Saulės sandara
Mūsų visata atsirado iš Didžiojo sprogimo. Prieš tai nebuvo nieko, netgi laiko. Visiška nebūtis, nesuvokiama žmogaus protui. Amžiaus pradžioje abatas Lemetras teigia, kad visata atsirado prieš 20 milijardų metų sprogus mažučiam, labai karštam ir tankiam pirmykščiui kiaušiniui. Po Didžiojo sprogimo praeina mažyčiukė sekundės dalelytė: visata vėsta, plečiasi. Elementariosios dalelės – kvarkai – panašios į mažučius kamuoliukus, sudarys materiją. Praėjus 500 000 metų po Didžiojo sprogimo, visatos H ir He telkiasi į milžiniškus gumulus. Praeina dar 500 000 metų:šiuose gumuluose kondensuojasi žvaiždės ir telkiasi į spiečius. Dar po 3 milijardų metų tie žvaigždžių spiečiai jungiasi, sudarydami progalaktikas, kurios dėl gravitacijos poveikio taps galaktikomis. Kaip ir visos žvaigždės, Saulė – milžiniškas įkaitusių dujų kamuolys. Saulės masė 2*10 kg, tai maždaug 333 000 kartų daugiau už Žemės masę! Saulės paviršiaus temperatūra 5800 0C. Ji spinduliuoja 4*10 W galios energiją. Iš Saulės sklindantys elektromagnetiniai spinduliai po 8,3 min pasiekia Žemę. Saulės centre: branduolys, kur H virsta He. Virš branduolio – radiacijos sluoksnis, kur spinduliuojama branduolyje pasigaminusi energija. Konvekcijos sluoksnyje energija išjudina medžiagas: karštoji medžiaga tolsta, „vėsioji“ artėja prie branduolio. Granulės Saulės paviršiuje (fotosferoje) – nuolat besikartojantis medžiagų judėjimas, kuris trunka keletą minučių; protuberantai – mechaninės energijos išsiveržimas, prilygstantis keliolikai megatonų dinamito! Saulės atmosfera vadinama chromosfera. Ji maždaug 9600 km storio. Virš chromosferos kelis milijonus kilometrų į erdvę driekiasi spindinti išorinės Saulės atmosferos – vainiko – aureolė. Tačiau Saulė jau nugyveno pusę savo amžiaus: po 5 milijardų metų ji taps raudonąja milžine, kuri sudegins Žemę…