KėdainiaiTurizmas
Senamiestis žaliojo Nevėžio pakrantėje
Gamtos, istorijos ir kultūros paveldas sudaro puikią bazę turizmo verslui Kėdainiuose plėtoti. Visų pirma turistus vilioja įspūdinga ir unikali istorijos ir urbanistikos vertybė – Kėdainių senamiestis. Senamiestyje yra išlikusios 4 buvusios prekybinės aikštės, senasis gatvių tinklas ir daugelis architektūriniu požiūriu vertingų XV-XIX a. pastatų, turinčių gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo bruožų.Pažintis su miestu, jo istorija, architektūros vertybėmis prasideda pačioje Senamiesčio širdyje – Didžiosios rinkos aikštėje. Tai viena seniausių Kėdainių aikščių, išsaugojusi tų laikų išplanavimą, užstatymą.Šalia aikštės susitelkusios ir kitos istorijos bei kultūros vertybės, senieji pastatai. Didžiosios rinkos aikštėje gausu architektūros paminklų. Tai buvę stiklių namai (Didžioji g. 4, 6), buv. miesto rotušė (Didžioji g. 1), buv. škotų pirklio Šaflerio namas (Didžioji rinka 4), buv. burmistro Jurgio Anderseno namas (Radvilų g. 5).Įspūdinga gotikinė XV a. Šv. Jurgio bažnyčia, esanti kairiajame Nevėžio krante. Tai vienas pirmųjų mūrinių pastatų Kėdainiuose. XVI a. prie bažnyčios priekinio fasado pastatyta neaukšta renesansinio stiliaus varpinė. Išorinės sienos ir kampai paremti kontraforsais. Bažnyčia halinė, padalinta į tris navas, sienas skaido aukšti, smailiaarkiai langai arba nišos.Pasak rašytinių šaltinių, 1542 m. bažnyčioje buvo palaidotas Žemaičių seniūnas Jonas Radvila. XV-XIX a. šalia bažnyčios buvo parapijos kapinės.Vienoje ilgiausių ir seniausių Senamiesčio gatvių – Didžiojoje – galima susipažinti su daugeliu architektūros vertybių, tarp jų buv. XVII a. cechų ir Beneto namais (Didžioji g. 20/Senoji g. 7), buv. XVII-XIX a. Kėdainių “Šviesioji” gimnazija (Didžioji g. 62), Radvilų gatvėje išlikusia Šv. Juozapo medine liaudies baroko stiliaus bažnyčia ir varpine (XVIII a.). Šalia bažnyčios restauruotame buvusiame XVIII-XIX a. karmelitų vienuolyne (Didžioji g. 19) nuo 2000 m. rugsėjo mėnesio įsikūrė Kėdainių krašto muziejus. Jis įkurtas 1921 m. ir yra vienas seniausių Lietuvoje. Svarbiausieji muziejaus eksponatai: XVII a. dokumentai, kunigaikščio Jonušo Radvilos (1612-1655) įkapinis rūbas, XVII a. drabužių detalės iš Kėdainių Evangelikų reformatų bažnyčios kriptų, ragų baldai iš Apytalaukio dvaro, gotikinė XV a. šv. Jono Krikštytojo skulptūra iš Labūnavos koplyčios, dievdirbio Vinco Svirskio kryžiai. Gana vertingų pastatų yra Radvilų gatvėje: buv. senjorų Arnetų namai (Radvilų g. 21), gyvenamieji namai (Radvilų g. 4, 8, 41, 49), buv. špitolė (Radvilų g. 8a).Senosios rinkos aikštė mena žydų bendruomenės istoriją. Šioje aikštėje yra išlikęs XVII-XIX a. dviejų sinagogų kompleksas. Mažojoje sinagogoje 2002 m. rugpjūčio 16 dieną duris atvėrė Daugiakultūris centras (Senoji rinka 12), kuriame supažindinama su visų kada nors Kėdainiuose gyvenusių tautų kultūra. Ateityje šalia sinagogų numatoma atstatyti skerdėjo namelį ir arką su saulės laikrodžiu. Trečioji sinagoga yra Smilgos gatvėje (Nr. 13). Ant šios sinagogos sienos pritvirtinta memorialinė lenta garsiam žydų tautos mąstytojui Vilniaus Gaonui Elijahu. Žydų bendruomenės istoriją mena dvejos senosios kapinės Lakštingalų ir A.Kanapinsko gatvėse, o tragišką bendruomenės žūtį 1941 m. rugpjūčio 28 d. – masinė žydų žudynių vieta buv. aerodromo teritorijoje.Didžiausias turistų ir svečių traukos centras – didinga renesansinė XVII a. evangelikų reformatų bažnyčia ir varpinė (Senoji g. 1). Šią bažnyčią (1631-1652) pradėjo statyti Kristupas II Radvila, o užbaigė – jo sūnus Jonušas XI Radvila. Bažnyčia vienanavė, stačiakampė, turinti keturis nedidelius bokštelius. Bažnyčios fasadai suskaidyti masyviais piliastrais, kuriuos skiria aukštos, gilios nišos. Nišose tarp piliastrų – aukšti arkiniai langai ir langų didumo nišos. Langus ir nišas juosia kryžminiai apvadai. Virš langų kaitaliojasi trikampiai ir segmentiniai sandrikai. Vakarinio fasado kampuose yra stačiakampiai, o rytinio fasado kampuose – apvalūs bokšteliai. Juose laiptai veda į vargonų chorą, šonines galerijas ir pakraigę. Pagrindiniame fasade yra trejos durys. Pagrindinės veda į bažnyčios vidų. Interjerą anksčiau puošę subtilūs manieristinės krypties medžio plastikos darbai. Pagrindinio įėjimo dešinėje, ant paaukštinimo, buvo ąžuolinis Radvilų sostas su dviem korintinėmis kolonėlėmis, kairėje, už sakyklos, – nedidelė puošni ąžuolinė kunigo ložė.
