Suomija

BENDRAI

Suomija – viena iš Fenoskandijos šalių. Jos pietinius krantus skalauja Suomijos, o vakarinius – Botnijos įlankos vandenys. Plotu Suomija didesnė už Italiją ar Didžiąją Britaniją ir maždaug 5 kartus — už Lietuvą; ¼ jos ploto yra už Šiaurės poliaračio. Suomija – miškų ir ežerų, baltųjų naktų (vasarą) bei šiaurės pašvaisčių (žiemą) kraštas.Naudota literatūra: V. Januškis “Europa” 1998m.ISTORINĖ PRAEITISMūsų eros pradžioje suomiai gyveno į pietryčius nuo Pabaltijo kraštų, netoli lietuvių ir latvių protėvių. Per didįjį tautų kraustymąsi jie apie VIII a. baigė keltis į dabartines Suomijos žemes. Atsikrausčius suomiams, tuolaikiniai krašto gyventojai, lapiai pasitraukė toliau į šiaurę. Pagoniškaisiais laikais tikrieji suomiai (suomalaiset) gyveno pajūryje ir paupiuose pietvakarinėje Suomijoje. Tavastai (hämäläiset) gyveno aplink suomius. Karelai (karjalaiset) gyveno sąsmaukoje tarp Suomių įlankos ir Ladogos ežero ir žemėse į šiaurę nuo šio ežero. Kvenai (kainulaiset) buvo nusistūmę į rytinę ir vidurinę Pohjanmalą (Österbotteną). Platūs nepereinami miškų plotai skyrė šių genčių gyvenamąsias vietas nuo viena kitos. Žmonės negyveno visoje vidurinėje ir šiaurinėje Suomijos dalyje, todėl vakarinės gentys skyrėsi nuo rytinių. Pirmoji bendravo su vakariniais kaimynais, o antroji – su rytiniais. Švedijos ir Naugardo varžymasis dėl Suomijos XII-XIII a. pasireiškė ir dėl krikščionybės įvedimo. Pirmasis žinomas kryžiaus žygis buvo atliktas švedų karaliaus šv. Eriko į pietvakarių Suomiją apie 1150m.. Vėliau tris karo kryžiaus žygius vykdė danai, bet nesėkmingai. Galutinai krikščionybę įvedė švedai (Birger Jarlas, Torkelas Knuttsonas), kurie tuo pačiu ir politiškai pajungė Suomiją. Ilgai užsitęsusi kova tarp Švedijos ir Naugardo baigėsi Nöteborgo taika 1323m., pagal kurią siena buvo nuvesta nuo Systerbäck šiaurės vakarų kryptimi skersai visą kraštą ligi Pattijoki prie Botnijos įlankos. Užkariavusi Švedija ėmė Suomiją stiprinti pastatydama pilių, kurios sudarė ir administracinius centrus. Tačiau švedų administracija nebuvo žiauri, vietos žmonės dalyvavo krašto valdyme ir turėjo tas pačias teises, kaip ir Švedijos gyventojai. Nuo karaliaus Magnuso Erikssono (1319-1374m.) laikų šalis buvo laikoma atskiru administraciniu ir tautiniu vienetu, pavadintu Suomija pagal tikrųjų suomių sritį, kuri kultūriškai buvo pažengusi ir kuriai priklausė Turku (Åbo) miestas su vyskupija ir pilimi. Pavadinimas “Österlandas”, kaip kad buvo vadinamos visos suomių genčių sritys, pranyko, ir, veikiant švedų įstatymams ir krikščioniškiems papročiams, skirtumai tarp jų išnyko. Gustavo Vazos metu Suomijoje atsirado ir Liuterio mokslas, kuris jau 1523m. buvo pradėtas skelbti. Jį įvedė vyskupas M. Agricola. Įsigalėjo suomių didikai, kuriems buvo perleista redukuota bažnyčios žemė . Daugelis jų užėmė aukštus postus ir Švedijoje. . Po to, kai Gustavas Vaza