Įvadas
Europa – žemynas, kuriame yra daugiau kaip keturiasdešimt valstybių. Na, o kiek šalių – tiek švenčių ir tradicijų. Ne paslaptis, kad dauguma valstybių švenčia ne tik tarptautines, bet ir savo kraštui būdingas šventes. Tarkim, Ispanija visus metus sukasi įvairiausių fiestų sūkuryje, Belgijoje rengiama per du šimtus švenčių bei eitynių. Nors mūsų kaimynai (švedai, suomiai, norvegai ir kt.) nepasižymi švenčių gausa, tačiau jie švenčia labia savotiškas šventes, pavyzdžiui, Žuvies dieną. Informaciją apie Europos šventes surasti gana sudėtinga, nes ji “išsibarsčiusi” visur: internete, periodinėje spaudoje bei televizijoje, knygose. Mano tikslas – ją pateikti viename darbe ir sudominti skaitytoją. Kadangi čia atrinkta tik įdomiausia informacija, tai projektinio darbo pabaigoje rasite naudotos bei rekomenduojamos perskaityti literatūros sąrašus. Linkiu smagaus skaitymo!
Tradicinės Europos šventės
Populiariausios Europos šventės turbūt yra: Kalėdos, Naujieji metai, Užgavėnės, Velykos ir Melagio diena. O kaip jas švenčia skirtingos šalys?
Žiemos išvarymo šventė (Užgavėnės) Ispanija. Šioje pavasario pradžios šventėje, kuri vyksta kovo 19 dieną įspūdingais ugnies stulpais sudeginamos visos šalčius pergyventi sugebėjusios blogio apraiškos. Ištisą savaitę, nuo kovo 12 iki 19, visas miestas žavisi daugiau nei šimtu vadinamųjų falų – metro aukščio figūrų iš papjė – mašė, kol pagaliau, kovo 19, „del foc“ naktį jos uždegamos. Kiekvieną vidurdienį Rotušės aikštėje rengiama vadinamoji „Mascleta“. Užtaisoma tūkstančiai patrakėlių, prapliumpa tarškynės. Kovo 19 čia, kaip ir visoje Ispanijoje, pradedamas koridos sezonas – įvyksta pirmosios kovos. Anglija. Dieną prieš gavėnią Britanijoje prikepama gausybė blynų, idant jie palaikytų liaudies gyvastį per ateinantį pasninko ir atgailos laikotarpį. Ypač populiarios lenktynės su blynais. Lenktyniaujama gatvėse ar žaidimų aikštelėse su blynais ir keptuvėmis rankose.
VelykosŠvedija. Švedijoje Velykos iki šiol yra religinė šventė ir visa Velykinė savaitė turi iškilmingumo aureolę. Šią savaitę netinkamas laikas jungtuvėms ar krikštynoms, tik neseniai Didįjį Penktadienį Švedijos kino teatruose pradėti rodyti filmai. Kristaus įžengimas į Jeruzalę švenčiamas ne palmių šakelėmis, kurių Švedijoje nėra, bet gluosnių. Jų parsinešama į namus, kad laiku prasiskleistų lapeliai. Lietuvoje tai – Verbų sekmadienis. Su Velykomis susiję ir kai kurie prietarai. Tikima, kad Velykų savaitę labai suaktyvėja raganos ir tamsiosios jėgos. Nuo jų saugomasi deginant laužus, šaudant raketas, virš durų piešiamais kryžiais, žvaigždutėmis ir kitais šventiniais simboliais, po slenksčiu padedama psalmių knyga. Populiarūs velykiniai laiškeliai, kurie slapčiomis metami į pašto dėžutes. Populiariausias maistas – kiaušiniai, kurie valgomi Velykų sekmadienio išvakarėse. Nors kiaušiniai dažomi, tačiau jie nėra tokie puošnūs ir gražūs kaip daugelyje Europos šalių.
Balandžio pirmoji (Melagių diena) Švedija. Balandžio pirmąją, kad ir kokio amžiaus būtum, turi būti pasirengęs apkvailinimui. Juokai būna įvairūs ir juokiasi visi. Pastaruoju metu labai vykusiai juokauja ir žiniasklaida. Vienas labiausiai nusisekusių televizijos juokų buvo paskelbtas išradimas apie tai, kaip iš nespalvoto vaizdo televizoriaus pasidaryti spalvotą: esą reikia ant ekrano užmauti nailoninę kojinę. Tą vakarą daugelis šeimų praleido prie televizoriaus žiūrėdami į savo suplėšytas kojines ir laukdami pasirodant spalvų!Anglija. Atrodo, melagių dieną britai priima daug entuziastingiau negu kitų tautų gyventojai. Pokštus krečia net BBC ir nacionaliniai laikraščiai. Ta proga juose gausu keistų, užmaskuotų arba tiesių ir atvirų reportažų (pvz., vyriausybė neva planuojanti iškeldinti Trafalgaro aikštę). Pokštauti priimtina iki vidurdienio, bet patartina būti budriam visą dieną.