Dabar išlikusi renesansinių formų ąžuolinė sakykla, gausiai ornamentuota sudėtingais drožiniais, ir šoninėse bažnyčios nišose – ąžuolo paneliai. Bažnyčios rūsyje yra kunigaikščių Radvilų šeimos mauzoliejus. Jame palaidoti du Vilniaus vaivados, Lietuvos didieji etmonai. Renesansinio stiliaus alaviniame sarkofage ilsisi kunigaikščio Kristupo Radvilos Perkūno (1547-1603) palaikai. Šalia palaidotas jo vaikaitis kunigaikštis Jonušas Radvila (1612-1655). Jo mumifikuoti palaikai ilsisi puošniame karališkojo auksakalio J.K.Byrfafo pagamintame baroko stiliaus sarkofage. 2001 metų pradžioje restauruoti kunigaikščių Radvilų likusių šeimos narių: Mikalojaus (1610-1611), Jurgio (1616-1617), Stepono (1624-1624) ir Elžbietos (1622-1626) sarkofagai.Šalia evangelikų reformatų bažnyčios stovi trijų tarpsnių barokinio stiliaus varpinė, kurios viršutinėje dalyje buvo įmontuotas laikrodis. Priešais evangelikų reformatų bažnyčią išlikę XVII a. buv. Kėdainių gimnazijos rektorių namai (Senoji g. 2, 4).Dar vienas turistų ir meno mylėtojų gausiai lankomas pastatas – renesansinio stiliaus buv. Kėdainių rotušė (Didžioji g. 1), viena iš trijų išlikusių Lietuvoje. Tai dviaukštis mūrinis kampinio plano pastatas. Fasadas nukreiptas į Didžiosios rinkos aikštę. Siena suskaidyta piliastrais, kurie apačioje turi neaukštus pjedestalus. Langų apvadai – renesansinio stiliaus. Virš langų trikampiai ir segmentiniai sandrikai. Priekinio fasado pusėje, nuo Didžiosios rinkos pusės – praėjimo į kiemą vartai.Anksčiau rotušės rūsyje buvo kalėjimas ir archyvai, pirmame aukšte -parduotuvės ir pirmoji miesto vaistinė, antrame – Magistrato darbo patalpos ir teismo salė.Dabar pastate įrengta Krašto muziejaus Rotušės dailės galerija. Čia nuolat veikia Lietuvos ir užsienio šalių menininkų parodos, vyksta susitikimai su žymiais žmonėmis, rimtosios muzikos koncertai.Šalia rotušės pastato įkurtas skulptūrų kiemelis. Čia 1995 m. spalio 20 d. buvo atidengta Ullos Viotti (Švedija) skulptūra, simbolizuojanti lietuvių ir švedų draugystę ir primenanti 1655-aisiais kunigaikščio Jonušo Radvilos ir Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo atstovų pasirašytą Kėdainių sutartį.Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija (J.Basanavičiaus g. 45) atidaryta 2001 m. spalio 20 dieną. Muziejuje-galerijoje rengiamos Lietuvos ir užsienio menininkų parodos. Autorės vardo muziejuje-galerijoje eksponuojami ir jos pačios tapybos, tekstilės bei grafikos darbai.Ramioje Vydūno gatvėje, 14-ame name, nuo 1988 m. įsikūręs rašytojo Juozo Paukštelio (1899-1981) memorialinis muziejus. Name, kuriame rašytojas gyveno nuo 1938 m., eksponuojami rankraščiai, dokumentai, memorialiniai daiktai, pasakojama apie jo mokinius Henrika Nagį (1920-1996), literatą Joną Sereiki 1921-1947), rašytoją Medardą Bavarską (1924-1989).Vertas turistu ir svečių dėmesio statinys – Kėdainių evangelikų liuteronų bažnyčia ir koplytėlės (Vokiečių g. 7). Tai vienanavė bažnyčia. Pagrindinio fasado viduryje – monumentalus keturių tarpsnių bokštas. Tarpsniuose -mažėjantys į viršų piliastrai su renesansiniais langų apvadais. Pastogę puošia renesansinių formų karnizas. Virš langų – tiesūs sandrikai.Prie bažnyčios ir jos viduje sukaupta nemažai vertybių. Bažnyčios viduje yra išlikusi originali XVII a. sieninė tapyba: vaizduojami apaštalai Petras ir Povilas, evangelistai Jonas, Lukas, Matas ir Morkus. Bažnyčioje esančiose kriptose palaidotas Adomas Freita-gas (1608-1650) – karo inžinierius, tvirtovių specialistas, filosofijos ir medicinos mokslų daktaras ir Jonas Fišeris – žymus XVII a. vaistininkas. Šalia bažnyčios buvusiose evangelikų liuteronų kapinaitėse palaidota nemažai žymių XVII a. žmonių. Išlikęs Fridricho Kaneinio (1663-1710), Kėdainių gydytojo ir pašto viršininko, antkapinis paminklas. Iš buv. evangelikų reformatų kapinaičių čia perkeltas reformatų pastoriaus Karolio Nerlicho antkapinis paminklas. Kapinių teritorijoje išlikusios trys XVII a. koplytėlės.l ir II pasaulinių karų metais šiose kapinaitėse buvo laidojami vokiečių kariai.Dotnuvos gatvėje esančiose kapinėse yra Lietuvos savanorių, 1919 m. žuvusių už Lietuvos nepriklausomybę, kapai. Jiems atminti pastatytas paminklas (aut. K.Rameika). Už šio paminklo yra pirmojo žuvusio už Lietuvos nepriklausomybę savanorio Povilo Lukšio (1886-1919) kapas.Išlikusi kapinių koplyčia, kurią 1845 m. pastatydino grafas M.Čapskis.Kitose kapinėse, esančiose Kauno gatvėje, taip pat yra lankytinų vietų. Centrinėje kapinių dalyje stovi originalus Tremtinių kryžius (aut. V.Ulevičius). Šalia – 1991 m. sausio 13-osios aukų V.Koncevičiaus ir A.Kanapinsko kapai. Prie jų – Kėdainių krašto Garbės pilietės nusipelniusios gydytojos Teklės Bružaitės (1909-1996) kapas. Senojoje kapinių dalyje yra tarpukario Lietuvos kariuomenės II artilerijos pulko vado pulkininko Justino Kibirkščio (1894-1934) kapas. Netoliese, giminės kapavietėje, ilsisi dvarininkai Vendzegolskiai. Šiose kapinėse glaudžiasi ir kuklus žymaus lietuvių detektyvų rašytojo Justo Pilyponio (1907-1947) kapas.Kėdainių miesto parke yra originalus statinys – minaretas, statytas apie 1880 m. Kėdainių savininko, rusų generolo grafo E.Totlebeno Rusijos karo su Turkija atminimui.Kėdainiuose įsikūrusi turizmo agentūra “Westekspress” (Didžioji g. 1) parduoda avialinijų, keltų, autobusų bilietus, organizuoja poilsinės ir pažintinės keliones į visas pasaulio šalis.Turistai ir miesto svečiai Kėdainių mieste gali apsistoti svečių namuose (Šėtos g. 112), Specialiosios internatinės mokyklos viešbutyje (J.Basanavičiaus g. 99). Kėdainių rajone veikia viešbutis (Serbinų g. 1, Labūnava) ir svečių namai (Stoties g. 5, Akademija). Kėdainių rajone įsikūrusios 2 kaimo sodybos: J.Viščiaus Kebonių