Graikijos filosofai

4830 0

Platonas

Platonas ( 428/427 – 348/347 pr. Kr. ) Atėnų filosofas ir matematikas, vienas iš giliausių ir įtakingiausių vakarų pasaulio mąstytojų. Gimė iš kilmingos šeimos ( tėvas Aristonas kildinosi per karalių Kodrą iš Poseidono, motina Periktionė – iš Solono ); kuri plačiai reiškėsi Atėnų politiniame gyvenime.

Platonas jaunystėje rašė lyriką bei dramas ir galvojo, pagal šeimos tradiciją, mestis į politiką, tačiau įsiliepsnojusios partijų kovos ir ypač Sokrato teismas netruko atidengti politinės veiklos neskrupulingumą. Giliai sukrėsto Plantono mintys nukrypo link teorinių samprotavimų apie tokią politinę santvarką, kuri interesų pusiausvyrą sujungtų su individo ge

erove, ir čia pamažėle subrendo įsitikinimas, kad, žmonija tik tada išsivaduos iš vargų, kai tikri išminčiai ras kelią į politinį autoritetą arba galingi politikai pamils išmintį. Persimetimui iš karjeros planų į teorines vizijas ankstyvą impulsą suteikė pats Sokratas, kurio aštri kritika atvėrė politikų teorinį nepasiruošimą ir pirmą kartą iškėlė reikalą visuomeninę veiklą pagrįsti tikru, t.y. mokslišku pažinimu. Bet ir kitos Sokrato mintys liko išeities taškas Platono filosofavimui. Atvykęs į Atėnus ir išgirdęs Sokratą, jis suprato: filosofija padės įgyvendinti didįjį siekį, protas, tik protas pa
adės atskleisti žmonėms didžiąją laimės ir gėrio paslaptį. Jaunasis poetas, plačiapetis galiūnas Platonas, buvo gabiausias, stropiausias ir mylimiausias Sokrato mokinys, ištikimai lydėjęs mokytoją iki pat jo gyvenimo pabaigos.

Po Sokrato mirties Platonas su draugais kuriam laikui pasitraukė į Megarą. Vėliau, būdamas ap
pie 40 m., aplankė Italiją bei Siciliją ir, pagal nelabai patinkamą tradiciją, Egiptą. Italijoje susitiko su pitagoriečiais, kurių įtaka nuo šio laiko Platono filosofijai liko lygiai svarbi, kaip Sokrato. Sicilijoje artimai susidraugavo su didiku Dionu. Kai 367m. pr. Kr. mirė Sirakūzų valdovas Dionisijas I ir sostan įžengė jo sūnus Dionisijas II, Dionas sumanė vėl atsikviesti Platoną, kad šis galėtų įgyvendinti savo teorijas, jaunąjį monarchą paversdamas išminčiumi – valdovu. Betgi Dionisijas II pasirodė esąs bloga medžiaga ir, nors Platonas 361 – 360 trečią kartą atvyko Sicilijon, bandymai baigėsi intrigomis, politine suirute ir net paties Diono mirtimi. Po to iki amžiaus galo Platonas liko Atėnuose ir atsidėjo akademijai.

Akademiją Platonas įsteigė po pirmos kelionės į Siciliją, apie 387m. pr. Kr..Tai buvo antroji (pirmąją įkūrė Sokratas) ir antikiniame pasaulyje ga
arsiausia aukštojo mokslo institucija, išlaikiusi be pertraukos 900 metų. Pagrindines akademijos studijas sudarė politiniai mokslai, filosofija, matematika ir astronomija, bet, kaip matyti iš Aristotelio darbų, nemažas dėmesys buvo skiriamas ir biologijai bei botanikai.

Platono raštai yra išlikę visi. Iš tiesų, tradicinis rinkinys įglaudžia net keletą abejotinos kilmės dialogų. Daugumos žinovų sutarimu, tikrų dialogų yra 27.

Platonas pirmasis atidengė, kad mokslas, ieškodamas dėsnių, empirinę jėgų sąveiką išanalizuoja į elementus ir tuo kitą bei tapsmą tartum sustabdo. Paties Platono žodžiais, mokslas domisi tik būtimi, o ne ta
apsmu.

Platono politinėje teorijoje irgi dominuoja įsitikinimas, kad yra visur ir visada galiojanti formulė tokiai politinei santvarkai, kuri ne tik išlaikytų pusiausvyrą, tarp paskirų piliečių interesų, bet ir sudarytų maksimalines sąlygas individų dvasinei gerovei.

Didelę įtaką Platono mokslas darė per akademiją. Daug akademijos mokinių, jų tarpe ir Aristotelis, rašė įstatymus įvairiems graikų miestams ir per juos Platono mintys perėjo į romėnų teisę.