. Darbo žmonių šventė Švedija. Gegužės 1-osios šventė turi senesnę istoriją nei Valborgo festivalis. Tai proga išeiti visai dienai iš namų, rengti įvairias varžybas ir žaidimus. Ypatingas vaidmuo tenka kiaušiniams. Dabar Gegužės 1oji pirmiausia yra Darbo žmonių šventė, kai vyksta paradai, sakomos kalbos. 1938 m. Gegužės 1-oji buvo paskelbta valstybine švente.
Motinos diena Švedija. Motinos diena švenčiama paskutinį gegužės sekmadienį. Į Švediją ši šventė atkeliavo iš Amerikos 1919 metais. Buvo išleista knygelė, aiškinanti, kaip reikia tą dieną elgtis: iškelti vėliavą, atnešti Mamai pusryčius į lovą, leisti jai tą dieną pailsėti, dainuoti jai dainas, deklamuoti eiles, prašyti atleidimo ir žadėti būti geriems. Gyvenantys atskirai vaikai siunčia tą dieną sveikinimus. Šventė tapo populiari po 1930 metų, kai ją pradėjo švęsti bažnyčia ir mokykla. Motinos dienos šventėje nemažas komercijos vaidmuo. Dovana Motinai tapo privalomu šventės, o pati šventė panaši į gimtadienį atributu.
Ilgiausios metų nakties šventė (Joninės)Švedija. Pagal bažnyčios kalendorių birželio 24 diena skiriama šventam Jonui Krikštytojui, ir daugelyje šalių šventė vadinama šv. Jono vardu. 1950 m. Švedijoje buvo priimtas nutarimas švęsti Vidurvasario (ilgiausios dienos) šventę arčiausią prie 24 dienos savaitgalį. Šventės rytą švedai puošia savo namus, mašinas, bažnyčias ir šokių aikšteles gėlių girliandomis ir medžių lapais. Po pietų jie susirenka prie gegužinio stulpo, kurį turi kiekvienas kaimas ir miestas. Prasideda šokiai. Labai populiarios šventės Dalarmoje, kur suplaukia tūkstančiai švedų ir turistų. Stokholmo gyventojai mėgsta išvykti į vieną iš nedaugelio netoli miesto esančių salų, kiti teikia pirmenybę muziejui po atviru dangumi, kuris yra Skansene. Tos dienos valgis – silkė su šviežiomis bulvėmis ir braškių desertas. Ši šventė irgi susijusi su tam tikrais prietarais. Tikima, kad tą naktį surinkta rasa gali išgydyti nuo daugelio ligų. Tam pačiam tikslui renkami ir kiti augalai. Jei pasiseks, galima pamatyti žydint papartį (!). Pasidėjus po pagalve septynių ar devynių pievų gėlių puokštę, galima susapnuoti būsimą vyrą ar žmoną. Kitas būdas ateičiai nuspėti – užvalgyti “sapnų silkės” ar labai sūrios „sapnų košės”.
Visų Šventųjų diena Švedija. Tai palyginti nesena šventė Švedijoje. Pirmojoje šio šimtmečio pusėje iškilo reikalas pagerbti ir paminėti mirusius gimines ir draugus. Turėjo įtakos ir du pasauliniai karai bei kontaktai su katalikų kultūra. Visų Šventųjų diena minima nuo 1952 m. ir švenčiama šeštadienį po spalio 30 dienos. Kapai puošiami vainikais ir gėlėmis, o naktį kapinėse uždegamos žvakutės.
Kalėdos ir Naujieji metai
Švedija. Kalėdos – palyginti nesena šventė Švedijoje, kuri ilgiausiai trunka. Moksleiviai turi kelių savaičių atostogas. Šventės kulminacija – Kalėdų išvakarės, gruodžio 24 diena. Su Kalėdomis susiję daug tradicijų: Kalėdų eglutė, ypatingi patiekalai, Kalėdų nykštuko – “tomte” – apsilankymas. Kalėdų eglutės tradicija atkeliavo 1700 m. iš Vokietijos, bet tik šį šimtmetį tapo neatskiriamu šventės atributu. Kalėdų išvakarėse negalima dirbti jokių darbų, išskyrus gyvulių priežiūrą. Tradicinei vakarienei pateikiamas kumpis, šaltiena, ryžių košė, specialiai pagaminta žuvis. Viena šventės tradicijų – visos šeimos susibūrimas prie katilo su kumpio sultiniu ir valgymas mirkant į jį duoną. Po vakarienės laikas pasirodyti Kalėdų nykštukui. Buvo tikima, kad jis gyvena po namo ar daržinės grindimis. Jis atneša kalėdines dovana. Dažnai juo būna persirengęs vienas iš šeimos narių. Ankstyvą Kalėdų rytą šeima eina į bažnyčią. Kadaise buvo įprotis po pamaldų lenktyniauti rogėnis. Buvo manoma, kad nugalėtojas susilauks gero ateinančių metų derliaus. Naujieji metai Švedijoje sutinkami panašiai kaip ir kitose šalyse. Priešingai