvo įvesta kortelių sistema. Vietos gyventojai buvo varomi kasti apkasų arba pastočių atlikti. Iš viso į darbo batalionus buvo pasiųsta apie 130 tūkst. žmonių. Oberosto valdžia griovė Lietuvos ekonomiką, stengėsi paversti kraštą rinka vokiečių pramonei, sudaryti sąlygas vokiečių kolonizacijai. Demontuotų įmonių įrengimai, mašinos bei žaliavos buvo išvežamos iš Lietuvos. Okupantai slopino bet kokį visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą, likvidavo laikraščius, Lietuvą norėjo suvokietinti. Priešiškumą okupantams stiprino krašto grobimas, okupantų savivaliavimas, sunki gyventojų ekonominė padėtis. Valstiečiai slėpė gyvulius bei grūdus ir kitas maisto atsargas. Gaudomi į darbo batalionus vyrai slapstėsi. Gyventojai ruošėsi aktyvesnei kovai, rinko ginklus bei amuniciją, žudė vokiečių žandarus, padeginėjo okupantų talkininkų sodybas, gaivališkai telkėsi į partizanų būrius. Šis pasipriešinimas vertė okupantus laikyti Lietuvoje nemaža karinių pajėgų.

Lietuvių pastangos atkurti nepriklausomą valstybę

Pirmasis pasaulinis karas pakeitė jėgų santykį Europoje. Karo eiga lėmė, kad

48

Lietuvai, okupuotai vokiečių kariuomenės, atsirado galimybių tartis su Vokietija dėl valstybingumo atkūrimo. Dėl savo svarbios geopolitinės padėties Lietuva niekada nestokojo gretimų didžiųjų valstybių dėmesio.

Siekiant nepriklausomybės suaktyvėjo politinis gyvenimas – ėmė kurtis įvairios organizacijos, kurios vienijo lietuvių šviesuomenę.

1914 m. pabaigoje buvo įsteigtas Lietuvių laikinasis komitetas nukentėjusiems dėl karo šelpti. Nukentėjusių daugėjant, vietoj jo susikūrė Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti. Jos pirmininku buvo Martynas Yčas.

Vokiečiams veržiantis Į Lietuvą, draugija suskilo. Vilniuje likę draugijos nariai atliko didelį paruošiamąjį Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo darbą. Jiems vadovavo Antanas Smetona. Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro Komitetas greitai virto lietuvių kultūros ir politikos centru.

Kovoje dėl nepriklausomybes lietuvių inteligentijai reikėjo užsienio šalių paramos. Pirmoji proga lietuviams viešai prabilti pasitaikė 1916 m. gegužės mėn., kai Rusijos pavergtos tautos kreipėsi į JAV prezidentą T.V. Vilsoną. Lietuvių inteligentijos atstovai prie šio kreipimosi pridėjo atskirą pareiškimą, kuriame parodė lietuvių padėtį Rusijos imperijoje, akcentavo tautos politinės nepriklausomybės siekį.

1916 m. birželio mėn. S. Kairys, J. Šaulys, A. Smetona dalyvavo konferencijoje Lozanoje, kur reikalavo Lietuvos nepriklausomybės. Grįždami namo jie sustojo Berlyne ir (teikė Rytų vyriausiajam karo vadui memorandumą, kuriame skundėsi okupacinės valdžios politika. Vokietijos vyriausybė į šį memorandumą nereagavo.

1917 m. Vasario revoliucija Rusijoje buvo palanki tarptautinė aplinkybė Lietuvos valstybingumui atkarti. Vokietija, bijodama, kad Rusija nepasiūlytų Lietuvai j autonomijos, slėpė savo aneksinius tikslus ir ieškojo būdų užmegzti ryšius su lietuvių inteligentija.

Vokiečiai norėjo sudaryti Lietuvos patikėtinių tarybą, kuri reikštų Vokietijos j interesus. Lietuvių inteligentija reikalavo leist sušaukti lietuvių tautos atstovų konferenciją, sudaryti galimybes vietose išrinkti į ją atstovus, spausdinti lietuvišką laikraštį. Po ilgų diskusijų vokiečių valdžia leido sudaryti organizacinį komitetą konferencijai sušaukti.

1917 m. rugsėjo 6 d. okupacinė valdžia davė leidimą laikraščiui „Lietuvos aidas“. Jo redaktorius – leidėjas buvo A. Smetona. Laikraštis palengvino parengiamąjį konferencijos darbą. 1917 m. rugsėjo 18 -12 d. Vilniuje įvyko Lietuvių konferencija, i kurią susirinko 222 žmonės, iš jų 66 kunigai, 65 ūkininkai, 12 pramonininkų, 5 dvarininkai, 72 inteligentai ir 2 darbininkai.

Konferencija priėmė kompromisinį nutarimą. Buvo pasisakyta už nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę su etnografinėmis sienomis. Ją sukūrus turėjo būti sušauktas Steigiamasis seimas, kuris parengtų ir paskelbtų valstybes konstituciją. nustatytų santykių su kitomis valstybėmis pobūdi Konferencija taip pat nutarė, kad nepriklausoma Lietuva gali užmegzti artimus ryšius su Vokietija.

Rugsėjo 21 d. slaptu balsavimu buvo išrinkta 20 asmenų Krašto Taryba. Vėliau ji | pasivadino Lietuvos Taryba, o nuo 1918 ra. liepos mėn. Lietuvos Valstybės Taryba. Pasibaigus konferencijai, rugsėjo 23 d. Krašto Tarybą patvirtino okupacinė vokiečių valdžia. Rugsėjo 24 d. posėdyje Krašto Taryba išrinko prezidiumą. Jo pirmininku tapo A. Smetona. Išrinktoji Lietuvos Taryba ėmė ieškoti būdų Lietuvos valstybingumui

49

atkurti.

Lietuvių organizacijos, veikusios Rusijoje, JAV, Šveicarijoje, Skandinavijos

valstybėse, siekė atkreipti savo šalių vyriausybių, visuomenės dėmesį į Lietuvos

problemą, tuo padėdamos atkurti Tėvynės valstybingumą.

Krašto Tarybai teko dirbti derinant santykius su Vokietija, darančia įtaką Lietuvos

likimui. Rusijoje įvykęs perversmas pakeitė jėgų santykį Pirmajame pasauliniame kare.

Bresto taikos derybose iškilo ir Lietuvos likimo klausimas. Vokiečiams reikėjo

dokumento, kuris rodytų lietuvių apsisprendimą likti sąjungoje su Vokietija. Tokį

dokumentą jiems galėjo duoti tik Krašto Taryba.

1917 m. Berne įvykusioje lietuvių politinių veikėjų konferencijoje buvo priimta

rezoliucija, kurioje buvo nutarta orientuotis į Vokietiją ir karo pabaigoje gauti iš jos

Lietuvos valstybės nepriklausomybės aktą. Tokio turinio rezoliucijai turėjo įtakos žinia

apie Spalio perversmą Rusijoje ir Vokietijos politinis spaudimas.

Grįždami iŠ Šveicarijos, Krašto Tarybos nariai sustojo Berlyne ir ieškojo galimybių užmegzti glaudesnius ryšius su vokiečių politinėmis partijomis, kurios padėtų Lietuvai atgauti nepriklausomybę. 1917 m. gruodžio 1 d. juos priėmė Vokietijos kancleris G. Hertlingas. Buvo susitarta dėl Lietuvos savarankiškumo sąjungoje su Vokietija. Ši sąjunga turėjo būti sutvirtinta karo, susisiekimo, muitų, pinigų konvencijomis. Tai neatitiko lietuvių tautos interesų, tačiau, esant tokiai sudėtingai politinei situacijai, kito kelio nebuvo.

1917 m. gruodžio 11 d. Krašto Taryba pasirašė deklaraciją, kurioje paskelbė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniuje ir visų jos valstybinių ryšių, kuriuos ji yra turėjusi su kitomis tautomis, nutraukimą. Remdamasi šiuo straipsniu, Taryba nutraukė valstybinius santykius su Rusija ir Lenkija. Tačiau antrasis straipsnis atspindėjo Vokietijos interesus, nes jame buvo akcentuojami Lietuvos valstybės amžini ir tvirti sąjunginiai ryšiai su Vokietija. Toks aktas labai pravertė Vokietijai Bresto taikos derybose. Ji norėjo įrodyti Rusijos delegacijai, kad Lietuva yra apsisprendusi likti su Vokietija, nes vokiečiai suteikė jai nepriklausomybę.

Lietuvos valstybės atkūrimas ir demokratijos raida

(Tarptautinės valstybės atkūrimo prielaidos.Nepriklausomybės kovos. Steigiamasis seimas. 1922 m. Konstitucija. Žemės reforma. Pirmųjų nepriklausomybės metų laimėjimai)

Tarptautinės valstybės atkūrimo prielaidos

1917 m. gruodžio 11 d. paskelbus nepriklausomybės aktą, Lietuvoje padėtis nepasikeitė. Kraštas toliau buvo niokojamas, apie nepriklausomybę niekas nekalbėjo. Vokiečiams rūpėjo pasinaudoti šiuo aktu Bresto derybose ir atskirti Lietuvą nuo Rusijos. Šio akto pasirašymas sukėlė lietuvių pasipiktinimą, nes jie nežinojo visų Tarybos diplomatijos niuansų. Nusmuko Tarybos prestižas. Tada Taryba ryžosi naujam pareiškimui, dėl kurio buvo ilgai diskutuojama, kol pagaliau buvo priimtas

50

kompromisinis variantas. 1918 m. vasario 16 d. visi Tarybos nariai susirinko Vilniuje, Didžiosios gatvės 30 name ir čia pasirašė naują nutarimą, kuriuo paskelbė apie nepriklausomos, demokratiniais pagrindais sutvarkytos Lietuvos valstybės su sostine Vilniumi atkūrimą. Buvo teigiama, kad Lietuva nutraukia visus iki tol buvusius ryšius su kitomis tautomis. O Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis nustatys sušauktas Steigiamasis seimas, kurį demokratiniu būdu išrinks visi Lietuvos gyventojai.

Vasario 16-osios aktas buvo Lietuvos valstybingumo atkūrimo pradžia. Tam, kad Lietuva taptų savarankiška valstybe, teko padėti dar daug pastangų. Pirmiausia reikėjo užsienio valstybių paramos. Nors 1918 m. kovo 23 d. Vokietijos kaizeris pripažino Lietuvą, ji negavo paramos iŠ užsienio. Popiežiaus nuncijus Miunchene kardinolas E. Pačelis atsisakė pripažinti Lietuvą nepriklausoma paaiškindamas, kad tam nėra tinkamų sąlygų. Taigi Lietuva turėjo viena kovoti su Vokietija dėl valstybingumo atkūrimo. 1918 m. pavasarį ir vasarą Vokietijos valdančios partijos, reichstage svarstydamos Lietuvos ateities klausimus, ginčijosi, kuriai iš Vokietijos valstybių atiduoti tiesioginį Lietuvos administravimą, ar ją prijungti prie Prūsijos, ar prie Saksonijos. Tuo metu Lietuvos Tarybos nariai monarchistai ieškojo ryšių su maža katalikiška Viurtenbergo valstybėle ir kvietė jos hercogą Vilhelmą fon Urachą būsimos Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Ši karaliaus istorija vertinama tik kaip politinis Tarybos manevras siekiant pagrindinio tikslo – savo valstybės. Tai rodo vėlesni įvykiai. Vokietijai pralaimėjus karą, Tarybai V. fon Urachas pasidarė nereikalingas. Todėl 1918 m. lapkričio 2 d. Tarybos nariai sutartinai nusprendė nevykdyti savo ankstesnio nutarimo kviesti hercogą Vilhelmą fon Urachą karaliumi. Vadinasi, Taryba, atsižvelgdama į naujas politines sąlygas, atsisakė tų sprendimų, kurie jau netiko pagrindiniam tikslui įgyvendinti.

1918 m. rugpjūtį vokiečiai patyrė triuškinantį pralaimėjimą Vakarų fronte, turėjusį įtakos Lietuvos valstybingumui. Tai pakeitė Vokietijos militaristinių ir administracinių sluoksnių požiūrį į okupuotus kraštus. Jie suprato, kad užgrobtose teritorijose nepavyks išlaikyti tiesioginės įtakos. 1918 m. spalio 20 d. Vokietijos kancleris pranešė Lietuvos Tarybos prezidiumui, kad Vokietijos vyriausybė besąlygiškai pripažįsta Lietuvos nepriklausomybę ir yra pasirengusi perduoti krašto valdymą patiems lietuviams.

1918 m. rudenį Lietuva pasuko realaus savarankiškumo keliu. Iš tikrųjų kraštą dar valdė vokiečių okupacinės įstaigos. Tačiau jos jau pradėjo perduoti savo funkcijas Valstybės Tarybos organams.

Taigi Pirmojo pasaulinio karo eiga lėmė, kad Lietuvai, okupuotai vokiečių kariuomenės, atsirado galimybė siekti seniai puoselėto tikslo – atkurti nepriklausomybę. Spalio perversmas Rusijoje, Vokietijos pralaimėjimas kare – tai svarbūs tarptautiniai įvykiai, sudarę sąlygas Lietuvos valstybingumo atkūrimui.

Nepriklausomybės kovos

Kovos su bolševikais. 1918 m. pabaigoje Raudonoji armija užpuolė jauną Lietuvos valstybę. Vokiečiai leido rusams be kautynių užimti Lietuvos teritoriją iki linijos: Ryga – Bauskė – Panevėžys – Ukmergė – Trakai – Lyda. 1919 m. sausio pabaigoje Raudonoji armija užėmė Šiaulius, o vasario pradžioje Telšius, artinosi prie Alytaus ir Kauno. Ši agresija buvo pavojinga ne tik Lietuvai, bet ir Lietuvoje dislokuotai vokiečių

51

kariuomenei. Todėl Vokietija ir Lietuva ėmė kartu kovoti su puolančiais bolševikais. Vokiečiai, stengdamiesi apsaugoti savo karinius junginius Latvijoje, vasario 10 d. sumušė Raudonąją armiją prie Sedos ir Mažeikių.

1919 m. vasario pradžioje Raudonoji armija puolė iš dviejų pusių: šiaurėje – Kėdainių ir pietuose – Jiezno ir Alytaus kryptim. Lietuvos kariuomenė stojo į pirmas kautynes ties Kėdainiais. Vasario 7 d. Kėdainių ir Panevėžio savanorių būriai atrėmė raudonar-miečių puolimą ir vasario 8 d. užėmė Šėtą. Vasario 8 d. kautynių ties Kėdainiais metu žuvo pirmasis Lietuvos karys savanoris Povilas Lukšys. Vasario 12 d. du Pskovo divizijos pulkai įsiveržė j Alytų. Lietuviams traukiantis ant tilto žuvo I – ojo pėstininkų pulko vadas Antanas Juozapavičius – pirmasis karininkas, žuvęs dėl Tėvynės nepriklausomybės. Vasario 15 d. lietuvių kariuomenė atsiėmė Alytų. Kaunui nebegrėsė pavojus.

