VALSTYBĖS PAJAMŲ TEISINIO REGULIAVIMO MECHANIZMAS

337 0

Valstybės pajamų samprata

Valstybė kaip visuomenės organizacija, prisiima sau vykdyti tam tikras funkcijas

kuriomis garantuojamas šalies politinis, socialinis ir ekonominis stabilumas,

tačiau šių funkcijų realizavimas reikalauja piniginių išteklių, kurie būtini

valstybinių funkcijų realizavimui. Šios lėšos pereina valstybei perskirstant

dalį šalies nacionalinių pajamų, ir įgauna valstybės pajamų formą. Siekiant

palengvinti disponavimą šiais piniginiais ištekliais jie kaupiami atitinkamai

pagal finansuojamą sritį paskirstytuose fonduose, o bendroms reikmėms numatytos

lėšos kaupiamos valstybės ir savivaldybių biudžetuose.

Valstybės pajamos – piniginiai ištekliai, kurie skirstant visuomenines

nacionalines pajamas pereina valstybės žinion ir kaupiami valstybės

(savivaldybių) biudžete bei pinigų fonduose, taip pat piniginiai išt

tekliai,

kuriuos valstybė yra pasiskolinusi ir kurie naudojami valstybės (savivaldybės)

funkcijų atlikimui finansuoti

Nuosavos ir

skolintos valstybės pajamos

·    Pagal nuosavybės

formą valstybės pajamos gali būti skirstomos į nuosavas ir laikinai skolintas

1.   Nuosavomis pajamomis

pripažįstami tokie finansiniai ištekliai, kurie įstatymų ir kitų teisės aktų

numatyta tvarka pereina valstybei valdyti ir taip tampa viešosios nuosavybės

objektu. Prie tokių pajamų galime priskirti mokesčių rinkimą, rinkliavas, taip

pat jos gaunamos ir kitų privalomų mokėjimų atveju (pvz., išieškant pinigus už

valstybei padarytą žalą), taip pat naudojant ar realizuojant viešosios

nuosavybės objektus (t.y. pajamos gaunamos valstybės ir savivaldybių įstaigoms

užsiimant veikla, nuom

mojant ar parduodant viešosios nuosavybės objektus),

išieškant įvairias baudas už įstatymų pažeidimus ir t.t.

2.

Laikinai skolintos pajamos skiriasi nuo nuosavų tuo, jog gaunamos tik valstybei skolinantis lėšas

iš kreditorių, tai reiškia, jog pasibaigus nustatytam skolos terminui lėšos

turi būti grąžinamos jų savininkui, be to, dar yra

mokamos ir palūkanos

Privalomos ir

papildomos valstybės pajamos


Priklausomai nuo pajamų reikšmės valstybės

piniginių fondų formavime, jas galima skirstyti privalomas ir papildomas.

1.

Privalomosios planuojamos pagal valstybės

(savivaldybės) poreikius tuo metu būtinoms veiklos sritims finansuoti ir

gaunamos per įvairius nustatytus privalomus mokėjimus į valstybės bei

savivaldybių biudžetus bei piniginius fondus. Šios pajamos sudaro nacionalinio

biudžeto bei atskirų piniginių fondų pagrindą. Tokiems mokėjimams priskirtini

mokesčiai, muitai, rinkliavos ir panašūs lėšų šaltiniai.

2.

Papildomosios pajamos gaunamos skolinantis

lėšas iš vidaus bei užsienio kreditorių, tiek platinant valstybės vertybinius

popierius, tiek sudarant paskolos sutartis.Be skolų į papildomų pajamų sąvoką

įeina aukščiau minėtos lėšos, gautos iš baudų už įstatymo pažeidimus, taip pat

realizuojant valstybės paveldėtą, konfiskuotą ar bešeimininkį turtą bei kitais

įstatymuose numatytais būdais.