paskyrė savo mylimiausiąjį sūnų, Joną, Suomijos kunigaikščiu, 1556m. Suomija pakelta į kunigaikštiją. Šis vedė Žygimanto Augusto seserį Kotryną ir, susijungęs su Lietuvos-Lenkijos karaliumi, mėgino sukurti suomių – pabaltiečių valstybę vadovaujamą švedų. Paskui, tapęs Švedijos karaliumi (Jonas III), 1581m. jis Suomijai suteikė didžiosios kunigaikštystės titulą, kad rusų didžiojo kunigaikščio akyse pabrėžtų krašto svarbumą. XVII a. Gustavo II Adolfo ir Kristinos laikais centralizuojant Suomijos administraciją, šalis dar labiau priartėjo prie Švedijos. Žymesnieji didikai persikėlė gyventi į Švediją, kiti likę suomių didikai ir miestiečiai po truputį pradėjo perimti švedų kultūrą. Generalgubernatorius Per Brahe (1637-40m., 1648-51m.) įvedė svarbių reformų. Jo iniciatyva 1640m. įkurta Turku akademija. 1642m. pasirodė visas Šventasis Raštas suomiškai. Buvo pradėta domėtis suomių kalba, tautosaka bei senove. Tačiau tuo metu Suomiją ištiko daug nelaimių. Javams neužderėjus, 1695-97m. atėjo badmetis, o vėliau prasidėjo Didysis Šiaurės karas. Armfeltui pralaimėjus 1714m., šalis pateko rusų valdžion ir joje išbuvo ligi 1721m.. Uusikaupunki (Nystado) sutartimi 1721m., Švedija atsiėmė Suomiją, bet neteko pietryčių Karelijos su Viipuri miestu. Sudarant Turku taikos sutartį 1743m., vakarinė Karelija atiteko Rusijai. Dėl to susvyravo pasitikėjimas Švedija. Henrik Gabriel Porthan (1739m.-1804m.) ėmėsi įrodyti, kad suomių tauta savo kilme, kalba ir istorine raida yra visai nepanaši į švedų. 1770m. buvo įkurta literatūrinė draugija “Aurora”, 1771m. pradėjusi leisti pirmąjį krašto laikraštį švediškai. Šios šviečiamojo laikotarpio kultūrinės pastangos ugdė gana patriotiškai suomiškai nusiteikusį aukštąjį luomą kalbantį švediškai. Pirmieji suomių nepriklausomybės siekimai pasireiškė Anjalos sagoje, bet juos vėl nustelbė patekimas į Rusijos valdžią.

Į Rusijos valdžią Suomija pateko1808m., rusų armijai įsiveržus į kraštą. Suomiai, palikti vieni beveik be jokios švedų pagalbos, gynėsi narsiai, bet negalėjo nuo rusų apsiginti. Landtage Porvoo (Bårga) mieste caras Aleksandras I suvažiavusiems luomams 1809m. iškilmingai prižadėjo, kad jis, kaip didysis Suomijos kunigaikštis, valdys kraštą kaip autonomišką kunigaikštiją pagal švedų laikų galiojančius įstatymus. Aukščiausioji valdžia ir įstatymų priežiūra buvo pavesta tarybai, nuo 1816m. pervadintai senatu. Caro skiriamas generalgubernatorius kartu buvo ir senato pirmininkas. Gustavo Mauritzo Armfelto pastangomis 1811m. Suomijai buvo grąžinti 1721m. ir 1743m. įstatymai. Švedų laikų tradicijoms, kurios ypač reiškėsi Turku mieste, susilpninti 1812m. Suomijos sostinė buvo perkelta į Helsinkį. Po gaisro 1827m. į Helsinkį perkelta ir akademija. 1830-40m. tarp ūkininkų prasiveržė gaivalingas sąjūdis, vadovaujamas pamokslininko Paavo Ruotsalainen. Ėmė ryškiau žiebtis ir tautinis sąjūdis, kurį skelbė Adolph Ivar Arwidsson savo laikraštyje “Åbo morgonblad”, kol reakcingoji biurokratija jo neuždarė. 