Vasario 27 d. vokiečiai, sumušę Žemaičių pulką (sudarytas iš vietos gyventojų apie 1000 karių, talkinančių Raudonajai armijai), užėmė Luokę, o kovo mėn. – Mažeikius, Kuršėnus, Šiaulius, Radviliškį, Šeduvą. Lietuvos kariuomenė dalyvavo tik mūšiuose prie Šeduvos.

Kovose su Raudonąja armija lietuviams netikėtai padėjo lenkai. Lenkijos kariuomenė balandžio 17 d. užėmė Lydą, o 19 d. – Vilnių ir puolė toliau šiaurės bei rytų kryptimi. Kai lenkai okupavo Vilnių, Lietuvai pasidarė lengviau kariauti su Raudonąja armija, bet Lietuva neteko Vilniaus.

Lietuvos kariuomenė pradėjo pulti šiaurės rytų kryptimi. Balandžio 27 d. Panevėžio batalionas ir vokiečių daliniai užėmė Ukmergę, gegužės 18 d. – Anykščius, gegužės 23 d. – Panevėžį. Užėmusi Panevėžį, rinktinė tęsė puolimą. Raudonoji armija atsitraukė iš Kupiškio. Ukmergės rinktinė kartu su vokiečių daliniais po įnirtingų kovų užėmė Uteną ir toliau ji viena išvadavo Užpalius, Tauragnus, Obelius.

Rugpjūčio 24 d. Lietuvos kariuomenė pradėjo paskutinę karinę operaciją ir rugpjūčio 25 d. užėmė Zarasus, o Marijampolės bei Panevėžio batalionai rugpjūčio 29 d. įžengė į Alūkštos miestelį ir priėjo Dauguvos upę. 1919 m. rugpjūčio pabaigoje karo veiksmai tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos baigėsi, o galutinai bolševikai buvo išvyti 1920 m. pradžioje. 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis. Sovietų Rusija pripažino Lietuvos suverenumą ir nepriklausomybę su sostine Vilniumi ir Gardiną su apylinkėmis. Įsipareigojo karo nuostoliams atlyginti paskirti 100 tūkst. ha miško ir 3 mln. aukso rublių. Grąžinti karo metu išvežtą turtą.

Kovos su bermontininkais

Antantės šalys padėjo Lietuvai kovoti su bolševikine armija, tačiau pripažinti savarankiška Lietuvos valstybę neskubėjo. Anglija, Prancūzija tikėjosi išspręsti Pabaltijo Šalių klausimą tada, kai pasibaigs pilietinis karas Rusijoje. Vokietija taip pat puoselėjo viltis išsaugoti savo viešpatavimą šiame regione. Jie siekė užmegzti ryšius su rusų generolais. 1919 m. vokiečiams pavyko įkalbėti pulkininką Bermontą – Avalovą, kuris kūrė kariuomenę. Į ją įėjo vokiečiai bei rusų baltagvardiečiai. Ši armija bazavosi Latvijos teritorijoje, o 1919 m. liepos 26 d. pasirodė ties Kuršėnais. Iki lapkričio pabaigos bermontininkai užėmė Kuršėnus, Biržus, Radviliškį, Šiaulius, Linkuvą, Viduklę, Jurbarką, Raseinius. Šios gaujos terorizavo ir plėšė vietinius gyventojus, šaudė gyvulius, vogė arklius ir kitą turtą. Jie siautėjo tol, kol negalima buvo atitraukti Lietuvos 52

kariuomenės iš bolševikinės armijos fronto. 1919 m. spalio mėn. Antantės Aukščiausioji taryba pasiuntė į Pabaltijį karinę misiją, vadovaujamą Prancūzijos generolo Niselio. Jos uždavinys buvo šalinti konfliktus tarp Pabaltijo šalių bei Judeničiaus, Bermonto ir kitų baltagvardiečių, o taip pat koordinuoti šias jėgas kare su Sovietų Rusija. Bermontui buvo įsakyta grąžinti jo kariuomenėje buvusius vokiečių tautybės kareivius į Vokietiją, o jam pačiam su likusiais rusais baltagvardiečiais persikelti į Narvos frontą pas Judeničių. Šeimininkavęs tuo metu Lietuvoje ir Latvijoje Bermontas atsisakė paklusti tokiam reikalavimui. Anglija jį paskelbė išdaviku. 1919 m. lapkričio 21 – 22 d. Bermonto daliniams prie Radviliškio buvo suduotas rimtas smūgis. Bermontininkai buvo priversti trauktis Šiaulių kryptimi. Nuo visiško sutriuškinimo juos išgelbėjo generolo Niselio armija, kuri pareikalavo sustabdyti kautynes ir leisti Bermontui pasitraukti į Vokietiją. Lietuvos kariuomenė lydėjo bermontininkus per visą Žemaitiją, stebėjo, kad jų būriai neišklystų toli iš kelio ir neplėštų vietinių gyventojų. Paskutiniai Bermonto kariai pasitraukė į Vokietiją 1919 m. gruodžio viduryje.

Kovos su lenkais

Lietuvių pastangų kuriant savarankišką valstybę reikėjo ir ginantis nuo Lenkijos. Lenkai visada turėjo tikslą pasiekti, kad Lietuva ir Lenkija būtų bendra valstybė, o Vilnius būtų Lenkijos miestas. Europos valstybės palankiai žiūrėjo į tokius Lenkijos planus, nes tik susikūrusi maža Lietuvos valstybė jiems atrodė nepatikima užtvara bolševizmui iš Rusijos plisti į Europą. 1919 m. pavasarį Lenkijos kariuomenė pradėjo atvirą intervenciją ir iki rugpjūčio pabaigos užėmė Žiežmarius, Stakliškes, Butrimonis, Daugus, Širvintas, Molėtus. Lietuvos kariuomenė tuo metu kovojo su bolševikais, todėl jai sunku buvo atremti lenkus. Lietuvos delegacija taikos konferencijoje Paryžiuje protestavo, jog Lenkija įsiveržė į teritoriją, kuri niekada nebuvo lenkiška ir nėra lenkų gyvenama. Antantės valstybių reikalavimu 1919 m. gegužės 2 d. kovos buvo sustabdytos. Speciali Prancūzijos karo misija birželio 18 d. nustatė pirmąją demarkacijos liniją, Vilnius paliko Lenkijos pusėje. Bet misija nesulaikė lenkų kariuomenės veržimosi į Lietuvą.

1919 m. liepos 26 d. Antantės Aukščiausioji taryba nustatė antrą demarkacinę liniją, atidavė lenkams Suvalkus, platesnį Gardino – Daugpilio geležinkelio barą. Tačiau Lenkija puolė toliau. 1919 m. rugpjūčio viduryje buvo nustatyta trečioji demarkacinė linija. Tuo metu Lenkija pradėjo savo intervenciją į Sovietų Rusiją, pasiekė 1920 m. gegužės mėn. Kijevą. Bolševikai pradėjo kontrpuolimą. 1920 m. liepos mėn. Lenkijos kariuomenė buvo priversta bėgti iŠ Vilniaus krašto. Bolševikų kariuomenė, laikydamasi sutarties, 1920 m. rugpjūčio mėn. išvedė savo kariuomenę iš Vilniaus, prieš tai jį gerokai apiplėšusi, ir perdavė jį Lietuvai. 1920 m. spalio 7 d. tarp Lenkijos ir Lietuvos Suvalkuose buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią nustatyta nauja demarkacinė linija, palikusi Vilnių Lietuvai.

Bet Lenkija nenurimo ir ruošėsi karui su Lietuva. Pilsudskio slaptu įsakymu generolas L. Želigovskis pasiskelbė maištininku ir su savo armija 1920 m. spalio 8 d. pradėjo karo veiksmus prieš Lietuvą. Želigovskio armija užėmė Vilnių, veržėsi gilyn į Lietuvą, tačiau Lietuvos kariuomenė sustabdė priešą. 1920 m. lapkričio 19 d. prie Širvintų, o 21 d. prie Giedraičių ji sumušė lenkus. Lietuvos kariuomenė buvo bežygiuojanti į Vilnių, bet Tautų Sąjungos komisija sustabdė kovas, nustatė neutralią

53

zoną ir pasiūlė konfliktą spręsti derybų keliu. Lietuvos vyriausybė su tuo sutiko. Deja, Tautų Sąjungoje konfliktas nebuvo išspręstas, ir Vilnius su savo apylinkėmis priklausė Lenkijai iki 1939 m.

Per nepriklausomybės kovas žuvo 40 karininkų, 1294 kareiviai ir 67 šauliai. Sužeisti buvo 93 karininkai, 2439 kareiviai ir 146 šauliai. Be žinios dingo 16 karininkų ir 813 kareivių. Nuo užkrečiamų ligų mirė 297 kareiviai. Už narsą ir pasižymėjimus kautynėse 235 karininkai buvo apdovanoti Vyčio kryžiaus ordinais, o 1113 karių, šaulių, partizanų – Vyčio kryžiais.

Lietuva apgynė savo Nepriklausomybę ir pradėjo valstybės kūrimo darbą.

Steigiamasis seimas

Kovų dėl nepriklausomybės metu, 1919 m. lapkričio mėn., Laikinoji Vyriausybė paskelbė Steigiamojo seimo atstovų rinkimų įstatymą. Pagal šį įstatymą atstovai buvo renkami po vieną nuo 15 tūkst. gyventojų. Teisė juos rinkti duota visiems piliečiams, sulaukusiems 21, o kariškiams – 17 metų amžiaus. Į Steigiamąjį seimą buvo išrinkta 112 atstovų: 59 krikščionių demokratų bloko, 28 socialistų liaudininkų, 12 socialdemokratų ir 2 nepartiniai. Į Steigiamąjį seimą pateko 7 žydai, 3 lenkai ir 1 vokietis. 1920 m. gegužės 15 d. Kaune susirinko Steigiamasis seimas, nes Vilnius buvo lenkų okupuotas. Išorinis vaizdas nebuvo įspūdingas: per karą apleistoje provincijos teatro salėje iš nualinto krašto suvažiavę atstovai atrodė kukliai. Tačiau nuotaika buvo pakili ir jaudinanti. Seimą atidarius A. Smetonai (nuo 1919 m. balandžio 4 d. jis buvo Lietuvos prezidentu), pirmininkauti pakviesta vyriausio amžiaus atstovė, kovotoja dėl lietuvybės ir spaudos, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė – Bitė. Seimo pirmininku išrinktas Aleksandras Stulginskis, kuris pradėjo eiti ir valstybės prezidento pareigas iki numatytų prezidento rinkimų. Tai buvo numatyta Laikinojoje Lietuvos konstitucijoje, kuri paskelbta 1920 m. birželio 12 d. Birželio 19 d. Steigiamasis seimas patvirtino naują Ministrų kabinetą, kurio sudėtį pasiūlė liaudininkas K. Grinius. Seimas turėjo nustatyti tolesnę valstybės raidą, jos santvarką, parengti juridinius Lietuvos ūkio pertvarkymo pagrindus.

Lietuvos Respublikos 1922 m. Konstitucija

Svarbiausia Steigiamojo seimo pareiga buvo priimti konstituciją – pagrindinį valstybės įstatymą, nustatantį šalies politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus. 1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamasis seimas priėmė Konstituciją, už kurią balsavo krikščionių demokratų blokas. Patvirtinus šį dokumentą ir giedant himną, socialdemokratai protestuodami išėjo iš salės. Konstitucija skelbė Lietuvos valstybę demokratine respublika, nustatė valstybinės vėliavos spalvas – geltoną, žalią, raudoną, valstybės ženklą – baltą Vytį raudoname fone. Lietuvių kalba pasidarė valstybinė. Aukščiausiu valdžios organu tapo Seimas, turėjęs teisę trejiems metams rinkti prezidentą. Krikščionys demokratai pasistengė, kad bažnyčia valstybėje turėtų daug teisių, religijos mokymas mokyklose tapo privalomas.

Steigiamojo seimo priimta konstitucija nebuvo tobula, tačiau ji paspartino teisinės valstybės kūrimą Lietuvoje.

Žemės reforma. Per Steigiamojo seimo rinkimus visos partijos sutiko, kad Lietuvoje 54

būtina žemės reforma. Tačiau nesutapo nuomonės dėl jos formų. 1922 m. vasario 15 d. tik krikščionių demokratų bloko bakais seime buvo priimtas Žemės reformos įstatymas. Pagal šį dokumentą, paskelbtą balandžio 3 d., asmeniui buvo paliekama nenusavinama 80 ha žemės norma, o kita žemė paimama į žemės reformos fondą. Savininkas turėjo teisę pats pasirinkti 80 ha žemės plotą, kuriame galėjo būti iki 25 ha miško. Vėliau žemės norma padidinta iki 150 ha. Pirmoje eilėje žeme buvo aprūpinami savanoriai. Jie gavo po 8-20 ha žemės (pagal rūšį), taip pat pašalpą miško medžiaga ir javais. Toliau žemė buvo dalijama bežemiams ir mažažemiams. Už gautą žemę visi, išskyrus kariškius, turėjo per 36 metus sumokėti išperkamuosius mokesčius (iš pradžių rugiais, o paskui litais). Atlyginimo už nusavintą žemę įstatymas nustatė daugiausia 480 auksinių už dirbamos žemės hektarą, o už miško hektarą -120 auksinių. Iš seno išlikusios bendros ganyklos buvo panaikintos, o kaimai išskirstyti į vienkiemius. Žemės reformos įstatymo rengėjo ir vykdytojo krikščionio demokrato prelato Mykolo Krupavičiaus atkaklumo dėka reforma paspartino agrarinių santykių raidą kaime, padėjo pereiti prie smulkaus kapitalistinio žemės ūkio.

Pirmųjų nepriklausomybės metų laimėjimai

Lietuvos vidaus politika. 1918 m. pabaigoje pradėti kurti Lietuvos valstybės centriniai ir vietos valdžios organai 1919 m. pavasarį buvo baigti formuoti. Sukurta reguliarioji kariuomenė (1918 m. lapkričio 23 d. išleistas įsakymas apie Lietuvos kariuomenės kūrimą). 1919 m. balandžio 4 d. įvestos Respublikos prezidento pareigos ir juo išrinktas A. Smetona. 1919 m. vasarą kartu su Raudonąja armija iš Lietuvos buvo išstumta ir V. Kapsuko vadovaujama sovietinė Lietuvos vyriausybė. 1919 m. liepos 11 d. iš Kauno pasitraukė vokiečių kariuomenė, todėl Lietuvos vyriausybė pasijuto pilnateise Lietuvos šeimininke. Tačiau būta ir sunkumų. Vyko nepriklausomybės kovos, tad joms reikėjo pajungti visą šalies ūkį. Nestabili buvo padėtis ir pačioje šalyje. Esant tokiai padėčiai, 1919 m. rudenį kilo M. Sleževičiaus vyriausybės krizė, ir jis atsistatydino.

