Ideologinė sovietinė cenzūra Lietuvoje 1964-1989 m.

110 0

Įvadas

Sovietinė ideologinė cenzūra – tai vienas iš ideologinių rėžimo normų įgyvendinimo įrankių, kaip ir efektyviai veikęs komunistinės santvarkos savisaugos metodas, kuris padėjo išankstiniu prevenciniu, o vėliau represiniu būdu išvengti viėšai priimtų normų pažeidimo ar net galimo kompromitavimo bei kritikavimo apraiškų. Daugiapakopė ideologinės cenzūros sistema Sovietų Sąjungoje įsitvirtino dar XX a. 4 deš. ir pokario metais veikė gan efektyviai. Puikiai veikiantis ideologinės cenzūros modelis buvo diegiamas ir sovietų okupuotoje Lietuvoje.

Sovietinės ideologijos pagrindinis tikslas buvo kontroliuoti visas individo gyvenimo sritis. Neklystanti ir visagalė valdžia ko

ontroliavo žmonių pažiūras, politinę sąmonę ir visiškai reglamentavo piliečių santykius. Mokslas, kultūra, menas buvo reguliuojami iš „aukščiau“. Buvo siekiama suvienodinti visas pažiūras, tad pažiūros, kurios skyrėsi nuo oficialiųjų, savaime tapdavo priešiškos.Valdžios aukščiausiajam atstovui buvo skiriama totalinio ir neklystančio autoriteto vieta. Visuomeniniame gyvenime buvo taikomi strūktūriniai viešosios nuomonės cenzūros modeliai. Cenzūrą vykdančių institucijų veikla tapo svarbiausia sovietinės ideologijos ašimi.

Darbo aktualumas: Dvidešimt penktieji nepriklausomybės metai. Daugelis sovietinio palikimo dalykų po truputį dyla iš atminties. Ateina nauja karta, kuri fiksuoja tik buvusios sistemos atšvaistus. Iš

šsivadavimo aušroje ir keletą metų po jos, dar veikiant inercijai, buvo gana gausu prieš sovietinę sistemą nukreiptų straipsnių, atsiminimų ir noro išsakyti tai, ką cenzoriai išbraukė, privertė atsisakyti. Praėjus daugiau nei 20 metų yra visai tinkamas laikas atsigręžti ir pabandyti įvertinti tu
uometinę situaciją iš šalies.

Šio darbo objektas: ideologinė sovietinė cenzūra Lietuvoje 1964-1989 m. Atsižvelgiant į darbo objektą yra iškeliamas darbo tikslas: išnagrinėti ideologinę cenzūra Lietuvoje 1964-1989 m. Šiam tikslui įgyvendinti iškelti tokie darbo uždaviniai:

Išnagrinėjus šaltinius ir literatūrą, susisteminti informaciją apie cenzūros veiklos ypatumus ir kontrolės metodus.

Išnagrinėti cenzūrą vykdžiusias institucijas.

Apžvelgti cenzūros formas ir pavyzdžius.

Darbo metodai:

Aprašomasis analitinis. Pateikiama faktografija susijusi su sovietine cenzūra Lietuvoje. Analizuojama literatūra ir šaltiniai, susiję su cenzūrą vykdžiusiomis institucijomis.

Sintezė. Sistemingai pateikiama surinkta medžiaga.

Chronologinės ribos: 1964- ieji, kaip temos atskaitos metai, siejami ne vien su politiniais pokyčiais pačioje SSRS. Tai buvo ir savotiškas atotrūkio momentas ideologinės kontrolės sistemoje. 1989 –ieji, kaip išsilaisvinimas prasidėjusių permainų Lietuvos politiniame, visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime laikas.

Darbo struktūra. Atsižvelgiant į išsikeltus tikslus, uždavinius bei surinktą literatūrą ir šaltinius, darbas apima įvadą, tris dėstymo skyrius ir iš

švadas.

Pirmajame skyriuje rašoma apie cezūrą Lietuvoje 1964-1972 m.. Chruščiovinės ideologinės cenzūros palikimas ir pamažu naujos brėžnevinės biurokratinės santvarkos įsigalėjimas „varžtų atleidimo“ įspūdis ir galimybės išnaudoti susidariusią terpę. 1972 m. įvykiai Kaune paskatino sovietinę vadovybę labiau stiprinti ideologinės cenzūros poveikį.

Antrasis skyrius apima 1972-1985 m.. Tai nuolatinis ideologinės cenzūros spaudimas, beatodairiškas vengimas net menkiausių visuomenės- kultūrinės raiškos alternatyvų, prieštaraujančių oficialiajai ideologijai. 1983-1984 m. – paskutinio ideologinės cenzūros stiprėjimo stadija. Griežtomis priemonėmis gelbėtasi iš stagnacijos liūno ir nuo vis akivaizdesnio visuomenės nepasitenkinimo. 1985 m. vyko politiniai pokyčiai visoje SSRS, si

iekta viešumo, visuomenė laisvėjo.