Respublikos ir

savivaldybių valstybės pajamos


Atsižvelgiant į teritoriškumo principą

kaupiant ir naudojant valstybės lėšas, pajamas galima skirstyti į Respublikos ir savivaldybių.

1.

Respublikos pajamos apima visos valstybės

mastą, yra naudojamos Respublikos numaty

ytoms funkcijoms vykdyti bei kitoms

bendroms reikmėms finansuoti ir yra kaupiamos centralizuotuose piniginiuose

fonduose, pajamomis iš kurių disponuoti įgaliotos specialios valstybinės

institucijos.

2.

Savivaldybių pajamos yra vienas didžiausių

finansinių vietos savivaldos institucijų lėšų panaudojimo šaltinių, jos skirtos

finansuoti atitinkamos savivaldybės funkcijų vykdymą. Šiomis pajamomis

disponuoti taip pat yra paskirtos tam tikros institucijos.

Budžetinės ir

nebiudžetinės valstybės pajamos

·

Valstybės pajamos kaupiamos įvairiuose tam

tikros paskirties fonduose, taigi, šiuo aspektu jas galima skirstyti į

biudžetines ir nebiudžetinių pinigų fondų.

Biudžeto

Sandaros įstatymas numato biudžetinių pajamų surinkimo šaltinius bei jų

panaudojimo sritis. Pagal šio įstatymo 13str. 1 dalį valstybės biudžeto pajamas

sudaro:

1)

pajamos iš moke

esčių, gaunamos į valstybės biudžetą pagal įstatymus ir kitus

teisės aktus;

2)

pajamos iš valstybės turto (išskyrus pajamas, gaunamas pagal Valstybės ir

savivaldybių turto privatizavimo įstatymą);

3)

valstybės biudžetinių įstaigų pajamos;

4)

negrąžintina finansinė parama (piniginės lėšos);

5)

dotacijos;

6)

kitos pajamos.

To

paties įstatymo 13str. numato savivaldybių biudžetinių pajamų struktūrą:

1)

pajamos iš mokesčių, gaunamos į savivaldybių biudžetus pagal įstatymus ir kitus

teisės aktus;

2)

pajamos iš savivaldybių turto (išskyrus pajamas, gaunamas pagal Valstybės ir

savivaldybių turto privatizavimo įstatymą);

3)

savivaldybių biudžetinių įstaigų pajamos;

4)

pajamos, gautos už išnuomotą arba suteiktą naudotis valstybinę žemę,

valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius ir Vyriausybės nustatyta

tvarka paskirsčius lėšas už parduotus ne žemės ūkio paskirčiai valstybinės

žemės sklypus;

5)

valstybės biudžeto dotacijos ir kitos pervedamos lėšos;

6)negrąžintina

finansinė parama (piniginės lėšos);

7)

kitos įstatymų nustatytos pajamos.

Mokestinės ir

nemokestinės pajamos

·

Pajamos skirstomos į mokestines ir nemokestines

– pagal jų gavimo šaltinius.

1.

Mokestinės pajamos gaunamos renkant

mokesčius, kuriems būdingas neatlygintinumas ir visuotinis privalomumas

2.

Nemokestinės pajamos gaunamos tiek

privalomais, tiek savanoriškais pagrindais.

Valstybės pajamų

teisinis reguliavimas

Valstybės funkcijų vykdymui būtini tam tikri finansiniai resursai, t.y. valstybės

pajamos, kurių svarbiausias šaltinis yra lėšos surenkamos į biudžetą iš įvairių

mokesčių. Jei šių ir kitų biudžetinių pajamų atlikti toms funkcijoms nepakanka,

tuomet valstybė yra priversta skolintis tiek vidaus, tiek užsienio finansų

rinkose. Šiuo būdu surinktos lėšos išlaidoms finansuoti yra susiję su

papildomais skolinimosi kaštais, t.y. palūkanomis, o tai dar labiau didina

valstybės skolą. Siekiant išvengti žalingų tokio finansavimo būdo pasekmių,

valstybė savo vykdomoms funkcijoms finansuoti turi stengtis disponuoti tokiomis

lėšomis, kurios yra pakankamos išlaidoms finansuot

ti. Tokie finansiniai resursai

į valstybės iždą patenka iš tokių šaltinių kaip mokesčiai, socialinio draudimo

įmokos, prekių ir paslaugų pardavimai, lėšos iš nuosavybės teisės, neatlyginami

negrąžintini pervedimai (grantai) ir skolinimas.