kaime ir V. Gaurilčiko Ažytėnų kaime.Informaciją apie apgyvendinimo, maitinimo, transporto paslaugas, lankytinas vietas, pažintinius maršrutus, renginius teikia Kėdainių rajono turizmo informacijos centras (Didžioji g. 1).Kėdainiuose veikia 4 bankų skyriai: AB “Vilniaus bankas”, AB “Hansa-LTB”, AB “Lietuvos žemės ūkio bankas” ir AB “Ūkio bankas”. Bankai turistams suteikia galimybę atsiskaityti negrynaisiais pinigais naudojant Visa Electron, Euro Card, Master Card, Globus korteles.Dauguma miesto kavinių, barų įsikūrę senamiestyje arba šalia pagrindinių miesto gatvių. Kėdainiečiai, turistai ir kiti miesto svečiai gali pasirinkti kavinę arba barą pagal savo skonį. Skaniai pavalgyti ir atsigaivinti, pasiklausyti muzikos bei maloniai praleisti laiką kviečia kavinė “Šiaudinė pastogė” (Jazminų g. 1), karčema “Josva” (J.Basanavičiaus g. 12), kavinė “Aušrūta” (A.Mickevičiaus g. 24), kavinė “Ritmas” (Didžioji g. 44), kavinė “Pirkliai” (Didžioji g. 4), kavinė “Skaitykla” (Didžioji Rinka 4).Didelis maisto ir pramoninių prekių pasirinkimas “IKI”, “RIMI”, “TMarket” prekybos centruose ir kitose parduotuvėse, kurių Kėdainiuose yra gana daug.Suvenyrais prekiauja salonas “Dailė” (Didžioji g. 22 a) ir Turizmo informacijos centras (Didžioji g. 1).Turistines ir pažintines ekskursijas po Kėdainių senamiestį ir rajoną organizuoja Krašto muziejus (Didžioji g. 19) ir Turizmo informacijos centras (Didžioji g. 1).Rajono lankytinos vietos yra aprašytos skyriuose, pristatančiuose seniūnijas.KĖDAINIŲ KRAŠTO ISTORIJOS APŽVALGA
SVARBIAUSIOS KĖDAINIŲ KRAŠTO ISTORIJOS DATOS
Kėdainiai XIX a. pradžioje
Kėdainių kraštas išsidėstęs Vidurio Lietuvos žemumoje, kuri įsiterpusi tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos aukštumų. Toji žemuma, einanti plačiu, iki 100 km, ruožu per patį Lietuvos vidurį, yra didžiausia Lietuvos žemuma, dažnai vadinama Lietuvos vidurio lyguma. Šiaurėje ji prasideda latvių žemėje, į Lietuvą įeina Mūšos ir jos intakų srityje, toliau traukiasi į pietus iki Nemuno ir nuo jo, pasisukusi į vakarus, nusitiesia per visą šiaurinę Sūduvos dalį.Per patį jos vidurį iš šiaurės į pietus vingiuoja Nevėžis – didžiausia Vidurio Lietuvos upė. Nevėžio vardo kilmė gana aiški. Mūsų proseneliai Nevėžį įvardijo kaip upe, kurioje nėra vėžių. Pasak kalbininkų. Nevėžio pavadinimas sietinas su sanskritišku žodžiu vaagh, kuris reiškia “ūžti”, ‘ošti”, “šaukti”. Prie šio žodžio pridėjus neiginį “ne” ir apibūdinama upė. Iš tiesų Nevėžis teka tyliai, neūžia ir nešniokščia.Per Kėdainių kraštą Nevėžis vingiuoja 50 km. Jį, kaip ir didesnę Vidurio dalį, upė dalija į kairę ir dešinę pusę. Seniau skirtingos Nevėžio pusės priklausė dviem pagrindinėms Lietuvos sritims: dešinioji – Žemaitijai, o kairioji – Aukštaitijai, anuomet dažniau vadinamai Lietuva. Nuo pat Lietuvos valstybės susidarymo XIII a. viduryje iki jos padalijimo XVIII a. pabaigoje abi sritys išlaikė savo etninius ypatumus, administracines ribas ir net politines privilegijas. Todėl nenuostabu, kad anuomet dažnai minima “Lietuva už Nevėžio” pabrėžė abiejų sričių skirtingumą ir jas ribojančio Nevėžio ypatumą.
Kada į Kėdainių kraštą atkeliavo pirmieji gyventojai, nežinoma, nes iki šiol jo apylinkėse nėra tyrinėtos akmens amžiaus stovyklavietės ir gyvenvietės. Kad jų būta, liudija pavieniai ir dažniausiai atsitiktinai aptinkami akmens amžiaus dirbiniai: šlifuoti akmens kirvukai, įvairūs apdirbto titnago ir kaulo įrankiai. Visi jie – iš vėlyvojo akmens amžiaus, arba neolito, kuris Lietuvoje truko nuo V iki II tūkstantmečio pr. Kr. Apie Kėdainių krašto gyvenimą l tūkstantmetyje po Kr. žinoma iš tyrinėtų kapinynų.Mūsų eros pradžioje Vidurio Lietuvoje prie Nevėžio, Dubysos ir Neries santakų su Nemunu išsiskyrė savita plokštinių kapinynų grupė, kuri siejama su aukštaičių gentiniu junginiu, geriau žinomu nuo V a. po Kr., o XIII-X1V a. jau minimu rašytiniuose šaltiniuose. Kėdainių apylinkėse tyrinėtų Plinkaigalio, Šulaičių, Ruseinių, Graužiu, Pernaravos, Labūnavos kapinynų medžiaga byloja, kad Kėdainių krašte gyvenę aukštaičiai nuo savo artimiausių kaimynų žemaičių, gyvenusių į vakarus nuo dabartinių Kėdainių apylinkių, ir labiau į rytus nutolusių lietuvių išsiskyrė tiek materialine bei dvasine kultūra, tiek ir laidosena. Aukštaičių būta gana aukštų, apie 174-176 cm ūgio, masyvaus, tačiau harmoningo kūno sudėjimo žmonių. Jie mūsų eros pradžioje mirusiuosius laidojo nedegintus. Nuo V a. po Kr. tarp aukštaičių pradėjo plisti mirusiųjų deginimo paprotys. Manoma, kad šis paprotys į Vidurio Lietuvą atkeliavo iš pietvakarių – Nadruvos. Nadruvos ir Vidurio Lietuvos gyventojus siejo daugiau panašumų: antai ir vieni, ir kiti retai dėdavo ginklus į kapus, vyrai ir moterys drabužiams susegti daugiausia naudodavo seges ir kt.
Nuo VII a. po Kr. aukštaičiai kartu su mirusiaisiais ar atskirose duobėse pradėjo laidoti žirgus.Manoma, kad nuo l tūkstantmečio po Kr. pagrindinis visuomeninis vienetas buvo nedidelės kaimų bendruomenės, kuriose gyveno nuo 3-4 iki 8-10 šeimų, iš viso 40-60 asmenų. Tuo metu bendruomenės kaimą sudarė kelios sodybos ir jas supę dirbamieji laukai bei pievos. Turtėjant sodyboms ir gausėjant gyventojų, daugėjo vaidų, pasibaigdavusių plėšikavimais. Todėl bendruomenės privalėjo palaikyti glaudesnius tarpusavio ryšius, konsoliduoti pačias gentis ar jų sąjungas, kurias savo ruožtu vienijo bendra kalba, papročiai ir tikėjimas. Formuojantis teritorinėms bendruomenėms l tūkstantmečio po Kr. viduryje susidarė aukštaičių, žemaičių, lietuvių, kuršių, skalvių, žiemgalių, sėlių, jotvingių (sūduvių) genčių sąjungos. Kiekvienoje tokioje genčių apgyventoje srityje atsirado savi centrai, kurie ilgainiui su apylinkėse buvusiais kaimais virto XIII-XIV a. rašytiniuose šaltiniuose minimais valsčiais ir žemėmis.Kai kurias Kėdainių apylinkių žemes ir vietoves XIV a. viduryje paminėjo Livonijos ordino kronikininkas H.Vartbergė. Aprašydamas plėšikiškus žygius į Nevėžio vidurupį, 1362 m. H.Vartbergė paminėjo kautynes ties Šėta. Nuo 1364 m. jo parašytoje Livonijos kronikoje dažnai minima Labūnava. 