nei per Kalėdas, kai žmonės užsidaro namuose ir gatvės ištuštėja, Naujųjų metų naktį gatvėse pilna žmonių. Anglija. Trečiąją Kalėdų švenčių naktį dešimtys tūkstančių britų praleidžia gatvėse – kūrena laužus, šildosi po polietileniniais apsiaustais žvakučių ugnele ar siaučiasi į kailinius laukdami ryto, kuomet bus atidarytos parduotuvės – prasidės kasmetinis didysis kalėdinis išpardavimas. Ši tradicija labai sena. XVII a., Anglijos monarchų Vilhelmo ir Marijos valdymo laikais, Kalėdų naktį gyventojai triukšmingai linksmindavosi. Ilgos išgertuvės baigdavosi kovomis ir peštynėmis: buvo daužomos stiklinės parduotuvių ir užeigų vitrinos, langai, išvartomos prekės. Todėl gruodžio 26 d. prekyviečių vitrinos būdavo uždangstomos, o kitą rytą parduotuvių savininkai liaudžiai nuraminti sumažindavo prekių kainas. Tokių masinių riaušių laikas Didžiojoje Britanijoje nuėjo į nebūtį, o tradicija liko: dauguma didelių prekybos įstaigų gruodžio 26 d. nedirba, bet per šimtmečius žmonės taip priprato prie kalėdinio išpardavimo ir nemažų nuolaidų, kad daugelis gyvena nuo „seilo” iki „seilo” – visus metus kaupia pinigus ir vienu ypu juos išleidžia. Nuolaida gali siekti net 95 procentus. Praėjusiais metais viena pirkėja įsigudrino nusipirkti garsaus prancūzų modeliuotojo vakarinę šilko suknelę tik… už 9 svarus sterlingų.
Italija. Keičiantis metams, italai švenčia tris šventes: Kalėdas, Naujuosius metus (šventė prasideda Šventojo Silvestro dieną) ir sausio 6-ąją – Epifanijos (Trijų Karalių) dieną, kai geroji ragana – senutė Befana – atneša vaikams dovanų ir sudeda jas į megztas kojines. Ši senutė nuo Kalėdų Senelio skiriasi tuo, kad moka skraidyti ir dovanų įmeta pro kaminą, o jeigu jo nėra – padeda balkone arba prie durų. Beje, blogiukams ji dalija anglį, todėl Italijoje populiari juoda aštrių kampų anglis imituojanti Befanos karamelė. Italai sako: „Kalėdos namie, šeimoje, Naujieji metai – su draugais, nuošalėje”. Šv. Silvestro dieną rengiamos masinės vaikštynės, daugelis užsisako staliuką restorane, o tie, kurie lieka namie, dengia stalą „didžiajai vakarienei”. Tą naktį šokiai, žaidimai, vaikštynės, petardų pokšėjimas tęsiasi iki ryto. Italijos pietuose tradiciškai pro langus išmetami seni baldai. Vatikanas. Pagrindinė katalikiškojo pasaulio eglutė sužiba Šv. Petro aikštėje Vatikane. Po egle paprastai statoma didžiulė prakartėlė: maketas, meniškai vaizduojantis evangelišką Kristaus gimimą gyvulių tvarte. Beveik kiekviena šeima Apeninuose laiko pareiga savo namuose kartu su eglute pastatyti atitinkamą prakartėlę – pirktą suvenyrų parduotuvėje arba drožinėtą savo rankomis medžio. Ši tradicija atsirado 1223 m. Naktį iš gruodžio 24 į 25 d. Romos popiežius Jonas Paulius II Šv. Petro bazilikoje laiko tradicines kalėdines mišias „Urbi et orbi” („Miestui ir pasauliui”). Prancūzija. Prancūzai Kalėdas ir Naujuosius metus prilygina „stichinei nelaimei”. Svarbiausia – sukaupti kuo daugiau produktų, nustebinti visko mačiusius svečius ir nepersivalgyti. Be visų įmantrybių, kurias prancūzai ruošia naujametiniam ir kalėdiniam stalams, būtini „favoritai” yra šampanas, lašiša, žąsų kepenėlių paštetas „fua gra”, juodieji ikrai ir šokoladas. Tai, kad tikrasis šampanas gaminamas iš vynuogių, augančių Šampanės provincijos šlaituose, žinoma visiems. Bet kuo ypatingas prancūzų virtuvės delikatesas – žąsų kepenėlių paštetas? Pasirodo, tam dirba visa gvardija žmonių. Pirmiausia žąsų auginimo fermose sutrikdoma normali šių naminių paukščių medžiagų apykaita ir pasiekiama, kad hipertrofuotųsi kepenys. Būtent iš tokių kepenėlių ir gaminama „fua gra”, kurios kaina prilygsta juodiesiems ikrams. Tarp Kalėdų ir Naujųjų metų prancūzai turi savaitę nemokamų atostogų ir praleidžia jas nuolat lankydamiesi pas gimines ir draugus, nepamiršdami