ATR

ATR 1569 – 1795 m.

Abiejų Tautų Respublika (Žečpospolita) – Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės federacinė aristokratinė monarchija, susikūrusi po Liublino unijos 1569 m. ir gyvavusi iki Lenkijos Konstitucijos priėmimo 1791 m. gegužės 3 d.

Valstybė pratęsė 1386 m. sudarytą Lietuvos ir Lenkijos Krėvos uniją. Apėmė daugiausia dabartines Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos teritorijas, taip pat dalį šiuolaikinių Rusijos, Latvijos, Estijos, Moldavijos ir Slovakijos teritorijų.

Lenkijos karalystė ir Lietuvos didžioji kunigaikštystė turėjo atskirą administracinį aparatą, iždą, kariuomenę ir įstatymus. Valstybė galva buvo iki gyvos galvos Seimo renkamas monarchas, turėję Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulus.

Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius pakviečia Jėzuitų ordiną kovoti prieš reformaciją. Pirmieji jėzuitai į Vilnių atvyko 1569 m. ir 1570 m. liepos 17 d. įkūrė pirmą kolegiją LDK ir biblioteką, kuri vėliau tapo Vilniaus universiteto biblioteka.

1577 m. gautas popiežiaus Grigaliaus XIII pritarimas kolegiją pertvarkyti į universitetą.

1578 m. liepos 7 d. Steponas Batoras Lvove paskelbė pirmąją preliminarią privilegiją, suteikiančią kolegijai tokias teises, kokias turėjo universitetai ir akademijos, tačiau be LDK antspaudo ši privilegija negaliojo (antspaudu disponavo LDK kancleris Mikalojus Radvila Rudasis, kalvinistas).

1641 m. ATR valdovas Vladislovas Vaza suteikė Vilniaus universitetui privilegiją įsteigti teisės mokslų ir medicinos fakultetus; įsteigtasTeisės fakultetas.

1753 m. – įsteigiama observatorija, kuriai vadovauja Tomas Žebrauskas. 1781 m. – Vilniaus universitete įsteigtas Medicinos fakultetas.

Lietuvos Statutai – trys teisinių dokumentų rinkiniai, teisynai, sukurti XVI a. ir apibrėžę LDK teisinės sistemos pagrindą iki pat 1840 m.

I-asis Lietuvos Statutas (didikiškas), buvo sudarytas 1529 m., Ponų Tarybos iniciatyva, valdant Žygimantui Senajam.

Statutas parengtas slavų kalba, sudarytas iš 13 skyrių (244 straipsnių), kuriuose aptariama LDK politinė santvarka (I–III skyriai), teismų sistema (IV), privačios nuosavybės teisė (V–X), baudžiamoji teisė ir baudžiamasis procesas.

Kaip teisės aktas I-asis Lietuvos Statutas:

praplėtė bajorų teises, bet valdžia ir toliau buvo didžiojo kunigaikščio ir ponų rankose;

įteisino valstiečių priklausomybę;

pakeitė teismų sistemą.

I-asis Lietuvos Statutas sulygino katalikų ir stačiatikių teises, jame užfiksuota, kad ši teisė yra taikoma ir „graikų tikybos“ žmonėms.

Jame buvo teisiškai įformintos LDK aukščiausiosios valdžios ir teismų institucijos: Ponų Taryba ir didžiojo kunigaikščio vietininko teismas.

II-asis Lietuvos Statutas priimtas 1566 m.

Jis įteisino luomines reformas, įformino bajorų atstovavimą seime, renkamus bajorų žemės teismus, kitaip sakant įteisino bajorų demokratiją.

Ši antroji laida buvo jau daug platesnė ir sistematizacijos atžvilgiu daug pažangesnė. Kaip tik tuo metu Lietuvoje vyko didelės permainos teisiniuose santykiuose: bajorija įgavo vis daugiau teisių, darėsi vieninteliu luomu, turinčiu visas teises, ir kūrė naują, panašią į Lenkijos, valstybinę santvarką.

Aukščiausiąja valdžios institucija tapo Abiejų Tautų Respublikos Seimas, nustatyta nuosekli teismų struktūra.

III Statuto patvirtinimas buvo viena iš svarbių lietuvių keltų sąlygų Zigmanto Vazos elekcijoje.

Į šį Statutą buvo įtraukti 1573 m. Varšuvos konfederacijos principai, dėl to jis tapo visų LDK krikščioniškųjų konfesijų bajorų teise.

III Lietuvos Statutas galutinai įtvirtino bajorų, kaip privilegijuoto luomo valdžią, sumenkino Kunigaikščio vaidmenį, kas galiausiai sąlygojo LDK valstybingumo praradimą.