Spalio mėn. buvo suformuota E. Galvanausko vadovaujama vyriausybė. Ji pareiškė, kad laiko svarbiausiu uždaviniu įvesti tvarką krašte, išvyti visas svetimų valstybių kariuomenes iš Lietuvos, sušaukti Steigiamąjį seimą. 1919 m. gruodžio pabaigoje buvo išvyti bermontininkai, 1920 m. išnyko bolševikų invazijos grėsmė. 1919 m. lapkričio 20 d. buvo paskelbtas Steigiamojo seimo rinkimų įstatymas. Rinkimai į seimą įvyko 1920 m. balandžio 14 -15 d. Juose krikščionys demokratai gavo daugiausia vietų (iŠ 112 -59). Steigiamasis seimas 1922 m. rugpjūčio 1 d. priėmė Konstituciją, 1922 m. vasario 15 d. priėmė Žemės reformos įstatymą ir 1922 m. rugpjūčio 16 d. priėmė įstatymą dėl naujo piniginio vieneto – lito įvedimo. Remiantis naująja Lietuvos Konstitucija, 1922 m. spalio 10 -11 d. įvyko I Seimo rinkimai. Susirinkęs pirmasis seimas gruodžio 21 d. prezidentu išrinko Aleksandrą Stulginskį. Lietuvos valstybė perėjo į konstitucinio demokratinio parlamentarizmo kelią. Šis laikotarpis Lietuvoje truko iki 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo.

Susirinkus pirmajam Seimui, greitai paaiškėjo, kad produktyviai dirbti jis ilgai negalės. Politinės partijos nesutarė tarp savęs. Ypač kovojo krikščionių demokratų blokas su valstiečiais liaudininkais. Tokioje situacijoje seimui, kuris nepajėgė sudaryti teisėtos vyriausybės, sunku buvo išsilaikyti. Todėl jau 1923 m. kovo 12 d. prezidentas A.

55

Stulginskis jį paleido.

1923 m. išrinktas antrasis Seimas buvo vienintelis Lietuvos Seimas, išbuvęs valdžioje visą numatytą kadenciją, t.y. iki 1926 m. Jame daugiausia vietų – 40 iš 78 vėl turėjo krikščionys demokratai. Valdant krikščionims demokratams, vidaus gyvenimas normalėjo. Lietuva turėjo savo tvirtą valiutą. Valstybės biudžetas buvo subalansuotas. Vyriausybė taisė kelius, geležinkelius, statė mokyklas, įsteigė nemaža naujų ligoninių, sutvarkė teisėsaugos sistemą, energingai tęsė žemės reformą. Labai reikšmingas buvo žemės ūkio posūkis į gyvulininkystę – gyvulių ir pieno produktų ūkį. Ūkininkai ėmė auginti kiaulieną, mat ketino savo produkciją eksportuoti į Angliją. 1923 m. buvo įsteigta „Maisto“ bendrovė, kuri perdirbdavo mėsą. Tais pačiais metais susikūrė „Lietūkis“, ieškantis rinkos Lietuvos javams, tiekiantis ūkininkams užsienines trąšas, mašinas, degalus, cementą. Pienui surinkti buvo steigiami pieno nugriebimo punktai, pieninės. 1923 -1924 m. Lietuvos žemės ūkio našumas pasiekė prieškario lygį. Pramonė kūrėsi labai iš lėto. Daugiausia steigėsi maisto perdirbimo įmonių, nors daugėjo ir tekstilės, statybinių medžiagų įmonių. Didino produkciją odos, metalo apdorojimo fabrikai. 1923 m. pradėjo veikti Aleksoto stiklo fabrikas Kaune.

Krikščionys demokratai savo valdymo metais padėjo tvirtus valstybingumo pamatus. Tačiau demokratinė santvarka, garantuojanti visas asmens, žodžio, spaudos ir kitokias laisves bei piliečių teises, nebuvo įvesta. Dėl lenkų agresijos 1920 m. liepos 23 d. Lietuvos valdžia paskelbė karo padėtį. Ji išliko visą krikščionių demokratų valdymo laikotarpį. Demokratija pasireiškė tik seimų rinkimuose.

Pertvarkydami ūkį ir ekonomiką, krikščionys demokratai susidūrė su daugeliu

sunkumų, padarė klaidų.

Rinkimus j trečiąjį Seimą 1926 gegužės mėn. laimėjo valstiečiai liaudininkai ir

socialdemokratai. 1926 m. birželio 7 d. prezidentu buvo išrintas Valstiečių liaudininkų

sąjungos atstovas Kazimieras Grinius. Jis pavedė liaudininkui M. Sleževičiui kartu su

socialdemokratais sudaryti koalicinį Ministrų kabinetą.

Seimas panaikino krašte karo padėtį. Vyriausybės pastangos padidinti Lietuvoje lenkiškų mokyklų skaičių susilaukė visuomenės nepasitenkinimo, nes tuo pat metu lenkai Vilniaus krašte pradėjo uždarinėti lietuviškas mokyklas. Didžiulį kunigų nepasitenkinimą sukėlė algų mokėjimo jiems nutraukimas. Nepatenkinti buvo ir karininkai, nes sklido kalbos apie būsimą kariuomenės reformą ir jos sumažinimą trečdaliu. Įtampa krašte kėlė ir komunistų veiklos suaktyvėjimas. Kairieji siekė įtvirtinti Lietuvoje demokratiją, tačiau ji čia neturėjo tradičijų. Vyriausybė, per greitai pasukusi Lietuvos gyvenimą į kairę neribotos laisvės link, paskatino komunistus priešiškai veiklai krašte, sukėlė neramumus, piktino ne tik opoziciįą, bet ir nuosaikiuosius nepartinius piliečius. Vis dėlto K. Griniaus prezidentavimo metai buvo bene demokratiškiausias Lietuvos valstybės istorijos laikotarpis.

Lietuvos tarptautinė padėtis

Vienas pagrindinių Lietuvos diplomatijos rūpesčių buvo gauti tarptautinį pripažinimą. 1920 m. rudenį Lietuva pareiškė norą dalyvauti Tautų Sąjungoje, tačiau buvo priimta į ją tik 1921 m. rugsėjo 22 d.

Pirmoji Lietuvą pripažino Vokietija 1918 m. kovo 23 d. Sovietų Rusija Lietuvą 56

pripažino „de jure“ 1920 m. liepos 12 d. sutartimi. Dauguma kitų Europos valstybių pripažino Lietuvą tik „de facto“. Iki 1921 m. rugsėjo 22 d., kai Lietuva tapo Tautų Sąjungos nare, ją pripažino ir Šveicarija, Argentina, Meksika, Latvija bei Estija. Pirmoji iš didžiųjų valstybių Lietuvą pripažino JAV -1921 m. liepos 28 d. 1922 m. gruodžio 30j d. mūsų valstybę pripažino Anglija, Prancūzija, Italija, Japonija. Nuo to laiko Lietuva užmezgė su daugeliu pasaulio valstybių normalius diplomatinius santykius.

Apibendrinant Lietuvos tarptautinę politiką 1918 – 1926 m., galima teigti, kad Lietuvos diplomatų pastangomis Lietuva pasiekė tarptautinį pripažinimą, buvo jformintas Klaipėdos krašto prijungimas, Lietuva tapo lygiateise Tautų Sąjungos nare. Nebuvo išspręsta tik viena gyvybiškai svarbi problema – Vilniaus ir jo krašto likimas, dėl to liko nesureguliuoti santykiai su Lenkija.

Autoritarinis valdymas Lietuvoje, jo politiniai padariniai

Lietuvos vidaus politinę raidą lėmė 1926 m. gruodžio 17 d. įvykęs perversmas. Į valdžią nekonstituciniu būdu atėjo A. Smetona ir A. Voldemaras. 1927 m. buvo paleistas Seimas, atsisakyta 1922 m. Konstitucijos. 1927 m. krikščionių demokratų partija, rėmusi tautininkų atėjimą į valdžią, nesulaukė naujo Seimo rinkimų paskelbimo. Dėl to atsisakė palaikyti tautininkus. Valdžioje liko vieni tautininkai. Politinės partijos: krikščionių demokratų, liaudininkų, socialdemokratų – nebuvo panaikintos, bet jų veikla buvo sustabdyta. Taip Lietuvoje baigėsi partijų ir seimų valdymo laikotarpis.

Po perversmo vėl buvo įvesta karo padėtis, uždraustos profsąjungos, sugriežtinta cenzūra. Siekiant įtikinti Lietuvos gyventojus, kad valstybei grėsė komunistinis perversmas, iš karto buvo suimti penki jų vadovai. Karo lauko teismas nuteisė keturis iš jų mirties bausme. A. Smetona ir A. Voldemaras, sankcionavę sušaudymą, davė suprasti režimą būsiant antidemokratinį, be to, komunistus ir jų šalininkus negalėsiant veikti Lietuvoje legaliai. Diktatūros būtinumą A. Smetona grindė tuo, kad parlamentarizmas kelia šalyje nepastovumą, silpnina valstybės galią viduje. Jis neigiamai žiūrėjo į partijų poveikį visuomenei, kėlė tautos vienybės idėją ir buvo įtikėjęs savo gebėjimu vadovauti Lietuvai ir lietuvių tautai. Taip 1927 m. pavasarį Lietuvoje susiformavo autoritarinis valdymas, klostėsi „tautos vado“ režimas. 1928 m. A. Smetona paskelbė naują Lietuvos Konstituciją, kuri dar labiau išplėtė prezidento teises. Jis tapo renkamas ne Seimo, bet specialios rinkėjų kolegijos. Prezidento kadencija – septyneri metai. Prezidentas galėjo paleisti Seimą, vienvaldiškai skelbti potvarkius ir net įsakymus. Tačiau pagal šią Konstituciją Seimas buvo išrinktas tik 1936 m.

Kadangi ministras pirmininkas A. Voldemaras stengėsi valdyti kraštą vienas, nesitardamas su prezidentu, 1929 m. rugsėjo 19 d. buvo atleistas iš ministro pirmininko pareigų. Naują vyriausybę sudarė ir jai vadovavo J. Tūbelis.

1931 m. pagal 1928 m. Konstituciją vyko prezidento rinkimai. Nuo kiekvieno 20 tūkst. gyventojų buvo išrinkta po vieną „tautos atstovą“ (iš viso 118). Prezidentu vėl tapo A. Smetona. Opozicinės partijos negalėjo dalyvauti rinkimuose, todėl A. Smetona

varžovo neturėjo.

57

1936 m. pradėta ruoštis naujiems prezidento rinkimams. 1936 m. buvo paskelbtas naujas rinkimų {statymas, pagal kurį kandidatus į Seimą siūlė miestų ir apskričių tarybos. Buvo paskelbtas naujas Draugijų įstatymas, suvaržęs draugijų veikimo laisvę. Vidaus reikalų ministras generolas J. Čaplikas panaikino krikščionių demokratų partiją, socialdemokratų partiją, Valstiečių liaudininkų sąjungą, Ūkininkų vienybę. Liko tik lietuvių tautininkų sąjunga, kuri rėmė A. Smetoną ir jo vyriausybę.

Išrinktas Seimas nerodė iniciatyvos, buvo klusnus, jam diktavo prezidentas. Seimo galia buvo nedidelė, nes prezidentas turėjo daugiau teisių nei tautos renkamas Seimas. Tokią padėtį galutinai įteisino 1938 m. Lietuvos Konstitucija. Ji numatė, kad prezidentas yra visiškai nepriklausomas nuo Seimo, jis gali būti kiekvieną kartą vėl išrinktas. Seimo priimti įstatymai negaliojo, kol jų nepatvirtindavo prezidentas. Šioje Konstitucijoje net nebuvo paminėta, kad Lietuva yra demokratinė Respublika, kaip tai buvo padaryta 1922 m. Konstitucijoje.

Autoritarinis režimas, demokratijos principų pažeidimai kaitino politinę atmosferą, silpnino Lietuvą iš vidaus. Taigi politinė padėtis krašte buvo netvirta.

Komunistų ir nacių okupacijos Lietuvoje

Pirmoji sovietų okupacija

1940 metų birželio 14 d. Lietuvai buvo įteiktas ultimatumas, kuriame buvo reikalaujama įleisti į Lietuvą papildomus Raudonosios armijos dalinius, pakeisti vyriausybę Lietuvoje tokia, kuri būtų palanki Maskvai. Lietuvos vyriausybėje prieš ultimatumo priėmimą ir už ginkluotą kovą pasisakė prezidentas A. Smetona ir Krašto apsaugos ministras K. Musteikis. Tačiau dauguma vyriausybės narių nepritarė šiam pasiūlymui. Ultimatumas buvo priimtas besąlygiškai. 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė okupavo Lietuvą.

1940 m. birželio 15 d. sovietiniai tankai riedėjo Vilniaus ir Kauno gatvėmis. Tos pačios dienos vakarą į Kauną atskrido Sovietų Sąjungos vyriausybės įgaliotinis, užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas V. Dekanozovas ir SSRS įgaliotasis ministras Lietuvai N. Pozdniakovas. Dekanozovas turėjo parengti Lietuvos aneksijos įforminimą, įvykdyti sovietizaciją ir atlikti tai sudarant teisėtumo įspūdį.

Dekanozovui vadovaujant, birželio 17 d. buvo sudaryta nauja Lietuvos vyriausybė iš palankių komunistams žmonių. Pasidavęs V, Dekanozovo diktatui, Merkys paskyrė Justą Paleckį ministru pirmininku ir pavedė jam sudaryti vyriausybę. Į ją buvo įtraukti žinomi Lietuvoje veikėjai: V Krėvė – Mickevičius, E. Galvanauskas, gen. V. Vitkauskas. Jų buvimas vyriausybėje turėjo parodyti, kad Ministrų kabinete išliko perimamumas, ir nuraminti gyventojus. Laikinai ėjęs prezidento pareigas A. Merkys atsistatydino. Prezidentu buvo paskelbtas J. Paleckis. Šis aktas net formaliai buvo neteisėtas, nes pagal Lietuvos Respublikos konstituciją, ministrui pirmininkui perėmus prezidento pareigas, naujuoju ministru pirmininku turėjo tapti buvusio ministro pirmininko pavaduotojas, šiuo atveju – Bizauskas. Konstitucija leido A. Merkiui skirti naują ministrą

58

pirmininką tik tuo atveju, jeigu A. Smetona būtų miręs arba atsistatydinęs ir jeigu konstitucine tvarka būtų atstatydintas esantis ministro pirmininko pavaduotojas K. Bizauskas. Ši vyriausybė demagoginiais sumetimais buvo pavadinta „Liaudies vyriausybe“. Birželio 17 d. J. Paleckis ministro pirmininko pareigas perdavė savo pavaduotojui V. Krėvei – Mickevičiui.

Vėliau vyriausybės sudėtis buvo papildyta komunistais: M. Gedvilu, L. Adomausku. Komunistai buvo skiriami į įvairias apskričių valdymo grandis, pašalinus anksčiau dirbusius pareigūnus.

