skaitmeninė fotografija

700 0

Turinys

Dalykinė rodyklė

Adobe, 8, 17, 23

CMY(K), 7

Diafragma, 11

Fotoaparatas, 11

Gimp, 16

Megapikslių, 12

Paint Shop Pro, 8

Paint Star, 16

Paint.net, 16

PhotoShop, 8

RAW režimas, 12

WB, 12

 

1Paveikslėlių sąrašas:

 

2Lentelių sąrašas:

 

Įvadas

Svarbiausi fotografijos-ir skaitmeninės, ir kitokios- sprendimai yra susiję su pačiu vaizdu: kodėl mes jį norime nufotografuoti ir kaip jis atrodo. Žinoma, technologijų vaidmuo didžiulis, tačiau jos tegali padėti įgyvendinti mūsų idėjas bei mintis, ne daugiau. Fotografijos perėjimas nuo juostinės prie skaitmeninės, suteikė jai antrąjį kvėpavimą. Vien šis faktas skatina daugiau studijuoti ir analizuoti vaizdus bei jų savybes. Beto, skaitmeninis kadrų apdorojimas ir

r begalė jo teikiamų ryškumo, kontrasto bei spalvos korekcijos galimybių grąžina fotografams galimybę valdyti galutinį rezultatą. Žinojimas, kaip galima apdoroti vaizdą kompiuterinėmis programomis, priverčia apmąstyti kiekvieno kadro koregavimo galimybes. Taigi, šiame referate aptarsime kokį ilgąjį kelią nuo fotografo spragtelėjimo iki ilgojo koregavimo pereina vienas skaimeninis vaizdas, kol galės jį pamatyti paprastas žiūrovas. Kokią naudą neša objektyvai ir filtrai, kompozicijos, kontrasto ir spalvos svarbą. Aptarsime populiariausius fotoaparatus, kaip išrinkti fotoaparatą ir skaitmeninių vaizdų redagavimą ir nuotraukų formatus. Taip pat, pakalbėsime apie tai, į
ką kreiptį dėmesį norint padaryti geros kokybės nuotrauką.

KOMPOZICIJA

Svarbiausias XX a. kompozicijos teorijos perversmas įvyko Vokietijoje, 1920 m., ir jo karščiausias taškas buvo Bauhausas. Ši meno, dizaino ir architektūros mokykla, atsiradusi 1919 m. Desau, meno teorijai padarė didžiulę įtaką, nes nuolat eksperimentavo ir ab

bejojo dizaino principais.

Kompozicijos esmė yra sukomponuoti fotografiją; tai reiškia ją sutvarkyti, sudėlioti visus įmanomus grafinius kadro elementus. Į kompoziciją dėrėtų žiūrėti ne kaip į nustatytas dogmas, o kaip į tyrinėjimą, sąmoningas nuostatas bei galimybių visumą. Kompozicijos principai paaiškina, kodėl kai kurios fotografijos sukelia būtent tokius, o ne kitokius įspūdžius, ir kodėl galima iš anksto numatyti skirtingų vaizdo komponavimo būdų poveikį. Du patys svarbiaus principai yra kontrastas ir pusiausvyra.

Kontrastas

Nesvarbu, apie kokį kontrastą kalbame: tonų, spalvų, formų, ar kokį nors kitą, jis pabrėžia skirtumus tarp kadro grafinių elementų. Du kontrastuojantys elementai vienas kitą sustiprina, tačiau suderinti juos, išties sunki užduotis. Kontrastas tarp šviesos ir tamsos (chiaroscuro), tarp formų, spalvų ir net pojūčių, yra laikomas vaizdo kompozicijos pagrindu. Bauhauso mokyklos dėstytojas kontrastą įvardija tokiais žodžiais: aukštas/ že

emas, ilgas/ trumpas, platus/ siauras, tankus/ retas, šviesus/ tamsus, juodas/ baltas, didelis/ mažas, tiesus/ kreivas, horizantalus/ vertikalus, įstrižas/ apskritas, kietas/ minkštas, lygus/ šiukštus, linija/ kūnas, ramus/ judantis, lengvas/ sunkus ir t.t.