Lietuvos Statutai faktiškai buvo bajorų teisė, dvasininkija į atskirą luomą nesusiformavo ir jai taip pat taikytas Statutas. Statutas nesikišo į kanonų teisę, buvo laikomas viršesniu už miestiečių turimą Magdeburgo teisę, kuri buvo taikoma tik miestiečių tarpusavio santykiams reguliuoti.

Nekrikščioniškos LDK etninės bendrijos (žydai, karaimai, totoriai, čigonai) ir armėnai buvo išskiriami iš Lietuvos Statutų („besurmenai“) ir jiems leista tarpusavyje tvarkytis pagal savas teisines sistemas, patvirtintas didžiojo kunigaikščio privilegijomis.

1579 m. balandžio 1 d. Didysis Lietuvos kunigaikštis Steponas Batoras pasirašė privilegiją, kuria kolegija pertvarkoma į universitetą. Šios privilegijos nepatvirtino LDK kancleris, tačiau Steponas Batoras sugebėjo priversti kalvinistą vicekanclerį Eustachijų Valavičiųantspauduoti dokumentą, taigi ši privilegija įgavo teisinę galią. Tų pačių metų spalio 30 popiežius Grigalius XIII išleido tai patvirtinančią bulę.

Steponas Batoras savo valdymo periodu įvykdė teismų reformą, t.y. įkūrė Vyriausiuosius tribunolus, atliekančius apeliacinių teismų funkcijas, kurias iki Tribunolų įkūrimo vykdė pats valdovas. Pagrindiniai šios reformos reikalautojai buvo bajorai, norėję turėti teismų valdžią savo rankose.

Karinė reforma, įgyvendinta Stepono Batoro, įnešė daug žymių kariškų pakeitimų. Visų pirmiausia jis atsisakė visuotino gyventojų šaukimo kovai ir, gavęs iš lenkų seimo lėšų, sustiprino vadinamąją kvartos kariuomenę Lietuvai ir Lenkijai svetimu samdytu gaivalu. Tai Steponas Batoras darė taip: susitaikė su Krymo totorių chanu, kuris pažadėjo padėti kariauti su Rusija.Sudaryta samdos sutartis su Dnepro kazokais dėl karo tarnybos.“ Be to, Steponas Batoras įvedė į kariuomenę sunkiosios kavalerijos kovinius dalinius, modernizavo artileriją, sudarė inžinerinius kariuomenės dalinius, įvedė uniformą, reorganizavo pėstininkus, išplėtė raitelių formacijas.

Su sustiprinta ir modernizuota kariuomene Steponas Batoras surengė tris žygius prieš Maskvą. 1579 m. atsiimtas Polockas, 1580 m. paimta jau Rusijoje buvusi Velikije Luki tvirtovė, 1582 m. apgultas Pskovas.

Šių galingų žygių pasekmė – 1582 m. pasirašyta Zapolės sutartis, kuri, pasak E.Gudavičiaus, buvo sudaryta pačiomis neparankaiausiomis Maskvos valstybės sąlygomis bei numatanti 10 metų paliaubas ir Rusijos pasitraukimą iš Livonijos

XVII a. vidurys laikomas lūžio tašku, nuo kurio prasidėjo Abiejų Tautų Respublikos nuosmukis. Kariuomenėms – ir priešų, ir savų – siaubiant dvarus, kaimus ir miestelius, prasidėjo badas. Badą sekė maro epidemija. Dėl to XVII a. II pusėje – XVIII a. pradžioje visiškai pakito LDK demografinė padėtis. Dėl katastrofiško gyventojų skaičiaus sumažėjimo, žlugo LDK ūkis, nunyko miestai. XVII a. karai galutinai sugriovė nuolat silpnėjančios Abiejų Tautų Respublikos valdovo ir didikų sąjungos likučius. Valstybėje įsigalėjo didikų oligarchija, kuri XVII–XVIII a. sandūroje atvedė LDK į karą.

Kėdainių sutartis  pasirašyta 1655 m. spalio 20 d. „Švedų tvano“ metu tarp Lietuvos didikų, vadovaujamų LDK didžiojo etmono Jonušo Radvilos, ir Švedijos karaliaus vietininko grafo Magnuso Gabrielio de la Garde. Kėdainių sutartis liudijo, jog LDK bajorija ir po Liublino unijos buvo išlaikiusi aiškią valstybinę savimonę, Liublino uniją laikė peržiūrėtinu ir keistinu pagal aplinkybes dokumentu.