1940 m. birželio antroje pusėje prasidėjo laipsniškas Lietuvos sovietizavimas. Uždrausta visų partijų ir organizacijų veikla, legalizuota kompartija. Joje tuo metu buvo apie 2 tūkst. narių, kurių dauguma (75 proc.) buvo kitataučiai. Iš ministerijų buvo atleisti visi darbuotojai iki referentų įskaitytinai. Jų vietas užėmė vietiniai komunistai arba atsiųstieji iš Maskvos. Apskričių bei policijos viršininkai buvo pakeisti naujais valdžiai patikimais asmenimis. Likviduotos apskričių karo komendantūros. Birželio 25 d. į atsargą buvo paleista 17 generolų ir pulkininkų. Gruodžio mėn. – apie 100 Lietuvos karininkų. Liepos 4 d. kariuomenė pavadinta „liaudies kariuomene“ ir jai vadovauti paskirtas generolas iš Maskvos F. Baltušis – Žemaitis. 1941 m. birželio mėn. apie 30 proc. karininkų ir kareivių buvo ištremta į Sibirą.

Stalininė Sovietų Sąjunga toliau įgyvendino savo planus, įjungdama Pabaltijo šalis į savo sudėtį. Svarbiausia, kad įvykiai klostėsi pagal tą patį scenarijų visose trijose Pabaltijo valstybėse. Į jas buvo įvesta Raudonoji armija, po to pareikalauta papildomai įleisti kariuomenę, po to pakeistos vyriausybės, palankiomis sovietams. Lietuvoje tokia propaganda ypač sustiprėjo, kada buvo organizuojami rinkimai į „Liaudies seimą“, kad patrauktų daugiau rinkėjų. Liepos 5 d. buvo paskelbti rinkimai į seimą, o rinkimai įvyko liepos 14 -15 d. Rinkimų tvarka pakeista, buvo renkamas tik vienas patikimas kandidatas. Nepaisant spaudimo, rinkimuose dalyvavo apie 30 – 50 proc. turėjusių teisę balsuoti žmonių (sovietinė statistika skelbė, kad 95,5 proc). Už kandidatus balsavo 16 -18 proc. (skelbė, kad 99,19 proc.) rinkėjų. Sovietinė propaganda klastojo duomenis tam, kad parodytų, jog Seimo nariai, kurie turėjo priimti įstojimo į SSRS aktą, buvo išrinkti absoliučios daugumos ir išreiškė jų reikalavimus.

Po rinkimų bolševikai pradėjo organizuoti mitingus, kuriuose patys pateikdavo ir patys priimdavo rezoliucijas, siūlančias jungtis į SSRS. Ibkie reikalavimai buvo siunčiami į Seimą. Taip pamažu buvo rengiamas Lietuvos okupacijos įteisinimas. 1940 m. liepos 21 d. buvo sušauktas Seimas, pavadintas „Liaudies seimu*. Į Seimo sesijos dienotvarkę buvo įtraukti 4 klausimai: dėl valstybės santvarkos, apie Lietuvos įstojimą į Sovietų Sąjungą, dėl žemės, dėl bankų bei stambiosios pramonės nacionalizavimo.

Seimas priėmė deklaraciją, kad Lietuvoje įvedama sovietinė santvarka, o valstybė pavadinama Lietuvos Tarybų Socialistine Respublika ir dėl Lietuvos įstojimo į SSRS.

Šie antikonstituciniai aktai buvo pasiūlyti ir įtraukti į Seimo sesijos dienotvarkę

LKP iniciatyva. Jie buvo priimti ignoruojant elementarias parlamento darbo procedūras

(kartu su Seimo atstovais salėje sėdėjo pašalinių žmonių, nebuvo skaičiuojami balsai).

Liepos 22 d. Liaudies seimas paskelbė žemę visos tautos, t.y. valstybės, nuosavybe, o

liepos 23 d. priėmė bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo deklaraciją, išrinko

konstitucijos projekto rengimo komisiją, taip pat įgaliotąją komisiją, kuri turėjo perduoti

SSRS Aukščiausiajai Tarybai Seimo deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į SSRS.

59

Šie Seimo aktai likvidavo Lietuvos tautinį valstybingumą.

Lietuvos inkorporavimas į SSRS juridiškai buvo įformintas 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos VII sesijoje – Lietuva buvo paskelbta SSRS sąjungine respublika.

Po 1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvoje įsigaliojo SSRS suverenitetas ir pilietybė, buvo organizuojami prievartiniai rinkimai į SSRS AT, rugpjūčio 25 d. SSRS konstitucijos (1936 m.) pagrindu buvo priimta LTSR konstitucija. Lietuvoje sovietiniai įstatymai vienodai galiojo ir okupantams, ir Lietuvos piliečiams.

Sovietinė okupacija pasireiškė nepriklausomos Lietuvos valstybės griovimu, rusifikacija, tautinės kultūros niokojimu, bažnyčios ir religinio gyvenimo suvaržymu. Sovietizuodami Lietuvą, okupantai įkalino ir ištrėmė tūkstančius „nepatikimų“ ir „priešiškų elementų“. Likvidavus nepriklausomos Lietuvos valstybingumo institucijas, uždraudus politines partijas ir beveik visas visuomenines organizacijas, buvo pradėta formuoti naujas struktūras, atitinkančias SSRS politinę sistemą. 1940 m. rugpjūčio 25 d. Liaudies seimas buvo pavadintas LTSR AT, Respublikos prezidento institucija pakeista LTSR AT Prezidiumu (pirmininkas J. Paleckis), Liaudies vyriausybė pertvarkyta į Liaudies komisarų tarybą, savivaldybės – į darbo žmonių deputatų tarybas.

Kitas žingsnis sovietinant Lietuvą buvo pertvarkymai, padaryti žemės ūkyje. Žemė buvo paskelbta valstybine nuosavybe, o buvusieji žemės savininkai tapo tik jos naudotojais. Vienam asmeniui nustatyta žemės norma negalėjo viršyti 30 ha. Plotas, viršijantis normą, buvo nusavinamas ir atiduodamas į sudarytą žemės fondą. Iš žemės fondo žemė buvo dalijama jos neturintiems. Naujakurys vidutiniškai turėjo 7,5 ha ūkį. Kaimo žmonių padėtį blogino dideli žemės ūkio mokesčiai, kurie turėjo būti sumokėti pinigais ir produktais.

1940 m. liepos mėnesio pabaigoje sovietinė valdžia pradėjo pramonės nacionalizavimą. Iš pradžių nacionalizavo stambesnius fabrikus, o vėliau ir amatininkų dirbtuves, transporto priemones, didesnius namus. Iki 1941 m. birželio mėnesio buvo nacionalizuota 80 proc. pramonės.

1940 m. lapkričio 25 d. vietoj lito įvestas rublis. Padidėjo visų prekių kainos.

Nuo sovietinių pertvarkymų nukentėjo kultūra. Iš bibliotekų buvo išmestos tautinio,

politinio, religinio turinio knygos (apie 0,5 mln. knygų), nusiaubti Bažnytinio meno muziejaus rinkiniai ir t.t. Pirmuosius persekiojimus patyrė Bažnyčia. 1940 m. vasarą buvo nutrauktas konkordatas su Vatikanu. Uždaryti vienuolynai, uždarytos Telšių, Vilkaviškio, Vilniaus kunigų seminarijos, Kauno universiteto Teologijos fakultetas. Gyvenimo norma tapo represijos. 1940 m. vasarą, prieš tariamus rinkimus, gyventojai buvo suiminėjami, bauginami. Kita suėmimų banga buvo 1940 m. gruodžio mėn. Jos metu buvo suimta žymių politinių veikėjų. Iš jų buvę ministrai – A. Merkys, J. Urbšys, L. Bistras. Pirmieji masiniai trėmimai vyko 1941 birželio 14 -18 d. Tomis dienomis galėjo būti ištremta apie 20 – 30 tūkst. Lietuvos gyventojų – ūkininkų, tarnautojų, darbininkų, mokytojų, karininkų. Visus numatytus ištremti žmones sutrukdė karas.

Nacių okupacija Lietuvoje

1941 m. birželio 22 d. pirmosiomis SSRS – Vokietijos karo valandomis Lietuvos

teritorijoje prasidėjo karo veiksmai, ir per 7 dienas vokiečiai užėmė Lietuvos teritoriją.

60

Pirmąją karo dieną Lietuvoje prasidėjo Lietuvos aktyvistų fronto organizuotas sukilimas. LAF-o tikslas buvo atkurti Vokietijos pagalba nepriklausomą valstybę. Birželio 25 d., kai Kaune pasirodė reguliariosios Vokietijos kariuomenės dalys, miestas jau buvo LAF- o rankose. Sukilėliai išlaisvino Vilnių ir daugelį kitų miestų.

Užėmę Lietuvą, vokiečiai jau rado atkurtus ir veikiančius valdymo organus. Tačiau juos pripažinti kategoriškai atsisakė. Nepripažino ir J. Ambrazevičiaus vadovaujamos vyriausybės, sudarytos sukilimo metu. 1941 m. rugpjūčio 5 d. vokiečiai ją paleido. Rugsėjo 22 d. buvo uždrausta ir LAF veikla. Iki jau reiškė naujos, Vokietijos, okupacijos įsigalėjimą.

Okupavę Lietuvą, vokiečiai paskelbė, kad ji įjungiama į Rytų kraštą (Ostlando sudėtį). Be Lietuvos, Ostlandui dar buvo priskirta Latvija, Estija, dalis Baltarusijos žemių. Lietuva buvo pavadinta „Lietuvos generaline sritimi“. Jai valdyti paskirtas generalinis komisaras A. Rentelnas. Srities centru tapo Kaunas.

Vokiečių okupacinės valdžios organai stengėsi visą Lietuvos ūkį pajungti Vokietijos ir vermachto interesams. Didesnės gamyklos, turėjusios reikšmę karo metu, buvo perimtos vokiečių. Ne tokios reikalingos – uždaromos. Žemės ūkis ir ūkininkai buvo apdėti dideliais mokesčiais. Reikalaudama jų, vokiečių okupacinė administracija griebdavosi represijų. 1943 m. Vilniaus apskrityje sušaudė keliolika ūkininkų.

Jau pirmomis karo dienomis vokiečių karo lauko komendantūros nustatė maisto ir pramoninių prekių normas ir kainas, įvedė cenzūrą, kai kuriose Lietuvos vietose ėmėsi represijų prieš gyventojus. 1941 m. birželio 23 d. jie padegė Ablingą ir sušaudė 35 jos ir 7 gretimo kaimo gyventojus.

Vokiečių saugumo tarnybos (SD) ir slaptosios policijos (Gestapas) operatyviniai būriai 1941 m. liepos mėnesį pradėjo masines žydų žudynes. Okupantai, stengdamiesi savo nusikaltimus suversti vietiniams gyventojams, įjuos įtraukė lietuvių, ypač savisaugos batalionų karių, kriminalinių nusikaltėlių. Žydai buvo suvaryti i getus, iš ten gabenami į masinių žudynių vietas (Kauno fortai, Paneriai, Vidzgirio miškas prie Alytaus ir kt.). IŠ viso buvo nužudyta apie 170 – 200 tūkst. Lietuvos žydų. Lietuvos visuomenė smerkė žydų genocidą, protestavo prieš vykdomas egzekucijas. Okupantai Lietuvoje taip pat žudė SSRS karo belaisvius, vykdė represijas prieš nelojalius nacistiniam režimui gyventojus. Iš viso Lietuvoje vokiečių okupacijos metais nužudyta daugiau kaip 200 tūkst Lietuvos gyventojų.

Vokiečių okupacinė administracija organizavo Lietuvos gyventojų prievartini vežimą darbams į Vokietiją. Vokiečiai kartu su policija kartais gaudydavo žmones gatvėse, turguose, teatruose, net bažnyčiose ir gabendavo juos į Vokietiją dirbti. IŠ viso buvo išvežta apie 60 tūkst. žmonių.

Okupantai taip pat bandė mobilizuoti Lietuvos jaunimą į karinius dalinius. Iš viso buvo sudaryta apie 20 savisaugos batalionų, kurie daugiausia atliko pagalbines funkcijas Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje. Nesėkmingas buvo okupantų mėginimas 1943 m. sudaryti SS lietuvių legioną. Jaunimas nestojo į kuriamą batalioną, boikotavo vokiečių skelbiamas karines mobilizacijas ir darbo prievoles. 1943 m. kovo 17 d. okupantai uždarė Lietuvos aukštąsias mokyklas, suėmė ir išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą 46 žymius mokslo ir kultūros veikėjus (V Jurgutis, B. Sruoga ir kt.).

Prieš okupantus veikė antihitlerinė rezistencija. Pagrindinė jos kovos forma – pasyvus

61

pasipriešinimas – okupantų įstatymų nevykdymas. Pogrindyje veikė slaptos organizacijos, kurios platino spaudą, nukreiptą prieš okupantus („Nepriklausomą Lietuvą“, „Į laisvę“, „Laisvės kovotoją“, „Atžalyną“ ir kt.). Iš viso buvo leidžiamas 21 laikraštis.

Miškuose veikė partizanų būriai. Hitlerinė okupacija dar labiau nualino Lietuvos ūkį ir žmones. 1941 m. Lietuvoje gyveno 3,1 mln. gyventojų, o 1945 m. tik 2,5 mln.

Lietuvos visuomenė 1944 -1990 m.

(Lietuvos sovietizacija. Pasipriešinimo sąjūdis. Socialiniai, ūkiniai ir kultūriniai pokyčiai 1953 -1990 m.)

Lietuvos sovietizacija

Respublikos sovietizavimas ir integravimas į SSRS vyko apie 1944 -1951 m., tai yra laikotarpiu nuo antrosios okupacijos pradžios iki kolūkių sukūrimo ir ginkluotos rezistencinės kovos akivaizdaus susilpnėjimo. Integravimo tikslas – ūkinį, politinį, kultūrinį Lietuvos gyvenimą pritaikyti prie sovietinės sistemos, sovietinio gyvenimo būdo, Lietuvą paversti viena iš daugelio sovietinių respublikų.