per “pauzes” priimti svečių ir savo namuose. Kaip ištverti šį „gastronominį maratoną”? Klausimas nelengvas. Todėl nenuostabu, kad net solidūs laikraščiai, pavyzdžiui, „Figaro”, ištisus puslapius skiria patarimams, kaip gydytis nuo kalėdinio persivalgymo. Vargu ar tos rekomendacijos gali padėti, jei net šeimos pietums siūloma: švieži vaisiai, žalios salotos, austrės ir omarai, kepta lašiša su padažu, kalakutas su obuoliais ir bruknėmis, baltoji kiaulienos dešra, ikrai, „fua gra”, šokoladas. Vokietija. Daugumai biurgerių Kalėdos yra pati romantiškiausia šventė, todėl stengiamasi jas sutikti laikantis senųjų tradicijų – giminių ratelyje su įprasta eglute, žvakėmis, dovanomis, dainuojant dainas. Prieš Kalėdas Vokietijoje priimta sudarinėti norų ir troškimų sąrašus. Jeigu tikėtume istorikais, kalėdinės eglaitės „tautybė” – vokietė. Pirmą kartą mintis papuošti medį atėjo Fraiburgo miesto kepėjų cecho pameistriams. 1419 m. jie apkarstė eglę obuoliais, kriaušėmis, riešutais, sausainiais, popieriniais žaisliukais ir pastatė vietinėje katalikų vargšų ligoninėje. 1966 m. Petras Pirmasis eglutės puošimo idėją parvežė į Rusiją. 1848 m. pirmoji kalėdinė eglutė papuošta JAV. Svarbiausia metų diena vokiečių vaikams yra gruodžio 6-oji. Rytą, vos prabudę, jie strimgalviais lekia prie židinio arba prie laukujų durų, kad susirastų kojinę arba suvenyrinį batą, pilną saldžių dovanų. Gardumynus mažiesiems atneša senukas Santa Nikolajus. Ateina jis, kai iki Kalėdų lieka daugiau nei dvi savaitės. Beje, Vokietijoje iki šiol niekas nežino, kaip tas Santa Nikolajus atrodo. Tai jis žilabarzdis senelis su kailiniais ir gobtuvu, tai jis – katalikų šventikas, vilkintis sutaną, su lazda rankose. Laukti Kalėdų vaikams padeda spalvingi kalendoriai-siurprizai (apimantys visą adventą – nuo gruodžio 1 iki 24 d.). Rytą, atversdami dar vieną tokio kalendoriaus langelį, mažyliai randa po juo įdomų paveiksliuką arba mažą žaisliuką, gardumyną. Pietų Vokietijoje, be įprastų puošnių eglučių, daugybės kvepiančių žvakių, ir šiandien kepami ypatingi figūriniai sausainukai – „špringerle“ („šokliukai“). Bavarijoje tokių sausainių tradicijai – jau 300 metų. Vokiečiai apskritai mėgsta artimiesiems ir draugams teikti dovanas, bet ši aistra ypač sustiprėja artėjant Kalėdoms. 77 procentai biurgerių laiko savo pareiga apdovanoti artimuosius. 49 procentai vokiečių mažoms dovanėlėms išleidžia 150-300 eurų, 17 procentų – iki 450 eurų, 14 procentų – iki 750. Šveicarija. Brangiausia pasaulyje eglė buvo papuošta Ženevoje: 18 metrų aukščio miško gražuolė turėjo nustebinti pasaulį savo neįprastomis grožybėmis. „Žaisliukų” vaidmuo teko didžiuliams skaidriems plastmasiniams burbulams, kurių viduje – o stebukle! – spindėjo rubinais ir smaragdais išdabinti auksiniai laikrodžiai, moteriški papuošalai su briliantais, kitos brangenybės. Visa tai sugalvojo garsi laikrodžių ir juvelyrinė firma „Pjažė”. Tiesa, tokia puošni eglė buvo vos kelias valandas. Kitą dieną prestižinių parduotuvių savininkai padėjo po eglute gražių dėžių s dovanomis. Kiekviena jų simbolizavo 2 tūkstančių dolerių įnašą, skirtą neturtingų šeimų vaikams remti. Suomija. Svarbiausias Kalėdų Senelis gyvena toli šiaurėje, suomių žemėje, Laplandijoje. Suomijoje jį vadina Juolupukiu – Kalėdų Dėde. Jo namai stovi ant Korvatunturi kalvos, o jo „kontora“ įsikūrusi mažame kaimelyje, pačiame Poliariniame rate. Ten yra jo dirbtuvės ir pašto skyrius, kur kasmet suplaukia maždaug pusė milijono laiškų iš daugiau kaip šimto pasaulio šalių. Laiškuose vaikai patiki gerajam Dėdei slapčiausias svajones, prašo pagalbos arba patarimo. Rašo ir tėvai, kurie pageidauja, kad jų vaikams kalėdiniai ir naujametiniai sveikinimai ateitų tiesiai iš Laplandijos. Visi prašymai išpildomi, jeigu iš anksto užmokama už specialias