Trečiasis prasideda nuo 1985 m. ideologijos krizės. Cenzūra susilpnėjo , nors kurį laiką dar mėgino prisitaikyti ir laviruoti, kol naujomis atgimimo sąlygomis tapo visiškai neaktuali.

Literatūra ir šaltiniai. Per pastarąjį dešimtmetį sovietinės cenzūros fenomeno analizei istorikai skyrė nemažai dėmesio. Pirmuosius vienos svarbiausių sovietinės cenzūros institucijų – Glavlito veiklos pėdsakus Lietuvoje gana išsamiai atskleidė Liudas Truska. Vieną iš sovietų vykdytos ideologinės cenzūros apraiškų – skaitymo kontrolės organizavimą gana detaliai apibūdino Klemensas Sinkevičius straipsnyje, skirtame Lietuvos nacionalinės bibliotekos specialiojo fondo istorijai. Šių eilučių autorius prieš kelerius metus aptarė bendras sovietų ideologinės cenzūros raidos tendencijas postalininiu laikotarpiu. Panaši problematika nagrinėjama ir žurnale Genocidas ir rezistencija paskelbtose studentų studijuose. Taip pat remsiuosi rašytojų, literologų nuveiktais darbais cenzūros tema. Knyga duodanti bendrą spratimą apie to laikotarpio situaciją, yra Arvydo Sabonio ir S. Sabonio sudarytas straipsnių rinkinys „Rašytojas ir cenzūra“. Knygoje gana išsamiai, prisiminimų forma pateikta daug to meto charakteringų pavyzdžių : kokius orgumentus pateikdavo cenzorius, kiek jis sugebėdavo atsiriboti nuo išorinės įtakos ir vykdyti savo tiesioginį darbą .

Tyrimui buvo naudingi ir istorikų moksliniai darbai. Arūno Streikus yra parašęs ganėtinai daug svarbių darbų cenzūros tema. Vienas tokių- „Ideologinė cenzūra Lietuvoje“ yra išspausdintas leidinyje genocidas ir rezistencija.

Sovietinė ideologinė cenzūra Lietuvoje 1964-1972 m.

Kaip jau įvadinėje dalyje buvo minima 1964- 1972 m. laikotarpį LSSR veikusios so

ovietinės ideologinės cenzūros poveikio tempus, galime laikyti pereinamuoju. 1964- ieji galima sakyti buvo atotrūkio momentas ideologinės kontrolės sistemoje, metų pabaigoje atsiradus trumpos politinės dezorientacijos galimybei. Partinės vadovybės santykiai su inteligentija tiesiogiai priklausė nuo valstybės valdovų kaitos: tiek N. Chruščiovo, tiek L. Brežnevo „apšilimo“ valdžioje laikotarpiu kultūros reikalai paprastai likdavo nuošalyje, todėl susidarydavo tariamo „varžtų atleidimo“ įspūdis, tačiau po dviejų triejų metų grįždavo įprastas prievartos režimas. Tačiau norint išlaikyti tikslumą 1964 – uosius dar būtų galima susieti su tiesioginiu chruščiovinės cenzūros sistemos funkcionavimu, todėl tik tų metų pabaigoje padėtis šiek tiek pasikeitė.

1964-ųjų pradžioje prasidėjo formalizmo ir abstrakcionizmo kritika literatūroje ir mene, kurią inicijavo N. Chruščiovas, pats nurodinėjęs menininkams, kaip reikia kurti. Netrukus šios kritikos atgarsiai pasiekė Lietuvą. Tuo metu persigrupavo sovietinės cenzūros vykdymo iniciatyvos. Tam įtakos turėjo pokyčiai SSRS ryškėjančios desidentizmo ir judėjimo už žmogaus teises apraiškos, suskaldžiusios šalies kultūrą į oficialiąją, akylai prižiūrimą ir kontroliuojamą ideologinės cenzūros , ir į neoficialiają . Sovietų valdžios atžvilgiu opoziciškai nusiteikusios jėgos ėmė vis labiau telktis apie neoficialiąją kultūrą. Tai paskatino partinę vadovybę imtis atitinkamų priemonių, kurias praktiškai galėjo įgyvendinti jau ne cenzūros sistemos įstaigos, o represinis KGB. Kadangi LSSR Glavlitas nebuvo atskleidęs didelių ideologinių klaidų meno kuriniuose, jis pradėjo smarkiau kontroliuoti kultūrinį gyvenimą, siūlė partinei vadovybei savo „paslaugas“ pritaikant atitinkamas re

epresines priemones menininkams , labiau nukrypusiems nuo partijos linijos. KGB vaidmuo vykdant ideologinę kontrolę didėjo, vis mažiau viešajame gyvenime toleruojant su oficialia kultūros koncepcija nesutampančias mintis ir jų raiškos būdus. Todėl LSSR Glavlitas bent jau laikinai buvo nustumtas į antrą planą.

