Jekaterinos II gyvenimo istorija

861 0

Turinys

ĮVADAS 3

VAIKYSTĖ 4

SANTUOKA 4

VALDYMAS 5

JEKATERINOS II ĮTAKA IR REIKŠMĖ LIETUVAI 6

MIRTIS 8

IŠVADOS 9

LITERATŪROS SARAŠAS 10ĮVADAS

Kiekvienas žmogus tam tikra prasme

toks pat kaip visi kiti žmonės,

iš dalies kaip kai kurie iš jų,

tačiau drauge nepanašus į jokį kitą

žmogų

(Benesch H)

Norint išsiaiškinti bet kokios žmogaus veiklos priežastis, neįmanoma aplenkti žmogaus asmenybės analizės. . Atsakyti į klausimą – kas yra asmenybė? – galima bendrai – t.y. „asmenybe galime vadinti kiekvieną žmogų, suvokiantį aplinką bei save ir kontroliuojantį savo veiksmus“ ; galima atsakyti buitiškai – t.y. „asmenybe vadinami žmonės, savo veikloje pasiekę reikšmingų rezultatų“ . Asmenybė savo esme yra žmogus, sąlygotas visuomenės ir jo sa

antykių su visuomene. Asmenybė formuojasi bendraudama su kitais žmonėmis, tuo ji ne tik patenkina poreikį bendrauti, bet ir reguliuoja savo elgesį.

Asmeniškai man didelį įspūdį paliko Rusijos imperatorių virtinėje išsiskirianti Jekaterina II, nuosekli Petro I vidaus ir užsienio politikos tęsėja. Jos asmenybė paliko didelę žymę viso pasaulio istorijoje: jos charizmatiškas elgesys, neįprastas komunikavimo pobūdis, priimtinas ne visiems, bet tikęs to meto visuomenei. Jekaterina II buvo gana išsilavinusi, protinga ir energinga moteris. Įžengdama į sostą ji pareiškė saugosianti vienvaldystę ir „nepaliestą imperiją“. Siekdama po
opuliarumo, Jekaterina II dėjosi rusiškų papročių ir stačiatikybės gerbėja, o užsienyje rodėsi kaip „apšviestojo absoliutizmo“ šalininkė. Atsidėkodama už savo sostą, ji bajorams išdalino daug valstybinių, rūmų ir buvusių vienuolynų žemių su baudžiauninkais. Ji rėmėsi politika: girtą liaudį valdyti lengviau. Jai bu
uvo maža tik pavalgydinti liaudį – reikėjo tai padaryti taip, kad apie šį įvykį kalbėtų ir kituose rūmuose. Yra netgi istorija: ”darbininkai statė dirbtinius kalnus iš lentynų, ant kurių bus išdėliotos vaišės; iš keturių pusių – trys fontanai raudono ir balto vyno, alaus ir midaus fontanai. Vokietis mechanikas kelias dienas plušėjo su savo pagalbininkais tvarkydamas fontanus, tačiau galutinai patikrinti mechanizmus niekaip nesisekė, nes pradėję pumpuoti vyną, padėjėjai kaskart taip nusigerdavo, kad tekdavo nutraukti darbus.”

Jekaterina II(1729-1796)VAIKYSTĖ

Jekaterina II, vokiečių kilmės princesė, nesantuokinė Prūsijos karaliaus Fridricho Didžiojo duktė, gimė 1729 metais. Jos tėvas buvo nuoširdžiai atsidėjęs tarnybai, o motina buvo didelė nenuorama ir nuotykių mėgėja, dažnai važinėdavo po Europą, todėl nei vienas rimtai neužsiėmė mergaitės auklėjimu. Žvitrią ir kaprizingą Jekateriną motina auklėjo paprastai: už menkiausią nusižengimą skeldavo st

tiprų antausį. Tai nepraėjo veltui: Jekaterina išmoko ramiai kęsti patyčias ir kantriai laukti savo valandos.SANTUOKA

Likimo dėka po dešimties metų pateko į Rusijos carienės Elžbietos rūmus ir šešiolikos metų buvo ištekinta už sosto įpėdinio Petro Fiodorovičiaus. Pati neturėdama vaikų, Elžbieta iš Jekaterinos reikalavo tik vieno: gimdyti. Deja, Petras buvo nevaisingas, be to, protiškai atsilikęs. To meto carienės rūmų diduomenė buvo ištvirkusi, todėl Jekaterina II anksti ėmė flirtuoti. Dar būdama nuotaka įsimylėjo rūmų donžuaną Andrejų Černyšovą. Sunku pasakyti, kiek toli būtų nužengę jų sa
antykiai, tačiau visų dvariškių akivaizdoje Černyšovas labai nepagarbiai elgėsi su princese. Petras Fiodorovičius matė Jekaterinos II meilę Černyšovui ir buvo labai įsižeidęs. Pagaliau Černyšovą privertė išvažiuoti į užsienį. Jekaterinos II vedybos su Petru neatnešė laimės nei vienam, nei antram. Po pirmosios nakties rūmuose sklandė gandas, kad jaunamartė išsaugojo savo nekaltybę. Dėl to Elžbieta buvo nepatekinta ir rimtai priekaištavo Jekaterinai II. Slinko mėnesiai, jaunavedžių reikalai negerėjo. Tuo metu Petras Fiodorovičius susirgo, ir Jekaterina II užmezgė romaną su Švedijos pasiuntiniu grafu Polenbergu, o netrukus su vėl grįžusiu Černyšovu ir dviem jo broliais. Visa tai buvo žinoma carienei. Jos įsakymu Černyšovas buvo areštuotas ir pasodintas į kalėjimą. Jekaterina II buvo apstatyta carienės šnipais, tačiau tai nepadėjo. Jekaterinos II dvasine vadove tapo Neapolio karalienė Joana, kuri sugebėdavo ištvirkauti su keliais vyrais iš karto. Jekaterina II įsisąmonino, kad valdovėms viskas leistina. O tuo metu jai buvo tik aštuoniolika! Jos santykiai su vyru pasidarė labai priešiški.

