Informacijos technologiją galima suprasti kaip priemonių ir metodų informacijai apdoroti visumą. Informacijos apdorojimas kompiuteriu taip smarkiai plinta, yra toks patogus, kad daugelio darbų be šios priemonės negalime įsivaizduoti. Dažnai girdime terminą „informacijos technologija“. Vis dažniau vartojame žodžius „teleryšiai“ arba „telekomunikacija“, reiškiančius tą patį – informacijos perdavimą, apdorojimą per atstumą (graikų k. tele reiškia esantį toli, nutolusį).Šiame junginyje abu žodžiai vienodai svarbūs. Žodis „technologija“ vartojamas nuo senų laikų. Jis kilęs iš graikų k. žodžių techne + logos. Pirmasis reiškia meną, amatą, o antrasis įvardija sąvoką, žodį.
Technologijos sąvoka dažniausiai vartojama gamybos sferoje ir suprantama kaip procesų, reikalingų tam tikrai produkcijai pagaminti, visuma. Ne vienas girdėjome apie knygų įrišimo, automobilių gamybos, verpimo, siuvimo technologijas. Norint padaryti net menkiausią daiktelį, reikia žinoti jo gamybos technologiją: kaip ir kokias įrankiais daryti.Informacijos technologija – priemonių ir būdų informacijai apdoroti visuma.Taigi informacijos technologija apima įvairius metodus ir priemones, skirtus duomenims apdoroti: rinkti, rūšiuoti, rikiuoti, laikyti, perduoti bei kitaip tvarkyti kompiuteriu. Čia apibrėžiamas žodis „kompiuteris“. Mat informacija visuomenei visuomet buvo aktuali, tik jai apdoroti anksčiau nebuvo sukurta visiems prieinamų priemonių ir tuo užsiiminėjo nedidelis specialistų būrys.Norint ką nors daryti su informacija, visų pirma reikalinga darbo su ja priemonė – tam tikra techninė įranga; toliau, reikia žinoti, kaip tą informaciją apdoroti, t. y. turėti tam tikrų darbo su informacija įgūdžių.Taigi kalbėdami apie informacijos technologiją turime aptarti du dalykus: priemones (techninę ir programinę įrangą) ir metodus. Be atitinkamų priemonių negalėsime tvarkyti informacijos. Kita vertus, turėdami priemones, bet neįgudę jomis naudotis, gerų rezultatų nepasieksime. Vadinasi, informacijos apdorojimo priemonės ir jų naudojimo metodai neatsiejami.Drąsiai galima pasakyti, kad XX a. 2-oje pusėje daugiausia naudojama informacijos tvarkymo priemonė – kompiuteris. Kompiuteriu apdorojama įvairiarūšė informacija: vaizdinė, tekstinė, skaitmeninė, garsinė. Neretai informacijai, ypač specifinei, kvalifikuotai pateikti reikia papildomų priemonių. Galime išvardyti kompiuterį papildančius įrenginius: spausdintuvą, skaitytuvą, arba skaitlį (skenerį), vertiklį (modemą), kompaktinių plokštelių (diskų) grotuvą, įvairiausius laidus bei kabelius. Dabar jau galima kalbėti apie skaitmeninių diskelių ar kompaktinių plokštelių rašymo (ir skaitymo) įrenginius. Visa tai ir būtų informacijos ir komunikacijos technologijos priemonės. Dar daugiau – prie jų priskiriamos modernaus ryšio priemonės, pavyzdžiui, mobilieji telefonai, turintys ryšį su Internetu, banko operacijas atliekantys automatai ir pan.