firmines atvirutes ir siuntimo išlaidas. Galiama užsisakyti ir dovanų. Pats Juolupukis nesugeba atsakyti į visus laiškus, už jį tai daro didžiulis būrys „nykštukų“, mokančių nemažai užsienio kalbų. Suomijos Santa Klauso pagrindinis pragyvenimo šaltinis – turizmas. Daugelis vaikų svajoja pamatyti „tikrąjį“ Kalėdų Senelį, todėl čia kiekvieną žiemą atvažiuoja dešimtys tūkstančių turistų iš įvairių pasaulio šalių. Na, o tie, kurie nori parašyti (ar per atostogas nuvykti) į Laplandiją, kreipkitės adresu: Santa Claus, 96930 Arctik Circle, FINLAND. Čekija. Čekijoje Naujaisiais metais pakvimpa jau lapkričio pabaigoje. Pagrindinėse miesto aikštėse ir prieš didesnius prekybos centrus pastatomos eglės, namų languose uždegamos margaspalvės girliandos, o žmonės suskumba pirkti dovanėlių. Pirmoji kalendorinė šventė, žyminti nepastebimai artėjančių senųjų metų pabaigą, – lapkričio 6-oji, šv. Mikalojaus diena. Tą dieną į miestų gatves išeina tradiciniu Santa Klauso kostiumu persirengę čekų vaikų taip laukiami Mikulašai. Beje, Santa Klauso vardas yra ne kas kita kaip kadaise suamerikietintas olandų kolonistų Santa Nikolaus – tas pats „Mikulašas“. Tik, priešingai negu amerikietiškas pirmtakas, čekų Mikalojus nerūko pypkės ir neavi kerziniais batais. Dovanėles vaikams Mikulašo vardu čekų šeimose tradiciškai įteikia tėvai, sakydami, jog tai atnešė Mikulašas. Dažniausiai vaikai ta proga gauna kokių nors saldumynų: šokolado, saldainių. Kaip įprasta, „rimtesnės“ dovanos paliekamos Kalėdoms arba Naujiesiems metams. Po lapkričio 6-osios Naujųjų metų nuotaikomis ima gyventi visi – net ir tie, kuriems tądien Mikulašas užmiršo atnešti lauktuvių. Svarbiausia, kad sulig trumpėjančia dienos trukme laikas imamas skaičiuoti atvirkščiai: pagal tai, kiek dar liko iki Naujųjų metų. Žmonės skuba dar dviem trims savaitėms likus ligi Kalėdų apsirūpinti „Kalėdų medeliu“ (čekiškai eglutė – „stromeček“ – reiškia medelį), nes ekologiškai neparastai nualintoje Čekijoje gauti gerą eglutę nėra jau taip lengva. Todėl daugelis perka didesnes pušų šakas, kurias galima puikiai pritaikyti prie buto interjero. Gruodžio pradžioje staiga ištuštėja aukštųjų mokyklų auditorijos, o smuklės prisipildo lankytojų jau ankstyvą popietę. Čekų visuomenė yra gana supasauliejinta, todėl advento tradicijos čia nėra giliai įsišaknijusios. Žmonės, pavargę nuo metų naštos, prieš pradėdami Naujuosius, nori atsipalaiduoti, jokiu būdu ne susikaupti ir pan. Išaušus Kalėdų rytui, iki Naujųjų metų nakties lieka jau visai nedaug, o pagrindinės šventės jau yra atšvęstos. Čekijoje, kaip ir kitose buvusiose socialistinėse Rytų Europos šalyse, komunistiniam režimui nepavyko užgožti Kalėdų šventės tradicijų pompastiškais Naujųjų metų sutikimais. Čekų visuomenė liko ištikima savo tėvų tradicijoms, todėl ir šiandien jai Naujųjų metų diena, kaip ir Lenkijoje, vadinama “Silvestru“, yra „antrarūšė“ šventė, žyminti daugiau geografinę ir laiko nei tikrąją metų takoskyrą. Kalėdas čekai, kaip ir kitos pasaulio krikščioniškos tautos, dažniausiai sutinka su šeima namuose, o per „Silvestrą“ stengiamasi išvažiuoti kur nors už miesto, į kokią nors „chatą“ ar „chalupą“. Pastaruoju metu čekai vis dažniau vietą naujamečiam baliui pasirenka kokioje nors užsienio šalyje. Ir atvirkščiai, į Prahą per „Silvestrą“ suvažiuoja daugybė turistų iš įvairių pasaulio šalių. Naujųjų metų turizmas Prahoje klestėte klesti: kasmet palydėti nueinančių metų į šį senove alsuojantį miestą atvyksta vis daugiau nuo šiuolaikinio gyvenimo ritmo pavargusių žmonių iš svetur. Pastaruoju metu tokių vis dažniau pasitaiko ir iš Lietuvos. Tačiau, prieš važiuodamas į Prahą, kiekvienas turistas turėtų žinoti, kad gruodžio 31-ąją duris lankytojams užveria didžioji dalis šalies smuklių bei restoranų. Paskutinį senųjų metų vakarą