1371 m. kalavijuočių būrys nuniokojo Kujėnus, Šlapaberžę, Kalnaberžę, Apytalaukį, Aristavą. 1372 m. kalavijuočiai nusiaubė Dotnuvos, Beržų, Ramėnų, Šlapaberžės, Miegėnų, Babėnų, Kėdainių (jų pavadintos Gaidynės), Karūnavos, Labūnavos, Pėdžių, Kaplių, Normainių kaimus ir apylinkes. Taigi 1372 m. pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti Kėdainiai.Pasak legendos, Kėdainių pavadinimas yra kilęs iš turtingo pirklio Keidango, atvykusio iš Kuršo ir įkūrusio nedidelį žvejų kaimelį, vardo. To kaimelio šiaurėje augo didžiulė giria, kurioje būta pagonių šventyklos. Ją kryžiuočiai sunaikinę, o jos vietoje 1403 m. pastatę mūrinę bažnyčią.Archeologiniai kasinėjimai paliudijo, kad Kėdainiai išaugo iš nedidelės žvejų ir žemdirbių gyvenvietės, kuriXIV a. pradžioje jau buvo įsikūrusi dešiniajame Nevėžio krante, toje vietoje, kur dabar yra Didžiosios rinkos aikštė. Nustatyta, kad gyvenvietė buvo apie 4 ha dydžio ir, matyt, XIV a. pabaigoje neišsiskyrė iš vokiečių kronikose paminėtų aplinkinių kaimų.Kėdainiai pradėjo augti ir plėstis nuo XV a. vidurio, o šio amžiaus pabaigoje rašytiniuose šaltiniuose minimi kaip svarbus regioninis prekybos centras. Miesto augimui nemažos įtakos turėjo keletas svarbių priežasčių:XV a. pradžioje per Kėdainius nusidriekęs prekybinis Kauno-Rygos vieškelis, nuo XV a. vidurio Kėdainiuose lankęsi vokiečių Hanzos pirkliai ir Lietuvos didiko Radvilos Astikaičio, kurio nuosavybėn Kėdainiai atiteko apie 1445 m., veikla.Iki tol Kėdainiai priklausė Lietuvos didiesiems kunigaikščiams. Manoma, kad nuo XV a. vidurio Kėdainiuose kūrėsi du atskiri, tačiau tarpusavyje susiję centrai: kairiojoje Nevėžio pusėje kūrėsi administracinis-religinis centras su dvaru, bažnyčia ir parapijos kapinėmis, o dešiniojoje – miestas.Spėjama, kad pirmasis miesto savininko Radvilos Astikaičio dvaras buvo pastatytas apie XV a. vidurį ant stataus ir vaizdingo kairiojo Nevėžio kranto. Už Varlupio upelio, ant stačios ir vaizdingos kalvos pastatyta pirmoji Kėdainiuose mūrinė gotikinė Šv. Jurgio bažnyčia. Prie bažnyčios buvo parapijos kapinės. Kada bažnyčia pastatyta – neaišku, tačiau manoma, kad ji statyta tarp 1445 m. ir 1460 m. Anot rašytinių šaltinių, bažnyčią statę mūrininkai buvo apgyvendinti dvare. Dabar dvaro nebėra, o Šv. Jurgio bažnyčia tebestovi iki šiol, išliko ir senosios parapijos kapinės.Žemiau dvaro ir bažnyčios, už Nevėžio, kūrėsi miestas, per kurį nuo XV a. vidurio ėjo du prekybos vieškeliai: vienas jų iš Vilniaus dabartinėmis Didžiąja ir Jonušavos gatvėmis vedė į tuo laiku svarbų Žemaitijos centrą Raseinius, kitas iš Kauno per dabartinę Smilgos gatvę ėjo į Rygą ir Šiaulius. Pastarojo vieškelio pašonėje, netoli Smilgos upelio žiočių, atsirado pirmoji turgaus aikštė, dabar teisėtai vadinama Senąja rinka.Dešinioji Kėdainių pusė buvo apstatyta nedideliais 4-5 m pločio ir 8-9 m ilgio vienaaukščiais mediniais namais. Jie galiniais fasadais buvo atsukti j minėtus vieškelius ir turgaus aikštę. Namus apšildydavo kampuose stovėjusios iš molio drėbtos krosnys. Turtingesni gyventojai, matyt, pirkliai ir amatininkai, namus apšildydavo koklių krosnimis.Sklypų būta nedidelių, apie 9-10 m pločio ir 20-30 m ilgio. Juos ribojo žabais išpintos tvoros. Sklypų viduje už gyvenamųjų namų stovėjo nedideli ūkiniai pastatai ir dirbtuvės. Tarp sklypų būta siaurų, vos 2 m pločio, lentomis išklotų praėjimų.Žinoma, kad pirmieji Kėdainių amatininkai buvo puodžiai, kalviai, batsiuviai, siuvėjai, kirpėjai. Nuo XV a. vidurio Kėdainiuose pradėjo lankytis vokiečių Hanzos pirkliai. Juos viliojo turtingos Vidurio Lietuvos girios ir patogūs susisiekimo keliai su Kaunu. Kaune Hanzos pirkliai turėjo savo prekybinę atstovybę, vadinamąją kontorą, ir nuo 1445 m. iki 1540 m. dominavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) užsienio prekyboje. Beje, 1471 m. tarp penkių LDK miestų, prekiavusių su vokiečių Hanzos pirkliais -Kauno, Vilniaus, Gardino, Naujųjų Trakų, – paminėti ir Kėdainiai.Kad XV a. pabaigoje Kėdainiuose būta turtingų žmonių, liudija vienoje iš sodybų archeologų aptiktas pirmųjų lietuviškų sidabrinių monetų lobis.XV a. pabaigoje dešinioji Kėdainių pusė nuo Nevėžio rytuose iki dab. J.Basanavičiaus gatvės vakaruose užėmė apie 25 ha dydžio plotą ir, palyginti su XV a. viduriu, padidėjo tris kartus. XVI amžiuje Kėdainiai toliau sparčiai augo: 1520 m. jau buvo 145 gyvenamieji namai ir apie 1 160 gyventojų, vykdavo turgūs ir buvo renkami turgaus mokesčiai.1535 m. Kėdainių savininką kunigaikštį Joną Radvilą (mirė 1542 m.) paskyrus Žemaičių seniūnu miestas tapo Žemaitijos administraciniu centru. Kėdainiuose vyko teismai, lankydavosi įvairūs žemaičių valdininkai ir didikai, o valstiečiai gabeno duokles. Spėjama, kad tuo laiku Jono Radvilos rūpesčiu dvaras iš kairiosios miesto pusės buvo perkeltas j dešiniąją, nes atvykstantiesiems į Kėdainių dvarą keltis per Nevėžį buvo nepatogu, o per pavasario ir rudens potvynius – ir sudėtinga. Naujas Radvilų dvaras buvo pastatytas ant aukštos Nevėžio terasos, šalia Smilgos upelio.1536 m. Kėdainiuose buvo 1 74 gyvenamieji namai, apie 1 400 gyventojų, o 1544 m. Kėdainiai vadinami dideliu miestu prie dvaro.Po Jono Radvilos, kurio palaikai palaidoti Šv. Jurgio bažnyčioje, mirties 1542 m. Kėdainiai atiteko jo dukrai Onai Radvilaitei (1525-1600). Ona Radvilaitė 1549 m. perėjo į protestantų tikėjimą ir tais pačiais metais į