Informacijos perdavimo tinklai kuriami laidiniais (tarp jų ir optiniais) ir bevieliais ryšiais. Tobulėjant technikai atsirado galimybė telefono ryšių linijomis perduoti ne tik garsinę, bet ir skaitmeninę bei vaizdinę informaciją. Atsirado telefakso sistema, kabelinė televizija, susikūrė kompiuterių tinklai. Didėjančiam informacijos kiekiui perduoti vis daugiau naudojami modernūs optiniai kabeliai – šviesolaidžiai. Bevieliai ryšiai brangesni už laidinius, jei jie organizuojami tarp kelių abonentų. Turėtume žinoti penkis ryškiausius žmonijos evoliucijoje informacijos raidos etapus: kalba, raštas, spauda, teleryšiai, kompiuteris. Kiekviename etape atsiranda vis daugiau informacijos technologijos priemonių, jos nuolat tobulėja (žr. 1 lentelę)Svarbiausių informacijos ir komunikacijos technologijos priemonių raida:Priemonė Atsiradimo laikas Samprata, naudojimo pobūdisKalba Pirmykštėje bendruomenėje ankstyvojo paleolito laikotarpis Žmonių bendravimo ir minčių reiškimo priemonė.Raštas Neolite (VIII-IV tūkst. pr. Kr.) -piktografinis (paveikslėlių), III tūkst. pr. Kr. – ideografinis (hieroglifų) raštas. Šneką fiksuojančių ženklų sistema. Priemonė ilgalaikiam žinių saugojimui.Spauda (spausdinimas) XV a. vid. (apie 1444 m.) J.Gutenbergui išradus spausdinimo mašiną. Iki radijo ir televizijos atsiradimo -svarbiausia žinių perdavimo (ir saugojimo) priemonė.Telegrafas 1832 m. P. Šilingas (Rusija) išrado klavišinį telegrafo aparatą. 1854 m. pradėtos tiesti tarptautinės telegrafo ryšio linijos Seniausia elektrinio ryšio rūšis – raidinių skaitmeninių pranešimų (telegramų) perdavimas elektriniais signalais.Telefonas 1876 m. A. Belas (JAV) išrado telefono aparatą. 1878 m. buvo įrengta pirmoji telefono stotis (Niūheivene – JAV) Garso perdavimas elektriniais. Graitas informacijos perdavimas.
Radijas 1895 m. A. Popovas (Rusija) sukūrė Informacijos perdavimas bevieliu būdu -radijo ryšio įrenginius. Informacijos perdavimas bevieliu būdu – radijo bangomis.Fototelegrafas arba faksimilinis ryšys XIX a. 8-9 dešimtmetis. Priemonės, kuriomis per atstumą perduodamas ir priimamas nejudamas vaizdas.Televizija Teoriniai vaizdų perdavimo pagrindai sukurti XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Reguliarios televizijos laidos pradėtos 1936 m. D.Britanijoje ir Vokietijoje. Judančių ir nejudančių objektų atvaizdų perdavimas per atstumą laidinio arba radijo ryšio priemonėmis.
Kompiuteris (elektroninė skaičiavimo mašina) 1939 m. J. Atanasovas sukonstravo mašiną ,,ABC”, tačiau jos neužpatentavo. 1945 m. buvo sukurtas pirmasis universalusis kompiuteris ,,ENIAC”. Kompiuteris pirmiausia buvo skirtas sudėtingiems skaičiavimams.Elektroninis paštas Jį 1972 m. išrado R. Tomlinsonas Buvo galima greitai keistis įvairia informacijaAsmeninis kompiuteris 1974 m. pabaigoje E. Robertsas (JAV) sukonstravo pimiąjį asmeninį kompiuterį ,,Altair”. 1975 m. S. Vozniakas ir S. Džobsas (JAV) pagamino pramoninį asmeninį kompiuterį ,,Apple”. Asmeninis kompiuteris skirtas įvairiai žmones dominančiai informacijai, pirmiausia tekstinei ir vaizdinei, apdoroti.WWW 1989 m. T. Bernersas-Ly išrado Voratinklį – ,,World Wide Web”. Informacijos demokratizavimas: kiekvienas gali parengti ir pateikti informaciją taip, kad kiti greitai ja pasinaudotų.Daugialypė įranga (multimedija) XX a. 9-10 dešimtmetis. Įvairių rūšių informacijos (tekstinės, garsinės, vaizdinės, animacinės, skaitmeninės) derinys naudojant specialias technines bei programines priemones.