SSKP CK ir SSRS MT nutarimu SSRS Glavlitas nuo 1963 m. rugpjūčio iki 1966 m. rugpjūčio buvo praradęs savarankiškos valdybos statuso ir tapęs spaudos komiteto padaliniu. Tuo metu jam iškilo didelė gresmė jo paties veiklos srityje, be to krito jo autoritetas, pablogėjo materialinė padėtis, pasikeitė hierarchinė padėtis nomenklatūros privilegijų atžvilgiu. Todėl atitinkamai ir jo padalinys Lietuvoje jau negalėjo tiesiogiai kreiptis į LKP vadovybę, tokia teisę vis dažniau naudojosi KGB. LSSR MT Glavlito subordinaciją spaudos komitetui atskleidžia ir jos oficialus pavadinimas, 1963 m. įtrauktas į sovietines administracijos vartoseną – LSSR MT valstybinio spaudos komiteto karinių ir valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo valdyba.

1964 m. po Chruščiovo nušalinimo aprimo jo vykdoma kompanija prieš formalistinį meną, tačiau KGB dar neatidavė savo prioritetinių pozicijų ir kurį laiką kontroliavo kultūrinį šalies gyvenimą. Tik pasikeitus SSRS ideologinei padėčiai, senosios chruščiovinės santvarkos potvarkiai, dėl kurių vis dažniau į viešumą patekdavo sovietų valdžiai nepalankus turinys, naujajai nepatiko, tad jau SSRS MT 1966 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu SSRS Glavlitui buvo gražintas savarankiškos žinybos statusas, nes tik jis galėjo efektyviai veikti plėtojant c. . .

Apibendrinant galima teigti , kad sovietinės ideologinės cenzūros aktyvumas tiesiogiai priklausė nuo paties rėžimo dvasios. Chruščiovinio laikotarpio pabaigoje dar buvo jaučiami išblėsę „atšilimo“ atgarsiai, turėjo įtakos ir N. Chruščiovo incijuotos antikultūrinės kompanijos. Brėžnevinės santvarkos laikotarpiu įsivyravo „institucinis-komandinis“ viešojo gyvenimo administravimas, nuolatinis spaudimas , neįžvelgta jokių kitimo tendencijų. J. Andropavo vadovavimo laikotarpiu stiprinta drausmė, sustiprėjo cenzūra, o didžiosios permainos vyko tik garbačiovinės pertvarkos metu. Analizuojant sovietinės cenzūros raidą ir jos specifiką Lietuvoje, būtina atsižvelgti į SSRS vykusius procesus, nes ideologinė cenzūra- jos nurodymu vykdyta komanda.

Šaltinių ir literatūros sąrašas

Šaltiniai:

D. Blažytė, „Kultūrinė autonomija Lietuvoje: realybė ar regimybė“, metai, 2002, nr. 8-9

S. Plaušinytė, „Hipių sąjūdis Lietuvoje“, kultūros barai, 2003, Nr, 5

V. Rimša, „Biblioteka ir demokratija:cenzūros prievartos kūrėjams padariniai“, Šiandien aktualu, 2003, Nr. 1,

K. Sinkevičius „Šešiabriaunio spaudo imperija“, Tarp knygų, 2000

T. Venclova, Vilties formos: Publicistika, esė, 1992

A. Skorupskas „Sovietinės ideologinės cenzūros raida Lietuvoje“, Genocidas ir rezistencija, 2005, 1 (17)

A. Streikus „Ideologinė cenzūra Lietuvoje“ , Genocidas ir rezistencija, 2004. Nr. (1) 15

Genocidas ir rezistencija, 2005, 1 (17)

„Lietuvos roko pionieriai 1965-1980“: elektroninė enciklopedija, 2000

Literatūra:

„R. Kalantos auka. 1972 metų Kauno pavasaris“, sud. E. Aleksandravičius ir S. Žukas, 2002

J. Čekys, Knygos kūrėjų talkoje, 1995.

J. Dagilis „Knygos ir jos autoriaus likimai“, Viltis, 1992

V. Kubilius, „XX amžiaus literatūra: lietuvių literatūros istorija“, 1996

R. Misiūnas, R Taagepera, „Baltijos valstybės: priklausomybės metai 1940-1980“, 1992

„Rašytojas ir cenzūra“, sud. A Sabonis ir S. Sabonis, 1992

V. Tininis, „Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai“, 1994

„Lietuvos bibliotekų fondų istorija XX amžiuje: teminis mokslo darbų rinkinys“, 1994

 

Komentuokite!