1831m. įsteigta Suomijos literatūrinė draugija. E. Lönnrotas tautiniu suomių Kalevalos epu 1835m. padėjo kertinį akmenį būsimajai suomių kultūrai. Filosofas Johan Vilhelm Snellman laikraštyje “Saima” (1844-46m.) atnaujino Arwidssono pradėtą tautinio atgimimo darbą. Rusai pradžioje nesipriešino tokiam tautiniam sąjūdžiui, norėdami nustelbti Švedijos daromą įtaką. Rusams imantis prievartos, suomiai vėl ėmė linkti į skandinavybę. Naujasis caras Aleksandras II mėgino Suomijai pataikauti: 1863m. sušauktas landtagas, kuriame buvo pažadėta, jog per 20 metų suomių kalba bus lygiateisė švedų teismuose ir valdžios ištaigose; 1865m. įvesta atskira Suomijos valiuta, 1869m. landtagas padarytas periodiškai besirenkančia institucija, 1878m. įvesta visuotinė karinė prievolė ir sudaryta Suomijos tautinė kariuomenė. Tačiau caras Mikalojus II vėl ėmė vykdyti žiaurų suomių autonomijos naikinimą per 1898m. paskirtą generalgubernatorių Bobrikovą, kuris buvo suomių nušautas prie senato rūmų 1904m.. 1905m. revoliucinis sąjūdis privertė carą grąžinti Suomijai konstituciją. Tradicinį keturių luomų landtagą pakeitė viešu balsavimu išrinkta tautos atstovybė. Tačiau nuo 1908m. vėl prasidėjo rusų siautėjimas. Kilus I Pasauliniui karui, jauni suomių vyrai bėgo į Vokietiją ir mokėsi karo meno, kad būtų pasiruošę lemiamam momentui .
Svinhufvudo vadovaujamas senatas ir landtagas 1917m. gruodžio 6 dieną paskelbė Suomiją nepriklausoma respublika. 1918m. sausio – gegužės mėnesiais generolui Mannerheimui vadovaujant, buvo atremtas bolševikų kėsinimasis į šalį. Vokiečių pagalba dėl nepriklausomybės kovų Suomija suartino su Vokietija. Krašto valdytojas Svinhufvudas, atsižvelgdamas į saugumo prieš Rusiją reikalingumą, buvo linkęs šalį sieti su Vokietija, tačiau generolas Mannerheimas priešinosi vokiečių dominavimui Suomijoje ir po poros savaičių po karo iš vyriausiojo kariuomenės vado pareigų pasitraukė. Landtagas, jau vadinamas riksdagu, nustatė, kad monarchinė valstybės forma nebuvo formaliai panaikinta ir 1918m. rudenį numatė princą Fridrichą Karolį karūnuoti Suomijos karaliumi. Vokiečių pralaimėjimas tais pačiais metais pakeitė šalies politinį gyvenimą: Svinhufvudas atsisakė pasilikti laikinąja valstybės galva, ir 1918m. gruodį jį pakeitė Manneheimas, kuris, viešėdamas Londone ir Paryžiuje, palankiai nuteikė tuos kraštus Suomijos atžvilgiu. 1919m. pavasarį Anglija ir JAV formaliai pripažino šalies nepriklausomybę. 1919m. gegužį susirinko naujai išrinktas parlamentas ir priėmė respublikinę konstituciją. Centro ir kairiųjų balsais pirmuoju Suomijos prezidentu 1919m. liepos 25d. buvo išrinktas K. J. Stålberg. Kiti šalies prezidentai iki II-ojo Pasaulinio karo buvo: 1925m. – L. K. Relander, 1931m. pirmasis Suomijos valdytojas – P. E. Svinhufvudas, 1937m.