veikia tiktai brangūs restoranai ir kitokios pasilinksminimo įstaigos. Todėl keliauninkams iš Lietuvos tokiu atveju būtų labai pravartu pasiimti su savimi krepšelį naujamečių vaišių. Beje, Prahoje nerekomenduotina per daug „sklaidytis“ ant Karolio tilto akmeninių turėklų – galima lengvai nuslysti. Prieš porą metų vienas turistas iš Naujosios Zelandijos, šventęs „Silvestrą“ Čekijos sostinėje, neišlaikęs pusiausvyros nukrito nuo šio tilto ir Vltavoje nuskendo. Tačiau, nepaisant to, Naujųjų metų naktį čia visada triukšminga ir judru. Miestą užlieja įvairiausių pasaulio kalbų padriki garsai, ir tada Praha dažnai atrodo tartum svyrinėjantis Babelio bokštas, kurio statytojai – pasaulio tautų atstovai – pakriko kas sau. Gruodžio 31-ąją dieną, lygiai 12 val. nakties, senamiesčio gatvėje pasigirsta šūviai – ne, Prahoje šaudoma ne iš ginklų, bet iš šampano butelių, kurį žmonės atsineša į aikštę. Po to išgerti buteliai sudaužomi ir sutrupinami į senąjį aikštės grindinį. Ispanija. Naujųjų metų iškilmių karnavalas, kuriuo atsisveikinama su senaisiais metais. Kaukėtos būtybės cituoja praeities įvykius – ir daro tai linksmai. Gatvės vaidinime pasirodo „karočos“ (du velniai su ožių ragais ir ilgaplaukėmis kaukėmis bei žnyplėmis iš jaučio ragų) ir „guapos“ („gražuoliai“). Jie žarsto ant žmonių pelenus. Šventė prasideda 11 valandą ir vyksta visose gatvėse maždaug iki 18 valandos. Jai baigiantis ir senas, ir jaunas šoka priešais bažnyčią.Trys šv. Karaliai Ispanija. Oficialiosios šventės išvakarėse Trys šventieji Karaliai 18 valandą darda išmargintais vežimais nuo Calle Alcala gatvės pro Puerta del Sol vartus, toliau – Calle Mayor gatve iki Plaza Mayor. Ispanijoje Trys šventieji Karaliai neša vaikams dovanų. Per Kalėdas Ispanijos paštu Trims šventiesiems Karaliams plaukia tūkstančiai laiškų, kuriuose vaikai išsako savo norus. Gatvių eitynės yra spektaklis, skirtas pasižmonėti ir paganyti akį, dovanos dalinamos tik kitą dieną namuose.
Tradicinės tik vienai šaliai būdingos šventės
O dabar pasidomėkime, kokios spalvingos šventės ir kokie unikalūs festivaliai vyksta skirtingose šalyse.
Švedija
Valborgo festivalis Švedija. Valborgo festivalis, kuris vyksta balandžio 30 dieną, Valpurgijos naktis, šv. Valpurgijos išvakarės. Tuo metu į pietines šalies provincijas jau būna atėjęs pavasaris, nors šiaurėje jo dar reikia gerokai palaukti. Bet tai vakaras, kai švedai sveikina pavasarį. Šventė labai populiari universitetuose. Iki vėlyvos nakties netyla kalbos, dainos ir himnai, sveikinantys šviesą ir saulę, tamsos ir žiemos pabaigą. Vyksta įvairūs vakarėliai. Kiti sveikina pavasarį kurdami laužus. Anksčiau kurti didelius laužus buvo įprasta šalies rytuose, dabar jie kuriami visoje centrinėje dalyje.
Dvyliktoji naktis Švedija. Sausio 6-7 dienomis lyg ir pratęsiamos Kalėdos. Vaikai dar namie, o ir tėvai dažnai tą dieną nedirba. Senais laikais buvo tradicija Dvyliktąją naktį vaidinti Kalėdų istoriją, bet dabar jau to nėra. Nuimamos eglutės, vyksta vakarėliai. Kartu pažymimas ir Knuto vardadienis.
Be šių švenčių, švedai švenčia ir Užgavėnes bei Gavėnią, savo vėliavos dieną Birželio 6-ąją, vasarą palydi Vėžių vaišėmis, o rudens pradžioje švenčia dar dvi šventes: Raugintų strimelių ir Ungurių. Lapkričio 10 d., šv. Martyno išvakarėse, įvairiose vietose, dažniausiai restoranuose, renkasi iš Skonės kilusieji pasimėgauti žąsiena. Lapkričio 13-oji – šv. Liucijos diena – vienintelė unikali švedų šventė. Gana naujas paprotys – Advento pagerbimas deginant žvakes. Į pailgas žvakides sustatomos keturios žvakės. Pirmąjį advento sekmadienį – uždegama pirmoji žvakė, antrąjį sekmadienį – antroji ir trečioji, o paskutinį sekmadienį – ketvirtoji. Statomos žvakės ir ant palangių, dabar vis dažniau panaudojant laiptuotos piramidės formos žvakides.