1654 m., kai dėl Chmelnickio sukilimo ir artėjant Maskvos bei švedų invazijai karaliaus valdžia ir įtaka atrodė žlugusi, du įtakingiausi Radvilų giminės atstovai Jonušas Radvila ir Boguslavas Radvila pradėjo derybas su švedais dėl LDK unijos su Lenkija nutraukimo ir panašių santykių su Švedija užmezgimo.

Sutartis sudaryta tuo metu, kai visa LDK buvo užimta svetimų kariuomenių (švedų iš šiaurės ir vakarų, rusų iš rytų) ir karaliaus valdžia praktiškai buvo žlugusi.

Sutartimi nustatyta, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išeina iš unijos su Lenkija ir įeina į unijinius santykius su Švedija (faktiškai protektorato teisėmis). Už tai Švedija pasižada grąžinti Lietuvai žemes, prarastas karuose su Rusija, ir išsaugoti bajorijos teises ir laisves. Iš LDK teritorijos taip pat turėjo būti išskirtos dvi kunigaikštystės valdomos Radvilų giminės atstovų.

Būdinga humanizmo išraiška buvo asmeninės bibliotekos. Pati didžiausia iš jų – Žygimanto Augusto biblioteka Vilniuje. Pirmasis reprezentacinis pastatas – Vilniaus Žemutinės pilies rūmai.

Humanizmo bruožus iliustruojantys pavyzdžiai: gimtosios kalbos svarba (M. Daukšos Postilės prakalba), gamta, prigimtis – nepajudinamas dalykas (jos įstatymų visi turi paisyti), platus lotynų kalbos vartojimas XVI a. Bonos Sforcos dėka humanizmo ir renesanso meno idėjos pasiekė LDK. Humanizmo idėjos plito per Europoje studijavusius lietuvius, Lietuvoje apsigyvenusius Vakarų Europos šviesuolius.

Pranciškus Skorina – rusėnų kilmės LDK visuomenės veikėjas, išspausdinęs pirmąją knygą Lietuvoje (Vilniuje) rusėnų (senąja baltarusių) kalba. Skorina buvo vienas žymiausių to meto žmonių, vienas didžiųjų humanistų. 1522 m. gegužės 20 d. Vilniaus burmistro Jokūbo Babičiaus namuose jis įkūrė pirmąją spaustuvę LDK. 1522 m. Pranciškus Vilniuje išleidžia „Mažąją kelionių knygelę“ su kalendoriumi. Skorina stengėsi rašyti paprasta, šnekamąja baltarusių liaudies kalba. Jo leidiniai pasižymėjo aukšta spaudos technika, poligrafine kultūra: aiškiu ir stilingu šriftu, turtinga ornamentika (vinjetėmis, inicialais), puikiomis graviūromis. Jie buvo plačiai skaitomi, skatino ir kitus rūpintis knygų leidimu. Skorinos leidiniai pradėjo knygų spausdinimo tradicijąLietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Motiejus Strijkovskis  – lenkų kilmės istorikas, poetas. Parašė pirmą 1582 m. Karaliaučiuje išspausdintą Lietuvos istoriją – „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“. Gynė Lietuvos savarankiškumą, neigė lenkų teises į Podolę ir Voluinę.

Kazimieras Kojelavičius-Vijūkas – SJ, Lietuvos kunigas, literates. Išleido „Retorikos pagrindus“ (1654 -1659 m.), homiletikos vadovą „Šešiasdešimt religinės kalbos būdų“ ( 1664 m. 7 leid. 1759 m.). Parašė panegirikų jėzuitų rėmėjams, mokyklas steigusiems dignitoriams, išleido jų rinkinį „Panegirikos didvyriams…“ (1668 m.).

Kazimieras Simonavičius  – artilerijos inžinierius, raketų išradėjas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras ir karininkas. 1650 m. Amsterdame išleido veikalą „Didysis artilerijos menas“, kuris greitai išgarsėjo visoje Europoje. Tai pirmoji pasaulyje knyga, pateikusi daugiapakopės raketos ir raketinės artilerijos sukūrimo teoriją bei brėžinius. K. Simonavičius taip pat parašė veikalą apie geometriją ir kartografiją. Šio veikalo rankraštis yra saugomas Londone.

Motiejus Kazimieras Sarbievijus  – SJ, laikomas vienu iškiliausių Lietuvos baroko epochos poetų, rašęs lotynų kalba, populiarus XVII a. Europoje. Vilniaus akademijos auklėtinis ir profesorius, popiežiaus Urbono VIII premijos laureatas, pramintas sarmatų Horacijumi.