- K. Kallio, jam 1940m. mirus — R. Ryti. Dėl nepakankamos daugumos vyriausybės dažnai keitėsi. Vidinį šalies gyvenimą buvo sudrumstęs nacionalistinis ir antidemokratinis Lappo sąjūdis, susikūręs ir veikęs1929-1932m., mėginęs įvykdyti perversmą. 1922m. vadovaujamas Lex Kailio įvykdė žemės reformą — išdalijo dvarus, turėjusius daugiau nei 200 ha. Po pasaulinio žemės ūkinio nuosmukio visose srityse padaryta pažanga. Pastovios užsienio politikos nebuvo. Iš pradžių šalis orientuodavosi į Lenkiją ir Pabaltiją, vėliau — į Skandinavijos kraštus. Su Sovietų Sąjunga taikos sutartis pasirašyta Tartu 1920m. spalio 14d., 1932m. pasirašytas nepuolimo paktas, kuris 1934m. buvo vėl atnaujintas. Prasidėjus II Pasauliniui karui Suomija paskelbė neutralitetą, bet Sovietų Sąjunga netrukus pareiškė pretenzijas į supmijos teritoriją.
Suomijos pasiūlyti maži sienos pakeitimai nepatenkino Sovietų Sąjungos, ir ši 1939m. lapkričio 28d. atšaukė nepuolimo sutartį ir pradėjo karinius veiksmus. Tautų Sąjunga paskelbė Sovietų Sąjungą užpuolike ir ragino savo narius padėti Suomijai. Efektyvios pagalbos nesulaukta. Šiame vadinamam “Žiemos kare” suomių tauta ir kariuomenė parodė narsumą ir sovietų raudonajai armijai padarė didelių nuostolių, tačiau nelygioje kovoje 1940m. vasarį Suomija buvo priversta prašyti taikos derybų. 1940m. kovo 12d. Maskvos sutartimi Suomija užleido Sovietų Sąjungai Karelijos sąsmauką su Viipuri, Žvejų pusiasalį, Suomių įlankos salas, Sallos ir Petsamo sritis, o Hanko (Hangö) pusiasalį išnuomojo 30 metų. Šalis neteko 10% dirbamosios žemės bei pramonės, 11% miškų. Iš tų sričių turėjo išsikelti 400 000 suomių. Bet šis karas kaip niekuomet anksčiau suvienyjo suomių tautą, . Prasidėjus Vokietijos karui su Sovietų Sąjunga, pastarajai 1941m. birželio 25d. karą paskelbė ir Suomija. Vokietijai ir jos sąjungininkams karą pralaimint, 1944m. rūgpjūčio ld. Ryti atsistatydino, o prezidentu buvo išrinktas generolas Mannerheimas. 1944m. rugsėjo 2d. Suomija priėmė Sovietų Sąjungos pateiktas paliaubų sąlygas, pagal kurias 1940m. šalies sienos buvo atstatytos, bet Petsamo sritis atiteko Sovietų Sąjungai; vietoje Hanko pusiasalio 50m. išnuomuota Porkkala kyšulys; karo nuostoliams padengti Suomija įsipareigojo Sovietų Sąjungai sumokėti 300 milijonų dolerių. Nors šalį užgulė dideli ūkiniai rūpesčiai, jai pasisekė išlaikyti demokratinę santvarką, kuriai grėsmė iškilo “liaudies demokratais”‘ pasivadinę komunistai ir jų “bendrakeleiviai”. Generolui Mannerheimui 1946m. kovo 4d. atsistatydinus, prezidentu buvo išrinktas J. Paasikivi, jis 1950m. vėl perrenkamas. Laikantis sovietų neerzinančios politikos, atsisakyta dalyvauti Marshallio plane, buvo gautas iš Sovietų Sąjungos karo nuostolių sumos 74 milijonų dolerių dovanojimas ir 1956 m. atgauta Porkkalos sritis. Paasikivi pradėtą politiką tęsė ir agraras U. K. Kekkonen, išrinktas prezidentu 1956m. ir perrinktas 1962m..