Šv. Jurgio bažnyčią pakvietė evangelikų kunigą. Nuo tų metų Kėdainiai tapo vienu pirmųjų reformacijos plitimo židinių LDK.Apie 1527 m. šalia Kėdainių, Babėnų dvare, gimė vienas iš lietuvių raštijos pradininkų, katalikų kunigas Mikalojus Daukša (mirė 1613 m.).Kėdainių ūkinę ir prekybinę veiklą pagyvino 1568 m. Gardino seime suteikta teisė plėtoti laivinę prekybą Nevėžio upe, 1581 m. Varšuvos seime įteisintas laisvas uostas besikuriančiame Skongalio priemiestyje ir 1585 m. patvirtinti nuostatai miesto amatininkams.Kėdainių dvaras ir miestas buvo vienas iš nedaugelio Lietuvoje arijonų prieglobsčių Onos Radvilaitės-Kiškienės ir jos sūnaus Jono Kiškos (mirė 1591 m.) valdymo metais (1549-1591).Nuo 1574 m. valdant Jonui Kiškai, Kėdainiuose vykdavo visuotiniai Žemaičių bajorų seimeliai, daugėjo amatininkų ir pirklių, apsigyveno pirmieji žydai. Jo rūpesčiu 1588 m. karalius Zigmantas Vaza Kėdainiams suteikė privilegiją rengti tris metines muges, o 1590 m. balandžio 15 d. – Magdeburgo teises. Taigi 1590-aisiais Kėdainiams oficialiai suteikta savivalda, o kartu – teisė rengti šeštadieninius turgus, tris metines muges, miestiečiams statyti parduotuves ir laikyti pavyzdines svarstykles, ilgio bei saiko matus. Taip pat patvirtintas ir pirmasis Kėdainių herbas su Kiškų giminės simbolika: žydrame herbinio skydo lauke pavaizduota sidabrinė pasaga su trimis auksiniais kryžiais; pasagos viduryje – dvi lašišos, nukreiptos į priešingas puses.Spėjama, kad, suteikus Kėdainiams savivaldą, Senosios rinkos turgavietėje XVI a. pabaigoje buvo pastatyta pirmoji mūrinė gotikinio stiliaus miesto rotušė.XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje Kėdainius nusiaubė du dideli gaisrai: per 1598 m. gaisrą sudegė 196 gyvenamieji namai, o per 1600-ųjų – 59. Stebėtina, kad po šių gaisrų miestas greitai atsigavo ir jau 1604 m. Kėdainiuose buvo 348 gyvenamieji namai ir apie 2 800 gyventojų. Tuo laiku mieste veikė net 104 smuklės: 82 alaus, 21 degtinės ir viena midaus.1602 m. per Nevėžį pastatytas pirmasis medinis tiltas, kuriuo buvo sujungtos abi miesto pusės. Tais pačiais metais mediniai tiltai pastatyti per Smilgos, Dotnuvėlės ir Obelies upelius. Iš pravažiuojančiųjų per tiltus buvo renkami mokesčiai.Nuo XVII a. pradžios Kėdainiai vėl pamažu pradėjo atitekti kunigaikščių Radvilų nuosavybėn. 1606 m. tuometinio miesto savininko Stanislovo Kiškos (? -1619) dukrai Onai ištekėjus už Kristupo Radvilos (1585-1640), jai kaip kraitis atiteko kairioji miesto pusė. 1614 m. Kristupas Radvila nusipirko ir dešiniąją miesto pusę. Taigi nuo 1614 m. Kėdainiai vėl priklausė kunigaikščių Radvilų giminės protestantiškosios Biržų-Dubingių šakos atstovams.Tuo laiku šios Radvilų šakos atstovai buvo galingiausi LDK magnatai, užėmę aukščiausius valstybės postus, aktyviai reiškęs! vidaus bei užsienio politiniame gyvenime. Todėl nuo XVII a. pradžios iki XVII a. vidurio Kėdainius valdant dviem Lietuvos didiesiems etmonams ir Vilniaus vaivadoms – Kristupui Radvilai ir jo sūnui Jonušui (1612-1655) – miestas išgyveno ūkinį ir kultūrinį pakilimą.XVII a. pirmoje pusėje Kėdainiuose veikė 10 amatininkų cechų, kuriems priklausė apie 300 amatininkų. Mieste veikė siuvėjų, puodžių, odminių, kalvių, audėjų, batsiuvių, dailidžių, gyvulių skerdikų cechai ir pirklių brolijos. 1628 m. Kristupas Radvila jiems patvirtino nuostatus.1627 m. rugpjūčio 24 d. Kristupas Radvila patvirtino senąsias Kėdainių miesto laisves ir suteikė naująjį herbą, įdomu, kad jame panaudotos dviejų miestą valdžiusių giminių – Radvilų ir Kiškų – heraldinės figūros: auksiniame lauke juodas Radvilų erelio sparnas su koja, naguose laikančia plieninę Kiškų pasagą su trimis auksiniais kryžiais žydrame lauke.Tais pačiais metais buvo suteikta teisė Kėdainiuose laisvai įsikurti ir netrukdomai iš jų išvykti. Todėl mieste apsigyveno nemažai atvykėlių iš kitų Lietuvos miestų, taip pat iš Lenkijos, Vokietijos ir Škotijos. Škotų reformatai į Kėdainius atsikėlė bėgdami nuo jų krašte vykusių religinių karų. Mieste taip pat apsigyveno rusų stačiatikių ir žydų.Kristupas Radvila rūpinosi atvykėliais ir palankių mokesčių dėka skatino juos kurtis mieste. 1629 m. vakarinėje Kėdainių dalyje plytėjusiuose dvaro laukuose apsigyveno vokiečiai evangelikai liuteronai, kurie dešimčiaijuridiškai įteisintos bendruomenės: Senųjų Kėdainių, kurios pagrindą sudarė evangelikai reformatai, ir Jonušavos, arba Naujųjų Kėdainių, kurioje gyveno vokiečiai evangelikai liuteronai. Lietuvos miestų istorijoje tai būta antro atvejo, kai viename mieste gyvavo dvi juridiškai įteisintos bendruomenės. (Žinoma, jog Trakuose buvo juridiškai įteisintos krikščionių ir karaimų bendruomenės.) Nuotraukoje: Evangelikų liuteronų bažnyčia, statyta XVII a.Nuo XVII a. vidurio Kėdainių Senosios rinkos prieigose įsikūrė žydai, kurių religinė bendruomenė – kahalas – ilgainiui tapo viena iš didžiausių Žemaitijoje. Anot rašytinių šaltinių, Kėdainiuose apsigyveno “gero elgesio ir padorūs žydai”, kurie vertėsi pinigų skolinimu, smulkia prekyba, degtinės gamyba. 