Mokestinės pajamos

Mokestis (pagal Mokesčių administravimo įstatymo 2str. 23d.) – mokesčio įstatyme

mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei. Šiame Įstatyme

mokesčio sąvoka apima ir 13 straipsnyje nurodytas įmokas ir rinkliavas.

Šią pajamų rūšį iš esmės sudaro vienas finansų teisės institutas – tai yra

mokestinių santykių reguliavimo. Tai funkciniais ryšiais susietų teisės normų

grupė, reguliuojanti vienarūšius finansinius santykius, šiuo atveju valstybinės

mokesčių sistemos nustatymo ir mokesčių surinkimo proceso, valstybei

įgyvendinant finansinę veiklą.

Mokesčiai lyginant su kitomis finansinėmis įplaukomis į valstybės biudžetą yra

didžiausias pajamų šaltinis. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos

Respublikos finansų ministerijos duomenimis, Lietuvoje mokestinės pajamos 2004

metais sudarė 80,3% valstybės bei savivaldybės biudžetų įplaukų , todėl

valstybei ypač svarbu užtikrinti sklandų šios sistemos funkcionavimą.

Mokestinės pajamos (mokesčiai) pasižymi neatlygintinumu, privalomumu bei neturi tikslinės

paskirties, tai reiškia, jog yra surenkamos be jokių įsipareigojimų duoti kažką

mainais. Valstybinius mokesčius nustato Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas

mokesčių įstatymus . Pagrindinis teisės aktas reguliuojantis šių įplaukų

surinkimą yra Mokesčių administravimo įstatymas. Šiuo Įstatymu nustatomos

pagrindinės sąvokos ir taisyklės, kurių laikymasis privalomas vykdant mokesčių

įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo

principus, įtvirtinamas Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašas,

nustatomos mokesčių administratoriaus funkcijos, teisės ir pareigos, mokesčių

mokėtojo teisės ir pareigos, mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo, mokesčio bei

su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo

tvarka.

Vadovaujantis šio įstatymo 3

3str. matome, jog mokesčių teisės aktų sistemos pagrindiniai

elementai yra mokesčių įstatymai, kurie pagal Lietuvoje numatytą tvarką

reglamentuoja atskirų mokesčių apskaičiavimą, mokėjimą, ir surinkimą ir šių

įstatymų pagrindu priimti įstatymų lydimieji teisės aktai.

Remiantis naujausiomis Mokesčių administravimo įstatymo 13str. pataisomis, šiuo metu išskiriami tokie pajamų šaltiniai, kurie įvardijami kaip mokesčiai:

1)

pridėtinės vertės mokestis;

2)

akcizas;

3)

gyventojų pajamų mokestis;

4)

nekilnojamojo turto mokestis;

5)

žemės mokestis;

6)

mokestis už aplinkos teršimą;

7)

konsulinis mokestis;

8)

žyminis mokestis;

9)

privalomojo sveikatos draudimo įmokos;

10)

įmokos į Garantinį fondą;

11)

valstybės rinkliava;

12)

muitai;

13)

ir kt.

Kiekvienos iš šių įplaukų tarifą, mokesčio

lengvatą, sankcijas už įstatymų pažeidimus, apmokestinimo tvarką reglamentuoja

atskiri mokesčių įstatymai, kurie nustato mokestį ir apibrėžia su mokesčio

taikymu ir lengvatomis susijusius klausimus. Atitinkamai Pridėtinės vertės

mokesčio įstatymas , Akcizų įstatymas , Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas ,

Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas , Sveikatos draudimo įstatymas ir kt.