Siekiant šių tikslų, pagrindinį vaidmenį ėmė vaidinti komunistų partija. Pagal nerašytą sovietinės sistemos konstitucinę realybę aukščiausia valdžia priklausė komunistų partijai VKP (b). Lietuvos KP (b) buvo VKP (b) teritorinis, respublikinis padalinys ir visiškai priklausė nuo Kremliaus. Taigi Lietuvos KP (b) tapo okupacinio režimo įtvirtinimo krašte garantu. Partinių organizacijų nutarimai tapo privalomi visoms ūkinio ir administracinio valdymo grandims bei organams. Ištisus dešimtmečius iki 1974 m. Lietuvos komunistams vadovavo A. Sniečkus. Nepasitikint vietiniais komunistais, 1944 m. pabaigoje buvo sudarytas specialus VKP (b) CK biuras Lietuvai, vadovaujamas M. Suslovo. Biuras veikė Vilniuje iki 1947 m. ir vadovavo kovai su tautos rezistencija, nepriklausomybės idėjomis, stiprino saugumo organus, pertvarkė ūkio sistemą. Apogėjų biuro veikla pasiekė 1946 m. Iš įvairių pareigų buvo atleidinėjami lietuviai, apkaltinus juos nacionalizmu. Prasidėjo masinis gyventojų trėmimas. Biuro politika skatino Lietuvos rusifikavimą. Tapo tradicija greta vadovo lietuvio skirti jo pavaduotoju rusą. Į Lietuvą buvo siunčiami rusų valdininkai. Taip 1947 m. net trečdalis ministrų buvo rusai. Valdymo organuose pradėjo įsigalėti rusų kalba. Per pokario metus į Lietuvą emigravo apie 160 tūkst. rusų ir kitų tautybių žmonių iš SSRS. Atvykėlių skaičius Lietuvoje buvo mažesnis nei kitose Baltijos valstybėse. Viena iš priežasčių, stabdžiusių kitataučių atvykimą į Lietuvą, buvo rezistencija.

Po sovietų okupacijos komunistų partija ėmė aktyviai formuoti LTSR valdžios aparatą. Aukščiausioji konstitucinė institucija buvo Lietuvos TSR Aukščiausioji taryba. Ji vadovavo ūkiui ir kultūrinei veiklai, kontroliavo krašto valdymo institucijas, leido įstatymus. Lietuvos TSR AT sesijoje buvo sudaromas aukščiausiasis vykdomosios valdžios organas – Ministrų taryba. Ji tiesiogiai įgyvendino KP direktyvas ir įstatymus politikos, ūkio ir kultūros srityje.

Nuo 1944 m. Lietuvoje pradėjo veikti okupacinės valdžios institucijos – Raudonoji armija, vidaus reikalų (NKVD, MVD – Vidaus reikalų ministerija) ir valstybės saugumo 62

(NKGB – Valstybės saugumo liaudies komisariatas, MGB – Valstybės saugumo ministerija) organų sistema.

Komunistų partijos pastangomis Lietuvoje buvo sukurta administracinė – komandinė valdžios sistema, [tvirtintas režimas.

Represijos ir masinės deportacijos

Siekdama įtvirtinti sovietinį režimą, stalininė SSRS vykdė masines represijas prieš Lietuvos gyventojus ir deportuodavo juos i SSRS Sibiro ir Šiaurinius rajonus. Šio genocido tikslas buvo {tvirtinti tarybų valdžią, Įbauginti Lietuvos gyventojus, kad lengviau butų vykdyti kolektyvizaciją ir industrializaciją.

Masinės lietuvių deportacijos prasidėjo jau 1945 m. liepos mėn. ir vyko iki 1953 m. Ypač daug žmonių buvo išvežta 1948,1949,1951 m.

1948 m. gegužės trėmimas – didžiausias Lietuvos istorijoje. Manoma, jog buvo ištremta apie 40 tūkst. žmonių. Antroji pagal didumą Lietuvos gyventojų deportacija buvo įvykdyta 1949 m. kovo mėn. Manoma, kad į Rytus išvežta apie 33 tūkst. žmonių. 1951 ra. spalio 2 – 3 d. ištremta apie 20 tūkst. žmonių. Iki šiol nėra vieningos nuomonės dėl ištremtųjų skaičiaus. Vieni šaltiniai teigia, kad iš Lietuvos buvo ištremta apie 200 -240 tūkst žmonių, kiti kad -108 tūkst.

Kolektyvizacija. Kaimo kolektyvizacijos pagrindinis tikslas buvo galutinai panaikinti

privatinę nuosavybę, {vykdyti žemės ūkio kolektyvizaciją.

1944 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos TSR AT priėmė žemės įstatymą, kuris vienam ūkiui nustatė ne didesne kaip 30 ha žemės normą, tačiau atsižvelgiant j rusi ši norma galėjo būti sumažinta iki 20 ha. Politiškai nepatikimi gavo tik 5 ha žemės. 1948 m. reformos vykdymas buvo nutrauktas. Ruošiantis kolektyvizacijai, atnaujinti vežimai į Sibirą, daugiausia vežami pasiturintys ūkininkai.

1947 m. gegužės 21d. VKP (b) CK priėmė nutarimą „Dėl kolūkių kūrimo Lietuvos, Latvijos ir Estijos TSR*1, kuris užbaigė Lietuvos žemės ūkio valdymo pereinamąjį laikotarpį. Krašte prasidėjo kolektyvizacija. 1948 m. sausio ld. Lietuvoje buvo 20 kolūkių, į kuriuos įstojo 0,07 proc. valstiečių, 1949 m. sausio 1 d. kolūkių – 614, bet juose buvo tik 3,8 proc žmonių. 1949 m. po masinių deportacijų metų pabaigoje buvo suvaryta 62 proc. valstiečių, o 1950 m. – 80 proc Stalininė kolektyvizacija Lietuvoje iš esmės buvo baigta.

Industrializacija. 1944 m. lapkričio 30 d. LTSR Liaudies komisarų taryba priėmė

nutarimą iki 1949 m. galutinai nacionalizuoti privatų ūkio sektorių. Sovietinei vyriausybei

reikėjo ne tik atkurti sugriautą pramonę, bet ir nacionalizuoti ją, integruoti į SSRS

ūkio sistemą.

Praslinkus frontui, sovietinė vyriausybė ėmėsi skubiai atstatyti Vilniaus ir Kauno elektrines, organizuoti nenutrūkstamą maisto pramonės, komunalinių ir buitinių įmonių M darbą. Visose ūkio srityse įsigalėjo socialistiniai gamybos santykiai. Lietuvos Respublikoje vyravo lengvoji, medžio apdirbimo, maisto pramonė, o sovietų okupacijos metais pradėtos plėtoti sunkiosios pramonės Šakos (mašinų gamyba ir metalo apdirbimas, elektros energijos pramonė). Gamyklos, stokodamos vietinių žaliavų, jų gaudavo iŠ kitų SSRS respublikų. Lietuvos pramonė buvo integruota j Sovietų Sąjungos ūkio sistemą ir visiškai priklausė nuo jos.

63

Švietimas ir kultūra

Šioje srityje sovietinė vyriausybė turėjo tikslą išsiugdyti naują, komunistinės ideologijos paveiktą kartą. Nuo 1949 m. Lietuvoje pradėtas įgyvendinti privalomas septynmetis mokymas. Vidurinėse bendro lavinimo mokyklose buvo pereita prie 11 metų mokymo. Nuo tol buvo daugiau dėmesio skiriama rusų kalbos ir literatūros mokymui. Mokiniai mokėsi iš falsifikuotų istorijos, geografijos vadovėlių. Mokykloje jie buvo ugdomi ateistine dvasia. Pradėjo veikti komjaunimo ir pionierių organizacijos. Lietuvos TSR aukštosios mokyklos prarado savo autonomiją, jų mokymo programose pradėta daug dėmesio skirti studentų marksistinės pasaulėžiūros formavimui. Jos buvo įjungtos į bendrą SSRS aukštojo mokslo sistemą ir dirbo pagal jos mokymo planus ir programas. LKP (b) CK pradėjo vadovauti rašytojų, dailininkų, kompozitorių sąjungoms, pavienių menininkų kūrybai. Buvo naudojami įvairūs idėjinio poveikio būdai: cenzūra, privatūs perspėjimai, vieši pamokymai, darbo atėmimas, tremtis. KP buvo vienintelė ir paskutinė kūrybos vertintoja.Lietuvos kultūros ir švietimo sovietizaciją spartino tai, kad pokario metais lietuvių inteligentija patyrė didelių nuostolių. 1944 m. vasarą į Vakarus pasitraukė apie 60 tūkst. Lietuvos inteligentų, tarnautojų, pramonės ir prekybos įmonių savininkų, valstiečių. Taigi kultūroje ir švietime įsigalėjo teroru palaikoma marksistinė pasaulėžiūra.

Pasipriešinimo sąjūdis

Antrosios sovietinės okupacijos pirmaisiais mėnesiais, praslinkus frontui, prasidėjo baudžiamosios akcijos prieš gyventojus – areštai, kratos, karių plėšikavimai, o vėliau pradėjo veikti ištisa represijų mašina. Nuo 1945 iki 1953 metų vyko masiniai gyventojų trėmimai.

Galima išskirti keletą ginkluoto pogrindžio atsiradimo priežasčių:

1. Praeitis parodė, kad nesipriešinimas nesušvelnino okupantų veiksmų. Pasyvi laikysena smurto atžvilgiu negalėjo sumažinti aukų ir nuostolių.

2. Vokiečių okupacijos metais vykęs pasyvaus pasipriešinimo sąjūdis skatino panašią veiklą tęsti ir prieš naujuosius okupantus.

3. 1945 m. dėl masinio vyrų gaudymo į Raudonąją armiją, „išbuožinimo“,

prasidėjusių areštų, trėmimų daugelis vyrų pasitraukė į mišką.

4. Didelės reikšmės turėjo įsitikinimas, kad antroji sovietinė okupacija ilgai nesitęs,

nes Vakarai įvykdys Atlanto chartijos pažadus sugrąžinti nepriklausomybę dėl karo jos

netekusioms šalims (šį dokumentą išpopuliarino pogrindinė spauda dar vokiečių

okupacijos metais).

5. Patriotizmas, įprasminęs ryžtą priešintis ginklu. Partizanų ginkluoto

pasipriešinimo strateginis tikslas – valstybės nepriklausomybės atkūrimas.

Užsibrėžto tikslo rezistentai siekė įvairiais būdais (ginklu, pogrindine spauda, partizanų kovos veiksmais) ir metodais (aktyvia kova su sovietine administracija, NKVD pareigūnų bei jų talkininkų naikinimu, nusikaltusiųjų baudimu).

Pirmasis ginkluoto pasipriešinimo tarpsnis apima maždaug 1944 -1946 metus. Šiuo laikotarpiu visoje Lietuvoje stichiškai kūrėsi būriai, kartais sutelkdavę po kelis šimtus žmonių. Gausūs kovotojų būriai susitelkė miškingose vietose Dzūkijoje, Biržų, 64

Utenos apskrityje, Naručio ežero apylinkėse. Partizanai ypač aktyviai veikė Dzūkijoje. Atrodė, kad okupacija ilgai nesites, ir partizanų vadai stengėsi sutelkti kuo didesnius kovotojų junginius, kurie, iškilus reikalui, būtų pajėgūs vykdyti didesnio masto kovines operacijas. Apskritai, visą pasipriešinimo laikotarpį partizanai save laikė kariuomenės tąsa, dėvėjo karinę uniformą ar bent įsisegdavo Vytį, Vyties kryžių ar Gedimino stulpus, tvarkėsi pagal vadovybės patvirtintus partizaniškus statutus.

1945 m. vasario 10 d. LTSR AT prezidiumas, Liaudies komisarų taryba, LKP (b) CK paskelbė kreipimąsi „Į lietuvių tautą“. Jame buvo skelbiama amnestija visiems savanoriškai pasidavusiems partizanams. Vieni vyrai pasinaudojo sovietų valdžios skelbiamomis amnestijomis ir išpažine savo kaltę atiduodavo ginklus, kiti – tęsė antisovietinę rezistenciją tikėdami greitu sovietų valdžios žlugimu.

Antisovietinės rezistencijos pradžioje partizanus buvo galima skirstyti į tris grupes: veikiančiuosius, pasyviuosius ir prijaučiančius.

Kuriantis partizanų būriams, krašte dar veikė antifašistinės rezistencijos organizacijos: Tėvynės apsaugos rinktinė arba Žemaičių rinktinė, Lietuvos laisvės armija ir jos „Vanagų“ daliniai.

1945 m. pavasarį susidarė Lietuvos išlaisvinimo taryba, ėmusi vadovauti visam lietuvių tautos pasipriešinimui, tačiau netrukus buvo susekta ir likviduota.

1944 m. rugpjūčio mėn. sovietų valdžia į Lietuvą atsiuntė generolo P. Vetrovo vadovaujamą NKVD 4-ąją diviziją, taip pat buvo perkelta ir 7 – oji divizija. Su lietuvių rezistencija stojo kovoti apie 50 tūkst. sovietų karių. 1944 m. iš vietos gyventojų imta organizuoti istrebitelių (naikintojų) būrius. 1945 m. spalio 19 d. jie buvo pavadinti liaudies gynėjais. Stribai buvo pavaldūs NKVD, vėliau valstybės saugumui. Lietuvoje buvo apie 8 -10 tūkstančių stribų. Tačiau pagrindinė sovietų valdžios smogiamoji jėga buvo SSRS Vidaus reikalų bei Saugumo ministerijų kariniai daliniai, kurie rengdavo stambias operacijas. Visa tai vertė partizanus keisti kovos taktiką. Nuo 1946 m. pavasario partizanų būriai veikė atsargiau, nepuldavo kariuomenės dalinių ar miestų. Jie bandė gerinti tarpusavio ryšius, vienyti jėgas.

Pirmasis Lietuvos partizanų vadų susirinkimas įvyko 1946 m. vasarą, kai buvo nutarta steigti Vyriausiąjį ginkluotų pajėgų štabą, kuris netrukus pradėjo veikti Vilniuje. 1946 m. birželio 6 d. buvo sudarytas Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdis. Tačiau saugumo organai neleido jam dirbti. 1947 m. vadovavimą rezistencijai perėmė partizanų būrių vadai.

Konsoliduojant rezistentų jėgas, visoje Lietuvoje kūrėsi vienodos partizanų judėjimo struktūros – apygardos, rinktinės, tėvonijos, grupės. 1945m. Pietų Lietuvoje buvo įkurtos Tauro ir Dainavos apygardos, 1946 m. Žemaitijoje buvo įkurta Kęstučio jungtinė apygarda. Vėliau prie jos prisijungė Kunigaikščio Žvelgaičio ir Šiaulių rinktinė. Apygardos veikla apėmė beveik visą vakarinę Lietuvos dalį. 1946 m. viduryje Aukštaity oje veikė net penki analogiški pasipriešinimo judėjimo struktūriniai padaliniai.

Antrasis kovų etapas 1946 vasara -1948 m. Tai brandžiausi partizanų kovos metai. Partizanai ir jų vadai įgijo kovų patirtį, susidarė kovotojų branduolys, buvo geri ryšiai tarp rezistencijos apygardų, būrių, visaip padėdavo rėmėjai. 1947 m. sausio 12 d. įvyko Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Jame buvo aptarta susiklosčiusi partizanų judėjimo padėtis, kovų patirtis. Numatytos galimybės atnaujinti ryšius su Vakarų šalimis. Svarbiausias suvažiavimo tikslas – baigti rezistencijos organizavimo etapą – buvo

65

pasiektas. 1948 m. vasarą būrių ir apygardų susivienijimas buvo baigtas, paskirtas vyriausiasis Lietuvos partizanų vadas. Juo tapo J. Žemaitis – Vytautas.