1624-1627 m. jie nuomojo Kėdainių muitinę. Žydų amatininkai susibūrė į atskirą cechą, kuriam buvo patvirtinti specialūs nuostatai. Žinoma,Kad Kėdainių žydų būta gerų audėjų, ir iki pat XIX a. šis amatas buvo išimtinai jų rankose. Žydai priklausė ne miesto, o dvaro jurisdikcijai, buvo globojami paties kunigaikščio, todėl jautėsi pranašesni už kitus Lietuvoje gyvenusius žydus ir didžiuodamiesi dažnai pabrėždavo: “Ich Keidaner”.XVII a. viduryje Senosios rinkos šiaurinėje dalyje žydai pastatė sinagogą, prie jos – ligoninę. Senąją turgaus aikštę pradėta vadinti Žydų rinka.1648 m. pietinėje Kėdainių dalyje prie Knypavos turgavietės įsikūrė rusų stačiatikiai. Miesto savininkoJonušo Radvilos žmona Marija Mogilaitė buvo stačiatikė, todėl jos prašymu Jonušas Radvila 1652 m. pietinėje Knypavos dalyje pastatydino medinę cerkvę ir prie jos įkūrė vienuolyną. Vienuolyne gyveno tik keli vienuoliai, pati bendruomenė buvo nedidelė ir, matyt, didesnės reikšmės miesto ūkiniam ir visuomeniniam gyvenimui neturėjo.Centrinėje miesto dalyje, prie pagrindinės Didžiosios pilies gatvės ir Didžiosios rinkos turgavietės, gyveno evangelikai reformatai. Kairiojoje miesto pusėje, vadinamoje Užnevėžiu, aplink Šv. Jurgio bažnyčią nuo seno gyveno katalikai. Mieste gyvavo ir arijonų bendruomenė, kuri čia veikė viešai iki 1658 m., kai visi arijonai Seimo sprendimu buvo išvaryti iš Lietuvos ir Lenkijos valstybės.Taigi XVII a. viduryje Kėdainiai buvo įvairių tautybių ir religinių konfesijų miestas. Jame buvo 6 turgaus aikštės, 19 gatvių ir 8 skersgatviai. Miesto savininkai ir Magistratas rūpinosi, kad būtų statomi mūriniai namai, stogai dengiami čerpėmis ar skiedromis, grindžiamos ir tvarkomos gatvės: Jonušo Radvilos įsakymu kiekvienas įvažiuojantis į Kėdainius žmogus turėjo atgabenti akmenį.1655 m. Kėdainiuose buvo apie 500 gyvenamųjų namų, per 4 tūkst. gyventojų. Mieste stovėjo dvi evangelikų reformatų bažnyčios (vienoje iš jų pamaldos vyko lietuviu, o kitoje- lenkų ir škotų kalbomis), evangelikų liuteronų bažnyčia, rusų stačiatikių cerkvė, senoji Šv. Jurgio katalikų bažnyčia, sinagoga. Miestą puošė mūrinė dviaukštė rotušė, gimnazija. Vakarinėje miesto pašonėje ant aukštos kalvos stovėjo Radvilų dvaras.Miestas buvo valdomas ir tvarkomas miestiečių renkamo Magistrato, kurį sudarė 18 asmenų: vaitas, 3 burmistrai, 4 teismo tarėjai, raštininkas, 5 šuolininkai, iždininkas, iždo raštininkas, antstolis ir cechų dekanas. Magistrato nariai galėjo būti visų tikybų ir tautybių miestiečiai, kuriais Kėdainiuose buvo tampama tik prisiekus kunigaikščiui ir Magistratui.Prie pagrindinių kelių į Kėdainius stovėjo miesto vartai, kuriuos naktimis saugojo iš miestiečių sudarytos sargybos, o atvykusieji buvo registruojami. Visi miestiečiai privalėjo dalyvauti piniginėse rinkliavose, karinėse pratybose ir eisenose.Kunigaikščiai Radvilos rūpinosi socialinėmis miestiečių reikmėmis, todėl 1629 m. vargingiems gyventojams buvo pastatytos 3 špitolės, našlaičių namai ir ligoninė. Mieste įkurta viena iš pirmųjų vaistinių Lietuvoje. Žinoma, kad 1636 m. čia dirbo vaistininkas Elijus.Skirtingų religinių konfesijų miestiečius saugojo 1627 m. pasirašytas taikaus sambūvio susitarimas. Jį pasirašę Kristupas Radvila ir Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius pripažino evangelikų reformatų ir katalikų tikybų lygiateisiškumą. Remiantis šiuo susitarimu, katalikams grąžinta Šv. Jurgio bažnyčia, kuri net 78 metus priklausė evangelikams reformatams. Nepaisant šio fakto, taip pat Lietuvoje stiprėjančios kontrreformacijos, savo valdose Radvilos toliau vadovavosi principu “cuius regio, eius religio” -kieno valdžia, to ir religija.Kėdainių gyvenime evangelikai reformatai užėmė išskirtinę padėtį. Visą XVII amžių Kėdainiai buvo evangelikų reformatų bažnyčios administracinės LDK padalos – Žemaitijos distrikto -centras. Radvilų rūpesčiu Kėdainiuose buvo sutelktos pagrindinės evangelikų reformatų bažnyčios, švietimo ir kultūros institucijos. 1625 m. parapinė mokykla pradėta pertvarkyti į vidurinę, kuri 1647 m. tapo gimnazija, 1651 m. prie gimnazijos įkurta Joachimo Jurgio Rheto spaustuvė. Manoma, kad mieste veikė popieriaus dirbtuvė. Kėdainiuose gyveno ir dirbo žymūs lituanistikos veikėjai Steponas Jaugelis-Telega (1600-apie 1666), Samuelis Tamošauskas (apie 1605-1650), Samuelis Minvydas (1602-1660), Jonas Božimovskis vyresnysis (1610-1673), parengę pagrindinį XVII a. evangelikų reformatų leidinį lietuvių kalba “Kniga nobažnistės krikščioniškos”, kurį 1653 m. išspausdino J.J. Rheto spaustuvė. Savo eilėmis garsėjo Kėdainių burmistras S.Jaugelis-Telega, žinomas kaip pirmasis miestiečių luomo atstovas lietuvių raštijoje. Kėdainiškis kunigas Jonas Božimovskis vyresnysis recenzavo S.B.Chilinskio Biblijos vertimą į lietuvių kalbą, išvertė Naująjį Testamentą. Vėliau jo darbus tęsė sūnus Jonas Božimovskis jaunesnysis (1645-1687).Kėdainių gimnazijoje dėstė garsūs Europoje mokslo veikėjai, tarp jų pedagogas ir filosofas Adomas Rasijus (apie 1575-1627/1628) bei gydytojas, karo inžinierius ir filosofas Adomas Freitagas (1608-1650). Tuo laiku gimnazijoje buvo dėstoma lotynų kalba, taikomi pažangūs mokymo metodai, o mokiniai mokėsi iš garsaus čekų pedagogo ir filosofo Jano Amoso Komenskio vadovėlių.Kėdainių klestėjimą nutraukė 1654-1660 m. karas su Rusija ir Švedija.Rusijos kariuomenei okupavus beveik visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Kėdainiuose susikoncentravo politinis gyvenimas ir buvo sprendžiamas valstybės likimas.1655 m. rugpjūtį mieste prasidėjo derybos su Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo atstovais dėl LDK pasidavimo Švedijai. Derybos baigėsi 1655 m. spalio 20 d. pasirašytu aktu, kuriuo LDK nutraukė uniją su Lenkija, sudarytą 1569 m., ir sudarė naują uniją su Švedija. Iš lietuvių pusės uniją pasirašė Jonušas Radvila, Katalikų bažnyčios hierarchai, iš viso 1 134 didikai. Iš švedų pusės – grafas Magnus Gabrielis de la Gardis ir Estijos gubernatorius Benediktas Siute (Skytte). Unijos aktas buvo pasirašytas Radvilų dvare. Pasirašymo procedūrą aptemdė nemalonus ir kurioziškas nuotykis: sakant sveikinimo kalbas ir keliant tostus įlūžo antro aukšto perdangos, ir svečiai nugarmėjo žemyn.Nors sutartis sustabdė Rusijos kariuomenės veržimąsi į kraštą, tačiau buvo trumpalaikė. Kėdainius nualino tiek sava, tiek švedų kariuomenė. Gelbėdamiesi nuo plėšikaujančių kareivių ir artėjančios maro epidemijos iš Kėdainių pasitraukė daugiau kaip pusė gyventojų.Nuo 1659 m. Kėdainius pradėjo valdyti Jonušo Radvilos pusbrolis ir žentas, Prūsijos generalgubernatorius Boguslavas Radvila (1620-1669), paskutinis beišmirštančios kunigaikščių Radvilų giminės protestantiškosios Biržų-Dubingių šakos atstovas. Jis bandė atgaivinti karo nusiaubtą miestą: suteikė naujų prekybos bei laivininkystės lengvatų, patvirtino naujus miesto valdymo ir tvarkymo nuostatus. Tačiau miesto prekyba merdėjo, o dauguma miestiečių pasitraukė svetur. 