1955m. Suomija tapo Šiaurės Tarybos ir Jungtinių Tautų nare, o 1975m.ji buvo Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje iniciatorė.Naudota literatūra: V. Januškis “Europa” 1998m.Lietuvių enciklopedija

GAMTANuo uolėtų ir akmeningų aukštumėlių, apaugusių pušynais, atsiveria grandinės vingiuotų ežerų, jungiamų protakų ir upių. Gamtiniame žemėlapyje matyti, kad paviršius žemėja į pietus. Suomijoje vyrauja lyguma: 1/3 krašto plyti mažesniame nei 100 m aukštyje ir tik 1/10 ploto – aukščiau kaip 300 m. Tarp iškiliųjų paviršiaus formų vyrauja ledynų tirpsmo vandenų supiltos kalvos, vadinamos ozais, ir uolėti volai, iškylantys keliasdešimt metrų virš aplinkos. Daug kur siauromis ozų juostomis, tarp ežerų, nutiesti keliai ir geležinkeliai.Suomijos gamtai nemažą įtaką daro jūra. Mat krašte nėra vietos, daugiau nei 300 km nutolusios nuo jūros. Kranto linija labai vingiuota dėl daugybės įlankėlių; pakrantėje daug mažų uolėtų salų – šcherų.Krašto paviršiaus pamatą sudaro Baltijos skydas, kurį daug kartų ardė eroziniai reiškiniai. Maždaug prieš 3 mlrd. metų susiformavusį jo pamatą sudaro daugiausia granitai ir gneisai. Jie daug kur iškyla į paviršių. Ledynai tų uolienų atplaišų atnešė ir į Lietuvą, paliko Baltijos aukštumose. Dabartinį Suomijos kraštovaizdį suformavo apledėjimas. Krašto pietuose ledynai ėmė tirpti prieš 11 000, o visai ištirpo prieš 8 000 metų. Suomijos paviršius, kadaise prislėgtas ledynų, dabar kyla (30—90 cm per 100 metų). Kraštas turtingas iškasamų žemės turtų. Yra geležies rūdos, vario, nikelio, titano, volframo, urano, alavo, cinko, aukso ir sidabro. Daug asbesto, grafito ir talko.Suomijos pietryčiuose, netoli Baltijos jūros, yra nuostabi vieta — Suomijos ežerynas. Trečdalyje paviršiaus ploto ten tyvuliuoja ežerai, nors yra vietų, kur vandens daugiau nei sausumos. Tokio ežeringo kraštovaizdžio, kaip šis, matyt, nėra visoje planetoje. Plačius ežerus keičia siauri, dažnas daugiau nei 100 km ilgio, sujungti gausiomis protakomis. Dauguma jų vakaruose ištįsę iš šiaurės į pietus, o rytuose – iš šiaurės vakarų į pietryčius ir rodo paskutinio apledėjimo ledynų slinkimo kryptį. Tuo jie panašūs į Lietuvos ežerus. Šio ežeringojo krašto pietinėje dalyje yra didžiausias Suomijos ežeras Saima (1760 km2). O iš viso Suomijoje apie 75 000 ežerų, dauguma jų negilūs – 5 — 20 m. Ežerai užima apie 8% viso krašto ploto.

Didžiuma Suomijos UPIŲ teka į Botnijos įlanką. Jos labai vingiuotos, kai kur siauros. Daugelis jų tinka hidroelektrinėms statyti. Upių vingiuotumas trukdo plukdyti mišką, todėl vandens lygiui pakelti įrengta daug užtvankų su pralaidomis. Tarp kalvų yra daug uždurpėjusių įdubų. Pelkės užima beveik 1/3 Suomijos ploto.Naudota literatūra: V. Januškis “Europa” 1998m.