Ispanija
Santa Cruz de Tenerife karnavalas Dvi savaites (iki kovo 1 dienos) Kanarų salos Tenerifės mieste Santa Kruze vyksta garsiausias Ispanijos karnavalas. Temperamentu ir spalvų prašmatnumu jis gali varžytis su Rio de Žaneiro karnavalu. Ištisas dienas trupės žygiuoja gatvėmis. Pirmąjį šventės antradienį vyksta pagrindinės eitynės: pro maskaradiniais kostiumais apsirengusius žiūrovus traukia didžiulė braziliško stiliaus minia, vaikų ir suaugusiųjų muzikiniai ansambliai. Pelenų trečiadienį karnavalas būna „laidojamas“. „El entierro de la Sardina“ – taip vadinama ilga laidotuvių procesija – neša milžinišką sardinę, pagamintą iš papjė – mašė.
„Fiesta del Pero – Palo“ Pero – palo yra skudurinė, medine galva lėlė, kurią žmonės tris dienas nešioja po miestelį, dundėdami būgnais ir giedodami „peropaleras“. Sekmadieninio karnavalo metu Pero – Palo simboliškai užpuola teisėją tai vadinama „La Judia‘). Svarbiausioji diena yra antradienis. 9 valandą raitas ant asilo vyriškis juodai išdažytu veidu paskelbia nuosprendį. Po to šėlstantys paaugliai siauromis gatvelėmis tampo asilą už virvės. 15 valandą skelbiamas moliūgų atsišaukimas. „Kalabaseros“ – moliūgininkai, jaunuoliai su lazdomis – „muša“ tuos, kurie nori pasirašyti už Pero – Palo. Po eitynių per miestelį Pero – Palo sušaudomas pagrindinėje aikštėje.
„Festival de Los Patios Cordobeses“ Gegužės 3-ioji laikoma Gegužės Kryžiaus diena. Gatvėse ir aikštėse išpuošti altoriai su Gegužės Kryžiumi. Visą savaitę vakarais keliaujama nuo altoriaus prie altoriaus. Ten šokamas „Sevilanas“ ir geriamas šeris. Gegužės Kryžiaus savaitės proga rengiamas puošniausio gėlių kiemelio – „Patios“ – konkursas. Vidiniai kiemeliai išpuošiami margais gėlių vazonėliais ir žalumynais. Tam tikru laiku jie paliekami atviri, kad lankytojai galėtų juos apžiūrėti. Įprasta palikti juose mažą vazonėlį naujoms gėlėms. Turizmo biure galima rasti planą, kuriame nurodytos jų lankymo valandos. Tikslios šventės datos reikia pasiteirauti, nes tai – kilnojama šventė.
„Batalla del Vino“ Po mišių (jų pradžia 8 valandą), laikomų San Felixo koplyčioje, ant vienos kalvų prasideda vyno mūšis – visi prieš visus. Išlaistoma apie 1000 litrų fermentuoto vyno. Skubiai nugirdomas kiekvienas, kuris iš nuostabos pernelyg plačiai išsižioja. Vynas atsigabenamas flakonuose nuo tualetinio vandens, medikiniuose švirkštuose, vynmaišiuose, vandens pistoletuose, gaisrininkų švirkšlėse arba vonelėse. Po mūšio, jau miestelyje, įraudę priešai vieningai įkaušta, šitaip atšvęsdami pergalę. Kiti mieliau išsimaudo upėje. Apsirenkite dėvėtais baltiniais arba pigiais rūbais.
„San Fermines“ Žymiausios ir gausiausiai lankomos „Encierros“ (bulių eitynės) Ispanijoje pradedamos liepos 6 dieną 12 valandą patrakėlės šūviu iš Rotušės balkono, po kuriuo susirenka šimtai žmonių. Rotušės aikštė virsta vilnijančia raudonų skepetų jūra. Po to viskas būna aplaistyta šampanu ir apdrabstyta miltais bei kiaušiniais. Nuo liepos 7 iki 14 dienos kiekvieną rytą 8 valandą jauni narsūs vyrukai varo per miestą į areną šešis kovos jaučius. Kiekvieną vakarą – bulių kautynės ir visuotinė Fiesta, nuo folkloro iki fejerverkų. „Fiesta del la Rosa de Azafran“ Katalonietiškos dešros šventei tūkstančiai Butifarro gyventojų ant atviros ugnies kepa dešras. Daugybėje krautuvėlių galima nusipirkti dešrelių ir patiems jas išsičirškinti medžio anglių lauže. Be to, vyksta „Xirimies, diminis i caps grossos“ eitynės – fleitininkai lydi įvairius stuobrius ir velnius, klajojančius po miestą. Pirmiausia jais džiaugiasi vaikai ir bando visaip provokuoti. Šventėse velnias visada yra tarsi savotiška religinio pamaldumo priešprieša. Taip pat jis simbolizuoja kovą prieš valdžią.