Praėjo dešimt metų nuo Jekaterinos II vestuvių, o sosto įpėdinio vis dar nebuvo. Gal todėl carienė Elžbieta pro pirštus žiūrėjo į Jekaterinos II elgesį. Ir vieną dieną labai nudžiugo sužinojusi, kad Jekaterina II nėščia. Sergejus Saltykovas atvirai gyrėsi, kad jis – būsimo vaiko tėvas, todėl jį teko išsiųsti iš Sankt Peterburgo. Jekaterina II neilgai liūdėjo: Se
ergejų pakeitė Levas Naryškinas. Norėdama nuslėpti nėštumą, Jekaterina II kuriam laikui suartėjo su savo vyru. Tačiau jos įpročiai nepasikeitė. Visą savo aistrą nukreipė į atvykėlį Stanislovą Augustą Poniatovskį, būsimą Lenkijos ir Lietuvos karalių. Elžbieta nėščią princesę gausiai apdovanojo, o gimus kūdikiui, jį atėmė iš motinos ir pati auklėjo.VALDYMAS

Tuo metu Jektarina II ėmė intensyviai domėtis politika. Svečių priėmimo kambarį jos įsakymu atitvėrė pertvara, už kurios visada sėdėdavo vienas iš jos meilužių. Šilkinis audeklas dengė tualeto reikmenis, ant kurių sėdėdama Jekaterina II klausydavo ministrų pranešimų. Jos įtaka taip išaugo, kad ministrai pirma ateidavo pas ją, o paskui eidavo pas carienę. Tuo metu Jekaterinai II krito į akis milžiniško ūgio, labai stiprus gražuolis karininkas Grigorijus Orlovas, kuris ilgesniam laikui užkariavo jos širdį. Tai buvo žmogus, tinkantis ne tik meilei, bet ir sostą užgrobti. Po Elžbietos mirties į sostą atsisėdo Petras III, tačiau jis nesugebėjo sutarti su žmonėmis, tad visas dvaras simpatizavo Jekaterinai. Kartą Petras III viešai įžeidė Jekateriną, o šiai apsiverkus pagrasino skyrybomis ir kalėjimu. Tuomet Jekaterina pirmą kart rimtai ėmė svarstyti šalininkų pasiūlymus įvykdyti perversmą ir paimti valdžią. 1762 metais Petras III buvo priverstas pasirašyti žmonos surašytą aktą, kad „savo noru“ atsisako sosto. Suimtas ir įkalintas, Petras žuvo per eilines išgertuves susiginčijęs ir susipešęs su vienu iš
š sugėrovų. Persigandusi Jekaterina padarė viską, kad ant jos nekristų įtarimo šešėlis. Buvo paskelbta, kad imperatorius mirė dėl sunkios ligos. Imperatore tapo 1762 metais, jai valdant buvo sustiprinta centralizuota valdžia Rusijoje, išplėtė bajorų teises, prie Rusijos prijungė Krymą, Šiaurės Kaukazą, Vakarų Ukrainos, Gudijos, Lietuvos žemes. Jekaterina II atkakliai plėtė Rusijos imperijos teritoriją, XVIII a. antroje pusėje Rusija siekė įsigalėti Juodojoje jūroje, be to, paversti Lenkijos–Lietuvos valstybę savo protektoratu ar ją prisijungti. Rusijos stiprėjimas, jos ekspansionistinė politika buvo neparanki ne tik jos kaimynėms, bet ir Anglijai, Prancūzijai. Rusijai savo ruožtu daug rūpesčių kėlė Austrijos laviravimas, Prūsijos stiprėjimas. Jekaterina II pertvarkė senatą. Bajorų interesus reiškiantis senatas buvo suskaidytas ir prarado politinę reikšmę. Iš įvairių luomų atstovų buvo sudaryta komisija naujam Teisynui perengti, nes 1649 m. Teisynas paseno. Tačiau ji greitai buvo paliesta ir teisyno neparengė. Nuo tada meilužius Jekaterina II keitė kasdien, o kartais turėdavo jų keletą iš karto. Juos ji mokėjo išnaudoti ir politikos tikslams, siekdama valdžios, ir didindama Rusijos imperiją. Vyrų atžvilgiu Jekaterina II buvo negailestinga: pabėgęs meilužis buvo apkaltinamas „tėvynės išdavyste“ ir baudžiamas mirtimi. Jekaterinos II biografai nesutaria, kiek carienė turėjusi meilužių ir kas jie buvę. Progai pasitaikius, ji mielai guldavo su kareiviais, tarnais, kūrikais. Jos moteriška prigimtis liko nepasotinama iki p

. . .

Komentuokite!