Sokratas

Sokratas ( apie 470 – 399 pr. Kr. ) graikų filosofas atėnietis, Platono mokytojas. Nors jau senovėje apie Sokratą rašyta daug, patikimų žinių yra maža. Neskaitant Sokrato karikatūros Aristofono komedijoj Debesyse, vaizdą tenka susidaryti iš jo bendralaikių Ksenofonto ir Platono. Sokrato tėvas Sofroniskas buvo skulptorius, o motina Fenaretė akušerė. Jaunystėje jis pats vertės tėvo amatu ( sakoma, kad prie įėjimo į Akropolį stovėjusi grupė jo skulptūrų ). Žmoną Ksantipę turbūt vedė vėlai, nes teismo metu jo vaikai buvo dar maži. Išskyrus tris karines išvykas, Sokratas visą amžių praleido Atėnuose. Negražios išvaizdos ( plokščianosis ) ir nesirūpinąs drabužiu bei turtu, Sokratas nepaprastai skubėjo sukrėsti tariamą žinojimą ir tuo sužadinti tolimesnio aiškinimosi norą, naujas tiesas dažniausiai iškeldamas taikliu klausinėjimu. Pirmuoju atveju Platonas jį lygina elektrinei žuviai, kuri įgeldama paralyžuoja savo auką, o antruoju – dvasinei akušerei. Sokratas aštriai kritikavo demokratus, todėl po trisdešimties tironų valdymo metų 403 pr. Kr. atgaivinta silpnutė Atėnų demokratija jame įmatė pavojingą pr

riešą ir norėjo juo nusikratyti. Apkaltinę Sokratą, jog jis kursto žmones prieš įstatymus ir dievus, priešai pasiekė savo: Sokratas buvo nuteistas mirti. Papirkę sargybą, draugai organizavo Sokrato pabėgimą. Bet Sokratas bėgti atsisakė. Paprašęs atnešti taurę nuodų, jis ramiai ją išgėrė ir mirė.

Sokratas domėjosi matematika. Sokrato etika suponuoja taip pat esmišką pitagorietišką pažiūrą, kad pasaulis esąs “racionalus”. Sokratas liko paveikslu bekompromisinio intelektualo, kuris, pasitikėdamas žmogiškojo proto galiomis, aštriai kovoja su kasdienybės sąvokiniu miglotumu ir tradicijų slopinančiu autoritariškumu. Sokratas yra reprezentatyviausia Vakarų asmenybė.

Sokratas visiškai nenagrinėjo gamtos tvarkos klausimų. Iš akmenų tvarkos, sakė jis, nieko nesužinosi, iš jos gali tik pajusti, kad gamtą valdo jėga, galingesnė negu žmogiškoji. Pasaulis yra kažkokios dieviškosios jėgos kūrinys, ir nėra ko kištis į jos reikalus, verčiau reikėtų pasižiūrėti į save – ar nepasirodys tada, kad akmenys kur kas protingesni, nors tik mums protas duotas. Kaip mes elgiamės? Ujam vienas kitą, pjaunamės, vienas už kitą išmintingesniais dėdamiesi. Ir tai mes laikom protu ir žinojimu? O doras galėtų būti tik tas, kuris prisipažintų žinąs, kad nežino nieko.

Herodotas

Herodotas ( gr. Herodotos ) Halikarnasietis (apie 485-425) Cicerono teisingai pramintas “istorijos tėvu”. Jis pirmas parašė pasaulinę, t.y. jo metų žinomų kultūringų tautų istoriją. Herodoto šaltiniai buvo iš dalies jo paties apkeliautųjų kraštų patyrimas, iš dalies senesnieji ra

ašytojai, kaip Hektatajus, Dionisijus Miletietis, Ksantas ir kiti, kuriuos jis palyginti kritiškai vertino. Herodotas plačiai ir įžvalgiai vaizduoja tuomet žinomo pasaulio šalis ir tautas, – tiek aukštos Rytų kultūros, kaip Egipto, Babilono, tiek pirmykščias, kaip skitus, afrikiečius, gausiai duodamas geografinių ir etnografinių žinių. Pagrindinis veikalo siekimas buvo atvaizduoti Europos su Azija, graikų su barbarais kovas, pasiekusiais jo metu aukščiausią įtampos laipsnį ir nulemtas graikų-persų karų. Tuos karus jis aprašė iki mūšio ties Mikale 479. Persų karams Herodotas tebėra pagrindinis šaltinis.

Nors Herodotas ir stengėsi susekti absoliučią istorinę tiesą, tačiau apie politinį sąryšį bei apie pragmatinį politinį istorijos supratimą jis dar nesuvokė. Jis daug dėmesio kreipė į vaizdavimo įdomumą. Herodotas mėgsta epinį platumą ir pasakoja iškalbingai ir lengvai, nuostabiu paprastumu iki naivumo. Joniečių dialektu rašytą veikalą nepaprastai pagyvina puikios novelės, maži, įtampa pasižymintieji ir pamokomieji pasakojimai bei anekdotai, pavyzdžiui Giganas ir Kondaulas, Kresas ir Solonas, Polikrato žiedas.