„El Toro Jubilo“ Apie 23 valandą į Plaza Mayor aikštėje įrengtą areną atvedamas jautis ir pririšamas prie stulpo. Prie ragų pritvirtinami du geležiniai strypai su sunkiais fakelais, padarytais iš šiaudų, smalos, sieros ir žibalo. Fakelai uždegami. Tada burtais išrenkamas žmogus, turįs prisiartinti prie jauči, nukirsti virvę ir šitaip išlaisvinti gyvulį. Tai gana pavojinga akimirka. Tačiau drąsiausieji leidžiasi jaučio gainiojami po visą aikštę. Vieninteliai apšvietimo šaltiniai būna penkios ugnys, skirtos penkių šventųjų – šių vietų globėjų – atminimui. Kai jos užgęsta, ritualas baigiamas. Vėliau jautis užmušamas.
Anglija
Baidyklių festivalis Kasmet Anglijos Varėjaus kaimelyje vyksta kaliausių festivalis. Šventės dienomis vietos gyventojai tiesiog ištirpsta 25 tūkstančių (o kartais ir didesnėje) turistų, kurie suplūsta iš įvairių senosios Anglijos kampelių, minioje. Tuomet nedidelėse gyvenvietės gatvėse, kiemuose, dykvietėse ir artimiausiuose laukuose apsigyvena iki 200 egzempliorių įvairiausio dydžio ir spalvų baidyklių bei kaliausių. Šis festivalis – pagrindinė ir vienintelė vietos įžymybė, atnešanti kukliam kaimeliui gūdžioje Anglijos provincijoje pasaulinę šlovę. Tiesa, neseniai ilgaamžę tradiciją teko sulaužyti dėl visą Europą išgąsdinusios gyvulių snukio ir nagų ligos.
Guy‘aus Fawkeso diena Guy‘aus Fawkeso dieną (lapkričio 5-ąją) žymimos 1605m. sąmokslo susprogdinti parlamento rūmus metinės. Vaikai padaro Fawkeso iškamšų, atsistoja gatvėse ir šaukia: „Įmeskite Guy‘ui skatikų“, vildamiesi prisikalėdoti monetų į šalia padėtą skrybėlę ar dėžutę. Vakare iškamšos sukraunamos į krūvą ir užkuriami didžiuliai laužai, leidžiami fejerverkai.
Belgija
Belgijoje rengiama daug švenčių, festivalių, parodų ir eitynių. Nesuklysime pasakę, kad Europoje nėra nė vienos tautos, turinčios tiek daug spalvingų, nepakartojamų švenčių. Kasmet šalyje vyksta apie 200 vietinių švenčių. Kiekviename mieste galima rasti muziejų, kuriame pasakojama apie tik šiam miestui būdingas šventes, atsispindima krašto istorija ir papročiai.
“Krevečių” šventė Labai įspūdinga ir sutraukianti daugybę žiūrovų ir dalyvių “krevečių” šventė. Tai kasmetinis festivalis, kuris vyksta daugelyje Šiaurės jūros pakrančių miestų. Karnavalo dalyviai, pasipuošę kaukėmis, aukština jųrą, maitinančią pakrančių gyventojus ir žvejus. Šios šventės metu garbinami mylintys jūrą ir savo darbą vyrai bei jų moterys – ištikimos ir laukiančios sugrįžtančiųjų iš jūros. Karnavale skamba juokas ir dainos, esti daug triukšmo ir atrakcionų. Valonai rengia karnavalus su dainomis ir šokiais.
Išvados
Dažniausiai Europoje švenčiamos šventės yra šios: Kalėdos, Naujieji metai, Velykos, Visų Šventųjų diena ir kt. Kiekvienoje šventėje (nesvarbu ar tai būtų tik vienai šaliai, ar visai Europai įprasta šventė) atsispindi ne tik kultūrinis, bet ir religinis tradicijų suvokimas, kurį žmonės perduoda iš kartos į kartą. Švęsdamas ir linksmindamasis žmogus atitrūksta nuo jį varginančios kasdienybės. Todėl mano nuomone, šventės žmonėms reikalingos ne tik prisiminti protėvių papročius, bet ir pasisemti jėgų bei geros nuotaikos iš šio tradicijų šaltinio.
Turinys
Įvadas………………………………………………………………………………………..1
Tradicinės Europos šventės…………………………………………………………..2
Tradicinės tik vienai šaliai būdingos šventės…………………………………..8
Išvados……………………………………………………………………………………..12
Turinys. Naudota literatūra…………………………………………………………13
Naudota literatūra
T.Harper. Prieš Jus Jungtinė Karalystė. K., 2000. P. 77-78. Kelionės ir pramogos. 1998, Nr.2. P. 28-29.Laima. 1999, Nr.1. P. 38-39.Lietuvos rytas. 1994 m. gruodžio mėn. 30 d. P. 8.Mokslas ir gyvenimas. 2000, Nr.8. P. 28-29.
Rekomenduojama perskaityti literatūra
S.Dijokienė. Europa – mūsų žemynas.R.Flamini. Prieš Jus Vokietija. K., 2000. S.Gioseffi. Prieš Jus Italija. K., 2000.N.Joseph. Prieš Jus Prancūzija. K., 2000.