Kita partizanų kovos taktika. Jie nestojo į atvirus mūšius su pajėgesniais sovietų kariuomenes daliniais, daugiau rengdavo pasalų, kovodavo su nedidelėmis priešo grupėmis. Stengdavosi įvairiais būdais įbauginti sovietinius pareigūnus, žlugdė rinkimus, dezorganizavo kolūkių kūrimą. Pasitaikydavo ir didesnių puolimų. 1946 m. „Merkio“ būrys apšaudė Varėną, o dar po metų buvo įsiveržęs į miestelį. 1947 m. Vytauto rinktinė rengė pasalas Dauguose stovėjusiai įgulai. Pamažu partizanų mūšiai retėjo, jų gyvenimas sunkėjo. Vis labiau blėso viltis sulaukti paramos iš Vakarų.

1949 m. prasidėjo dar vienas rezistencinio judėjimo etapas. Šiuo laikotarpiu dėl susidariusių sunkumų stengtasi išlaikyti ne kovotojų branduolį, o tik rezistencijos struktūrą. Struktūros išsaugojimas – tai galimybė atkurti karinį pajėgumą, jei susidarytų palankios sąlygos.

1949 m. vasario 1 d. kovų problemas aptarė Suvalkijos, Dzūkijos ir Žemaitijos partizanų vadų suvažiavimas. Jo metu rezistencinis judėjimas pavadintas Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžiu, išrinkta jo Taryba. Pirmininku ir ginkluotųjų pajėgų vadu buvo patvirtintas J. Žemaitis (1951 m. jam susirgus, šias pareigas perėmė A. Ramanauskas). Vadai sutarė priešintis kolūkių steigimui, nuo trėmimo saugoti gyventojus. Tačiau rezistencinio judėjimo galimybės mažėjo. Iki 1952 m. vidurio dar buvo išlaikyta organizacinė slrukūra, iki 1953 m. lapkričio mėn. išsilaikė paskutinė Žemaičių apygarda. Manoma, kad apie tuos metus rezistencijos vadai atleido kovotojus nuo priesaikos, o tai reiškė organizuoto judėjimo pabaigą. Keletas pasipriešinimo atvejų, pasalų, susirėmimų dar buvo užfiksuota 1955 m. Biržų, Vabalninko, Pandėlio apylinkėse. 1956 m. buvo suimtas ir nuteistas paskutinis rezistencijos vadas A. Ramanauskas, lai buvo simboliška tautos su okupantais pabaiga. Kova truko apie 10 metų, rezistencijos pasipriešinimas buvo nuslopintas.

Pasipriešinimo judėjimas neapsiribojo ginkluota kova, bet reiškėsi įvairiomis formomis. Ypač didelį vaidmenį suvaidino spauda, palaikiusi kovos ir pasipriešinimo dvasią. Buvo platinami atsišaukimai, karikatūros, leidžiami dainų tekstai, maldaknygės. Reikšmingiausią vietą užima laikraščiai, kuriuose buvo pateikiama tarptautinių įvykių apžvalga, palaikoma Nepriklausomybės atgavimo viltis. Žinoma nemažai partizanų leistų laikraščių: „Aukštaičių kova“, „Laisvės talka“, „Žalioji giria“, „Partizanas“, „Už tėvų žemę“, „Laisvės žvalgas“, „Laisvės varpas“ ir kt.

Pirmasis pokario dešimtmetis yra vienas tragiškiausių tarpsnių Lietuvos istorijoje. Pokario kovose žuvo apie 36 tūkstančius žmonių, iš jų didelė dalis antisovietinės rezistencijos partizanų. Savo kova partizanai paneigė viso pasaulio akivaizdoje komunistų teiginius apie Lietuvos savanorišką įstojimą į Sovietų Sąjungą. Jie padėjo pagrindus naujo pobūdžio rezistencijai.

Nuslopinus rezistencinį sąjūdį, 1953 m. Lietuvoje pogrindžio sąlygomis pradeda veikti disidentų judėjimas. Jo veiklą paskatino N. Chruščiovo įsakas dėl kalinių ir tremtinių bylų peržiūrėjimo. Lietuvoje padvelkė gaivesnis laisvės vėjas. IŠ Sibiro tremties pradėjo grįžti tėvynainiai.

Po truputį nuo 7-ojo dešimtmečio pabaigos ėmė reikštis pasyvioji rezistencija:

1. Katalikų Bažnyčia 1972 m. pavasarį pradėjo pogrindyje spausdinti ir platinti „Lietuvos katalikų Bažnyčios kroniką“.

66

2. 1972 m. gegužės 14 d. Romo Kalantos susideginimas Kaune turėjęs politinį pobūdį ir simbolizavęs Lietuvos laisvės siekį.

3. 8 – ojo deSimtmečio metais susiformavo pogrindinė spauda: „Tiesos kelias“, „Dievas ir Tėvynė“, „Aušra“, „Rūpintojėlis“, „Varpas“, „Laisvės šauklys“, „Perspektyvos“.

4. 1976 m. Lietuvoje susikūrė Helsinkio grupė. Jos lyderis V. Petkus.

5. 1978 m. susibūrė Katalikų komitetas tikinčiųjų teisėms ginti.

6. 1988 m. birželio 3 d. susikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, atvedęs mus į 1990 m. kovo 11 -ąją.

Socialiniai, ūkiniai ir kultūriniai pokyčiai 1953 – 1990 m.

1953 m. mirus Stalinui ir N. Chruščiovui įsitvirtinus valdžioje, politinis režimas stabilizavosi.

6-ajame -7-ajame dešimtmetyje Lietuva pagal sovietinį modelį buvo sparčiai industrializuojama, o jos ekonomika toliau integruojama į SSRS liaudies ūkį. Lietuvos pramonė buvo plėtojama nenašios, atsilikusios sovietinės technologijos pagrindu. Buvo plečiamos senos tradicinės pramonės šakos (lengvoji, maisto, miško perdirbimo, statybinių medžiagų, tekstilės pramonė, metalo apdirbimas), atsirado ir naujų pramonės šakų – chemijos pramonė, radiotechnika. 6-ajame -7-ajame dešimtmetyje buvo pastatytas Panevėžio „Ekranas“, Jonavos ir Kėdainių chemijos kombinatai, Vilniaus kuro aparatūros, Grąžtų, „Elfos“ gamyklos, Kauno ir Elektrėnų elektrinės. Lietuvoje buvo statomos įmonės, kurioms žaliava buvo įvežama, o pagaminta produkcija išvežama, įmonės tapo priklausomos nuo SSRS žaliavų. Lietuva buvo industrializuota, pramonė buvo plėtojama ne viename ar dviejuose, kaip Latvijoje ir Estijoje, o daugelyje miestų, todėl jai užteko vietinės darbo jėgos. Į šiuos pramonės centrus (Naujoji Akmenė, Elektrėnai, Jonava, Kėdainiai, Mažeikiai) iš SSRS buvo siunčiama nedaug, tik kvalifikuotų specialistų, lai nulėmė ir palankią demografinę situaciją Lietuvoje.

Per visus sovietinės okupacijos metus lietuviai sudarė apie 80 proc. Lietuvos gyventojų (1984 m. latviai Latvijoje sudarė 53 proc., estai Estijoje – 63 proc.).

1964 m. L. Brežnevui atėjus į valdžią, Sovietų Sąjungos vadovybė pradėjo mažinti respublikų ekonominį savarankiškumą, netrukus imta vis labiau centralizuoti ekonomikos valdymą. 9-ojo dešimtmečio viduryje Lietuva kontroliavo tik apie 12 proc. savo pramonės, kita jos dalis priklausė sąjunginio arba sąjunginio respublikinio pavaldumo ministerijoms, Lietuvoje buvo pradėta kurti stambius gamybinius kompleksus, kuriuos buvo lengviau valdyti ir kontroliuoti iš centro.

8-ojo dešimtmečio antroje pusėje sulėtėjo SSRS ekonominė raida. Šis procecas palietė ir Lietuvą, nors jos pramonė ir toliau buvo sparčiai plėtojama. Pradėjo veikti Mažeikių naftos perdirbimo gamykla, Ignalinos atominė elektrinė, plečiama Jonavos „Azoto“, Kėdainių chemijos, Akmenės gamyklos. Pramonės įmonės neefektyviai naudojo gamybinius pajėgumus, lėtai naujinami pasenę įmonių įrengimai.

8-ajame dešimtmetyje ir 9-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje Lietuvoje buvo statoma daug socialinės paskirties pastatų (parduotuvių, mokyklų, vaikų darželių, buitinio aptarnavimo įmonių, sveikatos, kultūros ir kitų įstaigų), sparčiai plečiama gyvenamųjų namų statyba. Lietuva tapo pavyzdine Sovietų Sąjungos statybos industrijos respublika,

67

nors vietinių gyventojų poreikiai nebuvo patenkinti, nes pirmiausia butai atitekdavo

represinių struktūrų bei sovietines armijos kariškiams.

Kolektyvizacijos sužlugdytas žemės ūkis beveik du dešimtmečius neiškopč iš krizės.

Po 1956 m. kiek pagerėjo kolūkiečių gyvenimas. Buvo panaikintos prievolės, padidintas darbo užmokestis, žemės ūkio supirkimo kainos, pagerėjo darbų mechanizavimas, kolūkiams buvo suteikta daugiau teisių. 1958 m. buvo likviduotos mašinų ir traktorių

stotys, jų technika perduota kolūkiams. 1961 m. Lietuvą pasiekė N. Chruščiovo

inspiruojamas ir vadovaujamas kukurūzų ir kitų pašarinių augalų auginimo vajus. A. Sniečkus tam nepritarė. Lietuvos kolūkiuose, tarybiniuose ir kituose ūkiuose pašarams ir toliau buvo auginamos žolės ir tik matomiausiose vietose, dažniausiai palei kelius,

buvo sėjama kukurūzų.

1954 m. buvo pradėta naikinti tradicinį Lietuvos kaimą. Iki 1967 m. Lietuvoje buvo

likviduota 62 tūkst. vienkiemių. Šis procesas ypač sustiprėjo 1967 -1968 m. 1966 -1985 m. Lietuvoje buvo likviduota daugiau kaip 111 tūkst. vienkiemių. Žmonės vengė kurtis

naujose gyvenvietėse, todėl jie išvykdavo gyventi į miestus. Daugiausia dėl to 1965 –

1989 m. Lietuvos miestų gyventojų padaugėjo nuo 43,9 proc. iki 68 proc.

7-ajame dešimtmetyje Lietuvos žemės ūkis pasiekė prieškarinį lygį. Kartu su

vienkiemių likvidavimu buvo pradėta žemės ūkio gamybos specializacija ir koncentracija.

Tai padėjo pakelti žemės ūkio produkcijos gamybos lygį, Lietuvos žemės ūkis tapo

geriausiai išvystytas SSRS. Pagal pieno gamybą vienam gyventojui Lietuva 1970 m.

užėmė pirmąją vietą Sovietų Sąjungoje.

Tačiau dėl 1976 m. pradėtos tarpūkinės kooperacijos ir agropramoninės integracijos,

pernelyg griežto administravimo ir centralizmo bei kitų priežasčių 8-ojo dešimtmečio

pradžioje sulėtėjo žemės ūkio produkcijos gamybos tempai. Sukurti didžiuliai ūkiai

buvo nerentabilūs, jiems ir visiems kitiems ūkiams valstybė skyrė dotacijas.

1979 – 1980 m. Lietuvoje ėmė trūkti kuro ir elektros energijos, todėl sulėtėjo

pramonės raidos tempai. Tai buvo pirmieji artėjančios socialistinio ūkio krizės ženklai.

Administraciniais valdymo metodais laikinai juos pavyko pašalinti, bet 1985 m. prasidėję

ekonomikos sutrikimai gerokai paspartino socialistinės sistemos žlugimą Sovietų

Sąjungoje.

Kultūros situacija, kaip ir kitų gyvenimo sričių, ėmė kisti tik po Stalino mirties.

Tačiau ir naujomis sąlygomis totalitarinė sistema nepaleido kultūros iš savo gniaužtų.

Ideologinė cenzūra neleido visiškai atsiskleisti menininkams, skatino kultūros atotrūkį

nuo gyvenimo, slopino kultūros tautiškumą ir dvasingumą.

Postalininė liberalizacija lietuvių kūrybinei inteligentijai suteikė palengvėjimą –

komunistų partija ėmė toleruoti ideologiškai neutralią kūrybą, buvo atsisakoma

stalininės kultūros primityvumo. Lietuvą išgarsino dailininko grafiko S. Krasausko,

rašytojo V. Mykolaičio – Putino, poeto E. Mieželaičio, skulptoriaus J. Mikėno, kino

režisieriaus V. Žalakevičiaus ir kitų Lietuvos menininkų kūryba.

N.Chruščiovo „atšilimo“ metais Lietuvos kultūros ir kitos valstybinės valdžios institucijos rėmė lietuvių tautos materialinės kultūros paminklų atstatymą ir restauravimą. 1959 m. buvo pradėti Trakų, Biržų, Medininkų pilių atstatymo ir restauravimo darbai.

1957 -1964 m. LKP CK leido Lietuvos miestuose ir miesteliuose rodyti teatralizuotą

„Pilėnų“ vaidinimą. Toks „rūpinimasis“ Lietuvos istorine praeitimi pasitarnavo LKP

68

propagandiniams tikslams, o Maskvai padėjo formuoti palankią pasaulio nuomonę apie SSRS „rūpinimąsi“ Baltijos kraštais.

Lietuvos menininkai ieškojo naujų meninės raiškos formų ir priemonių. Literatūroje, kine ir dramaturgijoje įsigalėjo psichologinės ir intelektualinės krypties kūryba (V. Martinkaus, M.SIuckio kūryba). Buvo išleista romanų, vaizduojančių skaudžiausius lietuvių tautos gyvenimo metus (J. Avyžius „Sodybų tuštėjimo metas“, „Degimai“), tautinės krypties kūrinių (J. Marcinkevičiaus poetinė dramų trilogija apie lietuvių tautos istorinį likimą „Katedra“, „Mažvydas“ ir „Mindaugas“) ir kt. Novatoriškumu pasižymėjo Panevėžio dramos ir Vilniaus jaunimo teatrai, profesionalumu ir originalumu -skulptoriai K. Bagdonas ir G. Jakubonis, išgarsėjo profesionalūs liaudies kolektyvai, Lietuvos kamerinis orkestras (vadovas S. Sondeckis), Lietuvos filharmonijos orkestras (vyriausiasis dirigentas J. Domarkas).

Sovietinio režimo sąlygomis aukštas lietuvių profesionalaus meno lygis daugiausia galėjo egzistuoti dėl to, kad menininkų kūryba buvo tokio profesionalaus ir meninio lygio, kad cenzoriai ne visada sugebėdavo įžvelgti autoriaus sumanymus. Be to, daugelis Lietuvos menininkų, trokšdami didesnės kūrybinės laisvės, darė kompromisus – kūrė ir ideologiškai privalomus darbus.