Tačiau, kaip minėta aukščiau ir pastebime

iš šio sąrašo, ne visos mokesčiams priskiriamos įplaukos yra mokesčiai

tiesiogine prasme– tai ir įmokos, ir rinkliavos. Mokesčiai, kaip jau minėta

pasižymi neatlygintinumu, privalomumu, neturi tikslinės paskirties ir yra

piniginės prievolės, tuo tarpu įmokoms būdinga tikslinė paskirtis, o rinkliavos

paprastai numatytos už tam tikras viešųjų institucijų suteikiamas paslaugas,

taigi jos nėra privalomos tomis paslaugomis nesinaudojantiems, be to, jos

dažnai būna vienkartinės.

Reikia paminėti, jog tiek Lietuvos

Respublikos Konstitucijoje (138str. 3 dalis) , tiek Mokesčių administravimo

įstatyme (5str. 1d.) numatomas Seimo ratifikuotų tarptautinių sutarčių

viršenybės principas esant šių teisės aktų normų neatitikimui.

Mokesčių įstatymus įgyvendinantys ir

detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai yra leidžiami

. . .

Užsienio skola pagal tą patį įstatymo straipsnį apibrėžiama kaip – valdžios sektoriui

priskirtų subjektų (tai užsienio valstybės, tarptautinės finansinės

organizacijos, užsienio bankai ir kiti asmenys), turinčių teisę skolintis,

prisiimtų, bet dar neįvykdytų įsipareigojimų grąžinti užsienio kreditoriams

lėšas, pasiskolintas išplatinus Vyriausybės vertybinius popierius, pasirašius

paskolų sutartis, lizingo sutartis ir kitus įsipareigojamuosius skolos

dokumentus, suma.

Valstybė paprastai skolinasi išleisdama Vyriausybės vertybinius popierius ar Vyriausybei

skolinantis valstybės vardu išleidžiant kitus įsipareigojamuosius dokumentus.

Vyriausybės vertybiniai popieriai, kitaip suprantami kaip obligacijos Valstybės

skolos įstatymo 2str. 9 d. apibrėžiami kaip vertybiniai popieriai išleisti

valstybės vardu vidaus ar užsienio rinkose, kurie patvirtina jų turėtojo teisę

per tam tikrą terminą gauti tų popierių vertę atitinkančią sumą, palūkanas ar

kitą ekvivalentą.

Vienas svarbesnių valstybės skolą reglamentuojančių lydimųjų teisės aktų yra

Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio

20 d. nutarimo Nr. 1377 “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių

popierių išleidimo tarptautinėse finansų rinkose, užsienio paskolų ėmimo ir

kitų įsipareigojamųjų skolos dokumentų pasirašymo taisyklių patvirtinimo

“pakeitimo“, kuriame numatomos Vyriausybės vertybinių popierių išleidimo

užsienio rinkose, paskolų valstybės vardu ėmimo ir kitų įsipareigojamųjų skolos

dokumentų pasirašymo taisyklės, numatančios Vyriausybės skolinimosi valstybės

vardu tvarką vidaus ir užsienio rinkose.

Išvados

Valstybės pajamos – piniginiai ištekliai, kurie skirstant visuomenines nacionalines

pajamas pereina valstybės žinion ir kaupiami valstybės (savivaldybių) biudžete

bei pinigų fonduose, taip pat piniginiai ištekliai, kuriuos valstybė yra

pasiskolinusi ir kurie naudojami valstybės (savivaldybės) funkcijų atlikimui

finansuoti – paprastai skirstomos į mokestines (t.y. kurių lėšos yra surenkamos

iš įvairaus pobūdžio mokesčių, įmokų ir rinkliavų), nemokestines, kurias sudaro

tiek privalomais, tiek savanoriškais pagrindais surinktos lėšos, bei valstybės

skola, kuri valstybei reikalinga nustatytoms funkcijoms vykdyti.