Pusiausvyra

Pusiausvyra yra įtampos, priešingų jėgų suvaldymas, iš kurio gimsta stabilumo bei darnos pojūtis. Pusiausvyra yra darna, atomazga, sąlyga, intuityviai teikainti estetinį malonumą. Taigi pusiausvyros sąvoka gali būti taikoma bet kuraim grafiniam elementui. Kalbėdami apie jėgų pusiausvyrą fotografijoje paprastai griebiamės palyginimų iš fizinio pasaulio: sunkio jėga, svertai, svoris ir atramos taškai. Ši

ie palyginimai turi racionalų pagrindą, nes mes realiai reaguojame į pusiausvyrą. Fotografiją galime sulyginti su svarstyklėmis, jei ką nors padėsime vienoje fotografijos pusėje- ne pačiame centre- ji praras pusiausvyrą, visai kaip svarstyklės. Pusiausvyrą galime skirstyti į simetrišką (arba statišką) ir dinamišką. Simetriškos pusiausvyros jėgos yra centruotos- viskas vienodai nutolę nuo vaizdo centro. Tokį vaizdą galime sukurti „padėję“ fotografuojamą objektą į patį fotografijos vidurį arba sukomponuoti du (ar daugiau) vienodo svorio elementus vienodu atstumu nuo centro. Dinamiška pusiausvyra supriešina nelygaus svorio elementus bei jėgas ir taip pagyvina vaizdą. Didelį objektą gali nusverti mažas, jei jis padedamas didesniu atstumu nuo atramos taško. Taip pat fotografijoje, mažas elementas gali nusverti dominuojantį, jei šį pastumsime labiau link fotografijos rėmų. Daugeliu atvejų pusiausvyrą padeda pasikti tarpusavio priešprieša. Tačiau su šiomis taisyklėmis fotografijoje dėrėtų elgtis atsargiai. Jomis ne visada tikslinga remtis kuriant savo kompozicijas, nes tai užveria kelią improvizacijai. Dažnai geriausi kadrai yra padaromi remiantis intuicija ir akimirkos emocija o ne įvairiomis taisyklėmis.

EKSPOZIJA

Ekspozicija apibrėžiama kaip šviesos, patenkančios ant fotoaparato jutiklio, kiekis. Taip pat fotoaparato nustatymai, parenkami šiai į fotoaparatą patenkamąjai šviesai fiksuoti. Norint teisingai nustatyti ekspozicijos trukmę, reikia turėti ir techninių žinių ir nuovokos. Viršutinė ir žemutinė ekspozicijos ribos yra pirmiausiai nustatomos pagal tai, kas yra matoma, vėliau- pagal tai, ką no

orime pamatyti. Taigi norėdami nustatyti ekspoziciją turime normalizuoti vaizdą, apytiksliai nustatyti, kaip mes iš tikrųjų jį regime. Ekspozicija glaudžiai susijusi su fokusu. Mūsų akis natūraliai juda „normalios“ (mums įprastos) ekspozicijos link, ypač jei vyrauja ryškios spalvos. Didesnis kontrastas greičiau patrauks mūsų dėmesį nuo šešėlio į šviesą, o mežesnis kontrastas leis akiai klajoti po kadrą. Taigi, jei kadre yra du skirtingi ryškūs plotai, ekspozicija gali sutelkti arba išsklaidyti dėmesį. Skaitmeninėje fotografijoje ypač svarbų vaidmenį vaidina ryškiai apšviestų plotų ekspozicija. Ji sukuriama esant nepakankamam išlaikymui, kurio dėka sukuriamos sodrios, „tirštos“ spalvos. Dvi svarbiausios ekspozicijos ypatybės yra siluetas ir blyksnis. Ryškiai apšviestų plotų ekspozicija sudarė sąlygas atsirasti siluetui, kai pirmajame plane esantis neapšviestas pavidalas „nepateikia“ jokios informacijos ir turime rinktis oriantaciją, žiūrėjimo tašką bei laiką(ankstus rytas, diena, vakaras ar naktis) kad galėtume perduoti savo žinią tik per jo kontūrus. Priešingame ekspozicijos skalės gale yra blyksnis, kuris gali turėti daug formų, tačiau fotografijoje jis dažniausiai sutinkamas ryškus švytėjimas su išsiliejusiais kraštais.