1663 m. Kėdainiuose buvo tik 40 apgyventų sklypų ir penktadalis čia anksčiau gyvenusių amatininkų.XVII a. pabaigoje atgyjantį miestą nusiaubė didelis gaisras: sudegė apie 100 gyvenamųjų namų, gimnazija ir biblioteka.XVIII a. pradžioje Kėdainius nuniokojo Šiaurės karas. 1701 m. ir 1 704 m. miestas buvo apsuptas švedų kariuomenės. Apsupties metu švedai sugriovė Radvilų rūmus, kurių liekanos, anot amžininkų, styrojo iki XIX a. pabaigos.1709-1711 m. mieste siautėjo maras. Per jį išmirė daug kėdainiškių ir apylinkių gyventojų. Sumažėjus evangelikų reformatų bendruomenei nuo XVIII a. pradžios į Kėdainius pradėjo skverbtis katalikų vienuoliai. Per 1 703-1 704 m. mieste įsikūrė vienuoliai karmelitai, nuo 1724 m. pradėjo veikti jėzuitų misija. Vienuolių katalikų veikla sukėlė miesto senbuvių evangelikų reformatų pasipriešinimą. Parapijos konfliktas peraugo į tarpvalstybinį: Kėdainių evangelikus reformatus palaikė Prūsijos karalius Frydrichas l, kuris pagrasino imtis tam tikrų veiksmų prieš Karaliaučiuje įsikūrusius jėzuitus. Kurį laiką vienuolių karmelitų ir jėzuitų veikla Kėdainiuose buvo pristabdyta. Tačiau 1731 m. Kėdainiams atitekus kunigaikščių Radvilų giminės katalikiškosios Nesvyžiaus šakos atstovui Jeronimui Florijonui Radvilai (1715-1760) protestantiškame mieste įsigalėjo katalikai. Miesto viduryje karmelitai pastatė medinę Švč. Mergelės Marijos aukojimo bažnyčią ir prie jos įkūrė vienuolyną.Nuo XVIII a. pradžios Kėdainiuose pradėjo aktyviai veikti išaugusi ir padidėjusi žydų bendruomenė. Jos rabinai buvo kilę iš garsios Europoje Kacenelenbogenų giminės ir garsėjo kaip geri Talmudo aiškintojai. Mieste gyveno vyriausieji Žemaitijos rabinai, veikė rabinų mokykla, bendruomenė turėjo dvi sinagogas. Matyt, neatsitiktinai 1727 m. studijuoti Talmudą iš Vilniaus į Kėdainius atvyko septynerių metų vaikas Elijahu ben Solomonas Zalmanas, vėliau visame pasaulyje išgarsėjęs Vilniaus Gaono Elijahu vardu. Kėdainiuose jaunasis Elijahu vedė vietinę merginą vardu Chaną ir kurį laiką gyveno uošvių namuose. Vėliau, jau apkeliavęs Europą ir likęs gyventi Vilniuje, Gaonas Elijahu nenutraukė ryšių su savo jaunystės miestu.Nuo XVIII a. vidurio Kėdainiai pradėjo atsigauti: gausėjo gyventojų, daugėjo pirklių ir amatininkų. 1765 m. Kėdainiuose buvo apie 300 namų, per 2150 gyventojų, veikė 16 cechų. Cechų skaičiumi Kėdainiai prilygo Minskui ir po Vilniaus bei Kauno, kartu su Raseiniais pri-kausė antrajai LDK miestų kategorijai.XVIII a. pabaigoje žlugus Lietuvos ir Lenkijos valstybei visi LDK miestai neteko savivaldos, tarp jų ir Kėdainiai. 1795 m. rusų armijos generolo A.Tormasovo nurodymu buvo panaikintas miesto Magistratas. Vietoj jo Kėdainiams paskirtas teisėjas ir asesorius, kurie turėjo spręsti visų tikybų ir tautybių gyventojų bylas. Tačiau miesto savininko Dominyko Jeronimo Radvilos (1786-1813) rūpesčiu Kėdainiuose iš dalies buvo atkurta savivalda. Jo nurodymu miestiečiams buvo leista išsirinkti 5 asmenis, kurie privalėjo vykdyti kunigaikščio administracijos funkcijas.1811 m. Kėdainiai atiteko grafo Pranciškaus Čapskio nuosavybėn. Jo nurodymu miestui buvo palikta savivalda. Tačiau 181 7 m. Raseinių apskrities teismo sprendimu Kėdainių savivalda buvo panaikinta, o miestas tapo valsčiaus centru.Tuo laiku dešiniajame Dotnuvėlės upės krante grafas P.Čapskis įkūrė naują dvaro sodybą. 1844 m. Marijonas Čapskis (1816-1875) sodybos vietoje pastatydino trijų aukštų mūrinius dvaro rūmus, kuriuos puošė įspūdingas keturių aukštų bokštas ir oranžerija. Į šiaurę nuo dvaro rūmų buvo įveistas parkas, o praplatintoje Dotnuvėlės vagoje įrengti tvenkiniai. Prie šiaurinių parko prieigų pastatyta sūrių gamykla ir alaus darykla.Kėdainių neaplenkė 1831 m. ir 1863 m. sukilimai prieš carinį režimą. Miestas ir jo apylinkės tapo vienu iš šių sukilimų židinių. Po 1831 m. sukilimo buvo uždarytas karmelitų vienuolynas. Jo patalpose įsikūrė carinės kariuomenės kareivinės.Numalšinus 1863 m. sukilimą Kėdainių dvaras buvo konfiskuotas. Jo savininkas M.Čapskis apkaltintas sukilimo rėmimu ir ištremtas į Sibirą. 1866 m. dvaras atiteko rusų armijos generolui, karo inžinieriui grafui Eduardui Totle-benui (1818-1884). Šis iš pagrindų rekonstravo dvaro rūmus, išplėtė parką, kuriame pastatė daug rytietiško stiliaus namelių, senovės graikų ir romėnų dievų bei deivių skulptūrų. Šiaurinėje parko dalyje Krymo ir Balkanų karams atminti pastatydino dailų minaretą, puošiantį Kėdainių parką iki šiol.Valdant grafui E.Totlebenui pagyvėjo ūkinis miesto gyvenimas: plėtėsi pramonė, atsirado odos ir kartono fabrikų, keletas malūnų, plytinė, pieninė ir karietų dirbtuvės. 1871 m. per šiaurinę miesto pusę nutiestas Liepojos-Romnų geležinkelis. Juo Kėdainiai buvo sujungti su kitais Rusijos imperijos miestais.1886 m. dvaras buvo atskirtas nuo miesto. Kėdainiai vėl atgavo savivaldą.XIX a. pabaigoje Kėdainiuose buvo 674 namai, 6113 gyventojų. Pusė gyventojų buvo žydai. Mieste veikė 50 įvairių dirbtuvių, 140 parduotuvių. Tuo laiku Kėdainiai garsėjo arklių turgumis. Kėdainiuose parduodami žemaitukų veislės arkliai ypač buvo vertinami Prūsijoje ir Kurše.XIX a. pabaigoje Kėdainių daržininkai, daugiausia žydai, pradėjo auginti agurkus, ir nuo tada Kėdainiai garsėja kaip agurkų augintojų kraštas.Nuotraukoje: Didžiosios rinkos aikštė XX a. pradžioje