Mokestinės pajamos ir valstybės skola, apima po vieną iš didesnių finansų teisės institutų

– mokestinių santykių reguliavimo bei valstybės skolos (nemokestines pajamas

sudaro keletas smulkesnių finansų sistemos elementų tokių kaip pajamos iš

valstybės ir savivaldybių turto, baudų surinkimo ir t.t.). Kiekviename minėtų

institutų yra dominuojančių ir didžiausią reikšmę turinčių teisės aktų:

valstybės skolos institute tai Valstybės skolos įstatymas, mokestinių santykių

reguliavimo institute – Mokesčių administravimo įstatymas bei atskirus

mokesčius reglamentuojantys teisės aktai, tokie kaip Pridėtinės vertės mokesčio

įstatymas, Akcizų įstatymas, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas ir kt.

Pagrindinę ir esminę Lietuvos valstybės pajamas reglamentuojančių teisės aktų dalį sudaro

įstatymai, kuriuose numatyta šių pajamų surinkimo, kaupimo ir panaudojimo

tvarka.

Literatūra

1. Marcijonas Antanas, Bronius Sudavičius, Mokesčių teisė,

Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2003.

2. Naraškevičiūtė Violeta, Aušrinė Lakštutienė, Valstybės

finansai, Kaunas: Technologija, 2003. P. 40.

3. Magistro baigiamasis darbas http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2009~D_20100224_134211-78575/DS.005.0.01.ETD

4. http://finmin.lrv.lt/lt/teisine-informacija/teises-aktai-2

5. http://moksliniaidarbai.lt/rasto-darbas/242/finansu-teise/page-26.html

Klausimai

Klausimai

a) kas yra valstybės nemokestinės pajamos (pagrindiniai

bruožai)?

b) kokie yra valstybinio finansavimo principai?

c) kokie yra biudžetinio finansavimo objektai?

Atsakymai

a)Pagrindiniai buožai priklauso nuo jų gavimo būdo. Jos

gaunamos savanoriskais ir prialomais pagrindais. Nemokestines pajamas sudaro lėšos, gautos parduodant

valstybės gaminamos prekes ar teikiant paslaugas, t.y. nemokestinės pajamos

gaunamos iš pirkimo-pardavimo sandorių arba mainų.

b)

·

Negrąžintinumo principas. Valstybės ar

savivaldybės lėšos skiriamos finansavimo būdu nėra grąžinamos. (išimtys- finansavimui

naudojamos paskolos, finansavimo būdu gautų lėšų naudojimas ne pagal paskirtį,

tokio finansavimo nereikalingumas);

·

Neatlyginamumo principas. Subjektai nemoka

už finansavimą palūkanų (išskyrus paskolas);

·

Tikslingumo principas. Lėšos finansavimo būdu

perduodamos valstybės ar savivaldybės biudžete valstybės ar savivaldybių

investicijų programose, atitinkamos institucijos ar įmonės išlaidų sąmatoje

numatytiems tikslams;

·

Finansavimo limitų nustatymo principas.

Finansavimo būdu perduodamos lėšos negali viršyti nustatytų konkrečiose

programose limitų. Paprastai limitai nustatomi biudžete;

·

Lėšų ekonomijos principas. Kadangi

naudojamos valstybės lėšos, jas subjektai turi naudoti taupiai ir nuolat

informuoti finansinės kontrolės institucijas. Finansinės kontrolės institucijos

turi teisę išieškoti pereikvotas sumas, nutraukti finansavimą ir taikyti kitas

puikias priemones.

c)

·

Komercinės ūkinės struktūros

·

Biudžetinės įstaigos.

Biudžetinės įstaigos

pilnai finansuojamos iš valstybės ar savivaldybės lėšų, o komercinės ūkinės

struktūros tik tais atvejais, kai jos įgyvendina valstybės investicijų

programas arba turi laikinų finansinių problemų.

Join the Conversation