Pitagoras

Jis gimė Samoso saloje. Visiškai jaunas paliko tėvynę Mnezarcho sūnus – Pitagoras. Jis išvaikščiojo Egipto kelius, buvo patekęs persų karvedžio Kambizo nelaisvėn. Šis nuvežė Pitagorą į Babiloną, kur jis išgyveno 12 metų, godžiai semdamasis žinių iš Chardėjos žynių kalbų. Grįžęs namo, jis persikėlė į Italiją, paskui į Siciliją, ir čia, Krotonoje, gimsta klestinti tirono Polikrato globojama mokykla – sekta. Kartu jie, Pitagoras ir jo mokiniai, b

. . .

Anaksimandras

Kitas miletietis, vardu Anaksimandras (apie 610-547 m. p. m. e.), mąstė visiškai kitaip nei Talis. Jo nuomone, vargu ar būtų įmanomas gyvenimas be vieno iš pasaulio elementų, jie visi yra svarbūs, todėl iš pradžių, matyt, buvo sumišę ir neapibrėžta medžiaga, kuri tik vėliau pagal panašumą jungėsi ir išsidėstė tokia tvarka, kurią mes dabar regime kaip mus supantį pasaulį.

Aristotelis

Į Atėnus Aristotelis (384-322 m. p. m. e.) atvyko septyniolikos metų. Du šimtmečius kartu su kitais jis gvildeno filosofijos klausimus Platono akademijoje ir tyliai galvojo: Platonas yra didis ir išmintingas, o vis dėlto neteisus. Kai Platonas mirė, Aristotelis jau buvo sukūręs savo filosofiją. Brangus man Platonas, bet tiesa brangesnė, pasakė jis draugams ir išdėstė, ką ilgai mąstęs.

Materija, anot Aristotelio, yra pasaulio galimybė – būtinas dalykas, leidžiantis mums žinoti, kad pasaulis yra. Protą Aristotelis laikė savarankiška, ne iš žmogaus kūno, o iš sielos kylančia galia. Ši galia gimdo mūsų pažinimo formas – sąvokas. Ieškodamas proto formų gamybos tvarkos, Aristotelis sukūrė logiką – mokslą apie tai, kokiomis sąlygomis esant mūsų samprotavimas yra teisingas ar neteisingas. Aristotelio nuomone, jeigu nori prigimtį pažinti geriau – tyrinėk bet kurią pasaulio dalį ar sferą, nes viskas tau po ranka: žinai, ką nori pažinti ir kaip gali tai padaryti – logika yra nepamainomas pažinimo įrankis.

Aristotelio filosofija ne tik kitiems atvėrė kelius pasaulį tyrinėti moksliškai – pats Aristotelis daug padarė kurdamas atskirų tikrovės sričių tyrimo būdus ir metodus. Jis žinomas ir kaip kosmologas, ir kaip metereologas, ir kaip biologas, ir dar daugelio kitų mokslų pradininkas ar pagrindėjas.

Paaiškinęs, kaip pasaulio tvarka sąlygoja žmogaus gyvenimą, Aristotelis tyrinėja, kaip žmogus turėtų gyventi, kad jo gyvenimas atitiktų gamtos tvarką ir būtų protingas. Jo nuomone žmogaus gyvenimo esmė yra protinga veikla. Nuolatinis žmogaus uždavinys – ieškoti geriausio, protingiausio veiksmo būdo.

Demokritas

Demokritas (460-? m. p. m. e.) buvo pavadintas keistuoju abderiečiu iš Abderos. Yra pasakojimas, kad Demokritas išvaistė visą tėvo turtą keliaudamas po svetimas šalis. Todėl jį norėjo nuteist, bet kai teismo metu jis perskaitė knygą – vieną iš raštų, sukurtų apšiurusiame namely, abderiečiai nusprendė, kad tai, ką jis perskaitė, yra didesnis turtas už tą, kuris išleistas jo beieškant.

Demokritas pasaulį ir žmogų aiškino taip, kad graikai vėl pajuto po kojom žemę, virš galvos dangų, o savyje – protą, galintį pažinti erdves nuo žemės gelmių iki dangaus bedugnių. Demokrito nuomone, teisingu, išmintingu gyvenimu gali būti laikomas tik gyvenimas pagal gamtos tvarką, štai kodėl aukščiausia išmintis yra gamtos tvarkos pažinimas. Demokritas mano, kad priežasčių – pasekmių ryšys tikrai yra, ir, jeigu nori, tą ryšį gali atrasti net didžiausioje painiavoje. Pasaulio tvarką nėra lengva įžvelgti, bet jos tyrinėjimas žmogui gali daug duoti. Demokritas sukūrė įvairių mokslo teorijų, iš kurių svarbiausios ir įdomiausios yra žmonių visuomenės ir atskiro žmogaus gyvenimo teorijos, kitaip vadinamos valstybės teorija ir etika.

Gyvenimo džiaugsmas dvelkia iš visos Demokrito filosofijos. Demokritui viskas svarbu. Jo manymu, viskas prieš mus – nuostabus gamtos kūrinys. Gražiausias iš jų – žmogus, pažinimo dėka sugebantis įžvelgti gamtos nuostabumą.

Demokritas sakė: žmogaus tikslas žemėje yra laimė. Ne veltui dar amžininkai Demorkitą vadino besišypsančiu filosofu.

Join the Conversation