7-ajame – 9-ajame dešimtmetyje didžiausias dėmesys buvo kreipiamas į naujausiųjų laikų Lietuvos istoriją, jos falsifikavimą. Istorijos darbuose buvo aukštinamas socializmas ir komunistų partija.

Vyko tolesnis kultūros ir švietimo įstaigų ideologizavimas, tiesmukiškas komandavimas joms. Sovietinė švietimo sistema taip pat turėjo tarnauti ideologiniams tikslams. Teigiamą vaidmenį atliko perėjimas prie privalomo aštuonmečio mokymo 7-ojo dešimtmečio viduryje. Privalomas vidurinis išsilavinimas, pradėtas nuo 1975 m., turėjo ne tik teigiamybių, bet ir neigiamų padarinių. Dalis mokinių pereidavo į aukštesnę klasę ne ką teišmokę, vis labiau atsilikdavo ir, baigę vidurinę mokyklą, neturėdavo reikiamų žinių, netgi jų minimumo. 1985 m. dar kartą buvo pakeista mokymo sistema: įvestas keturmetis pradinis, devynmetis nepilnas vidurinis, dvylikametis vidurinis mokymas.

Lietuvos valstybės atkūrimas ir raida

(Valstybės atkūrimo vidinės ir tarptautinės prielaidos. Tautinis atgimimas. Sąjūdis ir valstybės atkūrimas. Lietuvos visuomenės ir valstybės raidos uždaviniai bei problemos)

Lietuvos atkūrimo vidinės ir tarptautinis prielaidos

Devintojo dešimtmečio pabaigoje pradeda silpti tarybinis režimas, nes 1985 m. SSKP CK generaliniu sekretoriumi tapęs M. Gorbačiovas, gelbėdamas žlungančią ekonomiką ir sovietų imperiją, pradėjo daryti politines ir ekonomines reformas, kurios buvo vadinamos „pertvarka“. Centrinėje ir Rytų Europoje sparčiai plėtojosi nacionalinis ir demokratinis išsilaisvinimo judėjimas. Šios istorinės permainos parodė, kad lietuvių tautos nacionalinė savimonė buvo gyva ir stalinizmo, ir brežnevizmo metais.

7 – ojo dešimtmečio pabaigoje pradeda reikštis pasyvioji rezistencija. Ji kilo dėl šių

69

priežasčių: žmogaus teisių pažeidimų, tautinės kultūros apribojimų, svetimų vertybių

brukimo. Pagrindinė rezistencijos kilimo priežastis – siekis atkurti Lietuvos nepriklausomybę, valstybingumą. Rezistenciją pažadino sugrįžusių tremtinių prisiminimai ir pasakojimai apie Lietuvos rezistentų kovas, skatino Vengrijos (1956 m.) ir Čekoslovakijos (1968 m.) jvykiai, stiprino inteligentijos veikla, gaivinusi istorinę atmintį.

Pirmieji savo teisių pareikalavo kunigai, rašę laiškus Sovietų Sąjungos pareigūnams. Protestuodami prieš neteisėtus veiksmus prieš Bažnyčią, nukentėjo vyskupai V. Sladkevičius (šiuo metu kardinolas), J. Steponavičius, kunigas S. Tamkevičius. Katalikų Bažnyčia 1972 m. pavasarį pradėjo pogrindyje spausdinti ir platinti „Lietuvos katalikų Bažnyčios kroniką“. Kronikos puslapiuose parodyti tikinčiųjų ir žmogaus teisių pažeidimai Lietuvoje, atkreiptas į juos pasaulio visuomenės dėmesys.

1972 m. gegužės 14 d. Romo Kalantos susideginimas turėjo politinį pobūdį. Šis įvykis sukrėtė visą Lietuvą ir pasaulį. Šis protesto aktas lyg simbolizavo Lietuvos laisvės siekį. Kaune vyko demonstracijos, skambėjo laisvės ir Nepriklausomybės reikalavimai, buvo keliama tautinė trispalvė vėliava. Keli šimtai žmonių buvo suimta, aštuoni nuteisti. R. Kalantos poelgis atkreipė pasaulio dėmesį į Lietuvą, buvo kovos dėl laisvės apraiška. Po šių įvykių buvo suvaržytas domėjimasis Lietuvos praeitimi.

8 – ojo dešimtmečio metais susiformavo pogrindinė spauda: 1975 m. ėjo trys laikraščiai ir žurnalai, 1976 m. šeši, 1978 m. – aštuoni. Buvo leidžiama „Tiesos kelias“, „Dievas ir Tėvynė“. Kultūrinės pakraipos leidiniai „Aušra“, „Rūpintojėlis“, liberalių pažiūrų – „Varpas“, „Laisvės šauklys“, „Perspektyvos“. Iš jų matyti, kad tuo metu Lietuvoje formavosi dvi opozicijos rūšys. Viena – siekusi tobulinti esamą sistemą, išsikovoti sau teisių (katalikiškoji), ir antra – atmetusi socializmą kaip sistemą ir reikalavusi Nepriklausomybės (liberalai, tautinis tikinčiųjų judėjimas).

1975 m. lapkritį Lietuvoje susikūrė Helsinkio grupė. Jos lyderiu tapo V. Petkus. Grupė vienijo įvairių pažiūrų žmones. Juos jungė kova už žmogaus teises, Helsinkio

nutarimų vykdymą Lietuvoje. 1978 m. susibūrė Katalikų komitetas tikinčiųjų teisėms

ginti. Jo branduolį sudarė kunigai S. Tamkevičius, J. Zdebskis, J. Kauneckas. 1978 m. liepos 16 d. buvo paskelbtas Lietuvos Laisvės lygos manifestas. Jame buvo pabrėžtas

Lietuvos laisvės klausimas. 1988 m. rugpjūčio 23 ir rugsėjo 28 d. Lietuvos Laisvės lyga organizavo milingus. Jų metu LLL pirmoji iškėlė radikalų Nepriklausomybės reikalavimą.

Maskvoje prasidėjusios politinės permainos suaktyvino Lietuvos inteligentiją. 1987 m. ji protestavo (rinko parašus, rašė į Maskvą) prieš naftos gavybos įrenginių statybą

Baltijos jūros pakrantėje. Reikšmingiausias 1987 m. politinis įvykis buvo rugpjūčio 23 d. Vilniuje surengtas Molotovo – Ribentropo pakto metinių minėjimas. Tą dieną prie A. Mickevičiaus paminklo susirinko Lietuvos disidentai ir juos palaikantys žmonės, išdrįsę atvirai išsakyti savo nuomonę apie neteisėtą Lietuvos prijungimą prie SSRS. Tada KGB nesiėmė atviros fizinės prievartos, nenorėdama griauti M. Gorbačiovo autoriteto.

Taigi susiklosčiusių tarptautinių aplinkybių, pasiaukojamo rezistencinio judėjimo

dėka Lietuva artėjo prie naujo kovos dėl laisvės pakilimo etapo – Lietuvos persitvarkymo

sąjūdžio susikūrimo.

70

Tautinis atgimimas. Sąjūdis ir valstybės atkūrimas

1988 06 03 mokslinės ir kultūrinės inteligentijos iniciatyva Vilniuje (MA prezidiumo salėje) buvo įkurta LPS (Sąjūdžio) iniciatyvinė grupė, į kurią įėjo 35 žymūs Lietuvos žmonės, tarp kurių buvo net 17 LKP narių. Sąjūdis savo veikla pradėjo tautinį lietuvių atgimimą, atvedusį į Lietuvos nepriklausomybę. 1988 m. vasarą Lietuvoje prasidėjo taiki tautinio išsivadavimo revoliucija, kuriai vadovavo Sąjūdis, vienijantis oficialiose valstybės ir partinėse struktūrose dirbančius žmones, dvasininkus, lietuvius ir kitataučius, komunistus ir nepartinius, tikinčiuosius ir ateistus, inteligentus, darbininkus ir valstiečius. Pradėjo leisti savo spaudą („Sąjūdžio žinios“, „Atgimimas“, „Kauno aidas“, „Mažoji Lietuva“ ir kt.).Radikalumu (reikalavimų aštrumu – išvesti okupacinę kariuomenę ir iš karto atkurti nepriklausomybę) pasižymėjo LLL (jos lyderis – A. Terleckas).

Sąjūdis iš karto iškėlė lietuvių tautos teisių atkūrimo reikalavimus: iš pradžių reikalavo demokratijos, Lietuvos ekonominio savarankiškumo, o vėliau – Lietuvos suvereniteto (autonomijos, dalinės nepriklausomybės) SSRS sudėtyje, dar vėliau – visiškos Lietuvos nepriklausomybės. Kadangi Sąjūdis vienijo visas demokratines jėgas ir propagavo tautinio atgimimo idėjas, todėl jis tapo labai populiarus, pasidarė įtakingiausia politinė jėga Lietuvoje. Įstaigose ir įmonėse pradėjo kurtis jo organizacinės struktūros – Sąjūdžio rėmimo grupės. Ypač aktyviai veikė Rašytojų sąjunga ir Mokslų akademija.

Sąjūdis prieš KP valdžią kovojo tik konstituciniais metodais. Dažniausiai remdamiesi logika, veikiančiais įstatymais, masinėmis informavimo priemonėmis bei oficialiomis valdžios struktūromis (LTSR AT ir kitų lygių tarybomis), jie reikalavo įgyvendinti LTSR konstitucijos deklaruojamas nuostatas, demaskavo komunistinės sistemos antidemokratiškumą, įrodinėjo, kad Lietuva turi teisę tvarkytis savarankiškai. Iš pradžių atsargiai, o vėliau vis aktyviau į Lietuvos politinį gyvenimą įsitraukė katalikų bažnyčia, aktyviai rėmusi Sąjūdžio politiką. 1988 gegužės mėnesį popiežius paskyrė V. Sladkevičių kardinolu, o jau rugpjūčio mėnesį šis savo pavaldiniams nurodė, kad kandidatų į seminariją ir kunigų paskyrimo nereikia derinti su jokiais valdžios organais. Kardinolas taip pat reikalavo visiškos religinės spaudos laisvės, grąžinti valdžios j atimtas bažnyčias, ragino dvasininkiją ir tikinčiuosius dalyvauti atgimimo renginiuose. 1988 m. spalio pabaigoje valdžia grąžino tikintiesiems Vilniaus Arkikatedrą.

LKP CK smerkė Sąjūdį, kaltino jį ekstremizmu ir nacionalizmu, socializmo laimėjimų ignoravimu, nors kai kurie aukšti partiniai veikėjai (A. Brazauskas, L Šepetys, J.V, Paleckis) pradėjo remti lietuvių tautos siekius. 1989 m. kovo mėnesį įvyko rinkimai į SSRS AT. Juos Lietuvoje laimėjo Sąjūdis ir jo remiami žmonės. Tai buvo pirmas didžiulis LKP politinis pralaimėjimas. 1988 spalio 22 – 23 d. Vilniuje, Sporto rūmuose, įvyko Sąjūdžio I suvažiavimas, kuris buvo vienas iš reikšmingiausių Lietuvos tautinio atgimimo įvykių. V. Landsbergio žodžiais tariant, tai buvo „dvi dienos, kurios pakeitė Lietuvą“. Suvažiavimą transliavo televizija, jo metu LTSR vadovybė grąžino tikintiesiems Vilniaus Arkikatedrą. Tiesa, suvažiavime dar buvo kalbama tik apie Lietuvos savarankiškumą ir tam tikrą suverenitetą SSRS sudėtyje.

1988 m. buvo paskutinieji KP ir KGB viešpatavimo Lietuvoje metai, per kuriuos labai susilpnėjo Maskvos įtaka Lietuvai, pakriko sovietinis režimas. 1989 m. vasario 15 d. Kaune vykusi speciali Sąjūdžio sesija pirmą kartą viešai ir aiškiai pasisakė apie

71

Lietuvos ir SSRS santykius. Priimta rezoliucija, reikalaujanti laisvos ir nepriklausomos, demokratiškos ir neutralios Lietuvos valstybės. O kitą dieną – vasario 16 – Lietuvoje labai iškilmingai ir įspūdingai paminėta Nepriklausomybės diena.

Kalbos apie Lietuvos nepriklausomybę bei lietuvių kalbos, kaip valstybinės, statusą 1988 -1990 m. sukėlė lietuvių ir rusakalbių bei lenkų konfrontaciją. 1988 m. lapkričio 4 d. buvo įkurta „Jedinstvos“ organizacija (lyderiai V. Ivanovas, I. Kučerovas). Mėgindama išsaugoti buvusią rusakalbių padėtį, „Jedinstvo“ savo mitinguose, spaudoje, laiškuose į Maskvą reikalavo atšaukti lietuvių kalbos valstybinį statusą, apginti socializmą Lietuvoje, atkurti ankstesnę tvarką. Šią politiką rėmė SSRS vadovybė, Lietuvoje esančios okupacinės struktūros (KGB, kariuomenė), dalis LKP CK narių, žemesniųjų partinių struktūrų vadovų ir narių. Prie „Jedinstvos“ prisidėjo kelios dešimtys bolševikinių pažiūrų lietuvių (S. Juonienė, M. Burokevičius, J.Jcrmalavičius ir kt.). Mėgindama sutrukdyti Lietuvos valstybės atkūrimą, „Jedinstvo“, vėliau ir kitos prokomunistinės organizacijos stengėsi destabilizuoti politinę padėtį ir suskaldyti Lietuvą, skatino separatistines tendencijas Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, Sniečkuje (dabar Visaginas) ir Klaipėdoje.

Nepriklausomybės ir demokratijos idėjų veikiama, keitėsi ir LKP – SSKP sudedamoji dalis. Komunistų sąjūdininkų pastangomis 1989 m. gruodžio mėnesį savo XX suvažiavime LKP atsiskyrė nuo SSKP, priėmė savo programą ir įstatus. Nedidelė Lietuvos komunistų dalis (M. Burokevičius, J. Jermalavičius, J. Kuolelis, K. Surblys, V. Švedas ir kt.) liko SSKP nariai, iki 1991 m. rugpjūčio pučo jie kovojo prieš Lietuvos nepriklausomybę, kolaboravo su okupacinėmis valdžios struktūromis, buvo SSRS imperinės politikos įrankis Lietuvoje. LKP atsiskyrimas nuo SSKP sukėlė grėsmę SSRS unitarinės valstybės ir SSKP egzistavimui. Dėl to 1989 m. pabaigoje -1990 ra. pradžioje SSKP CK plenumas svarstė LKP atsiskyrimą nuo SSKP, stengdamasis sugrąžinti LKP į SSKP, o 1990 m. sausio mėnesį į Lietuvą buvo atvykęs net pats M. Gorbačiovas.