SPALVOS

Spalva fotografijos kompozicijai suteikia visiškai naują dimensiją. Mūsų spalvų suvokimas ir vertinimo mechanizmas apima optinius ir emocinius veiksnius. Apskritai, spalvos vaidmuo fotografijoje, kaip ir mene, yra milžiniškas. Yra trys plačiausiai naudojami spalvų parametrai: atspalvis, sotis ir ryškumas. [1]

Atspalvis kiekvienai spalvai suteikia vardą ir kaip tik jį

į turi galvoje dauguma žmonių kalbėdami apie spalvas. Tarkime, mėlyna, geltona, žalia yra atspalviai. Sotis lemia atspalvio intensyvumą arba grynumą: kai jis minimalus, turime visiškai neutralią pilką spalvą. Nuo ryškumo priklauso, ar atspalvis bus tamsus ar šviesus.

Spalvos esmė yra atspalvis, o pati paprasčiausia atspalvių schema yra apskritimas. Ne vieną amžių plėtotų spalvos mene teorijų pagrindą sudaro pagrindinių spalvų idėja. Trys spalvos – raudona, geltona ir mėlyna – yra laikomos pagrindinėmis dailininkų spalvomis (spaustuvininkai vadina CMY(K)). Akivaizdu, kad jos neatitinka trijų pagrindinių spalvų – raudonos, žalios ir mėlynos, – naudojamos spalvotoje fotografijoje, kompiuterių monitoriuose ir skaitmeniuose fotoaparatuose. Taip yra todėl, kad pagrindinėmis dailininkų spalvomis laikomos tos, kurias šviesa atspindi ant popieriaus ar drobės, o fotografams žinomos RGB spalvos yra praleidžiamos šviesos.

Svarbu atsižvelgti į spalvų tarpusavio santykius. Raudona šalia mėlynos atrodo kitaip negu raudona šalia žalios, o geltona juodame fone pasižymi visai kitokiu intensyvumu negu baltame fone. Skaitmenine fotografija suteikia didžiules spalvų valdymo galimybes, leidžia keisti atspalvius, sotį ir ryškumą.

Spalvų santykiai:

Klasikinė spalvų teorija teigia, kad labiausiai spalvos dera tada, kai jomis nuspalvinti plotai yra atvirkščiai proporcingi jų santykiniam ryškumui. Pasak J.W.Goethe‘s raudona ir žalia yra vienodai ryškios, todėl jas reikia derinti santykiu 1:1, oranžinė yra du kart ryškesnė už mėlyną, ir jų ideali kombinacija yra 1:2. Geltona ir violetinė s. . .

Pixelmator – lietuvių programuotojų Sauliaus ir Andriaus Dailidžių sukurta komercinė paveikslėlių redagavimo programa. Ji yra skirta Mac OS Xoperacinei sistemai. Pirmoji versija buvo išleista 2007 metai, kainavo 59 dolerius. [8]

Kadangi ji skirta tik Apple vartotojams, ši programa pardavinėjama Apps parduotuvėje. Svarbu paminėti ir tai, kad lietuvių kūrėjų programa jau susilaukė solidaus įvertinimo. 2011 metais „Pixelmator“ gavo metų programos, pritaikytos „Apple“ kompiuteriams, apdovanojimą. Taip pat buvo įvertinta kaip geriausio dizaino programa.

Kaip sako patys kūrėjai, „Jei “Photoshop” skirta profesionalams, tai “Pixelmator” skirta visiems likusiems“.

Programa turi virš 40 įrankių. Pagrindiniai Pixelmator įranakiai:

pažymėjimo

piešimo

retušavimo

navigacijos

šrifto

spalvų korekcijos ir kt.

Taip pat turi 16 spalvos korekcijos įrankių ir virš 50 filtrų.