Suomijos KLIMATĄ formuoja Atlanto vandenyno įtaka, nes virš jos vyrauja vakarų ciklonų pernašos. Šio krašto klimatas yra pereinamasis iš jūrinio į žemyninį. Palyginti menką gaunamos saulės energijos kiekį kompensuoja giedros ir ilgos poliarinės dienos. Visų metų sezonų vidutinė temperatūra Suomijoje yra kur kas aukštesnė nei Rytų Europos toje pačioje platumoje. Žiemos ilgos, sniego danga krašto viduryje būna apie 50 cm storio, o šiaurės rytuose – apie 80 cm. Sniegas išsilaiko iki balandžio mėnesio, o šiaurėje net iki gegužės vidurio. Vasara trumpa, bet šilta. Jos temperatūrų skirtumas tarp pietinės ir šiaurinės dalies nėra ryškus. Kritulių per metus pietuose iškrinta 600—700 mm, o šiaurėje — 400—500 mm. Daugiausia jų būna rugpjūčio mėnesį. Itin įspūdingos baltosios naktys. Ties 70° lygiagrete saulė vasarą nenusileidžia 73 paras, bet žiemą 50 parų ji nepateka. Poliarinę naktį nuostabą kelia mėnesiena, poliarinės pašvaistės ir blizgantis sniegas. Naudota literatūra: V. Januškis “Europa” 1998m.MIŠKAIMaždaug 71% Suomijos ploto užima miškai. Suomių priežodis byloja: „Suomija be miško kaip meška be kailio”. Švedijos, Norvegijos ir Suomijos miškai sudaro 1/4 Europos miškų plotų. Suomiai labai rūpinasi miškų želdinimu. Jie pirmauja Europoje pagal miško metinį prieaugį vienam gyventojui. Krašte 60% miškų plotų – valstybiniai. Pusę miškų sudaro pušys, o drėgnose vietose auga eglės. Suomijos pietuose auga beržai, liepos, klevai, ąžuolai.

Šiaurėje vyrauja miškatundrė ir tundra. Tundra labai spalvinga vasarą, kai žydi gėlės. Ypač įspūdinga kalnų azalija. Iš sumedėjusių augalų minėtini beržai keružiai ir ievos. Suomiai labai saugo krašto gamtą. Įsteigta jau apie 50 nacionalinių parkų. Didžiausias yra Lapijoje (Laplandijoje), krašto šiaurėje. Vertas dėmesio Lemenjokio (1720 km2) nacionalinis parkas.Naudota literatūra: V. Januškis “Europa” 1998m.TURIZMASSuomija skirstoma į penkis turizmui tinkamus rajonus: pietvakarių Suomiją, ežerų Suomiją, Pabotnijį, rytinę Suomiją ir Lapiją.Suomiai labai mėgsta keliauti ir todėl savo šalyje stengiasi sudaryti palankias sąlygas tiek iš kitur atvykstantiems turistams, tiek savo šalies žmonėms. Turizmo versle užimta apie 60 000 žmonių. Šiuo metu Suomijoje populiariausias autoturizmas. Turistinėse magistralėse veikia kempingai, vasarą nuomojamos vilos, veikia sezoniniai viešbučiai. Suomijoje pats tinkamiausias turizmo sezonas yra vasara, kai dauguma žmonių atostogauja. Antrasis sezonas — žiemos pabaigoje per mokinių slidinėjimo atostogas. Tuo metu dalis dirbančiųjų irgi atostogauja. Lapijoje slidinėjimo sezonas tęsiasi ligi gegužės vidurio. Trečiasis sezonas — „auksinis rugsėjis” ypač gražus Lapijoje. Čia egzotikos mėgėjai gali gėrėtis poliarine naktimi, švęsti Kalėdas ir sutikti Naujuosius metus. Lapija turistus traukia savo rūsčia