Brandusis barokas reiškėsi bažnyčių ir rūmų architektūroje. Svarbiausiais užsakovais ir mecenetais tapo politinę ir ekonominę galią turėjusių katalikiškų LDK giminių – Pacų, Sapiegų, Bžostovskių atstovai. Didžiausią įtaką darė brandžiojo Italijos baroko pavyzdžiai, kuriuos Lietuvoje propagavo čia dirbę italų meistrai. Brandžiojo baroko architektūra pasižymėjo įvairesniais kompoziciniais sprendimais, monumentaliomis formomis, ypač gausia interjero puošyba. Žymiausi pavyzdžiai – Vilniaus Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia (1675 m., archit. Janas Zaoras, Giovanni Battista Frediani, Pažaislio vienuolynas (1667 m., archit. Giovanni Battista Frediani, Pietro ir Carlas Putinniai)

Demografiniai nuostoliai.Pirmas etapas nuo 1650 m. iki 1670 m. nuolatiniai karai su Rusija ir Švedija. Antras etapas nuo 1690 m. iki 1717 m. Šiaurės karas tarp Rusijos ir Švedijos. Sužlugdytas ūkis. Susilpnėjo ATR tarptautinis prestižas.

 

Karai su Rusija ir Švedija

 

Metai

 

Kas kariavo Priežastys Rezultatai
ATR su Švedija

 

J.Chodkevičiau pergalė Salaspilio kautynėse buvo trumpalaikė. Karas baigėsi Altmarko sutartimi: Švedijai atiteko jos užimta Livonija

 

Ukraina, buvusi ATR sudėtyje,

 

Pasirašyta Andrusovo taika: Ukraina padalyta į dvi dalis – kairysis Dniepro krantas atiteko Rusijai, dešinysis – ATR. Kai kurios rusų

 

Švedai neįgijo naujų teritorijų, bet išlaikė anksčiau užimtąsias.

 

 

1700-1721 m. Šiaurės karas

(ATR, Danija ir Rusija su Švedija)

Švedijos įsigalėjimas Baltijos jūroje kenkė kitų Baltijos .valstybių

interesams

 

 

Sudaryta Ništato taika: Švedija atidavė

Rusijai visas savo žemes Baltijos jūros pakrantėse, Rusija gavo platų išėjimą į

Baltijos jūrą ir tapo galingiausia valstybe

Rytų Europoje. ATR šiame kare nieko

nelaimėjo. Paspartėjo jau anksčiau

prasidėjęs valstybės smukimas,

susilpnėjo tarptautinė padėtis, gretimos

šalys vis labiau kišosi į jos reikalus, sutriko

 

Jekaterina II subūrė Radomo konfederaciją, nes Rusijai nepatiko ryžtingos, valstybę stiprinančios reformos, kurias vykdė „patriotų” partija (didikai Čartoriskiai). Respublikoje buvo atkurta senoji visuomeninė santvarka, išsaugotos bajorų teisės. Rusija gavo juridinę teisę kištis į ATR vidaus gyvenimą.

Nuolatinė taryba (1775-1789 m.) po pirmojo Respublikos padalijimo tapo aukščiausiu valdžios organu. Rusija norėjo ją laikyti savo įtakoje, o per ją valdyti visą kraštą. Todėl pavyko įgyvendinti tik dalinius pertvarkymus prekybos, pramonės, finansų ir kitose ūkio srityse. Panaikinta bajorų privilegija išvežti ir įvežti užsienio prekes be muitų, sudarytos prekybos sutartys su gretimomis valstybėmis, stengtasi pagerinti vidaus ir sausumos kelius.

Ketverių metų seimas (1788-1792 m.), sudarytas iš Lenkijos ir Lietuvos bajorų, ėmėsi didelių reformų:

Padidinta ATR kariuomenė, sudaryta bendra karo komisija.

Paleista Nuolatinė taryba.

Uždėti mokesčiai privačioms (dvarininkų) ir bažnytinėms (dvasininkų) valdoms.

Miestiečiams suteiktos teisės ir privilegijos, kuriomis iki tol naudojosi tik bajorija – teisė būti žemės savininkais, užimti valstybines tarnybas, siųsti savo atstovus į seimą.

Gegužės 3 d. konstitucija (1791 m.) – valdymo įstatymas, kuriame buvo surašyti pagrindiniai reformų principai:

Panaikintas karalių rinkimas, įvesta paveldima konstitucinė monarchija.