Pixelmator buvo pirmoji komercinė vaizdų redagavimo programa pilani išnaudojusi WebP2 vaizdų formatą

Kitos savybės:

veiksmų automatizavimas;

unikalus interfeisas darbui su paveikslėliais;

gali atverti Photoshop tipo failus bei kitus populiarius atvaizdų formatus;

sluoksniais paremtas vaizdų redagavimas;

susieta su Mac OS X ir iLife programomis kaip iPhoto ir Aperture;

greitas failų konvertavimas su automuotais įrankiais.

Apie skiriamąją gebą ir vaizdo suspaudimo būdus

Bene visi skaitmeniniai fotoaparatai leižia pakeisti nuotraukos dydį ir kokybe lemiančius parametrus: skiriamąją gebą ir vaizdo suspaudimo lygius. Dažnai žmonės fotografuodami naudoja pačią didžiausią skiriamąją gebą, kokią gali pasiūlyti skaitmeninis fotoaparatas. Tačiau toks pasirinkimas prasmingas tik tada, kai visas nuotraukas galima atspausdinti geros kokybės rašaliniu spausdintuvu. Peržiūrai kompiuterio arba televizoriaus ekrane, publikuoti internete ir kitiems panašiems kompiuteriniams darbams net ir megapikselių dydžio vaizdai yra per dideli. Mažesnę skiriamąją geba galima pasirinkti ir tada, kai spausdinama nedidelio formato nuotraukos. Toliau pateiksime nedidelę lentelę, kuri padeda pasirinkti tinkamą šio nuotraukų parametro vertę.

Lentelė 2.Skiriamosios gebos vertė

Nuotraukų raiška Paskirtis
Taškais Megapikseliais
640×480 0,3 Peržiūrai televizoriaus ekrane, publikavima internete
800×600 0,5 Peržiūrai aukštos raiškos televizoriaus ekrane
1024×768 0,8 Peržiūrai monitoriaus ekrane
1280×960 1,3 Miniatiūrinių (8×10 cm) nuotraukų atspausdinimui, vaizdo fragmentų peržiūrai monitoriaus ekrane.
1600×1200 2,1 Mažų (9×13 cm) nuotraukų spausdinimui, vaizdo fragmentų peržiūrai monitoriaus ekrane
1800×1200 2,3 Vidutinių (10×15 cm) nuotraukų atspausdinimui
2048×1536 3,0 Didesnių (12×17 cm) nuotraukų atspausdinimui
2272×1704 4,0 Didelių (13×20 cm) nuotraukų, vaizdų fragmentų atspausdinimui
2560×1920 5,0 Didelių (16×22 cm) nuotraukų atspausdinimui, smulkių vaizdų fragmentų atspausdinimui

 

Išvados

Referate aptarėme daug krypčių susijusiu su skaitmenine fotografija, tarp jų:

Kompozicijos, spalvos ir kontrasto svarba

Filtrų ir objektyvų paskirtis

Kaip išrinkti fotoaparatą

Populiariausi fotoaparatai

Skaitmeninių fotografijų redagavimas

 

Literatūros sąrašas:

Harold Davis „Kūrybiška nespalvota fotografija“ 2011m.

Michael Freeman „Fotografo akis“ 2007m.

Dave Johnson – „Skaitmeniniai fotoaparatai“ 2004m.

Scott Kelby – „Skaitmenine fotografija“ 2008m.

http://www.nezinau.lt/atkreipti-demesi-renkantis-fotoaparata

http://www.nezinau.lt/dar-apie-megapikseliu-mita

http://www.nezinau.lt/kaip-issirinkti-skaitmenini-fotoaparata

http://www.pixelmator.com/

http://en.wikipedia.org/wiki/Adobe

1 Ne linijinis redagavimas – apibūdina skaitmeninį redagavimą, kai taisymai yra išsaugojami kompiuteryje o ne pavyzdžiui atvaide. Dėl to tolimesni taisymai yra galimi.

2 WebP – Google sukurtas vaizdų formatas. Leidžia vidutiniškai apie 40 proc. sumažinti internete skelbiamų atvaizdų „svorį“ neprarandant kokybės.

Join the Conversation