gamta, baltosiomis naktimis, lapių gyvenimo tradicijomis. Šv. Kalėdos Suomijos šiaurėje — Lapijoje įtrauktos į daugelio šalių turistinius maršrutus. Apsilankyti Lapijoje kviečia ir mūsų Lietuvos turizmo ir kelionių agentūros. Prasidėjus kalėdiniam sezonui, į šį kraštą suvažiuoja ne tik suomiai, bet daugybė turistų iš visos Europos. Čia, Lapijoje, už Poliarinio rato karaliauja tamsa, tačiau po ilgiausios nakties ateina šviesos Šventė — Šv. Kalėdos.Naudota literatūra: S. Dijokienė ir kt. “Europa- mūsų žemynas” 2002m.AUKSO ŠALISTai perkeltine ar tiesiogine prasme? — paklausite jūs, mat visi labai gerai žinome tik apie Aliaskos aukso ieškotojus. Bet Suomijoje… Norint rasti atsakymą į šį klausimą, reikia nuvykti į Lapiją. Lapija kas metai pritraukia vis daugiau ir daugiau keliautojų. Be nuostabios gamtos, juos labiausiai vilioja auksas. Suomijos Lapija ilgiausiai pasaulyje išlaikė aukso karštligės sceną. Tai prasidėjo 1868 metais, tačiau ir dabar auksingų upelių ir upių krantus užėmę stovi žmogus prie žmogaus. Yra tik keli profesionalūs aukso kasėjai, tačiau daugelis mėgėjų leidžia savo vasaras, skalaudami smėlį ir bandydami laimę rasti brangiojo metalo. Smarkiai nepraturtėjo nė vienas. Aukso ieškojimas Lapijoje yra daugiau gyvenimo nei prasigyvenimo būdas. Žymiausios aukso vietos yra toli nuo didžiųjų kelių, bet keliautojai ramiausiai vyksta išbandyti laimės į Tankavaros aukso plovyklas. Jau keleri metai ten vyksta aukso plovimo pasaulio čempionatai.
Naudota literatūra: S. Dijokienė ir kt. “Europa – mūsų žemynas” 2002m.GYVŪNIJAMiškuose gausu lapių, kiškių, lūšių, meškų, voverių; iš sparnuočių paplitę kurtiniai, tetervinai, jerubės. Tenykščiai vandens paukščiai – gulbės, žąsys, antys. Ežeruose ir upėse yra lydekų, karšių, lašišų, ešerių, vėžių. Tundroje gyvena poliarinės lapės, baltosios pelėdos, kiškiai ir gausybė graužikų.Naudota literatūra: V. Januškis “Europa” 1998m.

ŪKISMiško pramonė sudaro 25% Suomijos ūkio. Medienos paruošos nuo seno yra vienas pagrindinių jos gyventojų verslų. Mediena naudojama celiuliozės ir popieriaus pramonėje, faneros ir medžio plaušo plokščių gamyboje, taip pat baldų pramonėje. Iš žievės ir atliekų gaminami kuro briketai, juos naudoja chemijos pramonė. Pagal popieriaus ir celiuliozės gamybą Suomija yra tarp pirmaujančių pasaulio valstybių. Apie 50% Suomijos eksporto sudaro medžio gaminiai. Du penktadaliai kaimiečių namų yra mediniai. Turku ir Helsinkyje statomi ledlaužiai ir jūrų vilkikai. Kita Suomijos produkcija – kėlimo mašinos, elektros ir elektronikos gaminiai, įvairiašakė chemijos pramonės produkcija. Garsėja elektronikos ir kabelių kompanija Nokia, naftos – Neste.Suomiai nemažai investavo Lietuvoje į naftos pramonę, o kartu su švedais – į statybinių medžiagų ir alaus gamybą.Naudota literatūra: V. Januškis “Europa” 1998m