1989 m. pabaigoje – 1990 m. pradžioje LTSR AT, Sąjūdžio spaudžiama, priėmė konstitucijos pataisas dėl Lietuvos TSR įstatymų viršenybės prieš SSRS įstatymus, pirmoji Sovietų Sąjungoje panaikino konstitucijos straipsnį dėl komunistų partijos vadovaujančio vaidmens, įteisino daugiapartinę sistemą, pripažino negaliojančia 1940 m. Liaudies seimo deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į SSRS. Lietuvoje buvo atkuriamos iki 1940 m. veikusios politinės partijos (Krikščionių demokratų, Socialdemokratų, Tautininkų, Demokratų ir kt.) ir draugijos, pradėjo kurtis naujos organizacijos, suaktyvėjo tikinčiųjų, ypač katalikų veikla, taip pat žaliųjų, blaivybės, moterų ir kiti sąjūdžiai. 1990 m. pradžioje Lietuvoje buvo surengti pirmieji demokratiniai rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Juos laimėjo Sąjūdžio remiami žmonės, kurie iš 141 vietos gavo 96. Naujoji Aukščiausioji Taryba, kuri pirmininku išrinko Sąjūdžio lyderį V. Landsbergį, 1990 m. kovo 11d. Aktu „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“ paskelbė, kad „Lietuvos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė (.) Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kaip suverenių galių reiškėją šiuo aktu pradėjo realizuoti visą Valstybės suverenitetą. Vytis buvo patvirtintas valstybės herbu. Šis aktas pradėjo naują epochą Lietuvos gyvenime, bet dar prireikė maždaug pusantrų metų jam įgyvendinti.

72

Lietuvos visuomenės ir valstybės raidos uždaviniai bei problemos

Sovietinė SSRS valdžia į lai atsakė ekonomine blokada 1990 m. balandį. Ji tesėsi iki pat 1991 m. rudens. Gorbačiovo ultimatume buvo teigiama, kad jei per dvi dienas LTSR AT ir MT neatšauks savo nutarimų ir neatstatys padėties iki 1990 m. kovo 10 d., bus duotas nurodymas nebetiekti į LTSR tos produkcijos, kuri realizuojama užsienio rinkoje laisvai konvertuojama valiuta. Buvo tikėtasi, kad sustos transportas, nebedirbs daugelis gamyklų, atsiras daug bedarbių, prasidės ekonominė suirutė. Tačiau Lietuva išlaikė šį sunkų išbandymą.

1991 m. sausio 10 d. SSRS prezidentas apkaltina LR AT siekimu atkurti buržuazinę santvarką ir reikalauja panaikinti visus anksčiau priimtus „antikonstitucinius“ aktus, atkreipė dėmesį į „masių“ reikalavimą įvesti prezidentinį valdymą Lietuvoje. 1991 m. sausio 11d. LKP CK biuro narys J. Jermalavičius paskelbė, kad Lietuvos demokratinių jėgų kongresas sudarė nacionalinio gelbėjimo komitetą, kuris imasi visos atsakomybės už Respublikos likimą. Užimamos krašto apsaugos patalpos Alytuje, Vilniuje, j užgrobiami Spaudos rūmai.

Tūkstančiai vilniečių ir žmonių iš visos Lietuvos budėjo prie AT, televizijos bokšto, radijo – televizijos komiteto pastato. Naktį iš sausio 12 į 13 d. ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę, žuvo 13 žmonių ir šimtai buvo sužeisti, bet perversmas žlugo. Visų pirma, sovietai pervertino kitataučių Lietuvos gyventojų nepritarimą nepriklausomybei (pasirodo, kad daugiausia kitataučių – už nepriklausomybę). Ne mažiau svarbi buvo ir ryžtinga, efektyvi gyventojų parama Lietuvos valdžiai ir apgultam parlamentui. Sovietams paaiškėjo, kad parlamento užėmimas pareikalautų labai daug žmonių aukų, o Maskva to neplanavo (manė, kad tik užteks pagąsdinti ir žmonės išsilakstys). Ne mažiau svarbi šiuo atveju buvo paties parlamento ryžtinga laikysena pilėniškai priešintis ir nepasiduoti, nežiūrint galimų pasekmių. Vilniaus tragedija smarkiai sukrėtė Vakarų pasaulį, o ypač Europos sąžinę.

1991 m. liepos 31 d. rytą Lietuvą pasiekė kraupi žinia (Lietuva tuo metu džiaugėsi Pasaulio lietuvių žaidynėmis). Medininkų poste buvo rasti nužudyti 4 Lietuvos policininkai ir 3 muitininkai. Sunkiai sužeistas muitininkas Tomas Šernas liko gyvas ir pasveiko. Nusikaltimas dar neišaiškintas.

1991 m. rugpjūčio 19 – 21 d. bandydamos įvykdyti antivalstybinį pučą SSRS, antidemokratinės jėgos nuo valdžios mėgino nušalinti SSRS prezidentą M. Gorbačiovą. Rusijos prezidento B. Jelcino vadovaujami prieš pučistus stojo Rusijos žmonės, represinės struktūros (armija, milicija ir iš dalies – KGB) irgi pakluso jam. Vadinamo SSRS nacionalinio gelbėjimo komiteto nariai buvo suimti. Po pučo Gorbačiovas atsidūrė B. Jelcino šešėlyje. 1991 m. gruodžio mėn. SSRS nustojo egzistavusi. Jos vietoje buvo įkurta Nepriklausomų valstybių sandrauga (be Pabaltijo respublikų). Pučo metu rugpjūčio 20 – 21 d. Latvija ir Estija paskelbė atkuriančios nepriklausomybę.

Žlugus pučui, demokratinių jėgų pergalė Rusijoje atvėrė visoms trims Baltijos šalims naujas perspektyvas, prasidėjo pripažinimas. Reali valdžia Rusijoje perėjo į prezidento B. Jelcino vadovaujamos Rusijos vyriausybės rankas, o ši dar 1991 m. liepos 29 d. buvo pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę. Tbdėl it iš gausybės rago pasipylė pripažinimo aktai su pageidavimais greičiau užmegzti diplomatinius santykius. Taigi nuostabaus istorinio Šanso dėka Lietuva faktiškai per mėnesį (rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo mėn.)

73

buvo pripažinta beveik visos tarptautines bendrijos, o 1991 m. rugsėjo 17 d. Lietuvai tapo istorine: ji buvo priimta į Jungtinių Tautų Organizaciją, Lietuvos visuotinis tarptautinis pripažinimas reiškė, kad didysis tikslas – Nepriklausomybė pasiektas ir kova dėl Lietuvos valstybės laimėta.

Lietuvos tarptautinis pripažinimas

1991 m. buvo gauti šių suverenių valstybių pranešimai apie atsikūrusiai Lietuvos

Respublikai suteiktą (ar patvirtintą) teisinį pripažinimą:

1. Islandijos – 02.11 6. Prancūzijos – 08.25

2. Latvijos – 08.23 7. Argentinos – 08.25

3. Danijos – 08.24 8.Kanados – 08.26

4. Norvegijos – 08.24 9. Austrijos – 08.26

5. Vengrijos – 08.24 10. Bulgarijos – 08.26

Be to,visų trijų Baltijos valstybių nepriklausomybę pripažino kai kurios šalys, kurios tuo metu buvo paskelbusios savo suverenitetą bei nepriklausomybę, tačiau dar nebuvo pripažintos tarptautinės bendrijos:

1. Rusijos Federacija – 07.29 6. Kirgizija – 08.31

2. Kroatija – 08.03 7. Azerbaidžanas – 09.10

3. Moldova – 05.31 8. Armėnija – 09.12

4. Ukraina – 08.26 9. Turkmėnija – 09.24

5. Gruzija – 08.27 10. Uzbekija – 09.30

Lietuva, kaip ir Latvija bei Estija, gavo taip pat kolektyvinį kelių tarptautinių organizacijų – Europos ekonominės bendrijos (08.27), Šiaurės Tarybos (08.29), Jungtinių Tautų Organizacijos (09.17), UNESCO (10.07), Tarpparlamentinės sąjungos (10.08), Tarptautinės darbo organizacijos (10.08) ir kt.pripažinimą.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pirmi Seimo (IV) rinkimai įvyko 1992 m. spalio 25 d. Kartu su rinkimais vyko referendumas dėl Konstitucijos projekto.

1992 spalio 25 d. referendume Lietuvos Respublikos piliečiai priėmė Respublikos

Konstituciją.

1993 m. vasario 14 d. Algirdas Mykolas Brazauskas buvo išrinktas Lietuvos

Respublikos prezidentu. Jis pradėjo eiti prezidento pareigas 1993 m. vasario 25 d.

1996 m. spalio 25 d. įvyko rinkimai į V Seimą.

74

Panaudotos literatūros sąrašas

Brazauskas J. Lietuvos istorija nuo Liublino unijos iki 1918 metų.-K., 1995.

Butrimas A. Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki Vytauto Didžiojo mirties. – V, 1992.

Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. – K., 1992.

Čepienė I. Lietuvių etninės kultūros istorija. – K., 1992.

Gaškaitė N. Pasipriešinimo istorija 1944-1953. – Aidai, 1997.

Girinskas A., Lukoševičius O. Lietuvos priešistorė. – V, 1997.

Gumuliauskas A. Lietuva: nuo valstybės susikūrimo iki valstybės atkūrimo. – V, 1993.

Gumuliauskas A. Lietuvos istorija nuo 1915 iki 1953 m. – K., 1995.

Jučas M., Lukšaitė L, Merkys V Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki 1917 m. -V,1988.

Kiaupa Z., Kiaupienė J., Kuncevičius A. Lietuvos istorija iki 1795 metų. – V, 1995.

Kulakauskas A., Aleksandravičius E. Carų valdžioje XIX amžiaus Lietuva. – Baltos lankos, 1996.

Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. I dalis. – V, 1994.

Lieven A. Pabaltijo revoliucija. Estija, Latvija, Lietuva – kelias į nepriklausomybe. -Baltos lankos, 1995.

Lingė R Europos ir Azijos šalys – geografija demografija istorija politika ekonomika. V., „Lietuvos rytas“, 1996.

Lietuvių enciklopedija. T.15. – V, 1990.

Lietuvos istorija grožinėje literatūroje. Nuo seniausių laiką iki 1918 m. – K., 1990.

Lietuvos istorijos chrestomatija (1861 -1990). – K., 1993.

Lietuvos istorijos skaitiniai (1918 -1990). Sudarė S. Stašaitis. – K., 1994.

Lietuvos istorijos skaitiniai kariams. Sudarė G. Surgailis. – K., 1993.

Lietuvos Respublikos Seimas (1992 – 1996). A. Juodokas. – V, 1995.

Maziliauskas S. Lietuvos kelias krikščionybėn. – V, 1992.

Stašaitis S. Lietuvos Respublikos vadovai (1918 – 1940). – V, 1990.

Tininis V. Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai. – V, 1994.

Vėbra R. Lietuvių tautinis atgimimas XIXa. – K., 1992.

Vėbra R. Šimtas istorijos mįslių. – V, 1983.

TURINYS

1. Lietuvos valstybingumo raida 3

Lietuvos valstybės valdovai ir vadovai XIII a. -1997 m 3

Parlamentarizmo raida Lietuvoje.. , 6

2. Svarbiausios Lietuvos istorųos datos 7

3. Lietuvių tautos kilmė u..... 12

Pirmieji baltų paminėjimai 12

Baltų gentys ir jų teritorija I tūkstantmetyje. Baltų genčių likimas 12

Lietuvių tautos susidarymas 14

4. Krikščioniškoji Europa ir Lietuva X-XIV a .. 15

5.Lictuvos valstybės susikūrimas ir raida 19

Mindaugo Lietuva 19

Mindaugo krikštas 19

Senoji Lietuvos valstybė ir jos santykiai su kaimynais 21

Krėvos sutartis ..... 21

Lietuvos krikštas 22

6. LDK Vytauto Didžiojo valdymo laikais . 23

Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas ...... ...... 23

Vytauto santykiai su kaimynais 24

Bandymas karūnuotis ........................26

Lenkijos karalystė ir LDK po Vytauto mirties 27

7. Reformacija ir kontrreformacija Lietuvoje ......28

8. LDK XVI a 29

Liublino unija ir jos padariniai .-. 29

Bajorų demokratija ....... 31

Kultūros laimėjimai . . 32

Vilniaus akademija 32

Lietuvos Statutai! ,. . 33

Teisinės, ūkinės reformos .......34

9. LDK XVm a 34

Valstybingumo nuopuolis. Anarchija 34

Reformų bandymai 35

Ketverių metų seimas (1788 -1792 m.). 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija.. 37

76

10. Lietuva carų valdžioje ......................... 38

Carizmo politika Lietuvoje 38

Kultūrinis pasipriešinimas 39

Sukilimai, jų tikslai ir padariniai 40

Baudžiavos panaikinimas 43

Lietuvos visuomenės raida XIX a. antroje pusėje 44

Tautinis lietuvių atgimimas, jo politiniai siekiai 45

11. Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metais. Lietuvių pastangos atkurti

nepriklausomą valstybe 47

12. Lietuvos valstybės atkūrimas ir demokratijos raida 50

Tarptautinės valstybės atkūrimo prielaidos 50

Nepriklausomybės kovos 51

Steigiamasis seimas ......... 54

1922 m. Konstitucija. Žemės reforma 54

Pirmųjų nepriklausomybės metų laimėjimai 55

13. Autoritarinis valdymas Lietuvoje, jo politiniai padariniai 57

14. Komunistų ir nacių okupacijos Lietuvoje..,................... 58

15. Lietuvos visuomenė 1944 -1990 m 62

Lietuvos sovietizacija . 62

Pasipriešinimo sąjūdis 64

Socialiniai, ūkiniai ir kultūriniai pokyčiai 1953 -1990 m 67

16. Lietuvos valstybės atkūrimas ir raida ..... 69

Valstybės atkūrimo vidinės ir tarptautinės prielaidos 69

Tautinis atgimimas. Sąjūdis ir valstybės atkūrimas 71

Lietuvos visuomenės ir valstybės raidos uždaviniai bei problemos 73

17. Panaudotos literatūros sąrašas .- . 75

18. Turinys 76

77

Šia „LIETUVOS ISTORIJA“ leidybos firma „Katalizė“ tąsia seriją knygelių „Moksleiviui, abiturientui, pirmakursiui“. Ši knygelė skirta visiems besidomintiems mūsų tautos istorija, labai tiks kaip konspektas 10 -12 klasių mokiniams, besiruošiant laikyti abitūros egzaminą.

Ačiū visiems, kurie įsigiję pasinaudos leidiniu. Laiškų ar skambučių su pastabomis arba naujų autorių pasiūlymų dėl bendradarbiavimo laukiame adresu:

„Katalizė“,

Pulko g. 68,

Alytus 4580,

telefaksas (235) 5 13 73,

e-mail alba@alytus.omnitel.net

LIETUVOS ISTORIJA

Sudarė Rima Baliukonienė

SL1944. Apimtis 5 sp.l.Tiražas 1500 egz. Užsakymas 586. Kaina sutartinė. Išleido firma „KATALIZĖ“, Pulko g. 68, Alytus 4580. Spausdino UAB „ALBAGRAFIJA“, Pulko g. 68, Alytus 4580, telefaksas (235) 513 73, e-mail alba@alytus.omnitel.net

Komentuokite!