Aukščiausioji valdžia suskirstoma į įstatymų leidžiamąją (Seimas), vykdomąją(karalius ir Ministrų taryba) ir teisminę.

Seime klausimai sprendžiami balsų dauguma, panaikinta liberum veto teisė.

Neliko valstybės dalijimo į Lenkijos karalystę ir LDK. Respublika vadinama Lenkija.

Patvirtintos miestiečiams suteiktos teisės.

Išliko bajorų luominės tesės ir privilegijos, nepanaikinta baudžiava.

Valstybės valdžia įpareigota globoti valstiečius.

Konstitucija neišsprendė svarbiausio klausimo, kokia – unitarinė ar federacinė – bus reorganizuota valstybė

Torgovicos konfederacija (1792 m.) buvo nukreipta prieš reformas ir konstituciją. Norėta gaivinti bajorijos laisves, atstatyti LDK savarankiškumą. Kai Jekaterina II atsiuntė konfederatams į pagalbą kariuomenę, konstitucijos šalininkai buvo nugalėti, o pati konstitucija ir Ketverių metų seimo reformos panaikintos.

ATR padalijimai

 

Metai Valstybė Kokia teritorija atiteko?

 

1772 m.
1792 m.
1795 m.
Lietuvos Užnemunė ir Lenkijos dalis su Varšuva

 

 

Pirmasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas buvo pirmasis iš trijų Abiejų Tautų Respublikos padalijimų, vykusių XVIII a. pabaigoje.

Ketverius metus vykęs pilietinis karas susijęs su Baro konfederacija, Rusijos dalyvavimas tame kare, valstiečių sukilimai Ukrainoje gerokai susilpnino valstybę ir jos vidinę tvarką.

Pasinaudodami kilusios anarchijos sustabdymo pretekstu trys kaimyninės monarchijos Prūsija, Austrija ir Rusijanusprendė pasidalinti Abiejų Tautų Respublikos žemes. Pagrindiniu tokio sandorio iniciatoriumi buvo Prūsijos karalius Frydrichas II-asis, kuris siekė sujungti savo valdas Brandenburge ir Rytprūsiuose, kuriuos skyrė lenkųPamarys.

Padalinimo sutartys buvo sudarytos 1772 m. Sankt Peterburge, o 1773 m. jas patvirtino specialiai sušauktas seimas Varšuvoje.

Antrasis iš trijų Abiejų Tautų Respublikos padalijimų įvyko 1793 m. Sutartį pasidalyti valstybės teritorijas sausio 23 d. pasirašėPrūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas II-asis ir Rusijos imperatorė Jekaterina II-oji. Po to Prūsijos kariuomenė užėmė Didžiąją Lenkiją, o Rusijos kariuomenė – rytines Abiejų Tautų Respublikos teritorijas.

Rugpjūčio 17 d. buvo sudarytas Abiejų Tautų Respublikos traktatas su Rusija, pagal kurį Rusijai atiteko Minsko, Kijevo, Braclavo ir Podolės vaivadijos taip pat dalis Vilniaus, Naugarduko, Bresto ir Volynės vaivadijų (250 tūkst. kv. km.).

Rugsėjo 25 d. pasirašyta sutartis su Prūsija, pagal kurią jai atiteko Gdanskas ir Torūnė, taip pat Gniezno, Poznanės, Kališo, Plocko, Kujavijos, Inovroclavo vaivadijos, Dobrynės žemė, taip pat dalis Krokuvos ir Mozūrijos vaivadijų (58 tūkst. kv. km.).

Trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas – 1795 m. įvykęs Lietuvos ir Lenkijos (ATR) padalijimas, visiems laikams sunaikinęs šią valstybę.jjjjjjjjj

Edukacinė komisija stengėsi suvalstybinti švietimą ir įvesti vieną švietimo sistemą. 1776 m. Seimas išplėtė jos funkcijas – suteikė teisę spręsti bylas, susijusias su komisijai pavesto turto naudojimu, su jai priklausančių mokyklų ir jų personalo teisių apsauga. Edukacinė komisija padalijo valstybę į Lenkijos ir Lietuvos (pastarajai priklausė vakarinė Baltarusijos dalis) švietimo provincijas, o šias į 10 švietimo apygardų.

Edukacinės komisijos veiklos dėka mokytojams atsivėrė galimybės daryti karjerą naujais principais grįstoje mokymo sistemoje ir siekti tvirtesnio socialinio statuso.

Edukacinės komisijos organizuota aktyvi „knygų propaganda“ Abiejų Tautų Respublikos visuomenei padėjo įveikti įsisenėjusią skaitymo baimę.