…ir dabarXX a. pradžioje Kėdainius vėl nusiaubė gaisrai. 1908 m. mieste sudegė 74 namai, o 1914 m. – 150 namų. 1915 m., l pasaulinio karo metu, Kėdainiuose sudegė dar 21 namas.1919 m. vasario 7-11 d. prie Kėdainių vyko pirmosios nepriklausomybės kovų kautynės, kuriose žuvo kraštietis Povilas Lukšys – pirmasis žuvęs Lietuvos savanoris. Kautynės sustabdė bolševikų puolimą laikinosios sostinės Kauno link.Nepriklausomybės metais Kėdainiai tapo apskrities centru ir buvo priskirti pirmos eilės miestų kategorijai. Miestas augo ir plėtėsi: 1923 m. Kėdainiuose buvo 7 415, o 1 939 m. – 8 622 gyventojai. Veikė odos dirbtuvė, 2 malūnai, elektrinė, pieninė, daržovių ir vaisių perdirbimo įmonė, spaustuvė, apie 60 parduotuvių ir 100 smuklių. Veikė gimnazija, viena žydų ir 3 lietuvių pradinės mokyklos, Mokytojų seminarija (vėliau – Aukštesnioji kultūrtechnikos mokykla), muziejus ir biblioteka. Mieste buvo pastatyti modernios architektūros pastatai: apskrities ligoninė, gimnazija, bankas.Sovietinė ir hitlerinės Vokietijos okupacijos Kėdainiams padarė daug žalos. 1941 m. birželio 14d. daugelis miesto ir apylinkių gyventojų buvo ištremta į Sibirą. Tų pačių metų rugpjūčio 28 d. naciai bei jų talkininkai, su-šaudę 2 076 Kėdainių žydus, sunaikino per 400 metų gyvavusią jų bendruomenę.1944 m. liepą traukdamiesi naciai susprogdino buvusius grafo E.Totlebeno rūmus, gimnaziją, apskrities ligoninę ir banką, tiltus.Pokario metais Kėdainių apylinkėse vyko partizaninė kova. Apylinkių miškuose veikė “Vyties”, Jungtinės Kęstučio, “Prisikėlimo” apygardų partizanai. Daug ūkininkų ir inteligentų vėl buvo ištremta į Sibirą.Kėdainių rajonas buvo kolektyvizuojamas sparčiausiai Lietuvoje. 1947 m. Dotnuvoje įkurtas pirmasis M.Melnikaitės kolūkis, o visiškas rajono kolektyvizavimas baigtas 1950 m. Šeštame ir septintame dešimtmečiais Kėdainiai tapo svarbus pramonės centras. Mieste buvo pastatytas chemijos kombinatas, biochemijos, metalo konstrukcijų gamyklos, cukraus fabrikas. Senuose karmelitų vienuolyno pastatuose įsikūrė elektros aparatūros gamykla. Miesto industrializavimas ir apylinkių kolektyvizavimas turėjo skaudžių pasekmių istoriniam krašto paveldui. Senamiestyje išaugo tipiniai daugiaaukščiai pastatai, bažnyčios buvo paverstos sandėliais ir sporto salėmis. Ypač nuniokoti senieji apylinkių dvarai ir vienkiemiai. Sparčiai augo gyventojų skaičius: 1959 m. mieste buvo 10,6 tūkst. gyventojų, 1972 m. – 23,6 tūkst. gyventojų.
1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pradėjo keistis ir Kėdainių gyvenimas. 1991 m. sausio 13 d. sovietinės armijos agresijos metu Vilniuje žuvo du kėdainiškiai: Alvydas Kanapinskas ir Vytautas Koncevičius. Jie palaidoti miesto kapinėse, Kauno gatvėje, o jų vardais pavadintos gatvės Kėdainiuose ir Pelėdnagiuose. Nuotraukoje: Sausio 13 aukų kapai
1992-1993 m. iš Kėdainių pasitraukė sovietų kariuomenė. Pastaruoju metu keičiasi ekonominiai santykiai ir nuosavybės formos.Dabar Kėdainiai yra svarbus Lietuvos pramonės ir tranzito miestas, užimantis 25,5 km2 dydžio plotą. Mieste gyvena per 35,1 tūkst. gyventojų, kurių dauguma lietuviai.Kėdainių senamiestis – valstybinės reikšmės urbanistikos paminklas, užimantis 87 ha plotą. Jame yra 29 istorinės gatvės ir 4 turgaus aikštės, išsidėsčiusios šiaurinėje, rytinėje, pietinėje ir vakarinėje Senamiesčio dalyse.Senamiestį puošia viena iš trijų Lietuvoje likusių miesto rotušių, XV a. gotikinė Šv. Jurgio bažnyčia, XVII a. evangelikų reformatų ir liuteronų bažnyčios, XVIII a. Šv. Juozapo bažnyčia, trys XVIII-XIX a. sinagogos, XIX a. rusų stačiatikių cerkvė, XVII a. miesto vaistinė, XVII-XIX a. miestiečių, pirklių ir cechų namai.Dabar Senamiestis nuosekliai tyrinėjamas archeologų ir architektūros specialistų, pamažu restauruojamas ir tvarkomas.Kėdainių apylinkės patrauklios senųjų dvarų, bažnyčių architektūra, gražiais parkais.Kėdainių krašte gimę daug garsių žmonių: Nobelio premijos laureatas rašytojas Česlavas Milošas (g. 1911), žymus bažnyčios istorikas ir lotyniškosios paleografijos specialistas kunigas Paulius Rabikauskas SJ (1920-1998), diplomatas, paskutinis tarpukario nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys (1896-1991), bendrinės lietuvių kalbos puoselėtojas kalbininkas Kazys Ulvydas (1910-1996), nusipelniusi gydytoja Teklė Bružaitė (1909-1996), žymus kunigas vienuolis kapucinas Algirdas Mykolas Dobravolskis – Tėvas Stanislovas (g. 1920).
SVARBIAUSIOS KĖDAINIŲ KRAŠTO ISTORIJOS DATOS• 1372 m. – Kėdainiai pirmą kartą paminėti H. Vartbergės kronikoje. • 1405 m. – Pastatyta Šv. Jurgio bažnyčia. Šiuo metu tai seniausias mūrinis pastatas Kėdainiuose. • 1527 m. – Gimė pirmosios lietuviškos knygos, išleistos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, autorius. • 1590 m. – Žemaičių seniūnas ir Vilniaus kaštelionas J. Kiška Kėdainiams išrūpino Magdeburgo miesto teises ir herbą. • 1614 m. – Kėdainiai ir jo apylinkės tapo įtakingų kunigaikščių Radvilų nuosavybe. • 1625 m. – Kunigaikštis K. Radvila įsteigė 4 klasių mokyklą. • 1631-1653 m. – Pastatyta Kalvinų (reformatų) bažnyčia. • 1655 m. – Įsteigta pirmoji miesto vaistinė – seniausia vaistinė Lietuvoje. • 1655 m. – Pasirašyta istorinė sutartis tarp Švedijos karaliaus Karolio Gustavo X ir kunigaikščio J. Radvilos. • 1809 m. – Gimė Aleksandras Griškevičius, aviacijos pradininkas Lietuvoje. • 1863 m. – Paberžės bažnyčios kunigas Antanas Mackevičius pirmasis iškėlė sukilimo, nukreipto prieš carą, vėliavą Lietuvoje. • 1871 m. – Pro Kėdainius nutiestas Liepojos-Romnų geležinkelis. • 1922 m. – Dotnuvoje įsteigta pirmoji Lietuvoje selekcijos stotis.